Byla 2A-356-798/2015
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui A. T. L. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė L. P. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2010 m. gruodžio 1 d. D. P. testamentą negaliojančiu, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad 2011 m. lapkričio 12 d. mirė jos sesuo D. P.. Po sesers mirties, kaip paveldėjimo objektas, liko butas, esantis ( - ), bei 9,80 Lt dydžio lėšos, buvusios D. P. vardu atidarytoje banko sąskaitoje. D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. surašė testamentą, kurį patvirtino Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G. ir kuriuo ji butą paliko atsakovui. D. P. nuo 1978 m. sirgo paranoidine, epizodine, su progresuojančiu deficitu šizofrenija, kuri metams bėgant vis progresavo, o nuo 1982 m. ypač pradėjo ūmėti. D. tėvo sesuo sirgo šizofrenija. Ieškovė buvo vienintelė gyva D. P. įstatymine paveldėtoja, sesuo, palaikiusi artimus santykius su D. P., o atsakovas yra visiškai svetimas, pašalinis D. P. žmogus, daręs jai neigiamą poveikį. Ieškovės turimomis žiniomis, jis įkalbinėjo D. P. nesigydyti nuo šizofrenijos tradicinėmis medicinos priemonėmis, nebendrauti su kitais asmenimis, taip pat ir su ieškove. Dėl šios priežasties negydoma liga vis labiau progresavo, dažnėjo priepuoliai, tačiau D. P. į gydymo įstaigas nesikreipė, ieškojo ekstrasensų bei kitų netradicinės medicinos atstovų. Taip D. P., po gydymo VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 1996 m. gruodžio 11 d. iki 1997 m. vasario 8 d., sveikatos klube susipažino su atsakovu. 2010 m. gruodžio 1 d. testamentą D. P. sudarė nesuvokdama savo veiksmų reikšmės ir pasekmių. Be to, 2010 m. gruodžio 1 d. testamentas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nes juo mirusioji nepagrįstai atėmė iš vienintelės sesers paveldėjimo teisę, o tai įvyko dėl D. P. sveikatos būsenos ir dėl šios priežasties susidėjusių faktinių gyvenimo aplinkybių. Nors Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G., tvirtindamas testamentą, nurodė, kad testatorės veiksnumu įsitikino, tačiau iš tikrųjų testamentą D. P. sudarė nesuvokdama savo veiksmų reikšmės ir pasekmių, todėl manytina, kad notaras, padarė tik formalų įrašą, kad jos veiksnumu įsitikino.

4Atsakovas atsiliepimu su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad atsakovas su mirusiąja D. P. susipažino 1979 m. ir visus tuos daugiau kaip 32 m. jie palaikė artimus ir draugiškus santykius, ji susipažino su visa atsakovo šeima. Atsakovas nuolat rūpinosi D. P., parūpindavo jai brangių vaistų, vitaminų, maisto papildų, apmokėdavo kai kurias gydymo išlaidas, reguliariai pervesdavo pinigų, taip pat mokėdavo už D. P. gyvenamojo būsto komunalines paslaugas. Šios aplinkybės parodo, kad tarp atsakovo ir mirusiosios vyko artimas bendravimas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ginčijamas testamentas buvo surašytas be pagrindo ar neatitiko tikrosios mirusiosios valios. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas ir D. P. susipažino 1996 m., o tai tik patvirtina, jog ieškovė nežinojo apie savo sesers asmeninį gyvenimą ir tarpusavyje mažai bendravo. Atsakovas iš bendravimo su D. P. susidarė nuomonę, kad seserys gyvenime nesutarė, nuolat konfliktavo, santykiai tarp jų nebuvo artimi. Ieškovė 1996 m., pasinaudodama D. P. fiziniu išsekimu ir užpuolusia liga, prieš D. P. valią paguldė ją į Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Šis faktas buvo vienintelis D. P. gyvenime, siejęs ją su psichiatrijos įstaiga, nes jai niekada nereikėjo tokio pobūdžio medikų pagalbos ar vaistų gydymo. D. P. visą savo gyvenimą buvo pedagogė ir mokė ( - ), gyveno savarankišką ir pilnavertį gyvenimą, todėl nėra pagrindo sieti jos psichinę ir fizinę būseną su sunkiomis psichinėmis ligomis. Vienintelės fizinės komplikacijos buvo susiklosčiusios po vaikystėje persirgtos tuberkuliozės, o paskutiniais gyvenimo metais ji patyrė akių operaciją, klubo, šonkaulių ir rankų lūžius, miokardo infarktą. Atsakovas mano, kad ieškovė nenori, kad jos mirusiosios sesers turtą užvaldytų teisėtas palikimo pagal testamentą priėmėjas, todėl vienintelį D. P. ligos istorijos praeityje buvusį faktą bando privesti prie testamento nuginčijimo. Atsakovas pažymėjo, kad tai nebuvo vienintelis faktas, kai mirusioji išreiškė tokią savo valią, t. y. 2009 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. T. patvirtino tokio pat pobūdžio ir apimties D. P. testamentą. Jis teigė, kad ieškovės teiginiai yra faktiškai neįrodyti, teisiškai nepagrįsti bei neatitinka tikrovės.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino negaliojančiu D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. testamentą, patvirtintą Vilniaus miesto 24-ojo notaro biuro notaro A. G., registro Nr. AG-2154; priteisė iš atsakovo A. T. L. ieškovei L. P. 8099,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, o į valstybės biudžetą 122,34 Lt bylinėjimosi išlaidų.

7Teismas nustatė, kad mirusioji ieškovės sesuo D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. surašė testamentą, kurį patvirtino Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G. ir kuriuo ji nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), paliko atsakovui. D. P. mirė 2011 m. lapkričio 12 d. Teismas nurodė, kad byloje buvo paskirtos dvi pomirtinės ekspertizės. Teismo vertinimu, antrosios ekspertizės akto išvados neprieštarauja pirmajai, kurioje konstatuota, kad mirusioji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas pažymėjo, kad pirmame teismo ekspertizės akte nurodyta, jog ieškovė sirgo paranoidinė šizofrenija, o mirusioji jos negydė, o kad mirusioji sirgo psichine liga, kliedėjo, regėjo haliucinacijas, prarado kritinį vertinimą ir realybės suvokimą, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytojai T. B., E. G. ir L. G., dalyvavo atsakovo užsiėmimuose, bendravo laisvalaikiu, sprendė, jog šie parodymai nepatikimi; vadovavosi kitų, nesuinteresuotų bylos baigtimi, liudytojų V. B. V., S. S. K., R. P. paaiškinimais, pagal kuriuos D. P. turėjo įvairių suvokimo ir pažinimo sutrikimų. Liudytojų G. L. D., E. S. parodymai, teismo vertinimu, nepagrindžia testatorės psichinės būsenos, nes testatorė su jomis bendravo mažai ar neaktualiu laikotarpiu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Jungtinėse A. V. buvo įpareigotas nutraukti nelicencijuotą medicinos praktiką, gavo nuobaudą, todėl suabejojo jo sąžiningumu. Teismas nustatė, kad testamento pasirašymo procedūras organizavo atsakovas, ėjo su D. P. pas notarą. Nesant duomenų, kad notaras buvo informuotas apie mirusiosios psichikos ligą bei esant duomenimis, kad atsakovės liga nėra akivaizdi, teismas padarė išvadą, kad testamento sudarymo metu vertindamas D. P. būklę notaras galėjo suklysti. Teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, konstatavo, kad testamento sudarymo metu D. P. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), todėl testamentą panaikino.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovas A. T. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; prijungti prie civilinės bylos medžiagos papildomus įrodymus; į posėdį kviesti ekspertus dr. K. D., S. Š. ir S. S..

10Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Dėl byloje pateiktų ekspertizės aktų ir eksperto išvados vertinimo. Teismo padaryta išvada, kad pakartotinė pomirtinė teismo ekspertizė iš esmės nepaneigia ekspertės V. M. išvados, yra nesuprantama ir neatitinka tikrovės, nes pirminės ekspertizės metu buvo padaryta kategoriška ekspertinė išvada, kad D. P. testamento sudarymo dieną 2010 m. gruodžio 1 d. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir dėl psichikos būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo suprasti sudaromo sandorio turinio ir pasekmių. Tuo tarpu pakartotinės ekspertizės metu ekspertų komisija į nutartyje pateiktus klausimus, nurodė, kad atsisako duoti kategorišką išvadą apie testatorės sugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu. O tai reiškia, kad atlikdami pakartotinę ekspertizę, ekspertai suabejojo testatorei nustatyta šizofrenijos diagnoze, jie nurodė teismui, kad dėl objektyvių duomenų trūkumo ir prieštaringų liudytojų parodymų negalėjo įvertinti D. P. psichikos ligos eigos, dinamikos, galimų psichikos būsenos pablogėjimų ir testatorės psichikos būklės testamento sudarymo metu. Be to, teisminei praktikai prieštarauja faktas, kad po pakartotinės teismo psichiatrijos ekspertizės į teismo posėdį nebuvo pakviesti ją atlikę Kauno 1TPS ekspertai, paaiškinti savo ekspertinį sprendimą, tesimo posėdyje dalyvavo tik ekspertė V. M., kurios ekspertizės išvada radikaliai skiriasi nuo pakartotinės ekspertizės išvados. Ekspertė V. M. teismo posėdyje, įvertinusi papildomus dokumentus, ir patvirtinusi savo ekspertizės išvadą neatsižvelgė į Vilniaus universiteto Greitosios pagalbos reabilitacijos skyriaus (2009-07-20 – 08-13) klinikinio psichologo išvadą, kad D. P. psichologinės dezadaptacijos požymių nebuvo nustatyta. Be to, Vilniaus universiteto Antakalnio ligoninės reabilitacijos skyriaus 2009 m. rugsėjo 9 d. ir 2009 m. spalio 14 d. klinikinis psichologas tyrimo metu nekonstatavo jokių psichikos sutrikimų ir nurodė, kad pacientės motyvacija gydymui gera, santykis į ligą (somatines ligas) adekvatus. Taigi medicinos psichologai stebėję ir tyrę D. P. nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2009 m. spalio mėn. nenustatė jai jokių psichikos sutrikimų, reikalaujančių medikamentinio gydymo psichotropiniais vaistais bei gydytojo psichiatro stebėjimo ir gydymo, o rekomendavo tik profilaktinio pobūdžio palaikomąją psichoterapiją ir relaksacijos seansus. Toliau ekspertė pateikė moksliškai nepagrįstą tendencingą informaciją apie šizofreninio spektro psichikos sutrikimo dinamiką (eigą), pasveikimo galimybės prognozę, išeitį, simptominę išraišką. Ekspertė nurodė, kad jos praktikoje nebuvo, o mokslinėje literatūroje nėra aprašoma, jog pasveikstama su tokia diagnoze. Tačiau šiuolaikinės psichiatrijos moksliniais tyrimais nustatyta, kad tarp sergančiųjų šizofrenija nuolat mažėja sunkios eigos, sparčiai progresuojančios šizofrenijos atvejų, su išreikšta deficitine simptomatika (asmenybės stabili dezorganizacija), invalidizacija ir visiška socialine dezadaptacija. Šizofrenijos sutrikime dominuoja atvejai, kai po vienkartinio šizofrenijos priepuolio atsiranda visiškas pasveikimas arba pilna (dalinė) remisija (pagerėjimas). D. P. klinikinė – socialinė charakteristika visiškai atitinka požymius, faktorius, sąlygojančius palankią, gėrybinę psichikos sutrikimo eigą ir prognozę. Remiantis medicinine dokumentacija, klinikinių psichologų tyrimais ir išvadomis, liudytojų parodymais D. P. po gydymo psichiatrijos ligoninėje (1996 m.) išliko socialiai aktyvi, savarankiška, absoliučiai kritiška savo somatinės sveikatos būklei (kojų, nugaros skausmų, opaligės, kataraktos, širdies ligų, šlaunikaulio, rankos lūžimų), dėl kurios asmeniškai kreipėsi į įvairias sveikatos priežiūros įstaigas, sutiko operuotis, atliko visus reikalingus paraklinikinius, laboratorinius tyrimus, tvarkingai vartojo paskirtus medikamentus. 2009 m. gydytojai taip pat nenustatė jokių dezadaptacijos požymių, elgesio sutrikimų. Giminės nebandė apriboti jos veiksnumo. Testatorė visą gyvenimą dirbo pedagoge ir mokė ( - ). Jei testatorė negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, testatorė nebūtų galėjusi dirbti pedagoge, nes mokinių tėvai, mokiniai bei mokyklos administracija nebūtų galėję jų nepastebėti. Šie duomenys paneigia ekspertės V. M. teiginius, kad D. P. turėjo būti ryškus asmenybės defektas, paraloginis mąstymas, iškreipta valia. Ekspertės teiginiai, kad D. P. 1997 m. nustatytas psichikos sutrikimas nebuvo gydomas ir tai sąlygojo ryškų asmens psichikos defekto susiformavimą, yra deklaratyvus ir paremtas subjektyviomis prielaidomis. Kadangi testamentinis veiksnumas vertinamas tik griežtai apibrėžtam laikotarpiui (sandorio sudarymo momentui) ir konkrečiam teisiniam aktui (testamentui), todėl nesant šiuo laikotarpiu pakankamai duomenų apie testatorės D. P. psichinę būseną, darytina išvada, kad ji buvo veiksni ir galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

122. Dėl teisminio pagrindo testamentą pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tačiau testamentą pripažino negaliojančiu. Jis nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes savo sprendimą dėl testatorės testamentinio neveiksnumo grindžia ne nenuginčijamais įrodymais, o prielaidomis. Teismas, kiek tai leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Vertinant testatorės psichinę būseną ir gebėjimą išreikšti savo valią, būtina taikyti tas pačias taisykle, kurias įstatymas numato taikyti sprendžiant asmens pripažinimo neveiksniu klausimą. Teisės normos nenumato aplinkybių, kuriomis esant, mirusio žmogaus veiksnumas būtų apribotas lengvesnėmis aplinkybėmis ar remiantis tik prielaidomis, nei kad būtų siekiama apriboti gyvo žmogaus veiksnumą. Pirmosios instancijos teismas nepanaikino visų byloje iškilusių prieštaravimų, nepasisakė dėl dalies medicininių dokumentų (įskaitant dr. K. D. išvadą), taip neišsklaidė abejonių bei galimai rėmėsi tikimybių teorijos principu.

133. Dėl eksperto išvados kaip įrodymo vertinimo pagal CK 1.89 straipsnį. Kasacinis teismas suformuotoje praktikoje yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Išvada, jog testatoriaus testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie per kelerius metus sirgtas ligas, vartotus vaistus ir pan. Pvz., kai pateikiama išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikšmingai bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012). Teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas kritiškai nevertino pirminės ekspertizės išvadų. Nors teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdžio metu ir konstatavo, kad yra prieštaravimas tarp pirminės ekspertizės išvadų ir dr. K. D. pateiktos specialisto išvados, tačiau 2014 m. balandžio 14 d. sprendime visiškai nepasisakė apie tai, kad prieštaravimai ar abejonės būtų panaikintos. Teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę skyrė V. M. ekspertizės išvadai, bei klaidingai nurodė, kad pakartotinės ekspertizės Nr. ( - ) 2013 m. išvados iš esmės neprieštarauja priminės ekspertizės akto išvadoms. Pakartotinės ekspertizės aktas turėtų būti vertintinas kaip svaresnis įrodymas, nes jo rengimo metu buvo analizuojam ir pirminės ekspertizės aktas ir papildoma specialisto išvada. Tačiau teismas nevertino šio didesnės įrodomosios galios turinčio dokumento turinio bei sprendimą grindė išskirtinai cituodamas tik pirminės ekspertizės aktą.

144. Dėl liudytojų parodymų vertinimo. Teismas neobjektyviai bei šališkai įvertino liudytojų duotus parodymus, nepašalino civilinėje byloje esančių prieštaravimų, ypač atsiradusių ekspertinio tyrimo srityje. Teismas išskirtinį dėmesį kreipė tik į ieškovės nurodytų liudytojų parodymus.

155. Dėl testamento turinio naudingumo ir pagrįstumo. Teismas šališkai įvertino L. P. santykius su D. P. bei visiškai neįvertino testamento turinio (kuriuo nekilnojamasis turtas po velionės mirties atiteko atsakovui) protingumo ir pagrįstumo aspektais. Teismas taip pat klaidingai traktavo aplinkybę dėl testatorės sudarytų dviejų testamentų (2009-04-07 ir 2010-12-01). Teismas laikėsi pozicijos, kad dviejų testamentų sudarymas leidžia abejoti D. P. sugebėjimu suvokti savo veiksmų reikšmę, tačiau neatskleidė kaip vėlesnio testamento sudarymo faktas gali būti siejamas su abejone suprasti veiksmų reikšmę. Antra, teismas vėlesnį testamentą lygindamas su pirmuoju, teigia, kad jie buvo iš esmės analogiški, nors antruoju testamentu buvo iš esmės sumažinta palikimo apimtis ir atsakovui paliktas tik nekilnojamasis turtas, tuo tarpu pirmuoju testamentu jam buvo paliktas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas. Be to, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, į notarams bei jų profesinei veiklai keliamus reikalavimus ir į tai, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai neįvertino fakto, kad testamentas buvo patvirtintas kompetentingo ir gerai apmokyto notaro, teigtina, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą; apeliacinį skundą atmesti; priimti naujus rašytinius įrodymus byloje; išreikalauti arba išduoti liudijimą apie teisę gauti AB SEB banko duomenis apie D. P. sąskaitų AB SEB banke likutį 2009-04-07 dienai bei 2010-12-01 dienai. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei išnagrinėjęs visas reikšmingas bylai aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

18Apeliacinis skundas atmestinas.

19Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

20Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą ir prašymo, pareikšto siekiant surinkti papildomus įrodymus byloje, išsprendimo

21Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, pareiškė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus: K. M. 2014 m. gegužės 9 d. pareiškimo, ieškovės laiškų seseriai, kvitų kopijos (t. 3, b. l. 128–144). Ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, pareiškė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus: O. D. J. parodymus (t. 3; b. l. 167-168), paveldėjimo pagal testamentą liudijimo, sutarties nuorašus (t. 3, b. l. 169–170). Ieškovė taip pat prašo išreikalauti iš SEB banko duomenis apie D. P. sąskaitų likučius.

22CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23Nagrinėjamu atveju apeliantas prašymą prijungti ieškovės laiškų seseriai, kvitų kopijas grindžia tuo, kad reikėjo laiko juos išversti. Pastebėtina, kad apeliantas, pateikęs minėtą prašymą, nenurodė, kada šiuos laiškus bei kvitus rado bei kada jam paaiškėjo laiškų turinys. Nagrinėjama byla buvo iškelta 2012 m. vasario 15 d. Taigi ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama dvejus metus, per šį laiką apeliantas naudojosi vertėjo paslaugomis, todėl darytina išvada, kad apeliantas turėjo galimybę išversti ir šiuos įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą priimti į bylą ieškovės laiškų seseriai, kvitų kopijas. Ieškovės prašymą priimti paveldėjimo pagal testamentą liudijimo, sutarties nuorašus teisėjų kolegija taip pat atmeta CPK 314 straipsnio pagrindu, nes ieškovė juos galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Ieškovės prašymas išreikalauti iš SEB banko duomenis apie D. P. sąskaitų likučius taip pat netenkintinas, nes jie negali paneigti ar patvirtinti D. P. gebėjimą suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Be to, nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad D. P. sąskaitoje buvo 9,80 Lt (t. 1; b. l. 15), o manydama, kad buvo daugiau ar mažiau pinigų ir kad ši aplinkybė turi reikšmės nagrinėjamai bylai, tai ieškovė galėjo minėtą prašymą pateikti pirmosios instancijos teismui.

24Atsakovo prašymas prijungti prie bylos notaro patvirtintą K. M. 2014 m. gegužės 9 d. pareiškimo, iš kurio turinio matyti, kad jis po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo išdėstė jam žinomas aplinkybes, kopiją netenkintinas, nes įrodymais yra liudytojų parodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kurie turi būti gauti CPK 189–196 straipsniuose numatyta tvarka, t. y. juos šaukiant atvykti į teismą ir duodant parodymus bei juos apklausus teismo posėdyje, prieš tai liudytojui prisiekus. Tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Tokiu atveju prieš duodamas parodymus, liudytojas pasirašo šio straipsnio 4 dalyje nustatytą priesaikos tekstą ir yra pasirašytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Rašytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad K. M., pateikęs pareiškimą, būtų pasirašęs priesaikos tekstą ar įspėtas dėl atsakomybės, todėl juos atsisakytina priimti. Taip pat atmestinas ieškovės prašymas prijungti prie bylos O. D. J. parodymus, nes nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės, dėl kurių būtų galima priimti į bylą rašytinius liudytojos parodymus.

25Be to, atsakovas apeliaciniu skundu reiškia prašymą apklausti ekspertus dr. K. D., S. Š. ir S. S. teismo posėdyje. Apeliantas nurodo, kad minėtus ekspertus būtina apklausti, nes pirmosios instancijos teismas apklausė ekspertę V. M., atlikusią pirminę ekspertizę, o pakartotinę ekspertizę atlikusius ekspertus ir specialisto išvadą pateikusio asmens neapklausė.

26Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovas, atstovaujamas advokatų, pirmosios instancijos teismui prašymo apklausti bent vieną ekspertą nebuvo pareiškęs. Pakartotinę ekspertizę atliko ekspertai S. Š. ir S. S. (t. 3; b. l. 4-7), dr. K. D. yra pateikęs specialisto išvadą (t. 2; b. l. 141–144), jame išdėstęs savo poziciją pirminės ekspertizės atžvilgiu. Nagrinėjamos bylos duomenimis ekspertė V. M. teismo buvo apklausta 2013 m. rugsėjo 10 d. vykusiame posėdyje, t.y. po pirminės ekspertizės atlikimo, tačiau dar neatlikus antrosios (t. 2; b. l. 149-153; 199-207). 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdyje dalyvavo ir apeliantas bei jo advokatai (t. 2; b. l. 199). Pakartotinė ekspertizė į bylą pateikta 2014 m. sausio 20 d. (t. 3; b.l. 3-7). Pirmosios instancijos teismo posėdis po pakartotinės ekspertizės įvyko 2014 m. kovo 18 d. (t. 3; b. l. 99). Jame taip pat dalyvavo apeliantas ir jo atstovai. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad apeliantui bei jam atstovavusiems advokatams buvo žinoma, kad ekspertė V. M. buvo apklausta teismo posėdyje, kokia jos išvada ir pozicija nagrinėjamu klausimu, tačiau prašymo apklausti kitus ekspertus pirmosios instancijos teismui nepateikė, nors tokią galimybę turėjo. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kodėl apeliantui nepateikus prašymo apklausti ekspertus pirmosios instancijos teismui, tapo būtina juos apklausti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į civilinio proceso tikslus kuo greičiau atkuri teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis), proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), bendradarbiavimo (CPK 8 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principus, teisėjų kolegija netenkina nurodyto apelianto prašymo, nes jis galėjo ir turėjo būti pateiktas tinkamai ir laiku pirmosios instancijos teismui (CPK 314 straipsnis).

27Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

28CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Atsakovas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia būtinybe apklausti ekspertus. Tačiau, kaip jau nurodyta, nenustatytos CPK 314 straipsnyje numatytos sąlygos apklausti šiuos ekspertus. Jei atsakovas būtų manęs, kad ekspertų apklausa galėtų turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, tai apeliantas neabejotinai prašymą juos apklausti būtų pateikęs laiku, o ne tik siekdamas pagrįsti apeliacinio skundo argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka ir nurodyto apelianto prašymo netenkina (CPK 322 straipsnis).

29Dėl atsakovo pažeistos teisės į tinkamą teismo procesą

30Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes neapklausė pakartotinę ekspertizę atlikusių ekspertų. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus.

31Civilinio proceso kodeksas nenumato teismui pareigos kviesti į teismo posėdį ekspertizę atlikusį ekspertą, jei ekspertizė atliekama ne teismo posėdžio metu (CPK 217 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pakartotinė ekspertizė buvo atlikta ne teismo posėdžio, jos išvada pateikta į bylą. Pagal CPK 217 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę pasiūlyti ekspertui, kad jis savo išvadą išaiškintų žodžiu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad teismui pakartotinės ekspertizės išvada būtų neaiški, o teismas, spręsdamas konkrečią bylą ir vertindamas pateiktą į bylą ekspertizės aktą turi teisę spręsti dėl ekspertų dalyvavimo teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei teismas konkrečioje byloje kviečia ekspertą paaiškinti savo išvadą teismo posėdyje, tai nereiškia, kad kitose bylose teismas taip pat turi kviesti ekspertus paaiškinti savo išvadą. Be to, apeliantas nenurodė nei vienos kasacinio teismo nutarties, kurioje būtų sprendžiamas klausimas dėl ekspertų apklausos. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, yra pažymėjęs, kad teismas neturi pareigos, nesant proceso šalies prašymo, iškviesti į teismo posėdį ir jame apklausti ekspertus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-609/2012). Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl ekspertų apklausos. Dėl atsakovo prašymo apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertus ir specialistą jau yra pasisakyta sprendžiant apelianto prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, todėl šie argumentai nebekartotini. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos atsakovo procesinės teisės.

32Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu

33Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. G. v. I. Ž.-D., bylos Nr. 3K-3-453/2012).

34Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.

35Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Taigi ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-190/2013).

36Byloje kilo ginčas dėl testamento galiojimo, t. y. ar testamento sudarymo metu D. P. galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

37Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 12 d. mirė D. P. (t. 1; b. l. 9), kuri yra ieškovės sesuo (t. 1; b. l. 11-14). Mirusioji D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. surašė testamentą, kurį patvirtino Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G. ir kuriuo ji nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), paliko atsakovui (t. 1; b. l. 18). 2011 m. gruodžio 22 d. antstolė D. M. sudarė paveldimo turto apyrašą, kuriuo nurodė, kad į paveldimo turto apyrašą įtrauktas turtas, registruotas D. P. vardu: 2-jų kambarių butas, unikalus Nr. 1095-8005-4019:0036, butas, esantis ( - ), 9,80 Lt piniginės lėšos, esančios D. P. vardu atidarytoje banko sąskaitoje Nr. ( - ) (t. 1; b. l. 15). Mirusiosios D. P. palikimą ir turtą paveldėjo A. T. L. ir L. P. (t. 1; b. l. 10).

38Kaip pažymėta pirmiau, teismas dėl konkrečios aplinkybės buvimo (nebuvimo) gali spręsti tik tada, kai pasisako dėl kiekvieno įrodymo ir jo reikšmės bei kai visapusiškai ir išsamiai įvertina jų visumą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo pasisakyta dėl visų įrodymų byloje: tiek dėl pirminės ekspertizės išvados, tiek dėl pakartotinės ekspertizės, tiek dėl kitų byloje pateiktų įrodymų. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pakartotinės ekspertizės išvada iš esmės nepaneigia pirminės.

39Nagrinėjamoje byloje teismas paskyrė dvi pomirtines psichiatrines ekspertizės. Pirmąją atliko Vilniaus I-osios teismo psichiatrijos ekspertė V. M.. Atlikusi ekspertizę, ekspertė pateikė teismui ekspertizės aktą Nr. 78TPK-18/2013, kuriuo nustatė, kad D. P. testamento sudarymo dieną 2010 m. gruodžio 1 d. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija ir ji dėl savo psichikos sveikatos būsenos, sudarydama testamentą 2010 m. gruodžio 1 d., negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo suprasti sudaryto sandorio turinio ir pasekmių (t. 2; b. l. 2-5). Pakartotinė teismo psichiatrinę ekspertizę atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai S. S. ir Š. S.. Jie pateikė į bylą teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. ( - )2013, kuriame nurodė, kad nesant pakankamai duomenų apie testatorės D. P. psichinę būseną, atsisako duoti kategorišką išvadą apie testatorės sugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu (t. 3; b. l. 4-7).

40Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas pateiktas ekspertų išvadas, jų panašumus ir skirtumus, išsamiai analizavo kokius dokumentus tyrė ekspertai, pažymėjo, kad pirminę ekspertizę atlikusi ekspertė analizavo 1996-12-11 – 1997-02-13 ir šiuo laikotarpiu padarytus įrašus ligos istorijoje bei atsižvelgė į vėlesnių medicininių dokumentų įrašus (Centro poliklinikos Vytenio filialo psichikos sveikatos klinikos asmens sveikatos istorijos, VšĮ Centro poliklinikos Naujamiesčio filialo asmens sveikatos istorijos įrašai), kurių pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai netyrė ir nevertino. Tiek pirminę, tiek pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad D. P. 1996 -12-11 - 1997-02-13 nustatyta klinikinė diagnozė – šizofrenija, paranoidine forma, epizodine eiga su progresuojančiu deficitu. Ekspertai pažymėjo, kad testatorė šios ligos negydė. Taigi nors pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai atsisakė duoti kategorišką išvadą dėl D. P. sugebėjimo suprasti savo veiksmų esmė bei juos valdyti testamento sudarymo metu, tačiau iš pakartotinės ekspertizės akto turinio matyti, kad jie nepadarė priešingos išvados nei pirminė ekspertizė, be to, patvirtino pirminės ekspertizės išvadą dėl testatorei diagnozuotos psichinės ligos. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad pakartotinė teismo psichiatrijos ekspertizė nepaneigė pirmos ekspertizės išvados, laikytina pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo išvada motyvuota – nurodyta, kad pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai išsamiai neištyrė duomenų, susijusių su testatorės psichine būkle nuo tada, kai ji pradėjo blogėti, iki testatorės mirties, t. y. ekspertai atsisakę pateikti kategorišką išvadą nevertino duomenų, kuriuos įvertino pirminę ekspertizę atlikusi ekspertė. Taigi iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas savo išvadas pagrindė tiek pirmos, tiek pakartotinės ekspertizių aktų tiriamosiose dalyse ir išvadose nustatytomis aplinkybėmis bei argumentacija, taip pat įvertino ir tai, kad pakartotinės ekspertizės metu nebuvo daromos išvados atsižvelgiant į kitus medicininiuose dokumentuose įrašytus testatorės susirgimus, jų gydymą, elgesį su gydytojais, apie ką buvo pasisakyta pirminėje ekspertizėje. Pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs ekspertizių aktų išvadomis, kitais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, juo ištyręs ir įvertinęs, konstatavo, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad ginčo testamento sudarymo metu D. P. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kartu pripažino testamentą negaliojančiu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas reiškė teismui prašymą apklausti papildomą ekspertizę atlikusius ekspertus ir kad toks prašymas buvo netenkintas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis pateikti įrodymus, pagrindžiančius savo reikalavimus (atsikirtimus), kartu ir aktyviai naudotis joms suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 12, 178 straipsniai). Bylą nagrinėjančiam teismui proceso įstatyme nekeliama reikalavimų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus byloje, jų turi būti atliekama tiek, kad būtų nustatytos reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu teismas galėtų padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-538/2013).

41Pažymėtina, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, testatoriaus asmeniniais raštais ir pan., todėl visi jose esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir įvertinti (CPK 185 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad medicinos psichologai, stebėję ir tyrę D. P. nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2009 m. spalio mėn. nenustatė jai jokių psichikos sutrikimu reikalaujančių medikamentinio gydymo psichotropiniais vaistais bei palaikomąją psichoterapiją ir relaksacijos seansus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. P. šiuo laikotarpiu nebuvo stebima psichologų, ką pažymėjo tiek pirminę, tiek pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai, o tik du kartus, t. y. 2009 m. rugsėjo 9 d. ir 2009 m. spalio 14 d., jai buvo atliktas psichoemocinės būklės vertinimas. Teismas dėl šių pateiktų įrodymų apklausė ekspertę, kuri nurodė, kad aplinkybė, jog psichologai po operacijos vertino testatorė psichoemocinę būklę, nereiškia, jog jai buvo atliktas pilnas psichinės būklės vertinimas. Teismas, vertindamas kartu su kitais pateiktais įrodymais (ekspertizės aktais, medicininiais įrašais, liudytojų parodymais), nustatė, kad jie nelaikytini pakankamais daryti išvadą apie testatorės būklę testamento sudarymo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada, nes byloje pateikti duomenys patvirtina, kad testatorė ambulatoriškai paskirtą gydymą nutraukė savo noru bei kad ji nebuvo stebima šios srities specialistų (t. 2; b. l. 4, 205; t. 3; b. l. 6-7, 17-18). Pažymėtina, kad ir pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai, kuria remiasi apeliantas, taip pat nurodė, kad testatorės psichinė būsena nebuvo vertinta besigydant somatinio profilio stacionaruose (t. 3; b. l. 7).

42Kaip minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pirmiau išvardytų įrodymų vertinimo reikalavimų laikėsi: rėmėsi abiem atliktais ekspertizės aktais, pateiktais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepagrįstai nesirėmė T. B., E. G. ir L. G., G. L. D., E. S. parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai vertino liudytojų parodymų patikimumą, testatorės bendravimo su jais intensyvumą, jų galimybes atpažinti, ar testatorė testamento sudarymo metu galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Teismas taip pat pasisakė dėl notaro atlikto įrašo apie testatorės veiksnumą, vertino jį su kitais byloje esančiais įrodymais, remdamasis ekspertų išvadomis, nustatė, kad notaras, kadangi testatorės liga nėra akivaizdi, t. y. lengvai atpažįstama, vertindamas jos būklę galėjo suklysti. Kadangi notaras miręs, tai neliko objektyvios galimybės jo apklausti teismo posėdyje (t. 3; b. l. 94). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje priimto teismo sprendimo turinys teikia pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs teismas išsamiai ir visapusiškai vertino testatorės D. P. būseną sudarant ginčijamą testamentą bei savo procesiniuose sprendimuose šiuo klausimu išsamiai pasisakė. Teismų išvados dėl testatorės būsenos testamento sudarymo metu ir jos teisinių padarinių yra pagrįstos visų byloje surinktų įrodymų – šalių ir jų atstovų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, ekspertų išvadų ir paaiškinimų – įvertinimu.

43Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

44Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

46Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1500 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio, priteistinos iš apelianto.

47Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

48Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Priteisti iš apelianto A. T. L. ( - ) ieškovės L. P. (a. k. ( - ) 434,43 € (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus 43 ct) (1500 Lt) naudai bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė L. P. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2010 m. gruodžio... 4. Atsakovas atsiliepimu su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė jį... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį... 7. Teismas nustatė, kad mirusioji ieškovės sesuo D. P. 2010 m. gruodžio 1 d.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Apeliaciniu skundu atsakovas A. T. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo... 10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 11. 1. Dėl byloje pateiktų ekspertizės aktų ir eksperto išvados vertinimo.... 12. 2. Dėl teisminio pagrindo testamentą pripažinti negaliojančiu. Pirmosios... 13. 3. Dėl eksperto išvados kaip įrodymo vertinimo pagal CK 1.89 straipsnį.... 14. 4. Dėl liudytojų parodymų vertinimo. Teismas neobjektyviai bei šališkai... 15. 5. Dėl testamento turinio naudingumo ir pagrįstumo. Teismas šališkai... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. P. prašo Vilniaus miesto... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas atmestinas.... 19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 20. Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą ir prašymo, pareikšto siekiant... 21. Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, pareiškė prašymą prijungti prie... 22. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 23. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašymą prijungti ieškovės laiškų... 24. Atsakovo prašymas prijungti prie bylos notaro patvirtintą K. M. 2014 m.... 25. Be to, atsakovas apeliaciniu skundu reiškia prašymą apklausti ekspertus dr.... 26. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovas, atstovaujamas... 27. Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka... 28. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko... 29. Dėl atsakovo pažeistos teisės į tinkamą teismo procesą ... 30. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos... 31. Civilinio proceso kodeksas nenumato teismui pareigos kviesti į teismo posėdį... 32. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu... 33. Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo... 34. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio... 35. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos... 36. Byloje kilo ginčas dėl testamento galiojimo, t. y. ar testamento sudarymo... 37. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 12 d. mirė D. P.... 38. Kaip pažymėta pirmiau, teismas dėl konkrečios aplinkybės buvimo (nebuvimo)... 39. Nagrinėjamoje byloje teismas paskyrė dvi pomirtines psichiatrines... 40. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas pateiktas ekspertų... 41. Pažymėtina, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali... 42. Kaip minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį... 43. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė... 44. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo... 45. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ... 46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos... 47. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 48. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti... 49. Priteisti iš apelianto A. T. L. ( - ) ieškovės L. P. (a. k. ( - ) 434,43 €...