Byla e2A-337-180/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1606-413/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Piko Kaunas“ ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Piko Kaunas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 228 373,46 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi UAB „Piko Kaunas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Jupoga“. Išanalizavęs jam perduotus bendrovės buhalterinius dokumentus, administratorius nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Piko Kaunas“ turėjo 107 412,82 Eur trumpalaikio turto, iš kurio prekių atsargų – 57 271,77 Eur. Atsakovas nei savanoriškai, nei atskiru pareikalavimu administratoriui iki šiol neperdavė nurodytos vertės prekių atsargų.
  3. Išanalizavęs bendrovės buhalterinius dokumentus administratorius išsiaiškino ir tai, kad 2013 metais Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekciją (toliau – Kauno apskrities VMI) atlikusi UAB „Piko Kaunas“ mokestinį patikrinimą nustatė, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2014 metų sąskaitoje „Prekės“ 2012 m. gruodžio 31 d. sandėlyje apskaitytas 184 298,09 Eur prekių (mėsos gaminių) likutis, tačiau tokio prekių likučio sandėlyje nerasta; mokestinį tyrimą atlikusiam asmeniui atsakovas 2013 m. liepos 18 d. raštu paaiškino, kad prekių likutis buvo parduotos už 171 101,71 Eur, tačiau administratoriui patikrinus atsakovo perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus, duomenų, kad nurodytos lėšos būtų įneštos bendrovės kasą ar banko sąskaitą, nerasta.
  4. Nurodytais neteisėtais veiksmais atsakovas bankrutavusiai bendrovei ir jos kreditoriams padarė bendrą 228 373,46 Eur žalą, kurią privalo atlyginti.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 228 373,46 žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 2 581 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas, spręsdamas ginčą, taikė CK 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, nustatantį įmonės valdymo organų pareigą po bankroto bylos iškėlimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimais (bylos Nr. 3K-7-444/2009, Nr. 3K-3-130/2011).
  3. Teismas nustatė, kad BUAB „Piko Kaunas“ turtas ir dokumentai administratoriui buvo perduodami dalimis, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. Bankroto bylos bendrovei iškėlimo dieną sudarytuose finansinės atskaitomybės dokumentuose apskaityta 57 271,77 Eur prekių atsargų, kurios administratoriui nebuvo perduotos. Teismas sprendė, kad įstatymo reikalavimus atitinkantis įmonės balansas yra tinkama įrodinėjimo priemonė, tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju šis dokumentas buvo pasirašytas paties atsakovo ir įmonės buhalterės. Nors atsakovas teigė, kad 57 271,77 Eur balanse apskaitytą turtą sudarė nerealizuota mėsos produkcija, kurios galiojimo laikas buvo pasibaigęs, kad dėl objektyvių priežasčių šis turtas nėra išlikęs, todėl negalėjo būti perduotas administratoriui, teismas, nustatęs, kad bendrovėje nebuvo vykdoma turto inventorizacija, atliekamas prekių likučių nurašymas, tokius atsakovo atsikritimus ieškiniui atmetė kaip neįrodytus (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad balanse apskaitytos prekių atsargos galėjo būti realizuotos tinkamai šių pardavimų neapskaičius įmonės buhalterinėje apskaitoje.
  4. Vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje suformuota įrodymų vertinimo taisykle, teismas laikė labiau tikėtinais pirminius atsakovo paaiškinimus, pateiktus VMI, pastarajai 2013 metais atliekant bendrovės „Piko Kaunas“ mokestinį patikrinimą, t. y., tuos, kad 2012 m. gruodžio 31 d. buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitytas prekių likutis buvo parduotos už 171 101,71 Eur sumą, nei po bylos iškėlimo pateiktus paaiškinimus, kad prekės nebuvo parduotos, o nurašytos, todėl nurodyta suma nebuvo įnešta į bendrovės kasą ar banko sąskaitą.
  5. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte imperatyviai nustatytos pareigos perduoti administratoriui visą įmonės turtą, nesiėmė priemonių turtą išsaugoti ir, tikėtina, jį išvaistė, taip pažeidęs savo, kaip įmonės vadovo, pareigas. Atsakovas veikė priešingai įmonės interesams, dėl ko buvo padaryta 228 373,46 Eur žala ne tik įmonei, bet ir jos kreditoriams.
  6. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado žala (nuostoliai), jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad atsakovas šios prezumpcijos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 str.).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovas – P. K., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas, remdamasis tik bendrovės balansu, visiškai formaliai vertino ginčo aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Teismas neįvertino, kad administratoriui neperduotos atsargos buvo maisto prekės, kurių galiojimo terminas buvo pakankamai trumpas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad maisto prekių galiojimo terminai dokumentų perdavimo administratoriui dieną buvo pasibaigę, kad prekės bendrovei buvo tiekiamos iki 2014 m. birželio. Taigi teismo nutarties dėl bankroto bylos UAB „Piko Kaunas“ iškėlimo dieną bendrovė neturėjo galiojančių ir tinkamų vartoti maisto prekių ir prekių likučių, todėl jų perduoti administratoriui atsakovas negalėjo.
  2. Iš bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2013 metais maisto prekių (atsargų) likutis buvo formaliai perkeltas į 2014 metus, neatlikus prekių inventorizacijos ir prekių likučių nurašymo, todėl akivaizdu, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. balansas neatitiko faktinių duomenų apie bendrovės disponuojamą trumpalaikį turtą – maisto prekių atsargas. Be to, po bankroto bylos iškėlimo administratorius nurodė atsakovui laiką ir vietą, kur pristatyti įmonės dokumentus, tačiau neinformavo ir nenurodė, ar reikia pristatyti ir perduoti maisto prekių atsargas, kurių galiojimo terminas buvo pasibaigęs, o atsakovas nesuprato, kad administratoriui privalo perduoti ir pasibaigusio galiojimo maisto prekes.
  3. Teismas nevertino liudytojos R. L., buvusios bendrovės buhalterės, paaiškinimų. Liudytoja patvirtino, kad bendrovės prekių likučių nurašymas nuo įmonės veiklos pradžios nebuvo atliekamas, todėl įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo toks didelis maisto prekių atsargų likutis, nors jų galiojimo terminas ir buvo pasibaigęs. Liudytoja taip pat patvirtino, kad įmonės balansai, taip pat ir 2014 m. rugsėjo 16 d. balansas, buvo sudaromi pagal pateiktus dokumentus, bet ne pagal faktinius duomenis, nes įmonėje nebuvo atliekama inventorizacija.
  4. Teismas privalėjo vadovautis ir logikos bei protingumo principais. Akivaizdu, kad įmonėje, kuri prekiavo riboto galiojimo maisto produktais, neatliekant maisto prekių nurašymo ir inventorizacijos, formaliai sudarytas įmonės balansas nepatvirtins realios jos turto vertės ar padarytos žalos dydžio. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2015 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015.
  5. Teismas visiškai nevertino atsakovo paaiškinimų dėl 171 101,71 Eur prekių likučių. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad įmonė nepardavė 171 101,71 Eur vertės prekių, todėl ir lėšos nebuvo įneštos į įmonės sąskaitą ar kasą. Prekių trūkumas nurodytai sumai susidarė dėl natūralios netekties. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad bendrovės parduodamų maisto prekių galiojimo terminai buvo nuo 3 iki 30 dienų, kai kurių galiojimas buvo ir 60 dienų, tačiau tokių prekių apyvartoje buvo nedaug. Pasibaigus prekių galiojimo terminui, pažeidus pakuotę, etiketę prekės buvo išimamos iš prekybos arba grąžinamos tiekėjams, tačiau inventorizacija ir tokių prekių nurašymo aktai nebuvo atliekami.
  6. Kaip patvirtinto liudytoja apklausta R. L., atsakovo paaiškinimas Kauno apskrities VMI buvo parašytas tam, kad būtų galima pataisyti mokestinę nepriemoką. Liudytoja patvirtino, kad prekės nebuvo nurašomos, įmonės finansinė padėtis buvo sunki, sąskaitos areštuotos, nuo nurašomų prekių reikėjo mokėti PVM mokesčius; VMI specialistai grasino bankroto bylos iškėlimu, todėl prekės ir nebuvo nurašomos. Jei 2012 metais būtų sudarytas visų prekių likučių nurašymo aktas, būtų reikėję mokėti PVM nuo visos sumos. Vykdant VMI nurodymus buvo pataisyti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai – techniškai buvo atliktas nesamų prekių nurašymas (VMI nurodymu), tačiau prekių nurašymo aktas nebuvo surašytas.
  7. Bankroto administratorius patvirtino, kad bendrovės prekės turėjo ribotą galiojimo laiką, kad tuo atveju, jeigu būtų vykdoma prekių inventorizacija ir utilizacija, apskaityta natūrali netektis, tai prekių trūkumo ir nebūtų. Tokie administratoriaus paaiškinimai kartu su kitais bylos duomenimis patvirtina, kad bendrovės prekės nebuvo parduotos, išvaistytos ar neišsaugotos, jos buvo nurašytos, tačiau pažeidžiant prekių nurašymo tvarką.
  8. Atsakovas, neorganizuodamas maisto prekių ir turto inventorizacijos bei neatlikdamas prekių nurašymo, pažeidė savo, kaip įmonės vadovo, pareigas. Nurodytų pareigų neatlikimas gali būti pripažintas neteisėtais veiksmais nebent DK 245 straipsnio pagrindu ir nėra susijęs su žalos BUAB „Piko Kaunas“ ir jos kreditoriams padarymu.
  9. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškintas teisės normų taikymas sprendžiant klausimą dėl įmonės vadovo atsakomybės pobūdžio – kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip darbo teisinių santykių subjektas vidiniuose santykiuose, jam taikytina materialinė atsakomybė pagal DK, kai padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas išoriniuose santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
  1. Ieškovė – BUAB „Piko Kaunas“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo sudarytuose finansinės atskaitomybės dokumentuose užfiksuota informacija apie bendrovės turtą, jo vertę buvo netiksli. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas keitė savo poziciją: atsiliepime į ieškinį teigė, kad negavo jokių nurodymų iš administratoriaus dėl trumpalaikio turto – prekių atsargų, perdavimo, kad nurodytas turtas buvo laikomas pas trečiuosius asmenis, kad administratoriui buvo perduota informacija apie prekių saugojimo vietas ir jis turėjo organizuoti šio turto perėmimą; teismo posėdžio metu atsakovas pateikė paaiškinimą, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. balanse apskaitytas turtas (prekių atsargos) yra bevertis, nes pasibaigęs jo galiojimo terminas.
  2. Teismas nustatė, kad bendrovė prekiavo šviežia mėsa ir perdirbtais mėsos gaminiais. Nors ši produkcija turi ribotą galiojimo laiką, pasibaigus jos galiojimui, produktai turi būti nurašyti vidiniais aktais ir perduoti utilizavimui, tačiau tarp administratoriui perduotų dokumentų nurodytų aktų nėra. Bendrovėje taip pat niekada nebuvo atlikti prekių nurašymai bei įmonės turto inventorizacijos, nors atsakovas patvirtino, kad tokia pareiga jam buvo žinoma. Kaip pažymi pats atsakovas, nevykdydamas nurodytos pareigos jis siekė išvengti mokesčių mokėjimo. Tokie atsakovo veiksmai kvalifikuotini kaip tyčiniai.
  3. UAB „Piko Kaunas“ visus atsiskaitymus su prekių tiekėjais, pirkėjais vykdė grynaisiais pinigais, nevykdė prekių nurašymo ir neatliko inventorizacijos. Toks įmonės buhalterinės apskaitos vedimas neleido administratoriui objektyviai nustatyti prekių likučių kiekio.
  4. Atsakovo argumentus, kad įmonė 2012 m. gruodžio 31 d. realiai neturėjo 171 101,71 Eur vertės turto ir tokia suma balanse buvo nurodyta todėl, kad įmonėje nebuvo atliekami prekių nurašymai, paneigia tokie bylos duomenys: Kauno apskrities VMI 2013 m. liepos 19 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, atsakovo mokesčių administratoriui 2013 m. liepos 18 d. pateiktas paaiškinimas, 2013 m. finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas.
  5. Teismas, nustatydamas bendrovei ir jos kreditoriams padarytos žalos dydį, pagrįstai rėmėsi atsakovo parengtais finansinės atskaitomybės dokumentais, nes juose esantys duomenys kartu su kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais leido objektyviai nustatyti įmonei padarytos žalos dydį.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo visiškai patenkintas ieškovės BUAB „Piko Kaunas“ ieškinys atsakovui P. K. ir iš pastarojo bankrutavusiai bendrovei priteistas 228 373,46 žalos atlyginimas – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, nenustatyta.
  3. Apeliaciniame skunde iš esmės keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, ginčui aktualios teismų praktikos taikymo ir aiškinimo klausimai, nustatant žalos, padarytos įmonės vadovui tinkamai neapskaitant, neišsaugant ir neperduodant įmonės turto.
  4. Prieš įvertinant nurodytų skundo argumentų pagrįstumą, tikslinga apžvelgti šio ginčo išsprendimui aktualią teismų praktiką.
  5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad tam, jog įmonės vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę; kad nustačius, jog šis atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Taigi ieškovas neprivalo įrodinėti, jog atsakovas yra kaltas, o pareiga paneigti šią prezumpciją tenka jau pačiam įmonės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 etc.). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl jo tyčios (tiesioginės/netiesioginės) siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu/nepateisinamu aplaidumu vykdant pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas tokio asmens civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 etc.). Išimtis dėl kaltės formos taikytina už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatų nevykdymą), kai vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  6. Pagal teismų praktiką juridinio asmens vadovas, kurį su pastaruoju sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, privalo dirbti rūpestingai, kvalifikuotai, daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus; kad vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovo veikla prieštarauja jos interesams, tiek tretiesiems asmenims (kreditoriams), kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, šių asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 etc.).
  7. Nesutikimą su teismo išvada dėl jo neįvykdytos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos išsaugoti, perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, apeliantas motyvuoja netinkamu bylos duomenų vertinimu. Apelianto teigimu, jo į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, prekių specifikacijos patvirtina, kad bendrovė prekiavo itin riboto galiojimo prekėmis – mėsos gaminiais, kad turto bei dokumentų administratoriui perdavimo dienai bendrovė negalėjo turėti galiojančių ir tinkamų vartoti prekių atsargų 2014 m. rugsėjo 16 d. balanse apskaitytai sumai – 57 271,77 Eur.
  8. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, kad dėl vykdytos veiklos pobūdžio (prekyba mėsos gaminiais), bendrovės „Piko Kaunas“ prekių atsargos atsiradus apelianto ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytai pareigai galėjo būti pasibaigusio galiojimo. Kita vertus, ši aplinkybė neatleidžia apelianto nuo paminėtos pareigos įvykdymo. Tokia išvada darytina dėl to, kad apeliantas nei administratoriui, nei teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pasibaigusio galiojimo maisto prekės buvo nurašytos ir (ar) utilizuotos (CPK 12, 178 str.). Apie pareigą įrodyti prekių atsargų panaudojimą apeliantas turėjo suvokti ne tik šiame teisminiame procese, bet ir sudarydamas bendrovės balansą pastarosios bankroto bylos iškėlimo dieną (2014 m. rugsėjo 16 d.). Paminėtame finansinės atskaitomybės dokumente apskaitęs 57 271,77 Eur trumpalaikio turto – prekių atsargų, apeliantas, kaip bendrovės vadovas, privalėjo suvokti savo pareigą perduoti tokį turtą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), o žinodamas, kad nurodytos pareigos negalės įvykdyti dėl to, kad prekės jau bus pasibaigusio galiojimo, informuoti pastarąjį apie tokias aplinkybes arba pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad prekių atsargos buvo nurašytos ir (ar) sunaikintos, t. y. kad dėl objektyvių aplinkybių perduotino turto nebeliko. Apelianto paaiškinimai, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. balanso duomenys apie prekių atsargų vertę neatitiko faktinės situacijos, kad bendrovė neturėjo administratoriui perduotino turto yra subjektyvaus pobūdžio, yra nereikšmingi, nepateikus tokius paaiškinimus patvirtinančių objektyvių duomenų (CPK 177, 178, 185 str.). Tai, kad apelianto į bylą pateikti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, prekių specifikacijos) leidžia spręsti apie neilgą prekių galiojimo laiką, kad liudytoja apklausta bendrovės buhalterė parodė, jog bendrovėje nebuvo atliekamos nei prekių inventorizacijos, nei jų likučių nurašymai, neatleidžia jo (apelianto) nuo pareigos pagrįsti administratoriui pasibaigusių prekių atsargų panaudojimą. Esant tokioms aplinkybėms bei nustačius, kad per visą bendrovės veiklos vykdymo laikotarpį nebuvo atliekama prekių inventorizacija, prekių likučių nurašymas, kad bendrovė atsiskaitymus su prekių tiekėjais ir pirkėjais vykdė grynaisiais pinigais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog labiau tikėtina, kad balanse apskaitytos prekių atsargos buvo realizuotos, tinkamai to neapskaičius įmonės buhalterinėje apskaitoje (CPK 185 str.).
  9. Apie šios nutarties 19 punkte nurodytų skundo argumentų nepagrįstumą leidžia spręsti ir paties apelianto paaiškinimų prieštaringumas. Atsiliepime į ieškinį buvęs bendrovės vadovas deklaravo, kad dėl trumpalaikio turto neperdavimo kaltas pats administratorius, nes nenurodė, kur atvežti riboto galiojimo maisto prekes, kad prekės buvo laikomos pas trečiuosius asmenis, o nuomos sutartys kartu su kitais bendrovės dokumentais buvo perduotos administratoriui, todėl pastarasis turėjo pats organizuoti prekių atsargų perėmimą. Vėliau, teismo posėdžio metu, apeliantas pakeitė savo poziciją – nurodė, kad trumpalaikis turtas yra bevertis, nes pasibaigęs jį sudarančių prekių galiojimo terminas, tačiau, paminėta, kad nei administratoriui, nei teismui apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisėtą prekių atsargų panaudojimą (CPK 12, 178 str.). Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. balanso duomenys apie trumpalaikį turtą formaliai buvo perkelti iš ankstesnių finansinės atskaitomybės duomenų, iš esmės patvirtindamas savo nerūpestingumą.
  10. Apeliaciniame skunde, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, apeliuojama, kad vien balanso duomenys ne visada atspindi realią įmonėje apskaityto turto rinkos vertę ir ne visada gali būti pakankamas pagrindas nustatyti žalos, kurį įmonė ar jos kreditoriai patyrė dėl turto praradimo, dydį.
  11. Atmesdama nurodytą skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas teigia, kad vien tik finansinės atskaitomybės dokumentai gali būti įrodymai, patvirtinantys bendrovės ir jos kreditorių patirtos žalos dėl neišsaugoto bendrovės turto dydį, jei nėra kitų, pirminių, dokumentų arba jei pirminiai įrodymai neprieštarauja finansinės atskaitomybės dokumentams. Apelianto nurodytoje civilinėje byloje faktinė situacija iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015 žalos dydis buvo nustatytas pagal bankroto bylos iškėlimo dieną neaktualaus balanso duomenis, teismams neišsiaiškinus ir nenustačius, kokios vertės ir sudėties trumpalaikio turto buvo ir turėjo būti apskaityta įmonėje bankroto bylos iškėlimo dieną. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pats sudarė 2014 m. rugsėjo 16 d. (UAB „Piko Kaunas“ bankroto bylos iškėlimo dieną) balansą ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės neginčijo aplinkybės dėl 57 271,77 Eur vertės trumpalaikio turto – prekių atsargų vertės, tačiau iš pradžių teigė, kad nebuvo informuotas, kaip ir kur perduoti šį turtą administratoriui, vėliau – kad šis turtas nėra išlikęs, nes pasibaigęs maisto prekių galiojimo terminas. Apeliantui nepateikus objektyvių įrodymų apie teisėtą 2014 m. rugsėjo 16 d. balanse apskaitytų prekių atsargų panaudojimą (CPK 12, 178 str.), teismas priėjo prie pagrįstos išvados dėl aptariamo trumpalaikio turto praradimo, todėl nurodytas finansinės atskaitomybės dokumentas yra pakankamas įrodymas, konstatuojant 57 271,77 Eur bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalos dydį.
  12. Nesutikdamas su teismo išvada, kad jis turi pareigą atlyginti ieškovei ir 171 101,71 Eur žalą dėl neįneštų į bendrovės kasą ar banko sąskaitą lėšų, realizavus buhalteriniuose dokumentuose apskaitytą bendrovės produkciją, apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik Kauno apskrities VMI 2013 m. liepos 19 d. pranešimu apie atliktą UAB „Piko Kaunas“ mokestinį patikrinimą, jo (apelianto) 2013 m. liepos 18 d. paaiškinimu nurodytai institucijai bei 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentais ir jų paaiškinamaisiais raštais, visiškai neįvertinęs jo (apelianto) ir liudytojos paaiškinimų, kokiomis aplinkybėmis nurodyti dokumentai buvo sudaryti.
  13. Faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).
  14. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, jog rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek pastarųjų požiūris į aplinkybes, apie kurias jie duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013).
  15. Siekdamas paneigti anksčiau paminėtuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis apie tai, kad įmonė turėjo produkcijos, kuri buvo realizuota už 171 101,71 Eur, kad nurodyta lėšų suma nebuvo įnešta į UAB „Piko Kaunas“ kasą ar banko sąskaitą, apeliantas teismui aiškino, kad ši produkcija nebuvo parduota, kad prekių trūkumas už nurodytą sumą susidarė dėl natūralios prekių netekties (pasibaigusio galiojimo laiko, pakuotės pažeidimo etc.), kad jo (apelianto) paaiškinimas Kauno apskrities VMI dėl produkcijos pardavimo – formalus – parašytas tik tam, kad nereikėtų mokėti mokesčių. Skunde apeliantas akcentuoja, kad tokius jo paaiškinimus patvirtino ir byloje liudytoja apklausta bendrovės buhalterė.
  16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą suteikė rašytiniams įrodymams (Kauno apskrities VMI 2013 m. liepos 19 d. pranešimui apie atliktą UAB „Piko Kaunas“ mokestinį patikrinimą, apelianto 2013 m. liepos 18 d. paaiškinimui Kauno apskrities VMI, UAB „Piko Kaunas“ 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentams ir jų aiškinamiesiems raštams), kurių visapusiškas vertinimas sudaro pagrindą spręsti dėl 171 101,71 Eur vertės turto nepagrįsto praradimo, išvaistymo (CPK 185 str.). Nurodytų dokumentų įrodomosios galios nepaneigia nei apelianto, nei liudytojos paaiškinimai, kurie yra subjektyvaus pobūdžio ir rašytinių įrodymų atžvilgiu laikytini mažiau aiškesniais ir patikimais. Tuo labiau, įvertinant nustatytą faktą dėl prieštaringos apelianto pozicijos aiškinant ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Apelianto teismui pateiktų paaiškinimų neįrodo ir skunde akcentuojami bendrovės 2006-2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, kuriais remdamasis jis teigia, kad 171 101,71 Eur vertės prekės buvo nurašytos, nors prekių nurašymo aktas pagal patvirtiną formą nebuvo surašytas. Vienu atveju apeliantas neigia finansinės atskaitomybės dokumento – 2014 m. rugsėjo 16 d. balanso, įrodomąją galią, kitu – ankstesnių metų finansinės atskaitomybės dokumentuose užfiksuotos informacijos pagrindu teigia apie faktiškai nurašytas 171 101,71 Eur vertės prekes, kurie tokios aplinkybės, kolegijos vertinimu, neįrodo (CPK 185 str.). Apelianto pripažinimas, kad jis nevykdė įstatyme nustatytos pareigos vesti apskaitos (prekių inventorizaciją, nurašymas, kt.), nuo kurios neatleidžia nei sunki įmonės padėtis, nei areštuotos sąskaitos, nei tuo labiau siekis išvengti mokesčių valstybei mokėjimo, bei objektyvių įrodymų, kad nurodytos vertės prekės kam nors buvo perleistos teisėtai ar jų realiai nebuvo, nepateikimas – pakankamas pagrindas prieiti prie išvados, kad pareiga išsaugoti bendrovės turtą buvo pažeista.
  17. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad dėl byloje nustatytų jo neteisėtų veiksmų, neatliekant prekių inventorizacijos, prekių likučių nurašymo galėtų būti taikoma atsakomybė pagal DK 245 straipsnį.
  18. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas veikė suvokdamas, jog kaip bendrovės valdymo organas – vadovas, neatlieka savo pareigų tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 21 str.), perduoti bankroto administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Šie apelianto veiksmai sudarė pagrindą neišsaugoti bendrovės turto ar jį išvaistyti – panaudoti ne bendrovės veiklos tikslais ir tokiu būdu pastarajai ir jos kreditoriams padaryti žalos. Byloje nustatytas priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir bendrovei padarytos žalos (228 373,46 Eur) yra pakankamas konstatuoti apelianto deliktinę civilinę atsakomybę. Plačiau dėl šios nutarties 29 punkte nurodytų aplinkybių kolegija nepasisako, kadangi jos nebuvo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas (CPK 306 str. 2 d., 320 str. 1, 2 d.).
  19. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo šias teisės normas aiškinančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai