Byla e2-6234-433/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas, sekretoriaujant Anai Usačiovai, dalyvaujant ieškovo atstovui V. P., atsakovo atstovei Ž. B.,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo

Nustatė

3ieškovas ieškinyje nurodo, kad ( - ), 2016 m. lapkričio 18 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė ( - ), valstybinis Nr. ( - ) kuri buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (KASKO), draudėja L. V.. AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiavo šio įvykio metu padarytą žalą, kuri sudaro 3 100,00 Eur už transporto priemonės ( - ), valstybinis Nr. ( - ) sugadinimus. Kadangi šios transporto priemonės remontas buvo ekonomiškai netikslingas, nes remonto kaina viršijo 75 proc. automobilio rinkos vertės, nuostolio suma buvo paskaičiuota pagal AB „Lietuvos draudimas“ išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę (iš transporto priemonės rinkos vertės – 3 900,00 Eur atėmus 800,00 Eur transporto priemonės liekanų vertę: 3 900,00-800,00 = 3 100,00 Eur). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės ( - ), valstybinis Nr. ( - ), valdytojo kaitės. 2016 m. lapkričio 18 d. įvykusio eismo įvykio kaltininko automobilio ( - ), valstybinis Nr. ( - ), valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Gjensidige“. Pagal pateiktą pretenziją Nr. R0001792414 dėl 3 100,00 Eur žalos atlyginimo atsakovas atlygino tik dalį, t. y. 2597,00 Eur žalos. Likusi neatlyginta žalos dalis sudaro 503,00 Eur. Byloje kilo ginčas dėl automobilio ( - ), valstybinis Nr. ( - ) liekanų vertės nustatymo būdo. Transporto priemonės ( - ), valstybinis Nr. ( - ) liekanų vertė (800,00 Eur) buvo nustatyta aukciono būdu. Aukcioną laimėjęs pirkėjas už liekanas pasiūlė sumokėti 800,00 Eur. Atsakovas paskaičiavo nagrinėjamo eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės ( - ), valstybinis Nr. ( - ) teorinę liekanų vertę. Pažymi, kad nustatant žalos dydį, draudikas privalo nustatyti ne teorinę, o realią liekanų vertę. AB „Lietuvos draudimas“ nagrinėjamu atveju nustatė realią liekanų vertę (800,00 Eur), patalpindamas skelbimą dėl liekanų pardavimo į interaktyvų aukcioną. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje pateikta likutinės vertės skaičiuoklė. Šioje skaičiuoklėje dalis duomenų įvedama paties vertintojo, priklausomai nuo jo subjektyvaus vertinimo (pavyzdžiui, populiarumo koeficientas, detalių apgadinimo laipsnis ir t. t.). Transporto priemonės likutinę vertę ieškovas paskaičiavo patikrinęs jos realią rinkos vertę organizuodamas šios transporto priemonės liekanų aukcioną. Aukciono svarbiausias tikslas – nustatyti realią liekanų, kurios netinkamos naudoti eisme, rinkos vertę, o draudėjas savo nuožiūra sudaro / nesudaro liekanų pirkimo – pardavimo sutartį su aukciono organizatoriumi. Siekiant nustatyti ne teorinę, bet realią apgadinto automobilio liekanų vertę (rinkos vertę), buvo organizuotas liekanų pardavimas aukciono būdu, kurį organizuoja specializuota transporto priemonių pardavėja aukciono būdu – UAB „Eksporto vystymo grupė“ (vykdanti aukcioną tinklalapyje www.evgauto.lt). Minėtas aukciono organizatorius vienija daugiau nei 100 fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Minėti dalyviai yra susiję su aukciono verslu (prekiauja automobiliais arba jų detalėmis), todėl jiems yra žinomos automobilių, jų atskirų detalių gamintojo / rinkos kainos. Aukciono rezultatai, kuriame, kaip minėta, dalyvauja su automobilio verslu susiję asmenys, atspindi realią liekanų vertę, kurią nustato automobilio liekanų faktinė būklė, paklausa, markė, populiarumas rinkoje, detalių paklausa ir kitos aplinkybės, turinčios įtakos realiai kainai. Šie ypatumai neatsispindi skaičiuojant automobilio liekanų vertę teoriniu būdu, kuriuo vadovaujasi atsakovas (vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m, balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu patvirtinta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija). Byloje yra kilęs ginčas, kokiu būdu reikėjo apskaičiuoti liekanų vertę: ar pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, ar vadovaujantis CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu, įvertinant realią liekanų vertę, šis ginčas nesuponuoja išvados, jog ieškovas draudėjui išmokėjo didesnę draudimo išmoką ir siekia ją susigrąžinti iš atsakovo. Naudojant ieškovo metodą (aukciono būdu nustatyti liekanų vertę), galėjo būti ir atvirkštinis variantas, t. y. aukciono metu būtų nustatyta, jog liekanų vertė yra didesnė nei pagal Instrukciją ir tuomet nukentėjęs asmuo gautų mažesnę draudimo išmoką (kuo didesnė liekanų vertė nustatoma, tuo mažesnę draudimo išmoką gauna nukentėjęs asmuo, nes jam yra mokamas skirtumas tarp automobilio vardinės vertės ir liekanų vertės). Ieškovas aukciono būdu nustato liekanų vertę (kai yra nestandartinė transporto priemonė arba kilęs ginčas su nukentėjusiuoju asmeniu dėl liekanų vertės) ne tik savo draudėjams, kurie kreipiasi draudimo išmokos pagal savanorišką transporto priemonių draudimo (KASKO) sutartį, bet ir kai kreipiasi nukentėjęs asmuo pagal kaltininko civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai ji yra apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, ar kreipiasi draudėjas, ar nukentėjęs trečiasis asmuo, teisiškai reikšminga nustatyti realią liekanų vertę, kai transporto priemonė yra neremontuotina. Ieškovo atliktas liekanų vertės nustatymas pagal CK 6.251 straipsnį neprieštarauja Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijai bei Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėms: a) išmokos skaičiavimas buvo atliktas pagal Instrukcijos nustatytą likutinės automobilio vertės skaičiavimo principą (iš vardinės automobilio vertės atėmus liekanų vertę); b) instrukcija neprieštarauja individualiam liekanų vertės nustatymui. Instrukcijoje nėra draudimo, jog liekanų vertė būtų nustatyta atliktus rinkos tyrimą, pasinaudojus aukcionu ar kitu rinkos apetito tyrimo būdu; c) 2004-06-23 Vyriausybės nutarimu patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudime išmokos mokėjimo taisyklės (6 p.) numato, jog eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems; asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, kitų teisės aktų nuostatomis, nepriklausomų ekspertų ataskaitomis; d) Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (7 p.) numato, jog „vertinimas“ – nešališkas transporte priemonės vertės apskaičiavimas, apimantis jos aprašymą, vertintojo nuomonę apie jos būklę ir tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje; (8 p.) vidutinė transporto priemonės rinkos vertė nustatoma rinkos kainų tyrimo metodais arba pagal Instrukcijoje pateiktą metodiką. Šis principas galioja ir liekanų įvertinimui. Ieškovas, atlikdamas liekanų įvertinimą aukciono būdu, atlikdamas rinkos tyrimą, nepažeidė nei vieno teisės akto reikalavimo, vadovavosi Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija bei Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėms. e) Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje (68 p.) yra numatytas likutinės vertės nustatymas standartinės komplektacijos automobiliams. Likutinės transporto priemonės vertės skaičiavimo principas – „nesugadintų pagrindinių transporto priemonės dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymas pagal formulę. Taikant šią Instrukciją, yra taikomi ne tik objektyvūs, bet ir subjektyvūs duomenys, priklausantys nuo vertintojo individualios nuomonės, nustatant rodmenis, kurie įvedami į formulę (pvz., ekspertas pats pagal skalę nustato sugadinimo laipsnį, nustato rizikos dėl neįvertintų gedimų ar pakitimų (paklaidos) rinkoje koeficientą, didina / mažina koeficientus dėl blogos automobilio būklės arba dalinio apgadinimo, nustato transporto priemonės populiarumo koeficientą 0,7-1 ir kt.). Tuo būdu nėra draudžiama ekspertui, pasinaudojus analogija, nustatyti liekanų vertę ne spėjimo ar tik teorinio skaičiavimo būdu, bet atliktus rinkos tyrimą aukciono būdu. f) 2000-04-17 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu Nr. 120/101 patvirtinta „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ yra teisės aktas, neatitinkantis šios dienos realijų (ieškovo duomenimis, yra priimtas projektas dėl šių įsakymų panaikinimo, kuris dar nėra paskelbtas). Minėtas teisės aktas priimtas prieš 16 metų, kai pagrindinės transporto priemonės buvo VAZ, Moskvič, o pagrindinių detalių tarpe nurodytas posūkio žibintas (nekalbant apie tai, jog Instrukcijoje neįvardijamos šiuolaikinių automobilių detalės, tokios kaip navigacija, elektroniniai valdymo blokai ir pan.). Toks teisės aktas negali būti laikomas pagrindu nustatant liekanų vertę, kai automobilis yra nestandartinės komplektacijos arba nukentėjęs asmuo nesutinka su teoriniu liekanų vertinimu, nes jis, gavęs draudimo išmoką, sumažinta liekanų verte, turės jas parduoti ir turi teisėtą bei pagrįstą lūkestį susigrąžinti tą sumą, kuria jam buvo sumažinta draudimo išmoka. Pažymi, jog Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija nedraudžia naudojant formulę, liekanų skaičiavimui atlikti rinkos tyrimą. Atlikus rinkos tyrimą, buvo nustatytas ir pradinis formulės duomuo, t. y. vardinė automobilio rinkos vertė, su kuria atsakovas sutinka. Nagrinėjamu atveju aukciono būdu buvo tikrinama automobilio ( - ), valstybinis Nr. ( - ) liekanų vertė, kadangi draudėjas nesutiko su teoriniu liekanų vertės skaičiavimu. Vykdydamas CK įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą, AB „Lietuvos draudimas“ aukciono būdu nustatė realią liekanų vertę ir pagal ją išmokėjo draudėjui draudimo išmoką. Prašo priteisti iš atsakovo 503,00 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad 2016 m. lapkričio 18 d. įvyko eismo įvykio, kurio metu susidūrė automobilis ( - ), valstybinis Nr. ( - ) ir ( - ), valstybinis Nr. ( - ), kaltininku pripažintas ( - ) automobilio valdytojas. Įvykio metu ( - ) automobilio valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta ADB „Gjensidige“. Tuo tarpu ( - ) automobilis transporto priemonių savanoriškuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“. Abi draudimo bendrovės, atsižvelgiant į turimas draudimo sutartis, pradėjo žalų bylų administravimą dėl šio įvykio. ADB „Gjensidige“, kaip kaltininko civilinės atsakomybės draudikas, dėl eismo įvykio metu nukentėjusiam ( - ) automobiliui padarytos žalos išmokėjo 2 597 Eur draudimo išmoką. Kadangi ( - ) automobilio remontas po eismo įvykio nebuvo tikslingas, todėl draudimo išmoka buvo apskaičiuota nustačius šio automobilio rinkos vertę (3 900 Eur) ir iš jos atėmus automobilio likutinę vertę (1 303 Eur), 3 900 Eur – 1 303 Eur = 2 597 Eur. Atsakovas ( - ) automobilio likutinę vertę apskaičiavo vadovaudamasis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101 įsakymu) (toliau – Instrukcija) bei Eimo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795) (toliau – Taisyklės). 503 Eur skirtumas tarp ieškovo reikalaujamos ir atsakovo išmokėtos draudimo išmokos susidarė dėl draudikų skirtingai apskaičiuotų transporto priemonės likutinių verčių. Atsakovas mokėtinos draudimo išmokos dydį apskaičiavo vadovaudamasis konkrečiais teisės aktais. Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką reglamentuoja Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės. Šių Taisyklių 14 p. nustatyta, kad: „Žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio“. Likutinės vertės sąvoka yra pateikta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje, kurios 11 p. nustatyta, kad; „Likutinė vertė – apgadintos transporto priemonės vertė, nustatyta pagal įteisintą skaičiavimo metodiką“. Instrukcijos 69 p. nustatyta, kad: „Apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuojama vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu“. Šiame punkte pateikiama ir konkreti formulė, kuri turėtų būti taikoma apskaičiuojant transporto priemonės likutinę vertę. Būtent šią formulę ir naudojo atsakovas, apskaičiuodamas ( - ) automobilio likutinę vertę. Tuo tarpu, ieškovas rėmėsi aukciono rezultatais. Tačiau aukciono taikymas automobilio likutinei vertei apskaičiuoti yra nepagrįstas dėl sekančių priežasčių. Pirma, automobilio likutinės vertės apskaičiavimas aukciono būdu nėra įteisintas jokiais teisės aktais. Antra, aukciono rezultatai negali atspindėti ir neatspindi tikrosios automobilio likutinės vertės, kadangi aukcionas yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis. Turto, įskaitant ir automobilių vertinimą, privalo atlikti asmenys, turintys reikiamą kvalifikaciją ir remdamiesi turto vertinimą reglamentuojančiais teisės aktais. Tuo tarpu aukcione dalyvauja asmenys, kurių kvalifikacija nėra žinoma. Aukciono metu siūloma pirkimo kaina nėra nustatoma remiantis jokiais teisės aktuose nustatytais kriterijais, tai kaina, kurią tuo metu siūlo, o ne nustato konkretus asmuo. Aukciono dalyviai paprasčiausiai siekia nupirkti parduodamą turtą, o ne nustatyti jo rinkos vertę. Be to, aukcionas vyksta ribotą laiką ir turi siūlomų kainų ribas. Todėl aukciono rezultatai jokiu būdu negali būti laikomi objektyviai atspindinčiais automobilio likutinę vertę. Pažymi ir tai, kad aukciono būdu ieškovas nustatė automobilio liekanų kaina, tačiau ne likutinę vertę. Trečia, atsižvelgiant į tai, kad nei Instrukcija, nei Taisyklės nenumato aukciono taikymo galimybės transporto priemonės likutinei vertei apskaičiuoti, daro išvadą, kad aukciono taikymas yra ieškovo ir jo draudėjo susitarimo reikalas. Toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir iš esmės atitinka sutarčių laisvės principą – šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Tačiau toks ieškovo ir jo draudėjo susitarimas neįpareigoja kito draudiko, žalą administruojančio pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nukrypti nuo teisės aktais nustatytų draudimo išmokų mokėjimo taisyklių ir vadovautis ieškovo bei jo draudėjo susitarimų nuostatomis. Pažymi, kad sutarčių uždarumo principas lemia, jog šalys negali tarpusavio susitarimu nustatyti teisių bei pareigų tretiesiems asmenims, šiuo atveju atsakovui. Tokios pozicijos laikosi ir Vilniaus apygardos teismas, kuris vienoje iš savo nutarčių yra išaiškinęs, kad: „ <...> ieškovės įsipareigojimai draudėjams negali būti pagrindu reikalauti iš avarijos kaltininko draudiko tos pačios sumos, kurią ieškovė išmokėjo savo draudėjams, kadangi ginčo transporto priemonių vertė po draudžiamojo įvykio buvo nustatyta remiantis privačiu susitarimu tarp apelianto ir draudėjų, kuris negali būti taikomas atsakovui, kaip eismo įvykių kaltininkų draudikui“. Ketvirta, tai, kad aukciono būdu nustatyta automobilio liekanų vertė yra mažesnė nei atsakovo apskaičiuota automobilio likutinė vertė per se nereiškia, kad atsakovo atlikti skaičiavimai yra neteisingi. Atsakovas automobilio likutinės vertės skaičiavimą atliko pagal šiuo atveju aktualias teisės aktų nuostatas, todėl jo rezultatai yra objektyvūs ir laikytini atitinkančiais visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis). Pastebi, kad ieškovas, apskaičiuodamas automobilio liekanų vertę pagal Instrukciją bei Taisykles, gavo tokį patį rezultatą, t. y. nustatė, kad ( - ) automobilio liekanų vertė yra 1 303 Eur. Taigi ieškiniu šioje byloje ieškovas iš esmės kvestionuoja ir vertina kaip subjektyvius savo paties skaičiavimus. Penkta, ieškovo teiginys, kad Instrukcija yra teisės aktas, neatitinkantis šios dienos realijų yra visiškai nepagrįstas. Šis teisės aktas yra galiojantis, Instrukcija nėra pakeista ar panaikinta, todėl riboti jos taikymą ar apskritai atsisakyti ją taikyti, ką šiuo atveju daro ieškovas, yra visiškai nepagrista. Remiantis tokia logika, kiekvieną senesnį teisės aktą būtų galima atsisakyti taikyti, tvirtinant, kad jis neatitinka šios dienos realijų, ir visus ginčus / klausimus spręsti pagal kiekvieno asmens subjektyvų suvokimą bei įsitikinimą. Akivaizdu, kad tokia situacija teisiniu požiūriu būtų netoleruotina. Aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina ieškinio reikalavimų nepagrįstumą, todėl atsakovas teismo prašo jais remiantis ieškinį atmesti.

5Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.

6Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus.

7Ieškinys tenkintinas.

8Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ( - ), 2016 m. lapkričio 18 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė ( - ), valstybinis Nr. ( - ) kuri buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (KASKO), draudėja L. V.. Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiavo šio įvykio metu padarytą žalą – 3 100,00 Eur už transporto priemonės ( - ), valstybinis Nr. ( - ) sugadinimus. Atsižvelgiant į tai, kad šios transporto priemonės remontas buvo ekonomiškai netikslingas (remonto kaina viršijo 75 proc. automobilio rinkos vertės) – nuostolio suma buvo paskaičiuota pagal AB „Lietuvos draudimas“ išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę (iš transporto priemonės rinkos vertės – 3 900,00 Eur atėmus 800,00 Eur transporto priemonės liekanų vertę: 3 900,00-800,00 = 3 100,00 Eur).

9Ieškovas, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, kreipėsi į atsakingą už padarytą žalą asmens – ( - ), valstybinis Nr. ( - ), valdytojo draudiką – atsakovą, kuris pagal jam pateiktą pretenziją Nr. R0001792414 dėl 3 100,00 Eur žalos atlyginimo atlygino tik dalį – 2 597,00 Eur.

10Byloje ginčas kilo dėl automobilio ( - ), valstybinis Nr. ( - ) liekanų vertės nustatymo būdo, ieškovui tvirtinant, kad liekanų vertė (800,00 Eur) buvo pagrįstai nustatyta aukciono būdu, nes nustatant žalos dydį, draudikas privalo nustatyti ne teorinę, o realią liekanų vertę; tuo tarpu atsakovui teigiant, jog jis ( - ) automobilio likutinę vertę pagrįstai apskaičiavo vadovaudamasis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101 įsakymu) (toliau – Instrukcija) bei Eimo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795) (toliau – Taisyklės) – iš aptariamo automobilio rinkos vertės (3 900 Eur) atėmus automobilio likutinę vertę (1 303 Eur), 3 900 Eur – 1 303 Eur = 2 597 Eur. Atsakovo manymu – ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti 503 Eur skirtumą, nes jis susidarė dėl jo paties subjektyvaus skaičiavimo, kurio metodika niekaip negali daryti įtakos atsakovui.

11Teismas pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Teismų praktika šios kategorijos bylose įrodo, jog žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais ir kt. Teismo vertinimu, šioje teisės normoje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, galima daryti neginčijamą išvadą, jog automobilis ( - ), valstybinis Nr. ( - ), atsitrenkė į automobilį ( - ), valstybinis Nr. ( - ) vien dėl jo valdytojo kaltės, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgijo teisės reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (šiuo atveju – atsakovo) (CK 6.1015 straipsnis).

12Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).

13Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir DĮ) 2 straipsnio 85 dalį turto draudimas apibrėžtas kaip asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Pagal DĮ 104 straipsnį, jeigu turto vertė draudimo sutartyje nenurodyta, laikoma, kad turto vertė yra jo rinkos kaina turto draudimo sutarties sudarymo metu. DĮ 105 straipsnis nustato, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Pagal DĮ 2 straipsnio 3 dalį civilinės atsakomybės draudimas apibrėžiamas kaip asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. DĮ 107 straipsnis nustato, kad draudėjas gali sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens, kuris sudarius draudimo sutartį tampa apdraustuoju, turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe. Jei draudėjas patyrė nuostolį dėl trečiojo asmens veiksmų, draudėjas turi teisę reikalauti nuostolio atlyginimo iš žalą padariusio asmens. Tokiu būdu draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką, naudodamasis subrogacijos teise, turi teisę pareikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens (CK 6.1015 straipsnis). Pagal DĮ 111 straipsnį nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (vadinamoji tiesioginio reikalavimo teisė). Taigi, jei žalą padaręs trečiasis asmuo yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, nukentėjęs asmuo (arba draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką pagal subrogacijos teisę) turi teisę, remdamasis tiesioginio reikalavimo teise, nukreipti savo reikalavimą į civilinės atsakomybės draudiką.

14Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Taigi nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį išmoką sumokėjęs draudikas turi teisę nukreipti savo reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo atsakingo už žalą asmens draudikui pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Sprendžiant dėl šio draudiko atsakomybės apimties reikšmingos tampa civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatos, apibrėžiančios draudiko atsakomybės ribas, t. y. nuostatos dėl draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių, franšizės dydžio, draudimo sumos ir pan. Tiek, kiek draudimo išmokos pagal turto draudimo sutartį nepadengia draudimo išmoka pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokią dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį, privalo atlyginti pats atsakingas už žalą asmuo (civilinės atsakomybės draudėjas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017). Kasacinio teismo praktikoje jau yra konstatuota, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015). Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti.

15Kaip jau minėta, kad kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui taip pat taikoma DĮ 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, o kitiems draudimo santykių dalyviams – atitinkamai pareiga pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Tokiu būdu turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai bus pateikiami civilinės atsakomybės draudikui ir bus vieni iš įrodymų, pagrindžiančių draudimo išmokos išmokėjimo sąlygas, įskaitant ir padarytos žalos dydį.

16Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad nors turto ir civilinės atsakomybės draudimas priklauso nuostolių draudimo rūšiai ir iš esmės remiasi tikslu kompensuoti realius nuostolius nukentėjusiam asmeniui, vis dėlto tam tikrais atvejais turto draudimo draudiko išmokėtas draudimo išmokos dydis per se (lot. pats savaime) netampa žalos atlyginimo suma pareiškus reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui. Turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai yra vieni iš įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį sprendžiant draudimo išmokos išmokėjimą pagal civilinės atsakomybės draudimą.

17Taigi, byloje nustačius, kad ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ (draudikas, apdraudęs transporto priemonę transporto priemonės (kasko) draudimu), naudodamasis subrogacijos ir tiesioginio reikalavimo teisėmis, nukreipė žalos atlyginimo reikalavimą į draudiką, apdraudusį transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, žalos dydžio nustatymo aspektu įvertinamas ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reguliavimas.

18Dėl žalos dydžio nustatymo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.

19Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kitais teisės aktais). Pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalį DĮ nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip.

20Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. Taigi, tiek pagal bendrąjį draudimo teisinius santykius nustatantį reguliavimą, tiek ir pagal TPVCAPDĮ civilinės atsakomybės draudimo tikslai sutampa.

21Kaip žinia, TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Kaip ir pagal bendrąjį draudimo teisinių santykių reguliavimą, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus, nukentėjęs asmuo (arba draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką pagal subrogacijos teisę) turi teisę, remdamasis tiesioginio reikalavimo teise, nukreipti savo reikalavimą į civilinės atsakomybės draudiką. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės pagal CK 6.191 straipsnio 2 dalį. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).

22Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka.

23TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.

24Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles. Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį. Kartu minėtas punktas nustato, kad kai teismas yra priėmęs sprendimą dėl žalos atlyginimo arba patvirtinęs taikos sutartį byloje pagal nukentėjusio trečiojo asmens ieškinį dėl žalos atlyginimo, žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į įsiteisėjusį teismo sprendimą arba teismo patvirtintą taikos sutartį dėl žalos atlyginimo. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui)padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Taisyklių 14 punktas nustato, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės.

25Teismas pažymi, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos dydžio nustatymo taisykles, nepateikia nuorodos į Tvarką ir (ar) Instrukciją.

26Aukščiau paminėtos TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatos žalos nustatymo aspektu vertintinos kaip reguliuojančios draudėjo pareigą pateikti atitinkamus dokumentus, reikalingus draudimo išmokai išmokėti, draudiko (Biuro) pareigą juos rūpestingai įvertinti, kitas draudėjo ir draudiko pareigas, taip pat tam tikrus procedūrinius reikalavimus, susijusius su žalos nustatymu ir draudimo išmokos išmokėjimu. Tačiau, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo minėtas teisės aktų nuostatas vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos (įskaitant ir bendrosios draudimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos) kaip tik patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu.

27Atsižvelgiant į nurodytą aukščiau, teismas daro išvadą, jog ieškovas pagrįstai transporto priemonės likutinę vertę paskaičiavo patikrinęs jos realią rinkos vertę ir organizuodamas šios transporto priemonės liekanų aukcioną. Nagrinėjamu atveju, atsakovo teigimu, liekanų vertę skaičiuojant pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, būtų pažeistas CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principas, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovas šiuo atveju žalą administravo ir nustatė atlygintiną jos dydį pagal atskirą susitarimą su draudėju, kuris niekaip jo neįpareigoja. Šioje vietoje pažymėtina, kad CPK 177 straipsnio 3 dalis nustato, jog bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles.

28Nagrinėjamu atveju, ginčui iškilus dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką (ieškovo), ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu (atsakovo), draudimo išmokos dydis (žalos dydis) įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus.

29Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, nėra ginčo ir dėl to, kad transporto priemonės yra laikomos sunaikintomis, todėl jas remontuoti yra ekonomiškai netikslinga, ir kad draudimo išmokos dydis turėtų būti nustatomas iš sunaikinto turto rinkos vertės iki sunaikinimo atėmus transporto priemonės likučių vertę po eismo įvykio, tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl transporto priemonių rinkos vertės. Tačiau šalys nesutaria dėl transporto priemonių likučių vertės dydžio, kas atitinkamai nulemia ir žalos, ir draudimo išmokos dydį. Atsakovas (civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas) atsisakė mokėti 503 Eur dalį draudimo išmokos.

30Kaip jau minėta, ieškovas ( - ) likučių vertę grindžia kaina, gauta aukciono būdu pardavus automobilio liekanas. Atsakovas nurodo, jog jis transporto priemonių likutinę vertę apskaičiavo pagal Tvarką ir Instrukciją, ir pagal šiuos teisės aktus apskaičiuota transporto priemonių likučių vertė (1 303 Eur) yra didesnė, nei įrodinėja ieškovas (800 Eur). Šioje vietoje sutiktina su atsakovo argumentu, jog aukcionas, kurį panaudojo ieškovas apskaičiuodamas transporto priemonės likutinę vertę, yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis, tačiau, teismo nuomone, vien tuo remiantis nėra pagrindo teigti, jog pati savaime aukciono būdu parduoto turto kaina neatitinka tikrosios turto vertės. Atvirkščiai, normaliomis aplinkybėmis protingai disponuojant turtu būtent turto pardavimo kaina gali geriausiai identifikuoti realią daikto vertę. Be to, pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį turto arba verslo vertės nustatymo pagrindas yra nauda, kurią galima gauti turtą arba verslą protingai naudojant, plėtojant arba juo disponuojant. Vienas iš turto vertinimo pagrindų, nustatytų šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, yra turto vertės nustatymas pagal pirkimo–pardavimo sandorius. Teismo nuomone, vertinant, ar reali turto pardavimo kaina konkrečiu atveju laikytina reikšmingu kriterijumi sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą apskaičiuojant žalą, be kita ko, gali turėti reikšmės to turto pardavimo aplinkybės, sandorio, kuriuo tas turtas buvo parduotas, sudarymo aplinkybės, ypatumai, sandorio šalių ryšiai ir kt. Atsižvelgiant į įrodymus, kuriais nagrinėjamoje byloje rėmėsi šalys, ir remiantis CPK 178 straipsnyje nustatyta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, teismas konstatuoja, jog ieškovas įrodė, o atsakovas – nepaneigė, kad transporto priemonių likučių pardavimo aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrina turto pardavimą pagal didžiausiai įmanomą turto vertę, be to, atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pateiktais argumentais, turėjo įrodyti, jog parduotų transporto priemonių likučių kaina nėra reali ir protinga, tačiau to nepadarė (CPK 178, 185 straiopsniai). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors atsakovas ieškovo nurodytą transporto priemonių likučių vertę kvestionuoja ginčydamas patį aukciono metodą, kaip transporto priemonių vertinimo įrankį, tačiau, kaip nurodo ieškovas (o atsakovas to neginčija), pats atsakovas naudoja šį įrankį transporto priemonių likučių vertei nustatyti.

31Taigi, atsižvelgiant į nurodytą aukščiau, teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pagrindu galima konstatuoti, jog transporto priemonių likučių pardavimo aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrina turto pardavimą pagal didžiausiai įmanomą turto vertę ir nesant įrodymų, pagrindžiančių, kad transporto priemonių likučių, parduotų aukciono būdu, kaina nėra reali ir protinga, ir nesant kitų įrodymų, patikimai, vadovaujantis CPK 185 straipsnio taisyklėmis, pagrindžiančių kitokią transporto priemonių likučių vertę, nėra pagrindo laikyti, kad aukciono būdu parduotų transporto priemonių likučių kaina nepagrindžia žalos atlyginimo (draudimo išmokos) dydžio.

32Remiantis į aukščiau išdėstytus argumentus, ieškinys tenkintinas ir ieškovui iš atsakovo priteistina 503 Eur žalos atlyginimo (CK 6.1015 straipsnis).

33CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (503 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2018 m. sausio 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas šioje byloje patyrė išlaidų, sumokėdamas žyminį mokestį – 15 Eur. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, , 93 straipsnio 2 dalis).

35Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

36Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

37Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

Nutarė

38ieškinį patenkinti.

39Priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, naudai: 503 Eur (penkis šimtus tris eurus) žalos atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (503 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. sausio 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

40Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB... 3. ieškovas ieškinyje nurodo, kad ( - ), 2016 m. lapkričio 18 d. įvykusio... 4. Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad 2016 m. lapkričio 18 d. įvyko... 5. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė,... 6. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip... 7. Ieškinys tenkintinas. ... 8. Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ( - ), 2016 m.... 9. Ieškovas, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, kreipėsi į atsakingą už... 10. Byloje ginčas kilo dėl automobilio ( - ), valstybinis Nr. ( - ) liekanų... 11. Teismas pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas... 12. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių... 13. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir... 14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai atsakingas už žalą asmuo yra... 15. Kaip jau minėta, kad kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo... 16. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad nors turto ir... 17. Taigi, byloje nustačius, kad ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ (draudikas,... 18. Dėl žalos dydžio nustatymo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės... 19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas... 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių... 21. Kaip žinia, TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis,... 22. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos... 23. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos... 24. Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles.... 25. Teismas pažymi, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos... 26. Aukščiau paminėtos TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatos žalos nustatymo... 27. Atsižvelgiant į nurodytą aukščiau, teismas daro išvadą, jog ieškovas... 28. Nagrinėjamu atveju, ginčui iškilus dėl draudimo išmokos dydžio (žalos... 29. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad įvyko... 30. Kaip jau minėta, ieškovas ( - ) likučių vertę grindžia kaina, gauta... 31. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą aukščiau, teismas sprendžia, kad byloje... 32. Remiantis į aukščiau išdėstytus argumentus, ieškinys tenkintinas ir... 33. CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės... 34. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas... 35. Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 3,00 Eur, todėl iš šalių... 36. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų... 37. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,... 38. ieškinį patenkinti.... 39. Priteisti iš atsakovo ADB „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869,... 40. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti...