Byla e2A-744-232/2018
Dėl sutarties pripažinimo galiojančia, tretieji asmenys – L. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracija

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. P., R. P. ir A. Z. P. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sutarties pripažinimo galiojančia, tretieji asmenys – L. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas prašė pripažinti galiojančia 1992 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos ir J. S. P., mirusio (duomenis neskelbtini) (teisių perėmėjai – Z. P., R. P., A. Z. P.), kuria Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnyba pardavė asmeninėn nuosavybėn J. S. P. 1992 m. suteiktą 134 kv. m ploto žemės sklypą, esantį prie žemės sklypo ( - ), UAB „ADR Projektai“ matininkės M. J. 2015-09-01 parengtoje žemės sklypo schemoje pažymėtą posūkio taškais LKS koordinačių sistemoje 1 (X 6065780,15; Y585109,40), 2 (X 6065700,44, Y 585113,14), 3 (X 0065744,86; Y 585112,41), 4 (X 6065745,41; Y 585108,56) 5 (X 6065763,12; Y 585108,98) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 1992-04-28 J. S. P. ir R. R. susitarimu, patvirtintu tuomečio Antakalnio seniūno, susitarė pirkti 0,051 ha laisvos valstybinės žemės, esančios tarp žemės sklypų B. Sruogos g. 10, Vilniuje (toliau – Sklypas 1) ir ( - ) (toliau – Sklypas 2), lygiomis dalimis, t. y. po 0,0255 ha (vertinant tai, kad tuo metu buvo skirti po 0,06 ha abu minėti žemės sklypai). J. S. P. 1992-05-27 prašymu, adresuotu Vilniaus miesto valdybai Žemėtvarkos tarnybai Antakalnio seniūnijos valdybai, prašė parduoti 0,025 ha žemės sklypą, esantį šalia Sklypo 1. 1992 m. J. S. P. adresuotame mokėjimo pranešime apskaičiuota bendro perkamo žemės ploto 0,0455 ha (skirta – 200 m2, papildomas plotas – 255 m2) kaina. Nurodė, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nors 2012 m. sumokėta visa kaina, o iki 2007 m. buvo mokamas žemės nuomos mokestis pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pranešimus. Pažymėjo, kad žemės sklypas yra naudojamas. Ieškovų užsakymu yra atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai. Paaiškino, kad dalis žemės, esančios tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2 buvo parduota Sklypo 2 savininkams. Nurodė, kad šiai dienai tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2 yra likęs mažesnis žemės plotas nei J. S. P. skirtas ir apmokėtas, kuris sudaro 134 m2. Ieškovai prašė pripažinti sutartį sudarytą dėl likusio faktiškai naudojamo žemės sklypo.
  2. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį bei atmesti ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą įsigijimo pagrindas ieškovams galėjo atsirasti tik 1992-02-07 priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (kuris galiojo iki 1993-07-28, t. y. iki kol buvo priimtas analogiškas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-28 nutarimas Nr. 550), kuriuo buvo patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės). Pažymėjo, kad Taisyklėse buvo imperatyviai nurodyta, kad notarinės formos nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Taisyklėse nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti privalėjo būti suformuotas žemės sklypas ir nuosavybės teisę į jį įgydavo asmenys, kuriems institucijos sprendimu buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka sudarę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad atsakovas neturi duomenų, kad 1992 m. būtų buvęs parengtas valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas ar kad tuo laikotarpiu būtų suformuotas žemės sklypas. Nurodė, kad prašoma pripažinti 1992 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis iki šiol neturi objekto t. y. 134 m2 žemės sklypas, esantis šalia Sklypo 1, iki šiol nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl ir 1992 m. nebuvo apibrėžtas kaip kadastrinis vienetas, nebuvo įregistruotas viešame registre, todėl negalėjo būti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties objektu. Paaiškino, kad nors 1992-04-28 J. S. P. pasirašė susitarimą su R. R. dėl 0,051 ha žemės sklypo, esančio tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2 pageidautinų pirkti dalių dydžio, tačiau pagal tuo metu galiojusią tvarką, piliečiai turėjo teisę pirkti tik naudojamus namų valdų žemės sklypus. Susitarimo pasirašymo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės J. S. P. ir R. R. įsigyti laisvos valstybinės žemės ploto įsiterpusio tarp jų naudojamų namų valdų. Akcentavo, kad susitarimas nebuvo notarinės formos, todėl nesukuria teisinių pasekmių. Nurodė, kad pareikštam reikalavimui turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, kuris yra akivaizdžiai praleistas. Atkreipė dėmesį, kad ieškovams yra sudarytos galimybės įsigyti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. papildomo žemės sklypo pardavimo procedūra galėtų būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka suformavus papildomą sklypą tarp namų valdų Sklypo 1 ir Sklypo 2. Nurodė, kad parduodamo žemės sklypo planas turėjo būti parengtas iki sandorio pradžios ir šis planas yra pirkimo-pardavimo sutarties sudedamoji dalis, tačiau ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad toks planas buvo parengtas. Nesant parengto žemės sklypo plano bei nepaženklinus parduodamo žemės sklypo ir jo neįregistravus kadastro duomenų registre, nėra pirkimo – pardavimo objekto.
  3. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė dėl ieškinio tenkinimo spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad susitarimo tarp J. S. P. ir R. R. metu (1992-04-28) galiojantys teisės aktai nenumatė galimybės įsigyti ieškovų nurodomo laisvos valstybinės žemės ploto (0,51 ha), įsiterpusio tarp naudojamų namų valdų Sklypo 1 ir Sklypo 2, todėl susitarimas dėl pageidaujamų pirkti šio įsiterpusio žemės ploto dalių dydžių negalėjo sukelti jiems jokių teisinių pasekmių ir dėl to ieškovų reikalavimas pripažinti galiojančia 1992 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį yra nepagrįstas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino sudaryta 1992 m. valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį tarp Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos ir J. S. P., mirusio (duomenis neskelbtini), kuria Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnyba pardavė asmeninėn nuosavybėn J. S. P. 1992 m. suteiktą 134 kv. m ploto žemės sklypą, esantį prie Sklypo 1, UAB „ADR Projektai“ matininkės M. J. 2015-09-01 parengtoje žemės sklypo schemoje pažymėtą posūkio taškais LKS koordinačių sistemoje 1 (X 6065780,15; Y585109,40), 2 (X 6065700,44, Y 585113,14), 3 (X 0065744,86; Y 585112,41), 4 (X 6065745,41; Y 585108,56) 5 (X 6065763,12; Y 585108,98). Priteisė iš atsakovo ieškovei Z. P. 601 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 10,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad 1992-04-28 J. S. P. ir R. R. susitarimu, patvirtintu Antakalnio seniūno pavaduotojo A. J., susitarė pirkti 0,051 ha laisvą valstybinę žemę, esančią tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2, lygiomis dalimis, t. y. po 0,0255 ha ir sudaryta šio sklypo schema, kuri taip pat 1992-04-28 buvo patvirtinta Antakalnio seniūno pavaduotojo A. J.. J. S. P. 1992-05-27 Vilniaus miesto valdybai Žemėtvarkos tarnybai Antakalnio seniūnijos valdybai pateikė prašymą parduoti 0,025 ha žemės sklypą, esantį šalia Sklypo 1. Prašymo pagrindu sudarytas parduodamo 0,0455 ha žemės sklypo (skirta: 0,0200 ha, papildomai 0,0255 ha) Sklypo 1 įkainojimo aktas (data nenurodyta), kuriame nurodyta bendra žemės sklypo kaina 14 100 rub. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad institucija priimanti tokius prašymus – žemėtvarkos tarnyba priėmė J. S. P. prašymą ir jo pagrindu surašė sklypo įkainojimo aktą, mokėjimo pranešimą, taip konstatuodama, kad šis prašymas neturi trūkumų ir atitinka Taisyklių 4 punkto reikalavimus. Nustatė, kad J. S. P. laiku sumokėjo visą mokėjimo pranešime nurodytą sumą už žemės sklypą.
  3. Konstatavo, kad J. S. P. kreipėsi dėl žemės sklypo pardavimo paduodamas prašymą parduoti sklypą, būdamas raštiškai supažindinamas su norimo pirkti žemės sklypo įkainojimo aktu, gaudamas mokėjimo pranešimą ir sumokėdamas jame nurodytą visą pageidaujamo pirkti žemės sklypo kainą. Tuo pačiu konstatavo, kad valstybės įgaliota institucija, gavusi prašymą parduoti, pradėjo žemės sklypo pardavimo procedūrą, surašydama žemės sklypo įkainojimo aktą (1992 m.), supažindindama pirkėją su minėtu žemės sklypo įkainojimo aktu, išsiųsdama pirkėjui J. S. P. mokėjimo pranešimą, kuriame buvo nurodyta ir suma, kurią jis privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, ir banko įstaigos pavadinimas su sąskaitos numeriu, bei priimdama J. S. P. atsiskaitymą už žemės sklypo pirkimą pagal mokėjimo pranešimą.
  4. Pažymėjo, kad po J. S. P. kreipimosi į žemėtvarkos instituciją su prašymu parduoti jam žemės sklypą, tolesnis šios teisės įgyvendinimas priklausė išimtinai nuo viešojo administravimo institucijų veiksmų. Konstatavo, kad Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos bei Vilniaus miesto (rajono) valdybos veiksmai neatitiko tuometinio valstybinės žemės išpirkimo procedūros teisinio reglamentavimo. Nurodė, kad žemėtvarkos tarnyba gavusi prašymą parduoti turėjo ne tik surašyti ir supažindinti J. S. P. su žemės sklypo įkainojimo aktu, bet ir paruošti bei supažindinti jį su žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektu, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad miesto valdyba prieš išsiųsdama mokėjimo pranešimą J. S. P., turėjo patvirtinti leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, tačiau to nepadarė. Miesto valdyba neįpareigojo miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Padarė išvadą, kad J. S. P., gavęs mokėjimo pranešimą, visą jame nurodytą sumą už perkamą žemės sklypą sumokėjo investiciniais čekiais, tačiau įvykdyti Taisyklių 10 punkto reikalavimo atvykti nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties jis negalėjo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, kadangi Vilniaus miesto (rajono) valdybos mokėjimo pranešimo, jame nebuvo nurodyta minėto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo vieta ir laikas.
  5. Pažymėjo, kad būtent atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos pagal įstatymus ir teisės aktus privalėjo atlikti, t. y. esant priimtiems teisėms aktams, leidžiantiems J. S. P. ir jo teisių perėmėjams ieškovams bei trečiajam asmeniui L. (S.) T. įsigyti žemės sklypą, J. S. P. ir ieškovei Z. P. sumokėjus atsakovo paskaičiuotą ir nurodytą kainą, nustatyta tvarka nepriėmė tvirtinančio leidimo įsigyti žemės sklypą, nepatikslino kartografinės ir žemės kadastro medžiagos, nesuformavo ir neįregistravo viešajame registre žemės sklypo, neišsiuntė pranešimo apie pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo vietą ir laiką, nors minėti asmenys rūpinosi ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio įforminimo procedūra, atliko jai pagal teisės aktus priskirtus veiksmus, toliau naudojo ir mokėjo nustatytus mokesčius už žemės sklypą. Nurodė, kad atsakovo įgaliotų darbuotojų neveikimas, atsakovui nesutinkant nustatyta tvarka pasirašyti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį pas notarą, nėra nutrūkęs iki šiol, todėl laikė tęstiniu ieškovų teisių pažeidimu. Sprendė, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą nepraleistas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
  2. Nurodė, kad teisiniu reglamentavimu buvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti privalėjo būti suformuotas žemės sklypas ir nuosavybės teisę į jį įgydavo asmenys, kuriems institucijos sprendimu buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka sudarę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
  3. Paaiškino, kad architektas seniūnijos valdyboje 1992-09-20 pažymoje, adresuotoje Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybai, pasiūlė J. S. P. parduoti privačion nuosavybėn skirtą naudojamą 255 kv. m ploto žemės sklypą, tačiau ši pažyma nėra pasirašyta ir Vilniaus miesto skyriuje saugomoje Sklypo 1 tvarkymo byloje nėra duomenų, kad Vilniaus miesto valdyba būtų priėmusi potvarkį, patvirtinantį leidimą J. S. P. įsigyti laisvos 255 kv. m ploto valstybinės žemės plotą, įsiterpusį tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2. Pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektas neturėjo teisės sudaryti su J. S. P. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dėl 255 kv. m ploto laisvos valstybinės žemės, kadangi tuometinis reglamentavimas imperatyviai reglamentavo, dėl kurių valstybinės žemės sklypų gali būti sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys t. y. asmenys turėjo teisę iš valstybės pirkti privačių namų valdų naudojamus žemės sklypus, bet ne įsiterpusius laisvos valstybinės žemės plotus. J. S. P. ir R. R. 1992-04-28 susitarimas pirkti laisvą valstybinę žemę, įsiterpusią tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2, negalėjo sukelti jiems teisinių pasekmių.
  4. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas nebuvo apibrėžtas kaip pardavimo sutarties objektas, nes 1992 m. nebuvo parengto žemės sklypo plano su gretimybėmis kaip privalomo priedo prie pirkimo – pardavimo sutarties (Taisyklių 4.3 punktas). J. S. P. pateikė viešojo administravimo subjektui ne žemės sklypo planą, patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka, o sklypo schemą, 1992-04-28 patvirtintą Antakalnio seniūno pavaduotojo A. J..
  5. Nurodė, kad ieškinyje keliamam reikalavimui turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, kuris yra akivaizdžiai praleistas. Pažymėjo, kad J. S. P., sumokėjęs įmokas bei teikdamas 2005-03-16 prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui siekiant tinkamai įteisinti ginčo valstybinės žemės sklypą nuosavybės teise, privalėjo suprasti apie galimai pažeistas savo teises, nes prašyme aiškiai nurodė, kad dėl svarbiu priežasčių 255 kv. m valstybinės žemės plotas buvo neįteisintas, be to, ieškovai jiems tenkančias Sklypo 1 dalis galutinai įsigijo tik 2009 metais, nors J. S. P. prašymas buvo pateiktas irgi 1992 metais, todėl padarė išvadą, kad J. S. P. ilgas delsimas kreiptis teisminės gynybos (daugiau nei 20 metų) lėmė tai, kad ieškovai prašo pripažinti galiojančia sutartį daikto, kuris šiai dienai nėra tinkamas civilinių teisių objektas pagal CK 1.109 straipsnio nuostatas.
  6. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovai ieškinyje nurodė, jog 2015-07-22 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydami leisti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas yra suformuoti įsiterpusios laisvos valstybinės žemės plotą prie Sklypo 1, t. y. sutiko įsigyti ginčo valstybinės žemės plotą teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad ieškovams yra sudarytos galimybės įsigyti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y papildomo žemės sklypo pardavimo procedūra galėtų būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka suformavus papildomą sklypą tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2.
  7. Nurodė, kad teismas nepagrįstai, nenurodydamas motyvų, valstybės naudai iš valstybės institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos priteisė 10,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  8. Ieškovai atsiliepimu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-08 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  9. Nurodė, kad atsakovas, gavęs J. S. P. prašymą parduoti, tame tarpe, papildomą žemės sklypą, ir Antakalnio seniūno patvirtintą susitarimą, parengė mokėjimo pranešimą, siūlydamas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, J. S. P. sumokėjus visą parduodamo žemės sklypo kainą J. S. P. pasiūlymą priėmė ir visą perkamos žemės kainą sumokėjo. Teigė, kad iš esmės visus Taisyklių 4 punkte nurodytus dokumentus J. S. P. pateikė, planas ir asmenų susitarimas dėl žemės pirkimo buvo pavirtinti Antakalnio seniūno. Jokios informacijos ar pastabų dėl pateikto prašymo ir pateiktų dokumentų galimo neatitikimo galiojusioms teises normoms ar reikalavimo pateikti papildomus dokumentus valstybės institucija nepateikė, tačiau ir neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų pagal Taisyklių 6 punktą, kas įrodo apelianto neveikimą ir vengimą sudaryti papildomo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Valstybės institucija, kurios teisių perėmėja yra apeliantė, gavusi prašymą pirkti ginčo žemės sklypą, nenurodė, kad prašymo tenkinimui reikalingi papildomi dokumentai, priešingai, pateikti dokumentai tiko.
  10. Nurodė, kad apeliaciniame skunde nėra pasisakyta apie ieškinio senaties termino pradžią, t. y. kada ieškovai turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad 1992 m. J. S. P. pateikė atsakovui prašymą pirkti ginčo žemės sklypą, tais pačiais metais apmokėjo visą žemės sklypo kainą ir nuo to momento žemės sklypas yra ieškovų šeimos naudojamas, t. y. 1992 m. tarp ieškovo ir valstybės institucijų susiklostę santykiai dėl ginčo žemės sklypo nepakito, kad ieškovai turėtų konstatuoti savo teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas netaikytinas, kadangi valstybės institucijų pažeidimas yra tęstinio pobūdžio.
  11. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė dėl apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė galimybės namų valdų žemės sklypų, esančių miestuose, naudotojams, taip pat privačių namų valdų žemės sklypų, esančių miestuose, savininkams galimybės įsigyti laisvos valstybinės žemės plotų, įsiterpusių tarp privačių ar jų naudojamų namų valdų žemės sklypų. Piliečiai turėjo teisę pirkti iš valstybės tik naudojamus namų valdų žemės sklypus. Atsižvelgiant į tai, kad 1992-04-28 susitarimo metu galiojantys teisės aktai nenumatė galimybės jiems įsigyti ieškovų nurodomo laisvos valstybinės žemės ploto (0,051 ha), įsiterpusio tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2, todėl minėtas susitarimas dėl pageidaujamų pirkti šio įsiterpusio žemės ploto dalių dydžių negalėjo sukelti jiems jokių teisinių pasekmių.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. J. S. P. ir R. R. 1992-04-28 susitarimu, patvirtintu Antakalnio seniūno pavaduotojo A. J., susitarė pirkti 0,051 ha laisvą valstybinę žemę, esančią tarp Sklypo 1 ir Sklypo 2, lygiomis dalimis, t. y. po 0,0255 ha. Sudarė perkamo žemės sklypo schemą, kurią taip pat 1992-04-28 patvirtino Antakalnio seniūno pavaduotojas A. J.. J. S. P. 1992-05-27 pateikė Vilniaus miesto valdybai Žemėtvarkos tarnybai Antakalnio seniūnijos valdybai prašymą parduoti 0,025 ha žemės sklypą, esantį šalia Sklypo 1, atsiskaitymo forma – iš karto. Prašymo pagrindu sudarytas parduodamo 0,0455 ha žemės sklypo (skirta 0,0200 ha, papildomai 0,0255 ha) įkainojimo aktas, kuriame nurodyta žemės sklypo pirkimo kaina – 14 100 rub. Vilniaus miesto (rajono) valdyba 1992-09-28 mokėjimo pranešime adresuotame J. S. P. nurodė, kad perkamo žemės sklypo pardavimo kaina pagal įkainojimo aktą yra 14 100 rub. J. S. P. laiku sumokėjo visą mokėjimo pranešime nurodytą sumą už perkamą žemės sklypą.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad J. S. P. prašymo pirkti valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pateikimo metu valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn tvarką ir sąlygas reglamentavo Taisyklės. Taisyklių 4 punkte nurodyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti: 1. prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; 2. dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; 3. sklypo planą, kurį sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą; 4. notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys; 5. dokumentą, patvirtinantį teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą neatlygintinai, jeigu prašymą pateikia šią teisę turintis asmuo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, J. S. P. pateikė žemėtvarkos tarnybai prašymą parduoti 0,025 ha žemės sklypą, esantį šalia Sklypo 1, taip pat su Sklypo 2 savininku sudarytą susitarimą pirkti 0,051 ha laisvą valstybinę žemę bei perkamo žemės sklypo schemą.
  4. Taisyklių 6 punkte buvo nurodyta, kad gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Žemės sklypo pirkėjas savo parašu patvirtina sutinkąs su sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis.
  5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žemėtvarkos tarnyba, gavusi J. S. P. prašymą parduoti 0,025 ha žemės sklypą, esantį šalia Sklypo 1, prašymo pagrindu sudarė žemės sklypo įkainojimo aktą bei J. S. P. išrašė mokėjimo pranešimą, nurodydama sumokėti 14 100 rub. Tokiais veiksmais, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, žemėtvarkos tarnyba konstatavo, kad J. S. P. prašymas neturi trūkumų ir atitinka Taisyklių 4 punkto reikalavimus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors žemėtvarkos tarnyba įkainojo žemės sklypą, išrašė mokėjimo pranešimą, bet neparuošė pirkimo-pardavimo sutarties projekto. Taigi tokiais veiksmais žemėtvarkos tarnyba neįvykdė Taisyklių 6 punkte nurodytos pareigos.
  6. Taisyklių 8 punkte reglamentuota, kad supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Taisyklių 9 punkte nurodyta, kad miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: 1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; 2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Taisyklių 10 punktas nustatė, kad pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad žemėtvarkos tarnyba įvykdytų ir kitas, jos kompetencijai priskirtas pareigas, t. y. pateiktų miesto (rajono) valdybai žemės sklypo įkainojimo aktą ir pirkimo-pardavimo sutarties projektą. Taip pat nėra duomenų, kad miesto (rajono) valdyba būtų patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, įpareigojusi miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto (rajono) valdybos veiksmai neatitiko tuometinio valstybinės žemės išpirkimo procedūros teisinio reglamentavimo. Nepaisant nurodytų veiksmų neatitikimo tuometiniam valstybinės žemės išpirkimo procedūros teisiniam reglamentavimui, Vilniaus miesto (rajono) valdyba pateikė J. S. P. mokėjimo pranešimą, kurį šis apmokėjo. Taigi J. S. P. pagrįstai galėjo tikėtis, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūros buvo atliktos tinkamai ir žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis bus pasirašyta.
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucija, priėmusi J. S. P. prašymą dėl žemės sklypo pardavimo, nenustatė jokių pareiškėjo prašymo ar pateiktų dokumentų trūkumų, priešingai įkainojo žemės sklypą ir išsiuntė mokėjimo pranešimą. Taigi negalima sutikti su apelianto argumentu, jog ginčo žemės sklypas nebuvo apibrėžtas, kadangi valstybės institucijos parduodamą žemės sklypą, kaip pardavimo sutarties objektą, įkainojo ir priėmė apmokėjimą už perkamą sklypą.
  9. Kasacinis teismas yra nekartą pasisakęs, kad Valstybė ir savivaldybės, be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp fizinio asmens ir valstybei atstovaujančios institucijos valstybinės žemės įsigijimo santykiuose yra civilinio teisinio pobūdžio, susijęs su subjektinės teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimu. Todėl ginčui spręsti taikytinas ne tik specialusis Valstybės valdymo institucijų nustatytas teisinis reguliavimas bei taisyklės parduodant valstybei priklausančią žemę, bet ir bendrosios sandorių bei pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuojančios nuostatos tame tarpe ir CK 1.93 straipsnio 4 dalies bei 6.309 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis), kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą.
  10. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).
  11. Tam, kad būtų patenkintas reikalavimas pripažinti galiojančiu notariškai neįformintą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, turi būti konstatuota, kad jo šalių valia atitiko CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pagal kurią pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas įgyja teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
  12. Teismui sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įrodinėjimo taisyklės, tarp jų ir 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
  13. Byloje nustatyta, jog pirkėjas buvo tinkamai išreiškęs valią pirkti žemę, pagal pareiškimo padavimo metu galiojusią tvarką, pateikęs sklypo schemą, pardavėjas sutiko parduoti, nustatė parduodamos žemės kainą, išrašė sąskaitą, kurią pirkėjas apmokėjo (sumokėjo perkamo daikto visą kainą), pardavėjas atlikto mokėjimo, nėra gražinęs, todėl jam kilo pareiga perduoti daiktą ir tinkamai įforminti sandorį, neatsižvelgiant į tai, kad valstybė kaip parduodamos žemės avininkas (pardavėjas), kurį pirkimo - pardavimo santykiuose skirtingais laikotarpiais atstovavo savivaldybės institucijos, o šiuo metu atsakovas, po to keitė žemės įsigijimo tvarką parduodant valstybinę žemę.
  14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo neveikimas, atsakovui, negražinant sumokėtos kainos ir nesutinkant nustatyta tvarka pasirašyti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį pas notarą, nėra nutrūkęs iki šiol, todėl pagrįstai laikė jį tęstiniu ieškovų teisių pažeidimu ir pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą nepraleistas (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo taip pat atmeta kaip nepagrįstus.
  15. Skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovo į valstybės biudžetą buvo priteista 10,23 Eur pašto išlaidų. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad jis yra valstybės atstovas, todėl ir bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba byloje veikia kaip atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės – atstovas (CPK 51 straipsnio 4 dalis), todėl tiek materialiuosiuose, tiek ir procesiniuose teisiniuose santykiuose subjektas (šalis) yra valstybė, o ne jai atstovaujanti institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Atsižvelgiant į nurodytą, bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos, dėl ko naikintina skundžiamo sprendimo dalis dėl pašto išlaidų priteisimo iš atsakovo valstybei (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  16. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  17. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
  18. Remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis apeliacinį skundą atmetus iš atsakovo ieškovei Z. P., kuri atliko apmokėjimą, priteisiamos jos turėtos 890 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teiktą pagalbą surašant apeliacinį skundą.

12Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

14Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį, kurią iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos buvo priteistos valstybei 10,23 Eur bylinėjimosi išlaidos.

15Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, ieškovės Z. P. (a. k. ( - ) naudai 890 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų) advokato išlaidų turėtų apeliacinėje instancijoje.

Proceso dalyviai
Ryšiai