Byla 2A-750/2013
Dėl nuostolių priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-345-104/2012. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RV Statybų valdymas“ ieškinys atsakovams V. Z. ir R. S. dėl nuostolių priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-345-104/2012. Teisėjų kolegija

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Byloje sprendžiamas likviduotos įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės klausimas, jiems laiku nesikreipus dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo.

4Ieškovas BUAB „RV Statybų valdymas“ administratorius prašė priteisti iš atsakovų V. Z. ir R. S. solidariai 8 079,61 Lt nuostolių atlyginimo.

5Vilniaus apygardos teismo 2010-04-23 nutartimi UAB „RV Statybų valdymas“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas A. A.. 2010-08-19 teismo nutartimi nutarta taikyti UAB „RV Statybų valdymas“ supaprastintą bankroto procesą, įmonę likviduoti ir patvirtinti 10 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą. Atsakovai V. Z. ir R. S. yra įmonės akcininkai, kiekvienas turintis po 50 proc. akcijų. Atsakovas V. Z. 2008-09-12 – 2009-11-18 buvo įmonės vadovas, o 2009-11-08 – 2010-05-04 įmonės likvidatorius. Atsakovai, būdami akcininkais, 2009-11-18 priėmė sprendimą likviduoti įmonę, nors įmonė nemoki buvo jau nuo 2008-12-31 ir tai rodo įmonės 2008-12-31 balanso duomenys. Ieškovo teigimu, atsakovų neteisėti ir nesąžiningi veiksmai - nepateikimas teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, sprendimo likviduoti nemokią įmonę priėmimas, finansinės atskaitomybės dokumentų nesudarymas sąlygojo žalą, kurią sudaro 8 079,61 Lt bankroto administravimui skirtos įmonės išlaidos, kurių nepadengia įmonės turtas. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2010-08-19 patvirtino 10 000 Lt administravimo išlaidų sumą, o įmonės turtas sudaro 1 920,39 Lt, tai įmonės nuostoliai yra 8 079,61 Lt (10 000 Lt – 1 920,39 Lt).

6Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog nėra civilinės atsakomybės sąlygų, t.y. nėra įrodyta, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su negalėjimu padengti ieškovo nurodomą 8 079,61 Lt administravimo išlaidų sumą.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo V. Z. 8 079,61 Lt, o ieškinį atsakovo R. S. atžvilgiu atmetė.

9Teismas nurodė, kad iš byloje esančio 2008-12-31 balanso matyti, kad jį 2009-02-17 pasirašė UAB „SV Statybų valdymas“ direktorius V. Z.. Tai reiškia, kad atsakovui V. Z. jau 2009-02-17 buvo žinomas faktas, kad įmonė yra nemoki, tačiau įmonės vadovas į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė, nors LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies imperatyvi norma jį įpareigojo tai padaryti. 2009-11-18 akcininkų susirinkime įmonės nemokumas nebuvo svarstomas, nors iš 2009-01-01 – 2009-10-31 balanso matyti, kad įmonės turtas sudarė 33 689 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 29 242 Lt. Teismo vertinimu, įmonės vadovas privalėjo šį klausimą svarstyti susirinkime, tačiau apie įmonės nemokumą kitam akcininkui nepranešė ir pats balsavo už įmonės neteisėtą likvidavimą. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 3 dalį, visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę, todėl įmonės akcininkų susirinkimo sprendimas likviduoti įmonę buvo neteisėtas. Byloje nustatyta, kad neteisėta likvidavimo procedūra buvo vykdoma nuo 2009-11-18 iki bankroto bylos iškėlimo. Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnį, jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau, kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Šios imperatyvios įstatymo nuostatos atsakovas taip pat neįvykdė. Teismas nustatytų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad atsakovas V. Z. nebuvo rūpestingas, apdairus ir protingas vadovas. Teismas nurodė, kad byloje neginčytinai nustatytas atsakovo V. Z., kaip įmonės vadovo, neteisėtas veikimas (neteisėtai likvidavo įmonę) ir neteisėtas neveikimas (nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo). Dėl šių veiksmų sumažėjo įmonės turtas - atsirado žala įmonei. Įmonės likvidatorius teismui pripažino, jog įplaukų 2009 m. įmonė neturėjo, taigi, teismo vertinimu, tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teismas atmetė atsakovo V. Z. argumentus, jog jis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tikėjosi išieškoti UAB „Statybų spektras“ teismo priteistą 32 718,32 Lt skolą įmonei, nurodęs, kad įmonės vadovas ir likvidatorius turi LR Įmonių bankroto įstatymo nustatytą pareigą, o ne teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, esant nemokiai įmonei. Kadangi teismo 2010-08-19 nutartimi nustatytas faktas, kad BUAB „RV statybų valdymas“ turimo turto nepakaks teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o įmonės bankroto administratorius - tai teismo privalomai paskirtas asmuo, kuriam bankroto procedūros vykdymo metu atsirado išlaidų ir priklauso atlyginimas, tai teismas konstatavo, kad ieškovo administravimo išlaidas turi atlyginti ieškovo vadovas V. Z.. Byloje nustatyta, kad įmonės turtas sudaro 1 920,39 Lt, atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, todėl teismas sprendė, jog reikalavimas dėl 8 079,61 Lt (10 000 Lt – 1 920,39 Lt) priteisimo yra pagrįstas ir teisėtas.

10Spręsdamas klausimą dėl įmonės akcininko R. S. atsakomybės, teismas pažymėjo, kad įmonės akcininko ir vadovo (likvidatoriaus) deliktinė atsakomybė yra nevienoda. Nors pagal byloje esančius duomenis, atsakovas R. S. 2009-11-18 neeilinio įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo metu balsavo už įmonės likvidavimą, kai įmonė tuo metu jau buvo nemoki, tačiau teismas sprendė, kad vien iš šios aplinkybės negalima daryti pagrįstos išvados dėl solidarios civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo atsakovo R. S. atžvilgiu, nes žala įmonei atsirado dėl įmonės vadovo ir likvidatoriaus neteistų veiksmų. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimai atsakovo R. S. atžvilgiu atmestini, kaip neįrodyti.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu atsakovas V. Z. prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovo apeliantui 1 742 Lt bylinėjimosi išlaidas; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai įmonės vadovo nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo pripažino neteisėtais apelianto veiksmais. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jeigu apeliantas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau, tokiu atveju būtų pakakę bendrovės turto prievolėms įvykdyti, įskaitant sumokėti bankroto administravimo išlaidas. Susidariusi įsiskolinimų suma laikytina laikina finansine padėtimi, nesudariusia būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes apeliantas tikėjosi, jog pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus. Tai, kad su įmone neatsiskaitė skolininkai ir įsiskolinimų nepavyko išsiieškoti priverstine tvarka, pripažintina verslo rizika.
  2. Teismas nepagrįstai priimtą sprendimą dėl įmonės likvidavimo pripažino neteisėtais apelianto veiksmais. Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnis nedraudžia pradėti įmonės likvidavimo procedūras, net jeigu įmonė turi kreditorinių įsipareigojimų.
  3. Teismas nenustatė realiai ieškovo patirtų išlaidų (nuostolių) dydžio. Teismo 2010-08-19 nutartimi buvo patvirtintas maksimalus administravimo išlaidų dydis, tačiau byloje nepateikti įrodymai, kiek realiai buvo patirta išlaidų dėl bankroto proceso administravimo.
  4. Teismas nepagrįstai sprendė dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, kad ginčo sprendime nurodomas tariamas netinkamas pareigų vykdymas būtų priežastiniu ryšiu susijęs su negalėjimu padengti dalies administravimo išlaidų, taip pat ir su šių išlaidų atsiradimu.
  5. Ginčo sprendime nenurodyta, kaip pasireiškė apelianto tyčia ar neatsargumas ir kaip tai nulėmė reikalaujamo nuostolio atsiradimą.
  6. Bylą tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad šalys turėtų galimybę duoti teismui paaiškinimus, būtų ištirti įrodymai, įvertintos pirmosios instancijos teismo galimai padarytos įrodymų vertinimo klaidos.

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „RV Statybų valdymas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra imperatyvi teisės norma ir vadovas negali šio įpareigojimo nevykdyti, remdamasis kokiais nors subjektyviais savo motyvais. Juridinio asmens dalyvio veiksmais, kai dėl aplaidumo nepastebimas įmonės nemokumas, vertinami kaip atitinkantys CK 2.50 straipsnio 3 dalie sąlygas, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas būti apdairiam ir rūpestingam.
  2. Apeliantas netinkamai interpretuoja Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas. Įstatymas nedraudžia likviduoti įmonę, kai ji turi kreditorinių įsiskolinimų, tačiau draudžiama priimti sprendimą likviduoti nemokią bendrovę.
  3. Įrodymas, pagrindžiantis administravimo išlaidas, yra 2010-08-19 Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl administravimo išlaidų sąmatos nustatymo. Taigi, įmonė turi būtent tokio dydžio (10 000 Lt) įsipareigojimą administratoriui, nepriklausomai nuo to, kiek realiai buvo patirta išlaidų, nes tai yra atlygis administratoriui. Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-477/2009 nurodyta, kad bankrutavusios įmonės naudai priteisti nuostoliai atitinka administravimo išlaidų kategoriją.
  4. Egzistuoja priežastinis ryšys, nes jei būtų kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės skolos tik pradėjo viršyti pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, įmonės turto būtų pakakę apmokėti administravimo išlaidoms. Be to, jeigu būtų sudaryti teisingi 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentai bei teismui keliant bankroto bylą pateikta teisinga informacija, teismas būtų nustatęs, kad įmonės turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir pasiūlęs pasikreipusiam dėl bankroto bylos iškėlimo asmeniui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą iki 10 000 Lt, kuri būtų naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.).
  5. Įmonės vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), o apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jo kaltę.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. S. prašo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo atsakomybę. Bendrovės negalėjimą įvykdyti prievolę lėmė ne tai, kad apeliantas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar priėmė sprendimą likviduoti įmonę, o tai, kad su bendrove neatsiskaitė tretieji asmenys. Apeliantas tuo tarpu padarė viską, kas nuo jo priklauso, kad išsiieškotų debitorinius įsiskolinimus.
  2. Administratorius negali būti laikomas žalą patyrusiu asmeniu. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos naudojamos proporcingai tenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, laikantis ĮBĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Iš ieškovo reikalavimo ir teismo sprendimo akivaizdu, kad buvo priteistas administratoriui asmeniškai nustatytas administravimo mokestis. Tai pažeidžia ĮBĮ. Be to, teismo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nėra atlyginimo administratoriui nustatymas. Administratorius privalo pateikti ataskaitą, o to nėra padaręs. Nesant patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Pagal apeliacinį skundą nagrinėjama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė iš bankrutuojančios įmonės buvusio vadovo piniginę sumą, sudarančią administravimo išlaidas, kurių nepadengia įmonės turtas.

16Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina, jog CPK 321 straipsnis įtvirtina bendrąją apeliacinio skundo nagrinėjimo taisyklę – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

18Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgdama į tai, kad bylos šalys savo pozicijas yra aiškiai išdėsčiusios teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – taip pat pateikusios žodinius paaiškinimus teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinį skundą, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, negalėtų ištirti įrodymų ir įvertinti pirmosios instancijos teismo galimai padarytų įrodymų vertinimo klaidų bei nesugebėtų atskleisti ginčijamo klausimo esmės ir priimti teisingą sprendimą.

19Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

20Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246 -6.249 straipsniai). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2009 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-444/2009, kt.).

21Dėl neteisėtų veiksmų

22Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl jo neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, t.y., neteisėto sprendimo likviduoti įmonę priėmimo ir ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo.

23Apeliantas savo nesutikimą su teismo išvada, kad jis, būdamas įmonės akcininku ir vadovu, 2009 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą pradėti įmonės likvidavimo procedūrą, nors tuo metu įmonė buvo faktiškai nemoki, motyvuoja argumentu, jog Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnis nedraudžia pradėti įmonės likvidavimo procedūras, net jeigu įmonė turi kreditorinių įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors, įmonei turint kreditorinių įsipareigojimų, pradėti įmonės likvidavimo procedūrų nedraudžiama, tačiau Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 3 dalis imperatyviai nurodo, jog visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę. Ši įstatymo nuostata būtent ir įtvirtinta tam, kad bendrovei esant nemokiai, jos tolimesnei veiklai, atsiskaitymams su kreditoriais taikomos specialaus, t.y. įmonės bankroto procedūras reglamentuojančio Įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Įmonei esant nemokiai, taikoma speciali įmonės likvidavimo procedūra, t.y., įmonė likviduojama dėl bankroto. Nors Akcinių bendrovių įstatymas nenumato, kokiais kriterijais remiantis įmonė laikytina nemokia, taikant įstatymo analogiją reikia vadovautis ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymą, pasireiškiantį skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

24Iš UAB „RV Statybų valdymas“ 2008 m. balanso (b.l. 22) matyti, kad įmonės turtas sudarė 199 407 Lt (pažymėtina, kad visas šis turtas buvo trumpalaikis), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 148 040 Lt. Įmonės 2009 m. spalio 31 d. balanso (b.l. 25) duomenimis, įmonės turtas sudarė 33 689 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus – 29 242 Lt. 2009 metais įmonė realiai veiklos nevykdė, pajamų negavo. Šie finansiniai duomenys patvirtina, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, t.y., nors mažino savo skolinius įsipareigojimus, tačiau tuo pačiu mažėjo ir turtas. Teisinis įmonės nemokumas (vadovaujantis 2008 m. įmonės finansine atskaitomybe, nes 2009 m. atskaitomybės įmonės vadovas nesudarė, šią pareigą atliko teismo paskirtas bankroto administratorius jau 2010 metais) buvo konstatuotas 2010 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad bendrovės vadovas, 2009 m. vasario 17 d. pasirašęs 2008 metų įmonės balansą ir, kaip įmonės vadovas, būdamas geriausiai informuotas apie realią įmonės finansinę padėtį, 2009 m. lapkričio 18 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 3 dalį, ne tik neinformavo apie įmonės nemokumą, tačiau, būdamas taip pat ir įmonės akcininku, balsavo už įmonės likvidavimo procedūrų pradėjimą. Be to, nors ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, kad, jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau, kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, apeliantas, vykdydamas įmonės likvidatoriaus funkcijas, šios pareigos taip pat nevykdė.

25Pasak apelianto, jis nelaikytinas pažeidusiu įstatyminę pareigą (ĮBĮ 8 straipsnis) kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes, jo nuomone, tuo metu susidariusi įmonės įsiskolinimų suma laikytina laikina finansine padėtimi, nesudariusia būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi apeliantas tikėjosi, jog pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus ir jis, kaip rūpestingas vadovas, atliko visus veiksmus, siekdamas skolas iš debitorių atgauti, t.y. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Apelianto teigimu, tai, kad su įmone neatsiskaitė skolininkai ir įsiskolinimų nepavyko išsiieškoti priverstine tvarka, pripažintina verslo rizika. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad 2008 m. įmonės balanso duomenimis, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. 2009 metais, nors įsiskolinimų sumažėjo, tačiau ir turto ženkliai sumažėjo ir per vienerius metus mokėtinų sumų ir turto santykis, rodantis įmonės faktinį nemokumą, iš esmės nepakito. Be to, 2009 metais įmonė veiklos nevykdė, įplaukų negavo. Sprendimo pradėti įmonės likvidavimo procedūras priėmimas tik patvirtina, kad nebuvo tikimasi, jog įmonė veiklą atnaujins. Kaip matyti iš 2010 m. balandžio 23 d. nutarties, įmonė, atstovaujama, apelianto, atsiliepimu į kreditoriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė sutinkanti, kad būtų iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto delsimas inicijuoti bankroto bylą, subjektyviai tikintis, kad pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus, neeliminuoja jo atsakomybės dėl įstatyminės pareigos nevykdymo. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

26Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.). Įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kad įmonė nepažeistų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų ir neprieštarautų visuomenės interesams. Tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kai įmonės vadovas, matydamas realų įmonės nemokumą, delsia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai. Šiuo atveju įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų, imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai) bei fiduciarinių pareigų pažeidimu.

27Vadovaujantis išdėstytu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys leidžia teigti, jog byloje neginčytinai nustatyti V. Z., kaip įmonės vadovo, neteisėti veiksmai, t.y., tiek neteisėtas veikimas (priėmė neteisėtą sprendimą pradėti nemokios įmonės likvidavimo procedūrą), tiek neteisėtas neveikimas (nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo).

28Dėl žalos

29Šioje byloje ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro suma, kurios, realizavus bankrutavusios įmonės turtą, neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti - 8 079,61 Lt. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ieškovo prašomi nuostoliai yra realiai patirti, todėl laikytina, kad nuostolių dydis kaip civilinės atsakomybės sąlyga neįrodytas, teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu.

30Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi UAB „RV statybų valdymas“ iškėlus bankroto bylą, paskirtasis bankroto administratorius sudarė finansinės atskaitomybės dokumentus, kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą ir, išaiškėjus, kad įmonė neturi turto tiek, kad jo pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, kreipėsi į teismą dėl supaprastinto bankroto proceso įmonei taikymo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi nutarta ieškovui taikyti supaprastintą bankroto procesą, kurio tikslas - tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių bankroto procedūrų ir taip siekiant sumažinti bet kokias galimas bankroto proceso išlaidas. ĮBĮ 13(1) straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, jog teismas, priėmęs nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, privalo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, kuri negali būti didesnė negu 10 000 Lt. Minėta 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi teismas patvirtino bankrutuojančios UAB „RV statybų valdymas“ 10 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą. Ši nutartis įsiteisėjusi, apeliantas teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos neginčijo, todėl laikytina, kad su ja sutiko. Kadangi taikant supaprastintą bankroto procesą kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia bankroto administratorius ir teismas, laikytina, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūrų atlikimui reikalingų lėšų dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Pagal ĮBĮ 13(1) straipsnio 5 dalį, pardavus įmonės turtą ir reikalavimų teises, gautos lėšos skiriamos teismo ir administravimo išlaidoms. Byloje nėra ginčo, kad likusio įmonės turto vertė sudaro 1 920,39 Lt, todėl suma, kurios neužtenka teismo patvirtintoms administravimo išlaidoms apmokėti bendra ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju -administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Taigi, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – nuostoliai, sudarantys 8 079,61 Lt sumą.

31Dėl priežastinio ryšio

32Sprendžiant, ar apeliantas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t.y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą (ne didesnę nei 10 000 Lt), naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 ir 12 dalis, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

33Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu apeliantas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu apeliantas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent apelianto, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

34Dėl kaltės

35Minėta, nagrinėjamu atveju apelianto, kaip buvusio bendrovės valdymo organo - administracijos vadovo - kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Apeliantas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.).

36Apeliantas savo kaltę dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neigė, nurodydamas, kad, jo manymu, susidariusi įsiskolinimų suma laikytina laikina finansine padėtimi, nesudariusia būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes apeliantas tikėjosi, jog pavyks iš debitorių atgauti įsiskolinimus. Ši apelianto pozicija atmesta, teismui jau įvertinus apelianto neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą ir nurodžius, kad subjektyvus įmonės vadovo tikėjimasis dėl finansinės padėties pagerėjimo, nors įmonės finansiniai rodikliai liudija ne trumpalaikius sunkumus, o ilgalaikį įmonės turto mažėjimą, veiklos nevykdymą, pajamų negavimą, neeliminuoja jo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Šį klausimą šioje nutartyje jau išanalizavus, plačiau dėl jo teisėjų kolegija nepasisako. Konstatuotina, kad apeliantas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą.

37Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek proceso teisės normas, pagrįstai įvertino ir nustatė apelianto civilinės atsakomybės sąlygas, todėl naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto žemesnės instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

38Atmetus apeliacinio skundo prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą, atmetamas ir apelianto prašymas atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Byloje sprendžiamas likviduotos įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės... 4. Ieškovas BUAB „RV Statybų valdymas“ administratorius prašė priteisti... 5. Vilniaus apygardos teismo 2010-04-23 nutartimi UAB „RV Statybų valdymas“... 6. Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog nėra civilinės atsakomybės... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu nusprendė ieškinį... 9. Teismas nurodė, kad iš byloje esančio 2008-12-31 balanso matyti, kad jį... 10. Spręsdamas klausimą dėl įmonės akcininko R. S. atsakomybės, teismas... 11. Apeliaciniu skundu atsakovas V. Z. prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos... 12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „RV Statybų valdymas“... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. S. prašo apeliacinį skundą... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 16. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 17. Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina,... 18. Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso... 19. Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų... 20. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę... 21. Dėl neteisėtų veiksmų... 22. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą... 23. Apeliantas savo nesutikimą su teismo išvada, kad jis, būdamas įmonės... 24. Iš UAB „RV Statybų valdymas“ 2008 m. balanso (b.l. 22) matyti, kad... 25. Pasak apelianto, jis nelaikytinas pažeidusiu įstatyminę pareigą (ĮBĮ 8... 26. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines... 27. Vadovaujantis išdėstytu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada,... 28. Dėl žalos... 29. Šioje byloje ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro suma, kurios,... 30. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi UAB „RV statybų... 31. Dėl priežastinio ryšio... 32. Sprendžiant, ar apeliantas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali... 33. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės... 34. Dėl kaltės ... 35. Minėta, nagrinėjamu atveju apelianto, kaip buvusio bendrovės valdymo organo... 36. Apeliantas savo kaltę dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos... 37. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 38. Atmetus apeliacinio skundo prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 40. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą....