Byla e2-1313-516/2015
Dėl bankroto bylos iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Manfula“, civilinėje byloje Nr. eB2-1674-657/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės UAB „Envija“ pareiškimą atsakovui UAB „Manfula“ (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Dujovika“) dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą įmonei pagrįstumo.

4Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Envija“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Manfula“. Ieškovas nurodė, kad pareiškimo pateikimo dienai atsakovas jam yra skolingas 268 122,77 Eur (925 774,29 Lt). Ši skola susidarė UAB „Envija“ atlikus avansinius mokėjimus atsakovui, kurių pastarasis negrąžino, nors darbus už juos neatliko, bei pasirašius 2015 m. sausio 26 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Envija“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Ekotikslai“ reikalavimo teisę į 99 918,91 Eur (345 000 Lt) dydžio UAB „Manfula“ įsiskolinimo dalį. Ieškovas pažymėjo, kad jam tapo žinoma, jog UAB „Manfula“ finansinė padėtis yra itin sudėtinga, atsakovas yra nemokus ir neturi galimybių atsiskaityti su visais savo kreditoriais.

5Trečiasis asmuo UAB „Dujovika“ taip pat prašė atsakovui iškelti bankroto bylą, nurodydamas kad atsakovas yra jam skolingas 39 855,69 Eur sumą, tačiau įsiskolinimas nėra dengiamas net iš dalies. Kadangi atsakovas nevykdo savo prievolių atsiskaityti, manytina, kad jis yra nemokus.

6Atsakovas su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį naujasis kreditorius UAB „Ekotikslai“ įgijo reikalavimo teisę 99 918,91 Eur (345 000 Lt) sumai, kuri 2015 m. sausio 27 d. buvo įskaityta, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į šią sumą. Savo ruožtu ieškovo teisė į grąžintiną avansą 189 421 Eur (653 502,45 Lt), po to, kai jis neteisėtai vienašališkai nutraukė Subrangos sutartį, šiuo metu ginčijama teisme, todėl ši suma neįskaičiuotina į ieškovo reikalavimo sumą. Be to, pats atsakovas turi reikalavimo teisę į ieškovą 73 933 Eur (255 275,85 Lt) sumai dėl atsiskaitymo už prekes ir ieškovo padarytų nuostolių atlyginimo, kai atsakovas sumokėjo už ieškovą baudą užsakovui. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo nurodyta reikalavimo suma yra nepagrįsta ir netiksli. Be to, atsakovo pradelsti įsiskolinimai neviršija pusės į jo balansą įrašyto turto vertės, o ieškovas atsakovo nemokumo nepagrindė jokiais įrodymais.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Manfula“.

9Teismas nustatė, kad bendra atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 2 289 574 Eur, į kurią yra įskaičiuota 39 855,69 Eur skola trečiajam asmeniui UAB „Dujovika“. Pareiškime ieškovo nurodoma 268 122,77 Eur (925 774,29 Lt) įsiskolinimo suma į pradelstų atsakovo įsiskolinimų sumą neįskaičiuotina, kadangi atsakovas ginčija ieškovo reikalavimo teisę į šią sumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog UAB „Envija“ kuriuo tai laikotarpiu mokėjo mokesčius už UAB „Manfula“ telefoninius pokalbius ir įmonė yra nemoki nuo 2013 metų, kad įmonė neturi balanse nurodyti grynųjų pinigų ir pan., atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi byloje nustatyta, jog šalis siejo įprasta verslo praktika, šalys kartu dalyvaudavo projektuose, viena iš kitos pirkdavo prekes, viena už kitą laiduodavo, tarp įmonių grupės vyko tarpusavio užskaitymai. Juolab, kad pats ieškovas dar 2015 m. sausio mėnesį pardavė prekių UAB „Manfula“. Teismas, įvertinęs tai, kad UAB „Manfula“ turto vertė 2015 m. vasario 28 d. siekė 7 653 890 Eur, padarė išvadą, jog pradelsti atsakovo įsipareigojimai neviršija pusės į jo balansą įrašyto turto vertės.

10Teismas atkreipė dėmesį, kad 2015 m. balandžio 17 d. UAB „Manfula“ atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais, o pastaroji aplinkybė patvirtina atsakovo siekį ir galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais. Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) valdybos informacinės sistemos duomenimis, UAB „Manfula“ įsiskolinimo VSDF biudžetui neturi. Be to, įvertinus bendrą įmonės finansinę situaciją, jos turimas trumpalaikis įsiskolinimas darbuotojams, juo labiau atsižvelgus į didelį darbuotojų skaičių, teismo nuomone, nesudaro pakankamo pagrindo įmonę pripažinti nemokia.

11Teismas be kita ko pažymėjo, kad tai, jog dalis įmonės turto yra įkeistas hipotekiniams kreditoriams, nesudaro pagrindo teigti, jog įmonė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Be to, Lietuvos teismuose šiuo metu yra nagrinėjama ne viena civilinė byla, kuriose UAB „Manfula“ dalyvauja tiek ieškovu, tiek atsakovu, tačiau iš esmės visos nėra susijusios su UAB „Manfula“ skoliniais įsipareigojimais. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad įmonė, turėdama būtinus veiklos sertifikatus, veikia rinkoje jau daugelį metų ir šiuo metu aktyviai vykdo veiklą bei veikia pelningai. Be to, byloje esančios atsakovo sudarytos didelės vertės rangos sutartys dėl Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimo, teismo vertinimu, rodo atsakovo tikslus vykdyti veiklą ir realias jo galimybes gauti pajamas, o kartu ir jo galimybių perspektyvą vykdyti atsiskaitymus su savo kreditoriais. Įmonė turi įvairaus pobūdžio ilgalaikio, taip pat ir nekilnojamojo, bei trumpalaikio turto.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Ieškovas UAB „Envija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį ir iškelti atsakovui bankroto bylą, paskiriant administratorių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Spręsdamas atsakovo nemokumo klausimą, teismas vertino bendrovės turtą vienu laikotarpiu, o įsipareigojimus visiškai kitu laikotarpiu, nesiaiškino ar atsakovo pateiktas įsipareigojimus patvirtinantis dokumentas atitinka tikrovę, nors jame matyti aiškūs neatitikimai. Bendrovės turtas ir pradelsti įsipareigojimai turi būti vertinami tam pačiam momentui. Įvertinus atsakovo pateiktą naujausią kreditorių sąrašą, kuriuo teismas rėmėsi nustatydamas, kad atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma nelemia atsakovo nemokumo, matyti, jog jame nurodyta informacija yra klaidinanti, nurodant mokėjimo terminą ir skolos būklę. Vien darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokėjimų netinkamas nurodymas sąraše itin keičia procentinę atsakovo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio išraišką.
  2. Atsakovas į bylą nepateikė, o teismas nereikalavo pateikti finansinės atskaitomybės detalizaciją, iš kurios būtų galima daryti neginčijamas išvadas. Iki šiol nėra aišku, iš kokių resursų gali būti gražinamos likusios pradelstos bei nepradelstos skolos ir ar atsakovas realiai pajėgus jas padengti, nes pats atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paminėjo, kad įmonei trūksta apyvartinių lėšų. Be to, didelė dalis įmonės turto yra areštuota ar kitaip suvaržyta, o tai apsunkina galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus ir mažina atsakovo mokumą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus 2015 m. gegužės 1 d. visi juridiniais asmenys turi parengti ir patvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentus už praėjusius metus. Tačiau atsakovas jų nepateikė, o teismas nereikalavo. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus byloje. Byloje esant duomenims apie itin didelius atsakovo įsiskolinimus, o vėliau jam pateikiant atnaujintus kreditorių sąrašus, teismas savo iniciatyva turėjo imtis veiksmų išsiaiškinti ar pateiktas sąrašas yra teisingas, užsiklausti trečiuosius asmenis, su kuriais atsakovas neva atsiskaitė, išreikalauti iš atsakovo aiškinamąjį raštą, skolų detalizaciją ir pan.
  3. Atsakovas, pateikdamas kreditorių sąrašą, į nepradelstų įsipareigojimų sumas įtraukė ir ieškovo reikalavimus jam, teigdamas, kad šie yra ginčijami. Vien formalus, be jokio pagrįsto teisinio pagrindo reikalavimo teisės ginčijimas negali paneigti reikalavimo teisės ir sudaryti pagrindą įtraukti tokias sumas į nepradelstus įsipareigojimus, net ir suėjus tokių skolų mokėjimo terminams. Į pradelstų skolų sąrašą nebuvo įtrauktos ir kitos atsakovo pradelstos mokėti sumos kitiems kreditoriams, dėl kurių vyksta teisminiai ginčai.
  4. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad nuo 2015 m. balandžio 16 d. atsakovas vėl turėjo 34 873,57 Eur socialinio draudimo skolą, o šiai dienai ši skola išaugusi. Taigi atsakovas vėl vėluoja mokėti tam pačiam kreditoriui ir aplinkybė, kad jis buvo atsiskaitęs su juo, negali patvirtinti atsakovo siekio ir galimybių atsiskaityti su kitais kreditoriais. Be to, byloje nėra jokios informacijos, kad atsakovas imtų dengti didžiausius ir ilgiausiai pradelstus įsiskolinimus.

14Atsakovas UAB „Manfula“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Ieškovas piktnaudžiauja procesu, nes žino bylos aplinkybes ir tą faktą, kad Kauno apygardos teismas vertino bent kelių atsakovo sudarytų balansų duomenis ir kelis skirtingų datų kreditorių sąrašus. Kitaip tariant, atsakovo mokumas teismo vertintas ne formaliai lyginant vieno balanso duomenis, bet sistemiškai analizuojant atsakovo finansinės padėties pokyčius nuo 2013 metų įvairias laikotarpiais. Ieškovas nepateikė jo nurodomo akivaizdaus atsakovo nemokumo įrodymų. Anot ieškovo, įsipareigojimas laikytinas pradelstu, jeigu buvo nors mažiausias įsipareigojimo termino pažeidimas, nepaisant to, kad pats įsipareigojimas jau visiškai įvykdytas. Tokia ieškovo argumentacija rodo, kad ieškovas nori dirbtinai suformuoti atsakovo nemokumo situaciją, įtraukdamas į pradelstus skolinius įsipareigojimus visas sumas, nors jos jau yra sumokėtos kreditoriams. Tačiau būtent atsiskaitymas su kreditoriais rodo, kad atsakovas yra mokus ir gali vykdyti savo veiklą. Net savavališkai sudėjęs visas sumas, kurios ieškovui atrodo, kaip pradelstos, ieškovas gavo 38 procentų pradelstų įsipareigojimų sumą nuo turto vertės, o tai tik dar kartą įrodo, jog šie įsipareigojimai neviršija pusės atsakovo turto vertės. Tą žinodamas, ieškovas vis dėlto teikia atskirąjį skundą ir taip piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.
  2. Ieškovo nurodytas reikalavimas negali būti laikomas pradelstu, nes jis yra ginčijamas teisme. Be to, iš tikrųjų ne UAB „Manfula“ skolinga ieškovui, o ieškovas skolingas atsakovui. Skirtingai nei teigia ieškovas, nors atsakovas draudimo dokumentuose yra nurodytas kaip draudėjas, tačiau, atsižvelgiant į tai kad užstato pinigus draudimo bendrovei pervedė ne UAB „Manfula“, visa užstato suma pagal draudimo bendrovės vidaus taisykles bus grąžinta toms įmonėms, kurios įnešė užstatą.
  3. Atsakovas teismui pateikė sudarytas ir vykdomas rangos bei subrangos sutartis, išrašytas sąskaitas faktūras, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas negali tinkamai vykdyti savo veiklos ar grąžinti skolas.
  4. Tarp naujų atsakovo dokumentų, pateiktų 2015 m. balandžio 30 d., nebuvo tokios apimties duomenų ar informacijos, kurios nebūtų įmanoma išanalizuoti per 1 darbo dieną ir pateikti dėl jų prieštaravimus. Be to, visus atskirajame skunde nurodytus prieštaravimus tokia pat apimtimi ieškovas nurodė ir 2015 m. gegužės 4 d. posėdyje.
  5. Atsakovas yra atsiskaitęs su valstybės biudžetu ir pinigų fondais.

15IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

17Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Manfula“, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

18Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys).

19ĮBĮ straipsnio 9 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo pagrindai: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Taigi vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, kuriuo ir rėmėsi ieškovas, pateikdamas pareiškimą, yra įmonės nemokumas, t. y. situacija, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

20Pažymėtina, kad jau pati ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies formuluotė suponuoja išvadą, kad vien tik įsipareigojimų kai kuriems kreditoriams nevykdymas, savaime nereiškia įmonės nemokumo, kadangi minėtoje nuostatoje kartu reikalaujama, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršytų bent pusę įmonės turimo turto vertės.

21Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, atsižvelgus į ĮBĮ nustatytą reguliavimą bei paties bankroto instituto esmę, tikslus ir paskirtį, laikomasi nuostatos, kad bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Todėl iškeliant bankroto bylą, svarbu ir būtina išsiaiškinti, ar bendrovė iš tikrųjų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1180-464/2015). Teismas, spręsdamas klausimą, ar įmonei keltina bankroto byla, ir vertindamas jos (ne)mokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, ir bankroto byla gali būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-410-943/2015). Kitaip tariant, aplinkybių, kad įmonė turi didelius įsipareigojimus kreditoriams ir yra daugiau nei kelis kartus pažeidusi skolų mokėjimo terminus (kaip kad ir yra nagrinėjamoje byloje), automatiškai nepakanka bankroto bylai iškelti, ypač jeigu įmonės pradelstų įsipareigojimų suma yra mažesnė nei pusė jos turimo turto vertės bei yra kitų duomenų, leidžiančių teismui daryti pagrįstą išvadą, jog įmonė vis dar sugeba vykdyti savo veiklą ir gali būti išsaugota kaip rinkos dalyvis.

22Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad pagal 2015 m. kovo 17 d. paruoštą balansą (ataskaitinis laikotarpis – 2014 metai), atsakovo turtas iš viso sudarė 7 329 180 Eur, iš jo 1 080 679 Eur – tai ilgalaikio turto vertė, 1 383 058 Eur – žaliavos ir komplektavimo gaminiai, o 1 688 879 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai. Savo ruožtu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 6 808 130 Eur, iš kurių 2015 m. kovo 16 dienai pradelstų, pagal atsakovo pateiktą įsiskolinimų kreditoriams sąrašą, buvo tik 2 589 188 Eur – taigi pradelsti įsipareigojimai sudarė tik 35 procentus atsakovo turimo turto vertės. Be to, kaip matyti iš preliminaraus balanso už 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 28 d. laikotarpį, atsakovo turto vertė 2015 m. tik padidėjo (iki 7 653 890 Eur). Taigi, bet kuriuo atveju (tiek vertinant pradelstų įsipareigojimų santykį su balanse už 2014 metus nurodyta turto verte, tiek ir su tarpiniame balanse už 2015 metus nurodyta turto kaina) pradelsti įsipareigojimai akivaizdžiai neviršija (ir net nepasiekia) pusės turto vertės, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas lygino 2015 m. vasario 28 dienai įvertintą turtą su 2015 m. kovo 16 dienai nustatytais pradelstais įsipareigojimais, niekaip nepaneigia jo padarytos išvados dėl atsakovo mokumo teisingumo, juolab, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog per 16 dienų terminą atsakovo turto vertė būtų iš esmės sumažėjusi. Tuo tarpu jeigu prieš šešiolika dienų įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto vertės (nors ši aplinkybė byloje nėra įrodyta), tačiau atsakovas suspėjo atsiskaityti su kreditoriais ir sumažinti pradelstų įsipareigojimų kiekį taip, kad jų suma tapo mažesnė nei pusė turimo turto vertės, teismas tuo labiau nebegali konstatuoti įmonės nemokumo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovo argumentas, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, palyginęs 2015 m. vasario 28 d. atsakovo turimo turto vertę su 2015 m. kovo 16 d. pradelstais įsipareigojimais, atmestini, kaip neturintys esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

23Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo visų pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenis, taip pat kitus byloje esančius įrodymus, t. y. sistemiškai įvertino atsakovo veiklą, jo turtinės padėties pokyčius ir tendencijas, teisingai pažymėjęs, kad 2014 metais, skirtingai nuo 2013 metų, atsakovas gavo grynąjį pelną, atsakovas turi įvairios paskirties ilgalaikio tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto, turi tikslą ir realias galimybes toliau vykdyti veiklą (ką patvirtina pateiktos rangos sutartys). Ta aplinkybė, kad dalis turto areštuota ar kitaip suvaržyta, savaime nepaneigia atsakovo mokumo ir galimybės vykdyti veiklą bei įsipareigojimus kreditoriams, ypač įvertinus ir tai, jog nors atsakovas turėjo skolų tiek VSDF, tiek ir valstybės / savivaldybių fondams, vis dėlto (jau esant minėtiems turto areštams ir įkeitimams) jas apmokėjo tiek 2015 metų vasario, tiek kovo bei balandžio mėnesį. Vėlavimas sumokėti skolas liudija apie atsakovo turimus laikinus finansinius sunkumus, tačiau nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas negali toliau vystyti veiklos ir eliminuoti atsakovą iš rinkos. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste akcentuotina ir tai, kad iš atsakovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų matyti, jog atsakovas įvykdė savo įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) bei VSDF ir gegužės mėnesį, taigi skirtingai nei teigia apeliantas, atsakovo skola, atsiradusi balandžio mėnesį, šiuo metu nedidėja.

24Pažymėtina, kad pagal teismo įpareigojimu atsakovo patikslintą ir pateiktą kreditorių bei skolų jiems sąrašą (2015 m. balandžio 27 d.) pradelstų įsipareigojimų suma sudarė tik 30 procentų viso atsakovo turimo turto vertės, t. y. dar labiau sumažėjo per pusantro mėnesio laikotarpį. Be to, net ir pakeitus atsakovo įsiskolinimų kreditoriams sąrašą tokiu būdu kaip nurodo atskirajame skunde apeliantas, t. y. įtraukus į pradelstų įsipareigojimų stulpelį visas, ieškovo nuomone, pradelstas skolas, pradelsti įsipareigojimai vis tiek sudaro tik 38 procentus nuo turimo turto vertės, taigi pradelstų skolų ir turto vertės santykis akivaizdžiai nepakankamas bendrovės nemokumui konstatuoti.

25Tuo tarpu ieškovo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai įtraukė į nepradelstų įsipareigojimų sąrašą ieškovo reikalavimą bei kitas teisme ginčijamas sumas, atmetamas, kadangi teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog įmonės skola, dėl kurios vyksta teisminis ginčas, į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę neįskaičiuojama (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2013; 2014 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-301/2014; 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1248-464/2015). Savo ruožtu pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl draudimo įmonės grąžintino užstato nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi, kaip minėta, dėl ieškovo reikalavimo (į kurį įtraukta ir dalis minėto užstato sumos) pagrįstumo vyksta atskiras teisminis nagrinėjimas.

26Atmestinas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus nagrinėjamoje byloje, kadangi netikrino atsakovo pateiktų duomenų teisingumo, nesikreipė į trečiuosius asmenis, su kuriais atsakovas atsiskaitė, ir nereikalavo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų detalizacijos.

27Lietuvos apeliacinio teismo yra išaiškinta, jog civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-221/2014). Teismo pareiga būti aktyviam bankroto bylose dar nereiškia pareigos būti aktyvesniam už pačią ginčo šalį (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1582/2014).

28Tuo tarpu pats ieškovas, be deklaratyvaus pobūdžio samprotavimų apie tai, kad jam neaišku, kaip atsakovas vykdys įsipareigojimus kreditoriams ir jog jis abejoja atsakovo paruošto pradelstų įsipareigojimų sąrašo patikimumu, į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų, leidžiančių teismui pagrįstai suabejoti atsakovo pateiktų dokumentų teisingumu. Be to, atsakovo teikiamų duomenų bei paaiškinimų pagrįstumą netiesiogiai patvirtina tai, kad niekas, išskyrus patį ieškovą ir šioje byloje trečiuoju asmeniu esantį UAB „Dujovika“ (nepaisant nemažo kiekio atsakovo kreditorių) nesikreipė dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo ir neprisijungė prie ieškovo ieškinio. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, remiantis Lietuvos tesimų informacinės sistemos Liteko duomenimis, atsakovo darbuotojai taip pat nėra pateikę teismams ieškinių dėl darbo užmokesčio priteisimo ar pan. Pastebėtina ir tai, kad apeliantas, teigdamas, jog teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nenurodė aiškių priežasčių, kodėl 2015 m. gegužės 4 d. posėdyje jis pats neišdėstė prašymo, kad teismas įpareigotų atsakovą pateikti prievolių kreditoriams įvykdymą patvirtinančius įrodymus.

29Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi įpareigojo UAB „Manfula“ pateikti finansinių ataskaitų rinkinį už 2014 metų laikotarpį (atsakovas pateikė, nors ir preliminarų). Pagal teismo įpareigojimą byloje yra pateiktas ir tarpinis (už pirmus du 2015 m. mėnesius) balansas. Teismas kreipėsi į VMI, pašydamas pateikti informaciją dėl įsiskolinimo valstybės, savivaldybių biudžetams. Byloje taip pat yra ilgalaikio turto aprašas, kreditorių bei įsipareigojimų jiems sąrašai, pelnų (nuostolių) bei pinigų srautų ataskaitos, nekilnojamojo turto, turo arešto aktų ir hipotekos registrų išrašai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų atsakovo mokumui / nemokumui nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokių pagrįstų abejonių dėl atsakovo pateiktos informacijos teisingumo, visiškai pagrįstai savo iniciatyva nerinko papildomų įrodymų (nesikreipė į trečiuosius asmenis, nereikalavo papildomų detalizacijų). Iš esmės tais pačiais argumentais remiantis atmestinas ir ieškovo apeliacinės instancijos teismui 2015 m. birželio 25 d. paduotas prašymas dėl atsakovo finansinės atskaitomybės už 2014 metus išreikalavimo, kadangi pakartotinis šių dokumentų išreikalavimas (byloje, kaip minėta, jau yra atskaitomybė už šį laikotarpį, nors ir preliminari) laikytinas pertekliniu ir tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, ypač atsižvelgus į tai, kad ieškovas nenurodo jokių aiškių argumentų, leidžiančių preziumuoti, jog 2015 m. kovo 17 d. paruoštas balansas gali iš esmės skirtis nuo gegužės 1 d. sudaryto, kai jų ataskaitinis laikotarpis yra tas pats (2014 metai), o taip pat nepaaiškina, kodėl minėto prašymo neteikė 2015 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje.

30Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31Atsakovas UAB „Manfula“ prašo priteisti iš ieškovo 2 462,73 Eur atsakovo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.16 punktą, pagal kurį už atsiliepimą į atskirąjį skundą nustatytas 0,4 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) maksimalus dydis, sudarantis šiuo atveju 285,80 Eur (714,50 Eur x 0,4) bei į tai, kad pateiktuose dokumentuose nėra detalizuota, kiek valandų buvo skirta atsakovo konsultacijai dėl ieškovo atskirojo skundo ir kokius konkrečiai bei kiek kitų dokumentų rengė atsakovo atstovas, priėjo išvadą, jog atsakovui iš ieškovo priteistina tik 285,80 Eur suma advokato pagalbai patirtoms išlaidoms atlyginti.

32Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

34Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ (j. a. k. 302454563) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Manfula“ (j. a. k. 133639191) 285,80 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą įmonei... 4. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Envija“... 5. Trečiasis asmuo UAB „Dujovika“ taip pat prašė atsakovui iškelti... 6. Atsakovas su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė iškelti... 9. Teismas nustatė, kad bendra atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 2... 10. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2015 m. balandžio 17 d. UAB „Manfula“... 11. Teismas be kita ko pažymėjo, kad tai, jog dalis įmonės turto yra įkeistas... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Ieškovas UAB „Envija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos... 14. Atsakovas UAB „Manfula“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo... 15. IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 17. Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta... 18. Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad bankroto bylos... 19. ĮBĮ straipsnio 9 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinti bankroto bylos... 20. Pažymėtina, kad jau pati ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies formuluotė suponuoja... 21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, atsižvelgus į ĮBĮ nustatytą... 22. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad pagal 2015 m. kovo 17 d.... 23. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, pirmosios instancijos teismas... 24. Pažymėtina, kad pagal teismo įpareigojimu atsakovo patikslintą ir pateiktą... 25. Tuo tarpu ieškovo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai įtraukė į... 26. Atmestinas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo... 27. Lietuvos apeliacinio teismo yra išaiškinta, jog civiliniame procese vyrauja... 28. Tuo tarpu pats ieškovas, be deklaratyvaus pobūdžio samprotavimų apie tai,... 29. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d.... 30. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis,... 31. Atsakovas UAB „Manfula“ prašo priteisti iš ieškovo 2 462,73 Eur atsakovo... 32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 33. Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.... 34. Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ (j. a. k....