Byla e2A-233-730/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CKI baldai“ ir atsakovo R. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CKI baldai“ patikslintą ieškinį atsakovui R. Ž. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 36 098,78 EUR nuostolių atlyginimą, 254,39 EUR palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d. atsakovas ėjo UAB „CKI baldai“ vadovo pareigas. Tarp šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovui buvo mokamas darbo užmokestis, tačiau dėl papildomų darbo užmokesčio priedų ginčo šalys nebuvo susiderėjusios, priedų vadovui mokėjimas jokiuose bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimuose nebuvo numatytas, todėl ieškovui kiekvieną mėnesį turėjo būti išmokamas tik jam priklausantis darbo užmokestis. Nepaisant to, kas nurodyta, atsakovas, pasinaudodamas savo padėtimi ir piktnaudžiaudamas bendrovės akcininkų pasitikėjimu, žinodamas, kad turi teisę gauti tik darbo užmokestį, 2013–2014 metų laikotarpiu, nesant akcininkų sprendimo, išsimokėjo sau priedus už tariamą papildomą darbą, kurių bendra suma sudaro 1 469,24 EUR. Nuo 1 469,24 EUR sumos ieškovė sumokėjo 458,11 EUR mokesčių, todėl ji dėl atsakovo veiksmų išsimokant priedus patyrė iš viso 1 927,35 EUR nuostolių. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, už ieškovės kasą, atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir kt., laikotarpiu nuo 2012 metų vasario mėnesio iki 2014 metų rugsėjo mėnesio disponuodamas ieškovės piniginėmis lėšomis, buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė lėšų – 6 850,82 EUR (23 654,50 Lt) sumos – panaudojimo įmonės reikmėms, todėl manytina, kad minėtą pinigų sumą atsakovas pasisavino. Atleidus atsakovą iš darbo ir atlikus jo veiklos patikrinimą buvo nustatyta, kad jis, pasinaudodamas savo padėtimi, iš įmonės lėšų apmokėjo savo asmenines išlaidas, susijusias su asmeniniais poreikiais, – asmeninio telefono ir kompiuterio išlaidas, kurios laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. sudarė 845,32 EUR. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. atsakovas įmonės lėšomis apmokėjo savo asmenines išlaidas: už mokslą Klaipėdos universitete – 522 Lt, už avalynę „Batų kalne“ – 79,99 Lt, už įsmeigiamus lauko žibintus UAB „Ermitažas“ – 47,88 Lt, už apdailos darbus M. U. – 2 426 Lt, už apdailos darbus A. M. – 3 000 Lt, už fotoaparatą „Senukų“ prekybos centre – 227,90 Lt, už valymo priemones UAB „Maxima LT“ – 89,88 Lt, už tvoros prekes „Senukų“ prekybos centre – 470,40 Lt, už maišytuvą voniai „Kugeda“ – 82,00 Lt, už „Verslo žinių“ prenumeratą – 399,91 Lt, už draudimą nuo nelaimingų atsitikimų AB „Lietuvos draudimas“ – 198 Lt, už nakvynę privačiuose namuose – 120 Lt, už avalynę UAB „Algrima“ – 134,31 Lt, už avalynę Z. firmai – 411,98 Lt, iš viso už 8 210,25 Lt (2 377,85 EUR). 2013 m. birželio 3 d. atsakovas, neinformavęs įmonės akcininkų, pats su savimi sudarė automobilio nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė patyrė 1 748,58 EUR (6 037,50 Lt) išlaidų. Skuodo rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-260-995/2016 atsakovas patvirtino, kad iš įmonės medžiagų savo draugui pagamino baldų komplektą. Buvo nustatyta, kad 2014 m. birželio 5 d. su M. U. buvo suderintas virtuvės baldų komplektas, kuris buvo pagamintas, tačiau už minėtą virtuvės baldų komplektą gautos piniginės lėšos į apskaitą neįtrauktos. Dėl šių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė 2 263,92 EUR nuostolių. Ieškovė nurodė, kad atsakovą ir su UAB „Aldano transportas“ susijusius fizinius asmenis sieja draugiški santykiai. Patikrinus buhalterinės apskaitos dokumentus buvo nustatyta, kad atsakovas sudarė sandorius su UAB „Aldano transportas“ dėl 19 vnt. durų pirkimo už 22 800 Lt sumą bei stalviršio pirkimo už 15 670,71 Lt sumą. Pagal viešai pateikiamus duomenis, minėtos bendrovės veikla yra susijusi su krovinių gabenimu, pervežimu tarptautiniais maršrutais. Perkant per tariamą tarpininką įmonė patyrė 4 175,71 Lt nuostolį, nes tokios sumos pelno negavo, o įmonės išlaidos išsaugo daugiau kaip 35 proc. Be to, 2014 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitos faktūros duomenimis, minėtų 19 vnt. durų kaina / vertė buvo 19 000 Lt, tačiau atsakovas jas įsigijo už 22 800 Lt, t. y. atsakovas, turėdamas galimybę prekes įsigyti iš pardavėjo tiesiogiai, nusprendė jas įsigyti per tarpininką, kurio tiesioginė veikla nėra susijusi su durų prekyba, dėl to įmonė patyrė 3 800 Lt nuostolių. Nors ieškovės įstatuose atsakovui buvo suteikta teisė priimti į darbą ir atleisti darbuotojus, juos skatinti bei skirti nuobaudas, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai skyrė priedus darbuotojams, tai darė neatsižvelgdamas į įmonės interesus, veikdamas neprotingai, prieštaraudamas įmonės tikslams. Jis nesant jokio pagrindo, neatsižvelgdamas į įmonės interesus bei tikslus, t. y. įmonei veikiant nuostolingai (įmonė 2012 m. turėjo 55 194 Lt nuostolių), darbuotojams įsakymais išmokėjo priedus prie darbo užmokesčio: 2013 m. sausio 31 d. – 3 229,65 Lt; 2013 m. liepos 31 d. – 8 809,00 Lt; 2013 m. rugpjūčio 30 d. – 4 713,00 Lt, 2014 m. kovo 31 d. – 8 953,00 Lt, 2014 m. balandžio 30 d. – 10 830,50 Lt, 2014 m. liepos 31 d. – 9 925 Lt. Nuo išmokėtos 46 460,15 Lt sumos įmonė sumokėjo mokesčius „Sodrai“ ir VMI Garantinio fondo mokestį – bendrą 14 486,27 Lt sumą. Tokiais savo veiksmais atsakovas padidino įmonės išlaidas 17 651,30 EUR suma. Be to, vykdydamas pavedimus, mokėdamas darbo užmokestį, atsakovas be jokio pagrindo išmokėjo 123,71 EUR (427,14 Lt) pinigines lėšas sau. Atsakovas pažeidė savo kaip juridinio asmens vadovo pareigas, neįgyvendino įmonės tikslų ir veikė prieš įmonės interesus, bendrovės sąskaita tenkino savo asmeninius interesus, sudarė sandorius, prieštaraujančius bendrovės interesams, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, dėl to įmonė patyrė 36 098,78 EUR žalą.

6II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškovės UAB „CKI baldai“ patikslinto ieškinio reikalavimo dėl 699,39 EUR žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo R. Ž. nutraukė, patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo R. Ž. 4 523,51 EUR žalos atlyginimą, 254,39 EUR palūkanas, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 4 777,90 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „CKI baldai“, kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „CKI baldai“ 230,02 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. Ž., pavedė Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžinti ieškovei UAB „CKI baldai“ 20 EUR žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. rugsėjo 19 d. AB DNB banke, dokumento Nr. 2947, priteisė iš ieškovės UAB „CKI baldai“ į valstybės biudžetą 2,61 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisė iš atsakovo R. Ž. į valstybės biudžetą 0,39 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, teismo sprendimui įsiteisėjus sumažino Klaipėdos miesto apylinkės teismo (senas civilinės bylos Nr. e2-15025-618/2016) atsakovui R. Ž. pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (pakeistos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi) mastą iki 4 777,90 EUR.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2012 m. spalio 31 d. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu atsakovas ėjo UAB „CKI baldai“ direktoriaus pareigas. 2014 m. rugsėjo 17 d. UAB „CKI baldai“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 14/09-17 akcininkai 99 procentais balsų nusprendė 2013 metų bendrovės finansinę padėtį įvertinti kaip nepatenkinamą ir pareikalauti iš direktoriaus paaiškinimo dėl esamos padėties įmonėje, taip pat buvo nuspręsta atleisti atsakovą iš UAB „CKI baldai“ direktoriaus pareigų nuo 2014 m. rugsėjo 19 d., UAB „CKI baldai“ direktore nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. paskirti R. M.. 2015 m. spalio 29 d. UAB „CKI baldai“ direktorės R. M. įsakymu, atsižvelgiant į atsakovo pateiktą prašymą, atsakovas atleistas iš vadybininko pareigų nuo 2015 m. spalio 30 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. savo noru. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 17 651,30 EUR žalos atlyginimą už laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2017 m. liepos 31 d. darbuotojams nepagrįstai išmokėtus priedus pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tokiam reikalavimui pareikšti ieškovė nėra praleidusi DK 27 straipsnio 2 dalyje numatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Teismas pažymėjo, jog nors nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškove, kad įmonės darbuotojams dirbant viršvalandinį darbą bei dirbant savaitgaliais atsakovas turėjo bei galėjo tokį darbą įtraukti į darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbuotojams mokėti ne priedus prie darbo užmokesčio, o už faktiškai išdirbtą laiką, kaip tai numato DK, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, turėjo teisę savo nuožiūra skatinti darbuotojus, t. y. mokėti jiems priedus. Be to, byloje esantys rašytiniai duomenys bei liudytojų paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, patvirtina, kad priedai darbuotojams iš tiesų buvo sumokėti. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad atsakovas kaip įmonės vadovas turėjo teisę skirti įmonės darbuotojams priedus, ieškovės reikalavimas dėl 17 651,30 EUR žalos atlyginimo priteisimo už darbuotojams išmokėtus priedus atmestas kaip nepagrįstas. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 927,35 EUR nuostolių, kuriuos ieškovė patyrė atsakovui laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2014 metų skiriant sau priedus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokiam reikalavimui pareikšti ieškovė nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyto ieškinio senaties termino. Teismas pažymėjo, jog atsakovas ginčija savo kaltę dėl neteisėtų veiksmų, nurodydamas, kad priedus jis sau, kaip ir kitiems darbuotojams, skyrė už viršvalandinį darbą bei darbą savaitgaliais. Tačiau teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju atsakovo darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, atliekant jam kaip įmonės vadovui pavestas funkcijas, nėra laikytinas viršvalandiniu darbu. Be to, atsakovas buvo atsakingas už tinkamą darbo laiko apskaitos tvarkymą, todėl siekdamas, kad su juo būtų tinkamai atsiskaityta už darbą savaitgaliais ar atliekant kitas, t. y. jam kaip įmonės vadovui nepriskirtas funkcijas, jis privalėjo tinkamai pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o ne skirti sau priedus. Todėl skirdamas sau priedus pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatas, dėl to ieškovė patyrė 1 927,35 EUR išlaidų, todėl iš atsakovo priteista 1 927,35 EUR žalos atlyginimo. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 123,71 EUR žalos atlyginimą už darbo užmokesčio permoką pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovui buvo sumokėta 123,71 EUR darbo užmokesčio daugiau, nei numatyta. Teismas konstatavo, jog atsakovas atlikdamas mokėjimo pavedimus, kuriais jam buvo sumokamas darbo užmokestis, pervesdavo sumas, neatitinkančias darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio, todėl susidarė 123,71 EUR permoka, todėl iš atsakovo priteisė 123,71 EUR. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius už piniginių lėšų panaudojimą atsakovo asmeninėms reikmėms pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiam reikalavimui pareikšti ieškovė nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė žalos, susijusios su išlaidomis asmeniniam atsakovo telefonui, dydžio, taip pat neįrodė žalos, susijusios su išlaidomis už telefoninio ryšio paslaugas, dydžio, todėl ieškovės reikalavimas dėl 348,18 EUR žalos atlyginimo už išlaidas, susijusias su asmeniniu telefonu, atmestas. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės reikalavimą dėl 522 Lt žalos atlyginimo priteisimo už įmoką į Klaipėdos universiteto atsiskaitomąją sąskaitą, kadangi įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė įsipareigojo apmokėti išlaidas, susijusias su atsakovo studijomis, byloje nėra. Teismas nustatė, kad tarp atsakovo ir AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudaryta draudimo sutartis, pagal kurią atsakovas laikotarpiu nuo 2013-07-23 iki 2014-07-22 buvo apdraustas draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. Minėtos draudimo sutarties pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ pateikė ieškovei sąskaitą 198 Lt sumai. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu atsakovas su šiuo ieškinio reikalavimu sutiko, nurodė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta be akcininkų žinios. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas dėl 198 Lt žalos atlyginimo priteisimo patenkintas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, tai, jog ieškovės atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad darbuotojams yra reikalinga speciali avalynė, tai, kad tarp atsakovo pirktos avalynės yra ir avalynė, įsigyta iš UAB „Algrima“, t. y. įmonės, prekiaujančios specializuota avalyne, teismas padarė išvadą, kad yra labiau tikėtina, kad atsakovo pirkta avalynė buvo skirta darbuotojams ir reikalinga darbo funkcijoms atlikti, todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo už minėtų prekių įsigijimą atmestas. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo už šviestuvų įsigijimą, kadangi iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, kad 2012–2013 metais įmonės patalpos nebuvo iki galo įrengtos, todėl tikėtina, kad siekiant vykdyti įmonės veiklą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas darbuotojams, ieškovei galėjo būti reikalingos tam tikros santechnikos ir apšvietimo prekės. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl lėšų, panaudotų prekėms iš UAB „Maxima LT“ už 89,88 Lt sumą įsigyti, priteisimo, kadangi konstatavo, jog ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių abejoti, kad šios prekės jų įsigijimo metu iš tiesų buvo reikalingos ieškovei, o vien ta aplinkybė, jog tarp visų įsigytų prekių buvo prekė, kuri galbūt nėra skirta įmonei, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog visos prekės buvo skirtos atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 120 Lt už išlaidas apgyvendinimo paslaugoms pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė teismui duomenų apie tai, kada ir kuriam laikotarpiui į įmonę buvo atvykęs specialistas iš užsienio, apie tai, kuriuo laikotarpiu jis buvo apgyvendintas ( - ), duomenų, patvirtinančių, kada buvo suderinta nakvynės UAB „Privatūs namai“ data, t. y. iš anksto ar 2013 m. lapkričio 10 d. Nesant šių duomenų teismas negali nustatyti, ar minėtos apgyvendinimo paslaugos buvo skirtos būtent atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nesusijusios su ieškovės veikla. Taip pat atmestas reikalavimas priteisti 399,91 Lt žalos atlyginimą už laikraščio „Verslo žinios“ prenumeratą, kadangi aplinkybė, jog minėtas laikraštis yra verslo laikraštis ir atsakovas jį prenumeravo ieškovės lėšomis, ir tai, jog dienraštis buvo pristatomas ne ieškovės buveinės adresu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas veikė išimtinai savo interesais. Be to, aplinkybės, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo teisę prenumeruoti šį dienraštį, teismo posėdžio metu neginčijo ir ieškovės atstovė. Dėl reikalavimo priteisti ši atsakovo 2 426 Lt žalos, atsiradusios dėl sumokėjimo M. U. už apdailos darbus, atlyginimo ir 3 000 Lt sumokėjimo už apdailos darbus A. M. pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įvertinus byloje esančius duomenis, labiau tikėtina, kad tiek M. U., tiek A. M. remonto darbus ieškovės patalpose atliko ir minėtos piniginės lėšos buvo skirtos sumokėti būtent už suteiktas paslaugas, todėl minėtas reikalavimas atmestas. Dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą už automobilio nuomą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiam reikalavimui pareikšti ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog 2013 m. birželio 3 d. automobilio nuomos sutarties sudarymas pats savaime ieškovės interesų nepažeidė, kadangi įmonės veiklai užtikrinti transporto priemonė buvo reikalinga. Be to, sutartis sudaryta būtent dėl krovininio automobilio nuomos, t. y. ne lengvosios transporto priemonės, o automobilio, kuriuo galima pervežti pagamintus baldus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nepaisant to, kad ieškovė nurodė, jog automobilį buvo galima nuomotis palankesnėmis nei 2013 m. birželio 3 d. sutarties sąlygomis, nepateikė duomenų apie kitas jos sudarytas automobilio nuomos ar panaudos sutartis, jų sąlygas ar duomenų, patvirtinančių vidutinę krovininio automobilio nuomos kainą, kurie patvirtintų, jog 2013 m. birželio 3 d. sutartyje numatyta nuomos kaina yra vertintina kaip nepagrįsta, todėl minėtas reikalavimas netenkintas. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 2 309,93 EUR nuostolius už durų įsigijimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nors ieškovė nurodė, kad ji minėtas duris pirkdama ne per tarpininką galėjo įsigyti už 19 000 Lt, t. y. 3 800 Lt pigiau, tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo atveju ieškovė nepateikė duomenų apie tai, jog ieškovei šias prekes pardavus galutiniam pirkėjui, ji patyrė nuostolių. Taigi, šiuo atveju nenustatyta, jog minėtas sandoris ieškovei buvo nuostolingas. Antra, iš bylos medžiagos nenustatyta, kad šis sandoris viršijo protingą komercinę riziką. Be to, atsakovas, kaip įmonės vadovas, sudarydamas minėtą sandorį, nepažeidė fiduciarinių pareigų ir neviršijo suteiktų įgaliojimų. Teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat taikytinos ir ieškovės sandoriui, sudarytam su UAB „Aldano transportas“, dėl stalviršio „Hanex“ (S 006) įsigijimo, todėl reikalavimas dėl nuostolių priteisimo atmestas. Dėl nuostolių priteisimo už baldų komplektą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovės lėšomis buvo pagamintas baldų komplektas M. U.. Visų pirma, tiek atsakovas, tiek liudytojas M. U. patvirtino, kad ieškovė M. U. nemokamai atliko išpjovimo darbus. Antra, iš byloje esančios medžiagos matyti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 19 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po to, kai M. U. buvo parengtas virtuvės baldų komplekto MAR33 projektas, ieškovė įsigijo medžiagas, kurios taip pat būtų buvę naudojamos baldams pagal minėtą projektą pagaminti. Trečia, ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtino ir S. T., kuris tuo metu dirbo įmonėje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors atsakovas tvirtina, jog M. U. medžiagas įsigijo pats, tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų apie ginčo laikotarpiu M. U. įsigytas medžiagas ar jų dalį virtuvės baldų komplektui gaminti. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė 2 263,92 EUR nuostolių, todėl ieškovei iš atsakovo priteistas 2 263,92 EUR žalos atlyginimas. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 850,82 EUR žalos atlyginimą už pasisavintas pinigines lėšas pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino šiam reikalavimui pareikti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių tinkamai nustatyti žalos, patirtos dėl įmonės piniginių lėšų pasisavinimo, dydį, todėl ieškovės reikalavimas dėl 6 850,82 EUR žalos atlyginimo atmestas. Patenkinęs ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo procesines palūkanas bei proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio daliai paskirstė tarp šalių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8III. Apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

105.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes:

111) nesant jokių tinkamų ir leistinų įrodymų apie UAB „CKI baldai“ darbuotojų dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis (konstatuota, kad atsakovas darbo laiko apskaitos nevedė), padarė niekuo nepagrįstas subjektyvias išvadas, kad priedai prie atlyginimo buvo mokami už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, ir pateikė savo subjektyvią nuomonę, kad atsakovas galėjo priedus mokėti, net ir bendrovei veikiant nuostolingai, kad darbuotojai neieškotų kito darbo;

122) spręsdamas dėl įmonės lėšų panaudojimo atsakovo poreikiams ir nuostolių ieškovei iš atsakovo priteisimo, teismas įrodinėjimo naštą, tenkančią atsakovui, perkėlė ieškovei. Teismas visiškai nepasisakė dėl A. M. atliktų apdailos darbų įmonėje pagrįstumo ir ieškovės reikalavimą dėl nuostolių iš atsakovo priteisimo formaliai atmetė, kai apdailos darbų atlikimą pagrindžiančių dokumentų byloje nebuvo galimybės pateikti, nes nei sutarties, nei darbų priėmimo–perdavimo akto atsakovas, kaip bendrovės vadovas, su tariamu paslaugų teikėju nepasirašė; teismas nevertino reikšmingų bylos aplinkybių ir priimdamas sprendimą atmesti ieškovės reikalavimus dėl nuostolių iš atsakovo priteisimo neatsakė į klausimus: kas patvirtina, jog atsakovo draugas M. U. UAB „CKI baldai“ atliko apdailos darbus ir kokiu pagrindu atsakovas jam iš ieškovės lėšų sumokėjo, kai nei statybos rangos sutartis, nei darbų sąmata, nei darbų priėmimo–perdavimo aktas nebuvo sudaryti; kodėl atsakovas prekes pirko iš UAB „Aldano transportas“, t. y. per tarpininką, o ne tiesiogiai iš pardavėjų, kodėl prekes atsakovas pirko brangiau, kodėl kreipėsi į UAB „Aldano transportas“, kai šios įmonės veikla niekaip nesusijusi su durų ir (ar) stalviršių prekyba, kodėl atsakovas sudarė automobilio nuomos sutartį bendrovei veikiant nuostolingai, kai ieškovė savo veiklai taupydama lėšas panaudos pagrindu naudojosi darbuotojų automobiliais ir papildomas transportas UAB „CKI baldai“ nebuvo reikalingas;

133) pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 850,82 EUR žalos atlyginimo už pasisavintas lėšas, teismas iš esmės net nemotyvavo, kodėl ieškovės skaičiavimus, atliktus ir pagrįstus remiantis didelės apimties buhalterinės apskaitos dokumentais, laiko nepagrįstais, nors atsakovas savo teisių ir pareigų bylos nagrinėjimo metu neįgyvendino ir, turėdamas galimybę, savo ruožtu jokių skaičiavimų pagal ieškovės pateiktus duomenis neatliko ir UAB „CKI baldai“ apskaičiavimų pagrįstumo nepaneigė.

  1. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 4 191,27 EUR nuostolių, 254,39 EUR palūkanų, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

146.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl 1 927,35 EUR nuostolių priteisimo už priedų atsakovui išmokėjimą. Nepagrįsta išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog visuotinis akcininkų susirinkimas būtų nusprendęs skirti atsakovui priedus prie darbo užmokesčio ar patvirtinęs atsakovo įsakymus, kuriais jis sau skyrė minėtus priedus. Dėl papildomų ir viršvalandinių darbų akcininkų susirinkimo sprendimai neprivalomi, dėl jų nebuvo privaloma „susiderėti“, nes tai išimtinai reguliuoja DK ir bet kokie akcininkų nepritarimai skirtiems priedams dėl nurodytų priežasčių būtų neteisėti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovo darbo apmokėjimu, darbo užmokesčio struktūra, todėl nepagrįstai sprendė, kad dėl atsakovui išmokėtų priedų ieškovė patyrė nurodyto dydžio žalą, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad reali žala įmonei padaryta nebuvo.

156.2. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui priedai buvo išmokėti teisėtai, ieškovės reikalavimas dėl 5 procentų dydžio palūkanų dėl šių priedų išmokėjimo kaip nepagrįstas teismo turėjo būti atmestas.

166.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl 2 263,92 EUR nuostolių priteisimo už virtuvės baldų komplektą M. U., kadangi netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog M. U. baldai buvo pagaminti ieškovės medžiagomis ir pajėgumais. Praėjus dvejiems metams nuo tariamos žalos atsiradimo, t. y. 2016 m. liepos 7 d., sudaryta nepatvirtinta baldų komplekto MAR33 pagaminimo sąmata nėra tinkamas įrodymas ieškovės tariamai žalai, neva padarytai 2014 m. birželio mėnesį, pagrįsti, todėl teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė šioje sąmatoje nurodytą 2 263,92 EUR sumą.

  1. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:

177.1. Ieškovė, teigdama, jog darbuotojams išmokant priedus prie atlyginimo, tariamai įmonei buvo padaryta žala, deklaratyviai akcentuoja „itin prastą“ bendrovės finansinę padėtį, tačiau nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde tokio savo teiginio taip ir nepagrindė. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose viršvalandinis darbas nebuvo fiksuojamas, kadangi būtų buvęs pažeistas DK numatytas darbuotojų darbo ir poilsio režimas. Vien formalus netinkamas darbo laiko apskaitos dokumentų užpildymas nereiškia, kad įmonei buvo padaryta turtinė žala, o juo labiau nereiškia, jog viršvalandiniai darbai apskritai nebuvo dirbami, ką teismo posėdžio metu patvirtino nurodyti liudytojai. Įstatų 6.6 punkte nurodyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas nustato bendrovės vadovo atlyginimą, tačiau nenurodyta, kad visuotiniam akcininkų susirinkimui būtų priskirta teisė spręsti dėl priedų, mokamų už papildomą darbą bei viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis, ir tai natūralu, nes tokio darbo apmokėjimą reguliuoja DK.

187.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl nuostolių priteisimo už lėšų panaudojimą savo poreikiams, kadangi ieškovė neįrodė, jog atsakovas iš įmonės lėšų būtų dengęs savo asmenines lėšas.

197.3. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai aptarė ir ištyrė įrodymus, susijusius su ieškovės patalpų remonto atlikimo darbais, jų eiliškumu, ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius dėl sumokėjimo už apdailos darbus M. U. ir A. M.. Taip pat pažymėtina, kad įstatymas nenumato privalomos rangos sutarčių rašytinės formos, tokios sutartys nebuvo sudarytos su kitais remonto darbus atlikusiais asmenimis (pvz., R. S.), kurių atliktų darbų ir sumokėjimo už juos ieškovė neginčija.

207.4. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jos reikalavimas dėl atsakovo nuomojant savo automobilį tariamos žalos įmonei padarymo, cituodama atsakovo pareiginius nuostatus, neteisingai juos interpretuoja. Pareiginiai nuostatai labai aiškiai įvardija sandorius, kuriuos sudarydamas bendrovės vadovas turi gauti akcininkų pritarimą: sandorius dėl ilgalaikio turto pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, laidavimo ar garantavimo juo dėl kitų subjektų prievolių įvykdymo. Visiems kitiems sandoriams sudaryti akcininkų pritarimas nėra reikalingas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad krovininis automobilis buvo naudojamas įmonės naudai – jos pagamintiems baldams transportuoti, nes jokio kito automobilio šiam tikslui įmonė neturėjo, automobilio nuomos kaina nebuvo per didelė, žala įmonei nebuvo padaryta, atsižvelgiant ir į tai, kad nors pagal nuomos sutartį atsakovui turėjo būti sumokėta 9 000 Lt, jam už automobilio nuomą tebuvo sumokėta 5 250 Lt.

217.5. Vienas pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl tariamai padarytos žalos, atsakovui iš UAB „Aldano transportas“ įsigijus 19 vnt. durų ir stalviršį, yra tas, kad minėta bendrovė tokia veikla neužsiima. Ieškovė nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kad UAB „Aldano transportas“ šalia pagrindinės veiklos nesiverčia ir kita veikla, įskaitant tarpininkavimo veiklą.

227.6. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl atsakovo pasisavintų

236 850,82 EUR priteisimo, kadangi ieškinyje absoliučiai nebuvo detalizuota, iš ko susideda prašoma priteisti suma, nurodyta tik tiek, kad ją pagrindžia byloje pateikti buhalteriniai dokumentai bei pačios ieškovės parengta suvestinė. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad atsakovas prašomos priteisti sumos neginčijo, nes, kaip nurodyta, atsakovas net neturėjo galimybės pateikti savo išsamius atsikirtimus į šį reikalavimą, kadangi, nors daug kartų tiek atsakovo, tiek teismo iš ieškovės buvo reikalauta konkrečiai pagrįsti prašomą priteisti sumą, ji to padaryti nesugebėjo nurodydama žiūrėti jos pateiktą didelį kiekį buhalterinių dokumentų, nors pati nenurodė, kokie konkrečiai dokumentai kokias aplinkybes įrodo.

  1. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, ieškovės apeliacinį skundą patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:

248.1. Atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, pagrindžiančių jam išmokėtų priedų prie atlyginimo teisinį pagrindą. Nors atsakovas savo apeliaciniame skunde pažymi, jog priedus sau išmokėjo už papildomą darbą, tačiau jokia darbo sutartis dėl antraeilių pareigų (papildomo darbo) nebuvo sudaryta, todėl pareiga atlikti tam tikrą darbą, dėl kurio nebuvo susitarta, atsakovui nekilo. Apeliaciniame skunde teiginiai, kad neva atsakovui išmokėtos sumos per mėnesį neviršijo sutarto 4 550 Lt dydžio, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs.

258.2. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą už virtuvės baldų pagaminimą, pagrįstai vadovavosi ieškovės susirašinėjimo su S. T. medžiaga, iš kurios matyti, jog S. T. patvirtino, kad furnitūra M. U. baldų komplektui buvo perkama įmonės lėšomis. Be to, apie nurodytus neteisėtus atsakovo veiksmus, dėl kurių ieškovė UAB „CKI baldai“ patyrė nuostolių, t. y. negavo pajamų, ieškovė sužinojo iš paties atsakovo Skuodo rajono apylinkės teisme civilinės bylos Nr. Nr. e2-260-995/2016 nagrinėjimo metu. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog ieškovė nuostolius apskaičiavo neteisingai, t. y. pagal 2016 m., o ne 2014 m. kainas, tačiau nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu atsakovas nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovės sąmatoje nurodytų medžiagų kaina yra neteisinga.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

28IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

29

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę, taikymo byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl atsakovui kaip įmonės vadovui taikytinos atsakomybės už įmonei padarytą žalą.
  4. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jog šalys 2012 m. sausio 31 d. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu atsakovas ėjo UAB „CKI baldai“ direktoriaus pareigas. 2014 m. rugsėjo 17 d. UAB „CKI baldai“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 14/09-17 akcininkai 99 procentais balsų nusprendė 2013 metų bendrovės finansinę padėtį įvertinti kaip nepatenkinamą ir pareikalauti iš atsakovo paaiškinimo dėl esamos padėties įmonėje, taip pat buvo nuspręsta atleisti atsakovą iš UAB „CKI baldai“ direktoriaus pareigų nuo 2014 m. rugsėjo 19 d., UAB „CKI baldai“ direktore nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. paskirti R. M.. 2014 m. spalio 30 d. atsakovas pateikė UAB „CKI baldai“ direktorei R. M. prašymą išleisti jį vaiko priežiūros atostogų nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. spalio 29 d. (vieneriems metams). 2015 m. spalio 29 d. UAB „CKI baldai“ direktorės R. M. įsakymu, atsižvelgiant į atsakovo pateiktą prašymą, atsakovas atleistas iš vadybininko pareigų nuo 2015 m. spalio 30 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. savo noru.
  5. Ieškovė reiškia reikalavimus priteisti iš atsakovo, kaip ieškovės buvusio vadovo, žalos atlyginimą. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį iš dalies.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė, kadangi ABĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, o pagal ABĮ 37 straipsnio 4 dalį yra įmonės darbuotojas, nes su juo sudaroma darbo sutartis. Kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam, kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga. Teismų praktika. 2017, 45).

30Dėl atsakovo apeliacinio skundo

31Dėl priedų atsakovui mokėjimo

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 1 927,35 EUR nuostolių, kuriuos ieškovė patyrė atsakovui laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2014 metų skiriant sau priedus.
  2. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų dėl šios sprendimo dalies atsakovas nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas, išsimokėdamas sau priedus, pažeidė ABĮ 37 straipsnio 2 dalį ir ieškovės Įstatų 6 skirsnio 6 punktą, kadangi dėl priedų skyrimo atsakovui nebuvo priimtas akcininkų susirinkimo sprendimas. Apelianto teigimu, priedai atsakovui buvo išmokėti už viršvalandinį ar papildomą darbą, tokių priedų mokėjimą reglamentuoja DK, akcininkų susirinkimo sprendimas tokiems priedams išmokėti nereikalingas. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  3. Pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl nuostolių priteisimo bendrovės vadovui be akcininkų susirinkimo sprendimo pasididinus sau atlyginimą, vadovui taikytina civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga. Teismų praktika. 2017, 45). Sprendžiant, yra ar ne pagrindas šiuo atveju taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, turi būti nustatytos būtinosios šios atsakomybės taikymo sąlygos: ar bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, konkrečiai – ar jis pats paskyrė sau priedus; ar bendrovė patyrė žalos (nuostolių); priežastinį neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės patirtos žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai); nustačius šias sąlygas, bendrovės vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ieškovas privalo įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, bendrovei padarytos žalos faktą ir priežastinį neteisėtų veiksmų bei žalos ryšį (CPK 178 straipsnis). Konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas; paneigti nurodytą prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).
  4. Iš byloje esančių įrodymų bei pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovas 2013 m. sausio 31 d. įsakymu skyrė sau 620 Lt priedą, 2013 m. liepos 31 d. – 500 Lt priedą, 2013 m. rugpjūčio 30 d. – 249 Lt priedą, 2014 m. kovo 31 d. – 1 326 Lt priedą, 2014 m. balandžio 30 d. – 1 279 Lt priedą, 2014 m. liepos 31 d. – 460 Lt priedą. Iš 2014 sausio–rugsėjo mėnesių darbo užmokesčio žiniaraščio Nr. 1 matyti, kad atsakovas 2014 metų sausio mėnesį sau skyrė 621 Lt priedą. Iš viso atsakovui išmokėti 5 073 Lt (1 469,24 EUR) dydžio priedai. Nuo šios sumos sumokėta 458,11 EUR mokesčių valstybei.
  5. Juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Uždarosios akcinės bendrovės teisnumas įgyvendinamas vadovaujantis atitinkamomis CK ir ABĮ normomis bei bendrovės įstatais. Vadovaujantis CK 2.82 straipsnio 1 dalimi, juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
  6. Pagal ABĮ 19 straipsnio, reglamentuojančio bendrovės organus, nuostatas uždaroji akcinė bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą, bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus priežiūros organas – stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas – valdyba, bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.
  7. ABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovės įstatai yra dokumentas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, bendrovės įstatuose turi būti nurodyta visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo sušaukimo tvarka, kiti bendrovės organai, jų kompetencija, šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarka.
  8. Taigi, konkrečios bendrovės įstatai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo reguliuojama jos organų kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka. Pagal ieškovės Įstatų 6 skirsnio 6 punktą bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas visuotinis akcininkų susirinkimas. Pagal minėtų Įstatų 6 skirsnio 4 punktą visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai priskirtus klausimus. Taip pat reglamentuojama ir ABĮ – bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas) (ABĮ 37 straipsnio 3 dalis).
  9. Taigi, darytina išvada, kad atsakovo kaip ieškovės vadovo atlyginimo, skatinimo klausimai priklauso išimtinai tik akcininkų susirinkimo kompetencijai. Ginčo šioje byloje nėra, jog ieškovės akcininkų susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimų skirti atsakovui kaip ieškovės vadovui priedus ar skatinti atsakovą 2013–2014 m. laikotarpiu.
  10. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog minėti priedai buvo skiriami atsakovui už viršvalandinį darbą, pažymėtina, jog pagal ginčo laikotarpiu galiojusio DK 147 straipsnio 6 dalį darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę, dirbto darbo laiko trukmę poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, arba Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.
  11. Iš byloje esančių 2012–2014 m. laikotarpio darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kurie patvirtinti atsakovo parašu, matyti, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, būdamas atsakingas už tinkamą įmonės veiklos organizavimą, taip pat ir už tinkamą darbo laiko apskaitos tvarkymą, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nenurodė, jog atsakovas ginčo laikotarpiu dirbo viršvalandinį darbą. Jokių kitokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas dirbo viršvalandinį darbą, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Atsakovo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, jog atsakovui minėti priedai apskaičiuoti už papildomą darbą. Tačiau įrodymų, patvirtinančių atsakovo dirbtą papildomą darbą ar susitarimus dėl tokio darbo atlikimo, atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kaip nustatyta iš byloje esančių atsakovo įsakymų, kuriais jam pačiam bei kitiems įmonės darbuotojams buvo paskirti priedai, atsakovas, skirdamas sau priedus, nedetalizavo, jog priedai skiriami už papildomą ar viršvalandinį darbą.
  12. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog įmonė dažnai iš Norvegijos partnerių gaudavo užsakymų dėl baldų gamybos, kurie būdavo skubūs, juos reikėdavo įvykdyti nedelsiant, todėl atsakovas savo darbo laiko neribojo formaliai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodomomis valandomis, atlikdavo ne tik vadovo pareigas, bet ir pats kraudavo, gabendavo baldus, medžiagas tiek darbo metu, tiek savaitgaliais ar šventinėmis dienomis, neįrodo, jog minėti priedai išmokėti už viršvalandinį ar papildomą darbą, kadangi įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).
  13. Šioje byloje konstatavus, jog atsakovas neįrodė, jog priedus sau pasiskyrė už viršvalandinį ar papildomą darbą, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog šiuo atveju priedams paskirti nebūtinas akcininkų susirinkimo sprendimas.
  14. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, jog priedai atsakovui buvo mokami tiek 2013 m., tiek 2014 m., atleidžiant atsakovą iš darbo taip pat nebuvo pareikalauta atlyginti žalos įmonei, kas akivaizdžiai rodo, jog akcininkams apie priedų išmokėjimą atsakovui buvo žinoma ir tokiems veiksmams buvo pritarta, tačiau atitinkamu akcininkų susirinkimo sprendimu priedų atsakovui mokėjimas nebuvo įformintas. Atsakovas remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėse bylose Nr. 3K-3-335/2009 bei Nr. 3K-3-290/2013 teigia, kad akcininkų pritarimas priedams, kuris nebūtinai turi būti formalus, bendrovei naudingi vadovo veiksmai yra vadovo atsakomybę už tokių priedų išmokėjimą šalinanti aplinkybė.
  15. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo minimoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybės už bendrovės kreditoriams padarytą žalą dėl nuomos sutarties sudarymo su įmonės akcininku už daug didesnę nei patalpų vieno mėnesio nuomos rinkos vertę. Taigi, šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti išaiškinimai neturi reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009 buvo nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių atlyginimo dėl vadovo vienašališkai pasididinto atlyginimo, nesant dėl to priimto visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo. Šioje byloje išaiškinta, jog aplinkybė, kad byloje nebuvo pateikta rašytinių visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų dėl bendrovės vadovo atlyginimo padidinimo, savaime neįrodo, jog administracijos vadovas vienašališkai nustatė sau didesnį atlyginimą. Tačiau kasacinis teismas nurodė, jog sprendžiant, ar bendrovės akcininkai žinojo apie atliekamus veiksmus ir jiems neprieštaravo, turi būti įvertintos visos byloje esančios aplinkybėms.
  16. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas dirbo viršvalandinį ar papildomą darbą ir dėl to turėjo pagrindą sau skirti priedus už viršvalandinį ar papildomą darbą, atsakovo argumentas, jog aplinkybė, kad priedai atsakovui buvo mokami ne vieną kartą dvejų metų laikotarpiu, neįrodo, jog įmonės akcininkai dėl tokių priedų mokėjimo buvo išreiškę sutikimą, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pagrindo skirti priedus atsakovui minėtu laikotarpiu nebuvo.
  17. Esant visų nurodytų aplinkybių visumai ir atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis ABĮ 37 straipsnio 3 dalimi bei ieškovės Įstatų 6 skirsnio 4, 6 punktais, tik akcininkų susirinkimas turi teisę nuspręsti dėl atsakovo kaip ieškovės vadovo atlyginimo nustatymo bei jo skatinimo, į tai, jog byloje nėra įrodymų, jog įmonės akcininkų susirinkimas būtų priėmęs sprendimą dėl priedų atsakovui skyrimo, į tai, jog nenustatyta, jog akcininkų susirinkimas neformaliai būtų pritaręs priedų atsakovui skyrimui, į tai, jog atsakovas neįrodė, jog priedai jam paskirti už išdirbtą viršvalandinį ar papildomą darbą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas paskirdamas sau priedus pažeidė ABĮ bei ieškovės Įstatų nuostatas.
  18. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog dėl priedų išmokėjimo atsakovui ieškovė patyrė 1 927,35 EUR žalą. Apelianto teigimu, sprendžiant, ar ieškovei buvo padaryta žala, esminę reikšmę turi tai, jog atsakovui per mėnesį išmokėtas darbo užmokestis su priedais neviršijo 4 550 Lt dydžio, tai yra darbo sutartimi bei akcininkų susirinkimo sprendimu nustatyto darbo užmokesčio, todėl jokia žala ieškovei nebuvo padaryta. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  19. Kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2013 m. sausio 31 d. įsakymu atsakovas skyrė sau 620 Lt priedą, 2013 m. liepos 31 d. – 500 Lt priedą, 2013 m. rugpjūčio 30 d. – 249 Lt priedą, 2014 m. kovo 31 d. – 1 326 Lt priedą, 2014 m. balandžio 30 d. – 1 279 Lt priedą, 2014 m. liepos 31 d. – 460 Lt priedą. Iš 2014 sausio–rugsėjo mėnesių darbo užmokesčio žiniaraščio Nr. 1 matyti, kad atsakovas 2014 metų sausio mėnesį sau skyrė 621 Lt priedą.
  20. Iš byloje pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių matyti, kad minėti priedai priskaičiuoti ir paskirti papildomai prie atsakovui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Nustatyta, kad 2013 m. sausio mėnesį, 2014 m. kovo, balandžio, liepos mėnesiais atsakovo darbo užmokesčio ir paskirto priedo bendra suma neviršijo atsakovo darbo sutartimi bei akcininkų susirinkimo sprendimu nustatyto atsakovo mėnesinio atlyginimo dydžio. Tačiau ši aplinkybė neįrodo, jog atsakovas paskirdamas sau minėtus priedus nesukėlė žalos ieškovei, nes iš darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių nustatyta, kad minėtais mėnesiais atsakovui priskaičiuota mažiau mėnesinio atlyginimo dėl jo nedarbingumo ar dėl kitų priežasčių, dėl šios priežasties bendra atsakovo atlyginimo suma neviršijo jo mėnesinio atlyginimo.
  21. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, pažeisdamas ABĮ nuostatas, ieškovės Įstatus bei viršydamas savo įgaliojimus, atliko neteisėtus veiksmus ir šie atsakovo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovei kilusia 1 927,35 EUR dydžio žala, todėl esant nustatytoms visoms atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinoms sąlygoms (CK 6.246–6.249 straipsniai), pagrįstai minėtas ieškinio reikalavimas patenkintas.
  22. Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo pripažinti, jog priedus sau atsakovas išmokėjo teisėtai, neturi teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentas, jog nėra pagrindo priteisti 5 procentų dydžio palūkanas dėl priedų išmokėjimo, todėl dėl šios sprendimo dalies teisėtumo nepasisakytina.

32Dėl virtuvės baldų komplekto M. U.

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 2 263,92 EUR nuostolių už baldų komplekto pagaminimą, gautų piniginių lėšų neįtraukimą į įmonės apskaitą.
  2. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog M. U. baldai buvo pagaminti ieškovės medžiagomis ir pajėgumais. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  3. Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (ABĮ 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas), kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 13 punktas). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog už šios pareigos nevykdymą vadovui taikoma ne materialinė, o civilinė atsakomybė, kadangi tai išimtinai valdymo organui įstatymu nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  4. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).
  5. Ieškovė įrodinėjo, jog 2014 m. birželio 5 d. su M. U. buvo suderintas virtuvės baldų komplektas, kuris jam buvo pagamintas, tačiau už minėtą virtuvės baldų komplektą gautos piniginės lėšos į apskaitą neįtrauktos. Atsakovas įrodinėjo, jog M. U. įmonei yra atlikęs statybos apdailos darbus, todėl bendradarbiaujant su juo buvo parengtas projektas ir pagal jį supjautos paties M. U. atgabentos medžiagos.
  6. Iš byloje esančio Baldo projektavimo ir gamybos žiniaraščio matyti, jog 2014 metais buvo parengtas virtuvės baldų komplekto MAR33 projektas, kuris buvo suderintas su M. U.. Iš minėto žiniaraščio taip pat nustatyta, kad projektas atiduotas gamybai 2014 m. birželio 5 d., kaip projekto gamybos vadovas nurodytas S. T., kaip furnitūros užsakovas nurodytas atsakovas. Taip pat į bylą pateikti detalūs minėto virtuvės komplekto projekto brėžiniai. Kaip matyti iš byloje esančio S. T. elektroninio susirašinėjimo su ieškovės direktore R. M. išrašo, S. T. patvirtino, jog minėtam baldų komplektui furnitūra buvo nupirkta iš įmonės sąskaitos, kadangi minėtas asmuo pats šias medžiagas užsakė. Taip pat S. T. elektroniniame laiške patvirtino, jog M. U. baldų fasadas turėjo būti kreminis blizgus ir laminuotas riešuto stalviršis. Byloje esančios laikotarpio nuo 2014 m. birželio 10 iki 2014 m. birželio 19 d. ieškovės sąskaitos faktūros patvirtina, jog šiuo laikotarpiu ieškovė įsigijo medžiagų baldams gaminti. Iš sąskaitose faktūrose nurodytų įsigytų medžiagų matyti, jog ieškovė minėtu laikotarpiu, be kitų medžiagų, įsigijo kreminę blizgią plokštę, riešuto spalvos stalviršį.
  7. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas M. U. parodė, jog medžiagas įsigijo skirtingose Klaipėdoje esančiose parduotuvėse, tačiau jas supjovė ieškovė nemokamai. Papildomai parodė, jog virtuvės komplektas yra blizgios kreminės spalvos su medžio imitacijos stalviršiu.
  8. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog virtuvės baldų komplektas M. U. pagamintas iš ieškovės medžiagų ir ieškovės pajėgumais. Todėl nesant byloje įrodymų, jog už atliktus darbus gautos piniginės lėšos buvo įtrauktos į įmonės apskaitą įstatymo nustatyta tvarka, darytina išvada, kad atsakovas pažeidė ABĮ, Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) nuostatas, tai yra atliko neteisėtus veiksmus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirtais nuostoliais.
  9. Nustačius, jog valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
  10. Kadangi ieškovė įrodinėja, jog dėl M. U. pagaminto virtuvės baldų komplekto negavo 2 263,92 EUR pajamų, šie netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Ar negautos pajamos pripažintinos žala, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų; nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr.. Teismų praktika. 2017, 45)
  11. Ieškovė žalos dydį įrodinėja 2016 m. liepos 7 d. baldų komplekto MAR33 sąmata, iš kurios matyti, jog baldų komplekto kaina yra 2 263,92 EUR. Tačiau pažymėtina, jog virtuvės baldų komplektas buvo pagamintas 2014 metais, tačiau įrodymų, kokia pagal M. U. suprojektuoto virtuvės baldų komplekto projektą sąmata buvo 2014 m., ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė turi pareigą įrodyti žalos dydį, tačiau 2016 m. liepos 7 d. baldų komplekto sąmata nepagrindžia ieškovės prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio.
  12. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi bei anksčiau nurodyta teismų praktika, jog, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio, ir atsižvelgdama į tai, jog ieškovė byloje esančiomis 2014 m. birželio 10–19 d. sąskaitomis faktūromis įrodinėjo, jog iš jose nurodytų medžiagų buvo gaminami M. U. suprojektuoti baldai, daro išvadą, jog yra pagrindas remtis minėtomis sąskaitomis faktūromis, nustatant ieškovės patirtos žalos dydį.
  13. Pažymėtina, jog išklausius teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, jog ieškovės direktorė R. M. paaiškino, jog nors 2014 m. birželio 10–19 d. sąskaitose faktūros pagrindžia, jog jose esančios medžiagos buvo panaudotos M. U. suprojektuoto baldų komplekto gamybai, tačiau tik dalis sąskaitose faktūrose nurodytų medžiagų panaudota minėtam baldų komplektui gaminti. Ieškovės atstovė nenurodė, kurios konkrečios medžiagos buvo panaudotos šioje byloje nurodytų baldų gamybai.
  14. Kadangi ieškovės atstovė nenurodė, kurios medžiagos konkrečiai buvo panaudotos M. U. skirtų baldų gamybai, nustatant žalos dydį vadovaujamasi virtuvės baldų komplekto projekte nurodytų medžiagų kiekiu bei rūšimis ir sąskaitose faktūrose nurodytų atitinkamų medžiagų kainomis. Virtuvės baldų komplekto projekte nurodyta: fasadui – 18 mm laminuota plokštė Falco 0514, karkasas – 18 mm laminuota plokštė U1313, stalviršis 4853, rankenėlės Jurga guz336/128, ug4307/128 BLUM furnitūra, 303451 LED juosta šilta / balta (14.4W), 303502 aliuminio profilis, įfrezuojamas, 303505 dangtelis, skaidrus. Iš pateiktų sąskaitų faktūrų nustatyta, kad minėtos rūšies medžiagos iš viso kainavo 605,81 Lt (175,45 EUR). Ieškovė papildomai pateikė įrodymus – sąskaitas faktūras, patvirtinančias furnitūros įsigijimą. Iš minėtų įrodymų matyti, jog furnitūra įsigyta iš UAB „Brasa“ (2014 m. birželio 9 d.), UAB Prekybos namai „Jurga“ (2014 m. liepos 3 d.), UAB „Blulita“ (2014 m. birželio 19 d.). Vadovaujantis byloje esančiu virtuvės baldų komplekto projektu, 2016 m. liepos 7 d. sąmatoje nurodytų furnitūros kiekiu bei rūšimis, minėtomis sąskaitomis faktūromis, darytina išvada, kad virtuvės baldų komplektui panaudotos furnitūros kaina 2014 m. buvo tokia – 198,14 Lt (57,38 EUR). Taigi, iš viso medžiagos kainavo 232,83 EUR. Vadovaujantis ieškovės pateiktoje 2016 m. liepos 7 d. sąmatoje nurodytomis galutinės kainos už baldų komplektą sudedamosiomis dalimis, darytina išvada, kad iš viso ieškovės žalą sudaro 1 039,37 EUR (medžiagos – 232,83 + 23,28; darbo užmokestis – 361; soc. draudimas –112; pridėtinės išlaidos – 108; pelnas – 21,87; bendra vertė be PVM – 858,98; su PVM – 1 039,37).
  15. Esant nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas, pagaminęs virtuvės baldų komplektą, į įmonės apskaitą neįtraukė gautų pinigų, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė, tačiau netinkamai įvertino žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina sumažinant iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki 1 039,37 EUR.

33Dėl ieškovės apeliacinio skundo

34Dėl priedų darbuotojams išmokėjimo

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 17 651,30 EUR žalos atlyginimą už laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2014 m. liepos 31 d. darbuotojams nepagrįstai išmokėtus priedus.
  2. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, kadangi nesant jokių tinkamų ir leistinų įrodymų apie UAB „CKI baldai“ darbuotojų dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, padarė niekuo nepagrįstas subjektyvias išvadas, kad priedai prie atlyginimo buvo mokami už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, kad atsakovas galėjo priedus mokėti, net ir bendrovei veikiant nuostolingai, kad darbuotojai neieškotų kito darbo. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad į darbo laiko apskaitos žiniaraščius atsakovas neįtraukė viršvalandinio darbo, privalėjo padaryti išvadą, kad viršvalandinis, savaitgalinis ar koks nors papildomas darbas nebuvo dirbamas. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio ieškovės reikalavimo pagrįstumo, netinkamai vadovavosi darbo teisės normomis, t. y. nepagrįstai taikė ne civilinę, o materialinę atsakomybę pagal darbo teisės normas, nurodydamas, jog atsakovui pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose santykiuose“.
  4. Esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas ne vadovo veiklos adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje. Bendrovės vadovo teisinis statusas įgyjamas ABĮ nustatyto juridinio fakto pagrindu, konkrečiai, bendrovės valdybos (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų tarybos, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinio akcininkų susirinkimo) nutarimu, o ne vadovo ir bendrovės sudarytos darbo sutarties pagrindu, įstatymuose išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti keičiamos darbo sutartimi, todėl už šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Atsižvelgiant į tai, kad ABĮ reglamentuoja vadovo teisę priimti į darbą darbuotojus ir juos atleisti, sudaryti su jais sutartis, skatinti juos ir skirti nuobaudas, sprendžiant dėl nuostolių priteisimo už priedų darbuotojams skyrimą, vadovaujamasi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.
  5. Kaip jau minėta, bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog toks pat reglamentavimas numatytas ir ieškovės Įstatų 6 skirsnio 10 punkte. Taigi, kompetenciją nuspręsti dėl priedų darbuotojams skyrimo turėjo atsakovas.
  6. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2013 m. sausio 31 d. įsakymu atsakovas skyrė įmonės darbuotojams iš viso 3 229,65 Lt priedus, 2013 m. liepos 31 d. – 8 809 Lt, 2013 m. rugpjūčio 30 d. – 4 713 Lt, 2014 m. kovo 31 d. – 8 953 Lt, 2014 m. balandžio 30 d. – 10 830,50 Lt, 2014 m. liepos 31 d. – 11 531 Lt.
  7. Kaip jau minėta, atsakovas priedų išmokėjimo pagrįstumą grindė tuo, jog priedai darbuotojams išmokėti už viršvalandinį darbą bei darbą savaitgalių metu. Sutiktina su apeliante, jog iš byloje pateiktų darbo užmokesčio bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių nenustatyta, jog darbuotojai laikotarpiais, už kuriuos buvo išmokėti priedai, dirbo viršvalandžius ar savaitgalių metu. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su apeliantės argumentu, jog atlyginimas darbuotojams už viršvalandinį darbą ar savaitgaliais, vadovaujantis DK normomis, turėtų būti apskaičiuojamas įstatyme nustatyta tvarka. Jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog priedai darbuotojams išmokėti atsižvelgiant į jų išdirbtų viršvalandžių kiekį ir apskaičiuoti remiantis įstatymo nuostatomis, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).
  8. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, įstatyme nurodyta, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). CPK normos nenumato apribojimo viršvalandinio darbo faktą bei trukmę įrodinėti tik tam tikros rūšies įrodymais – darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, tai yra sprendžiama, ar darbo laiko apskaitos žiniaraščio tinkamas neužpildymas yra esminis pažeidimas, dėl kurio ieškovei kilo jos nurodoma žala.

    35

  9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl to nėra, jog visi priedai, nurodyti atsakovo įsakymuose, buvo išmokėti darbuotojams, už paskirtus priedus taip pat sumokėti įstatymo numatyti mokesčiai valstybės biudžetui.
  10. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai S. R., kuri dirbo ieškovės įmonėje 2012–2016 m. laikotarpiu, ir P. B., kuris dirbo ieškovės įmonėje 2011–2014 m. laikotarpiu, parodė, jog prie sutarto atlyginimo už atidirbtus viršvalandžius ar darbą savaitgaliais gaudavo priedus. Papildomai parodė, jog pasikeitus vadovui, taip pat tekdavo dirbti viršvalandžius, darbo užmokestis nepasikeitė, darbo sutartys nebuvo pakeistos, priedai ir toliau buvo mokami. Liudytoja S. R. parodė, jog priedų mokėjimo tvarka pasikeitė praėjus maždaug pusei metų nuo vadovo pasikeitimo.
  11. Taip pat pažymėtina ir tai, jog ieškovės direktorė R. M. teismo posėdžio metu neginčijo aplinkybės, jog vadovaujant atsakovui ieškovės darbuotojams galėjo tekti dirbti savaitgaliais. Papildomai ieškovės atstovė paaiškino, jog jai pradėjus dirbti direktore atlyginimo mokėjimo sistema buvo pakeista. Tačiau pripažino, jog darbuotojams ir šiuo metu mokami priedai, bet taikoma kitokia sistema nei tuo metu, kai įmonės vadovo pareigas užėmė atsakovas.
  12. Esant nurodytų aplinkybių visumai, jog atsakovo paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, jog darbuotojams tekdavo dirbti viršvalandžius ar savaitgaliais, jog ieškovės atstovė neginčijo tos aplinkybės, jog darbuotojams galėjo tekti dirbti savaitgalių metu, jog paskirti priedai faktiškai buvo sumokėti darbuotojams, jog priedai darbuotojams yra mokami ir pasikeitus įmonės vadovui, darytina išvada, jog viršvalandinio darbo faktas yra įrodytas. Vien aplinkybė, jog atsakovas nevykdė pareigos tinkamai pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, neįrodo, jog darbuotojai nedirbo viršvalandinio darbo.
  13. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, jog atsakovas neturėjo pagrindo išmokėti priedus darbuotojams, kadangi įmonės finansinė padėtis buvo nuostolinga.
  14. Iš byloje pateiktų ieškovės pelno (nuostolių) ataskaitų už 2012 metų finansinį laikotarpį matyti, jog ieškovės nuostoliai 2012 m. sudarė 55 194 Lt, 2013 metų laikotarpiu ieškovė nuostolių neturėjo, jos pelnas sudarė 37 999 Lt, 2014 metais ieškovė vėl dirbo nuostolingai, jos nuostolį sudarė 89 076 Lt.
  15. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog priedai išmokėti darbuotojams esant sunkiai įmonės padėčiai, kadangi minėti įrodymai patvirtina, jog 2013 m. ieškovės finansinė padėtis buvo itin gera, įmonė dirbo pelningai. Nors 2014 m. įmonė patyrė nuostolių, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo sprendimas skirti darbuotojams priedus turėjo įtakos nuostolių atsiradimui ar jų padidėjimui (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš minėtų pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, jog 2014 m. įmonės pardavimų pajamos buvo didžiausios (viršijo 1 mln. Lt), palyginti su ankstesniais metais. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog įmonė patyrė konkrečių nuostolių (ieškovė tapo nemoki, atsirado pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, ieškovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir pan.) būtent dėl priedų darbuotojams skyrimo, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
  16. Esant visų nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog darbuotojai faktiškai dirbo viršvalandinį darbą ar darbą savaitgalių metu, jog ieškovės atstovė pripažino, jog darbuotojai galėjo dirbti viršvalandžius, jog priedai faktiškai išmokėti darbuotojams, nesant įrodymų, pagrindžiančių, jog priedų skyrimas sukėlė ieškovei konkrečių nuostolių ar prisidėjo prie nuostolių atsiradimo bei jų padidėjimo, jog priedai buvo per didelį ar neprotingi, atsižvelgdama į tai, jog atsakovui kaip ieškovės vadovui buvo suteikta teisė spręsti dėl darbuotojų skatinimo, daro išvadą, kad atsakovas, skirdamas darbuotojams priedus, nors ir netinkamai vykdė pareigą tinkamai pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau tokie jo veiksmai laikytini procedūriniu pažeidimu, kuris nesukėlė ieškovės nurodomos žalos. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 17 651,30 EUR žalos atlyginimo už laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2014 m. liepos 31 d. darbuotojams išmokėtus priedus, paliktina nepakeista.

36Dėl automobilio nuomos

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 748,58 EUR žalos atlyginimą, atsiradusį atsakovui sudarius automobilio nuomos sutartį su savimi ir apie tai neinformavus ieškovės akcininkų.
  2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi atsakovas neįrodė, jog 2013 m. birželio 3 d. automobilio nuomos sutarties sudarymo metu bendrovėje būtų padaugėję užsakymų ir anksčiau ieškovės veikloje naudotais automobiliais nebuvo galimybės naudotis, jog apskritai transporto priemonė buvo naudojama įmonės veikloje. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  3. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą (CK 2.87 straipsnio 5 dalis). Lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  4. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2013 m. birželio 3 d. tarp atsakovo ir ieškovės buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 3 d. p išnuomojo ieškovei krovininį automobilį „M. S. 316 CDI LWB“, valst Nr. ( - )“, už 750 Lt per mėnesį.
  5. Vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, atsakovas kaip įmonės vadovas privalėjo apie tokį sandorį pranešti akcininkams, tačiau įrodymų, jog įvykdė pareigą pranešti įmonės akcininkams apie sudaromą sandorį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).
  6. Tačiau vadovaujantis formuoja teismų praktika, vien aplinkybės, kad vadovas priėmė sprendimus veikiamas interesų konflikto, nepakanka, jog būtų pripažintas lojalumo pareigos pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, tam turi būti įvertintos kitos reikšmingos ginčo aplinkybės; atsakomybę gali šalinti tiek akcininkų pritarimas (CK 2.87 straipsnio 4 dalis) vadovo veiksmams, tiek faktas, kad vadovo veiksmai yra naudingi bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016). Taigi, vadovaujantis formuojama teismų praktika, šioje byloje sprendžiant dėl civilinės atsakomybės atsakovui taikymo, reikšmingos ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Kaip nustatyta iš atsakovo paaiškinimų, atsakovas savo automobilį naudojo įmonės veikloje nuo 2012 m. apie 2–3 kartus per savaitę, kadangi įmonė užsiima baldų gamyba, reikėdavo vežti medžiagas, baldus. Papildomai nurodė, jog buvo atvejis, kai atsakovo automobiliu vieno iš įmonės akcininkų tėvas vežė baldus į Norvegiją. Ieškovės atstovės paaiškinimais nustatyta, kad poreikis turėti automobilį įmonėje buvo, nuosavo automobilio įmonė neturi, todėl esant poreikiui automobilį nuomojasi iš kitų asmenų, kad buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis su įmonės darbuotoju S. T.. Ieškovės atstovė taip pat neginčijo fakto, jog atsakovo automobilis buvo faktiškai naudojamas įmonėje ir to, jog atsakovo automobiliu vieną kartą baldai buvo vežami į Norvegiją.
  7. Taigi, šalių paaiškinimai patvirtina, jog įprastai įmonės veiklai automobilis buvo reikalingas, jog faktiškai nuo 2012 m. atsakovo automobilis buvo naudojamas įmonės veikloje. Šios nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovas neįrodė, jog automobilis buvo faktiškai naudotas įmonės veikoje (nepateikė kelionės lapų ir pan.). Be to, kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, ieškovė minėto sandorio neginčijo. Įrodymų, jog automobilio nuomos kaina buvo nepagrįstai per didelė, tuo metu viršijanti rinkos kainas, ieškovė nėra pateikusi (CPK 178 straipsnis). Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pagal sudarytą automobilio nuomos sutartį atsakovui turėjo būti išmokėta 9 000 Lt, tačiau faktiškai atsakovui sumokėta tik 5 250 Lt.
  8. Esant nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad nors atsakovas kaip įmonės vadovas pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą informuoti ieškovės akcininkus apie galimą atsakovo ir ieškovės interesų konfliktą dėl automobilio nuomos sutarties sudarymo, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės, jog įmonės veiklai atsakovo automobilis buvo naudojamas ir iki automobilio nuomos sutarties sudarymo, jog įmonėje esant poreikiui yra sudaromos automobilių nuomos ar panaudos sutartys, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė, jog nuomos kaina būtų nepagrįstai per didelė, už automobilio nuomą atsakovui sumokėta mažiau, nei numatyta nuomos sutartyje, nėra pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas kaip ieškovės vadovas pažeidė lojalumo pareigą.
  9. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovas neturėjo teisės sudaryti automobilio nuomos sutartį, kadangi vadovaujantis atsakovo pareiginiais nuostatais, tokiam sandoriui sudaryti būtinas akcininkų susirinkimo pritarimas, pažymėtina, jog ieškovė neteisingai aiškina atsakovo pareiginius nuostatus.
  10. Atsakovo Pareiginių nuostatų 4.2 punkte numatyta, kad atsakovas turi teisę sudarinėti bendrovės vardu sandorius, išskyrus sandorius dėl ilgalaikio turto pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat laidavimo ar garantavimo juo dėl kitų subjektų prievolių įvykdymo. Šiuos sandorius direktorius gali sudarinėti tik gavęs aukštesnio organo (akcininkų) pritarimą. Iš šio pareiginių nuostatų punkto turinio matyti, jog jame nurodyti apribojimai sudaryti sandorius susiję su esamo įmonės ilgalaikio turto pardavimu, perleidimu, įkeitimu, nuomojimu ar laidavimu ir garantavimu už kokias nors įmonės prievoles. Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog atsakovas sudarė jam nuosavybės teise priklausančio automobilio nuomos sutartį su ieškove – toks sandoris nėra Pareiginių nuostatų 4.2 punkte numatytas sandoris, kuriam reikalingas akcininkų pritarimas (automobilis nebuvo įmonės ilgalaikis turtas, kuriuo disponuoti reikalingas akcininkų pritarimas). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas kaip įmonės vadovas, sudarydamas automobilio nuomos sandorį, nepažeidė pareiginių nuostatų reikalavimų.
  11. Esant visų nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepažeidė įstatymo nuostatų, pareiginių nuostatų, lojalumo pareigos, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, todėl pagrįstai atmestas ieškovės reikalavimas dėl 1 748,58 EUR žalos, atsiradusios atsakovui sudarius automobilio nuomos sutartį su savimi, atlyginimo.

37Dėl sutarties su UAB „Aldano transportas“

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 2 309,93 EUR nuostolius dėl sudaryto sandorio su UAB „Aldano transportas“ dėl 19 vnt. durų pirkimo už 22 800 Lt sumą bei stalviršio pirkimo už 15 670,71 Lt sumą.
  2. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas prekes pirko per tarpininką, o ne tiesiogiai iš pardavėjų, todėl prekes atsakovas pirko brangiau, nors UAB „Aldano transportas“ veikla niekaip nesusijusi su durų ir (ar) stalviršių prekyba, todėl sudarė ieškovei nenaudingus sandorius, siekdamas pasipelnyti. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas bendrovės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje. Dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų bendrovės veiklai įtaką darančių veiksnių nei bendrovės dalyviai, nei vadovas negali užtikrinti, kad įmonė nuolat veiks pelningai ir kad visi sudaromi sandoriai jai bus naudingi. Dėl to net ir nuostolingo sandorio bendrovei sudarymas savaime nėra pagrindas bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris buvo nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, jog sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žalos, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį būtų priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiimtų neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013).
  5. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2014 m. gegužės 19 d. ieškovė iš UAB „Aldano transportas“ įsigijo 19 vnt. durų už 22 800 Lt, 2014 m. rugsėjo 1 d. iš tos pačios įmonės įsigijo stalviršį „Hanex“ (S 006) už 15 670,71 Lt.
  6. Kaip vieną iš argumentų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė įvardija tai, jog dėl minėtų prekių įsigijimo atsakovas kreipėsi į UAB „Aldano transportas“, kuri neužsiima nei durų, nei stalviršių prekyba. Aplinkybė, jog minėta įmonė neužsiima durų ir stalviršių prekyba, savaime nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas, įsigydamas iš šios įmonės reikalingas prekes, sudarė nuostolingą sandorį. Įrodymų, jog ieškovė yra įsipareigojusi visas prekes įsigyti tik iš ieškovės nurodomos įmonės UAB „Gforma“, byloje nėra pateikta, taip pat nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė neturi teisės įsigyti reikalingų prekių per tarpininkus (CPK 178 straipsnis). Įrodymų, jog atsakovas buvo pažįstamas su UAB „Aldano transportas“ atstovais, todėl galbūt pirkimo–pardavimo sandoriai abiem sandorių šalims buvo finansiškai naudingi, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).
  7. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad įmonė dėl pirkimo per tarpininką patyrė iš viso 7 975,71 Lt nuostolį, nes perkant minėtas prekes tiesiogiai jas būtų įsigijusi 7 975,71 Lt pigiau.
  8. Ieškovė pagrįsti aplinkybei, jog stalviršį pirkdama tiesiogiai iš UAB „Gforma“ būtų sutaupiusi 4 175,71 Lt, pateikė 2014 m. spalio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, jog UAB „Gforma“ pardavė UAB „Aldano transportas“ stalviršį proj. G171 Samsung S006 už 11 495 Lt. Apeliantės teigimu, minėtoje sąskaitoje faktūroje yra nurodytas tas pats stalviršis, kurį atsakovo užsakymu nupirko UAB „Aldano transportas“ ir perpardavė ieškovei. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kadangi sąskaitoje faktūroje, pagal kurią ieškovė įsigijo stalviršį iš UAB „Aldano transportas“, matyti, jog stalviršio pavadinimas yra „Hanex“ (S006), tai yra stalviršių pavadinimai skirtingi. Apeliantės argumentai, jog abiejose sąskaitose faktūrose nurodytas tas pats stalviršis, nors pavadinimas užrašytas skirtingas, nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog sąskaita faktūra, pagal kurią UAB „Aldano transportas“ įsigijo iš UAB „Gforma“ stalviršį, išrašyta 2014 m. spalio 9 d., o sąskaita faktūra už stalviršį, kurį ieškovė įsigijo iš UAB „Aldano transportas“, išrašyta 2014 m. rugsėjo 1 d., tai yra daug anksčiau, todėl niekaip neįrodo, jog UAB „Aldano transportas“ stalviršį įsigijo pigiau ir vėliau perpardavė ieškovei su 4 175,71 Lt antkainiu. Jokių kitokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovas pirkdamas stalviršį tiesiogiai iš UAB „Gforma“ būtų jį įsigijęs mažesne kaina, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
  9. Iš 2014 m. gegužės 19 d. PVM sąskaitos faktūros matyti, jog ieškovė iš UAB „Aldano transportas“ įsigijo 19 vnt. durų už 22 800 Lt. Apeliantė teigia, kad atsakovas įsigydamas minėtas prekes tiesiogiai iš pardavėjo sukėlė įmonei 3 800 Lt žalą. Šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė 2014 m. gegužės 16 d. sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, jog UAB „Aldano transportas“ iš UAB „Dorvila“ įsigijo 19 vnt. durų už 19 000 Lt. Įrodymų, jog šioje ieškovės pateiktoje sąskaitoje faktūroje nurodytos durys buvo parduotos ieškovės įmonei, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Įrodymų, jog ieškovė, tiesiogiai pirkusi duris iš pardavėjo, būtų jas įsigijusi už 19 000 Lt sumą, byloje taip pat nėra pateikta. Be to, pažymėtina, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog minėti atsakovo įsigyti gaminiai galutiniam pirkėjui būtų parduoti nepelningai (CPK 178 straipsnis).
  10. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovas, įsigydamas stalviršį ir 19 vnt. durų iš UAB „Aldano transportas“, sudarė nenaudingus sandorius ieškovei.
  11. Kadangi bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo sudarytų sandorių su UAB „Aldano transportas“ negavo 7 975,71 Lt didesnių pajamų, tai yra patyrė netiesioginių nuostolių. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 2 309,23 EUR nuostolių priteisimo, paliktina nepakeista.

38Dėl įmonės lėšų panaudojimo atsakovo poreikiams

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus priteisti nuostolių, patirtų įmonės lėšas panaudojus atsakovo asmeniniams poreikiams patenkinti, atlyginimą, tai yra už asmeninį telefoną ir telefoninio ryšio paslaugas, už avalynę, pirktą „Batų kalne“, už avalynę, pirktą UAB „Algrima“, už avalynę, pirktą iš Z. firmos, už įsmeigiamus lauko žibintus, pirktus UAB „Ermitažas“, už sumokėjimą už apdailos darbus, atliktus M. U., už apdailos darbus, atliktus A. M., už valymo priemones, pirktas UAB „Maxima LT“, už maišytuvą voniai, pirktą UAB „Kugeda“, už „Verslo žinių“ prenumeratą, už nakvynę ( - ).
  2. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės lėšų panaudojimo atsakovo poreikiams tenkinti ir nuostolių ieškovei iš atsakovo priteisimo, neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, išvadas dėl ginčo dalyko padarė remdamasis prielaidomis, o ne byloje surinktais įrodymais, įrodinėjimo naštą, tenkančią atsakovui, perkėlė ieškovei.
  3. Juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jo ar informacijos, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis formuojama teismų praktika, CK 2.87 straipsnio 4 dalyje nurodytos vadovo pareigos patenka į lojalumo pareigos apimtį. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog lojalumo pareiga reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Teismų praktika. 2017, 45).
  4. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo už įmonės piniginių lėšų panaudojimą asmeninėms išlaidoms padengti pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas turi pareigą įrodyti vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, išskyrus vadovo kaltę. Taigi, nepagrįstas ieškovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei.
  5. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).
  6. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 987,19 Lt žalą už telefono aparatą bei 214,99 Lt už ryšio paslaugas.
  7. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas 2012 m. kovo 29 d. sudarė mobiliojo ryšio paslaugų sutartį su UAB „Bitė Lietuva“, pagal kurią atsakovui suteiktas mobiliojo ryšio telefono aparatas „SAMGalaxy S II“. Minėtoje sutartyje nenurodyta nei įrangos vertė, nei pradinė įmoka, nei įrangos mokestis, nei nuolaida įrangai. Iš UAB „Bitė Lietuva“ 2013 m. rugsėjo 23 d. rašto nustatyta, jog įsigyjant mobiliojo ryšio telefoną buvo pritaikyta 1 651 Lt nuolaida, tačiau nenurodyta, kokia buvo aparato vertė pirkimo dieną. Ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, jog 2012 m. kovo 29 d. UAB „Bitė Lietuva“ buvo sumokėta 100 Lt, nepagrindžia, jog minėta suma buvo sumokėta už atsakovo įsigytą mobiliojo ryšio telefono aparatą, kadangi sąskaitos išraše jokių pastabų, už kokias paslaugas sumokėta 100 Lt, nėra. Įrodymų, jog atsakovo atleidimo iš darbo dieną mobiliojo ryšio telefono aparato likutinė vertė buvo 987,19 Lt, byloje taip pat nėra (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių mobiliojo ryšio telefono įsigijimo vertę ir tai, kiek faktiškai ieškovė sumokėjo UAB „Bitė Lietuva“ už įsigyjamą mobiliojo ryšio aparatą, jo likutinę vertę, todėl pagrįstai konstatuota, jog ieškovė neįrodė žalos dydžio.
  8. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti 214,99 Lt žalos atlyginimą už telefoninio ryšio paslaugas. Iš kartu su ieškiniu ieškovės pateiktos suvestinės už apmokėtus telefoninius pokalbius iš įmonės lėšų bei sąskaitų faktūrų matyti, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. iš ieškovės piniginių lėšų sumokėta 214,99 Lt už telefoninio ryšio paslaugas. Kaip nustatyta šioje byloje, atsakovas buvo įmonės direktorius, sąskaitos faktūros už telefoninio ryšio paslaugas išrašytos tuo laikotarpiu, kai atsakovas dirbo, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui buvo būtinos telefoninio ryšio paslaugos. Ieškovė teigdama, jog iš įmonės lėšų buvo apmokėti atsakovo asmeniniai pokalbiai, nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo už telefoninio ryšio paslaugų apmokėjimą.
  9. Ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 399 Lt nuostolius už leidinio „Verslo žinios“ prenumeratą. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė sumokėjo už leidinio „Verslo žinios“ prenumeratą laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad aplinkybė, jog leidinys buvo siunčiamas atsakovo gyvenamosios vietos adresu, pagrindžia, jog atsakovas įmonės lėšas panaudojo savo interesams tenkinti. Išklausius teismo posėdžių garso įrašus, iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas leidinį užsisakė, norėdamas sekti verslo naujienas, leidinys buvo pristatomas jo gyvenamosios vietos adresu, nes leidiniui skaityti skyrė savaitgalio, o ne darbo laiką. Papildomai nurodė, jog visi leidinio egzemplioriai buvo sukaupti ir palikti įmonėje. Ieškovės atstovė direktorė R. M. neginčijo, jog atsakovas turėjo teisę užsiprenumeruoti tokį leidinį, tačiau teigė, jog atsakovas neturėjo teisės leidinį užsisakyti namų adresu. Esant nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovė neginčijo, jog atsakovas turėjo teisę prenumeruoti leidinį, jog nors leidinys buvo pristatomas atsakovo namų adresu, tačiau atsakovo visi sukaupti leidinio numeriai buvo palikti įmonėje, nėra pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas leidinį prenumeravo tenkindamas savo asmeninius interesus. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog esant nuostolingai įmonės finansinei padėčiai atsakovas, užsiprenumeravęs ledinį, pasielgė nerūpestingai ir neapdairiai, pažymėtina, jog iš šioje byloje pateiktų įmonės pelno (nuostolių) ataskaitų nustatyta, kad 2013 m. įmonės veikla, priešingai, nei teigia ieškovė, buvo pelninga. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo už leidinio prenumeratą.
  10. Ieškiniu ieškovė taip pat reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 426 Lt nuostolius, atsiradusius dėl sumokėjimo už apdailos darbus M. U. ir A. M.. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad rašytinės statybos darbų atlikimo sutartys su minėtais asmenimis pasirašytos nebuvo, atliktų darbų sąmatos nebuvo parengtos, darbų priėmimo–perdavimo aktai taip pat nebuvo pasirašyti, todėl yra pagrindas padaryti išvadą, jog minėti asmenys apdailos darbų įmonėje neatliko. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu.
  11. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 2012 m. gruodžio 7 d. sumokėjo M. U. 2 426 Lt už langų montavimo, glaistymo, dažymo, gipso kartono montavimo, plytelių klijavimo darbus. Ieškovė 2013 m. sausio 7 d. paslaugų pirkimo–pardavimo kvitu sumokėjo A. M. už apdailos darbus 3 000 Lt.
  12. Pirmiausia pažymėtina, jog ginčo nėra tarp šalių, kad įmonėje buvo plečiamos patalpos ir atliekami patalpų įrengimo darbai. Taip pat nėra ginčo tarp šalių, jog patalpų įrengimo darbai vyko trimis etapais 2012–2014 m. laikotarpiu. Ieškovės pateikta atliktų patalpų įrengimo darbų suvestinė patvirtina, jog minėtu laikotarpiu ieškovės patalpose vyko statybos, elektros instaliavimo, vamzdynų įrengimo, santechnikos darbai.
  13. Išklausius teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad kaip liudytojas apklaustas M. U. parodė, kad 2012 metais ieškovės įmonėje kelis kartus atliko apdailos darbus – statė langus, gręžė angas rozetėms, tvirtino gipsą, statė pertvaras, dėjo vatą, glaistė sienas, dažė. Teismo posėdžio metu (2017 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio garso įrašas) ieškovės atstovė R. M. neginčijo fakto, jog buvo nupirkti aštuoni langai, tačiau nesutiko, jog langus galėjo sudėti M. U., darė prielaidą, jog langus galėjo sudėti kitos statybos įmonės. Ieškovės atstovė taip pat pripažino, jog buvo nupirkta 12 kv. m plytelių, kurias klojo M. U.. Esant nurodytoms aplinkybėms, jog kaip liudytojas apklaustas M. U. patvirtino, jog atliko statybos darbus, pati ieškovės atstovė pripažino, kad M. U. galėjo suklijuoti plyteles įmonėje, byloje yra pateiktas verslo liudijimas, patvirtinantis M. U. teisę verstis statybos apdailos darbais, kvitas, patvirtinantis sumokėjimą už atliktus darbus, darytina išvada, kad 2 426 Lt suma minėtam asmeniui išmokėta pagrįstai už atliktus apdailos darbus.
  14. Su A. M. sumokėta 3 000 Lt suma už atliktus apdailos darbus ieškovės atstovė nesutiko dėl to, jog, ieškovės teigimu, laikotarpiu, kai buvo sumokėta A. M. už atliktus darbus, nebuvo pirkta medžiagų apdailos darbams atlikti, be to, darbus įmonėje atliko kitos statybos įmonės. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad A. M. pagal verslo liudijimą verčiasi statybos baigimo (apdailos) ir valymo darbais. Ieškovės argumentas, jog tuo laikotarpiu, kai A. M. buvo sumokėta už apdailos darbus, nebuvo pirkta medžiagų tokiems darbams atlikti, neįrodo, jog minėtas asmuo negalėjo atlikti apdailos darbų, kadangi iš ieškovės pateiktos patalpų įrengimo darbų suvestinės matyti, jog patalpų įrengimo darbai nuolatos vyko nuo 2012 m., todėl medžiagos, tikėtina, galėjo būti įsigytos anksčiau. Taip pat iš pateiktos suvestinės matyti, jog ieškovės įmonėje darbus atliko ne tik statybų veikla užsiimančios įmonės, bet ir kiti fiziniai asmenys (V. D., R. S.), todėl kaip nepagrįstas atmestinas argumentas, jog A. M. negalėjo atlikti apdailos darbų, nes įmonėje dirbo kitos statybos įmonės. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad sumokėjimo už apdailos darbus metu įmonėje vyko patalpų įrengimo darbai, byloje esantis verslo liudijimas patvirtina, jog A. M. turi teisę verstis statybos apdailos ir valymo darbais, pateiktas kvitas, patvirtinantis sumokėjimą už atliktus darbus, darytina labiau tikėtina išvada, kad 3 000 Lt minėtam asmeniui sumokėti pagrįstai už atliktus statybos apdailos darbus.
  15. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo už prekių įsigijimą iš UAB „Ermitažas“, UAB „Maxima LT“, UAB „Kugeta“, iš viso 219,76 Lt. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių reikalavimų, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei.
  16. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „Ermitažas“ 2012 m. rugpjūčio 18 d. pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą, serija ERM, Nr. 0446555, 23,94 Lt sumai už 6 vnt. įsmeigiamų lauko šviestuvų, 2012 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ERT, Nr. 0519104, 23,94 Lt sumai už 6 vnt. įsmeigiamų lauko šviestuvų. 2013 m. liepos 28 d. atsakovas panaudojo įmonės lėšas maišytuvui ir sifonui kriauklei su vamzdeliu už 82,00 Lt sumą iš UAB „Kugeta“ įsigyti. Ieškovė, reikšdama minėtus reikalavimus, įrodinėjo, jog tokių prekių įmonėje nėra. Atsakovas teigė, jog įsmeigiami lauko šviestuvai buvo nupirkti turint tikslą apšviesti įmonės teritoriją, vonios maišytuvas pirktas taip pat įmonei, kadangi buvo numatyta įrengti dušus bei tualetus, todėl maišytuvas turėjo likti įmonėje. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė, duodama paaiškinimus teismui apie įsmeigiamų lauko šviestuvų įsigijimą, paaiškino, jog minėti šviestuvai buvo įtraukti į įmonės balansą, bet po to nurašyti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šviestuvai buvo panaudoti įmonės interesams patenkinti, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo žalą už šviestuvų įsigijimą.
  17. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas priteisti žalos atlyginimą už vonios maišytuvo įsigijimą, kadangi atsakovas įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodomas aplinkybes, jog minėta prekė buvo panaudota įmonėje, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik aplinkybė, jog įmonėje buvo atliekami patalpų įrengimo darbai, planuojama įrengti dušus, neįrodo, jog vonios maišytuvas buvo panaudotas įmonės poreikiams patenkinti (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas priteisti iš atsakovo 82 Lt (23,75 EUR) nuostolius.
  18. Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad 2013 m. kovo 26 d. atsakovas panaudojo įmonės lėšas prekėms iš UAB „Maxima LT“ už 89,88 Lt sumą įsigyti. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas nepagrindė įsigytų valymo priemonių, tarp kurių buvo ir moteriškos pėdkelnės, įsigijimo tikslo. Iš 2013 m. kovo 26 d. sąskaitos faktūros matyti, jog atsakovas iš įmonės lėšų nupirko 200 vnt. lipnių lapelių, 6 vnt. juodų žymeklių, 5 vnt. universalių šluosčių, 3 vnt. mikropluošto šluosčių, 10 vnt. drėgnų šluosčių, 24 vnt. tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių, 1 vnt. langų valiklio, langų valymo rinkinį, 2 vnt. indų ploviklio, 1 vnt. moteriškų pėdkelnių. Išklausius teismo posėdžių garso įrašą nustatyta, kad ieškovės atstovė pripažino, jog valymo priemonės įmonei buvo reikalingos. Atsakovas teismo posėdžio metu taip pat tvirtino, jog valymo priemonės buvo skirtos įmonei, o moteriškos pėdkelnės buvo panaudotos dažams perpilti, kad nebūtų priemaišų. Kadangi iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2013 m. vyko įmonės patalpų įrengimo darbai, iš sąskaitos faktūros matyti, jog atsakovas įsigijo kanceliarijos ir valymo priemonių, ieškovės atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog valymo priemonės buvo reikalingos įmonės veikloje, darytina išvada, jog priteisti iš atsakovo nuostolius už valymo ir kanceliarinių priemonių įsigijimą nėra teisinio pagrindo. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pėdkelnės buvo panaudotos dažams perpilti, iš atsakovo priteistina 6,99 Lt (2,02 EUR).
  19. Ieškovė taip pat reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 120 Lt nuostolius, atsiradusius iš įmonės lėšų apmokėjus apgyvendinimo paslaugas ( - ), pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog nors ieškovė neginčijo fakto, kad į įmonę buvo atvykęs specialistas iš Vokietijos įjungti / prijungti įrenginius įmonėje, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėtas specialistas turėjo būti apgyvendintas ( - ). Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad įmonė veiklą vykdo ( - ) ir specialistas iš užsienio valstybės atvyko atlikti konkrečių funkcijų įmonėje. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  20. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „Privatūs namai“ 2013 m. lapkričio 10 d. pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2013-N95 120 Lt sumai už apgyvendinimo paslaugas. Kaip nustatyta iš atsakovo paaiškinimų, į ieškovės įmonę iš Vokietijos buvo atvykęs specialistas įjungti / prijungti įrenginius, jis buvo apgyvendintas ( - ). Minėtam asmeniui paprašius apsigyventi didesniame mieste, jam buvo užsakyta nakvynė ( - ). Tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo nurodomas aplinkybes, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Ieškovė neginčijo, jog į įmonę buvo atvykęs specialistas įjungti / prijungti įrenginius, tačiau teigė, jog minėtas asmuo buvo apgyvendintas ( - ). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė veiklą vykdo ( - ), specialistas iš Vokietijos buvo atvykęs į įmonę atlikti tam tikrų darbų, labiau tikėtina, jog asmuo, kaip teigia ieškovė, buvo apgyvendintas ( - ). Todėl įvertinus tai, kad UAB „Privatūs namai“ sąskaitoje faktūroje nenurodyta, koks asmuo buvo apgyvendintas, atsakovas jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo apgyvendinęs minėtą asmenį ( - ), nepateikė, darytina išvada, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovo 120 Lt (34,75 EUR) nuostolius už įmonės piniginių lėšų panaudojimą asmeniniams poreikiams patenkinti.
  21. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo nuostolius už avalynės įsigijimą iš A. Z. įmonės bei UAB „Algrima“. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik UAB „Algrima“ specifiką, tai yra tai, jog minėta įmonė prekiauja specializuota avalyne, kurią naudoja darbuotojai, tačiau neįvertino, jog atsakovas nepateikė įrodymų, jog minėta avalynė būtų buvusi išduota konkrečiam darbuotojui. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog A. Z. firmos avalynė nėra specializuota ir paprastai dėvima laisvalaikiu. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  22. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad A. Z. firma pateikė ieškovei 2012 m. balandžio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. BKK0593 79,99 Lt sumai už avalynės porą, 2014 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0000000028 215,99 Lt sumai už avalynės porą bei 2014 m. gegužės 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0000000110 195,99 Lt sumai už avalynės porą. UAB „Algrima“ pateikė ieškovei 2013 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KL 13-6217 134,31 Lt sumai už avalynės porą.
  23. Išklausius teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad atsakovas įrodinėjo, jog batai buvo pirkti įmonės darbuotojams. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu neginčijo, jog įmonės darbuotojams yra perkama avalynė, tačiau paaiškino, jog avalynė yra perkama iš specializuotos avalynės parduotuvės. Taigi, įvertinus šalių paaiškinimus, jog įmonės darbuotojams yra išduodama speciali avalynė, nesant tarp šalių ginčo, jog UAB „Algrima“ prekiauja specializuota avalyne, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo 134,31 Lt nuostolių atlyginimą už avalynę, įsigytą UAB „Algrima“. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog UAB „Algrima“ sąskaitos faktūros išrašymo metu įmonėje nebuvo įdarbinta naujų darbuotojų, kuriems ši avalynė galėjo būti išduodama, ir nuo darbo sutarčių su esamais darbuotojais sudarymo ir avalynės jiems išdavimo nebuvo praėję nė dveji metai, pažymėtina, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kokia tvarka darbuotojams yra išduodama avalynė ir kokiam terminui, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog minėta avalynė nebuvo skirta įmonės darbuotojams. Dėl avalynės įsigijimo iš A. Z. firmos sutiktina su ieškove, jog ši įmonė neprekiauja specializuota avalyne, ir atsakovui nepateikus jokių įrodymų, jog iš minėtos įmonės įsigyta avalynė buvo skirta darbuotojams ir faktiškai jiems išduota, darytina pagrįsta išvada, jog įmonės lėšas minėtai avalynei įsigyti atsakovas panaudojo asmeniniams poreikiams patenkinti, todėl iš atsakovo priteistina 491,97 Lt (142,48 EUR) nuostolių.

39Dėl piniginių lėšų pasisavinimo

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 850,82 EUR žalos atlyginimą už minėtų lėšų pasisavinimą.
  2. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 850,82 EUR žalos atlyginimo už pasisavintas lėšas, iš esmės nemotyvavo, kodėl ieškovės skaičiavimus, atliktus ir pagrįstus remiantis didelės apimties buhalterinės apskaitos dokumentais, laiko nepagrįstais, kai tuo tarpu atsakovas savo teisių ir pareigų bylos nagrinėjimo metu neįgyvendino ir, turėdamas galimybę, savo ruožtu jokių skaičiavimų pagal ieškovės pateiktus duomenis neatliko ir paskaičiavimų pagrįstumo nepaneigė.
  3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiama sprendimo dalimi argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tai yra neatskleidė bylos esmės, o dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas dėl minėto ieškovės reikalavimo. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.
  4. Kasacinis teismas byloje dėl bendrovei vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą turtą yra nurodęs, kad ši vadovo pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų ABĮ ir BAĮ nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Remiantis ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto nuostata, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. BAĮ 21 straipsnis nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas.
  5. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti nuostolius už lėšų pasisavinimą, motyvuodamas tuo, kad ieškovės pateikti įmonės dokumentai ir duomenys patys savaime neatspindi atsakovo negrąžintų piniginių lėšų dydžio, kadangi skirtinguose dokumentuose pateikti duomenys sąveikauja tarpusavyje, t. y. iš vieno dokumento perkelti duomenys turi būti tinkamai įvertinti kitų duomenų atžvilgiu ir pan., todėl tinkama šių duomenų analizė reikalauja specialių žinių apie skaičiavimo metodikas ir buhalterinių įrašų reikšmę, teismas negali įvertinti, ar suvestinėse naudojama skaičiavimo metodika yra teisinga. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.
  6. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovė reikalavimui dėl pasisavintų lėšų priteisimo pagrįsti pateikė teismui suvestinę, pagrindžiančią atsakovo gautus ir išleistus įmonės pinigus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. Papildomai ieškovė pateikė išplėstas ir detalias suvestines apie kiekvieną mėnesį atsakovo gautas bei išleistas įmonės pinigines lėšas, taip pat pateikti įrodymai, patvirtinantys atsiskaitymus pagal avansines apyskaitas, įmonės sąskaitos išrašų, kasos knygų, kasos išlaidų orderių kopijos, kuriomis ieškovė grindžia suvestinėje apie atsakovo gautus bei išleistus pinigus nurodytas sumas. Taigi, matyti, jog ieškovė pateikė išsamius įrodymus, kuriais grindžia reikalavimą dėl pasisavintų lėšų priteisimo, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir netyrė ieškovės pateiktoje suvestinėje apie laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. atsakovo gautas ir išleistas pinigines lėšas nurodytų sumų pagrįstumo. Tik detaliai įvertinus ieškovės pateiktose suvestinėje nurodytų duomenų pagrįstumą, lyginant juos su byloje esančiais buhalteriniais dokumentais (įmonės sąskaitų išrašais, kasos knygos išrašais), galima daryti išvadą apie tai, ar ieškovės suvestinėje nurodyti paskaičiavimai yra teisingi, bei apie tai, ar būtinos specialios žinios žalos dydžiui nustatyti.
  7. Be to, išklausius teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog ieškovės prašomos priteisti 6 850,82 EUR sumos buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti negali. Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad atsakovo teigimu, siekdamas sutaupyti įmonės lėšas pirko įvairias remonto, apdailos, statybos, elektros instaliacijos darbus, dažymo įrangą ir kitus įrengimus, tačiau šių paslaugų įsigijimo dokumentų neturi. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, jog atsakovas neginčija, jog neturi buhalterinių dokumentų pagrindžiančių minėtos sumos panaudojimą, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė žalos dydžio, nėra pagrindas ieškiniui atmesti, kadangi tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio.
  8. Ištyrusi byloje surinktus įrodymus, skundžiamą teismo sprendimo dalį bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius už lėšų pasisavinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, tik įvertinus ir išnagrinėjus, ieškovės pateiktoje suvestinėje apie atsakovo gautų ir išleistų piniginių lėšų pagrįstumą, lyginant su gausiais ir išsamiais buhalteriniais dokumentais, galima spręsti dėl minėto ieškovės reikalavimo pagrįstumo, teisingumo bei žalos dydžio. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  9. Pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės, yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas negali nustatytų procesinių teisės normų pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės.
  10. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinių skundų teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  11. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias vadovo civilinę atsakomybę, proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  12. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi dalį sprendimo panaikinus ir bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

40pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą.

41Priteisti iš atsakovo R. Ž. 3 501,95 EUR nuostolius, 254,39 EUR palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 756,34 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugsėjo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

42Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo R. Ž. 6 850,82 EUR nuostolius už lėšų pasisavinimą ir bylos dalį dėl šio reikalavimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

43Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu... 6. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 7.
    1. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29... 8. III. Apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai... 9.
      1. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti... 10. 5.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias... 11. 1) nesant jokių tinkamų ir leistinų įrodymų apie UAB „CKI baldai“... 12. 2) spręsdamas dėl įmonės lėšų panaudojimo atsakovo poreikiams ir... 13. 3) pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 6 850,82... 14. 6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės... 15. 6.2. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui priedai buvo išmokėti teisėtai,... 16. 6.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės... 17. 7.1. Ieškovė, teigdama, jog darbuotojams išmokant priedus prie atlyginimo,... 18. 7.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus... 19. 7.3. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai aptarė ir ištyrė įrodymus,... 20. 7.4. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jos... 21. 7.5. Vienas pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų nesutikimo su pirmosios... 22. 7.6. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą... 23. 6 850,82 EUR priteisimo, kadangi ieškinyje absoliučiai nebuvo detalizuota,... 24. 8.1. Atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei... 25. 8.2. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą už... 26. Teisėjų kolegija... 27. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. ... 28. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 29.
        1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 30. Dėl atsakovo apeliacinio skundo ... 31. Dėl priedų atsakovui mokėjimo
          1. Skundžiamu... 32. Dėl virtuvės baldų komplekto M. U.
            1. Skundžiamu... 33. Dėl ieškovės apeliacinio skundo ... 34. Dėl priedų darbuotojams išmokėjimo
                35.
              1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl to... 36. Dėl automobilio nuomos
                1. Skundžiamu sprendimu... 37. Dėl sutarties su UAB „Aldano transportas“
                    38. Dėl įmonės lėšų panaudojimo atsakovo poreikiams
                      39. Dėl piniginių lėšų pasisavinimo
                      1. Skundžiamu... 40. pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos... 41. Priteisti iš atsakovo R. Ž. 3 501,95 EUR nuostolius, 254,39 EUR palūkanas, 5... 42. Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos... 43. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....