Byla e2A-129-513/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Alvydo Žerlausko,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir atsakovės VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovei VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centrui dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro 1 487,16 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – Sveikatos draudimo įstatymas) 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta ieškovės teisė sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka sumokėti joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones. Teigė, jog ieškovės specialistai atliko kontrolės procedūrą dėl medicinos pagalbos priemonių, kompensuojamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų, išrašymo teisėtumo VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centre, kurios tikslas – patikrinti kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išrašymo teisingumą VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro pacientų gydymosi stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje metu.
  2. Ieškovė taip pat nurodė, kad atlikus patikrinimą, 2015-12-04 buvo surašyta ekspertizės pažyma Nr. E1-15-194, kurioje nurodyta, jog:
    1. Atsakovės gydytojai pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-03-08 įsakymo Nr. 112 „Dėl receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams“ (toliau – ir įsakymas) 44 ir 45.2 punktų reikalavimus, t. y. 8 atvejais gydytojai išrašė receptus kompensuojamosioms medicinos pagalbos priemonėms stacionare gydomiems pacientams.
    2. PSDF biudžeto išlaidos, atsiradusios dėl šių reikalavimų nesilaikymo, vertinamos kaip PSDF biudžetui padaryta žala, kuri išskaičiuojama iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirbo minėto reikalavimo nesilaikęs gydytojas, lėšų, kaip tai numatyta įsakymo 44 punkte.
    3. Dėl ekspertizės išvadų 2 punkte nurodytų neatitikčių PSDF biudžeto išlaidos buvo nepagrįstai didesnės, todėl minėti pažeidimai vertinti kaip žala PSDF biudžetui. 2015-12-04 ekspertizės pažyma buvo pateikta atsakovei įpareigojant ją per 30 dienų nuo ekspertizės pažymos gavimo dienos atlyginti PSDF biudžetui padarytą 1 487,16 Eur žalą.
  3. Pažymėjo, jog atsakovei nustatytu terminu neįvykdžius reikalavimo atlyginti žalą ieškovė 2016‑03‑01 ir 2016‑10‑28 pateikė atsakovei raginimus dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovė žalos neatlygino.
  4. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nekonkretus, paremtas abstrakčiais argumentais, žalos dydis ieškinyje nekonkretizuojamas ir neindividualizuojamas kiekvienu konkrečiu atveju.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017-09-13 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė iš atsakovės VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro 798,21 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 798,21 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017-03-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai; priteisė iš ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 460,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centrui; priteisė iš atsakovės VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro 18,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
    1. Gydytojas gali išrašyti receptus medicinos pagalbos priemonėms tik ambulatoriškai ar dienos stacionare gydomiems apdraustiesiems (Įsakymo 45.2 punkto redakcija, galiojusi nuo 2011‑03‑01 iki 2015‑05‑31). Pažymėjo, jog nors nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovės gydytojai išrašė receptus kompensuojamosioms medicinos pagalbos priemonėms stacionare gydomiems pacientams, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad įsakymo 45.2 punkto nuostatos, kuriomis šiuo atveju remiasi ieškovė, galiojo laikotarpiu nuo 2011‑03‑01 iki 2015‑05‑31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2015-12-04 ekspertizės pažymos 1 priedo duomenimis nustatyta, kad pacientui A. M. receptas buvo išrašytas 2015-06-04, medicinos pagalbos priemonės išduotos (parduotos) 2015-06-04, pacientui A. Ž. receptas buvo išrašytas 2015‑06‑25, medicinos pagalbos priemonės išduotos (parduotos) 2015-06-25, t. y. nebegaliojant įsakymo 45.2 punkto nuostatoms, todėl konstatavo, jog atsakovės gydytojai, išrašydami receptus pacientams A. M. ir A. Ž., neatliko neteisėtų veiksmų, todėl ieškovės reikalavimas dėl 72,30 Eur (38,10 Eur dėl paciento A. M. ir 34,20 Eur dėl paciento A. Ž.) žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
    2. Pažymėjo, jog pacientas nuo 16 metų gali pasirinkti atstovą pagal pavedimą. Teigia, jog toks atstovavimas įforminamas notarine tvarka arba pacientas apie savo pasirinktą atstovą pasirašytinai gali nurodyti savo medicinos dokumentuose (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 21 straipsnis). Darė išvadą, jog įstatymas numato galimybę pacientui savo teises įgyvendinti per atstovą.
    3. Atkreipė dėmesį, jog nei šalių sudarytose sutartyse, nei įsakyme expressis verbis nenumatyta gydytojų pareiga recepto išrašymo metu patikrinti, ar pacientas gydosi stacionare, tačiau atsižvelgęs į tai, jog įsakymo 45.2 punkto redakcijoje, galiojusioje laikotarpiu nuo 2011‑03‑01 iki 2015-05-31, buvo numatyta, jog gydytojas gali išrašyti receptus medicinos pagalbos priemonėms tik ambulatoriškai ar dienos stacionare gydomiems apdraustiesiems, darė išvadą, kad gydytojai privalėjo elgtis apdairiai ir atsakingai, imtis jiems prieinamų priemonių minėtai informacijai patikrinti. Teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog gydytojai paklausė pacientų atstovų, ar pacientai gydosi stacionare. Taip pat nenustatė, kad atsakovė nagrinėjamu atveju būtų bandžiusi susisiekti su teritorine ligonių kasa.
    4. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatant ieškovės patirtos žalos dydį yra svarbu atsižvelgti į recepto galiojimo laiką, jo panaudojimo datą, receptu išrašytų medicinos pagalbos priemonių kiekį. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (receptus), kuriais buvo skirtos medicinos pagalbos priemonės, kurios buvo panaudotos pacientui gydantis stacionare, nustatė, jog ieškovei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo padaryta 798,21 Eur turtinės žalos.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-09-13 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5963-618/2017 ir priimti naują sprendimą – Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinti visiškai. Pagrindiniai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinio skundo argumentai:
    1. Atsakovė, teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. išrašydama receptus kompensuojamosioms medicinos pagalbos priemonėms (toliau – ir MPP), privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-03-08 įsakymo Nr. 112 reikalavimų, kuris galiojo tiek 2014 metais, tiek 2015 metais. Pažymėjo, jog 2015 metų sutarties specialiųjų sąlygų 8.10.1 punkte detalizuojama, kad VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centras, skirdamas apdraustiesiems kompensuojamuosius vaistus ir MPP, įsipareigoja vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2002-03-08 įsakymu Nr. 112 „Dėl receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams“. Būtent šio įsakymo 44 ir 45.2 punktuose nustatyti reikalavimai buvo pažeisti, neteisėtai išrašant pacientams MPP, ir nustatyta padaryta žala PSDF biudžetui nurodyta 2015-12-04 ekspertizės pažymoje Nr. E1‑15-194.
    2. Pažymėjo, jog žala PSDF biudžetui yra padaroma tada, kai receptai yra išrašomi nesilaikant įsakyme Nr. 112 nustatytų reikalavimų, t. y. kai receptai kompensuojamosioms MPP išrašomi pacientams / apdraustiesiems, kurie tuo metu yra gydomi gydymo įstaigų stacionaruose. Pažymėjo, kad nė vienas teisės aktas nenurodo, per kiek laiko asmuo (pacientas) gali ar privalo sunaudoti jam receptu paskirtas MPP. Teigia, jog įsakyme Nr. 112 įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad kompensuojamąsias MPP galima išrašyti tik ambulatoriškai ar dienos stacionare besigydantiems pacientams, būtent užtikrina pacientams prieinamumą gauti ir naudoti MPP nemokamai.
    3. Ieškovės vertinimu, nepagrįsta yra teigti ir pateisinti atsakovės padarytus teisės aktų ir sutartinius pažeidimus tuo, kad asmuo jam neteisėtai išrašytas MPP (gulint stacionare) sunaudos ar sunaudoja paleistas iš stacionariosios gydymo įstaigos. Apeliaciniu skundu teigiama, jog kompensuojamieji receptai MPP gauti turėjo būti išrašyti po išrašymo iš stacionariosios gydymo įstaigos.
    4. Teigia, jog atsakovės padaryti pažeidimai negali būti pateisinami argumentais, jog asmuo, išėjęs iš ligoninės, sunaudos tas priemones. Šią savo nuomonę ieškovė grindžia tuo, jog nagrinėjamu atveju net 2 iš 8 pacientų po gydymo stacionare (nurodytos ekspertizės pažymos Nr. E1-15-194 1 priedas) buvo ir toliau nenutrūkstamai gydyti kitų gydymo įstaigų stacionaruose.
  2. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centras prašo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos apeliacinio skundo netenkinti. Pagrindiniai atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai:
    1. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad yra sumokėjusi prašomas priteisti iš atsakovės sumas vaistinėms, išdavusioms kompensuojamuosius vaistus ir (ar) MPP pagal įstaigos (atsakovės) gydytojų išrašytus receptus. Pažymėjo, kad net ir dalis žalos, kurios atlyginimas priteistas apeliantei teismo sprendimu, yra nepagrįsta įrodymais.
    2. Byloje nėra duomenų apie tai, kad stacionariosios gydymo įstaigos (gydymo laikotarpiu) pakartotinai, antrą kartą būtų skyrusios vaistus ir MPP. Teigia, jog šias aplinkybes, be kitą ko, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir ieškovės atstovai, todėl atsakovė darė išvadą, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa siekia prisiteisti žalos atlyginimą už būtinus pacientams vaistus tik todėl, kad ne tas subjektas išrašė receptus, t. y. formaliai pažeidė sutarčių nuostatas. Mano, jog atsakovės gydytojams išrašius receptus medicininės pagalbos priemonėms laikotarpiu, kai pacientai buvo hospitalizuoti, jie šiomis priemonėmis nebuvo aprūpinti daugiau, nei tai numatė įstatymai.
    3. Ieškovės apeliaciniame skunde papildomai nurodytos aplinkybes, t. y. kad 2 iš 8 pacientų po gydymo stacionare buvo ir toliau nenutrūkstamai gydyti kitų gydymo įstaigų stacionaruose, yra naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėtų jų vertinti.
    4. Atsakovės vertinimu, ieškovė nenurodė atsakovės kaltės, kadangi gydytojams išrašius receptus kompensuojamosioms MPP stacionare gydomiems pacientams, šie duomenys „Sveidros“ sistemoje nebuvo nurodyti, o iš nurodytos sistemos negalima buvo nustatyti, ar pacientas gydomas stacionare.
    5. Ieškovės ieškinyje bei apeliaciniame skunde nenurodyta, kokius veiksmus šeimos gydytojas privalėjo atlikti būdamas rūpestingas ir atidus ir kokie norminiai aktai tai reglamentuoja, kokias norminių aktų procedūras gydytojas pažeidė išrašydamas MPP receptą, kokiu būdu buvo galima išvengti kilusio nesusipratimo. Atkreipė dėmesį, jog visais atvejais pacientai (nurodyti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ekspertizės 2015-12-04 pažymoje Nr. E1-15-194) atsidūrė stacionare ne su šeimos gydytojo (atsakovės) siuntimu. Pažymėjo, kad visi pacientai – sunkūs (keturi iš jų mirę), nevaikštantys, turi nustatytų specialiųjų poreikių, į gydytojus kreipėsi pacientų atstovai pagal įstatymą ar pavedimą. Teigia, jog pacientų atstovai sąmoningai ar nesąmoningai nenurodė gydytojams, kad tuo metu ligonis gydėsi stacionare.
  3. Atsakovė VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-09-13 sprendimo dalį dėl 798,21 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą 798,21 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017-03-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovės VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai; priteisti iš atsakovės VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro 18 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Pagrindiniai VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro apeliacinio skundo argumentai:
    1. Teismas, priimdamas 2017-09-13 sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės nurodyta žala (nuostoliai) nepagrįsta jokiais bylos įrodymais, o patirtą žalą, jos dydį privalėjo įrodyti ieškovė, turėjo pateikti pagrįstą žalos apskaičiavimą. Teigia, jog ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė yra sumokėjusi prašomas priteisti iš atsakovės sumas vaistinėms, išdavusioms kompensuojamuosius vaistus ir (ar) MPP pagal įstaigos (atsakovės) gydytojų išrašytus receptus, nors tai nurodyta ieškovės atsiliepime į ieškinį bei reikalauta teismo posėdžių metu.
    2. Atsakovė teigia, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa siekia prisiteisti žalos atlyginimą už būtinus pacientams vaistus tik todėl, kad ne tas subjektas išrašė receptus. Mano, kad jeigu būtinus vaistus ir MPP būtų skyrusios pacientams stacionariosios gydymo įstaigos, tai prašomas priteisti iš apeliantės sumas teritorinė ligonių kasa būtų sumokėjusi šioms įstaigoms.
    3. Pažymėjo, jog „Sveidros“ sistemoje išrašant vaistus ir MPP nebuvo duomenų, kad pacientai yra gydomi stacionare, iš nurodytos sistemos negalima buvo nustatyti, ar pacientas gydomas stacionare. Vykdydama 2014-03-10 ir 2015-03-10 sutarčių bendrųjų sąlygų 2.7 p. nuostatas atsakovė neprivalėjo kreiptis į teritorinę ligonių kasą, nes neaiškumų dėl pacientų draustumo, teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas iškilę nebuvo.
    4. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė ieškinyje nenurodė, kokius veiksmus šeimos gydytojas privalėjo atlikti būdamas rūpestingas ir atidus, kokie norminiai aktai tai reglamentuoja, kokias norminių aktų procedūras gydytojas pažeidė išrašydamas MPP receptą, kokiu būdu buvo galima išvengti kilusio nesusipratimo. Šiuo atveju tik įvardijus norminius aktus ir jų pažeidimą būtų galima įrodinėti gydytojo ir kartu atsakovės kaltę.
    5. Atsakovė akcentavo, kad visais kitais atvejais pacientai (nurodyti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ekspertizės 2015-12-04 pažymoje Nr. E1-15-194) atsidūrė stacionare ne su šeimos gydytojo (atsakovės) siuntimu. Teigia, jog visi pacientai – sunkūs (keturi iš jų mirę), nevaikštantys, turi nustatytų specialiųjų poreikių, į gydytojus kreipėsi pacientų atstovai pagal įstatymą ar pavedimą. Pažymėjo, jog pacientų atstovai sąmoningai ar nesąmoningai nenurodė gydytojams, kad tuo metu ligonis gydėsi stacionare, todėl mano, jog apeliantės gydytojai elgėsi rūpestingai.
    6. Atsakovės vertinimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad kompensuojamosios medicinos pagalbos priemonės buvo skiriamos ilgalaikiam naudojimui, todėl pasibaigus naudojamoms priemonėms ir suėjus terminui, numatytam ministro įsakyme, nėra reikalavimo pacientą pakartotinai apžiūrėti.
  4. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą Klaipėdos teritorinė ligonių kasa prašo VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą arba atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-09-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, o Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl žalos atlyginimo patenkinti visiškai. Pagrindiniai atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentai:
    1. Ekspertizės pažymos Nr. E1-15-194 išvadų 3 punkte nustatyta, kad PSDF biudžeto išlaidos, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, vertinamos kaip PSDF biudžetui padaryta žala, kuri išskaičiuojama iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirbo minėto reikalavimo nesilaikęs gydytojas, lėšų. Ekspertizės pažymos Nr. E1-15-194 išvadų 4 punkte nustatyta, kad dėl nurodytų teisės aktų pažeidimų PSDF biudžeto lėšos buvo nepagrįstai didesnės, todėl minėti pažeidimai vertinti kaip žala PSDF biudžetui, kuri siekia 1487,16 Eur.
    2. Pažymėjo, kad ieškovė pateikė įrodymus, išrašus su kompensuojamųjų receptų duomenimis iš privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“ kompensuojamųjų vaistų apskaitos posistemės, kurie patvirtina realias patirtas PSDF biudžeto išlaidas, žalą, padarytą PSDF biudžetui, jos dydį. Teigia, jog minėti posistemės išrašai pagal recepto duomenis sistemoje suformuojami tik tada, kai pagal konkretų kompensuojamojo vaisto ar MPP receptą jo (recepto) išlaidos kompensuojamos iš PSDF biudžeto lėšų vaistinei.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12Apeliaciniai skundai atmestini

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, jog Klaipėdos sveikatos priežiūros centras pažeidė kompensuojamųjų vaistų ir medicininių pagalbos priemonių išrašymo tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2014-03-10 buvo sudaryta asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartis Nr. S2-2014-76 ir 2015-03-10 buvo sudaryta asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartis Nr. S2-2015-77, pagal kurias atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, o atsakovė įsipareigojo apmokėti šių paslaugų išlaidas. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2015-10-21 direktoriaus įsakymu Nr. V-339 dėl planinio VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro patikrinimo Kontrolės skyriaus specialistams laikotarpiu nuo 2015‑10‑21 iki 2015-11-30 pavesta atlikti patikrinimą VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centre dėl medicinos pagalbos priemonių, kompensuojamų iš PSDF biudžeto lėšų, išrašymo teisėtumo. 2015-10-21 parengta patikrinimo pažyma Nr. K1-15-152. Atsakovė 2015-11-06 raštu nurodė, kad su 2015-10-21 patikrinimo pažymos Nr. K1-15-152 išvadomis sutinka iš dalies. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2015-11-09 direktoriaus įsakymu Nr. V-399 dėl VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro patikrinimo Kontrolės skyriaus specialistams laikotarpiu nuo 2015-11-09 iki 2015-12-31 pavesta atlikti ekspertizę ir pateikti ekspertizės išvadas pagal 2015-10-21 VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro patikrinimo pažymą Nr. K1-15-152. 2015-12-04 parengta ekspertizės pažyma Nr. E1-15-194.
Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo
  1. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtumu laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisinių aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų ar teisės pagrindu. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2008). Reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė taikytina tik esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
  2. Šiuo atveju nustatyta, jog Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, atlikusi VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro patikrinimą dėl medicinos pagalbos priemonių, kompensuojamų iš PSDF biudžeto lėšų, išrašymo teisėtumo, nustatė, jog atsakovė, pažeisdama asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sutarčių Nr. S2‑2014-76 ir Nr. S2-2015-77 nuostatas bei vadovaudamasi Sveikatos draudimo įstatymu, reikalauja atlyginti iš atsakovės PSDF biudžetui padarytą žalą. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovė savo reikalavimus kildina iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą yra aktuali sutartinė civilinė atsakomybė. Pažymėtina, jog sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita šalis privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės argumentai, jog atsakovė siekia prisiteisti žalos atlyginimą už būtinus pacientams vaistus tik todėl, jog ne tas subjektas išrašė receptus, yra nepagrįsti, kadangi atsakovė sutarties Nr. S2-2015-77 bendrųjų sąlygų 2.23 punktu įsipareigojo atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą. Taip pat šios sutarties specialiųjų sąlygų 8.10.1 punktu atsakovė įsipareigojo vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-03-08 įsakymu Nr. 112 „Dėl receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams“. Šio įsakymo 45.2 punkte nurodoma, jog gydytojas gali išrašyti receptus MPP tik ambulatoriškai ar dienos stacionare gydomiems apdraustiesiems. Bylos duomenimis nustatyta, jog 8 atvejais gydytojai išrašė receptus kompensuojamosioms MPP stacionare gydomiems pacientams, o tai vertinama kaip PSDF biudžetui padaryta žala. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė 2015-11-06 raštu Nr. 03-399, atsakydama dėl patikrinimo pažymos Nr. K1-15-152 išvadų, patvirtino aplinkybes, jog kompensuojamųjų MPP receptai nustatytiems pacientams buvo išrašyti, kai pacientai buvo hospitalizuoti, ir pripažino, jog tokiais veiksmais atsakovė padarė žalą PSDF biudžetui, kadangi šiuo raštu žalą prašė mažinti. Pažymėtina, jog atsakovė yra sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni teisinio išprusimo reikalavimai, todėl akivaizdu, jog šią veiklą reguliuojantys teisės aktai jai yra gerai žinomi. Be to, teisės aktų nuostatos iš esmės yra perkeltos į paminėtą sutartį. CK 2.4 straipsnyje nurodoma, jog verslininkui yra keliami aukštesni reikalavimai negu įprastam fiziniam asmeniui. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys sudaromos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones (Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis). Visos šios aplinkybės rodo, jog atsakovė, išrašydama receptus kompensuojamosioms MPP, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai bei patikrinti, ar asmenys, kuriems yra išduodamos MPP, nėra hospitalizuoti. Šiuo atveju akivaizdu, jog atsakovė neturėjo teisės išduoti ginčijamus receptus pacientams, kurie tuo laikotarpiu buvo gydomi stacionare, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog neteisėtais atsakovės veiksmais, kurie pasireiškė neveikimu, PSDF biudžetui buvo padaryta žala, kurią nurodyta sutartimi atsakovė įsipareigojo atlyginti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis).
  4. Atsakovė taip pat teigia, jog teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog ieškovės nurodyta žala (nuostoliai) nepagrįsta jokiais bylos įrodymais, tačiau teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Bylos duomenimis nustatyta, jog su 2017-05-05 lydraščiu ieškovė į bylą pateikė įrodymus, turinčius reikšmės bylai, t. y. pateikė išrašus iš informacinės sistemos „Sveidra“ kompensuojamųjų vaistų apskaitos posistemės (iš viso 8 lapai). Šiuose išrašuose nurodytos vaistinėms mokamos sumos bei šių mokėjimų statusas, taip pat iš šių išrašų matyti, kokiam pacientui buvo išrašytos kompensuojamosios MPP. Visi šie įrodymai suponuoja išvadą, jog ieškovė sumokėjo vaistinėms prašomas priteisti iš atsakovės sumas, todėl atsakovės argumentas, jog ieškovė įrodymais nepagrindė atsiradusios žalos, laikytinas nepagrįstu.
  5. Taip pat atsakovė apeliaciniu skundu nurodė, jog visais atvejais pacientai atsidūrė stacionare ne su šeimos gydytojo (atsakovės) siuntimu. Teigia, jog visi pacientai nevaikštantys, sunkios būklės, todėl į gydytojus kreipėsi pacientų atstovai pagal įstatymą ar pavedimą. Teigia, jog atstovai nenurodė, jog pacientai yra gydomi stacionare. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovės argumentai laikytini nepagrįstais. Kaip minėta šios nutarties 18 punkte, atsakovė yra sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni teisinio išprusimo reikalavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tais atvejais, kai pacientas įgyvendina savo teisę į sveikatos priežiūrą per savo atstovus, atsakovė, išrašydama receptus, turėtų būti atidesnė ir pasiteirauti ne tik apie paciento būklę, bet ir apie tai, ar pacientas nėra hospitalizuotas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, jog atsakovė šią savo pareigą įvykdė. Vertinant atsakovės apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, jog pacientų atstovai sąmoningai ar nesąmoningai nenurodė gydytojams, kad tuo metu ligonis gydėsi stacionare, neįrodo, jog atsakovės gydytojai pasiteiravo pacientų atstovų, ar pacientai nėra hospitalizuoti, o priešingai, toks atsakovės teiginys rodo, jog pacientų atstovų nebuvo pasiteirauta, ar pacientai nėra hospitalizuoti. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytai situacijai, atsakovė nesielgė rūpestingai ir apdairiai, nors susidariusi situacija tokių jos veiksmų reikalavo, todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog dėl šių priežasčių ir buvo padaryta žala PSDF biudžetui.
Dėl žalos dydžio
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, konstatavo, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“ v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-460/2008).
  2. Siekiant nustatyti žalos dydį, reikia išsiaiškinti ne tik tai, kokias pinigų sumas ieškovė turėjo sumokėti vaistinėms už kompensuojamąsias MPP ir kiek pinigų buvo sumokėta, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, jog pacientams šios MPP buvo būtinos, todėl reikia įvertinti, kokia dalimi pacientai šiomis priemonėmis pasinaudojo po to, kai pasibaigė paciento gydymo stacionare laikotarpis. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais realios žalos apskaičiavimais, kad ieškovei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo padaryta 798,21 Eur turtinė žala. Pažymėtina, jog kompensuojamosios MPP buvo skirtos ilgalaikiam naudojimui, todėl pasibaigus paciento hospitalizavimo laikui, pacientai gydėsi ambulatoriškai ir naudojo jiems paskirtas MPP. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aprašė, kiek kokiam pacientui buvo skirta MPP ir kokia dalis jų buvo panaudota gydantis ambulatoriškai, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus, jų nekartoja ir jiems pritaria, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisakytina.
  3. Ieškovė savo apeliaciniame skunde, be kitą ko, nurodė, jog yra nepagrįsta teigti ir pateisinti atsakovės padarytus teisės aktų pažeidimus tuo, kad asmuo jam neteisėtai išrašytas MPP sunaudos paleistas iš stacionarinio gydymo įstaigos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovės argumentais. Pažymėtina, jog atsakovės gydytojai pacientams išrašydavo kompensuojamąsias MPP ilgalaikiam naudojimui. Tai reiškia, jog visą šį laikotarpį pacientai naudojasi išrašytomis priemonėmis, nepaisant to, ar jie gydosi ambulatoriškai, ar yra hospitalizuoti. Šiuo atveju teisėjų kolegija nustatė, jog tuo laikotarpiu, kai pacientai buvo hospitalizuoti ir gavo MPP, gydytojai neturėjo teisės papildomai išrašyti kompensuojamųjų MPP, todėl pripažinta, jog dėl tokių atsakovės veiksmų PSDF biudžetui buvo padaryta žala, tačiau tuo laikotarpiu, kai pacientai buvo išleisti gydytis ambulatoriškai, jie turėjo teisę gauti MPP, todėl nėra pagrindo teigti, jog už šį laikotarpį išrašytos kompensuojamosios MPP sukėlė žalą PSDF biudžetui vien tuo pagrindu, jog ne tas subjektas išrašė receptus. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, jog pacientams, išleistiems gydytis ambulatoriškai, buvo suteikta daugiau MPP, nei jiems buvo būtina, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė tik realiai ieškovės patirtus nuostolius.
  4. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
  5. Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl daro išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pateiktus apeliacinius skundus.

14Bylinėjimosi išlaidos

  1. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  2. Ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa, pateikdama apeliacinį skundą, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl jos nepriteistinos.
  3. Atsakovė VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centras apeliaciniu skundu prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

16Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai