Byla 2A-444-622/2013
Dėl kreditavimo sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjos Alona Romanovienė, Erika Misiūnienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo ir susitarimo sąlygų dėl kreditavimo sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti vienašališką kredito sutarties

4Nr. 06-021521-FA nutraukimą neteisėtu, pripažinti susitarimų Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-1, Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-2, Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-3 sąlygas dėl banko maržos dydžio nustatymo negaliojančiomis, priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su atsakovu 2006 m. balandžio 4 d. sudarė kredito sutartį Nr. 06-021521-FA, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 172 000 Lt kreditas buto adresu ( - ), pirkimui. Prievolės kreditoriui įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 03120090008131, kuriuo įkeistas butas su rūsiu adresu ( - ). 2009 m. balandžio 15 d. sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-1 dėl 2006 m. balandžio 4 d. kredito sutarties Nr. 06-021521-FA pakeitimo, kuriuo susitarta iki 2009 m. birželio 15 d. atidėti pagal kredito sutartį mokėtinas įmokas, viso 4 669,84 Lt. Šia 4 669,84 Lt suma buvo susitarta padidinti kredito gavėjo negrąžintą kredito sumą nuo 165 588,68 Lt iki 170 258,52 Lt. Susitarimu taip pat padidintas banko maržos dydis nuo 0,850 proc. iki 1,050 proc. ir metinė palūkanų norma nuo 3,740 proc., numatyto pradinėje sutartyje iki 9,460 proc. 2009 m. rugsėjo 18 d. sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-2 dėl 2006 m. balandžio 4 d. kredito sutarties Nr. 06-021521-FA pakeitimo, kuriuo susitarė iki 2010 m. kovo 15 d. atidėti 12 886,86 Lt palūkanų mokėjimą. Šia suma buvo padidinta bendra kredito gavėjo negrąžinta kredito suma - nuo 4 669,84 Lt iki 17 556,70 Lt. Šiuo susitarimu taip pat padidinta banko marža iki 2 proc., taip pat padidinta palūkanų norma iki 10,260 proc. 2010 m. spalio 4 d. sutarties šalys pasirašė susitarimą Nr. 06-021521-FA/09-030113-FA-3, kuriuo buvo pakeistos ir papildytos kredito sutarties Nr. 06-021521-FA sąlygos - padidinta kredito suma iki 183 145,38 Lt, padidintas banko maržos dydis iki 2,1 proc., suteikiant bankui teisę vienašališkai keisti kredito sutartyje nurodytą maržos dydį. Bankas, piktnaudžiaudamas stipresnės šalies padėtimi, bei pasinaudodamas susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis pakeitė sutarties sąlygas, priešingas ieškovo kaip vartotojo interesams. Todėl sąlygos didinančios ieškovo atsakomybę turėtų būti pripažįstamos negaliojančiomis. Negalima pripažinti, jog sutarties pažeidimas buvo esminis, o sutarties sąlygų griežtas laikymasis turi kokią nors esminę reikšmę. Kredito gavėjas vykdė kredito sutartį ir mokėjo atsakovui kredito įmokas, o tai, kad kartais buvo pažeidžiami mokėjimo terminai ar būdavo sumokama kredito dalis, bet nebuvo sumokamos palūkanos, nesuteikė bankui jokio pagrindo tikėtis, jog sutartyje nustatytu terminu sutartis nebus įvykdyta. Teigia, kad pripažinus, jog kreditavimo sutartis yra priskirtina prie vartojimo sutarčių, galima tvirtinti, jog banko vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas, kadangi pažeidžia ir vartojimo sutarties sąlygas, reglamentuojamas LR CK 6.188 straipsnyje.

5Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-07 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas ginčijamus susitarimus pasirašė laisva valia, nesant ekonominio spaudimo iš atsakovo pusės, esant alternatyviam savo interesų gynimo būdui, sutarties pakeitimą inicijavo pats ieškovas, sutarties pakeitimas nebuvo ekonomiškai naudingas išimtinai tik atsakovui, todėl pagrindo pripažinti sutarties pakeitimus negaliojančiais kaip sudarytus dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo nėra. Teismas nustatė, kad skolininkas (ieškovas) nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Nors prievolės netinkamo vykdymo terminas bei pradelsta mokėti kredito bei palūkanų suma lyginant su bendru kredito sutarties terminu ir suma nėra labai dideli, tačiau skolininkas pažeidė sutartį iš esmės dar iki 2009 m. birželio 15 d., kuomet skolininko prašymu buvo atliktas pirmasis sutarties sąlygų pakeitimas. Skolininko netinkamas sutarties sąlygų vykdymas tęsėsi du metus, todėl, atsižvelgiant į kreditoriaus veiksmus siekiant išsaugoti galiojančią sutartį, teismas konstatavo, kad skolininkui neteko neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta ir nėra pagrindo pripažinti, kad nutraukiant sutartį buvo pažeisti skolininko kaip vartojo teisėti interesai. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo nurodytas kredito sutarties nutraukimas priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovo ieškinys yra nepagrįstas.

6Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo

72012-11-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai nenustatė, jog susitarimai buvo naudingi ne ieškovui, bet atsakovui, kadangi ieškovui sutarties vykdymo sąlygos buvo apsunkintos, o atsakovui dėl šių susitarimų sudarymo atsirado galimybė gauti didesnį pelną. Atsakovas piktnaudžiavo savo, kaip stipresnės sutarties šalies padėtimi, privertė ieškovą sudaryti ekonomiškai nenaudingus sandorius. Banko esminis interesas sudarant papildomus susitarimus buvo ne tinkamas sutarties vykdymas ir bendradarbiavimas su kredito gavėju siekiant suderinti abiejų sutarties šalių teisėtus interesus, tačiau pelno gavimas bet kokiu atveju, nepaisant kredito gavėjo teisėtų interesų. Susitarimų sąlygos, kuriomis buvo padidintas banko maržos dydis, pagrįstai turėjo būti pripažintos remiantis CK 1.91 straipsnio ar CK 6.188 straipsnio nuostatomis. Teismas savo sprendime vienašališką kredito sutarties nutraukimą nepagrįstai vertina atsižvelgdamas į kredito sutartyje numatytus pagrindus, tačiau ne į bendruosius CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, kuriems esant galima pripažinti, jog sutartis buvo iš esmės pažeista ir nukentėjusiajai sutarties šaliai atsiranda teisė vienašališkai nutraukti sutartį. Įvertinus kiekvieną iš CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nėra jokio pagrįsto pagrindo tvirtinti, kad ieškovas iš esmės pažeidė kredito sutartį. Bendras įsiskolinimas niekada nebuvo toks, kuris suteiktų kredito davėjui pagrindą manyti, kad sutartis nebus įvykdyta. Ieškovas niekada neatsisakė vykdyti sutarties, įsiskolinimas bankui susidarė dėl objektyvių priežasčių – finansinių sunkumų, apie kuriuos atsakovas žinojo, tačiau nesutiko derėtis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, siekiant surasti sutarties šalims priimtiną kompromisą ir laikinai palengvinti ieškovui sutarties vykdymą. Negalima pripažinti, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, todėl kredito sutartis nebuvo nutraukta teisėtai. Kredito sutarties sąlygas, kitus reikalavimus sutarties vykdymo metu nustatinėdavo bankas, su kuriuo derėtis tiek dėl mokėjimo terminų atidėjimo, tiek dėl kitų sąlygų pakeitimo buvo neįmanoma, atsakovas niekada nepaisydavo įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti su kita sandorio šalimi. Atsakovas siekė tik apsunkinti sutarties vykdymą didindamas banko maržą, kuri ir sudaro atsakovo pelno dalį, tačiau niekada nepasiūlė ir nesutiko pratęsti sutartyje nustatyto termino, kas būtų sumažinę vykdytinos prievolės dydį kas mėnesį ir taip palengvinant ieškovui sutarties vykdymą. Negalima sutikti, kad bankas pakankamai bendradarbiavo su ieškovu ir stengėsi išsaugoti sutartinius santykius.

8Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės 2012-11-07 sprendimą palikti nepakeistą.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Byloje nustatyta, jog tarp šalių kilo ginčas ar pagrįstai atsakovas nutraukė šalių sudarytą kredito sutartį ir ar yra pagrindas pripažinti kredito sutarties sąlygų pakeitimus negaliojančiais remiantis CK 1.91 straipsniu.

11Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

12Sandoriai yra suprantami kaip sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, atsiradusi neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.). Kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laisvai naudotis turimomis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 1 dalis).

13Esminiai sutarčių aiškinimo principai yra tokie, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir aiškindamas sutartį, turi ją aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šių principų esmės, pažymėta, kad teismas, aiškindamas sutartį, turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. bendrovė Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įvardyti principai – nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai - lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, aiškinant sutartį, ne mažiau svarbu yra nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių ketinamais (CK 6.193 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, aiškinant sutartį, negalima paneigti kitų CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų principų svarbos ir turi būti atsižvelgiama į sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

14Nagrinėjamu atveju bylos įrodymai neleidžia teigti, kad susitarimus dėl kredito sutarties sąlygų keitimo šalys būtų sudariusios ne laisva valia ir kad dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ieškovas buvo priverstas sudaryti ginčijamus sandorius. Dėl ekonominio spaudimo sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai tokių padarinių savo nesąžiningais veiksmais realiai galėjo sukelti asmuo, siekęs priversti kitą asmenį sudaryti sandorį šiam nenaudingomis sąlygomis. Svarbu pažymėti, kad sutarties keitimą inicijavo pats ieškovas. Civilinių teisnių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu sutartis dėl kreditavimo sutarties pakeitimų, negalėjo nesuvokti šio veiksmo teisinių padarinių, t.y. kad kinta jo mokamų bankui palūkanų dydis. Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, palūkanų dydis padidėjo nežymiai ir neturėjo esminės reikšmės ieškovo galimybėms laikytis savo laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia sutarties šalims teisę susitarti dėl galimybės nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Kredito sutartyje sutarties šalys susitarė, kad mokėjimų pagal sutartį pradelsimas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų bus laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Kredito dalių ieškovas bankui nemokėjo nuo 2009 m. kovo, o palūkanų – nuo 2010 m. spalio, taigi nepaisant to, jog skola bankui (4 884,75Lt) prieš kredito sutarties nutraukimą nebuvo didelė lyginant su likusiais įsipareigojimais, pradelstų įsipareigojimų terminas ženkliai viršijo sutartyje numatytą 30 dienų terminą, todėl atsakovas, remdamasis minėtos sutarties nuostatomis turėjo teisę vienašališkai sutartį nutraukti. Apelianto teiginiai, kad bankas elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo padėtimi yra nepagrįsti.

15Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-07 sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai