Byla e2-1531-641/2017
Dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų ir palūkanų priteisimo

1Šiaulių apylinkės teismo teisėja Rasa Milvydaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Sesnita“ ieškinį atsakovui V. B. dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų ir palūkanų priteisimo ir

Nustatė

2

  1. ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, prašo priteisti iš atsakovo V. B. 3000,00 Eur įmonės bankroto administravimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas prašo, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priimti sprendimą už akių.
  2. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, 2017 m. vasario 1 d. viešo paskelbimo būdu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio 1 dalis), tačiau jis per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo teismui nepateikė. Ieškovui prašant, priimtinas sprendimas už akių.

3Formaliai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, ieškinys tenkintinas.

  1. Bylos duomenimis nustatyta, jog bankrutavusios ir likviduotos V. B. įmonės vadovu nuo 1998 m. kovo 10 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d., t. y. bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas V. B.. 2015 m. lapkričio 23 d. įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi V. B. įmonės, juridinio asmens kodas 145405958, buvo iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas ieškovas UAB „Sesnita“. Šiaulių apygardos teismas, 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi, patvirtino bankrutuojančios V. B. įmonės 1000,00 Eur laikiną administravimo išlaidų sąmatą laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Taip pat iš Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarties matyti, jog bankrutuojančiai V. B. įmonei taikytas supaprastintas bankroto procesas ir teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios V. B. įmonės 2000,00 Eur administravimo išlaidų sumą visam bankroto proceso laikotarpiui. Iš aptarto matyti, jog bendra bankrutavusios ir likviduotos V. B. įmonės administravimo išlaidų suma yra 3000,00 Eur. Iš Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties matyti, jog V. B. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduota.
  2. Ieškovas nurodo, jog dėl įmonės nemokumo ir jokio turto neturėjimo nuo pat bankroto bylos iškėlimo momento, jam nebuvo apmokėtos patirtos bankroto administravimo išlaidos, o kadangi atsakovas, kaip V. B. įmonės vadovas, neteisėtai neveikė, t. y. savalaikiai nedelsdamas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu pablogino įmonės finansinę padėtį, bankrutavusi V. B. įmonė nebegali įvykdyti esamų įsipareigojimų ieškovui ir negali sumokėti ieškovui administravimo lėšų.
  3. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalis nustato, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
  4. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, teikdamas bankrutavusiai V. B. įmonei bankroto administravimo paslaugas, turėjo administravimo išlaidų, kurios yra neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto. Todėl bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą ir ji turi būti jam atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutavusi įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto. Kreditoriui, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį nurodytą žalą privalo atlyginti įmonės savininkas, t. y., jam kyla civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246 - 6.249 straipsniai).
  5. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui ar dalyviui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.). Todėl šios bylos aplinkybių kontekste aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatuotina, kad įmonės vadovas ar dalyvis, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą.
  6. Iš Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties matyti, jog į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo V. B. įmonei kreipėsi kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius (toliau – VSDFV). Šia nutartimi teismas konstatavo, kad, pagal pateiktus įmonės finansinės apskaitos dokumentus, kreditorių ir skolininkų sąrašus, duomenis apie turimą, įkeistą turtą ir kitus turimus įsipareigojimus, V. B. įmonė neturi jokio turto, negauna jokių pajamų, atsakovės skola VSDFV 2015 m. lapkričio 10 d. sudarė 5268,98 Eur,

    4V. B. įmonė negali atsiskaityti net su teismui žinomu vieninteliu kreditoriumi VSDFV, todėl nutarė iškelti bankroto bylą V. B. įmonei. Atsižvelgiant į V. B. įmonės turėtą įsiskolinimą VSDFV, jo dydį bei į tai, jog įmonė į kreditoriaus raginimus padengti įsiskolinimą nereagavo, jau 2015 m. neturėjo jokio turto ir negavo pajamų, tikėtina, kad V. B. įmonė jau 2015 m. buvo nemoki.

  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.). Atsakovas, pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnį, organizuoja kasdienę įmonės veiklą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalį, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, galėjo ir turėjo žinoti, kokia yra įmonės finansinė padėtis. Teismo vertinimu, atsakovas buvo susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingas ir veikdamas atidžiai, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu. Atvirkščiai pats atsiliepime į ieškinį, pateiktame bankroto byloje, nurodė, jog įmonė neturi jokio turto ir pripažino kreditorinio įsiskolinimo VSDFV faktą. Nurodyta leidžia konstatuoti, kad bankrutavusios V. B. įmonės savininkas V. B., 2015 m. žinodamas įmonės finansinę padėtį ir tai, jog įmonė yra nemoki ir negaudama jokių pajamų negalės atsiskaityti su kreditoriumi VSDFV, laiku nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y., atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).
  8. Šiaulių apygardos teismo nutartimis konstatuota, jog ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro bankrutavusios V. B. įmonės administravimo išlaidų suma, t. y. 3000,00 Eur. Bankroto administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Paminėtina, kad aukštesnės instancijos teismai analogiškose bylose nekvestionuoja ir neanalizuoja administravimo išlaidų sudėties ar dydžio, patvirtinto bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kai yra taikomas supaprastintas bankroto procesas, laikant, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūroms atlikti reikalingų lėšų dydį bei kad administravimo išlaidų suma yra įrodyta įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu, todėl jos dydžio papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013; Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2332-577/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1323-798/2015; Kauno apygardos teismo 2015-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1578-153/2015; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad atlyginimas bankroto administratoriui paskaičiuotas nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, o žalos dydis yra įrodytas rašytiniais byloje esančiais įrodymais.
  9. Sprendžiant, ar atsakovas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalį, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taigi, vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad individualios įmonės savininkas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų apmokėtos. Taigi nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip individualios įmonės savininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.
  10. CK 6.248 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. CK 6.248 straipsnio 3 dalis įtvirtina objektyvią kaltės sampratą: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą, ar žalos padaręs asmuo yra kaltas ar ne, turi būti pateikiamas vertinant ne jo psichikos, psichologinę būklę, bet elgesį, remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, tokiu atveju žalos padaręs asmuo yra kaltas. Kitaip nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straispnio 1 dalis). Taigi konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė būtų preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovas kaltas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Kadangi kaltė yra preziumuojama, pats bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėjo įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1590/2002, kt.).
  11. Taigi atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o atsakovui to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Iš aptarto daroma išvada, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, taigi ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos 3000,00 Eur administravimo išlaidos.
  12. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį, atsakovas privalo ieškovui mokėti 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. sausio 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
  13. Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, o ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), iš atsakovo valstybei priteistinos 67,50 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnis).
  14. 0,74 Eur teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi šių bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 6 dalis, LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355 su vėlesniais pakeitimais).
  15. Kadangi atsakovo gyvenamoji, buvimo ir darbo vieta yra nežinoma, todėl teismo sprendimas už akių atsakovui įteiktinas viešo paskelbimo būdu.

5Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 130 straipsnio 1 dalimi, 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285 – 287 straipsniais, teismas

Nutarė

6ieškinį tenkinti visiškai.

7Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas ( - ) ieškovui bankroto administratoriui UAB „Sesnita“, asmenų teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas sąrašo Nr. B-JA320, juridinio asmens kodas 303067968, buveinė – Žemaitės g. 43-31, 76339 Šiauliai, A/s Nr. ( - ) AB Šiaulių bankas, banko kodas 71800, 3000,00 Eur (trijų tūkstančių eurų 00 euro centų) administravimo išlaidas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. sausio 17 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

8Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas ( - ) valstybei - 67,50 Eur (šešiasdešimt septynių eurų 50 euro centų) žyminį mokestį (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, atsiskaitomoji sąskaita Nr. ( - ), įmokos kodas 5660).

9Nepriteisti iš atsakovo teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

10Atsakovui sprendimą už akių per 3 dienas nuo jo priėmimo dienos įteikti viešo paskelbimo būdu, o ieškovui - išsiųsti sprendimo už akių patvirtintą kopiją.

11Specialiame interneto tinklapyje per 3 dienas nuo teismo sprendimo už akių priėmimo dienos paskelbti sekančio turinio pranešimą:

12“Šiaulių apylinkės teisme 2017 m. vasario 27 d. priimtas sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-1531-641/2017 (Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00483-2017-7), iškeltoje pagal ieškovo UAB „Sesnita“, asmenų teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas sąrašo Nr. B-JA320, juridinio asmens kodas 303067968, ieškinį atsakovui V. B., gim. ( - ), dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų ir palūkanų priteisimo. A. V. B. gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, todėl jam sprendimas už akių yra įteikiamas viešo paskelbimo būdu. Atsakovas informuojamas, kad sprendimas už akių laikomas jam įteiktu pranešimo specialiame interneto tinklapyje dieną. Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Šiaulių apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos. Informacijos teirautis tel. 8-41-524774.“

13Paskelbus teismo pranešimą specialiame interneto tinklapyje, jo kopiją atspausdinti ir įsegti į bylą.

14Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Šiaulių apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos.

15Ieškovas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai