Byla 2-2-370/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir teisės gauti indėlio draudimo išmoką pripažinimo. Trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2sekretoriaujant G. L.,

3dalyvaujant ieškovės L. L. atstovei advokatei N. K., atsakovo banko SNORAS atstovui O. K., trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui advokatui S. U.,

4viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2444-611/2013 pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir teisės gauti indėlio draudimo išmoką pripažinimo. Trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Ginčo esmė

7Ieškovė L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui likviduojamai AB bankui SNORAS, kurį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančiomis jos su atsakovu 2011 m. kovo 8 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110308V990015, 2011 m. balandžio 22 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110422V99016 ir 2011 m. liepos 27 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110727V990018; taikyti restituciją, t. y. ieškovės už obligacijas sumokėtas lėšas grąžinti į jos sąskaitą atsakovo banke, pripažįstant, kad tos lėšos yra banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kurioms taikoma nustatyta indėlių ir investicijų draudimo apsauga, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo atitinkamų sumų, sumokėtų už obligacijas, skaičiuojant terminą nuo kiekvienos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarė pirmiau minėtas obligacijų pasirašymo sutartis, kurių bendra vertė 149 994,7 Lt. Ieškovės nuomone, atsakovas nesilaikė savo pareigos pranešti apie rizikos veiksnius, susijusius su obligacijų įsigijimu, neatskleidė esminės aplinkybės, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Ši aplinkybė paaiškėjo tik sustabdžius atsakovo veiklą. Pažymėjo, kad ji nebūtų sudariusi su banku tokių sutarčių, jei iš anksto būtų žinojusi, kad obligacijoms netaikomas indėlių ir investicijų draudimas. Pasak ieškovės, atsakovas suklaidino ją, nes sudarytose obligacijų pasirašymo sutartyse vartojamos tik abstrakčios formuluotės dėl susipažinimo su visais rizikos veiksniais, tačiau jokio rizikos veiksnių sąrašo pateikta nebuvo. Dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, dėl klaidinančių pareiškimų apie tariamą obligacijų saugumą ir dėl nutylėjimo apie draudimo apsaugos netaikymą obligacijoms, su atsakovu sudarytos sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir nesąžiningumo, pažeidžiant ieškovės interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 1.91 str. 1 d., 6.225 str. 3 d., 6.227 str. 3 d.). Nurodė, kad taip pat būtų pagrindas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.). Ieškovės nuomone, šiuo atveju yra pagrindas taikyti restituciją, grąžinant sumokėtus pinigus už obligacijas į ieškovės einamąją sąskaitą. Kadangi ieškovė negalėjo naudotis lėšomis, kurias perdavė atsakovui pagal obligacijų perdavimo sutartis, jai turėtų būti priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu prijungė prie civilinės bylos Nr. B2-2267-611/2013 ir laikė šios bylos dalimi, ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

10Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2011 m. kovo 8 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant / uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį šalys sudarė 2011 m. kovo 8 d. Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 100 vnt. 100 Lt nominaliosios vertės obligacijų pirkimo už 9 997,89 Lt, 2011 m. balandžio 22 d. Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 900 vnt. 100 Lt nominaliosios vertės obligacijų pirkimo už 89 997,66 Lt ir 2011 m. liepos 27 d. Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 500 vnt. 100 Lt nominaliosios vertės obligacijų pirkimo už 49 999,15 Lt.

11Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalis atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 dalis įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pažymėjo, kad CK 1.6 straipsnyje yra įtvirtinta visų asmenų teisės aktų žinojimo prezumpcija, todėl FPRĮ 22 straipsnyje nurodytos atsakovo pareigos labiau sietinos su ekonominių rizikos veiksnių atskleidimu, o ne su teisės aktų normų aiškinimu. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save ir tokios informacijos nepateikimo pasekmės jai buvo išaiškintos, teismo vertinimu, tai negali būti laikoma netinkamos konsultacijos suteikimu.

12Pažymėjo, kad ieškovė neneigė, kad buvo susipažinusi su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, jos atstovas teismo posėdyje pripažino, kad ieškovė skaitė tiek ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, tiek neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir jos priedus. Atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į CK 1.6 straipsnyje įtvirtintą teisės aktų žinojimo prezumpciją, paprastai teisės akto nežinojimas negali būti pagrindas pripažinti esant valios trūkumą dėl sandorio sudarymo, o IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vertybiniai popieriai, t. y. ir obligacijos, nėra draudimo objektas pagal šį įstatymą. Nurodė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą aprašymo santrauką. Pažymėjo, kad nei obligacijų įsigijimo sutartyse, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Teismas sprendė, kad minėtos sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai yra apdrausti. Teismo vertinimu, tai yra tik blanketinė teisės norma, nukreipianti į įstatymų nuostatas. Pažymėjo, kad pagal minėtą sutartį galėjo būti teikiamos tiek sąskaitų tvarkymo paslaugos, o tokiu atveju lėšos banke yra draudžiamos indėlio draudimu, tiek investavimo paslaugos, o tuomet ieškovei, kaip investuotojai, tam tikrais atvejais būtų taikomos garantijos banko, kaip finansinio maklerio įmonės, bankroto atveju.

13Teismo nuomone, nors atsakovas neįrodė, kad žodžiu aiškiai ir suprantamai paaiškino ieškovei, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, tačiau įstatymo nuostatos nepaaiškinimas nėra pakankamas pagrindas nuginčyti šalių sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį, juolab kad atsakovas pateikė dokumentus, atskleidžiančius rizikos veiksnius. Be to, ieškovė, teigdama, kad būtent tikėjimasis, jog obligacijoms taikomas indėlių draudimas, lėmė jos apsisprendimą sudaryti ginčijamą sutartį, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas pripažino, jog ieškovė neįrodė, kad draudžiamumas pagal IĮIDĮ jai buvo esminė sąlyga. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės elgesys sudarant ginčijamas sutartis, t. y. kad sudarė obligacijų pasirašymo sutartis 3 kartus, pati išreiškė valią ir sąmoningai bei tikslingai pirko obligacijas, kad 2011 m. lapkričio 15 d. visuomenės informavimo priemonėse atsiradus informacijai apie „lietuviško“ banko galimą veiklos apribojimą, tą pačią dieną pateikė atsakovui reikalavimą nutraukti obligacijų pasirašymo sutartis, tačiau neprašė nutraukti terminuotojo indėlio sutarčių, rodo, kad ieškovė suvokė visus rizikos veiksnius ir kad atsakovo nemokumo atveju negaus indėlio ir investicijų draudimo išmokos už įsigytas obligacijas. Pažymėjo ir tai, kad ieškovės sūnus ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo atsakovo skyriaus, kuriame ieškovė sudarė ginčo sutartis, vadovu. Šių aplinkybių visuma, teismo vertinimu, verčia abejoti ieškovės teiginiais, kad ji nesuvokė visų rizikos veiksnių ir kad buvo suklaidinta dėl atsakovo finansinės padėties.

14Pasak teismo, ieškovė, kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo suvokti ir pagal bylos aplinkybes suvokė, kad obligacijos nėra draudžiamos, nes atsakovo ieškovei pateiktuose dokumentuose buvo atskleista atsakovo nemokumo rizika ir draudimo taikymo sąlygos, juose nėra nuorodos apie draudimo taikymą. Teisės aktai nedraudžia atsakovui pateikti rizikos veiksnių išaiškinimą standartizuota forma. Todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškovė suklydo dėl sudarytų sutarčių esmės (esminių sąlygų). Taip pat teismas nurodė, kad net jeigu ir būtų galima sutikti su ieškovės teiginiais, jog ji manė, kad draudimas obligacijoms taikomas, toks jos klaidingas įsivaizdavimas yra jos neatidumo ir nerūpestingumo pasekmė, nepriklausomai nuo jos amžiaus ir išsilavinimo, nes turėdama atsakovo suteiktą informaciją ir įsigilinusi į ją, ji galėjo ir turėjo suvokti, jog draudimas obligacijoms netaikomas. Taigi, teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog atsakovas suklaidino ieškovę, o ieškovės klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sąlygų įsivaizdavimas dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės (CK 1.90 str., 1.91 str.).

15Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė buvo atsakovo apgauta. Pasak teismo, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovo deklaruojama finansinė padėtis ginčo sutarčių sudarymo metu neatitiko faktinės padėties, o vien faktas, kad atsakovas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu buvo pripažintas nemokiu, neįrodo jo nemokumo ginčo sutarčių sudarymo metu. Pažymėjo, kad atsakovas yra kredito įstaiga, užsiimanti finansine veikla, kuri yra rizikinga ir taip pat priklauso nuo banko klientų elgesio, jų mokumo, todėl atsakovo finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti, o nuo paskutinės ginčijamos sutarties sudarymo momento iki atsakovo nemokumo konstatavimo praėjo nemažas laiko tarpas. Kadangi ieškovė ginčija obligacijų pasirašymo sutartis ir nekelia ginčo dėl nutraukimo ar nenutraukimo teisėtumo, todėl aplinkybės dėl jos 2011-11-15 prašymo atsakovui nutraukti ginčijamas sutartis ir atsakovo elgesio po šio ieškovės prašymo gavimo, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės ginčui. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis, taigi ieškinį atmetė.

16Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, ieškinio tenkinimo atveju ieškovės reikalavimo tenkinimo eilė nesikeistų, bet jai įgijus teisę į draudimo išmoką ir ją gavus, ji būtų išbraukta iš atsakovo kreditorių sąrašo, todėl teismas pažymėjo, kad šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, ir nurodė, kad nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir išsprendžiama nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

17III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

18Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė buvo atsakovo suklaidinta ir suklydo dėl sudaromų sandorių esmės, nes atsakovas neatskleidė visos reikšmingos informacijos apie sudaromus sandorius. Bet kuris vidutinis neprofesionalus asmuo privalo būti banko įspėtas ir informuotas, kad įsigydamas obligacijas jis gali prarasti visus investuotus pinigus ir jų nebeatgauti, nes obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Tokia pareiga, ieškovės nuomone, bankui nustatyta tiek Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje, tiek FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Kadangi atsakovas neatskleidė ieškovei, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, akivaizdu, jog atsakovas nuslėpė nuo ieškovės esminę informaciją apie sudaromą sandorį.
  2. AB bankas SNORAS privalėjo klientui ne tik pateikti visą turimą informaciją, bet ir surinkti bei įvertinti informaciją apie kliento investavimo patirtį ir gebėjimus suprasti riziką ir priimti sprendimą, t. y. įvertinti, ar ši investavimo priemonė yra tinkama klientui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-145/2013).
  3. Pagal suformuotą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2098/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-145/2013), būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad suteikė neprofesionaliam klientui aiškią ir išsamią informaciją ir kad klientas nebuvo suklaidintas, tačiau šios aplinkybės atsakovas šiuo atveju neįrodė.
  4. Apeliantė, būdama neprofesionali klientė ir neturėdama nei teisinio, nei finansinio išsilavinimo, negalėjo pati suprasti ir žinoti, kad obligacijos yra nedraudžiamos pagal IĮIDĮ, ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad įsigyja tokią rizikingą finansinę priemonę, dėl kurios gali prarasti visus investuotus pinigus. Netgi pačiame IĮIDĮ (3 str.) nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad obligacijos yra nedraudžiamos. Be to, Lietuvos bankas 2012 m. liepos 27 d. raštu labai atsargiai ir neužtikrintai atsakė, jog „manytų“, kad banko SNORAS išleistoms obligacijoms IIĮIDĮ numatytas draudimas netaikytinas.
  5. 2011 m. kovo 8 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punktas, kuriame numatoma, jog „siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą Banko Įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, leido pagrįstai manyti, kad apeliantės įsigyjamos obligacijos yra apdraustos. Panašios pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2098/2012. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata nėra klaidinanti neprofesionalaus kliento atžvilgiu.
  6. Aplinkybė, kad apeliantė 2011 m. lapkričio 15 d. nutraukė tik obligacijų, o ne terminuotų indėlių sutartis, neliudija, jog jai buvo žinoma apie obligacijų nedraudžiamumą sutarčių sudarymo momentu. 2011 m. lapkričio 15 d. pasirodė vieši pranešimai apie gresiantį banko žlugimą, todėl natūralu, kad būtent tą dieną ieškovė pradėjo domėtis ir konsultuotis su kitais asmenimis, kaip jai elgtis.
  7. Ieškovės sūnaus padėtis banke neturi reikšmės bylos nagrinėjimui. Pirma, ieškovė buvo ilgametė banko klientė dar gerokai iki jos sūnui įsidarbinant šiame banke. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės sūnus būtų kaip nors dalyvavęs sudarant ginčo sandorius ar daręs kitokią įtaką jų sudarymui. Trečia, ieškovė ir jos sūnus gyvena atskirai, savarankiškai, kiekvienas turi savo atskirą šeiminį gyvenimą, bendro ūkio neveda ir savo reikalus tvarko be kokio nors išankstinio derinimo. Ketvirta, bankas yra įstaiga, kuriai taikomi griežti veiklos standartai, todėl ji privalo atskleisti klientui visą informaciją ir nekelti klientui jokių abejonių dėl savo patikimumo.
  8. Teismo teiginys, kad ieškovės klaidingas įsivaizdavimas yra jos neatidumo ir nerūpestingumo pasekmė, nepriklausomai nuo jos amžiaus ar išsilavinimo, prieštarauja tiek bylos duomenimis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Apeliantės amžius, išsilavinimas ir kitos sandorio sudarymo aplinkybės būtent ir turi esminę reikšmę, vertinant jos suklydimą. Apeliantė neturi nei finansinio, nei teisinio išsilavinimo, neišmano vertybinių popierių ir jų draudžiamumo subtilybių, juo labiau kad netgi jai pateiktuose galimos rizikos aprašymuose nieko apie obligacijų nedraudžiamumą pasakyta nebuvo. Taigi teismas nepagrįstai jai pritaikė griežtus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.
  9. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė pati turėjo labiau gilintis ir domėtis sutarčių sąlygomis, prieštarauja ir teismų praktikai. Kliento, kuriam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija, informavimas apie galimus finansinės priemonės rizikos veiksnius tokiu būdu, kad jam paliekama pačiam savarankiškai įvertinti galimus rizikos veiksnius banko bankroto atveju, nėra tinkamas tokio kliento informavimas, atsižvelgiant į jo turimą žinių, įgūdžių ir patirties lygį ir galimybę savarankiškai atlikti tinkamą su investavimu susijusių rizikos veiksnių įvertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2- 2098/2012).
  10. Teismas ignoravo, jog bankas tyčia klaidino savo klientus, slėpdamas tikruosius duomenis apie savo finansinę padėtį. Jeigu klientai būtų žinoję, kad bankas turi finansinių problemų ir kad jo veikloje, kaip vėliau paaiškėjo, net yra nusikalstamų veikų požymių, su tokiu banku klientai nebūtų norėję turėti jokių santykių.

19Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nė viename ieškovei pateiktame dokumente nėra nurodyta, jog obligacija yra apdrausta. Be to, pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį banko išleisti vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas, ieškovė buvo susipažinusi tiek su Obligacijų sutartimis ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartimi Nr. V9922310, tiek su AB banko SNORAS 300 000 000 Lt ir 500 000 000 Lt obligacijų emisijų Baziniais prospektais ir Apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti Klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą aprašymo santrauka.
  2. Obligacijų, kaip paties banko išleistų vertybinių popierių, nedraudžiamumo pagal IĮIDĮ faktas negali būti laikomas investavimo rizika. Investavimo rizika turi būti suprantama kaip investuotų lėšų visiškas ar dalinis praradimas arba finansinės naudos negavimas dėl tam tikrų veiksnių ir nuostolių dėl to atsiradimas.
  3. Galiojant visų asmenų teisės aktų žinojimo prezumpcijai (CK 1.6 str.), teismas pagrįstai konstatavo, kad bankas neturėjo pareigos aiškinti ieškovei IĮIDĮ normas, nustatančias, kad banko išleistoms obligacijoms įsipareigojimų investuotojams ir indėlių draudimas nėra taikomas.
  4. Nepaisant to, kad teismas nustatė, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovei buvo aiškiai ir tinkamai žodžiu paaiškinta apie draudimo pagal IĮIDĮ netaikymą obligacijoms, tai nesudaro pagrindo pripažinti Obligacijų sutartis negaliojančiomis.
  5. Būtent ieškovė turėjo įrodyti, jog bankui patikėtų lėšų draudžiamumas kiekvienos iš Obligacijų sutarčių sudarymo metu jai buvo esminė sąlyga.
  6. Ieškovės cituojama Aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 3 punkto šeštos pastraipos sąlyga yra pateikta ieškovės terminuotojo indėlio sutartyse, tačiau nėra numatyta Obligacijų sutartyse. Byloje nustatyta, kad ieškovė skaitė visas Obligacijų sutartis, todėl būdama apdairi ir rūpestinga galėjo ir turėjo pasidomėti dėl obligacijų draudimo.
  7. Nepagrįstas yra ieškovės apeliavimas į savo neprofesionalios klientės statusą, filologinį išsilavinimą, teisinio ir finansinio išsilavinimo neturėjimą, nes sudarydama Aptarnavimo sutartį (priedas Nr. 1-F) ji atsisakė pateikti duomenis ne tik apie savo išsilavinimą, bet ir žinias ir patirtį investavimo srityje bei kitus duomenis, todėl, banko nuomone, minėtos ieškovės savybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant šią bylą. Be to, ieškovės statusas neatleidžia nuo pareigos perskaityti pasirašomus dokumentus ir pasidomėti dėl sudaromų sandorių faktų.
  8. Sutiktina su teismo pozicija, kad ieškovės klaidingas įsivaizdavimas apie obligacijų draustumą yra ieškovės nerūpestingumo ir neatidumo pasekmė.
  9. Nagrinėjamos bylos ir ieškovės cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2098/2012 faktinis ir teisinis pagrindai skiriasi.
  10. Bankas sutinka su teismo išvada, jog ieškovė suvokė apie draudimo apsaugos jos įsigytoms obligacijoms netaikymą, nes pati ieškovė pateikė įrodymus, kad 2011 m. lapkričio 15 d. ji pateikė bankui prašymą nutraukti Obligacijų sutartis ir pervesti lėšas už obligacijas į sąskaitą tame pačiame banke. Ieškovė, suvokdama, kad banko išleistos obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, taip siekė, kad lėšos atsidurtų jos mokėjimo sąskaitoje ir joms galiotų draudžiamoji pasauga.

20Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Ieškovei atsisakius suteikti informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, atsakovui ją standartizuota forma įspėjus apie atsisakymo suteikti apie save informaciją pasekmes, atsakovas negali būti laikomas pažeidusiu ieškovės nurodytą FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą, nes tinkamai įspėjo klientę apie atsisakymo pateikti informaciją pasekmes.
  2. Ieškovė nepagrįstai siūlomo investicinio produkto rizikingumą sieja su draudžiamosios apsaugos, nurodytos IĮIDĮ, taikymu ar netaikymu. Finansinės priemonės rizikingumas turi būti siejamas su tikėtinais nuostoliais vertybinių popierių nuvertėjimo atveju, o ne su garantijų pagal IĮIDĮ taikymu ar netaikymu konkrečiai finansinei priemonei.
  3. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis labiau sietina su ekonominių rizikos veiksnių išaiškinimu, o ne su teisės normų aiškinimu.
  4. FPRĮ nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas informuoti neprofesionalius klientus apie finansinių priemonių atžvilgiu taikomas ar netaikomas IĮIDĮ numatytas garantijas.
  5. Atsakovas nepagrįstai kaltinamas pažeidęs FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, nes pareiga atskleisti klientui informaciją apie banko produkto draustumą ir susijusią informaciją yra nustatyta ne FPRĮ 22 straipsnio 3 ar 4 dalyse, o IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje.
  6. Jei bankas būtų su klientais sudaromose sutartyse nurodęs, kad obligacijų savininkams netaikoma IĮIDĮ nustatyta draudžiamoji apsauga ar kad banko įsipareigojimai klientams nėra užtikrinti IĮIDĮ, būtų laikoma, kad bankas klaidina klientus, nes ieškovei, kaip obligacijų savininkei, taikoma investuotojų apsauga, kuri garantuojama pagal Investuotojų direktyvą įgyvendinančias IĮIDĮ normas (IĮIDĮ 2 str. 11 d., 12 d., 9 str. 1 d.).
  7. Tiek indėlis, tiek obligacijos yra vienodai rizikingi, vertinant iš banko nemokumo perspektyvos, juos įsigyjantiems asmenims keliami vienodi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Todėl nėra teisinga ir pagrįsta įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui, nes būtent ieškovė privalėjo įrodyti, jog ji suklydo ar buvo suklaidinta, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
  8. Tai, kad atsakovo platintos obligacijos nėra draudimo objektas, o obligacijų savininkams nėra taikoma indėlininkų apsauga, yra tiesiogiai įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovės valios trūkumą sudarant ginčo sutartis (CK 1.6 str.). Be to, nė viename iš ieškovės su atsakovu sudarytų dokumentų nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlininkų draudimu.
  9. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prieš ginčo sutarčių sudarymą atsakovas atskleidė ieškovei visą reikalingą informaciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės suklydimo, nes ji suprato arba turėjo suprasti visas su sudaromomis sutartimis susijusias aplinkybes ir riziką.
  10. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto sąlyga, priešingai, nei teigia apeliantė, nėra klaidinanti ir nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Aptariama nuostata yra įtraukta ne į ginčo sutartis, kuriomis ieškovė pirko obligacijas, o į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurias bankas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (konkrečiu atveju) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta IĮIDĮ 13 str. 1 dalyje, todėl atsakovas minėtos informacijos tiesiog negalėjo nenurodyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje.

21Teismo posėdyje ieškovės atstovė palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją bei ieškinio reikalavimus, nurodė, kad bankas ieškovei neatskleidė informacijos, kuri turėjo įtakos sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, nors tokia pareiga jam nustatyta įstatymuose, suklaidino ieškovę dėl obligacijoms taikomos apsaugos. Nesutiko su trečiojo asmens prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

22Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė atskirąjį skundą atmesti, palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovei obligacijų draustumas nebuvo aktualus. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, yra svarbi vertinant ieškinio (atskirojo skundo) pagrįstumą.

23Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo palaikė prašymą atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

24IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė ir atsakovas sudarė 3 obligacijų pasirašymo sutartis: 1) 2011-03-08 sutartis Nr. FO20110308V990015 (obligacijų pasirašymo sutartis Nr. 1); 2) 2011-04-22 sutartis Nr. FO20110422V990016 (obligacijų pasirašymo sutartis Nr. 2); 3) 2011-07-27 sutartis Nr. FO2011072V990018 (obligacijų pasirašymo sutartis Nr. 3) (toliau kartu vadinamos obligacijų pasirašymo sutartimis). Pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 1 ieškovė įsigijo 100 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 1, LT0000410326, bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 9 997,89 Lt (t. 1, b. l. 5). Pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 2 ieškovė įsigijo 900 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 2, LT0000410342, bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 89 997,66 Lt (t. 1, b. l. 6). Pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 3 ieškovė įsigijo 500 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 5, LT0000410425, obligacijų įsigijimo kaina – 49 999,15 Lt (t. 1, b. l. 7). Bendra sutarčių vertė – 149 994,70 Lt.

26Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

27Ieškovė 2012-11-13 su ieškiniu (2013-02-14 patikslintas ieškinys) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. 1 d., 6.225 str. 3 d., 6.227 str. 3 d. nuostatomis. Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutiko su ieškovės pozicija, prašė ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi ieškovės ieškinys atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovės ieškinio, pagrįstumas ir teisėtumas.

28Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju bylos pagal ieškovės atskirąjį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, iki kurios priėmimo ir paskelbimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla. Kadangi ieškovė atskirajame skunde (taip pat ir kituose savo procesiniuose dokumentuose) pripažinus obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis prašo taikyti restituciją, t. y. ieškovės sumokėtas už obligacijas lėšas grąžinti į jos sąskaitą, kuriai (banko sąskaitai) taikoma indėlių ir investicijų apsauga, aktualus draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimas ir taikymas. Pirmiausia kasacinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investicijų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas Snoras) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

29Nagrinėjamu atveju obligacijų pasirašymo sutartys yra pasirašytos ir įsigaliojusios, jos priklauso ieškovei (yra jos vertybinių popierių sąskaitoje), dėl to ginčo byloje nėra, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės nuostoliai (žala) kildinami dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

30Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl atsakovo tinkamo pareigų atlikimo apgaulės ir (ar) suklydimo įtakoje, pirmiausia vertintinas atsakovo, kaip investicinės įmonės, elgesys. Ieškovė procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdžiuose, laikėsi pozicijos, kad ji buvo suklaidinta dėl obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ. Nurodė, kad jai nebuvo atskleista aplinkybė, jog obligacijos nėra draudžiamos, rizika, susijusi su obligacijų, kaip vertybinių popierių, įsigijimu neatskleista obligacijų pasirašymo sutartyse, jose vartojama tik abstrakti standartinė formuluotė, kad investuotojas patvirtina, jog „buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Be to, 2011-03-08 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkte nurodyta, kad „siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

31Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėta nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai yra apdrausti. Be to, ieškovė neneigia, kad buvo susipažinusi su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Nors teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog žodžiu aiškiai ir suprantamai paaiškino ieškovei, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, tačiau įstatymo nuostatos nepaaiškinimas nėra pakankamas pagrindas nuginčyti šalių sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą poziciją.

32Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas (ypač – apie jų draustumą pagal IĮIDĮ); 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmenį remiantis vidutinio vartotojo etalonu ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį ar ne. Taip pat darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentas, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovas neatskleidė ieškovei apie obligacijų nedraudžiamumą pagal IĮIDĮ, todėl akivaizdu, kad atsakovas nuslėpė nuo ieškovės esminę informaciją apie sudaromas sutartis, iš esmės nėra teisiškai reikšmingos tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Šiuo pagrindu atmestinas ir apeliantės teismo posėdyje išsakytas argumentas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių metu galiojusios IĮIDĮ redakcijos 13 str. nuostatų, susijusių su informavimu apie draudimą. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

33Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tokias bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu ieškovės ieškinys buvo atmestas: 1) ieškovė atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo pasekmės jai buvo išaiškintos (b. l. 45); 2) ieškovė neneigė, kad buvo susipažinusi su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, ieškovė skaitė tiek ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, tiek Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir jos priedus; 3) Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką; 4) ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis lėmė manymas, jog obligacijos yra draudimo objektas; 5) ieškovė sudarė 3 obligacijų pasirašymo sutartis; 6) 2011-11-15 visuomenės informavimo priemonėse pasirodžius informacijai apie „lietuviško“ banko galimą veiklos apribojimą, atsakovui pateikė tik reikalavimą nutraukti obligacijų pasirašymo sutartis, bet neprašė nutraukti terminuotojo indėlio sutarčių; 7) ieškovės sūnus ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo atsakovo skyriaus, kuriame ieškovė sudarė ginčo sutartis, vadovu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nepaisant atsakovo informavimo pareigos atlikimo tinkamumo, ieškovė esmine aplinkybe nelaikė obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ. Ieškovės argumentus, kad jos turimas aukštasis išsilavinimas nėra finansų srities ar teisinis (o filologinis), todėl, bankui aiškiai ir suprantamai nenurodžius, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, ji negalėjo suprasti obligacijų pasirašymo sutarčių rizikos, paneigia tiek kasacinio teismo išaiškinimas dėl obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, samprata, tiek konkrečios šios bylos faktinės aplinkybės. Ieškovė, nors ir neturėdama specialaus išsilavinimo, atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, yra mokslus baigusi, dirbanti ir Lietuvos aktualijomis besidominti (tai patvirtina į bylą pateikti straipsniai, susiję su atsakovu) moteris. Nors ieškovės procesiniuose dokumentuose ir vykusiuose teismo posėdžiuose buvo įrodinėjama, kad tuo atveju, jei ieškovė būtų žinojusi apie obligacijų nedraudžiamumą, ji niekada nebūtų sudariusi obligacijų pasirašymo sutarčių, tai paneigia byloje esantys duomenys. Visų pirma teismas pažymi, kad obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo aplinkybės yra vertintinos retrospektyviai, todėl šiuo metu, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų (tarp jų ir ieškovė), patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių. Tačiau siekiant teisingo ginčo išsprendimo reikalinga vertinti tas aplinkybes, kurios susiklostė obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu. Akivaizdu, kad obligacijų įsigijimas (investavimas į emitento leidžiamas obligacijas) lėmė didesnę investicinę grąžą nei indėliai. Tai, kad ieškovė 2011-11-15 sužinojusi apie pirmus galimus atsakovo nemokumo požymius kreipėsi į banką prašydama nutraukti tik obligacijų, bet ne indėlių sutartis, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė suvokė visus rizikos veiksnius ir kad atsakovo nemokumo atveju negaus indėlio ir investicijų draudimo išmokos už įsigytas obligacijas. Ieškovės skirtumų tarp obligacijos, kaip vertybinio popieriaus, ir indėlio skirtumų (konkrečiai – draustumo) žinojimą patvirtina ir aplinkybės, jog ieškovė panašiu metu sudarinėjo ir obligacijų pasirašymo sutartis ir indėlių sutartis (atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė šalia obligacijų sutarčių buvo sudariusi dar dvi terminuotųjų indėlių sutartis: 2010-12-15 Nr. DE20101215V990507 ir 2011-03-31 DE20110331V990393, pastaroji sudaryta po 2011-03-08 Obligacijų sutarties sudarymo; tai patvirtina byloje esanti medžiaga (t. 1, b. l. 37–37), o ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis sudarė ne vienu metu (2011-03-08, 2011-04-22, 2011-07-27). Be to, iš teismo posėdžio, vykusio 2013 m. spalio 29 d., protokolo matyti, kad ieškovė ne pirmą kartą susidūrė su obligacijomis. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su obligacijomis yra susidūrusi vieną kartą, Lietuvos taupomojo banko laikais, tai buvo skolos lakštai (t. 2, b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bylos aplinkybės verčia abejoti ieškovės teiginiais, kad ji nesuvokė visų rizikos veiksnių ir kad buvo suklaidinta dėl atsakovo finansinės padėties. Kitaip tariant, ieškovė neįrodė, kad obligacijų draudžiamumas jai buvo esminė sąlyga, apsisprendžiant dėl ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo.

34Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 str.), konstatavo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą kad ieškovė buvo atsakovo apgauta. Minėta, kad banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186, nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d., kai obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2011-03-08 iki 2011-07-27, pati ieškovė į banką dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nutraukimo kreipėsi 2011-11-15. Byloje nesant duomenų, o ieškovei neįrodžius, kad ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu bankas buvo faktiškai nemokus, negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu.

35Dėl bylinėjimosi išlaidų

362016 m. sausio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas advokatas S. U. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame prašė ieškovės L. L. atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą, iš ieškovės trečiajam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidas – 1 038,19 Eur; pridėjo bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus: 1) PVM sąskaitą faktūrą TGSLT Nr. 04716; 2) PVM sąskaitą faktūrą TGSLT Nr. 05247; 3) PVM sąskaitą faktūrą TGSLT Nr. 1600134; 4) mokėjimus už suteiktas teisines paslaugas. Nurodė, kad už atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, trečiasis asmuo patyrė 1 270,50 Lt (367,96 Eur) išlaidų, už pasirengimą bylai ir atstovavimą 2013 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame teismo posėdyje 1 361,25 Lt (396,25 Eur), už pasirengimą ir atstovavimą 2016 m. sausio 19 d. teismo posėdyje – 275,98 Eur.

37Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis procesinio dokumento ir ar veiksmo atlikimo metu galiojusia aktualia Rekomendacijų redakcija, teismas, įvertinęs atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį, taip pat atsižvelgęs į posėdžių trukmę, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme sumokėti sudaro 370 Eur.

38Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, taip pat tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

41Priteisti iš ieškovės L. L. (a. k. ( - ) trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 370 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant G. L.,... 3. dalyvaujant ieškovės L. L. atstovei advokatei N. K., atsakovo banko SNORAS... 4. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą... 5. Teisėjų kolegija... 6. I. Ginčo esmė... 7. Ieškovė L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui likviduojamai AB... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi civilinę bylą... 10. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2011 m. kovo 8 d. sudarė... 11. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų... 12. Pažymėjo, kad ieškovė neneigė, kad buvo susipažinusi su obligacijų... 13. Teismo nuomone, nors atsakovas neįrodė, kad žodžiu aiškiai ir suprantamai... 14. Pasak teismo, ieškovė, kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo,... 15. Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė... 16. Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus... 17. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai... 18. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013... 19. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo... 20. Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Valstybės įmonė... 21. Teismo posėdyje ieškovės atstovė palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją... 22. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė atskirąjį skundą atmesti,... 23. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo palaikė prašymą atskirąjį skundą... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 25. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė ir atsakovas sudarė 3... 26. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d.... 27. Ieškovė 2012-11-13 su ieškiniu (2013-02-14 patikslintas ieškinys) kreipėsi... 28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju... 29. Nagrinėjamu atveju obligacijų pasirašymo sutartys yra pasirašytos ir... 30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo... 31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėta nuoroda, jog banko... 32. Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias... 33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tokias bylos... 34. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl obligacijų pasirašymo... 35. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 36. 2016 m. sausio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas... 37. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,... 38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.... 41. Priteisti iš ieškovės L. L. (a. k. ( - ) trečiajam asmeniui VĮ...