Byla 2A-1036-340/2016

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ieškovų A. V., J. Š., S. P. bei trečiojo asmens I. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. V., A. K., K. K., G. K., J. Š., S. P., V. Ž., E. Š., K. K., R. D., P. U. patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, VĮ Registrų centrui, tretiesiems asmenims V. D., N. M., R. M., I. M., O. D., UAB „Nummus“, J. M. dėl 2013-04-19 perdavimo priėmimo akto dalies pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo bei pripažinimo negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo dalies.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo priėmimo akto Nr. 36 V, dalį; įpareigoti VĮ Registrų centras panaikinti ūkinio pastato, unikalus Nr. 1094-0364-8070, pažymėto plane 10I2p, esančio ( - ), 945/1000 Vilniaus miesto savivaldybės vardu 2013-04-29 teisinę registraciją bei pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalį. Ieškinyje nurodė, kad 2013-06-18 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų valdytų atitinkamų sandėliukų patalpų ūkiniame pastate, unikalus Nr. ( - ), įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-07-24 atsiliepimo bei jo priedo 2013-08-14 sužinojo, jog ūkinio pastato teisinė registracija atlikta 2013-04-29 perdavimo-priėmimo akto Nr. 36 V 2013-04-19 pagrindu. Šį aktą ieškovai gavo 2013-09-02. Nurodyto 2013-04-19 perdavimo-priėmimo akto Nr. 36 V dalis dėl ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), dalies perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir jo pagrindu atlikta šio ūkinio pastato dalies 2013-04-29 teisinė registracija Vilniaus miesto savivaldybės vardu yra neteisėta. Pagal LR Vyriausybės 1998-07-13 nutarimą Nr. 870, kuriuo remiamasi perdavimo-priėmimo akte, savivaldybių nuosavybėn perduodamas tik valstybės turtas. Priėmimo-perdavimo akto dalimi Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduotas valstybei nepriklausantis ir savivaldybės patikėjimo teise nevaldytas turtas, viršijant aktą pasirašiusių pareigūnų įgaliojimus. Ūkinis pastatas pastatytas iki 1940 m. Lietuvos valstybė minėtu perdavimo-priėmimo aktu perduoto turto nesukūrė, šis turtas nebuvo bešeimininkis. Ūkinio pastato atitinkamų sandėliukų patalpų valdymą ir naudojimą malkoms bei kitokiam kietajam kurui laikyti, saugoti ieškovų butų ūkio reikmėms daugiau kaip 10 metų patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, 2013-06-20 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir kt. Nurodė, jog sandėliukus valdo kaip savo ir naudoja butų šildymo paskirčiai nuo pat butų įsigijimo nuosavybės teise jų privatizavimo ar pirkimo iš ankstesnių savininkų būdu. Pagrindinio daikto aptarnavimo savybe sandėliukų patalpos yra nuolat susijusios su ieškovų butais, todėl jos yra ieškovų butų priklausiniai. Įsigijus nuosavybėn butus, ūkinio pastato sandėliukų patalpas ištiko butų likimas. 2013-04-19 perdavimo-priėmimo akto Nr. 36 V dalis dėl 945/1000 ūkinio pastato dalių perdavimo Vilniaus miesto savivaldybėn yra neteisėta ir pripažintina negaliojančia dar ir dėl to, kad sandėliukų patalpos, priklausančios butui Nr. 7, yra nusavintos, nes už šį buto priklausinį buvo sumokėta privatizavimo kaina. Pripažinus negaliojančia perdavimo-priėmimo akto dalį, VĮ Registrų centras įpareigotinas šią teisinę registraciją panaikinti, taip pat pripažintina negaliojančia ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalis, kuria į papildomą privatizavimo objektų sąrašą įrašytas objektas- ( - ), 945/1000 140 kv. m. užstatyto ploto dviejų aukštų mūrinio ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ).

5Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str., daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus registruojamos pateiktų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pagrindu. Pagal šio įstatymo 22 str., perdavimo-priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Registro įraše Nr. 10/213179 įrašyti duomenys apie ūkinį pastatą atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, todėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į 945/1000 dalis ūkinio pastato įregistruota teisėtai ir pagrįstai. Atsakovas nėra tinkamas atsakovas byloje, kadangi nėra pažeidęs ieškovų teisių ir teisėtų interesų, nes reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo yra išvestinis reikalavimas. Pripažinus minėto akto dalį negaliojančia, šio dokumento pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys būtų panaikinti. Nurodė, kad nekilnojamojo turto, esančio ( - ), kadastro duomenų byloje yra Darbo žmonių deputatų Vykdomojo Komiteto 1949-12-22 posėdžio išrašas iš protokolo Nr. 596, patvirtinantis, jog visa namų valda, esanti ( - ), nuosavybės teise priklausė valstybei, t.y. valstybei priklausė ir minėtoje valdoje esantis iki 1940 m. pastatytas ginčo pastatas, kurio dalis buvo privatizuota, o kita neprivatizuota dalis liko valstybės nuosavybe. Iš Vilniaus miesto savivaldybės pateiktos buto ( - ), 1993-12-02 privatizavimo sutarties Nr. 4781, 1992-10-28 pareiškimo bei 1993-11-26 įkainojimo akto matyti, jog I. S. kartu su 7 butu pageidavo pirkti sandėliuką, esantį kieme. Sandėliukas buvo įkainotas, tačiau 1993-12-02 privatizavimo sutartyje nebuvo konkrečiai nurodyta, kokią ūkinio pastato dalį įsigijo I. S., todėl jo nuosavybės teisės į ūkinio pastato dalį minėtos sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos. I. S. nuosavybės teisės buvo įregistruotos tik į 7 butą. Vėlesnė 7 buto savininkė J. K. 2002-05-30 paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą nuosavybės teise įgijo tik į butą, ir šių duomenų neginčijo, o 2003-05-19 buto pirkimo-pardavimo sutartimi butą perleido N. M., R. M. ir E. M.. Vilniaus miesto savivaldybės pateiktose 19, 21, 26, 32, 33, 34, 37, 38, 39, 40 butų privatizavimo sutartyse aiškiai nurodyta, kad privatizuojamas turtas yra tik butai ir atitinkamai paskaičiuota mokėtina kaina. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad sumokėjo pinigus ne tik už savo butų, bet ir ūkinio pastato privatizavimą. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad sandėliukai galėjo būti privatizuoti su ieškovų butais. Ieškinio reikalavimą atsakovo VĮ Registrų centro atžvilgiu prašė atmesti, kitus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

6Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas nustato turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką. Šis įstatymas nustato, jog savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. Įstatymo 3 str. 3 d. 1 p. nurodoma, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamos neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastatas savivaldybės nebuvo privatizuotas ir tokiu būdu iš valstybinės nuosavybės nebuvo perleistas privačion nuosavybėn, Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašu, parengė valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn dokumentus ir pateikė LR Vyriausybės įgaliotam asmeniui, kuris teisėtai, vadovaudamasis įstatymais, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teisės aktuose nustatytas pareigas, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės parengtą ir pateiktą 2013-04-19 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 36 V ir tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė valstybės nuosavybe esančius objektus, įskaitant ir ginčo turtą. Kadangi ieškovai nepateikia jokių šio akto neteisėtumo įrodymų, pateikdami tik bendro pobūdžio teiginius, ieškinio reikalavimas dėl šio akto dalies panaikinimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Nurodė, kad ieškovai, nebūdami ginčo turto savininkai bei neįrodę teisėto ginčo turto valdymo, reiškia ieškinį dėl perdavimo-priėmimo akto dalies panaikinimo, neturėdami subjektinės teisės ginčyti šį aktą. Kadangi ieškovai yra kreipęsi į teismą dėl ginčo sandėliukų valdymo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, vadinasi, jie pripažįsta, kad nėra turto savininkai ir turtas jiems nuosavybės teise nepriklauso, todėl esant tokiai ieškovų prieštaringai pozicijai, ieškinys taip pat turėtų būti atmestas.

7Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal 1964 m. civilinį kodeksą (toliau CK) turtą, priskirtą valstybinėms ir kitokioms valstybinėms - kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos, nors to turto savininkė likdavo valstybė. 1964 m. CK 97 str. numatė, kad valstybinė nuosavybė yra bendras visos tarybinės liaudies turtas, valstybė yra vienintelė viso valstybinio turto savininkė, todėl iki 1991 m. visas turtas buvo valstybinis. Faktą, kad ginčo patalpos iki perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos priklausė valstybei, patvirtina VĮ Registrų centras pateikto išrašo iš protokolo Nr. 596 esanti informacija, jog „nusprendžia: patvirtinti darbo žmonių deputatų Vykdomojo komiteto komisijos išvadą dėl teisių pripažinimo valdyti namų valdą Subačiaus gatvėje Nr. 6 Lenino rajone pagal valstybinės nuosavybės teisę“. Iš ginčo patalpų registrų centro išrašo Nr. 10/212179 matyti, jog minėto ginčo ūkio pastato 945/1000 dalys priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise ir buvo įregistruotos remiantis 1998-07-13 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 870, numačiusiu, jog pagal LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas įstatymo 3 straipsnyje, turi būti iki 2015-01-01 perduotas savivaldybių nuosavybėn, taigi 945/1000 dalys ginčo ūkinio pastato Vilniaus miesto savivaldybei perduotos 2013-04-19 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 36 V. Iš minėto išrašo taip pat matyti, kad ginčo ūkinio pastato 25/1000 dalys nuosavybės teise priklauso UAB „Nummus“, taip pat 30/1000 dalių priklauso O. D.. Pažymėjo, kad remiantis 1992-07-09 Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 3 punktu, buvo patvirtinti seniūnijų specifinės paskirties valstybinėms įmonėms privalomas darbų sąrašas pagal priedėlį, kurio 4 punktu numatyta, kad turi būti padaryta seniūnijos teritorijoje esančio valstybinio, visuomeninio ir privataus gyvenamojo fondo apskaita. Vykdant šį darbą, buvo parengtas Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašas, iš kurio matyti, jog 397 numeriu į Vilniaus miesto savivaldybės vietinio ūkio skyriaus balansą buvo perduoti ( - ) sandėliukai, kiemas, tvora, tualetas ir kita. Vadovaujantis minėtu potvarkiu bei jo priedais laikytina, kad buvęs valstybinis turtas, t. y. ginčo ūkinis pastatas ( - ), priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei valdyti ir pagal LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 str., bei vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimu Nr. 870, minėti ginčo ūkiniai pastatai-sandėliukai, remiantis 2013-04-19 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 36 V, įregistruoti VĮ Registrų centras Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe. Šie sandėliukai buvo Vilniaus miesto užbalansinėje apskaitoje. Pažymėjo, kad ūkinio pastato duomenys į 2013-04-19 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 36V surašyti vadovaujantis 2013-04-03 VĮ registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašu. Registro išrašo pastabose pažymėta, kad „į 945/1000 d. ūkinio pastato 10l2p nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos“. Ši dalis (945/1000) buvo perkelta į perdavimo-priėmimo aktą. Minėtame akte nurodytas 132,30 kv. m . plotas. Šis plotas paskaičiuotas taikant proporciją. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad ginčo sandėliavimo patalpos yra jiems priklausančių butų priklausiniai. Ieškovai nepateikė į bylą jiems priklausančių butų pirkimo-pardavimo sutarčių, iš kurių būtų matyti, jog jie su butais įsigiję ir ginčo ūkinius pastatus. Atsakovės įsitikinimu, ūkio pastato ( - ), dalis, kuri atsakovei perduota ginčijamu 2013-04-19 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 36V, yra savarankiškas nuosavybės teisė objektas, kuris net nėra tuose pastatuose, kuriuose yra ieškovams priklausantys butai ir gali būti naudojami nepriklausomai nuo butų –tariamų pagrindinių daiktų. Pažymėjo, kad pagalbiniai pastatai turėjo būti privatizuoti kita tvarka, nei butai pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 p. 12 pastraipą, jie turėjo būti įkainojami atskirai. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovai nuosavybėn įsigijo ne tik butus, bet ir ginčo sandėliavimo patalpas. Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis turtas galėjo būti privatizuotas tik Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 10 str. 2 d. įtvirtina, kad privatizavimo objektų sąrašą Turto fondo teikimu tvirtina Vyriausybė. Į privatizuojamų objektų sąrašą savivaldybių teikimu Turto fondas įtraukia ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančius privatizavimo objektus, kuriuos savivaldybės nusprendžia privatizuoti. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė ginčo patalpas įgijo ir valdo teisės aktų nustatyta tvarka, nuosavybės teisės nėra nuginčytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, tai 2014-04-02 Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmėm sprendimą Nr. 1-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų patvirtinimo“, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašus įtraukė ginčo patalpas, o 2014-07-09 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ papildė privatizavimo objektų sąrašą ginčo patalpomis. Kadangi ieškovai ginčija administracinį teisės aktą -2013-04-19 perdavimo-priėmimo aktą Nr. 36V, sudarytą tarp LR Vyriausybės įgalioto asmens ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apie kurį turėjo sužinoti 2013-04-29, t. y. nuo nuosavybės įregistravimo dienos, galėjo per 1 mėnesio laikotarpį kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, to laiku nepadarę, praleido ieškinio senaties terminą. Prašo šiam reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

8Trečiasis asmuo I. M. pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Nurodė, jog ūkiniai sandėliukai yra būtini ( - ) butų savininkams, kadangi namas neturi centrinio šildymo ir apšildomas kūrenant krosnimi, dėl to ieškovai ir tretieji asmenys pagalbinėse patalpose laiko malkas. Nurodė, jog namo gyventojai sandėliukais naudojasi ilgą laiką, juos prižiūri kaip savo.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo - priėmimo akto Nr. 36 V, dalį, kiek tai susiję su 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi, esančiomis ( - ), ir nuosavybės teise priklausančiomis E. Š., N. M. ir R. M.; panaikino 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalies, esančių ( - ), teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu; pripažino negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalį (I sąrašo 49 p.), kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kiek tai susiję su 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi; priteisė iš ieškovų A. V., A. K., K. K., G. K., J. Š., S. P., V. Ž., K. K., R. D., P. U. atsakovo VĮ Registrų centras naudai 8,76 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį butų privatizavimo įstatymą, kuris visa apimtimi galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal butų privatizavimo įstatymą daugiabučiuose namuose priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Byloje duomenų, kad ginčo sandėliukai įtraukti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai, nepateikta. Byloje nepateikti ir duomenys, jog ieškovai kartu su butais būtų privatizavę sandėliukus. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojosi ginčo patalpomis, kaip malkine, nuosavybės teisės jiems nesukūrė. Ginčo ūkinis pastatas, kuris pastatytas dar 1940 metais, yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, jokiais funkciniais ryšiais nesusijęs su gyvenamuoju namu ( - ). Byloje nėra duomenų, kad ieškovams kartu su butais, arba atskirai, būtų perduotos kitą pavadinimą ir paskirtį turinčios patalpos – ūkinės patalpos. Kadangi ginčo patalpos priklausė valstybei, vėliau buvo pasirašytas perdavimo-priėmimo aktas ir ūkinis pastatas perėjo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl, nenustęs jokių neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vyriausybės veiksmų, teismas laikė, kad pagrįstai buvo įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo pastatą. Papildomai nurodė, kad ( - ) buto Nr. 7 buvęs savininkas I. S. 1993-12-02 sutartimi, registro Nr. 4781 iš Vilniaus miesto valdybos Senamiesčio seniūnijos nupirko dviejų kambarių butą ( - ), Vilniuje ir ūkinius pastatus, sandėliuko 1 I2/p dalį 33,44 kv. m., kurie parduoti už 82 Lt. Į bylą pateikti duomenys, kad sandėliukas, kurio dalis 33,44 kv. m., buvo įtrauktas į inventorizavimo bylą, be to, pagal 1993-11-26 gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą, I. S. privatizuojamas butas ir sandėliukas buvo atskirai įkainuoti. Taigi, I. S. privatizavo butą kartu su dalimi sandėliuko (33,44 kv. m.). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog abu atsakovai, ginčijamu priėmimo-perdavimo aktu spręsdami 33,44 kv. m. bendro ploto ūkinio pastato patalpų, kadastrinio matavimo byloje pažymėtų indeksais 1 I 2/p nuosavybės perdavimo klausimą, pažeidė savininkui garantuojamą jam priklausančios nuosavybės į ūkio patalpas teisę. Dėl šios priežasties 2013-04-19 priėmimo-perdavimo aktas Nr. 36 V dalyje dėl I. S. priklaususios (šiuo metu priklausančios ieškovei E. Š. bei tretiesiems asmenims N. M. ir R. M.) ginčo sandėliuko dalies pripažintinas negaliojančiu, kadangi buvusiam savininkui I. S. priklausiusi dalis negalėjo būti privatizuota. Teismas nurodė, kad pripažinus aktą dalyje negaliojančiu, šioje dalyje turi būti panaikinta teisinė pastato registracija Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Teismui pripažinus, jog 2013-04-19 priėmimo-perdavimo aktas Nr. 36 V dalyje dėl I. S. priklaususios ginčo sandėliuko dalies (33,44 kv. m.) pripažintinas negaliojančiu, teismas pripažino negaliojančia ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalį (I sąrašo 49 p.), kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kuriame nurodyta, jog privatizuojama ( - ), 945/1000 dalis 140 kv. m. užstatyto ploto dviejų aukštų mūrinio ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), kadangi privatizuojama gali būti tik Vilniaus miesto savivaldybei priklausanti dalis, kuri dėl ( - ) namo 7 butui priklausančios 33,44 kv. m. ūkinio pastato dalies, atitinkamai turi būti mažesnė. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovai apie aktą sužinojo 2013-08-14, gavę Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-07-24 atsiliepimą į pareiškimą, todėl bendras 10 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai

12Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti (T. IV, b. l. 90-94). Skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į susiklosčiusią situaciją ir tinkamai neįvertinęs byloje esančių įrodymų, padarė nepagrįstas išvadas. Pažymėjo, kad pagal byloje esantį Nekilnojamojo turto registro išrašą, dalis ūkinio pastato priklausė UAB „Nummus“ ir O. D., o į likusią dalį (945/1000) nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos. Byloje nėra duomenų, kad dalis ginčo patalpų priklausė I. S.. Teismas skundžiamame sprendime, kuriame konstatavo, jog I. S. privatizavo butą kartu su dalimi sandėliuko (33,44 kv. m.), nepagrįstai nurodė tokį sandėliuko plotą. Byloje esančioje 1993-11-26 gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas, kurio įžanginėje dalyje bei 2.1 punkte nurodyta, kad buto bendrasis plotas yra 33,44 kv. m., todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas buto plotą nurodė kaip sandėliuko plotą. Kadangi 1993-12-02 sutartyje nebuvo konkrečiai nurodyta, kokią ginčo ūkinio pastato dalį įsigijo I. S., todėl nekilnojamojo turto registre jo nuosavybės teisės į ją nebuvo įregistruotos, o tik į 33,44 kv. m. ploto butą, esantį ( - ).

13Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, kuriuo palaikė jame išdėstytus argumentus ir motyvus dėl ginčijamo sprendimo dalies nepagrįstumo (T. IV, b. l. 163-164).

14Ieškovai pateiktu atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė jį atmesti (T. IV, b. l. 172-173). Nurodė, kad apeliacinis skundas yra absoliučiai nepagrįstas ir ciniškai melagingas.

15Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą dalyje dėl pripažinimo negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo - priėmimo akto Nr. 36 V, dalies, kiek tai susiję su 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi, esančiomis ( - ), ir nuosavybės teise priklausančiomis E. Š., N. M. ir R. M.; panaikinimo 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalies, esančių ( - ), teisinės registracijos Vilniaus miesto savivaldybės vardu; pripažinimo negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalies (I sąrašo 49 p.), kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kiek tai susiję su 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi (T. IV, b. l. 109-111). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje esančius Subačiaus g. 6 buto Nr. 7 privatizavimo dokumentus, netinkamai aiškino buto Nr. 7 privatizavimo sutarties nuostatas, neteisingai nustatė privatizuoto turto apimtį ir priėmė iš dalies nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Teismas klaidingai I. S. privatizuojamo buto plotą vertino kaip pagalbinių patalpų plotą. Atsižvelgiant į ta, kad ( - ) buto Nr. 7, Vilniuje, privatizavimo dokumentai paneigia teismo sprendimo išvadą dėl buto Nr. 7 savininkų nuosavybės teisių į ginčo pastato 33,44 kv. m. ploto dalį, taip pat į tai, kad nei 1993-12-02 buto Nr. 7 privatizavimo sutartyje, nei Buto įkainojimo akte nėra detalizuota privatizuojamo turto ginčo pastate dalis – pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus.

16Ieškovai pateikė atsiliepimą į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad apeliacinis skundas yra absoliučiai nepagrįstas, išskyrus jo dalį, kuria ginčijamas I. S. privatizuoto sandėliuko plotas. Pažymėjo, kad yra bandoma įvairiais apgaulės ir prievartos būdais nusukti nuo butų savininkų priklausinius sandėliukus.

17Ieškovai A. V., S. P., J. Š. ir trečiasis asmuo I. M. pateiktu apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (T. IV, b. l. 122-126). Nurodė, kad teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys netenkintas, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymėjo, kad teismo sprendimas grindžiamas ne visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o akivaizdžiu aplinkybių ir faktų ignoravimu, faktų iškraipymu, netiesios sprendime sakymu, išankstiniu nusiteikimu apginti neteisėtą savivaldybės, Aplinkos ministerijos bei VĮ Registrų centras poziciją, neteisėtus jų veiksmus, šiurkščiai pažeidusius ( - ) namų gyventojų teises bei teisėtus interesus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo ūkinis pastatas buvo pastatytas iki 1940 m., todėl sovietinė valdžia prie šio turto sukūrimo niekaip negalėjo būti prisidėjusi. Ūkiniame pastate esančiais sandėliukais, kaip butų priklausiniais, iki privatizavimo naudojosi Subačiaus g. 6 namų gyventojai. 1993-11-26 įkainojimo akte, pagal kurį I. S. privatizavo butą Nr. 7, nurodyta, kad buto priklausinys yra pagalbinis ūkinis pastatas. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovų naudojamos ūkinio pastato patalpos neišvengiamai susijusios su jiems priklausančiais butais funkciniu butų aptarnavimo ryšiu ir kad šios patalpos yra šių butų priklausiniai. Ne registracija lemia nuosavybę, o nuosavybė lemia registraciją. Ieškovai sandėliukais naudojosi nepertraukiamai visą laiką kol naudojosi butais.

18Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į byloje pateiktus apeliacinius skundus, kuriuo prašė ieškovų ir trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų apeliacinius skundus tenkinti (T. IV, b. l. 158-161). Nurodė, kad teismas, netenkinęs pagrindinio reikalavimo, pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad patalpos ūkiniame pastate funkciniu ryšiu susijusios su jų butais, kadangi ginčo ūkinis pastatas yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, jokiais funkciniais ryšiais nesusijęs su namu. Atsakovas sutiko su apeliantų teiginiu, kad teismas netinkamai įvertino I. S. priklausančio sandėliuko plotą ir jį nepagrįstai sutapatino su privatizuoto buto plotu. Ieškovai ir trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nepaneigė, kodėl iš ieškovų atsakovo VĮ Registrų centras naudai neva neteisingai priteistos 8,76 Eur bylinėjimosi išlaidos.

19Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovų ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti (T. IV, b. l. 176-181). Nurodė, kad apeliantai nepagrįstai nesutinka su teismo išvada, kad ginčo ūkinis pastatas nuosavybės teise priklausė valstybei. Sutiktina, kad ginčo sandėliukai nėra įtraukti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai. Byloje nepateikti ir duomenys, kad ieškovai kartu su butais būtų privatizavę sandėliukus. Apeliantai neįrodė, kad ankstesni savininkai turėjo teisė ginčo patalpas privatizuoti.

20Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovų ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti (T. IV, b. l. 184-186). Nurodė, kad palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir mano, kad ieškovų skundžiamoje dalyje teismo sprendimas yra pagrįstas.

21IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

22Ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

23Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą; kitą vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ūkinių patalpų, nuosavybės teise priklausančių E. Š., N. M. ir R. M., ploto, kas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti teismo sprendimą (CPK 176, 185 str.).

24Byloje esantys rašytiniai įrodymai (1949-12-22 išrašas iš Lenino rajono Darbo žmonių deputatų Vykdomojo komiteto posėdžio protokolo Nr. 596 dėl teisių pripažinimo valdyti namų valdą Subačiaus g. 6 pagal valstybinės nuosavybės teisę (T. 2, b. l. 192-193), 1992-07-09 Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 1360 V dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių perdavimo į vietinio ūkio skyriaus balansą pagal priedėlį (T. 1, b. l. 162), seniūnijos specifinės paskirties valstybinėms įmonėms privalomų darbų sąrašas, kurio 4 punkte numatyta seniūnijos teritorijoje esančio valstybinio, visuomeninio ir privataus gyvenamojo fondo apskaita (T. 1, b.l. 163), 1992 m. Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašo 397 punktu įrašyti duomenys (T. 1, b. l. 164-166)) patvirtina, kad visa namų valda, esanti ( - ), tame tarpe ir 1940 m. pastatytas ginčo ūkinis pastatas, nuosavybės teise priklausė valstybei. 2013-04-19 tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus buvo pasirašytas „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavimo-priėmimo aktas Nr. 36 V (T. 1, b. l. 26), kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas ūkinis pastatas, esantis Subačiaus g. 6, Vilniuje. Ieškovams ir tretiesiems asmenims priklauso butai gyvenamajame name, esančiame ( - ) (T .1 , b. l. 34, 37, 40, 41; 44, 46, 49, 50, 53, 55, 58, 110, 112, 114). Ieškovų teigimu, jie teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų, t.y. nuo pat butų įsigijimo nuosavybės teise, jų privatizavimo ar pirkimo iš ankstesnių savininkų, taip pat valdo ir sandėliukų patalpas ginčo ūkiniame pastate, esančiame ( - ). Pasak ieškovų, sandėliukų patalpos yra nuolat susijusios su ieškovams priklausančiais butais ir yra ieškovų butų priklausiniai, todėl 2013-04-19 tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytas „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavimo-priėmimo aktas Nr. 36 V (T. 1, b. l. 26), kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas ūkinis pastatas, esantis ( - ), turi būti pripažintas negaliojančiu dalyje dėl ginčo ūkinio pastato.

25Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo - priėmimo akto Nr. 36 V, dalį, kiek tai susiję su 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi, esančiomis ( - ), ir nuosavybės teise priklausančiomis E. Š., N. M. ir R. M.; panaikino 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalies, esančių ( - ), teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu; pripažino negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalį (I sąrašo 49 p.), kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kiek tai susiję su 33,44 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo sandėliukai būtų įtraukti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai, taip pat, jog ieškovai kartu su butais būtų privatizavę sandėliukus. Teismo nuomone, aplinkybė, kad ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojosi ginčo patalpomis, kaip malkine, nuosavybės teisės jiems nesukūrė. Ginčo ūkinis pastatas yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, jokiais funkciniais ryšiais nesusijęs su gyvenamuoju namu ( - ). Dėl patenkintos ieškinio dalies teismas nurodė, kad ( - ) buto Nr. 7 buvęs savininkas I. S. 1993-12-02 sutartimi, registro Nr. 4781 iš Vilniaus miesto valdybos Senamiesčio seniūnijos nupirko dviejų kambarių butą Subačiaus g. 6-7, Vilniuje ir ūkinius pastatus, sandėliuko 1 I2/p dalį 33,44 kv. m., kurie parduoti už 82 Lt. Dėl išdėstyto teismas nusprendė, jog I. S. privatizavo butą kartu su dalimi sandėliuko (33,44 kv. m.).

26Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, apeliacinių skundų.

27Pateiktais apeliaciniais skundais Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, iš esmės nesutiko su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys buvo patenkintas. Pasak apeliantų, ginčijame sprendime konstatuodamas, jog I. S. privatizavo butą kartu su dalimi sandėliuko, pirmosios instancijos teismas privatizuoto buto plotą nurodė kaip sandėliuko plotą. Pasak apeliantų, byloje nėra duomenų, kad dalis ginčo patalpų priklausė I. S.. Byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, kuriais rėmėsi teismas, spręsdamas dėl I. S. nuosavybės, nėra nurodyta, kokia ginčo ūkinio pastato dalį įsigijo I. S.. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų teiginiais sutinka tik iš dalies.

28Pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kas teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.).

29Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi Senamiesčio seniūnija pardavė I. S. už 82 litus dviejų kambarių butą, kurio bendras plotas 33,44 kv. m. ir sandėliuko 1I2/p dalį, esančius ( - ) (T. II, b. l. 68). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėta sutartimi konstatavo, jog I. S. įsigyto sandėliuko plotas yra 33,44 kv. m.. Apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą vertina kritiškai. Susipažinus su minėtos sutarties tekstu matyti, kad visose jos grafose nurodant skaičiais tam tikrus duomenis (data, kaina, plotas ir pan.) skliausteliuose skaičiai yra išreiškiami žodžiais, pvz.: 82,00 Lt (aštuoniasdešimt du litus). Dėl išdėstyto, labiau tikėtina, jog po nurodymo, kad I. S. minėta sutartimi perka ir sandėliuko 1I2/p dalį, skliausteliuose nurodyti žodžiai „trisdešimt trys, keturiasdešimt keturi kv. m.“ yra ne sandėliuko plotas, o žodžiais išreikštas buto plotas, kuris skaičiais yra nurodytas aukščiau. 1993 m. lapkričio 26 d. Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akte buto, esančio ( - ), plotas taip pat nurodytas 33,44 kv. m (T. II, b.l. 72-73). Kita vertus, negalima vienareikšmiškai teigti, kad I. S. įsigyto buto, esančio ( - ), butas yra 33,44 kv. m., kadangi minėtą teiginį paneigia kiti į bylą pateikti duomenys: I. S. 1993 m. gegužės 14 d. prašyme leisti privatizuoti butą nurodytas 36,82 kv. m. buto plotas (T. II, b. l. 70), tuo tarpu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše bendras buto plotas – 30,44 kv. m. (T. I, b. l. 37-38). Visgi, minėti duomenys nepaneigia fakto, kad 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi I. S. įsigijo ne tik butą, esantį ( - ), bet ir sandėliuko dalį. Ketinimą įsigyti (privatizuoti) ne tik butą, bet ir sandėliuką patvirtina į bylą pateiktas 1992 m. spalio 28 d. I. S. pareiškimas, kuriame išreikštas pageidavimas pirkti sandėliuką, esantį kieme bei 1993 m. lapkričio 26 d. įkainojimo aktas, kuriuo butas ir įgyjama pagalbinio ūkinio pastato1I2/p dalis įkainuoti atskirai (T. II, b. l. 71,72).

30Pažymėtina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš bylos esančių rašytinių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių bei faktų visumos negalima vienareikšmiškai nustatyti, kad I. S. privatizuoti ir įsigyto sandėliuko plotas yra 33,44 kv. m., todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada vertintina kritiškai. Kita vertus, negalima ignoruoti fakto, jog I. S. 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi įsigijo (privatizavo) ir tam tikrą dalį sandėliuko, esančio ginčo ūkiniame pastate. Vertindamas apeliantų skundo argumentą, jog Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos I. S. nuosavybės teisės į ūkiniame pastate įsigytą sandėliuko dalį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog greičiausiai I. S. įsigyta ūkinio pastato dalis, t.y. sandėliukas, nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre būtent dėl tos aplinkybės, kad 1993 m. gruodžio 2 d. sutartyje nebuvo nurodytas konkretus įsigyto sandėliuko plotas.

31Apeliacinės instancijos teismo nuomone, siekiant nustatyti buto, esančio ( - ), buvusio savininko I. S. įsigyto sandėliuko, esančio ginčo ūkiniame pastate, plotą reikšmės gali turėti byloje esantis 2013 m. birželio 20 d. antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (T. I, b. l. 65-71). Minėtame protokole nustatyta, kad dabartinė buto, esančio ( - ), savininkė E. Š. valdo ūkinio pastato kadastrinių matavimų bylos (bylos Nr. 13/8506, registro Nr. 10/21 3179 (statiniai)), sudarytos UAB „KM Centras“ 2013.06.14 plane pažymėtą indeksu 8 patalpą, ant kurios durų užrašytas jos buto Nr. 7. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes tikėtina, jog būtent paminėtą indeksu 8 pažymėtą patalpą 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi įgijo ankstesnis buto savininkas I. S., todėl šiuo metu šią patalpą naudoja viena iš naujų buto savininkių E. Š.. Iš UAB „KM Centras“ parengtoje Nekilnojamojo daikto (ūkinio pastato, esančio ( - )) kadastrinių matavimų byloje esančio 2013-06-14 Antro aukšto plano, kuris sudarytas pagal 2013-06-11 kadastrinių matavimų duomenis, matyti, kad patalpos, pažymėtos indeksu 8, plotas yra 5,77 kv.m (T. I, b. l. 63).

32Dėl išdėstytų aplinkybių, labiau tikėtina, kad buvęs buto, esančio ( - ), savininkas I. S. 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi įgijo nuosavybę būtent į 5,77 kv.m. ploto sandėliavimo patalpą, esančią ginčo ūkiniame pastate, kuri UAB „KM Centras“ 2013-06-14 parengtame Antro aukšto plane yra pažymėta indeksu 8. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo - priėmimo akto Nr. 36 V, dalį, kiek tai susiję su 5,77 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 1I2p, dalimi, esančiomis ( - ), ir nuosavybės teise priklausančiomis E. Š., N. M. ir R. M..

33CK 4.49 straipsnyje įtvirtinta, jog daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atsižvelgęs į nurodytą reglamentavimą, teismas atmeta apeliantų skundo argumentus, kad I. S. neįgijo nuosavybės į ūkinio pastato dalį, nes jo nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, konstatuodamas, kad nuosavybės teisė negali būti išimtinai siejama tik su jos įregistravimu registre.

34Dėl ieškovų A. V., S. P., J. Š. ir trečiojo asmens I. M. apeliacinio skundo.

35Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovai A. V., S. P., J. Š. ir trečiasis asmuo I. M. prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (T. IV, b. l. 122-126). Skunde apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas ne visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o akivaizdžiu aplinkybių ir faktų ignoravimu, faktų iškraipymu, netiesios sprendime sakymu, išankstiniu nusiteikimu apginti neteisėtą savivaldybės, Aplinkos ministerijos bei VĮ Registrų centras poziciją, neteisėtus jų veiksmus, šiurkščiai pažeidusius ( - ) namų gyventojų teises bei teisėtus interesus. Pasak apeliantų, ieškovų naudojamos ūkinio pastato patalpos neišvengiamai susijusios su jiems priklausančiais butais funkciniu butų aptarnavimo ryšiu ir kad šios patalpos yra šių butų priklausiniai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka.

36Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas aukščiau minėtus teiginius, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas ne visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o akivaizdžiu aplinkybių ir faktų ignoravimu, faktų iškraipymu, netiesios sprendime sakymu, išankstiniu nusiteikimu apginti neteisėtą savivaldybės, Aplinkos ministerijos bei VĮ Registrų centras poziciją, neteisėtus jų veiksmus, šiurkščiai pažeidusius ( - ) namų gyventojų teises bei teisėtus interesus, apeliantai nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų, todėl tokie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantams nurodytina, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė jiems nenaudingą sprendimą, per se nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jo neteisėtumą reikia įrodinėti ne niekuo nepagrįstais samprotavimais ar prielaidomis, o reikšmingomis teisinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis bei teismų praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu įrodymų, įrodančių ieškovų poziciją, byloje nėra.

37Ieškovai prašė pripažinti jiems nuosavybės teisę į ūkinius pastatus, kaip į jų privatizuotų būtų priklausinius; ieškovai teigė, kad jie yra šių patalpų valdytojai, nuosavybės teise į ūkines patalpas kiekvienam iš jų atsirado įgyjamosios senaties pagrindu.

38Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), kuriame yra ginčo patalpos (sandėliukai) iki jo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei ginčijamu 2013-04-19 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 36 V priklausė nuosavybės teise valstybei, motyvuodami, kad pastatas buvo pastatytas iki 1940 m. ir negalėjo būti sovietinės valdžios institucijų teisėtai valdomas. Butų savininkai iki butų privatizavimo naudojosi šiame ūkiniame pastate esančiomis patalpomis (sandėliukais), kaip butų priklausiniais, butų šildymo reikmei, esant krosnių šildymui, tenkinti; apeliantų vertinimu, tai sudaro pagrindą pripažinti jiems nuosavybės teisę į ūkines patalpas. Šis skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas.

39CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (LAT 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (LAT 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

40Nagrinėjamoje byloje apeliantai nekaip nepagrindžia savo teiginio, kad nuosavybės teisė į ūkinį pastatą ( - ), pastatytą iki 1940 m., priklausė ne valstybei, o kitam savininkui; nuosavybės teisė į ginčo patalpas (sandėliukus) galėjo atsirasti kiekvienam iš apeliantų tik Butų privatizavimo numatytais pagrindais ir tvarka jo galiojimo metu - nuo 1991 iki 1998 metų.

41Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų skundo argumentais, kad nuosavybės teisė kiekvienam iš jų į atitinkamą ūkinio pasato dalį atsirado po butų privatizavimo, kaip į butų priklausinius.

42Pažymėtina, jog vadovaujantis CK 4.19 straipsnio 1 dalimi, priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Apeliantai skunde nurodė, kad jų naudojamos ūkinio pastato patalpos neišvengiamai susijusios su jiems priklausančiais butais funkciniu butų aptarnavimo ryšiu ir kad šios patalpos yra šių butų priklausiniai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų teiginiais neturi pagrindo sutikti.

43Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007). Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

44Aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

45Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas. Ieškovai pateiktu ieškiniu minėtą aplinkybę iš esmės įrodinėjo tuo, kad jie sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų valdė atitinkamas sandėliukų patalpas ūkiniame pastate. Pažymėjo, jog sandėliukus valdo kaip savo ir naudoja butų šildymo paskirčiai nuo pat butų įsigijimo nuosavybės teise jų privatizavimo ar pirkimo iš ankstesnių savininkų būdu. Pasak apeliantų, pagrindinio daikto aptarnavimo savybe sandėliukų patalpos yra nuolat susijusios su ieškovų butais, todėl jos yra ieškovų butų priklausiniai. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, šalių rašytiniais paaiškinimais ir į bylą pateiktais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybė, jog ieškovai kurį laiką savo nuožiūra galėjo naudotis ir naudojosi ginčo patalpomis, kaip malkine, nuosavybės teisės jiems nesukūrė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai privatizavo butus, esančius ( - ), tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kad privatizavus butus, buvo privatizuoti ir sandėliukai, esantys ginčo ūkiniame pastate. Nors sutartyse dėl butų prizaviavimo nurodyta, kad kartu su butais buvo paduodamos ir sandėliuko 1I2p dalys, tačiau duomenys apie parduodamas sandėliuko dalis sutartyse nebuvo individualizuoti. Pateiktuose prašymuose gyventojų valia kartu su butu privatizuoti ir jo priklausinį – sandėliuko dalį, neišreikšta (T.II, b.l. 65, 77, 82, 87, 92, 93, 98, 103, 104, 109, 110, 115, 125), buto įkainojimo aktuose duomenų apie buto priklausinio įkainojimą nėra (T.II, b.l.66-67, 78-79, 83-84, 88-89, 94-95, 105-106, 111-112, 116-117, 121-122, 126-127). Taigi, ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo sandėliukai buvo privatizavimo sutarčių objektai, buvo įtraukti į inventorizavimo bylą kaip butų priklausiniai. Ginčo ūkinis pastatas yra pastatytas 1940 m.; jis yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, niekaip nesusijęs su ieškovams nuosavybės teise priklausančiais butais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo ūkinis pastatas visuomet priklausė valstybei, iš esmės ieškovai savavališkai jame įsirengė sandėliavimo patalpas ir juo naudojosi, nepagrįstai manydami, kad ūkinis pastatas ir jame esančios sandėliavimo patalpos, yra jų butų priklausiniai.

46Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

47Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktus apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus ir tik iš dalies pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nekeisdamas jo iš esmės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

48Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

49Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

51Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo dalį ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį taip:

52Pripažinti negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo - priėmimo akto Nr. 36 V, dalį, kiek tai susiję su 5,77 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi, esančia ( - ), ir nuosavybės teise priklausančia E. Š., N. M. ir R. M..

53Panaikinti 5,77 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalies, esančios ( - ), teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu.

54Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02 sprendimo Nr. I-1733 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašų tvirtinimo“ dalį (I sąrašo 49 p.), kuria patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės papildomų privatizavimo objektų sąrašas, kiek tai susiję su 5,77 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane 10I2p, dalimi.

55Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2013-04-19... 5. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė,... 6. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime... 7. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su patikslintu... 8. Trečiasis asmuo I. M. pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį... 11. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai... 12. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija... 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos... 14. Ieškovai pateiktu atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos... 15. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 16. Ieškovai pateikė atsiliepimą į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 17. Ieškovai A. V., S. P., J. Š. ir trečiasis asmuo I. M. pateiktu apeliaciniu... 18. Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į byloje pateiktus... 19. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovų... 20. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos,... 21. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.... 22. Ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, atsakovų apeliaciniai skundai... 23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 24. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (1949-12-22 išrašas iš Lenino rajono... 25. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį... 26. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės,... 27. Pateiktais apeliaciniais skundais Vilniaus miesto savivaldybės administracija... 28. Pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta,... 29. Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 2 d. sutartimi Senamiesčio seniūnija... 30. Pažymėtina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje... 31. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, siekiant nustatyti buto, esančio ( -... 32. Dėl išdėstytų aplinkybių, labiau tikėtina, kad buvęs buto, esančio ( -... 33. CK 4.49 straipsnyje įtvirtinta, jog daikto (turto) įgijėjas nuosavybės... 34. Dėl ieškovų A. V., S. P., J. Š. ir trečiojo asmens I. M. apeliacinio... 35. Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovai A. V., S. P., J. Š. ir trečiasis asmuo... 36. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes,... 37. Ieškovai prašė pripažinti jiems nuosavybės teisę į ūkinius pastatus,... 38. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( -... 39. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja... 40. Nagrinėjamoje byloje apeliantai nekaip nepagrindžia savo teiginio, kad... 41. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų skundo argumentais, kad... 42. Pažymėtina, jog vadovaujantis CK 4.19 straipsnio 1 dalimi, priklausiniais... 43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks... 44. Aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į... 45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant ginčui dėl antraeilio... 46. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo... 47. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog... 48. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos... 49. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu,... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 51. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo dalį... 52. Pripažinti negaliojančiu 2013-04-19 kai kurių valstybės nekilnojamojo turto... 53. Panaikinti 5,77 kv. m. ūkinių patalpų, unikalus Nr. ( - ), pažymėtų plane... 54. Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-04-02... 55. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....