Byla 2A-173/2013
Dėl nuostolių priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui M. V

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1897-605/2011, pagal ieškovo bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ ieškinį atsakovo K. M. komanditinei ūkinei bendrijai „Makvis“ dėl nuostolių priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui M. V.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas bankrutavusios įmonės ieškinio dėl nuostolių atlyginimo priteisimo pagrįstumo klausimas.

5Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 24 d. M. V. firmai „Dinolita“ (toliau – firma „Dinolita“) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė R. M. (toliau – administratorė). 2010 m. rugpjūčio 19 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto.

6Administratorė, patikrinusi bankrutuojančios įmonės finansinius dokumentus nustatė, kad firma „Dinolita su K. M. KŪB „Makvis“ (toliau – KŪB „Makvis“) 2004 m. sudarė tris pasaugos sutartis, kuriomis firma „Dinolita“ KŪB „Makvis“ perdavė saugoti 120 758,08 Lt vertės prekių. Administratorei pareikalavus KŪB „Makvis“ grąžinti prekes, šis atsisakė tai padaryti motyvuodamas tuo, kad prekes grąžino, tačiau nepateikė prekių grąžinimo akto ar pakvitavimo. Administratorė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 120 758,08 Lt nuostolių už negrąžintas prekes.

7Trečiasis asmuo M. V. ieškinį palaikė, nurodydama, kad prekės ieškovui nebuvo grąžintos. M. V. dėl ligos daugiau kaip metus nebuvo darbe, o laikinasis direktorius tik vėliau informavo, kad prekės pagal minėtas pasaugos sutartis nebuvo grąžintos.

8Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Jo teigimu, ieškovas prekes seniai susigrąžino ir bankroto bylos iškėlimo metu negrąžinto turto neturėjo.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remiantis tikimybių pusiausvyros teorija sprendė, kad labiau tikėtina, kad atsakovas ieškovui prekes grąžino. Tokia išvadą grindė abiejų įmonių vadovų abipusiu pasitikėjimu, aplinkybe, kad prekių grąžinimo ieškovui aktai nebuvo pasirašomi, pasaugos sutartyse nebuvo nurodyti konkretūs saugojimui perduotų prekių pavadinimai, jų kainos, be to, sutartyse nenumatyta prekių saugojimo termino pabaiga. Šalys, iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo ne kartą pasirašė skolų suderinimo aktus, tačiau juose ieškovas jokių pastabų atsakovui dėl tariamai negrąžintų prekių vertės nepateikė. Ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose nenustatytas bankrutuojančios įmonės prekių trūkumas. Administratorės 2008 m. gruodžio 4 d. – 2009 m. vasario 6 d. veiklos ataskaitoje (44-53 b. l.) nurodyta 29 275,66 Lt trumpalaikio turto vertė, kuri yra ženkliai mažesnė nei tariamai negrąžintų prekių vertė. Teismas taip pat rėmėsi Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1807-436/2008, kuria ieškovui iškelta bankroto byla. Teismo vertinimu, ši nutartis taip pat patvirtina, kad firmai „Dinolita“ iškeliant bankroto bylą, firma turėjo tik 6 151,55 Lt vertės prekių. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovo savininkė ir vadovė, inicijuodama savo įmonei bankroto bylos iškėlimą, pateikdama teismui visus duomenis apie įmonės turtą, finansinius įsipareigojimus bei skolininkus, ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų iki bankroto bylos iškėlimo momento išreikalauti iš atsakovo tariamai negrąžintas prekes, kurių gamintojo nustatyto galiojimo termino trukmė svyruoja nuo 360 iki 720 dienų (54-55 b. l.), nors turėjo pareigą tinkamai rūpintis įmonės turtu ir veikti išimtinai firmos interesais. Teismas pažymėjo, kad visų perduotų saugojimui prekių galiojimo laikas pasibaigė 2006 m. lapkričio mėn. Todėl ieškinys, praėjus beveik penkeriems metams dėl nuostolių atlyginimo, dėl negrąžintų prekių, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, laikytinas nepagrįstu. Be to, teismas pripažino, kad buvo sudarytos tik dvi – 2004 m. kovo 22 d. ir 2004 m. lapkričio 4 d. pasaugos sutartys, nes trečioje 2004 m. kovo 22 d. pasaugos sutartyje nurodytos tos pačios prekės, kaip ir kitoje 2004 m. kovo 22 d. sutartyje.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Firma „Dinolita“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

131. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, o padarytos išvados yra grindžiamos įrodymais nepagrįstomis prielaidomis. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turėjo įrodyti atsakovas.

142. Prekių kiekio ir jų rūšies tapatumas nepaneigia fakto, kad ieškovas tą pačią dieną galėjo perduoti du kartus tas pačias prekes. 2004 m. kovo 22 d. abi pasaugos sutartys yra skirtingo formato, teksto ir struktūros, todėl negali būti laikomos vienos sutarties egzemplioriais. Taigi, teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo sudarytos dvi, o ne trys pasaugos sutartys.

153. Atsakovas turėjo pateikti rašytinį patvirtinimą, kad įvykdė prievolę, tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Pirmos instancijos teismo vertintos aplinkybės, susijusios su draugiškais šalių santykiais, ieškovo apskaitos duomenimis ir kitais faktais neįrodo tinkamo atsakovo prievolės įvykdymo fakto. Pasaugos sutarčių turinys (kainos, terminai, prekių pavadinimai) neturi jokios įtakos sutarčių galiojimui ir neįrodo prekių grąžinimo fakto. Šio fakto neįrodo ir aplinkybė, kad atsakovo žinioje esančios prekių atsargos nebuvo apskaitytos ieškovo apskaitoje ir nenagrinėtos bankroto administratoriaus ataskaitoje. Ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo klaidingai (galimai nusikalstamai) apskaitė prekių atsargas, o administratorė apie negrąžintas prekes sužinojo tik po ataskaitų sudarymo dienos.

16Atsakovas KŪB „Makvis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

171. Pasaugos sutarčių pagrindu atsakovo saugojimui perduotas prekes ieškovas įsigijo iš atsakovo. Šalims bendradarbiaujant ne vienerius metus, tarp įmonių vadovų esant visiškam pasitikėjimui, atskiri saugojimui perduotų prekių grąžinimo ieškovui aktai nebuvo pasirašomi. Šalys pasirašytinai nefiksavo atsakovo žiniai perduotų prekių grąžinimo ieškovui fakto todėl, kad atsakovas buvo vienintelis ieškovo tiekėjas, kurio produkcijos perpardavimas buvo pagrindinė ieškovo pajamas generuojanti veikla, o ginčo šalys viena kita besąlygiškai pasitikėjo. Atsakovas savo patalpose ieškovo reikmėms buvo suteikęs atskirą vietą ieškovo prekių sandėliavimui, o ieškovo atstovai galėjo netrukdomi patekti į atsakovo patalpas ir pasiimti jiems reikalingas prekes jų pačių pasirinktu metu. Prekes perdavus saugoti trečiajam asmeniui, jos ir toliau liko savininko nuosavybėje bei buhalterinėje juridinio asmens apskaitoje apskaitomos kaip šios įmonės turtas. Firmos savininkė inicijuodama savo firmai bankroto bylą įmonės balanse neapskaitė pagal pasaugos sutartis perduoto turto, o bylos nagrinėjimo metu firmos „Dinolita“ vadovas K. M. patvirtino, kad pasaugos sutartys buvo sudarytos M. V. prašymu ir iniciatyva, visos pasaugos sutarčių pagrindu saugojimui perduotos prekės ieškovui buvo grąžintos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tikimybių pusiausvyros principu ir pagrįstai ieškinį atmetė.

182. Pasaugos sutartyse nurodomi tik prekių kodai, bet ne atskirų prekių kaina. Nei firmos savininkė, nei administratorė nenurodė, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatyta būtent tokia prekių vertė, kuri nurodyta ieškinyje.

193. Teismas tinkamai įvertino įrodymus ir konstatavo, kad tarp šalių buvo sudarytos tik dvi pasaugos sutartys, o trečiasis dokumentas, formaliai panašus į dar vieną (atskirą) pasaugos sutartį, laikytinas pirmosios pasaugos sutarties patikslinimu.

204. Pasaugos sutartimis saugotų prekių galiojimo laikas buvo ribotas (nuo 1 iki 2 metų) ir baigėsi 2006 m. Todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo prekių vertę atitinkančios kompensacijos, nes tokiu atveju, ieškovui delsiant atsiimti prekes, dėl prekių nuvertėjimo atsakomybė tenka pačiam ieškovui.

215. Atsakovas pasaugos sutarčių pagrindu neįgijo nuosavybės teisių į prekes, todėl neturėjo teisės jų perleisti tretiesiems asmenis. Taigi, ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas ieškovo prekes realizavo ir turi atlyginti pinigais prekių vertę.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

24Byloje kilęs ginčas dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, sprendžiant tarp šalių ginčą dėl pasaugos sutartimis perduotų prekių grąžinimo.

25Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurie atsakovo teigimu patvirtina, kad firmai „Dinolita“ keliant bankroto bylą, pagal pasaugos sutartis buvo grąžintos visos prekės.

26Dėl naujų įrodymų pateikimo

27CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „ Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; ir kt.).

28Nagrinėjamu atveju, prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme grindžiamas tuo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo motyvus. Atsakovo teigimu, pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad tarp tų pačių šalių, kitoje civilinėje byloje, ieškovas įrodinėjo, kad keliant firmai „Dinolita“ bankroto bylą, šios firmos buhalterinės apskaitos duomenys atspindėjo tikrąją firmos turtinę padėtį, priešingai, nei nurodo apeliantas šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti nauji įrodymai yra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui ir reikalauja įvertinimo. Šių dokumentų įvertinimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovo prašymas tenkintinas ir apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai priimtini.

29Dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

30Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.).

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

32Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių priteisimo dėl negrąžintų prekių pagal pasaugos sutartis grindžia trimis pasaugos sutartimis, kuriomis ieškovo teigimu, atsakovui buvo perduotos 120 758,08 Lt vertės auto chemijos prekės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2004 m. kovo 22 d. pasaugos sutartys, kurios apelianto teigimu yra dvi savarankiškos sutartys, yra viena sutartis. Vienoje iš 2004 m. kovo 22 d. sutarčių yra aiškūs taisymai, skaičių koregavimai ir išbraukimai, kurie teisėjų kolegijos vertinimu reiškia atsiimtų prekių kiekį (7 b. l.). O kitoje 2004 m. kovo 22 d. pasaugos sutartyje (8 b. l.) yra perrašyti prekių likučiai, pagal pirminę ir ištaisytą sutartį. Nors ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme laikosi pozicijos, kad tai yra dvi nesusijusios pasaugos sutartys, pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu firmos „Dinolita“ savininkė nurodė, kad viena jų buvo laikoma, kaip juodraštis (127-135 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visus taisymus, išbraukimus ir prekių kiekio atitiktį sekančioje 2004 m. kovo 22 d. pasaugos sutartyje, būtent tokia išvada yra labiausiai tikėtina, jog viena iš sutarčių buvo tik juodraštis. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino 2004 m. kovo 22 d. dvi pasaugos sutartis, kaip vieną.

33Apelianto teigimu, atsakovas turėjo pateikti rašytinį patvirtinimą, kad grąžino prekes, tačiau tokių įrodymų nepateikė, o pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės, susijusios su draugiškais šalių santykiais, ieškovo apskaitos duomenimis ir kitais faktais neįrodo tinkamo atsakovo prievolės įvykdymo fakto. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

34CK 6.830 straipsnio 1,2 dalys numato, kad pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Pasaugos sutartys gali būti atlygintinės arba neatlygintinės. CK 6.831 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas saugotojo išduotu davėjui kvitu ar kitu dokumentu, žetonu (numeriu) arba kitokiu ženklu. Paprastos rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės. Kaip teisingai nurodo atsakovas, CK šeštosios knygos XLII skyriaus nuostatos nenumato privalomo perduotų saugojimui daiktų grąžinimo fakto rašytinio patvirtinimo. Todėl apeliantas nepagrįstai laiko, kad tik rašytinis perduotų daiktų grąžinimo patvirtinimas gali patvirtinti atsakovo tinkamai įvykdytą prievolę. Visų pirma, atsakovas buvo prekių tiekėjas, o ne profesionalus daiktų saugotojas. Bylos medžiaga, bei šalių pateikti rašytiniai įrodymai liudija, kad šalys juridinių asmenų finansinės atskaitomybės dokumentuose nenurodydavo atsiimamų prekių kiekių, išskyrus išbraukimus ar taisymus, t. y., atskiruose dokumentuose, priėmimo – perdavimo aktuose nebuvo fiksuojami grąžintų prekių kiekiai, nes tiek ieškovas, tiek atsakovas tokių dokumentų nepateikė, nors bendradarbiavo 8 metus, o apyvarta siekė 2 milijonus litų. Taigi, iš šalių paaiškinimų ir pateiktų dokumentų akivaizdu, kad, nei ieškovas, nei atsakovas neturi tokių dokumentų ir įrodymų, kadangi tarp šalių nebuvo susiklosčiusi tokia bendradarbiavimo praktika – prekių perdavimo aktais ar pakvitavimais grąžinti ieškovui prekes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi firmos „Dinolita“ finansinės atskaitomybės dokumentais, kuriais remiantis firmai „Dinolita“ buvo keliama bankroto byla. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.). Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Nors balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti, nagrinėjamu atveju firmos „Dinolita“ apskaitytas turtas ir jo vertė yra reikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Iš firmos „Dinolita“ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad firma neapskaitė balanse atsakovui perduoto turto saugojimui ir šios bylos kontekste tai reiškia, kad jokio ieškovo turto pas atsakovą nebuvo likę. Būtina įvertinti ir tai, kad ginčo turtas nebuvo ilgalaikio galiojimo ir buvo susijęs su ieškovo kasdienine veikla - prekių realizavimu ir pelno gavimu, taigi vadovaujantis logikos dėsniais, nebuvo pagrindo iš atsakovo realizavimui įgytų prekių perduoti saugojimui ir neatsiimti (nerealizuoti) jų tokį ilgą laikotarpį, nors atsakovo teigimu, prekyba tuo metu vyko sėkmingai. Atsakovo apeliaciniam teismui pateikti nauji rašytiniai įrodymai, kuriais firmos „Dinolita“ savininkė rėmėsi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-224-436/2012, pagal K. M. KŪB „Makvis“ netiesioginį ieškinį atsakovei M. V. dėl žalos atlyginimo, taip pat liudija, jog firma „Dinolita“ nuosekliai laikėsi pozicijos, kad firmos „Dinolita“ apskaitoje nurodyti duomenys dėl turto masės ir vertės yra teisingi, o tai paneigia ieškovo argumentus, kad atsakovui perduotas saugoti turtas neva buvo pamirštas.

35Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, faktines bylos aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą, nepažeidė procesinių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176-178, 185 str.), pagrįstai rėmėsi tikimybių pusiausvyros principu, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šalių ne kartą pasirašyti skolų suderinimo aktai, Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1807-436/2008, kuria firmai „Dinolita“ iškelta bankroto byla, kurioje patvirtinta firmos prekių atsargų vertė, bankroto administratoriaus nustatyta firmos „Dinolita“ trumpalaikio turto vertė, ginčo prekių trumpas galiojimo laikas paneigia ieškovo argumentus, apie neva pamirštas ir atsakovo žinioje esančias prekes, todėl teisėjų kolegija ieškovo apeliacinį skundą atmeta, kaip nepagrįstą.

36Dėl bylinėjimosi išlaidų

37CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 3 d.). Remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

38Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 5 514,82 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir pateikia rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pripažįsta, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas gali reikalauti ne daugiau kaip 1,5 MMA arba 1 500 Lt, tačiau atsakovo įsitikinimu, ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovas turi teisę į visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pritaria šiems atsakovo argumentams.

39Bylos duomenys liudija, kad ieškovas šį ieškinį pareiškė 2011 m. vasario 4 d., t. y., tik tuomet, kai KŪB „Makvis“- trečiosios eilės bankrutavusios firmos „Dinolita“ kreditorius- inicijavo (2009-05-25) civilinę bylą prieš firmos „Dinolita“ savininkę M. V. dėl nuostolių atlyginimo dėl firmai sudarytų nenaudingų sandorių ir pasisavintų lėšų (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-224-436/2012). Nors Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-224-436/2012 ir atmetė KŪB „Makvis“ netiesioginį ieškinį, tačiau firmos „Dinolita“ savininkė ir bankroto administratorė nuo 2009 m. gegužės mėn. atsikirtimus minėtoje byloje grindė aplinkybe, jog firmos savininkė yra perdavusi visą firmos turtą bankroto administratorei, o sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraštyje esantys duomenys yra teisingi ir tinkamai atspindi firmos „Dinolita“ finansinę būklę. Taigi 2011 m., lygiagrečiai nagrinėjamose civilinėse bylose, firmos „Dinolita“ savininkė ir administratorė vienoje byloje teigė, kad visas firmos turtas yra perduotas administratorei ir finansinės atskaitomybės duomenys atitinka tikrąją firmos finansinę padėtį, o kitoje byloje įrodinėjo priešingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia firmos „Dinolita“ savininkės ir administratorės pozicija laikytina nesąžininga, todėl atsakovas pagrįstai teigia, jog turi teisę į visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jų atsiradimą lėmė atsakovo patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už jam suteiktas teisines paslaugas dėl to, jog atsakovas gynėsi nuo jam ieškovo pareikšto turtinio reikalavimo, laikydamas jį neteisėtu ir nepagrįstu. Be to, nagrinėjant bylą, atsakovo atstovas nagrinėjo teisinę doktriną ir jurisprudenciją, teikė papildomus įrodymus, teismų praktikos apibendrinimus ginčo klausimu bei įrodinėjimo normų taikymo ypatumus, todėl teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų teisinės pagalbos išlaidų ir atsakovui iš ieškovo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kaip teisingai nurodo atsakovas, šios išlaidos priteistinos iš firmos „Dinolita“ administravimo išlaidų, nes tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2 d., 3 d.). Taigi vadovaujantis išdėstytu, atsakovui iš firmos „Dinolita“ administravimo išlaidų priteistina 5 514,82 Lt teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93 str. 4 d., 98 str. 3 d.).

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42Atsakovui K. M. komanditinei ūkinei bendrijai „Makvis“ (į. k. 124489682) priteisti iš bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ (į. k. 135866316) 5 514,82 Lt teisinės pagalbos išlaidų apmokant jas iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas bankrutavusios įmonės ieškinio dėl nuostolių... 5. Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 24 d. M. V. firmai „Dinolita“... 6. Administratorė, patikrinusi bankrutuojančios įmonės finansinius dokumentus... 7. Trečiasis asmuo M. V. ieškinį palaikė, nurodydama, kad prekės ieškovui... 8. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Jo teigimu, ieškovas prekes seniai... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Firma „Dinolita“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m.... 13. 1. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, o... 14. 2. Prekių kiekio ir jų rūšies tapatumas nepaneigia fakto, kad ieškovas tą... 15. 3. Atsakovas turėjo pateikti rašytinį patvirtinimą, kad įvykdė prievolę,... 16. Atsakovas KŪB „Makvis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 17. 1. Pasaugos sutarčių pagrindu atsakovo saugojimui perduotas prekes ieškovas... 18. 2. Pasaugos sutartyse nurodomi tik prekių kodai, bet ne atskirų prekių... 19. 3. Teismas tinkamai įvertino įrodymus ir konstatavo, kad tarp šalių buvo... 20. 4. Pasaugos sutartimis saugotų prekių galiojimo laikas buvo ribotas (nuo 1... 21. 5. Atsakovas pasaugos sutarčių pagrindu neįgijo nuosavybės teisių į... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės... 24. Byloje kilęs ginčas dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisyklių... 25. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius... 26. Dėl naujų įrodymų pateikimo... 27. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 28. Nagrinėjamu atveju, prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės... 29. Dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo... 30. Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. CPK 178 straipsnyje... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje... 32. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą dėl nuostolių priteisimo dėl... 33. Apelianto teigimu, atsakovas turėjo pateikti rašytinį patvirtinimą, kad... 34. CK 6.830 straipsnio 1,2 dalys numato, kad pasaugos sutartimi viena šalis... 35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo sprendimo turinį,... 36. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 38. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 5 514,82 Lt... 39. Bylos duomenys liudija, kad ieškovas šį ieškinį pareiškė 2011 m. vasario... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 42. Atsakovui K. M. komanditinei ūkinei bendrijai „Makvis“ (į. k. 124489682)...