Byla A-525-2213-12
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovui Ramūnui Valatkai,

4atsakovui D. N.,

5atsakovo atstovui advokatui Deividui Kursevičiui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą atsakovui D. N. dėl turtinės žalos priteisimo.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) prašymu (t. I, b.l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 26 355 Lt.

10Nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Ministerijos ir UAB „Kia Auto“ taikos sutartį. Šalys minėta taikos sutartimi sutarė, kad atsakovų nuostoliai dėl automobilių pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu lygūs 52 710 Lt. UAB „Kia Auto“ prisiėmė 50 procentų nuostolių dalies ir sumokėjo Ministerijai 26 355 Lt, kaip pusę nuostolių, kuriuos Ministerija patyrė dėl buvusio Ministerijos sekretoriaus D. N. ir UAB „Kia Auto“ veiksmų. Atsakovas, dirbdamas Ministerijos sekretoriumi, buvo paskirtas Ministerijos Viešojo pirkimo komisijos pirmininku. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendžiu atsakovas D. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) ir nubaustas teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu vieniems metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 1 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį paliko galioti, ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1, 2 dalis ir pabrėžė, jog valstybės tarnautojas privalo atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą. Anot pareiškėjo, nurodytu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta atsakovo neteisėta kalta veika, kuri yra viena iš sąlygų valstybės tarnautojui atlyginti padarytą žalą. Nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis, konstatuota, kad UAB „Kia Auto“ ir Ministerijos nuostoliai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu lygūs 52 710 Lt. UAB „Kia Auto“ prisiėmė 26 355 Lt nuostolių, kuriuos atlygino Ministerijai. Todėl kita nuostolių dalis (26 355 Lt) yra padaryta atsakovo ir turi būti priteista iš atsakovo. Atsakovas neteisėtais kaltais veiksmais padarė Ministerijai 26 355 Lt žalą, todėl yra įrodytas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

11Atsakovas D. N. atsiliepimu į prašymą (t. I, b.l. 60–67) prašė prašymą atmesti.

12Teigė, jog pareiškėjas neturi teisės iš jo prisiteisti tariamai patirtą tiesioginę materialinę žalą, kadangi tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti jau yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.). Remdamasis, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog Ministerijai yra taikomi patys didžiausi apdairumo ir rūpestingumo standartai, todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2007 m. birželio 27 d., t. y. kai pareiškėjas, atsižvelgdamas į Viešojo pirkimo komisijos kolegialiai priimtus sprendimus, su UAB „Kia Auto“ sudarė automobilių pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškinio pateikimo terminas baigėsi atitinkamai po 3 metų – 2010 m. birželio 27 d. Be to, net ir tuo atveju, jeigu aplinkybės apie kilsiančią materialinę žalą pareiškėjui 2007 m. birželio 27 d. nebuvo žinomos, ieškinio senaties terminas tokiu atveju turėjo prasidėti nuo 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. nuo momento, kai atsakovo kabinete Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo pareigūnai (toliau – ir STT) atlikto kratą bei įteikė atsakovui pranešimą apie įtarimą. Pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą buvo nuolat primenama, t. y. dar 2007 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, remdamasis STT pateiktu raštu dėl atsakovui pareikšto įtarimo padarius nusikalstamą veiką, nušalino atsakovą nuo užimamų pareigų; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. 2 mėnesiams pratęsė terminą dėl atsakovo nušalinimo nuo pareigų; 2008 m. kovo 28 d. pareiškėjas iš Vilniaus apygardos teismo gavo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį dėl viešojo pirkimo sąlygų, viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo bei pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine. Taigi bet kokiu atveju pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma ne vėliau kaip 2008 m. kovo 28 d. Be to, teisei į ieškinį atsirasti pakanka priešingų teisei, o ne būtinai nusikalstamų veiksmų nustatymo, todėl pareiškėjo teisės pareikšti ieškinį nelėmė nagrinėjama baudžiamoji byla, o pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą bei neteisėtų veiksmų pasekmes, kad laiku pareikštų ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas galėjo prašyti bylą stabdyti, kol būtų paaiškėjęs tikslus žalos dydis (remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-20 nutarimu Nr. 39, nenustatytas žalos dydis ir įrodymų neturėjimas neturi įtakos ieškinio senaties eigos pradžiai). Be to, CK 6.249 straipsnio 3 dalis taip pat numato būsimos žalos įvertinimo galimybę. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-339/2010), pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju UAB „Kia Auto“ ir Ministerija, sudarydamos taikos sutartį, pačios susitarė dėl restitucijos taikymo būdo, t. y. byla iš esmės nebuvo išspręsta, teismo sprendimas minėtu klausimu nepriimtas. Kadangi teismas nutartimi tik patvirtino sulygtą šalių valią, ne teismas, o būtent UAB „Kia Auto“ ir Ministerija savo iniciatyva nusprendė, kokiu būdu ir apimtimi jos taikys abipusę restituciją. Pabrėžė, kad byloje nenustatyti prejudiciniai faktai dėl žalos dydžio, o teismo patvirtinta taikos sutartis turi teisinę galią tik ją pasirašiusiems asmenims, bet ne atsakovui, kuris nebuvo pasirašytos taikos sutarties šalimi. Todėl pareiškėjas žalos dydį šioje byloje privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne apsiriboti taikos sutartimi prisiimtų sąlygų nurodymu. Pažymėjo, kad žala turi turėti priežastinį ryšį su padaryta neteisėta veika, tuo tarpu pareiškėjas pats sau padarė žalos per pigiai įvertindamas grąžinamas transporto priemones. Teigė, jog tarp įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytų veikų ir pareiškėjo nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas kokiu nors būdu apribojo kitų Viešojo pirkimo komisijos narių balsavimo teisę balsuoti ar pateikti kokias nors pastabas dėl vykdomo konkurso ar pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi jo balsas nenulėmė komisijos sprendimo priėmimo ir pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie yra būtini pastarojo civilinei atsakomybei kilti, nėra. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ne kiekviena neteisėta veika turi sukelti neigiamas materialias teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju sprendimą įsigyti automobilius Viešo pirkimo komisija priėmė vienbalsiai, kiekvienas šios komisijos narys turėjo tik po vieną balsą, todėl priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir nuostolių taip pat nėra. Pareiškėjas, nuo pat automobilių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo toliau naudodamasis automobiliais, nesiėmė jokių veiksmų ateityje galimai kilsiančiai žalai sumažinti, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti paties aktyviais veiksmais sukurtą turto nuvertėjimą, ką pareiškėjas laiko ir savo nuostoliais, turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas ir dėl to turėtų būti taikytina CK 6.248 straipsnio 4 dalis. Atkreipė dėmesį į tai, kad net jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, analogiškoje situacijoje automobiliai, kuriuos būtų nusipirkęs bet kuris fizinis ar juridinis asmuo ir jais naudotųsi 3 metus, būtų nusidėvėję ne dėl to, kad buvo sudaryta atitinkama pirkimo–pardavimo sutartis, o dėl to, kad jais kažkas faktiškai naudojosi, todėl bet kokie praradimai pardavus/grąžinus automobilį yra sąlygoti nusidėvėjimo, tačiau nusidėvėjimas jokia apimtimi negali būti laikomas žala, nes ši sąvoka nepatenka į CK 6.249 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Ministerijai gavus visą turto vertę pinigais, jos turtas nesumažėjo, todėl pareiškėjas nėra patyręs jokios žalos ir neturi teisės ir į jos atlyginimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas pagal taikos sutartį iš UAB „Kia Auto“ dar gavo 26 355 Lt dydžio kompensaciją, taigi ne tik kad nepatyrė nuostolių, bet netgi gavo ekonominę naudą. Teigė, jog šalims taikos sutartimi pripažinus prokuroro ieškinį ir susitarus dėl restitucijos taikymo būdo, šalių sutartiniai teisiniai santykiai labiausiai atitiktų faktinius nuomos teisinius santykius (kadangi niekinis sandoris negalioja nuo jo sudarymo, tačiau faktinės aplinkybės liudija faktinį naudojimąsi daiktu). Pasak atsakovo, iš UAB „Transporent“ bei UAB „AVG Automix“ pažymų matyti, kad vidutinė automobilio „Kia Cee‘d“ arba analogiško automobilio ilgalaikės nuomos kaina be aptarnavimo mokesčių ir draudimų nuo 2007 m. liepos 1 d. sudarė apie 1 088 Lt per mėnesį, taigi pareiškėjas už automobilių ilgalaikę nuomą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2010 m. kovo 17 d. būtų sumokėjęs apie 107 712 Lt, o dabartinėmis aplinkybėmis į Ministerijos biudžetą sugrįžus 89 735 Lt, pastaroji išleido tik 51 603 Lt už faktinį naudojimąsi automobiliais. Padarė išvadą, kad pareiškėjas naudojosi automobiliais daugiau nei du kartus pigiau nei rinkos kainomis. Be to, šalys, besitardamos dėl restitucijos taikymo būdo, turėjo remtis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Pažymėjo, kad 2010 m. kovo 17 d. turto perdavimo ir priėmimo akte Nr. 14F-6 pagal minėtą instrukciją pareiškėjo paskaičiuota automobilių vertė sudarė 72 484,16 Lt, taikos sutartyje buvo sulygta dėl mažesnės automobilių vertės, o UAB „Kia Auto“ po mėnesio automobilius pardavė jau už 77 764 Lt. Atsakovo įsitikinimu, tai įrodo, kad pareiškėjas, pasirašydamas taikos sutartį sau nenaudingomis sąlygomis, pats prisiėmė riziką, kurios negali perkelti atsakovui. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 6.5 punktą atsakovo vidutinis darbo užmokestis, iš kurio pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalį galima išieškoti tiesioginę žalą, neviršijančią valstybės tarnautojo 6 vidutinių darbo užmokesčių, turėjo būti skaičiuojamas pagal 2009 metų balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, o ne laikotarpį nuo 2007 m. sausio 3 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d., t. y. nuo darbo Ministerijoje pradžios iki nušalinimo nuo pareigų momento. Pabrėžė, jog tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad pareiškėjui atitinkamas žalos dydis vis dėl to priteistinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalimi, žalos dydis turėtų būti sumažintas ne tik dėl jau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl atsakovo esamos turtinės padėties: atsakovo darbo užmokestis per mėnesį atskaičiavus mokesčius – 3 496 Lt, iš kurių 700 Lt skirta alimentams, o likusios pinigų sumos net nepakanka paskolai dengti, jokio kito kilnojamojo taip pat nekilnojamojo turto, išskyrus nebaigtą statyti ir bankui hipoteka įkeistą namą atsakovas neturi.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu (t. I, b.l. 181–189) prašymą patenkino visiškai ir priteisė Ministerijos naudai iš atsakovo D. N. 26 355 Lt turtinę žalą.

15Nustatė, kad atsakovas D. N. nuo 2007 m. sausio 3 d. paskirtas Ministerijos sekretoriumi, jis pagal kompetenciją atsakė už ministerijos ūkinę–finansinę veiklą bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka organizavo prekių ir paslaugų pirkimą, įgyvendino Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas ir viešųjų pirkimų, vykdomų Ministerijoje, įstaigose prie Ministerijos ir Ministerijos reguliavimo srities institucijose, priežiūrą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1R-98 D. N. paskirtas Ministerijos Viešojo pirkimo komisijos pirmininku. Viešojo pirkimo komisija 2007 m. birželio 14 d. vienbalsiai pripažino UAB „Kia Auto“ pasiūlymą laimėjusiu konkursą „Lengvųjų automobilių pirkimas“. 2007 m. lapkričio 28 d. atsakovo tarnybiniame kabinete buvo atlikta krata. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 30 d. nutartimi tenkino prokuroro prašymą laikinai nušalinti D. N. nuo užimamų Ministerijos sekretorius pareigų. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta, kad yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad D. N. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. veikdamas UAB „Kia Auto“ interesais ir siekdamas asmeninės naudos padėjo UAB „Kia Auto“ laimėti Ministerijos 2007 m. gegužės 30 d. paskelbtą 3 lengvųjų automobilių pirkimo supaprastintą viešąjį konkursą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 1P-167 atsakovas 2 mėnesiams buvo nušalintas nuo Ministerijos sekretoriaus pareigų, vėliau nušalinimas nuo pareigų pratęstas kol atsakovas 2009 m. gegužės 21 d. buvo grąžintas į Ministerijos sekretoriaus pareigas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 1P-56 D. N. nuo 2009 m. birželio 30 d. atleistas iš Ministerijos sekretoriaus pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010 konstatavo, kad D. N. įtaka nustatant konkurso sąlygas yra betarpiška ir pagrįsta bylos duomenimis. D. N., kaip valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. sudarė išskirtines pardavimo sąlygas UAB „Kia Auto“, dėl kurių ši įgijo pranašumą prieš kitas bendroves, prekiaujančias automobiliais, bei laimėjo konkursą. Taip buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimai, iškreipti rinkos ekonomikos santykiai bei Ministerijos galimybė įsigyti ekonomiškai ir pagal paskirtį tinkamiausius automobilius. Be to, sumenkintas Ministerijos prestižas bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Taigi, D. N. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-339/2010 konstatavo, jog teismai pagrįstai imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantį konkurso pagrindu Ministerijos ir UAB „Kia Auto“ sudarytą automobilių pirkimo–pardavimo sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu buvo juridinių asmenų atstovų nusikalstamų veiksmų padarinys, teismai pagrįstai taikė restituciją natūra bei nurodė pripažinto negaliojančiu sandorio šalims galimybę įgyvendinti teisę kreiptis dėl jų patirtos žalos atlyginimo, pareiškiant reikalavimus tiesiogiai už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, tačiau restitucijos taikymas natūra, kai Ministerijai tenka pareiga grąžinti automobilius, o UAB „Kia Auto“ – grąžinti įmokėtus pinigus, šiuo atveju pažeidžia teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principus bei negrąžina sandorio šalių į pirminę padėtį, nes tik vienai iš sandorio, pripažinto niekiniu, šalių (UAB „Kia Auto“) tenka procesinė ir materialioji našta kaltų asmenų reikalauti nuostolių atlyginimo. Kadangi automobilių nusidėvėjimo, kaip tokio, nustatymas ir jo dydžio apskaičiavimas yra fakto klausimas, kurio spręsti kasacinis teismas neturi kompetencijos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui šiam klausimui iš naujo išnagrinėti, nurodė, kad dėl restitucijos taikymo turėtų būti sprendžiama, prieš tai įvertinus visus galimus sandorio šalims bendrai kilusius neigiamus padarinius. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 patvirtino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Ministerijos ir UAB „Kia Auto“ 2010 m. lapkričio 12 d. taikos sutartį, pagal kurią Ministerija ir UAB „Kia Auto“ pripažino ieškinį dėl viešojo pirkimo sąlygų, viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo ir 2007 m. birželio 27 d. lengvųjų automobilių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Taikos sutartimi taip pat sutarta, jog 3 automobilių „Kia Cee‘d“ rinkos vertė jų perdavimo UAB „Kia Auto“ dieną (2010-03-17) sudarė 63 400 Lt, kuriuos UAB „Kia Auto“ prieš sudarydama taikos sutartį grąžino Ministerijai. Atsižvelgiant į minėtų automobilių rinkos vertę jų grąžinimo metu bei į jų moralinį nusidėvėjimą, kuris sudarė 33 800 Lt, šalys sutarė, jog Ministerijos ir UAB „Kia Auto“ nuostoliai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu lygūs 52 710 Lt (149 910 Lt – 63 400 Lt – 33 800 Lt), kurių 50 procentų (26 355 Lt) Ministerijai įsipareigojo sumokėti per 30 dienų, skaičiuojant nuo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėjimo. Šią sumą UAB „Kia Auto“ Ministerijai sumokėjo 2010 m. gruodžio 30 d.

16Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis taikytina tik asmenims, kurių veikla užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas. Padarė išvadą, kad D. N. vykdė vidaus administravimo veiklą, kaip ji apibrėžiama ABTĮ 2 straipsnio 2 dalyje, todėl pareiškėjas tinkamai nurodė jo, kaip valstybės tarnautojo, materialinės atsakomybės teisinį pagrindą – Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgė į Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, 58 straipsnio 4 dalį ir pabrėžė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010 konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas bei kaltė, vykdant vidaus administravimo funkcijas, todėl, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, šios aplinkybės – tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė – iš naujo neįrodinėjamos nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo bei ar pastarojo veiksmais buvo padaryta tiesioginė žala. Remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13/2010 m., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-339/2010 ir padarė išvadą, kad tarp atsakovo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys bei pastarojo veiksmais buvo padaryta tiesioginė žala pareiškėjui. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 patvirtino tarp Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Ministerijos ir UAB „Kia Auto“ 2010 m. lapkričio 12 d. sudarytą taikos sutartį, kurioje šalys pačios susitarė dėl restitucijos taikymo būdo. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (bylos Nr. 3K-3-108/2010, 3K-3-354/2008), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.156, 6.985 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio 2, 4 dalis, padarė išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2010 patvirtinta 2010 m. lapkričio 12 d. taikos sutartis tarp Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Ministerijos ir UAB „Kia Auto“ turi teisinę galią tik ją pasirašiusiems asmenims, bet ne atsakovui, kuris nebuvo pasirašytos taikos sutarties šalimi, todėl pareiškėjas žalos dydį šioje byloje privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsižvelgdamas į CK 1.80 straipsnio 2 dalį, 6.145, 6.146 straipsnius, civilinėje byloje Nr. 2-2184-104/2009 pateiktą paaiškinimą, UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ ataskaitas (Nr. 2100321, Nr. 2100322, Nr. 2100323), 2010 m. kovo 17 d. turto perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 14F-6, padarė išvadą, kad Ministerijos nurodyta 26 355 Lt nuostolių suma apskaičiuota pagrįstai, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus. Papildomai nurodė, kad UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“, atlikdamas automobilių vertinimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Įsakymas) patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, todėl kritiškai vertino argumentus, kad šia tvarka ir instrukcija nesivadovauta. Nesutiko su atsakovo teiginiais, kad taikos sutartyje buvo sulygta dėl mažesnės automobilių vertės, o UAB „Kia Auto“ po mėnesio automobilius pardavė jau už 77 764 Lt. Pažymėjo, jog nuostoliai apskaičiuojami iš nuostolių dėl nusidėvėjimo sumos atėmus nuostolių dėl eksploatavimo sumą, o nuostolių suma pagal pateiktą skaičiavimą nekinta net ir įvertinus automobilius didesne kaina.

17Teismas atsižvelgė į CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.126 straipsnį, 1.127 straipsnio 1 dalį ir nurodė, jog, sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, atsižvelgtina ir į teisinio santykio, iš kurio kilo nagrinėjamas ginčas, specifiką. Pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A146-208/2010), nurodė, jog įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą sieja su žalos paaiškėjimo diena ir kiekvienu atveju byloje turi būti nustatytas konkrečia data apibrėžtas tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo laikas, nuo kurio turi būti skaičiuojama šioje įstatymo normoje nustatyto termino eigos pradžia. Žalos paaiškėjimo diena Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalies prasme laikytina visumos aplinkybių, kurios patvirtina žalos atitinkamam įstaigos turtui padarymo faktą ir jos dydį, pagrįstą atitinkamais dokumentais, paaiškėjimo kalendorinė data. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytų neigiamų pasekmių jo teisėms ir interesams atsiradimas sietinas ne su nagrinėtose bylose priimtais teismų sprendimais, jų įsiteisėjimu, galimu procesų atnaujinimu, bet su konkrečiu faktu – atsakovo D. N., tuometinio Ministerijos sekretoriaus veiksmais, vykdant viešojo pirkimo procedūras, padarytos žalos pareiškėjai fakto bei jos dydžio konstatavimu. Kadangi pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo turtinę žalą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 16 d., konstatavo, kad Ministerija į teismą kreipėsi nepraleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų senaties termino.

18Pažymėjo, jog, nustačius, kad egzistuoja visos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos atlyginti valstybės tarnautojo padarytą žalą (tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė, prievolė atlyginti tik tiesioginę žalą bei priežastinis ryšys tarp tarnautojo neteisėtos kaltos veikos ir žalos atsiradimo), vertintina, ar, patenkinus pareiškėjo reikalavimą priteisti 26 355 Lt, nebus pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytos valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygos, pagal kurias valstybės tarnautojo atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Nurodė, kad Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, nustato darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos, todėl darytina išvada, kad minėtas aprašas šiuo atveju, t. y. apskaičiuojant darbuoto padarytą žalą, netaikytinas. Įvertinęs byloje pateiktą Ministerijos 2011 m. kovo 9 d. pažymą apie darbo užmokestį D. N., nustatė, kad 6 vidutinių darbo užmokesčių dydis sudaro 45 882,40 Lt, o atsakovo veiksmais padarytos žalos dydis – 26 355 Lt. Konstatavo, jog kadangi atlygintinos žalos dydis neviršija 6 vidutinių darbo užmokesčių, atsakovas privalo atlyginti visą savo veiksmais Ministerijai padarytą turtinę žalą, kuri sudaro 26 355 Lt. Pabrėžė, jog nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomos CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatos.

19III.

20Atsakovas D. N. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 195–200), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti, o tuo atveju, jeigu teismas netenkintų pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo – sumažinti priteistiną nuostolių atlyginimo dydį ir žalos atlyginimo sumokėjimą išdėstyti per 24 mėnesius nuo galutinio procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

211. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priežastinio ryšio buvimą, rėmėsi procesiniais teismų sprendimais, tačiau jokiais kitais argumentais jo egzistavimo nepagrindė. Tokia teismo pozicija yra ydinga, nes neatskleistas tariamos žalos atsiradimo mechanizmas, o teismo nurodytais procesiniais sprendimais teismai žalos klausimų, taigi ir priežastinio ryšio egzistavimo, išsamiai nenagrinėjo, apsiribodami bendro pobūdžio nurodymu, kad padaryta žala. Teigia, jog minėtais procesiniais sprendimais nurodyta, kokia žala padaryta jo veiksmais – sumenkintas Ministerijos prestižas ir eliminuota konkurencija, kuri galėjo sudaryti prielaidas Ministerijai įgyti turtą galimai palankesnėmis sąlygomis. Tuo tarpu pareiškėjas savo reikalavimo dėl žalos atlyginimo nei vienu šių pagrindų nereiškė. Be to, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, jo atliktų veiksmų su kitokia žala netapatino. Taip pat baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas kokiu nors būdu apribojo kitų komisijos narių balsavimo teisę. Pareiškėjas sprendimą sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį priėmė per įgaliotą organą – komisiją, kuri sprendimą priėmė vienbalsiai, todėl akivaizdu, jog atsakovo balsas, kai likusi komisijos sudėtis buvo vieningos nuomonės, neturėjo jokios reikšmės sandorio sudarymui. Teigia, jog kadangi viešųjų pirkimų komisija veikė Ministerijos interesais ir vardu, atitinkamą pareigą turėjo būtent pareiškėjas. Daro išvadą, jog aplinkybė, kad jis prisidėjo prie automobilių techninės specifikacijos rengimo, dėl ko galimai buvo apribota konkurencija, yra per toli nutolusi nuo sandorio sudarymo.

222. Pažymi, jog byloje nustatyta, kad Ministerija ir UAB „Kia Auto“ susitarė dėl nuostolių kompensavimo, o nuostolius sudaro automobilio nusidėvėjimas. Atsakovo nuomone, nusidėvėjimas apskritai nelaikytinas nuostoliais. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, kad sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo reikalavimai yra susiję su atsakovo veikla, automobilių nusidėvėjimas yra išimtinai susijęs su Ministerijos veiksmais. Ministerija taip pat turi atsakyti ir už tai, kad nesiekė tariamų nuostolių operatyviai sumažinti, pavyzdžiui, įvertinusi prokuroro ieškinio pagrįstumą, galėjo nedelsiant sutikti su ieškiniu ir kaip galima greičiau grąžinti automobilius. Ministerijai buvo žinoma apie nusidėvėjimą, tačiau atsakovas siekė bylinėtis ir toliau naudotis automobiliais, todėl tik Ministerija yra atsakinga už tokio sprendimo padarinius.

233. Teigia, jog UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ raštas Nr. 2101021 negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes neatitinka transporto priemonės vertinimo dokumento formos bei turinio reikalavimų (remiantis Įsakymo nuostatomis), todėl negali būti laikomas transporto priemonės vertinimo dokumentu.

244. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė daikto nusidėvėjimą į nusidėvėjimą dėl eksploatacijos ir „moralinį“ nusidėvėjimą. Atitinkamai teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl vertės sumažėjimo per turto eksploatavimo laikotarpį atsakingas atsakovas. Pabrėžia, jog Ministerijos sprendimas įsigyti turtą buvo priimtas be atsakovo įtakos ar valios. Taip pat nepriklausomai nuo to, koks automobilis būtų įsigytas bei kiek ir dėl kokių priežasčių galiotų pirkimo – pardavimo sandoris, Ministerijos įsigyto turto vertė per tam tikrą laiką mažėtų. Ši aplinkybė niekaip nepriklauso nuo atsakovo veiksmų. Be to, net ir nepritaikius restitucijos, Ministerijai priklausančio turto – ginčo automobilių – vertė 2010 m. kovo 17 d. būtų lygiai tokia pati, tik ji atsispindėtų materialiame turte. Pakarotinai pabrėžia, jog Ministerija ne tik nepatyrė nuostolių, bet ir gavo pelno.

255. Nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pabrėžia, jog vieno mėnesio terminas skaičiuojamas nuo tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo momento. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai sutapatino teisines sąlygas sprendimui neteismine tvarka priimti su ieškinio senaties termino pradžia. Tokio teisinio reguliavimo neįtvirtina nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei CK, nei teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Šiuo atveju teismas nepagrįstai suteikė pranašumą pareiškėjui.

266. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui nuostolių atlyginimą, jų suma mažintina. Pabrėžia, jog jo turtinė padėtis neleistų ar neproporcingai komplikuotų galimybę iš karto sumokėti priteistą žalos atlyginimą.

27Pareiškėjas Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 1–4) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

281. Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendį (baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13/2010 m.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2010) ir 2010 m. liepos 9 d. nutartį (civilinėje byloje Nr. 3K-339/2010), nesutinka su teiginiu, jog už priimtą sprendimą viešojo konkurso nugalėtoju pripažinti UAB „Kia Auto“ atsakingi visi komisijos nariai.

292. Pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas, patvirtindamas taikos sutartį, taip pat rėmėsi UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitomis, todėl nesutinka su teiginiu, kad raštas Nr. 2101021 neatitinka transporto priemonės vertinimo dokumento formos bei turinio reikalavimų.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Apeliacinis skundas atmestinas.

33Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo, teismų sprendimais pripažinto kaltu dėl neteisėtų veiksmų organizuojant, vykdant ir paskelbiant laimėtoją, pareiškėjo ? valstybės institucijos, kurioje dirbo, organizuotame viešojo pirkimo konkurse, dėl ko pareiškėjas patyrė žalos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turi atlyginti jo patirtą žalą, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, tačiau atsakovo manymu žala nėra tiesiogiai susijusi su jo atliktais neteisėtais veiksmais, o žalos dydis apskaičiuotas netinkamai.

34Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 32 straipsnio 1 dalis numato, sąlygas materialinės valstybės tarnautojo atsakomybės kilimui, t. y. tarnautojo veikos neteisėtumas, tarnautojo kaltė, dėl neteisėtų veiksmų atsiradusi tiesioginė materialinė žala ir priežastinis ryšys tarp tarnautojo neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo. Valstybės tarnautojas žalą privalo atlyginti tais atvejais, kai ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, o atlyginamos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių (VTĮ 32 str. 2 d.).

35Ginčo, jog žala, kurios atlyginimo reikalauja pareiškėjas, kilo atsakovui atliekant vidaus administravimo veiklą nėra, todėl toliau analizuojama kiekviena iš būtinų materialinės valstybės tarnautojo atsakomybės kilimo sąlygų.

36D. N. neteisėti veiksmai įrodyti ir nustatyti baudžiamojoje byloje, 2010 m. liepos 1 d. galutine ir neskundžiama nutartimi baudžiamojoje Nr. 2K-343/2012 (b.l. 19-24) Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (toliau – ir LAT) konstatavus, kad atsakovo įtaka nustatant konkurso sąlygas buvo betarpiška ir pagrįsta bylos duomenimis. D. N. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. sudarė išskirtines pardavimo sąlygas UAB „Kia Auto“, dėl kurių ši įgijo pranašumą prieš kitas konkurse dalyvavusias automobiliais prekiaujančias bendroves ir laimėjo konkursą. Todėl nors atsakovas teigia, kad būdamas tik vienu iš viešojo pirkimo komisijos narių jis negalėjo nulemti komisijos sprendimo ir pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes LAT teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad dirbdamas Teisingumo ministerijos sekretoriumi, atsakovas atliko Viešojo pirkimo komisijos pirmininko funkcijas bei buvo atsakingas už prekių ir paslaugų pirkimo organizavimą, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų ir viešųjų pirkimų įgyvendinimą bei priežiūrą, todėl turėjo įgaliojimus atlikti veiksmus, daryti įtaką ir lemti sprendimus, turinčius reikšmės Teisingumo ministerijos normaliai, teisiniais aktais reglamentuojamai veiklai, jos efektyvumui. Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu, kurį LAT paliko galioti nepakeistą, nustatė, kad D. N. su konkursą laimėjusios bendrovės atstovu susitarė dėl galimybės padėti šiai bendrovei laimėti pareiškėjos paskelbtą viešojo pirkimo konkursą, aptarė pirkimo sąlygas, kurios tiktų minėtai bendrovei, šią informaciją perdavė pavaldžiam valstybės tarnautojui, kuris atitinkamus techninius parametrus įrašė į supaprastinto atviro konkurso techninę specifikaciją bei specifikaciją parengė taip, kad ji tiktų tik minėtos bendrovės parduodamiems automobiliams. Tolesniame konkurso etape atsakovas, kaip komisijos pirmininkas, balsavo už supaprastinto atviro konkurso sąlygų patvirtinimą, patvirtino šias sąlygas ir balsavo už minėtos bendrovės pripažinimą laimėtoja. Taigi, D. N. darė įtaką ir davė nurodymus kitiems ministerijos darbuotojams derinant specifikacijos techninius parametrus, į kuriuos atsižvelgiant į tai, jog jis buvo komisijos pirmininkas ir užėmė aukštesnes pareigas tarnyboje, buvo atsižvelgta. Būtent dėl šių veiksmų pareiškėjo skelbtame viešojo pirkimo konkurse dalyvavo tik viena bendrovė UAB „Kia Auto“, nors prašymus dėl konkurso sąlygų pateikė dešimt bendrovių, prekiaujančių automobiliais (c.b. Nr. t. I, b.l. 61-72). Ikiteisminio tyrimo metu apklausus liudytojus, šių įmonių atstovus, visi jie parodė, kad minėtame konkurse nedalyvavo, kadangi nei vienas iš automobilių, kuriais jie prekiauja, neatitiko visų konkurso sąlygų (c.b. Nr. t. I, b.l. 7). Šie neteisėti atsakovo veiksmai ir sudarė sąlygas laimėtoju paskelbti būtent atsakovo proteguojamą konkurso dalyvį.

37Nustačiusi aptartų neteisėtų D. N. veiksmų faktą, LAT 2010 m. liepos 1 d. galutine ir neskundžiama nutartimi baudžiamojoje Nr. 2K-343/2012 (t. I, b.l. 19-24) D. N. pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Taigi, D. N. kaltė taip pat įrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 3 dalimi, tiek atsakovo neteisėti veiksmai, tiek kaltė laikomi įrodytais ir papildomai administracinėje byloje neįrodinėjami.

38Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos įrodytas 2010 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010 LAT konstatavus, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu yra juridinių asmenų atstovų (lygiomis dalimis pareiškėjos atstovo D. N. ir laimėjusios bendrovės atstovo) nusikalstamų veiksmų padarinys. Nors byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui, jame buvo svarstytas tik nuostolių dydžio klausimas, minėta nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Atsižvelgiant į tai, remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, priežastinis ryšys taip pat laikomas nustatytu ir nesančiu įrodinėjimo dalyku administracinėje byloje.

39Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje išpildyta ir ketvirtoji valstybės tarnautojo atsakomybės sąlyga – tiesioginė materialinė žala. Pareiškėjo žala pasireiškia tiesioginiais nuostoliais, kuriuos jis patyrė automobilių pirkimo-pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų organizuojant viešojo pirkimo konkursą, nustatant laimėtoją ir pasirašant minėtą sutartį.

40Pareiškėjas savo patirtą žalą vertina 26 355 Lt ir ją grindžia 2010 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1040/2012, kuria teismas patvirtino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, pareiškėjo ir UAB „Kia Auto“ taikos sutartį. Sutartimi pareiškėjas ir UAB „Kia Auto“ sulygo, kad bendras nuostolis dėl neteisėtų jų atstovų veiksmų ir sandorio pripažinimo negaliojančiu yra 52 710 Lt. Ši nuostolio suma apskaičiuota remiantis nepriklausomų kilnojamo turto vertintojų UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ atliktu automobilių, kurių pirkimo-pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu, vertinimu ir pateiktomis ataskaitomis. Nuostolio sumą, atsižvelgiant į abiejų šalių atstovų neteisėtus veiksmus, šalys pasidalino lygiomis dalimis.

41Atkreiptinas dėmesys, jog D. N. buvo įtrauktas į civilinės bylos, kuri užbaigta minėta taikos sutartimi nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų iš atsakovų pusės. CPK 47 straipsnio 2 dalis numato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Taigi, nesutikdamas su taikos sutarties sąlygomis ar pačios sutarties sudarymu D. N. turėjo teisę skųsti taikos sutartį patvirtinusią teismo nutartį, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Šių veiksmų nesiėmimo pasekmė – nutarties, patvirtinusios taikos sutartį įsiteisėjimas.

42Būtina įvertinti ar taikos sutartis, kuri pagal bendrąsias sutarčių teisės nuostatas gali sukurti teises ir pareigas tik ją pasirašiusiems asmenims, įgijo galutinio teismo sprendimo, kuris pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms įstaigoms, organizacijos, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikoje, galią. Pačiam atsakovui turint procesinę teisę, tačiau neskundus minėtos nutarties, įsiteisėjusia nutartimi patvirtinta nutartis turėtų būti traktuojama, kaip prejudicinis nuostolių sumą nustatęs faktas. Vis dėlto, LAT praktikoje išaiškinta, kad teismo sprendimu (nutartimi) patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, nes ji kyla iš šalių suderintos valios, kuri patvirtinama teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, teismo patvirtinta taikos sutartis teisinę galią turi tik ją pasirašiusiems asmenims ir šiuo atveju sutartyje nurodyta nuostolių suma nėra traktuojama kaip prejudicinis faktas administracinėje byloje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys, užfiksuoti UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitose, remiantis kuriais atliktas nuostolių apskaičiavimas, yra teisingi, todėl jais turėtų būti remiamasi ir apskaičiuojant žalos dydį administracinėje byloje.

43Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu bendra automobilių kaina buvo 149 910 Lt, o jų perdavimo, t. y. grąžinimo UAB „Kia Auto“ metu, jų vertė ? 63 400 Lt, nuostoliai dėl nusidėvėjimo sudarė 86 510 Lt (149 910 - 63 400). Jei automobiliai būtų buvę visiškai neeksploatuoti ir jų rida būtų 0 km, jų vertė perdavimo metu būtų buvusi 97 200 Lt (po 32 400 Lt kiekvieno). Taigi, būtent dėl automobilių naudojimo automobilių rinkos vertė sumažėjo 33 800 Lt (97 200 - 63 400). Iš patirtų nuostolių atėmus nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad Teisingumo ministerija naudojo automobilius savo reikmėms, gaunama suma nuostolių, kuriuos bendrai patyrė pareiškėjas ir UAB „Kia Auto“ 52 710 Lt (86 510 - 33 800). Kadangi nuostoliai atsirado tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl UAB „Kia Auto“ atstovų veiksmų, nuostoliai dalijami lygiomis dalimis, po 26 355 Lt (52 710 / 2). Vadinasi, konkrečiai pareiškėjo nuostoliai, kurių priteisimo iš atsakovo ji siekia, yra – 26 355 Lt

44Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad net ir atsižvelgiant į atsakovo argumentą, jog pareiškėjas taikos sutartimi sulygo dėl mažesnės automobilių kainos, nei jie realiai verti, nuostolio suma nekinta, nes apskaičiuojama iš nuostolio dėl nusidėvėjimo atėmus nuostolių dėl eksploatavimo sumą.

45Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl neva neteisingų vertinimo ataskaitų, pažymėtina, jog, priešingai nei teigia atsakovas, UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ vertinimai atlikti ir ataskaitos parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Tai nurodyta pačiose atskaitose, o atsakovas, jas ginčydamas, neįrodė priešingai. LAT 2010 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010 yra išaiškinęs, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta, kad turto įvertinimas pateikiamas turto vertinimo ataskaitoje, kuri turi juridinę galią, jeigu atitinka šio įstatymo jai keliamus reikalavimus. Ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsniai). Taigi turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme Vyriausybei deleguota teisė patvirtinti Turto vertinimo metodiką (21, 22 straipsniai). Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 77 punkte nustatyta, kad turto vertinimo dokumentai yra: turto vertės nustatymo pažyma (77.1 papunktis); turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas (77.2 papunktis); turto įvertinimo ataskaita (aiškinamasis raštas, studija) (77.3 papunktis). UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuro” atskaitose šie dokumentai yra, ataskaitos, kaip minėta, nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis tuo, teismas neturi pagrindo abejoti šių nepriklausomų turto vertintojų pateiktomis atskaitomis, jose pateiktais duomenimis ir skaičiavimais. Taigi, nuostolių suma apskaičiuota pagrįstai ir atsakovas turi ją išmokėti.

46Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog nagrinėjamu atveju D. N. kyla materialinė valstybės tarnautojo atsakomybė, o pareiškėjo reikalaujama žala apskaičiuota tinkamai, analizuotinas klausimas, ar pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala neviršija valstybės tarnautojo atlyginamos žalos dydžio pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, t. y. 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

47Pažymėtina, jog apskaičiuojant vidutinį atsakovo darbo užmokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 650 “Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (toliau – ir Nutarimas), kuriuo remiasi atsakovas, negali būti taikomas, nes Nutarimo 1 punkte, apibrėžiančiame jo taikymo sritį nurodyta, kad jis nustato darbuotojo ir valstybės tarnautojo (toliau – ir darbuotojas) vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos. Taigi, Nutarimas taikomas apskaičiuojant valstybės tarnautojui mokėtinas išmokas, tačiau ne apskaičiuojant sumas, kurias turės mokėti pats valstybės tarnautojas.

48Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vidutinį atsakovo darbo užmokestį, pagrįstai rėmėsi pareiškėjo pateikta pažyma (t. I, b.l. 36) apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį, kurios, be kita ko, atsakovas neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuotas vidutinis atsakovo atlyginimas ? apie 7 647,07 Lt (84 117,73 / 11). Atitinkamai 6 vidutinių darbo užmokesčių suma – 45 882,42 Lt, o jo pareiškėjui padaryta žala – 26 355 Lt. Todėl iš atsakovo priteistina visa pareiškėjui padaryta žala – 26 355 Lt.

49Atsižvelgusi į apelianto prašymą ir remdamasi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija nusprendė prašymą, dėl sprendimo vykdymo išdėstymo per 24 mėnesius nuo galutinio sprendimo įsiteisėjimo, atmesti. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas minėtą CPK normą, yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Manytina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiantį tai, jog atsakovas teigia esantis sunkioje finansinėje padėtyje, tačiau šių argumentų pagrindimui nepateikė jokių tokią padėtį ir pinigines prievoles bei įsipareigojimus patvirtinančių įrodymų ir į tai, jog žala, kurios atlyginimo siekia pareiškėjas, padaryta būtent atsakovo neteisėtais veiksmais, siekiant asmeninės naudos, šios aplinkybės ir bylos medžiaga, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo nagrinėjamą atvejį laikyti išskirtiniu, o sprendimo vykdymo išdėstymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo principą.

50Remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp atsakovo neteisėtos kaltos veikos ir žalos pareiškėjai atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginė žala pareiškėjui buvo padaryta būtent atsakovo veiksmais, žalos dydis įrodytas, neviršija 6 vidutinių atsakovo darbo užmokesčių, todėl pareiškėjo reikalavimas pagrįstas ir pilnai tenkintinas.

51Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

52Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

53atsakovo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

54Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

55Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovui Ramūnui Valatkai,... 4. atsakovui D. N.,... 5. atsakovo atstovui advokatui Deividui Kursevičiui,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir... 10. Nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi... 11. Atsakovas D. N. atsiliepimu į prašymą (t. I, b.l. 60–67) prašė prašymą... 12. Teigė, jog pareiškėjas neturi teisės iš jo prisiteisti tariamai patirtą... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu (t.... 15. Nustatė, kad atsakovas D. N. nuo 2007 m. sausio 3 d. paskirtas Ministerijos... 16. Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos... 17. Teismas atsižvelgė į CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.126 straipsnį, 1.127... 18. Pažymėjo, jog, nustačius, kad egzistuoja visos Valstybės tarnybos įstatymo... 19. III.... 20. Atsakovas D. N. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 195–200), kuriuo... 21. 1. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priežastinio... 22. 2. Pažymi, jog byloje nustatyta, kad Ministerija ir UAB „Kia Auto“... 23. 3. Teigia, jog UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ raštas Nr.... 24. 4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė daikto nusidėvėjimą... 25. 5. Nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino taikymo.... 26. 6. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad yra pagrindas priteisti... 27. Pareiškėjas Ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l.... 28. 1. Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendį... 29. 2. Pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas, patvirtindamas taikos sutartį,... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV.... 32. Apeliacinis skundas atmestinas.... 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo, teismų... 34. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 32 straipsnio 1 dalis... 35. Ginčo, jog žala, kurios atlyginimo reikalauja pareiškėjas, kilo atsakovui... 36. D. N. neteisėti veiksmai įrodyti ir nustatyti baudžiamojoje byloje, 2010 m.... 37. Nustačiusi aptartų neteisėtų D. N. veiksmų faktą, LAT 2010 m. liepos 1 d.... 38. Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo... 39. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje išpildyta ir ketvirtoji... 40. Pareiškėjas savo patirtą žalą vertina 26 355 Lt ir ją grindžia 2010 m.... 41. Atkreiptinas dėmesys, jog D. N. buvo įtrauktas į civilinės bylos, kuri... 42. Būtina įvertinti ar taikos sutartis, kuri pagal bendrąsias sutarčių... 43. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu bendra... 44. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo,... 45. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl neva neteisingų vertinimo... 46. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog nagrinėjamu atveju D. N. kyla... 47. Pažymėtina, jog apskaičiuojant vidutinį atsakovo darbo užmokestį Lietuvos... 48. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas... 49. Atsižvelgusi į apelianto prašymą ir remdamasi CPK 284 straipsnio 1 dalimi,... 50. Remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios... 51. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės... 52. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 53. atsakovo D. N. apeliacinį skundą atmesti.... 54. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą... 55. Nutartis neskundžiama....