Byla 2A-102-640/2015

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

3kolegijos teisėjų Natalijos Cikoto ir Antano Rudzinsko,

4kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl 2013-04-11 rašytinio pritarimo Nr. 13-0923 panaikinimo bei savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Antakalnio būstas“.

5Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė

7Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-04-11 statytojui Vilniaus miesto savivaldybei išduotą rašytinį pritarimą Nr. 13-0923 vaikų žaidimų aikštelės Tverečiaus g. 18, Vilniuje, statybos projektui Nr. VP 13-25, 2013; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriauti inžinierinius statinius: sūpynes, kurių aukštis 2,35 m, užimamas plotas 8,22 kv. m; nusileidimo kalnelį, kurio aukštis 2,2 m, užimamas plotas 2,52 kv. m; nusileidimo bokštelį, kurio aukštis 3,6 m, užimamas plotas 6,09 kv. m (toliau – Inžinieriniai statiniai), pastatytus adresu Tverečiaus g. 18, Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę; nurodyti, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę nugriauti minėtus inžinierinius statinius ir sutvarkyti statybvietę pats, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės pastatyti Inžinieriniai statiniai - supynės, nusileidimo kalnelis ir nusileidimo bokštelis priskiriami I nesudėtingų statinių grupei. Šie statiniai pastatyti adresu Tverečiaus g. 18, Vilniuje (tarp daugiabučio gyvenamojo namo adresu Tverečiaus g. 20 ir daugiabučio gyvenamojo namo Tverečiaus g. 18) neturint statybą leidžiančio dokumento.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-04-11 Vilniaus miesto savivaldybei išduotą Rašytinį pritarimą Nr. 13-0923 vaikų žaidimų aikštelės Tverečiaus g. 18, Vilniuje, statybos projektui Nr. VP 13-25, 2013 ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę per 6 (šešis) mėnesius sumokėti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, t.y. rašytinį pritarimą statinio – vaikų žaidimų aikštelės, esančios Tverečiaus g. 18, Vilniuje, projektui, o neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis per 3 (tris) mėnesius likviduoti savavališkos statybos padarinius - nugriauti sūpynes, kurių aukštis 2,35 m, užimamas plotas 8,22 kv. m; nusileidimo kalnelį, kurio aukštis 2,2 m, užimamas plotas 2,52 kv. m; nusileidimo bokštelį, kurio aukštis 3,6 m, užimamas plotas 6,09 kv. m, pastatytus adresu Tverečiaus g. 18, Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę. Per nustatytą terminą Vilniaus miesto savivaldybei neįvykdžius šiuo teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo - leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti pastatytus inžinierinius statinius - sūpynes, kurių aukštis 2,35 m, užimamas plotas 8,22 kv. m; nusileidimo kalnelį, kurio aukštis 2,2 m, užimamas plotas 2,52 kv. m; nusileidimo bokštelį, kurio aukštis 3,6 m, užimamas plotas 6,09 kv. m, pastatytus adresu Tverečiaus g. 18, Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės.

10Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-04-11 išduotas Rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 13-0923 buvo išduotas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, t.y. Vilniaus miesto savivaldybei neįvykdžius Statybos įstatymo 23 str. 10 d. 7 p. numatyto reikalavimo – nepateikus dokumento, patvirtinančio apie įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, nurodytos Statybos įstatymo 1 priede, sumokėjimą, ir dokumentų, pagrindžiančių šios įmokos apskaičiavimo dydį, todėl, vadovaujantis Statybos įstatymo 23 str. 29 d. 1 p., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-04-11 Vilniaus miesto savivaldybei išduotas Rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 13-0923 pripažintinas neteisėtu ir naikintinas. Teismas įvertinęs, kad ginčo vaikų žaidimo aikštelės Inžinieriniai statiniai prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams sprendė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, siekdamas pašalinti savavališkos statybos pasekmes, turi galimybę per teismo papildomai nustatytą terminą gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Nurodė ir tai, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginčo statinio įteisinimui: parengė statinio statybos projektą, gavo valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, t.y. atliko beveik visus savavališkos statybos įteisinimo darbus, išskyrus Statybos įstatymo I priede numatytos įmokos už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimą.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b.l. 169-174) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-400-200/2013 konstatavo, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos surašydama savavališkos statybos aktus nenustatė tikrojo vaikų žaidimo aikštelės įrenginių statytojo. Dėl to, statybų priežiūrą atliekančiai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nenustačius tikrojo vaikų žaidimo aikštelės inžinerinių statinių statytojo, Vilniaus miesto savivaldybei negalėjo kilti ir pareiga susimokėti savavališkos statybos įmoką. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į šias aplinkybes, dėl ko sprendimas buvo priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Nurodo, kad įrengiant vaikų žaidimo aikštelę nebuvo siekta įprastinių statytojo tikslų, t.y. asmeninės naudos nesąžiningai padidinant savo turtą ar jo vertę. Taip pat nurodė, kad nagrinėjama ginčo susiklostė ne siekiant išvengti imperatyvių teisės aktų reikalavimų vykdymo, o dėl to, kad įrengiant vaikų žaidimo aikštelę dėl netaisyklingų konstrukcijų buvo neteisingai apskaičiuoti vaikų žaidimo aikštelės įrenginių atitinkami parametrai, dėl kurių manyta, kad statybos leidimas ginčo žaidimų aikštelei nėra reikalingas, tačiau minėtus parametrus perskaičiavus ir paaiškėjus, jog vaikų žaidimo aikštelei statybos leidimas reikalingas, buvo kreiptasi į SĮ „Vilniaus planas“ dėl supaprastinto projekto parengimo bei Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl rašytinio pritarimo parengtam supaprastintam projektui išdavimo, taip pat gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimas, kas rodo aktyvius Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus siekiant pašalinti padarytus pažeidimus. Atsakovų įsitikinimu, nurodytos aplinkybės akivaizdžiai parodo, jog ginčo vaikų žaidimo aikštelės statyba yra išimtinis savavališkos statybos atvejis. Nurodo, kad suma kurią tūrėtų sumokėti apeliantas sudaro apie 239,89 eurų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į jų sąžiningumą, savanaudiškų paskatų nebuvimą, vykdomų funkcijų specifiškumą bei sunkią ekonominę padėtį ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais nereikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės susimokėti savavališkos statybos įteisinimo įmoką. Atsakovų nuomone, būtina akcentuoti ir tai, kad įstatyme nėra nustatytas statybos leidimo pripažinimas negaliojančiu vien tuo pagrindu, kad nėra sumokėta įmoka už savavališkos statybos įteisinimą.

13Ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 184-186) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atlikus aplinkybių patikrinimą vietoje 2012-11-06 savavališkos statybos aktu Nr. SSA-121106-00322 konstatuotas vaikų žaidimo aikštelės inžinerinių statinių savavališkos statybos faktas statytoju nurodant Vilniaus miesto savivaldybę. 2012-11-08 reikalavimu Nr. REI-121108-00339 iš statytojo Vilniaus miesto savivaldybės pareikalauta pašalinti savavališkos statybos padarinius. Šis reikalavimas ginčijamas nebuvo. Priešingai, atsakovas - Vilniaus miesto savivaldybė, ėmėsi veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti įteisinant pastatytus statinius. Siekiant, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros būtų baigtos, Inspekcijai buvo pateiktas iki reikalavimo pašalint savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pabaigos išduotas 2013-04-11 rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. 13-0923, kuriuo būtent Vilniaus miesto savivaldybei - statytojui suteikiama teisė stalyti naujus inžinerinius statinius. Ir į bylą pateiktame 2013-04-04 prašyme raštu pritarti statinio projektui statytoju yra nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė. Įstatymo 1 priede „Įmokos už savavališkos statybos įteisinimą mokėjimo principai“ taip pat imperatyviai reglamentuota, kad subjektai, įgyvendinantys galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos atveju privalo mokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą (1 dalis). Prievolė sumokėti įmoką, įteisinant savavališkai pastatytą statinį, kas ginčo atveju ir buvo bandoma padaryti, yra nustatyta visiems be išimties. Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad įrengiant ginčo aikštelę, nebuvo siekta įprastinių statytojo tikslų, o buvo įrengta tenkinant šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojų prašymus, negali būti pagrindas nesilaikyti galiojančių teisės aktų reikalavimų ir juos ignoruoti. Nagrinėjamu atveju, atsakovų neteisėti veiksmai ir teisės aktų nepaisymas, negali būti pateisinami visuomenės interesais, o taip pat vadovavimusi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taip pat nurodo, kad Statybos įstatymas neišskiria sąlygų ir atvejų kada, nustačius pažeidimus, gali būti kreipiamasi į teismą dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, o kada nesikreipiama.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

17Apeliantas pateiktu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių priežasčių: teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-400-200/2013 nustatytą aplinkybę, kad tikrasis vaikų žaidimo aikštelės įrenginių statytojas nustatytas nebuvo, dėl ko atsakovui nekyla pareiga susimokėti savavališkos statybos įmoką. Be to, ginčo vaikų žaidimo aikštelės statyba yra išimtinis savavališkos statybos atvejis, į ką turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas ir neįpareigoti sumokėti savavališkos statybos įmokos.

18Šiuo atveju aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-400-200/2013 nustatyta aplinkybė, kad tikrasis vaikų žaidimo aikštelės įrenginių statytojas nustatytas nebuvo, neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi Statybos įstatymo 1 priede „Įmokos už savavališkos statybos įteisinimą mokėjimo principai“ 1 p. nurodyta, kad įmoką už savavališkos statybos įteisinimą (toliau – įmoka) moka statytojai (užsakovai), statinių (jų dalių) savininkai, valdytojai, naudotojai, žemės sklypų (jų dalių) savininkai, valdytojai, naudotojai, įgyvendinantys šio Įstatymo numatytą galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos atveju. Bylos duomenimis (b.l. 34-37) nustatyta, kad apeliantas yra šio objekto užsakovas, jis taip pat prižiūrėjo statybą, o nustačius jos trūkumus dėjo pastangas šiems trūkumams pašalinti, tad esant įstatyme nustatytam įpareigojimui užsakovui sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą įpareigojo sumokėti minėtą įmoką. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad Statybos įstatymo 23 str. 10 d. numatyta, kad rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti be kitų privalomų dokumentu pateikiama ir: dokumentas, patvirtinantis apie įmokos už savavališkos statybos įteisinimą, nurodytos šio Įstatymo 1 priede, sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šios įmokos apskaičiavimo dydį.

19Apeliantas savo skundą taip pat grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas jam įpareigojimą sumokėti įmoką už savavališkos statybos įteisinimą neatsižvelgė į jo sąžiningumą, savanaudiškų paskatų nebuvimą, vykdomų funkcijų specifiškumą bei sunkią ekonominę padėtį ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais nereikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės susimokėti savavališkos statybos įteisinimo įmoką. Tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismui nėra jokio teisinio pagrindo. Statybos įstatymas reglamentuojantis visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę nenumato galimybės atleisti nuo atsakomybės asmenis užsakiusius (vykdžiusius) savavališką statybą, todėl sprendžiant savavališkos statybos įteisinimą atsižvelgiama ne į užsakovo sąžiningumą, savanaudiškų paskatų nebuvimą, vykdomų funkcijų specifiškumą ar sunkią ekonominę padėtį, o į Statybos įstatyme 23 str. 10 dalyje nurodytus dokumentus. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja.

20Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

21Dėl aukščiau nurodytų motyvų teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

22Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

23Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,... 3. kolegijos teisėjų Natalijos Cikoto ir Antano Rudzinsko,... 4. kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus... 5. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 6.
  1. Ginčo esmė
...
7. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį... 10. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013-04-11 išduotas... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b.l.... 13. Ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 14. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą,... 17. Apeliantas pateiktu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu... 18. Šiuo atveju aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d.... 19. Apeliantas savo skundą taip pat grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos... 20. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti... 21. Dėl aukščiau nurodytų motyvų teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos... 22. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325... 23. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti...