Byla I-594-279/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, ir Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybai

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, ir Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybai, ir

Nustatė

2šalys į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

3Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l. 2-4) prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, priteisti 1280,22 Lt (370,78 Eur) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki skundo teismui padavimo dienos, t. y. 2013 m. lapkričio 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1997 m. rugpjūčio 23 d. dirba statutiniu valstybės tarnautoju Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Anykščių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Teigė, jog darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavo, kad pareiginės algos koeficientų dydžių mažinimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjas reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

4Atsakovės atstovė Utenos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybaatsiliepimu teismui (b. l. 20-21) su pareiškėjo skundu nesutiko, nurodė, jog sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas, atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, atsakovės atstovė darbo užmokestį pareiškėjui mokėjo pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Utenos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybapapildomai pateiktu prašymu paaiškino, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, todėl atsakovės atstovės teigimu, paminėtais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas.

5Skundas atmestinas.

6Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Anykščių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininko pareigas (statutinis valstybės tarnautojas, A lygis, 11 kategorija nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; A lygis, 12 kategorija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.; nuo 2007 m. sausio 2 d. pareiškėjui suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o nuo 2012 m. vasario 17 d. – pirma kvalifikacinė kategorija) (b. l. 11-15).

7Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo1 priede.Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą Nr. XI-363, kurio 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) sumažino pareiginių algų koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, tarp jų 11 kategorijos – nuo 5,2 iki 5,17; 12 kategorijos – nuo 5,7 iki 5,64.

8Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Tai patvirtina Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pažyma apie pareiškėjui apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 7-9).

9Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

10Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter aliakonstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

11Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

12Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr.A-668-602/2016ir Nr.A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter aliaKonstitucijos48straipsnio1dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...>gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikosvalstybės tarnybos įstatymo25straipsnio3dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

13Pareiškėjas skundą pareiškė dvejoms atsakovėms: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, ir Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-520-1788/2013). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, tinkama atsakovė pagal pareiškėjo skundą yra Utenos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, o ne Lietuvos valstybė.

14Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, paminėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas vertina, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Utenos apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.

15Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, daroma išvada, jog pareiškėjo prašymas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikosadministracinių bylų teisenos įstatymo8587straipsniais,88straipsnio1punktu,132 straipsnio1dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

17D. V. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, ir Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybai, atmesti kaip nepagrįstą.

18Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai