Byla e2A-987-450/2018

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Širvintų rajono savivaldybės administracijos ir atsakovės M. G. apeliacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, priešieškinis atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės Širvintų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei M. G., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, dėl kelio servituto nustatymo ir pagal atsakovės M. G. priešieškinį ieškovei Širvintų rajono savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, dėl nuosavybės teisių gynimo, įpareigojant iškelti vietinės reikšmės kelią, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė Širvintų rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė nustatyti per atsakovei M. G. nuosavybės teise priklausantį 7,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), 0,1619 ha ploto neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę naudotis pėsčiųjų taku, teisę varyti galvijus pagal matininko G. K. parengtą kelio planą.
  2. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovės žemės sklypą nuo senų laikų kerta (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kuriuo naudojasi visas kaimas. Iš ankstesnės sklypo savininkės J. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, t. y. abriso, žemės sklypo plano, žemės naudojimo plotų eksplikacijos, Valstybinio žemės kadastro duomenų registro, sudaryto 1995 m. balandžio 11 d., matyti, kad minėtą sklypą kerta kelias, kuris užima 0,2300 ha ir kuris yra įskaičiuotas į grąžinamos natūra žemės plotą. Be to, 1993 m. balandžio 22 d. Žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomoti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte yra įrašai „žemės sklypo ribose esamų ar projektuojamų vietinių kelių priklausomybė ir kategorija (plotis m) - yra bendro naudojimo kelias 6 m. pločio“, kiti pastebėjimai - „per sklypą nutiestas bendro naudojimo kelias“. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ kelias (duomenys neskelbiami) ir kelias (duomenys neskelbiami) įtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą. 2013 m. spalio 24 d. (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, nutiestas (duomenys neskelbiami) seniūnijų teritorijoje, įregistruotas VĮ Registrų centre. Šis kelias yra vienintelis nuo neatmenamų laikų bendro naudojimo kelias, susiklostęs istoriškai, vadinamas (duomenys neskelbiami) traktu arba (duomenys neskelbiami) keliu ir jungia dvi seniūnijas. Širvintų rajono savivaldybė nuolat skiria lėšų šio kelio priežiūrai ir būklės gerinimui. 1999 m. (duomenys neskelbiami), kelias (duomenys neskelbiami) buvo remontuojamas Kaimo rėmimo fondo lėšomis, o 2003 m. atlikta kelio techninė inventorizacija. Kiekvienais metais kelias greideriuojamas, kai kurios kelio atkarpos pagal poreikį žvyruojamos. 2013 m. gegužės mėn. atsakovė metalinio tinklo tvora užtvėrė minėtą vietinės reikšmės kelią, kuris būtinas kaimo gyventojams, todėl (duomenys neskelbiami) gyventojai ne vieną kartą kreipėsi tiek į ieškovę, tiek į kitas institucijas dėl atsakovės veiksmų užtveriant kelią, nurodydami, kad jiems šis kelias gyvybiškai svarbus ir reikalingas, nes juo važiuoja mokyklinis autobusiukas ir veža mokinius į mokyklą, vietos gyventojai vyksta į (duomenys neskelbiami) seniūniją tvarkyti reikalų, į parduotuvę, bažnyčią, autobuso stotelę, ūkininkai važiuoja prie savo žemės valdų. Ieškovė, kaip kelio savininkė, įsitikinusi, kad yra tiek viešas interesas nustatyti servitutą ir išsaugoti istoriškai susiklosčiusį ir gyvybiškai svarbų gyventojams bendro naudojimo kelią, vedantį į (duomenys neskelbiami) nuo rajoninio kelio Nr. 4305 (duomenys neskelbiami), tiek poreikis užtikrinti kelio savininkei galimybę naudotis keliu pagal paskirtį. Atsakovei buvo žinoma, kad žemės sklypo ribose yra 6 m. pločio bendro naudojimo kelias, ir, kad prašoma nustatyti kelio servitutą esamo kelio vietoje, todėl nuostoliai dėl šio servituto nustatymo nepatiriami ir neskaičiuojami.
  3. Atsakovė M. G. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad per jos sklypo ribose yra 6 m. pločio bendro naudojimo kelias. UAB „Geodezijos linija“ pateiktame 2017 m. kovo 21 d. rašte nurodoma, kad kelio dangos plotis apskritai svyruoja nuo 2,45 m. iki 3 m. Atsakovė niekada nesutiko, kad jos žemės sklype, per sodybos vidurį būtų įrengtas bendro naudojimo kelias. Priešingai, atsakovei nebuvo žinoma, kad jos žemės sklypo ribose yra bendro naudojimo kelias. Kelio ir jo servituto nustatymas per atsakovės sodybos vidurį labai neigiamai įtakotų atsakovės gyvenimo sąlygas. Tokio servituto nustatymas reikštų, kad atsakovė norėdama iš gyvenamojo namo nueiti į ūkinį pastatą, turėtų pereiti per kelią, kuriuo galėtų važiuoti transporto priemonės. Kelio servituto nustatymas reikštų grėsmę tiek atsakovės, tiek ir bet kurio kito asmens saugumui ir sveikatai. Dėl kelio atsakovės namų valdoje labai stipriai nuvertėtų atsakovės turtas, todėl reikalavimas nustatyti neatlygintinį servitutą prieštarauja bet kokiai teisinei - ekonominei logikai. Ieškovė taip pat neįrodė servituto nustatymo būtinybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi a. b. Nr. A-1077-552/2016 konstatavo, kad byloje nėra pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės privačiame žemės sklype nustatytas servitutas būtinas įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, kaip tai apibrėžia Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 3 p. Apie sodybą nėra tokių teritorijų, į kurias būtų galima patekti tik per atsakovės nuosavybės teise priklausančios sodybos kiemą, o privačių žemės sklypų savininkai prie jiems priklausančių žemės sklypų gali privažiuoti kitais bendrojo naudojimo (vietinės reikšmės) keliais, t. y. nuo rajoninio kelio (duomenys neskelbiami) per (duomenys neskelbiami) k.
  4. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos ieškinio tenkinimui neprieštaravo ir nurodė, kad atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsižvelgiant į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, pagrindžiančias ginčo kelio servituto būtinumą, atsižvelgiant į ieškovo pateiktą kelio planą, iš kurio aiškiai suprantama kelio servituto lokalizacija, plotas, konfigūracija ir ribos, taip pat įvertinus tai, kad minėtas kelias yra įtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą, kuris patvirtintas Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“, 2013 m. spalio 24 d. kelias įregistruotas VĮ Registrų centre, Širvintų rajono savivaldybė nuolat skiria lėšų šio kelio priežiūrai ir būklės gerinimui, kelias kiekvienais metais greideriuojamas, kai kurios kelio atkarpos žvyruojamos, kelias yra istoriškai susiklostęs, vadinamas (duomenys neskelbiami) traktu arba (duomenys neskelbiami) keliu ir jungia dvi seniūnijas, juo važiuoja mokyklinis autobusiukas ir veža vaikus į mokyklą, vietiniai gyventojai vyksta į (duomenys neskelbiami) seniūniją tvarkyti reikalų, vyksta į parduotuvę, bažnyčią, autobuso stotelę, ūkininkai važiuoja prie savo žemės valdų, ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.
  5. Priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti, kad vietinės reikšmės kelias - (duomenys neskelbiami) kelias atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra įrengtas (pastatytas) neteisėtai ir įpareigoti Širvintų rajono savivaldybę per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti kelią iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Ieškovei neįvykdžius nustatyto įpareigojimo išketi kelią iš atsakovės žemės sklypo, numatyti teisę pačiai atsakovei iškelti vietinės reikšmės kelią - (duomenys neskelbiami) kelią iš jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo.
  6. Priešieškinį atsakovė grindžia tuo, kad ji dėl per jos sodybą (tarp gyvenamojo namo ir tvarto) einančio kelio gyvena nuolatinėje įtampoje ir strese, turi nuolatos saugotis prie kiemą važiuojančių transporto priemonių. Sodyboje dažnai būna apie 13 artimiausių žmonių, iš kurių net 6 yra mažamečiai vaikai. Atsakovei nuosavybės teise priklausantys pastatai patenka į (duomenys neskelbiami) kelio apsaugos zoną. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad atstumas nuo svečių namelio iki minėto keliuko yra apie 6,80 m. Atstumas nuo gyvenamojo namo iki minėto keliuko yra apie 8,10 m. Atsakovės teisės apribojimas pasireiškia ir tuo, kad (duomenys neskelbiami) kelio apsaugos zona (po 10 m. iš kiekvienos pusės) riboja atsakovės galimybę net tik naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais pastatais, bet ir užsiimti žemės ūkio veikla. Jeigu atsakovė norėtų remontuoti / rekonstruoti jai nuosavybės teise priklausančius pastatus, ji turi gauti ieškovės leidimą. (duomenys neskelbiami) kelias atsakovės žemės sklype buvo įrengtas ir įregistruotas neturint atsakovės sutikimo, todėl yra neteisėtas. Tokia situacija vertintina kaip teisiškai ydinga, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei kaip savavališkas kitam asmeniui priklausančios žemės sklypo dalies užėmimas (pasisavinimas) ir naudojimasis ja be savininko sutikimo.
  7. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčo kelias visada kirto atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, pastatai, esantys žemės sklype, visada buvo išdėstyti abipus kelio. Ginčo kelias planuose buvo žymimas ir dokumentuose aprašomas (realiai egzistavo) dar iki nuosavybės teisių atkūrimo J. B., tai yra istoriškai susiformavęs kelias, todėl jokie atsakovės teisėti interesai nėra pažeidžiami. Atsakovė galėjo ir turėjo tikėtis, kad ginčo keliu bus siekiama naudotis, t. y. neįgijo teisėto lūkesčio naudotis įgyjamu žemės sklypu be jokių suvaržymų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo kelias neproporcingai suvaržo atsakovės teises. Atsakovė nepagrindžia, kokiais būdais kelias apriboja jos galimybę naudotis sodyboje esančiais pastatais, ūkininkauti, naudoti žemės sklypą bei juose esančius pastatus pagal tiesioginę jų paskirtį. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad kelias visada buvo toje vietoje, dar iki atkuriant nuosavybės teises J. B., todėl jokių sutikimų (kelio remonto ar kt. darbams) gauti iš atsakovės kelio savininkė ieškovė neprivalo. Vietinės reikšmės keliai gali priklausyti tik savivaldybėms. Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999-06-30 įsakymu Nr. 1991-89 patvirtino Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Virvyčių vietovės žemės kadastro plane valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės miško ir vandens telkinių planą, kuriame šis kelias priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl ginčo kelias atkuriant nuosavybės teises apskritai negalėjo patekti į atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

3II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4

  1. Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė ir nustatė per atsakovei M. G. nuosavybės teise priklausantį 7,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), 0,1619 ha ploto kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus, pagal 2017 m. kovo mėnesį MB „Ginmesta“ parengtą kelio planą; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 600 Eur vienkartinę kompensaciją už kelio servitutą ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės valstybės naudai priteisė 30,75 Eur žyminį mokestį.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 7,12 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbiami). Per atsakovės žemės sklypą eina (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kuris sodybą padalija į dvi dalis (kelias atskiria gyvenamąjį namą nuo ūkinių pastatų). Atsakovės žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, t. y. Nekilnojamojo turto registro išraše žymų apie kelią ar kelio servitutą nėra. 7,12 ha žemės sklypą atsakovė paveldėjo iš J. B.. J. B. atkuriant nuosavybės teises ginčijamo kelio užimamas plotas buvo įskaičiuotas į jai grąžintos natūra žemės plotą. Iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-2524-789/2015 medžiagos matyti, kad ginčijamas kelias yra pažymėtas 2005 m. rugpjūčio 17 d. parengtame ginčijamo žemės sklypo plane. 2006 m. gegužės 5 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijoje gautas pareiškėjos 2006 m. gegužės 5 d. prašymas išspręsti klausimą dėl patekimo į (duomenys neskelbiami) kaimą nukreipiant eismą taip, kad aplenktų bent jos sodybos kiemą. 2009 m. balandžio 2 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijoje gautas pakartotinis pareiškėjos 2009 m. balandžio 1 d. prašymas spręsti viešojo kelio problemą aplenkiant jos sodybą. Širvintų rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ patvirtino Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuo 2013 m. galioja įrašas, jog Širvintų rajono savivaldybei nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės trečios kategorijos žvyro dangos 4,506 km ilgio (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kuris pastatytas 1971 m., o dangos plotis nuo 4,5 ir 3 m. Ginčijamo kelio vieta užfiksuota 2017 m. kovo mėn. MB „Ginmesta“ parengtame kelio plane.
  3. Dėl kelio servituto nustatymo. Byloje apklausti liudininkai V. C., A. L., S. A., J. L. ir A. S. nurodė, kad kelias einantis per atsakovės žemės sklypą, buvo nuo senų laikų, juo naudojasi kaimo gyventojai, nes tai yra trumpiausias kelias iš (duomenys neskelbiami) į (duomenys neskelbiami) k. Šiuo keliu iki atsakovei užtveriant kelią važinėjo mokyklinis autobusas, ūkininkai, turistai, nes šis kelias vadinamas (duomenys neskelbiami) keliu ir jį mėgsta dviratininkų grupės. Pasak liudytojų nenustačius kelio servituto (duomenys neskelbiami) tampa padalintu į dvi dalis, o į seniūniją tenka važiuoti per kitus kaimus ženkliai didesnį atstumą. Teismui su šalimis nuvykus į vietą buvo nustatyta, kad nuo asfalto iki atsakovės sodybos yra 1,6 km., važiuojant nuo pirmosios (duomenys neskelbiami) sodybos, esančios už atsakovės sodybos, iki asfalto, kur buvo nusukta į atsakovės sodybą susidaro 4,6 km atstumas. Taigi (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojams norint vykti į (duomenys neskelbiami) seniūniją, kuriai priklauso kaimas aplinkiniu keliu tektų važiuoti 3 km didesnį atstumą, o kelionė iš (duomenys neskelbiami) kaimo į kitas vietoves, esančias už ginčijamo žemės sklypo, pavyzdžiui, (duomenys neskelbiami), pailgėja dar daugiau.
  4. Teismas nustatė, kad iki kreipimosi į teismą dėl servituto nustatymo vietinio kelio problemą buvo bandoma spręsti įvairiais būdais, t. y. atsakovei buvo siūloma žemės sklypo dalį, kurią užima kelias kompensuoti kitu žemės sklypu, tačiau ji nesutiko, buvo svarstoma perkelti kelią, tačiau šios idėjos buvo atsisakyta dėl labai didelių kelio statybos kaštų, o vėliau kelio servitutą nustatė Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau jį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino, nes buvo pažeistos servituto nustatymo administraciniu aktu procedūros.
  5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju kelio servitutas yra objektyviai būtinas, nes jo nenustačius neproporcingai apsunkinamas kaimo gyventojų susisiekimas. Per atsakovės žemės sklypą einantis kelias susiformavęs dar iki nuosavybės teisių atkūrimo, jis priklauso Širvintų rajono savivaldybei, yra vietinės reikšmės kelias, atsakovės žemės sklypą esamoje vietoje skyrė nuo jo padarymo, t. y. jau nuo 1971 m., o liudininkų teigimu – dar anksčiau. Šis kelias kaimą padalina į dvi puses, didelė dalis kaimo gyventojų yra pagyvenę žmonės ir jiems padidėjęs atstumas iki seniūnijos, kapinių ar kitos vietos trimis kilometrais yra ženklus. Teismo nuomone, tiek atkuriant nuosavybės teises J. B., tiek jos žemės sklypą paveldėjus atsakovei, buvo akivaizdu, kad žemės sklype yra ginčo kelias ir juo naudojasi viso (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai, kitur gyvenantys ūkininkai, medžiotojai bei kiti asmenys, nes šis kelias planuose buvo žymimas ir dokumentuose aprašomas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo ir yra istoriškai susiformavęs kelias. Tą patvirtina ir atsakovės 2006 ir 2009 metų prašymai Širvintų rajono savivaldybei, kuriais prašoma iškelti vietinės reikšmės kelią iš jos sodybos. Tai, kad kelias toje vietoje buvo nuo seno iš dalies patvirtina ir elektros linija, kuri nutiesta šalia kelio, nes seniau visuomet elektros linijos kaimo vietovėse buvo tiesiamos prie kelio.
  6. Teismas sutiko su atsakove, kad kelio servitutas negali būti nustatomas tik dėl to, kad kažkam juo naudotis yra patogiau. Pirmiausia, šiuo atveju nesukuriamas naujas kelias, o tik įteisinamas nuo seno susiformavęs kelias. Antra, naujai suformuoti kelią reikalingi dideli finansiniai ištekliai. Trečia, (duomenys neskelbiami) kaimas perskiriamas į dvi dalis, o kaimo gyventojams sudaromi neproporcingi nepatogumai, lyginant su ieškovės patiriamais nepatogumais. Ketvirta, iš byloje pateiktų nuotraukų ir apklaustų liudytojų parodymų nustatyta, kad kelias per (duomenys neskelbiami) kaimą esant blogesnėms oro sąlygoms, pavasarį ir rudenį praktiškai nepravažiuojamas, labai šlapias, o per atsakovės žemės sklypą einantį kelią galima eksploatuoti visus metus. Penkta, tai yra vietinės reikšmės kelias, priklausantis Širvintų rajono savivaldybei ir jos prižiūrimas. Šešta, nors atsakovė nurodo, kad kelias kelia grėsmę jos ir jos artimųjų sveikatai, nes jis skiria kiemą per pusę, tačiau šie argumentai niekuo nepagrįsti, nes byloje nustatyta, kad šis kelias toje pačioje yra naudojamas daugiau kaip 45 m., eismo intensyvumas yra labai nedidelis ir jis neturėtų keistis.
  7. Teismo vertinimu nesudaro pagrindo priešingai išvadai ir atsakovės pateikta vaizdo medžiaga, kurioje matyti kaip V. C. ir R. V. gadina atsakovės turtą. Teismas sutiko, kad tarp atsakovės ir minėtų asmenų yra konfliktiški santykiai, kad V. C. ir R. V. elgiasi netinkamai, gadindami atsakovės turtą ir jai trukdydami, tačiau, nustatant kelio servitutą, pirmiausia vertinamas jo būtinumas, poreikis, o tam tikrų asmenų tarpusavio santykiai esminės reikšmės neturi. Be to, byloje sprendžiamas viso kaimo gyventojų poreikis naudotis keliu ir dėl dviejų asmenų visas kaimas atsakingas neturi būti. Pažymėjo, kad problema dėl V. C. ir R. V. veiksmų turėtų būti sprendžiama kitomis teisinėmis priemonėmis. Kelio servituto nenustatymas egzistuojančios problemos neišspręs ir galimai ją tik pagilins, kadangi konfliktas yra prasidėjęs dėl užtverto kelio.
  8. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, jog prašomas nustatyti kelias neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes pagal Kelių įstatymo 11 str. 2 d. 3 p. jo plotis turi būti 10 m. Teismo manymu, vietinės reikšmės kelias jungiantis kaimus, taip pat kiti keliai, naudojami vietiniam susisiekimui neprivalo būti 10 m. pločio ir daugumoje kaimo vietovių jie yra siauresni. Be to, Kelių įstatymo 8 str. numatyta, kad keliai projektuojami remiantis patvirtintais teritorinio planavimo dokumentais, o tiesiami pagal nustatyta tvarka patvirtintus projektus. Kelių tiesimo ir taisymo projektai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos kelių projektavimo normomis ir taisyklėmis. Šiuo atveju keliui keliamus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“. Remiantis šio Reglamento 15 punkte nurodytais pagrindiniais vietinės reikšmės kelių techniniais parametrais IIv kategorijos vietinio kelio važiuojamoji dalis turi būti 4,5 m. pločio, o IIIv kategorijos kelio – 3,5 pločio. Šiuo atveju prašoma nustatyti 5 metrų pločio kelią, todėl teisės aktų reikalavimai nepažeisti. Tuo pačiu tokio pločio kelias yra protingai parinktas atsižvelgiant į neintensyvų eismą bei į atsakovės interesus, nes tokiu atveju mažiau ribojamos jos teisės.
  9. Atsakovė nurodė, kad šioje byloje kelio servituto būtinumas nėra įrodytas, ir kad tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartyje a. b. Nr. A-1077-552/2016 bei prašė vadovautis šia nutartimi kaip prejudicinę reikšmę turinčiu faktu. Tačiau, teismo vertinimu, ši nutartis prejudicinės reikšmės šioje byloje neturi, nes byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 44SK-(14.44.110.)-844 „Dėl servitutų nustatymo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbiami), esančiame (duomenys neskelbiami)“ teisėtumo. Administracinėje byloje kelio servituto nustatymo klausimas buvo vertinamas pagal Žemės įstatymo 23 str. 2 d. išvardintus atvejus, nes tik jiems esant valstybės institucijos gali nustatyti kelio servitutą administraciniu aktu. Šioje byloje ieškovė kreipėsi į teismą dėl kelio servituto nustatymo teismo sprendimu, o teismo sprendimu nustatant kelio servitutą vadovaujamasi CK normomis, kurios numato daugiau atvejų kada galima nustatyti servitutą. Be to, ir pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartyje adm. byloje Nr. A-1077-552/2016 nurodė, kad egzistuojant pagrįstam ir realiam naudojimosi ginčo kelio atkarpa būtinumui ir siekdama suderinti tiek privataus sklypo savininko, tiek aplinkinių gyventojų, tiek ir savo pačios, kaip kelio savininkės, interesus, Širvintų rajono savivaldybė turėtų arba atlikti Žemės įstatymo 46 str. numatytą paėmimo pareiškėjos žemės sklypo dalies valstybės ir visuomenės poreikiams procedūrą, arba prašyti nustatyti kelio servitutą teismo sprendimu kaip viešpataujančio daikto, t. y. kelio savininkė. Ieškovė tai ir padarė pareikšdama šį ieškinį.
  10. Atsakovė taip pat nurodė, kad jai visiškai neaišku, kokį viešąjį interesą reikšdama ieškinį gina savivaldybė. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagal K. T. jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Šiuo atveju ieškovė aiškiai nurodė, kad gina (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojų teises naudotis vietinės reikšmės keliu. Prie ieškinio pateiktas didelės žmonių grupės prašymas patvirtina, kad ieškovė atstovauja jų interesus. Be to, ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji reiškia ieškinį ir kaip kelio savininkė, kurios teisės yra pažeistos. Taigi, ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl kelio servituto nustatymo.
  11. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinio reikalavimą dėl 0,1619 ha ploto kelio servituto per atsakovės žemės sklypą nustatymo suteikiant teisę važiuoti transporto priemonėms, teisę naudotis pėsčiųjų taku ir teisę varyti gyvulius, tenkino. Nustačius kelio servitutą, teismas sprendė, kad nebėra pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį, todėl jį atmetė.
  12. Dėl kelio servituto atlygintinumo ir jo dydžio. Nustatyta, kad J. B. atkuriant nuosavybės teises ginčijamo kelio užimamas plotas buvo įskaičiuotas į jai grąžintos natūra žemės plotą, todėl teismas sprendė, kad nustačius kelio servitutą atsakovė patirs nuostolius, nes jeigu būtų kelias neįtrauktas į žemės sklypo plotą, atsakovei šiuo metu priklausytų didesnis žemės sklypas.
  13. Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė, kad kelio ir jo servituto nustatymas per atsakovės sodybos vidurį labai neigiamai įtakotų atsakovės gyvenimo sąlygas. Tokio servituto nustatymas reikštų, kad atsakovė norėdama iš gyvenamojo namo nueiti į ūkinį pastatą, turėtų pereiti per kelią, kuriuo galėtų važiuoti transporto priemonės. Kelio servituto nustatymas reikštų grėsmę tiek atsakovės, tiek ir bet kurio kito asmens saugumui ir sveikatai. Dėl kelio atsakovės namų valdoje labai stipriai nuvertėtų atsakovės turtas - žemės sklypas ir statiniai, tačiau atsakovė net ir teismui klausus nenurodė, kokio dydžio kompensacija turėtų būti už kelio servitutą, o tik nurodė, kad servitutas neturi būti nustatytas.
  14. Kadangi byloje jokių duomenų apie nuostolius nepateikta, teismas vadovavosi viešojo registro duomenimis. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad atsakovei priklausančio 7,12 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 7965 Eur. Nustatyto kelio servituto plotas yra 0,1619 ha, todėl šios žemės ploto rinkos vertė yra 181 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad kelias atsakovės žemės sklype visuomet egzistavo, tokiu žemės sklypu naudojosi tiek ankstesnė jo savininkė, tiek atsakovė, kad realiai šis kelio servitutas buvo neįtvirtintas J. B. nuosavybės atkūrimo dokumentuose tik dėl valstybės institucijų klaidos, į atsakovės patiriamus nepatogumus, turtinius nuostolius ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad teisingas atlyginimas už kelio servitutą yra 600 Eur vienkartinė kompensacija.
  15. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė prašė priteisti jos patirtas 4092,20 Eur bylinėjimosi išlaidas. Įvertinus tai, kad ieškinys atmestas nedidelėje dalyje, o priešieškinis atmestas visiškai, atsakovei proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, teismas priteisė 500 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o remdamasis CPK 96 str. 1 d. bei atsižvelgdamas į tai, kad už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis yra 30,75 Eur, nuo kurio mokėjimo ieškovė pagal įstatymą buvo atleista, įvertinęs, kad ieškinys atmestas nedidelėje dalyje, šią sumą priteisė iš atsakovės.

5III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

6

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė M. G. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė teisinių ir faktinių priešieškinio atmetimo pagrindų (CPK 270 str. 4 d.), nevertino ir nepasisakė dėl priešieškinio pagrįstumui vertinti teisiškai reikšmingų rašytinių įrodymų: antstolio S. M. 2017-03-29 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, UAB „Geodezijos linija“ 2017-03-21 rašto ir parengtos (duomenys neskelbiami) kelio schemos, 2017-04-06 lokalinės sąmatos, liudytojų parodymų, kad tuo metu, kai atsakovė buvo apsitvėrusi savo sodybą, visi kaimo gyventojai naudojosi kitu keliu; vaizdo medžiagos, kai per atsakovės sodybos vidury dideliu greičiu važiuoja sunkiasvorė technika, dviračiai ir keturačiai motociklai ir pan.
    2. Byloje nebuvo nustatyta ir nėra jokių įrodymų apie egzistuojančias kapines ar kitus reikšmingus objektus, į kuriuos galima pateikti tik per atsakovės sodybą kertantį kelią. Teismo išvados, kad ginčo kelias kaimą padalina į dvi puses taip pat nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais (CPK 270 str. 4 d.).
    3. Vien tas faktas, jog administracinėje byloje buvo sprendžiamas individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, o šioje byloje ieškovas prašė nustatyti kelio servitutą teismo tvarka, neapsprendžia, ar išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje.
    4. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016- 07-14 sprendimu nustatyta, kad servituto nustatymo būtinybės nėra. Širvintų rajono savivaldybės administracija kreipdamasi į teismą nepateikė jokių naujų įrodymų savo reikalavimams pagrįsti, o rėmėsi tik išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga. Kadangi ieškinio reikalavimai grindžiami išimtinai ta pačia išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga, bylą nagrinėjęs teismas privalėjo remtis ir vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-14 sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais.
    5. Akivaizdu, kad yra visiškai neproporcinga priemonė suvaržyti atsakovės nuosavybės teises, nustatant atsakovės sodybą (gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus) kertantį kelio servitutą, kai tokio kelio iškėlimas kainuotų tik 22 166 Eur. Teismas iš esmės nevertino atsakovės nurodytų argumentų, kad ginčo kelias pažeidžia jos teises laisvai naudotis nuosavybe, teisę į privatumą, kelia grėsmę jos pačios ir šeimos narių sveikatai ir gyvybei, apriboja jos galimybę naudotis sodyboje esančiais pastatais, ūkininkauti, naudoti sklypą bei juose esančius pastatus pagal tiesioginę paskirtį, nes aptariamas kelias kerta sodybos vidurį.
    6. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė būdama geranoriška ne kartą ieškovei siūlė ginčo situaciją spręsti taikiai, ginčo kelią iškeliant už atsakovei priklausančių ūkinių pastatų. Tokiu būdu būtų išvengta teisiškai ydingos situacijos, kai kelias kerta sodybos vidurį, tačiau ieškovė kategoriškai nesutiko su jokiais atsakovės siūlomais kelio iškėlimo variantais ir net nesutiko derėtis dėl taikaus ginčo išsprendimo.
    7. Teismas vertino, kad tiek (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kertantis atsakovės sodybą, tiek ir prašomas nustatyti servitutas yra teisėti ir vadovavosi subjektyviais liudytojų parodymais, kad ginčo kelias atsakovės sodybą tariamai dalija per pusė jau daugiau kaip 45 m., tačiau neįvertino, kad ginčo kelias Širvintų rajono savivaldybei buvo perduotas 2010-09-30 priėmimo-perdavimo aktu, o įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik 2013-10-24. Aptariamas kelias buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nepateikus deklaracijos apie statybos užbaigimą. Atsakovė, kaip žemės sklypo savininkė, net nebuvo informuota, kad savivaldybė jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įregistravo kelią. Be to, (duomenys neskelbiami) kaimo kelias neatitinka minimalaus tokiam keliui keliamu pločio reikalavimų.
    8. Jeigu kelias nebūtų iškeltas iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir ieškovė nuspręstų padidinti kelio plotį iki įstatymuose nustatyto 10 m., tai reikštų, kad ne tik visi atsakovės pastatai patektų į (duomenys neskelbiami) kaimo kelio apsaugos zoną, bet galimai kelias užeitų ant pastatų, t.y. iškiltų ginčas dėl kelio įrengimo pastatų vietoje. Atsakovei nuosavybės teise priklausantys pastatai buvo pastatyti ženkliai anksčiau negu įrengtas (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, todėl būtent ieškovė, norėdama įrengti kelią atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, turėjo pirmiausiai gauti jos sutikimą ir išpirkti žemės sklypo dalį.
    9. Teismo patvirtintas UAB „Ginmesta“ parengtas planas neproporcingai apriboja atsakovės nuosavybės teises, nes teismas patvirtino 5 m. pločio servitutą, kai tuo tarpu kelio dangos plotis svyruoja nuo 2,45 m iki 3 m. Planas nėra aišku, neaišku koks yra prašomo nustatyti kelio servituto plotis skirtingose žemės sklypo vietose, koks jo yra ilgis, neaišku, kurioje konkrečiai žemės sklypo vietoje nubraižytas planas, jame nėra atvaizduotas atsakovei priklausantis gyvenamasis namas ir kiti pastatai.
    10. Nagrinėjamoje byloje nėra ginamas jokių socialiai pažeidžiamų asmenų grupių interesas. Liudytojais buvo apklausti pavieniai asmenys, kurie paaiškino, kad pageidauja naudotis per atsakovės sodybos vidurį nutiestu keliu, nes jie taip pripratę ir jiems patogiau. Ieškiniu servitutą prašoma nustatyti tik todėl, kad (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojams į norimą tikslą tektų važiuoti 3 km ilgesnį atstumą ar ūkininkams su sunkiasvore technika nereikėtų apvažiuoti 3,5 - 5 km lanko kitu keliu.
    11. Teismas netinkamai nustatė servituto atlygintinumo nustatymui teisiškai reikšmingas aplinkybes ir nustatė neteisingą atlyginimo už servitutą dydį. Teismas vadovavosi vieninteliu kriterijumi - Nekilnojamojo turto registre nurodyta žemės sklypo vidutine rinkos verte, kuri net negali būti laikoma objektyvia, nes nustatyta masinio vertinimo metu, 2010 m. Teismas galėjo apskritai nespręsti klausimo dėl atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo, nurodant, kad atsakovė turi teisę atskira tvarka tartis su ieškovu dėl atlyginimo dydžio už servitutą nustatymo, o nesusitarus kreiptis į teismą dėl atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo. Šiuo atveju teismas ex officio ėmėsi spręsti atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo klausimą, tačiau šį klausimą išnagrinėjo formaliai neįvertindamas visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.
    12. Įvertinus, kad nustatomas kelio servitutas yra nuolatinio pobūdžio, neterminuotas bei labai ženkliai apriboja atsakovės nuosavybę ir sukelia didelius nepatogumus, atsakovei turėtų būti nustatomas periodinės kompensacijos dydis, įpareigojant ieškovę nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki kiekvienų metų sausio 10 d. mokėti atsakovei 1800 Eur periodinę kompensaciją už nustatytą kelio servitutą.
  1. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos prašė jį atmesti.
    1. Aplinkybės, pagrindžiančios ginčo kelio servituto būtinumą, buvo nustatytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendime a. b. Nr. 1-2524-789/2015 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartyje a. b. Nr. A-1077-522/2016.
    2. Kelio plane kelio ribos posūkio taškų koordinatės yra nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, taigi iš minėto plano yra suprantama kelio servituto lokalizacija, plotas, konfigūracija ir ribos.
  2. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė Širvintų rajono savivaldybės administracija prašo prašė jį atmesti.
    1. Atsakovė neteisingai nurodo, kad administraciniai teismai konstatavo, kad nebuvo būtinumo nustatyti kelio servitutą per atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, priešingai, aplinkybės, kurios pagrindžia ginčo kelio servituto būtinumą, buvo nustatytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-15 sprendime adm. byloje Nr. 1-2524-789/2015 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-14 nutartyje adm. byloje Nr. A-1077-522/2016. Administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas per atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą buvo panaikintas tik dėl procedūrinių pažeidimų priimant administracinį aktą.
    2. Teismas pagrįstai nevertino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-15 sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-14 nutartyje nustatytų aplinkybių kaip turinčių prejudicinę reikšmę nagrinėtoje civilinėje byloje, nes sprendimas buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje iš esmės pasisakė tik dėl procedūrinių pažeidimų nustatant ginčo kelio servitutą, bet ne dėl jo būtinumo ar kitų faktų.
    3. Servituto kompensacijos dydis iš esmės gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl jo nuosavybės apribojimų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainai ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės reikmėms teisingai atlyginant ir kt.). Teismo posėdžio metu atsakovė neišsakė savo pozicijos dėl kelio servituto kompensacijos ar jos dydžio, todėl teismas dėl kelio servituto kompensacijos dydžio pasisakė savo nuožiūra.
    4. Šios bylos atveju egzistuoja sutampantys (ir nurungiantys atsakovės privatų interesą) viešasis ((duomenys neskelbiami) ir aplinkinių kaimų gyventojų, jų dalies) ir privatus (Širvintų rajono savivaldybės, kaip kelio savininkės) interesas, kad tiek (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai, tiek Širvintų rajono savivaldybė galėtų tinkamai naudotis (duomenys neskelbiami) kaimo keliu.
  3. Apeliaciniu skundu ieškovė Širvintų rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą dalyje, kurioje nutarta priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 600 Eur vienkartinę kompensaciją už kelio servitutą, ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šiose dalyse priimti naują sprendimą - nustatyti neatlygintiną kelio servitutą, o teismui nusprendus, kad yra pagrindas atlyginti už nustatytą kelio servitutą, kompensaciją sumažinti iki 181 Eur, taip pat netenkinti atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o teismui nusprendus, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidų priteisimui, priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki minimumo.
    1. Nekilnojamojo turto registro išraše matyti, kad atsakovei priklausančio 7,12 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 7 965 Eur. Nustatyto kelio servituto plotas yra 0,1619 ha, taigi šio žemės ploto rinkos vertė yra 181 Eur. Teismas nepagrįstai priteisė 600 Eur vienkartinę kompensaciją už kelio servitutą, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ginčo kelias atsakovės žemės sklype visada egzistavo, tokiu žemės sklypu naudojosi tiek ankstesnė jo savininkė, tiek atsakovė, kad realiai šis kelio servitutas buvo neįtvirtintas J. B. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose tik dėl valstybės institucijų klaidos.
    2. Teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas, kadangi visiškai nevertino atsakovės 2017-06-22 prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagrįstumo. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra visiškai nepagrįsta ir neprotinga (nagrinėjama byla yra nesudėtinga, nereikalaujanti specialių teisinių žinių, didelių atsakovės atstovų darbo sąnaudų, teismų praktikos analizės, byloje nebuvo keliamas joks teisės taikymo ar aiškinimo klausimas, procesinių dokumentų surašymas nereikalavo specialių teisinių žinių, rengiant procesinius dokumentus nereikėjo papildomai gilintis, aiškintis aplinkybių, nes tas pats advokatas atsakovei atstovauja eilę metų sprendžiant ginčo klausimus, susijusius su servituto nustatymu). Be to, būtent atsakovės netinkamas elgesys, t. y. trukdymas naudotis bendrojo naudojimo vietinės reikšmės keliu nuosavybės teise priklausančiu savivaldybei, lėmė ieškovės sprendimą kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo.
  4. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė M. G. prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Atsakovės mamai J. B. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos be jokių apribojimų, nustatyto bendrojo naudojimo kelio, ar nustatyto servituto. Pati atsakovė niekada nesutiko, kad jos sodybą kirstų bendrojo naudojimo kelias. Be to, argumentai dėl kelio servituto ne atlygintinumo prieštarauja šios kategorijos bylose formuojamai teismų praktikai.
    2. Atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Ieškovė, pareiškusi teismui ieškinį, vėliau dar 2 kartus jį tikslino, todėl atsakovė turėjo 2 kartus teikti teismui atsiliepimus į patikslintą ieškinį, dėl nuolatinio reikalavimų tikslinimo buvo rengiami papildomi teismo posėdžiai.
  5. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos dėl servituto ne atlygintinumo prašė jį tenkinti, o dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų spręsti teismo nuožiūra.
    1. Žemės sklypo dalyje žemė nuo pat žemes sklypo suformavimo buvo naudojama keliui, o ne kitai veiklai, todėl ir nustačius kelio servitutą šioje dalyje, atsakovė nepatirs naujų žemės sklypo veiklos apribojimų.
    2. Prašomas nustatyti kelio servitutas (plotas 0,1619 ha) palyginti su visu atsakovės žemes sklypu (plotas 7.12 ha) užima tik nedidelę atsakovės žemes sklypo dalį.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

8Apeliaciniai skundai atmestini.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 7,12 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami), kurį atsakovė paveldėjo iš J. B.. Per atsakovės žemės sklypą eina (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kuris sodybą padalija į dvi dalis (kelias atskiria gyvenamąjį namą nuo ūkinių pastatų). Atsakovės žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, t. y. Nekilnojamojo turto registro išraše žymų apie kelią ar kelio servitutą nėra. J. B. atkuriant nuosavybės teises ginčijamo kelio užimamas plotas buvo įskaičiuotas į jai grąžintos natūra žemės plotą. Širvintų rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ patvirtino Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuo 2013 m. galioja įrašas, jog Širvintų rajono savivaldybei nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės trečios kategorijos žvyro dangos 4,506 km ilgio (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kuris pastatytas 1971 m., o dangos plotis nuo 4,5 ir 3 m. Ginčijamo kelio vieta užfiksuota 2017 m. kovo mėn. MB „Ginmesta“ parengtame kelio plane. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti kelio servitutą, einantį per atsakovės žemės sklypą, ir nurodė, kad jis yra susiformavęs nuo seno ir naudojamas viso kaimo gyventojų bei yra jiems būtinas. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad vietinės reikšmės (duomenys neskelbiami) kaimo kelias atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra įrengtas (pastatytas) neteisėtai ir įpareigoti ieškovę per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti kelią iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo.
  4. Dėl servituto nustatymo būtinumo. Apeliantė kvestionuoja skundžiamą sprendimą apeliacinį skundą iš esmės grįsdama tuo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas kelio servitutą neproporcingai patenkino ieškovės ir liudytojų interesus, atsakovės interesų sąskaita, kadangi servituto nustatymą grindė ne neišvengiama būtinybe, o (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojų naudingumo ir patogumo prioritetu. Apeliantės nuomone, teismas nevertino aplinkybių, kad ginčo kelias pažeidžia jos teises laisvai naudotis nuosavybe, teisę į privatumą, kelia grėsmę jos pačios ir šeimos narių sveikatai ir gyvybei, apriboja jos galimybę naudotis sodyboje esančiais pastatais, ūkininkauti, naudoti sklypą bei juose esančius pastatus pagal tiesioginę paskirtį.
  5. Pažymėtina, jog servituto teisė pasižymi savininko (tarnaujančiojo daikto) nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto apsunkinimas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M., Z. M. v. A. N. ir V. N., bylos Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014; kt.). Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.
  6. Taigi, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, teismas spręsdamas servituto nustatymo klausimą turi įvertinti ar servitutas yra objektyviai būtinas ir nėra būdų įgyvendinti nuosavybės teisę neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju kelio servitutas yra objektyviai būtinas, nes jo nenustačius neproporcingai apsunkinamas kaimo gyventojų susisiekimas. Teisėjų kolegija tokiai teismo išvadai pritaria ir pažymi, kad iš prijungtoje administracinėje byloje esančios (duomenys neskelbiami) kaimo kelio schemos matyti, kad atstumas nuo (duomenys neskelbiami) kaimo (pažymėtas raide C) iki kelio (duomenys neskelbiami) (pažymėtas raide D), važiuojant ginčijamu keliu, kuris eina per atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, yra 1,779 km, o iš (duomenys neskelbiami) kaimo (pažymėtas raide C) važiuojant aplinkiniu keliu iki kelio (duomenys neskelbiami) (pažymėtas raide D) susidaro 4,478 km atstumas, t. y. kelionė iš (duomenys neskelbiami) kaimo į (duomenys neskelbiami) aplinkiniu keliu pailgėja 2,699 km, o kelionė iš (duomenys neskelbiami) kaimo į kitas vietoves pailgėja dar daugiau. Tokias pačias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nuvykęs į vietą - nuo asfalto iki atsakovės sodybos yra 1,6 km, važiuojant nuo pirmosios (duomenys neskelbiami) kaimo sodybos, esančios už atsakovės sodybos, iki asfalto, kur buvo nusukta į atsakovės sodybą susidaro 4,6 km atstumas, todėl (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojams norint vykti į (duomenys neskelbiami) seniūniją, kuriai priklauso kaimas aplinkiniu keliu tektų važiuoti 3 kilometrais didesnį atstumą, o kelionė iš (duomenys neskelbiami) kaimo į kitas vietoves, esančias už ginčijamo žemės sklypo pailgėja dar daugiau. Liudytojai V. C., A. L., S. A., J. L. ir A. S. taip pat paliudijo, kad kelias einantis per atsakovės žemės sklypą buvo nuo senų laikų, juo naudojasi kaimo gyventojai, nes tai yra trumpiausias kelias iš (duomenys neskelbiami) į (duomenys neskelbiami) k., keliu važinėjo mokyklinis autobusas, ūkininkai, turistai, nes šis kelias vadinamas (duomenys neskelbiami) keliu ir jį mėgsta dviratininkų grupės. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas minėtus liudytojų parodymus vertino visų faktinių aplinkybių kontekste ir pagrįstai sprendė, kad ginčo keliu naudojasi ne pavieniai asmenys, o visi (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai bei kiti asmenys. Administracinėje byloje esantys prašymai ir skundai patvirtina, kad (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami be trukdžių naudotis ginčijamu keliu.
  7. Pasak atsakovės, byloje nėra ginamas jokių socialiai pažeidžiamų asmenų grupių interesas. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagal K. T. jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos atveju egzistuoja sutampantys viešasis ((duomenys neskelbiami) kaimo gyventojų) ir privatus (ieškovės) interesai, kad tiek (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai, tiek ir pati ieškovė, kaip kelio savininkė, galėtų tinkamai naudotis ginčo keliu. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovės argumentus, kad ši byla nėra susijusi su viešuoju interesu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y. ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. 34 punkte nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad ginčo keliu naudojosi ne pavieniai asmenys, o visi (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai, t. y. nurodytu keliu kaimo gyventojai vyko į seniūniją, kapines ir kitas vietas, keliu taip pat važinėjo mokyklinis autobusas, ūkininkai, turistai. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad kelias per (duomenys neskelbiami) kaimą, kuriuo atsakovė siūlo naudoti kaimo gyventojams, ne tik, kad yra ilgesnis, bet ir esant blogesnėms oro sąlygoms, yra nepravažiuojamas, kai tuo tarpu per atsakovės žemės sklypą einantį kelią galima eksploatuoti visus metus. Šiuo atveju svarbu ne tai, kad egzistuoja techninė galimybė kaimo gyventojams naudotis kitu keliu, tačiau ir to kelio būklė, pravažumas, jo ilgumas ir kitos sąlygos.
  8. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014). Taigi, konstatavimui, jog servitutas nėra būtinas ar servituto vietos parinkimui, nepakanka fakto, kad egzistuoja tam tikras alternatyvus būdas važiuoti kitu keliu. Kolegijos vertinimu, tas alternatyvus būdas turi būti užtikrinantis galimybę asmenims tinkamai naudotis keliu, todėl remiantis byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visuma konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčijamą servitutą, atsižvelgė tiek į keliavimo aplinkiniu keliu galimybes, tiek į kelio iškėlimo kaštus, į kelio naudojimo intensyvumą ir ilgalaikiškumą, aplinkinių gyventojų ir pačios atsakovės poreikius ir interesus, paties servituto dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taigi, kolegija nesutinka su atsakovės teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas kelio servitutą per jos nuosavybę nustatė remdamasis tik pavienių asmenų naudingumo ir patogumo prioritetu.
  9. Priešingai nei nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas taip pat vertino aplinkybes, susijusias su ginčo kelio nuosavybės teisių įregistravimu Registrų centre. Bylos duomenimis nustatyta, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-106 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašo“ patvirtino Širvintų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuo 2013 m. galioja įrašas, jog Širvintų rajono savivaldybei nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės trečios kategorijos žvyro dangos 4,506 km ilgio (duomenys neskelbiami) kaimo kelias, kuris pastatytas 1971 m., o dangos plotis nuo 4,5 ir 3 m. Taigi, nors Širvintų rajono savivaldybės nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos iki 2013 m., tačiau ginčo kelias planuose buvo žymimas ir dokumentuose aprašomas nuo 1971 m., t. y. dar iki nuosavybės teisių atkūrimo J. B.. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tiek atkuriant nuosavybės teises J. B., tiek jos žemės sklypą paveldėjus atsakovei, buvo akivaizdu, kad žemės sklype yra ginčo kelias ir juo naudojasi viso (duomenys neskelbiami) kaimo gyventojai, kitur gyvenantys ūkininkai, medžiotojai bei kiti asmenys, nes šis kelias planuose buvo žymimas ir dokumentuose aprašomas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo J. B. ir yra istoriškai susiformavęs kelias.
  10. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl ginčo kelio servituto nustatymo, atsižvelgė ir į abiejų šalių pastangas susidariusią situaciją išspręsti taikiai, tačiau šalims nepavykus rasti kompromiso, ieškovė pasirinkimo savo teisių gynimo būdą, t. y. kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo kaip viešpataujančio daikto savininkė, o ne išpirkti atsakovės žemės sklypo dalį. Tuo tarpu, atsakovė pasinaudojo teise reikšti priešieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo.
  11. Pasak atsakovės, teismo patvirtintas MB „GINMESTA“ planas yra neišsamus ir neaiškus. Teisėjų kolegija pažymi, kad servituto planas (schema) turi būti parengtas taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje. Iš byloje esančio kelio plano matyti, kad kelio ribų posūkio taškų koordinatės yra nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, taigi iš plano yra suprantama kelio servituto lokalizacija, plotas, konfigūracija ir ribos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu planu, nustatė 5 metrų pločio kelio servitutą, todėl apeliantės argumentus, susijusius su ieškovės ketinimais ateityje kelio plotį didinti iki 10 m, teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingais. Juo labiau, kad nustatytas kelio servitutas atitinka keliui keliamus įstatymo reikalavimus, kelio plotis yra parinktas atsižvelgiant į neintensyvų eismą bei į pačios atsakovės interesus.
  12. Apeliantė M. G. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimu, kuriame, anot apeliantės, nustatyta, kad servituto nustatymo būtinybės nėra. Teisėjų kolegija nesutikdama su apeliantės argumentais dėl administracinėje byloje nurodytų aplinkybių prejudicijos pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, t. y. teismas šias aplinkybes nustatė, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, įtvirtintomis civilinio proceso ir kituose įstatymuose, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017). Taigi, apeliantės nurodomas faktas neatitinka esminio, prejudiciniam faktui keliamo reikalavimo – jis nebuvo įrodinėjimo dalykas 2016 metais nagrinėtoje administracinėje byloje. Pastarojoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 44SK-(14.44.110.)-844 „Dėl servitutų nustatymo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbiami), esančiame (duomenys neskelbiami)“ teisėtumo, t. y. kelio servituto nustatymo klausimas buvo vertinamas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardintų atvejų aspektu. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šioje byloje vertinamas servituto nustatymo teismo sprendimu klausimas, vadovaujantis CK normomis, kurios numato daugiau atvejų kada galima nustatyti servitutą.
  13. Pasisakydama dėl apeliantės argumentų įrodymų vertinimo klausimais, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atsakovės, tiek ieškovės pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė kiekvieno įrodymo ar nepasisakė dėl kiekvienos atsakovės nurodytos aplinkybės atskirai, nereiškia, kad priimtas neteisėtas sprendimas. Apeliantės nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami jos reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
  14. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
  15. Dėl kelio servituto atlygintinumo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavo neatlygintino servituto, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015; kt.).
  16. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011).
  17. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, taip užtikrinamas bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010).
  18. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad priešingai nei teigia bylos šalys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ėmėsi spręsti atlyginimo už kelio servitutą klausimą.
  19. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas spręsdamas dėl kompensacijos už servitutą dydžio nustatymo, dydį siejo su nekilnojamojo turto V Į Registrų centras nurodyta vidutine rinkos verte – 7965 Eur verte bei atsižvelgdamas į nustatyto servituto plotą, o taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais darė išvadą, kad teisingas atlyginimas už kelio servitutą yra 600 Eur vienkartinė kompensacija. Ieškovė teigia, kad servituto ploto vertė yra 181 Eur, todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčo kelias atsakovės žemės sklype visada egzistavo, teismas nepagrįstai priteisė 600 Eur kompensaciją. Savo ruožtu atsakovė teigia, kad nustatomas kelio servitutas yra nuolatinio pobūdžio, neterminuotas bei labai ženkliai apriboja jos nuosavybę ir sukelia didelius nepatogumus, todėl ieškovė turėtų mokėti periodinę 1800 Eur kompensaciją.
  20. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal teismų praktiką yra vienas iš reikšmingų kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-217/2011;2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-549-695/2015). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, nustatydamas kompensacijos dydį, galėjo remtis žemės sklypo verte nurodyta viešuose registruose. Nors atsakovė nurodo, kad sklypo vertė, kuria rėmėsi teismas, nustatyta dar 2010 m., tačiau apeliacinės instancijos teismui, atlikusi paiešką pagal atsakovės žemės sklypo unikalų numerį, nustatyta, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo vertė pagal 2018 m. sausio 1 d. atliktą masinį vertinimą yra 7330 Eur, t. y. mažesnė nei vertė, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, nepateikė jokių kitų įrodymų patvirtinančių, kad žemės sklypo vertė yra neteisinga (CPK 178 straipsnis).
  21. Pažymėtina, kad teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančio daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti (likusią) dalį, kuriai nustatytas servitutas, apimtimi, jam kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. Galimi net atvejai, kai teisinga ir adekvati kompensacija tarnaujančio daikto savininkui prilyginama viso sklypo rinkos vertei. Tačiau tiek žemės sklypo vertė, tiek suvaržymų naudotis likusia sklypo dalimi būtent dėl servituto nustatymo faktas teismų turi būti nustatyti remiantis bylos duomenų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/248/2017).
  22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų duomenų visumą (CPK 185 straipsnis) sprendžia, kad ginčo žemės sklype nustatyto servituto plotas rinkos kaina viešuose registruose yra tas kriterijus, kuris leidžia nustatyti naudojimosi nuosavybės teisėmis apribojimo apimtį ir leidžia teisingai pašalinti nuosavybės teisės praradimų neigiamas pasekmes atsakovei. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė, kad kelias atsakovės žemės sklype visuomet egzistavo, bei, kad realiai šis kelio servitutas buvo neįtvirtintas J. B. nuosavybės atkūrimo dokumentuose tik dėl valstybės institucijų klaidos. Nekartodamas kitų teismo sprendimo motyvų dėl kelio servituto (ne) atlygintinumo ir jo dydžio apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytos prievolės dydis atitinka tarnaujančio ir viešpataujančio daiktų savininkų interesų derinimo pusiausvyros principui, nėra neteisingas bei apeliančių teisių nepažeidžia. Visa apeliančių apeliacinių skundų argumentacija aptartu klausimu pripažintina nepagrįsta ir atmestina.
  23. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Ieškovė apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašydama sumažinant atsakovės M. G. prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.
  24. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Byloje ginčo dėl to, kad atsakovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė viso 4092,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, kad ieškinys buvo atmestas nedidelėje dalyje, o priešieškinis atmestas visiškai, atsakovei proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, priteisė 500 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimą. Atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų dydžių, teisėjų kolegija nenustatė atsakovės netinkamo procesinio elgesio, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentacija aptartu klausimu dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pripažintina nepagrįsta ir atmestina.
  25. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinių skundų motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  26. Atmetus apeliacinius skundus, šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

9Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai