Byla 3K-3-514-219/2016
Dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aravis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys: A. B. (A. B.), V. B

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. B. (V. B.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos (kreditorės) A. K. pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aravis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys: A. B. (A. B.), V. B..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonių bankrotą pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi atsakovei BUAB „Aravis“ iškelta bankroto byla; 2013 m. kovo 28 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  3. Pareiškėja prašė teismo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Jos teigimu, UAB „Aravis“ valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sudarinėjo nuostolingus ir (ar) ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, taip pažeisdami savo fiduciarines pareigas įmonei, ją valdė neūkiškai ir nerūpestingai, supainiojo interesus. Dėl šios priežasties įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu. Pareiškėja atsakovės tyčinį bankrotą grindė šiais įmonės sudarytais sandoriais ir jos valdymo organų narių veiksmais:
    1. Atsakovė ir UAB „Domingos prekyba“ 2006 m. lapkričio 23 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė už 560 000 Lt (162 187,21 Eur) (be PVM) įsigijo ekskavatorių „Kobelco SK 135SRLC“. Šį ekskavatorių atsakovė 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 99 173,55 Lt (28 722,65 Eur) (be PVM) pardavė UAB „Svarbūs sprendimai“. Pastaroji bendrovė 2010 m. gegužės 5 d. sumokėjo į atsakovės kasą 120 000 Lt (34 754,40 Eur). 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sandoris buvo neteisėtas ir įmonei ekonomiškai nenaudingas, nes ekskavatorius buvo parduotas už perpus mažesnę kainą, nei jo rinkos vertė. Be to, sandoris galimai sudarytas atgaline data, nesant UAB „Aravis“ visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, kuris pagal įmonės įstatus buvo privalomas. UAB „Svarbūs sprendimai“ vykdė telekomunikacinių paslaugų tiekimą, todėl ekskavatorius šios įmonės veikloje nebuvo naudojamas. Ji ekskavatorių už 95 041,32 Lt (27 525,87 Eur) (be PVM) pardavė UAB „ATP grupė“, kurios akcininkė ir direktorė yra V. P., t. y. buvusio UAB „Aravis“ direktoriaus V. B. sugyventinė. Dalis buvusių UAB „Aravis“ darbuotojų perėjo dirbti į UAB „ATP grupė“, kas sudaro pagrindą manyti, kad UAB „Aravis“ veikla buvo perkelta į UAB „ATP grupė“. Atsakovė ir UAB „Svarbūs sprendimai“ nevykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės, nes 2010 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 262, kuria buvo įformintas nurodytas sandoris, neįtraukė į PVM sąskaitų faktūrų registrą, o tik 2010 m. lapkričio mėnesį patikslino 2010 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijas. Pardavus ekskavatorių, 2010 metais į atsakovės buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias buvo pirktos detalės parduotam ekskavatoriui ir atliktas ekskavatoriaus remontas bei techninė priežiūra. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyrius 2012 m. liepos 25 d. atliko UAB „Aravis“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir nustatė, kad iš viso UAB „Aravis“ nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d. į apskaitą neteisingai įtraukė 881,07 Lt (255,18 Eur) sumą už detales ekskavatoriui. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8009-553/2010 atsakovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas jos 410 000 Lt (118 744,21 Eur) vertės turtas, todėl yra pagrindas manyti, kad buvęs UAB „Aravis“ direktorius A. B., siekdamas išvengti ekskavatoriaus arešto, galimai sudarė fiktyvų sandorį su UAB „Svarbūs sprendimai“.
    2. Atsakovė ir UAB „DETAS“ 2010 m. gegužės 10 d. sudarė nuomos sutartį, kuria UAB „DETAS“ už 78 487,64 Lt (22 731,59 Eur) (be PVM) (15 697,53 Lt, arba 4546,32 Eur per mėnesį) išnuomojo atsakovei ekskavatorių „Komatsu F0047“, t. y. keturis kartus daugiau nei rinkos kaina – 4200 Lt (1216,40 Eur) per mėnesį. Beveik visos atsakovės pajamos, gautos 2010 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais, t. y. 151 728,80 Lt (43 943,70 Eur) (be PVM), buvo gautos iš VĮ Vilniaus miškų urėdijos, o nuomojamas ekskavatorius pagal techninius duomenis negalėjo būti naudojamas miško kirtimo ir ruošos darbuose, taigi nebuvo eksploatuojamas ir neuždirbo UAB „Aravis“ jokių pajamų, todėl minėtas sandoris įmonei nebuvo naudingas.
    3. Pagal 2010 m. liepos 13 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Aravis“ iš UAB „Galuotas“ įsigijo augalų smulkintuvą „MHD 280“ už 19 386,12 Lt (5614,61 Eur) ir 4071,09 Lt (1179,07 Eur) PVM. Atsakovė 2010 m. spalio 1 d. pardavė šį augalų smulkintuvą už 14 000 Lt (4054,68 Eur) (be PVM) ir kaušą už 1500 Lt (434,43 Eur) (be PVM), nors smulkintuvo likutinė vertė buvo 18 174,54 Lt (5263,71 Eur).
    4. Atsakovė 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu nurašė 87,950 kub. m klijuotų rąstų, kurių vertė – 114 206,59 Lt (33 076,51 Eur), o 2011 m. sausio 31 d. medžiagų nurašymo aktu – 17,488 kub. m klijuotų rąstų. Netinkamą V. B. elgesį dėl rąstų nurašymo pripažino ir Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015. Be to, atsakovė 2010 m. lapkričio mėnesį nurašė 17 826,84 Lt (5163,01 Eur) vertės degalų. Tačiau šiuo laikotarpiu įmonės pajamos siekė tik 3055 Lt (884,79 Eur) (be PVM), t. y. nurašytų degalų vertė penkis kartus viršijo gautas pajamas.
    5. Atsakovė ir VĮ Vilniaus miškų urėdija 2010 m. sausio 4 d. sudarė medienos ruošos ir miškų ūkio paslaugų sutartį. Buvęs UAB „Aravis“ vadovas A. B., žinodamas, kad yra areštuotas įmonės turtas ir sąskaitos, pateikė prašymus VĮ Vilniaus miškų urėdijai sumokėti UAB „Aravis“ priklausantį piniginį atlygį už atliktus darbus pagal minėtą sutartį ne tiesiogiai šiai bendrovei, o jos kreditoriams. Todėl VĮ Vilniaus miškų urėdija 2010 m. lapkričio 14 d. pervedė pinigus atsakovės kreditoriams: UAB „Takūras – 35 000 Lt (10 136,70 Eur); Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybai – 3000 Lt (868,86 Eur); UAB Jungtinei auditorių kontorai– 20 000 Lt (5792,40 Eur); UAB „Galuotas“– 6149 Lt (1780,87 Eur). Be to, nors UAB „Aravis“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, tačiau atsiskaitydavo su direktoriumi A. B. ir jo sutuoktine J. B.. Taip įmonės veikla buvo skiriama ne įmonės finansinei būklei atkurti ir pagerinti, o jos turtui mažinti, siekiant išvengti atsakomybės kreditoriams.
    6. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyrius, atlikęs UAB „Aravis“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, savo 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. išvadose konstatavo, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „Aravis“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kas patvirtina, jog atsakovės buvę direktoriai nevykdė (netinkamai vykdė) įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, sąmoningai blogino bendrovės finansinę padėtį, sudarydami neteisėtus ir nesąžiningus sandorius.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi atsisakė pripažinti BUAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad įmonės valdymo organai (direktorius) 2010 m. gegužės 3 d. priėmė ekonomiškai nenaudingą ir nepagrįstą sprendimą dėl ekskavatoriaus „Kobelco SK 135SRLC“ pardavimo už 99 175,55 Lt (28 722,65 Eur), nors jo rinkos vertė pardavimo metu buvo 224 000 Lt (64 874,88 Eur), t. y. pardavė turtą perpus pigiau, negu jis kainavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja sandorio nenaudingumą grindžia UAB „Marleksa“ konsultacine išvada dėl turto vertės, kuri parengta neapžiūrėjus minėto daikto ir neatitinka turto vertinimo ataskaitos turinio bei formos, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas. Teismas nurodė, kad parduodant nurodytą ekskavatorių buvo žinoma, jog jis nėra naujas ir turi defektų (nevažiuojantis, purvu užterštas variklio skyrius ir operatoriaus kabina, sulaužyti kai kurie mazgai ir kt.), be to, pagal ilgalaikio turto nusidėvėjimo minimalius ir maksimalius ekonominius normatyvus (metais) ir nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo rekomendacijas, miško transporto priemonėms ir visų markių miško technikos traktoriams taikomas maksimalus 4 metų nusidėvėjimo termino normatyvas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog įmonės buhalteriniuose dokumentuose nustatyta ekskavatoriaus „Kobelco SK 135SRLC“ likutinė 93 334,17 Lt (27 031,44 Eur) vertė prieštaravo realiai jos vertei, taigi ir išvadai, kad šio ekskavatoriaus 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sandoris prieštaravo įmonės tikslams ir buvo ekonomiškai nenaudingas.
  3. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ekskavatoriaus „Kobelco SK 135SRLC“ pirkimo–pardavimo sandoris buvo fiktyvus, nes neva buvo sudarytas siekiant išvengti ekskavatoriaus arešto pagal Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-8009-553/2010. Teismas nustatė, kad minėto ekskavatoriaus pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas 2010 m. gegužės 3 d., o laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik 2010 m. spalio 11 d. nutartimi, dėl ko tarp nurodytų faktų ir pareiškėjos įrodinėjamos aplinkybės neegzistuoja priežastinis ryšys.
  4. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus, kad prie įmonei nenaudingų sandorių priskirtina ir ekskavatoriaus „Komatsu F0047“ 2010 m. gegužės 10 d. nuomos sutartis. Teismas nustatė, kad pareiškėja šio ekskavatoriaus nuomos kainą grindžia internetiniuose skelbimuose nurodyta kito modelio ekskavatoriaus („Komatsu PC27 MR-2“) nuomos kaina. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos argumentai apie galimybę naudoti išsinuomotą ekskavatorių miško ruošos darbams (pagal bendrovės tiesioginės veiklos pobūdį) grindžiami asmeniniu pareiškėjos vertinimu ir neparemti kitais leistinais įrodymais, juolab kad suinteresuoti asmenys pareiškėjos argumentams prieštarauja, nurodydami, kad visą nuomos laikotarpį ši priemonė buvo naudojama tiesioginėje įmonės veikloje. Teismas sprendė, kad 2012 m. liepos 25 d. specialisto išvada patvirtina priešingą pareiškėjos įrodinėjamai aplinkybei apie sandorio ekonominio nenaudingumo faktą, jog 2009 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais bendrovė, turėdama ekskavatorių „Kobelco SK 135SRLC“, gavo 176 411,32 Lt (51 092,25 Eur) pajamų, o 2010 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais, kai įmonė pardavė minėtą ekskavatorių ir išsinuomojo iš UAB „Detas“ ekskavatorių „Komatsu F00407“, gavo 353 659,32 Lt pajamų (102 426,81 Eur). Taigi išsinuomojusi ekskavatorių „Komatsu F00407“ atsakovė gavo dvigubai daugiau pajamų nei anksčiau naudodama ekskavatorių „Kobelco SK 135SRLC“.
  5. Teismas, pasisakydamas dėl įmonės medžiagų nurašymo, pritarė pareiškėjos argumentams, kad netinkamas įmonės direktoriaus V. B. elgesys dėl rąstų nurašymo pripažintas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015. Tačiau teismas pažymėjo, kad vien įmonės valdymo organų neteisėti veiksmai konkrečiu ir pavieniu atveju, kai tokiais veiksmais padaroma žalos įmonei, nėra pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, kuris yra vienas iš pagrindinių tyčinio bankroto požymių. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad 2010 metais UAB „Aravis“ sudarė su kreditoriais medienos ruošos, rangos, miško kirtimo sutartis, tačiau pardavimo pajamos 2010 m. buvo panašios kaip ir 2009 metais, konstatavo, jog tokiais veiksmais įmonės valdymo organai siekė toliau organizuoti įmonės veiklą, gauti pajamų, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Todėl, teismo vertinimu, pavieniai, neapgalvoti ar sąmoningi įmonės valdymo organų sprendimai, dėl kurių įmonė galėjo patirti žalos, savaime gali būti pagrindas kilti įmonės valdymo organų civilinei atsakomybei, tačiau tokių veiksmų nepakanka tapatinti su tyčinio bankroto požymiais.
  6. Teismas, pasisakydamas dėl įmonės įsipareigojimų kreditoriams, nurodė, kad įmonė nuo 2008 metų balansavo ant nemokumo ribos, tačiau vykdė veiklą, sudarinėjo sutartis ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Rimtų finansinių sunkumų įmonei kilo tuomet, kai teko vykdyti pradelstus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį įmonės akcininkei K. S. M., kurios iniciatyva buvo pradėtas teisminis ginčas dėl skolos priteisimo ir kuris buvo išspręstas tik Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimu. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad iškėlus šią bylą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – 410 000 Lt (118 744,21 Eur) vertės UAB „Aravis“ turto areštas, dėl ko visiškai sutriko įmonės ūkinė finansinė veikla. Teismas sprendė, kad pagal paskolos sutartį įmonė savo įsipareigojimus K. S. M. ir kitiems kreditoriams, tarp jų ir pačiai pareiškėjai, vykdė pagal galimybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad įmonės vadovai piktybiškai ir tyčia nevykdė įsipareigojimų savo kreditoriams.
  7. Teismas nustatė, kad buvusio įmonės vadovo A. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00089-12 pagal požymius nusikaltimų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 208 , 209, 220 ir 222 straipsniuose. Tačiau net ir nustačius buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, kai ne visos išlaidos pateisintos juridinę galią turinčiais dokumentais, ikiteisminio turimo metu nepasitvirtino, kad buvo švaistomas įmonės turtas, dėl ko įmonė tapo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Minėtas ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 13 d. nutarimu buvo nutrauktas, nenustačius, kad UAB „Aravis“ direktorius A. B. padarė nusikalstamas veikas, tarp jų ir nurodytą BK 209 straipsnyje („Nusikalstamas bankrotas“). Teismas sprendė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. specialistų išvados bei teismų sprendimai civilinėse bylose Nr. 2-984-273/2015 ir Nr. 2-181-230/2016 nepatvirtina bylai reikšmingos aplinkybės, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, kad buvo paslėpti, sunaikinti ar sugadinti įmonės apskaitos dokumentai ir netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta buhalterinė apskaita arba neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos.
  8. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta (įrodyta), jog UAB „Aravis“ sudarytais sandoriais ar kitokia jos veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, kad dėl įmonės valdymo organų sprendimų įmonės turtas būtų tyčia paslėptas, iššvaistytas ar pasisavintas. Teismas, nenustatęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių, nepripažino atsakovės bankroto tyčiniu.
  9. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – pripažino BUAB „Aravis“ bankrotą tyčiniu.
  10. Teismas, įvertinęs 2010 m. gegužės 3 d. ekskavatoriaus „Kobelco SK 125SRLC“ pirkimo–pardavimo sutartį ir 2010 m. gegužės 5 d. perdavimo–priėmimo aktą, UAB „Marleksa“ konsultacinę išvadą, civilinėje byloje Nr. 2-181-230/2016, išnagrinėtoje Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimu, ir ikiteisminio tyrimo, nutraukto Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 13 d. nutarimu, metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ekskavatorius „Kobelco SK 135SRLC“ buvo parduotas už aiškiai mažesnę kainą, nei buvo jo rinkos kaina pardavimo metu, ir kad šio sandorio sudarymas turėjo tiesioginę įtaką atsakovės nemokumui.
  11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ekskavatoriaus „Kobelco SK 135SRLC“ pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas 2010 m. gegužės 3 d., o laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra akivaizdžių įrodymų, jog nurodyta 2010 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo fiktyvi, sudaryta siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditorei K. S. M.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino ir aplinkybė, kad šis sandoris buvo sudarytas atgaline data, todėl, teismo vertinimu, nesant byloje kitų akivaizdžių įrodymų, nėra pagrindo jį laikyti fiktyviu.
  12. Teismas, įvertinęs ekskavatoriaus „Komatsu F0047“ 2010 m. gegužės 10 d. nuomos sutartį, ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-181-230/2016 nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog minėtą ekskavatorių medienos paruošimo darbams atlikti atsakovė išsinuomojo akivaizdžiai per brangiai. Dėl to teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo išvadai, jog šis sandoris įmonei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir nuostolingas.
  13. Vertindamas pirmiau nurodytų sandorių nuostolingumą atsakovei, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad BUAB „Aravis“ bankroto administratorius buvo pareiškęs ieškinį dėl UAB „Aravis“ ir UAB „Svarbūs sprendimai“ sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis ieškinio atsisakė ir byla Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi buvo nutraukta. Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pats bankroto administratorius pripažino ginčo neperspektyvumą. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorių nebūtų sudaręs arba sandorio sudarymo metu bendrovės vadovas būtų prisiėmęs neprotingai didelę nuostolių įmonei atsiradimo riziką.
  14. Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad įmonės valdymo organų neteisėti veiksmai, atlikti nurašant medžiagas (rąstus), buvo pavieniai, todėl jų nepakanka išvadai, jog tokiais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, padaryti. Įvertinęs 2010 m. rugsėjo 24 d., 2010 m. lapkričio 30 d. ir 2011 m. sausio 31 d. nurašymo aktus, Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-984-273/2015 nustatytas aplinkybes ir teismo padarytas išvadas, teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad buvęs įmonės vadovas V. B., nurašydamas įmonės medžiagas, veikė netinkamai, tokie jo veiksmai neatitiko įmonės ir jos kreditorių interesų. Tokie buvusio bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai nebuvo pavieniai, o nurašytų atsakovės medžiagų vertė įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, buvo ypač didelė. Dėl to teismas sprendė, kad BUAB „Aravis“ buvusio vadovo sprendimai be pagrindo nurašyti didelės vertės įmonės turtą buvo sistemingi, jie vertintini kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas, kuris pripažįstamas vienu iš įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
  15. Teismas padarė išvadą, kad 2010 m. lapkričio 14 d. VĮ Vilniaus miškų urėdijai pervedus pinigus už atliktus darbus ne atsakovei, o jos pasirinktiems kreditoriams, buvo pažeistas įstatymų nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.929 straipsnio 2 dalis, 6.9301 straipsnio 1 dalis), nes atsiskaitymo metu įmonė buvo skolinga kreditorei K. S. M., kurios reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8009-553/2010 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės 410 000 Lt (118 744,21 Eur) vertės turto areštas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad su tam tikrais BUAB „Aravis“ kreditoriais, įmonei turint kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai suėję, buvo atsiskaityta tiek iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek jau pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, patvirtina įmonės vadovų neteisėtus veiksmus ir įstatymuose įtvirtintų vadovo pareigų netinkamą vykdymą, dėl ko buvo apsunkintos kitų kreditorių galimybės gauti reikalavimų ar jų dalies patenkinimą iš įmonės turto. Teismas konstatavo, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai yra tyčinio bankroto prezumpcija, kurią paneigiančių įrodymų byloje nepateikta (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
  16. Įvertinęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d. specialistų išvadose nurodytus duomenis, teismas sprendė, kad BUAB „Aravis“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o tai atitinka tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
  17. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovės veikla, visumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų ir 3 dalies 2 punkte nurodyti įmonės tyčinio bankroto požymiai.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Nors atsakovės bankroto byla iškelta 2011 m. birželio 30 d., tačiau teismas, spręsdamas tyčinio bankroto klausimą, nepagrįstai vadovavosi ne ĮBĮ 20 straipsnio, nustatančio tyčinio bankroto požymius, redakcija, galiojusia bankroto bylos įmonei iškėlimo dieną, o šio straipsnio redakcija, pakeista 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 ir įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d. Nauja ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nustatė skirtingus tyčinio bankroto požymius ir tokio bankroto pripažinimo teisinius padarinius nei 2011 m. galiojusi įstatymo redakcija. Nors teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kokia konkrečia ĮBĮ redakcija jis vadovavosi, tačiau iš jo argumentų ir nuorodų į konkrečius ĮBĮ straipsnius bei jų dalis aišku, kad teismas vadovavosi ĮBĮ, tarp jų ir 20 straipsnio, nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2013 m. spalio 1 d., taip pažeisdamas principą lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios).
    2. ĮBĮ redakcijoje, galiojusioje atsakovės bankroto bylos iškėlimo metu, nebuvo nurodyta aplinkybių, kurioms esant galima būtų daryti išvadą, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Šie kriterijai buvo formuojami teismų praktikoje; tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, turėjo būti vertinama aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; kt.). O nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje nustatyti tyčinio bankroto požymiai, kurių bent vienam esant teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyti požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Taigi pagal iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusio ĮBĮ nuostatas tam, kad įmonės bankrotą būtų galima pripažinti tyčiniu, reikėjo nustatyti aplinkybių visumą, o ne vieną konkretų tyčinio bankroto požymį. Dėl šios priežasties teismas privalėjo vertinti ir nustatyti aplinkybių, nulėmusių atsakovės bankrotą, visumą, o ne tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, galėjusių nulemti atsakovės tyčinį bankrotą, visumos. Teismo išvados dėl įmonės tyčinio bankroto nepagrįstai grindžiamos naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktais, 3 dalies 2 punktu. Teismui sutikus su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ekskavatorių įsigijimo, pardavimo ir nuomos sandorių teisėtumo, byloje nebėra įrodymų visumos, reikalingos atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
    3. Teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat eksperto išvados vertinimą (CPK 218 straipsnis), nepagrįstai nevertino ir neanalizavo įrodymo, pagrindžiančio, kad atsakovės bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2012 m. liepos 25 d. specialisto išvados.
  2. Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 1.7 straipsnio nuostatų ir principo lex retro non agit. Naujoje ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje įtvirtinti teismų praktikoje jau suformuluoti bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijai, t. y. teismų praktikoje buvo įtvirtinti analogiški galiojančiam reguliavimui bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai, todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovės tyčinio bankroto, tinkamai vadovavosi naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio nuostatomis. Teismo nustatyti atsakovės buvusių vadovų veiksmai – nepagrįstas didelės vertės materialinių vertybių nurašymas, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, atsiskaitymas su pasirinktais kreditoriais – pagrįstai vertinti kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas, kuris kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas vienu iš bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų. Teismas pagrįstai sprendė, kad bylos aplinkybių visuma patvirtina išvadą, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.
    2. Kasacinis skundas nepagrįstai grindžiamas CPK 218 straipsnio pažeidimu, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas byloje nebuvo paskyręs teismo ekspertizės. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, 2012 m. liepos 25 d. specialisto išvadoje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad tolesne BUAB „Aravis“ veikla buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis ir ja nuosekliai ir kryptingai siekta įmonės nemokumo.
  3. Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į suinteresuoto asmens kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminu nepateikė.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu ir teismo pareigos taikyti tinkamą įstatymo redakciją

  1. Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006).
  2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, nes nepagrįstai vadovavosi ne ĮBĮ 20 straipsnio, nustatančiu tyčinio bankroto požymius, redakcija, galiojusia bankroto bylos įmonei iškėlimo dieną, o šio straipsnio redakcija, pakeista 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 ir įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami bylas, turi ex officio (pagal pareigas) taikyti tinkamą įstatymo redakciją, priešingu atveju gali būti pažeistas teisės principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, su kuriuo kartu – ir teisės viešpatavimo principas.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šią bylą ir vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinio bankroto požymius, redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d., iš esmės pripažino, kad ši norma yra bankroto proceso teisės norma, todėl taikoma jos redakcija, galiojanti procesinio veiksmo teisme atlikimo metu. Tokia išvada neatitinka naujausios kasacinio teismo praktikos.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, jog ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pažymėjo, kad nurodyta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Kasacinis teismas taip pat išaiškino proceso ir materialiosios teisės normų, esančių ĮBĮ, atskyrimą, nes priklausomai nuo to, ar konkreti norma priskirtina proceso ar materialiajai teisei, bus taikoma atitinkamai vėlesnė ar bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija.
  6. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
  7. Kasacinio teismo praktika dėl atgalinio teisės aktų galiojimo civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nuosekli – kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-100/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; kt.).
  8. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
  9. Atsižvelgdama į šios nutarties 28–31 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija, sutikdama su kasatoriaus argumentu, nurodo, kad šioje byloje buvo netinkamai pritaikyta materialines teises nustatanti ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, nes atsakovei BUAB „Aravis“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi. Tai reiškia, kad šioje byloje reikėjo taikyti iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusią ĮBĮ redakciją.
  10. Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamos ĮBĮ redakcijos taikymas nebūtinai reiškia, kad byla teismų buvo išnagrinėta neteisingai. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, todėl jie buvo palikti formuoti teismų praktikai. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016).

13Dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, lėmusių atsakovės tyčinį bankrotą, teisinio vertinimo

  1. Kasacinis teismas, formuodamas teisminę praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu įmonės bankrotu pripažįstami tokie atvejai, kai bendrovei vadovavę direktoriai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, buvo priimti ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai pasirenkant bendrovės veiklos modelį, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).
  3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ekskavatoriaus „Kobelco SK 135SRLC“ pardavimo sandoris ir ekskavatoriaus „Komatsu F0047“ nuomos sandoris, kurių teisėtumas spręstas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-653-157/2016), buvo neteisėti, tačiau nustatė kitas aplinkybes, kurios, teismo vertinimu, sudaro teisinį pagrindą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu:
    1. BUAB „Aravis“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros;
    2. 2010 m. lapkričio 14 d. VĮ Vilniaus miškų urėdijai pervedus pinigus už atliktus darbus ne atsakovei, o jos pasirinktiems kreditoriams, buvo pažeistas įstatymų nustatytas atsiskaitymų pinigais eiliškumas ir kitų atsakovės kreditorių turtiniai interesai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad su tam tikrais BUAB „Aravis“ kreditoriais, įmonei turint kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai suėję, buvo atsiskaityta tiek iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek jau pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, patvirtina įmonės vadovų neteisėtus veiksmus ir įstatymuose įtvirtintų vadovo pareigų netinkamą vykdymą, dėl ko buvo apsunkintos kitų kreditorių galimybės gauti reikalavimų ar jų dalies patenkinimą iš įmonės turto;
    3. BUAB „Aravis“ buvusio vadovo sprendimai be pagrindo nurašyti didelės vertės įmonės turtą buvo sistemingi. Buvęs įmonės vadovas V. B., nurašydamas įmonės medžiagas, veikė netinkamai, tokie jo veiksmai neatitiko įmonės ir jos kreditorių interesų. Tokie buvusio bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai nebuvo pavieniai, o nurašytų atsakovės medžiagų vertė įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, buvo ypač didelė. Dėl to jie vertintini kaip sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas.
  4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis aptarta kasacine praktika, aplinkybės, jog kelerius metus buvo netinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita, nepagrįstai vykdomas sistemingas įmonės turto nurašymas ir atsiskaitymas su pasirinktais kreditoriais aiškiai pažeidžiant kitų kreditorių turtinius interesus, gali būti teisinis pagrindas pripažinti, kad įmonės vadovai siekė įmonės bankroto. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės bankroto atitinka tyčinio bankroto teisinį reglamentavimą, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog byloje nustatytais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, ir sprendimu pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

14Dėl įrodymų vertinimo

  1. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir savo išvadas dėl tyčinio atsakovės bankroto, jos atsiskaitymų su kreditoriais, atlikto įmonės turto nurašymo, tokio nurašymo būtinybės ir jo ekonominio (ne)naudingumo įmonei grindė tinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis ir įrodymus, jų visetą, nesuteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
  3. Teisėjų kolegija taip pat laiko teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CPK 218 straipsnio, pagal kurį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, pažeidimo. Nagrinėjamu atveju teismai byloje nebuvo paskyrę teismo ekspertizės CPK 212–219 straipsniuose nustatyta tvarka. Į bylą buvo pateiktos dvi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvados – 2012 m. liepos 25 d. ir 2015 m. vasario 20 d., atliktos ikiteisminio tyrimo metu. Šios abi išvados apeliacinės instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos visų byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų kontekste, nesuteikiant joms išankstinės galios (CPK 185 straipsnis). Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, 2012 m. liepos 25 d. specialisto išvadoje nurodyti duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovės bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu. Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovės buhalterinė apskaita 2006–2011 metais nebuvo tinkamai tvarkoma, dėl to iš dalies ar visiškai negalima nustatyti atsakovės veiklos, turto, kapitalo, įsipareigojimų ir kt. Ši aplinkybė kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl didelės vertės turto nurašymo ir prioriteto vieniems kreditoriams suteikimo prieš kitus pagrįstai teismo buvo vertinta kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių.
  4. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (suinteresuoto asmens) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Pareiškėja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų išlaidų dydį, todėl šios jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 23,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš suinteresuoto asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį nepakeistą.

18Priteisti iš suinteresuoto asmens V. B. (a. k. ( - ) valstybei 23,08 Eur (dvidešimt tris Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai