Byla A-2484-602/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. L. A., K. J., E. J., V. J., R. J., A. J.-V., Z. K., R. K., M. L., R. M., M. M., R. M., E. M., V. M., S. N., A. P., D. P., L. R., I. S., J. S., V. S., N. T., J. U., D. V., V. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ir Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai O. L. A., K. J., E. J., V. J., R. J., A. J.-V., Z. K., R. K., M. L., R. M., M. M., R. M., E. M., V. M., S. N., A. P., D. P., L. R., I. S., J. S., V. S., N. T., J. U., D. V. ir V. Z. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), kurį patikslino (II t., b. l. 23–25). Nurodė, kad yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) valstybės tarnautojai ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.: O. L. A. – 58 499,85 Lt, K. J. – 68 435,17 Lt, E. J. – 49 620,26 Lt, V. J. – 9 711,62 Lt, R. J. – 23 560,62 Lt, A. J.-V. – 1 564,33 Lt, Z. K. – 8 507,56 Lt, R. K. – 1 538,07 Lt, M. L. – 9 759,21 Lt, R. M. – 9 325,92 Lt, M. M. – 10 626,61 Lt, R. M. – 26 156,38 Lt, E. M. – 26 336,80 Lt, V. M. – 17 062,82 Lt, S. N. – 37 289,79 Lt, A. P. – 12 621,43 Lt, D. P. – 15 421,95 Lt, L. R. – 56 635,23 Lt, J. S. – 32 946,85 Lt, V. S. – 44 379,21 Lt, N. T. – 8 674,87 Lt, J. U. – 12 058,99 Lt, V. Z. – 26 416,39 Lt; I. S. nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. – 2 710,98 Lt; D. V. nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. – 18 263,67 Lt. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija), šio įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2009 m. liepos 17 d. redakcija) neprieštarauja (-avo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5Pareiškėjai nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl neteisėto – prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijai – pareiginės algos bazinio dydžio, valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimo. Savo reikalavimą pareiškėjai grindė tuo, kad darbo užmokestis jiems buvo sumažintas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgdami į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, prašė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti nuo 2010 m. gegužės 1 d.

6Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 3 d. pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 139–142) paliko spręsti teismo nuožiūra, ar tenkinti pareiškėjų skunde išdėstytą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne bei prašė pareiškėjų reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tol, kol įstatymų nustatyta tvarka nėra ištirtas Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, šio įstatymo 1 priedo konstitucingumas ir šis teisinis reguliavimas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, netenkinti.

7Paaiškino, kad Konstituciniam Teismui skiriamų asignavimų darbo užmokesčiui dydis yra priklausomas nuo įstatymų leidėjo priimtų darbo užmokesčio santykius reguliuojančių įstatymų, inter alia Valstybės tarnybos įstatymo, taip pat, kad savo veikloje privalėjo vadovautis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Valstybei pakeitus valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinį reglamentavimą, atsakovas negalėjo nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo apskaičiuojant ir mokant pareiškėjams darbo užmokestį. Pažymėjo, kad teisiniai padariniai, atsiradę Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, dėl kurio susidarė pareiškėjų prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka, pagrindu yra teisėti tol, kol Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, nėra priėmęs sprendimo, jog šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi, priėmęs pareiškėjų patikslintą skundą, nutarė atsakovais byloje laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 35–51) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. iš atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priteisė O. L. A. – 58 499,85 Lt, K. J. – 68 435,17 Lt, E. J. – 49 620,26 Lt, V. J. 9 711,62 Lt, R. J. – 23 560,62 Lt, A. J.-V. – 1 564,33 Lt, Z. K. – 8 507,56 Lt, R. K. –1 538,07 Lt, M. L. – 9 759,21 Lt, R. M. –9 325,92 Lt, M. M. –10 626,61 Lt, R. M. – 26 156,38 Lt, E. M. –26 336,80 Lt, V. M. – 17 062,82 Lt, S. N. – 37 289,79 Lt, A. P. – 12 621,43 Lt, D. P. – 15 421,95 Lt, L. R. – 56 635,23 Lt, J. S. – 32 946,85 Lt, V. S. – 44 379,21 Lt, N. T. – 8 674,87 Lt, J. U. – 12 058,99 Lt, V. Z. – 26 416,39 Lt; už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. iš atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priteisė I. S. 2 710,98 Lt; už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. iš atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priteisė D. V. 18 263,67 Lt darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

11Teismas pažymėjo, kad dėl pablogėjusios valstybės ekonominės, finansinės padėties 2009 m. buvo du kartus sumažintas valstybės tarnautojų atlyginimams apskaičiuoti taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) (toliau – ir pareiginė alga) bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis) – nuo 2009 m. sausio 1 d. nuo 490 Lt jis sumažintas iki 475 lt, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 450 Lt. Taip pat 2009 m. buvo sumažinti ir pareiginės algos koeficientai: nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Pareiškėjams, atsižvelgiant į jų pareigybei priskirtą kategoriją, buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, taip pat priedai už kvalifikacinę kategoriją. Nurodė, kad su pareiškėjams mokėtu darbo užmokesčiu susiję įstatymai Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu tam tikra apimtimi buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Vadovaudamasis minėtu nutarimu nurodė, kad pareiškėjų skundo argumentai bei jų keliamos abejonės dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai yra teisiškai pagrįsti, todėl jų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant valstybės tarnautojo darbo užmokestį, netaikant sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases, tačiau taikant sumažintą bazinį dydį, tenkintinas.

12Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, nurodė, kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatymo nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjams. Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjų ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsniu, sprendė, kad pareiškėjams priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalys už 3 metų laikotarpį nuo kreipimosi į teismą. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, lemia tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistas teises, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

13Taip pat, atsižvelgęs į ABTĮ 48 straipsnio 2 dalies bei Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 punkto nuostatas bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbdavio funkcijas visa apimtimi realiai įgyvendino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuriame pareiškėjai dirbo, todėl tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Konstitucinis Teismas, taikęs antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų normas, mokant pareiškėjams atlyginimą už atliktas pareigas, iš kurio pareiškėjams priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos.

14III.

15Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 58–70) atsakovas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą, o netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo – minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjų reikalavimą patenkinti tik tiek, kiek neproporcingai buvo sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai.

16Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti, įvertinęs tai, kad įstatymų leidėjas pripažino savo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, į tai, kad nustatytas įpareigojimas ne vėliau kaip iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti šį mechanizmą, kartu ir apskaičiuoti kompensacijos reikalingą sumą, taip pat į tai, kad šis mechanizmas nustatytinas atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui. Pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pažymėtas iš Konstitucijos kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų mechanizmą reiškia, kad praradimų mechanizmo nustatymas, t. y. ir įvertinimas, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi, yra įstatymų leidėjo, o ne kitų institucijų prerogatyva. Atkreipia dėmesį, jog priimdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) įstatymų leidėjas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas dėl reikalavimo nustatyti minėtą praradimų kompensavimo mechanizmą ir iš esmės pripažino tokią savo pareigą. Pažymi, jog suėjus Įgyvendinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo terminui ir nepagrįstai delsiant nustatyti teisinį patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reguliavimą arba nustačius neteisingą praradimų kompensavimo mechanizmą atsirastų pagrindas pareiškėjams įstatymuose nustatyta tvarka ginti jų pažeistas teises.
  2. Konstitucinis Teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi šiuo atveju jis neturėjo galimybės nevykdyti vėliau antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų, numatančių darbo užmokesčio teisinį reguliavimą. Šiuo atveju tinkamu atsakovu laikytina Lietuvos valstybė. Tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjų skundą visiškai arba iš dalies ir priteisti visas ar dalį jų prašomų darbo užmokesčio sumų, jos negali būti priteisiamos iš Konstitucinio Teismo.
  3. Pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pirmosios instancijos teismas patenkino netinkama apimtimi, neatsižvelgiant į tai, kad ne visi ir ne visa apimtimi nurodyti valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimai buvo pripažinti prieštaraujančiais (prieštaravusiais) Konstitucijai. Todėl pagrįstais laikytini tik tie pareiškėjų reikalavimai, kurie susiję su neproporcingai sumažintais valstybės tarnautojų atlyginimais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė.

17Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 77–80) prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjams tą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuria jų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai, arba šį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Įstatymų leidėjo įsipareigojimas nustatyti asmenų, kuriems buvo neproporcingai sumažintas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų mokamas atlyginimas už darbą, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą nepaneigia realios ir veiksmingos pareiškėjų pažeistų teisių teisminės gynybos galimybės ir teismo įgaliojimų šias teises apginti. Apeliaciniame skunde šiuo klausimu išdėstyta pozicija nedera su oficialiąją konstitucine doktrina ir teismų praktika.
  2. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, būtent Konstitucinis Teismas, kaip institucija, kurioje pareiškėjai ėjo pareigas, laikytinas tinkamu atsakovu šioje byloje.
  3. Pareiškėjų reikalavimai tenkintini teismo nustatyta apimtimi, t. y. tiek, kiek jų darbo užmokestis buvo sumažintas neproporcingai. Mano, kad teismui sprendžiant pareiškėjų reikalavimų tenkinimo apimtį pakaktų nustatyti bendrą dydį, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti pareiškėjų atlyginimai ir kuriam neturi įtakos tai, kiek šį neproporcingumą lėmė pareiginės algos koeficientų, o kiek – priedų už kvalifikacinę klasę dydžių sumažinimas.

19IV.

20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi (II t., b. l. 88–90), atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl mokėto atlyginimo sumažinimo valstybės tarnautojui, atidėjo nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme apeliacine tvarka bus priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), kurioje pareiškėjai kreipėsi į teismą iš esmės siekdami, kad būtų kompensuoti jų patirti praradimai dėl neproporcingo valstybės tarnautojų atlyginimo sumažinimo ekonominio sunkmečio metu..

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22V.

23Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja O. L. A. dirba ( - ); pareiškėjas K. J. ( - ); pareiškėja E. J. dirba ( - ); pareiškėja V. J. dirba ( - ); pareiškėjas R. J. dirbo ( - ); pareiškėja A. J.-V. nuo 2008 m. kovo 12 d. dirba ( - ); pareiškėja Z. K. dirba ( - ); pareiškėja R. K. ( - ); pareiškėja M. L. ( - ); pareiškėja R. M. ( - ); pareiškėja M. M. ( - ); pareiškėja R. M. dirba ( - ); pareiškėjas E. M. ( - ); pareiškėja V. M. ( - ); pareiškėjas S. N. ( - ); pareiškėja A. P. (Š.) ( - ); pareiškėja D. P. dirba ( - ); pareiškėja L. R. ( - ); pareiškėja I. S. ( - ); pareiškėjas J. S. ( - ); pareiškėja V. S. ( - ); pareiškėja N. T. ( - ); pareiškėja J. U. ( - ); pareiškėja D. V. ( - ); pareiškėja V. Z. dirba ( - ).

24Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo valstybės tarnautojai. Pažymėjo, kad buvo pažeista jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą ir prašė jiems priteisti darbo užmokesčio dalį, kuri skirtingais laikotarpiais nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo nepagrįstai neišmokėta pritaikius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą.

25Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, 2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcija), 23 straipsnyje nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

26Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo įtvirtinti tokie 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.

27Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

28Taigi nuo 2009 m. nuo rugpjūčio 1 d. (kai kuriems pareiškėjams – nuo 2009 m. gegužės 1 d.) buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientus, priedų už suteiktas kvalifikacines klases dydžius. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944, 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721, 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d.

29Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

301) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

312) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

323) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

334) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

345) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

356) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

36Konstitucinis Teismas atidėjo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialų paskelbimą „Valstybės žiniose“ iki 2013 m. spalio 1 d.

37Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

382013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517, įsigaliojęs 2013 m. spalio 1 d., kuriuo buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

39Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

40Atsakovas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymu 2015 m. gruodžio 28 d. pateikė informaciją apie pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą priklausančias grąžinti neišmokėto darbo užmokesčio dalis, taip pat duomenis apie susidariusį socialinių ir kitų išmokų skirtumą.

41VI.

42Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

43Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

44Nagrinėjamai bylai aktualiame 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

45Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

462014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

47Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

48Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 kreipusis į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

49Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

50Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

51VII.

52Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalį jų darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, siekia, kad antikonstituciniai teisiniai padariniai būtų pašalinti už 2010 m. gegužės 1 d.–2013 m. balandžio 30 d. laikotarpį, taigi už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.

53Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

54Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjai kreipėsi į teismą 2013 m. gegužės 2 d., prašydami priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., taigi pareiškėjai kreipėsi į teismą nepraleidę trejų metų ieškinio senaties termino, tad laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjų reikalavimas, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo.

55Atsižvelgusi į išdėstytas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

56Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.

57Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.

58Atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

59Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

60Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems darbo užmokesčio nepriemoką. Pažymėtina, jog toks sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimais administracinėse bylose Nr. A-668-602/2015 ir Nr. A-669-602/2015.

61Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu teisėjų kolegija

Nutarė

62Atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo apeliacinį skundą tenkinti.

63Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų O. L. A., K. J., E. J., V. J., R. J., A. J.-V., Z. K., R. K., M. L., R. M., M. M., R. M., E. M., V. M., S. N., A. P., D. P., L. R., I. S., J. S., V. S., N. T., J. U., D. V., V. Z. skundą atmesti.

64Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai O. L. A., K. J., 5. Pareiškėjai nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio... 6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 3 d. pateiktame... 7. Paaiškino, kad Konstituciniam Teismui skiriamų asignavimų darbo... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi,... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 21 d. sprendimu (II... 11. Teismas pažymėjo, kad dėl pablogėjusios valstybės ekonominės, finansinės... 12. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio... 13. Taip pat, atsižvelgęs į ABTĮ 48 straipsnio 2 dalies bei Valstybės tarnybos... 14. III.... 15. Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 58–70) atsakovas Lietuvos Respublikos... 16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 17. Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 77–80) prašo... 18. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    19. IV.... 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi... 21. Teisėjų kolegija... 22. V.... 23. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja O. 24. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad yra Lietuvos... 25. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės... 26. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m.... 27. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje... 28. Taigi nuo 2009 m. nuo rugpjūčio 1 d. (kai kuriems pareiškėjams – nuo 2009... 29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter... 30. 1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m.... 31. 2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo... 32. 3) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos... 33. 4) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo... 34. 5) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis... 35. 6) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo... 36. Konstitucinis Teismas atidėjo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialų... 37. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo... 38. 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos... 39. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 40. Atsakovas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Lietuvos vyriausiojo... 41. VI.... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą... 43. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 107... 44. Nagrinėjamai bylai aktualiame 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis... 45. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo... 46. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio... 47. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų... 48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai... 49. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad byloje... 50. Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už... 51. VII.... 52. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą su... 53. Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį... 54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr.,... 55. Atsižvelgusi į išdėstytas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d.... 56. Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti... 57. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 58. Atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013... 59. Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui... 60. Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija... 61. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 62. Atsakovo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo apeliacinį skundą... 63. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d.... 64. Sprendimas neskundžiamas....