Byla 2-806-823/2018
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-406-357/2018 dalies, kuria teismas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Danrava“ bankroto byloje atsisakė patvirtinti pareiškėjo finansinį reikalavimą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-406-357/2018 dalies, kuria teismas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Danrava“ bankroto byloje atsisakė patvirtinti pareiškėjo finansinį reikalavimą, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas A. R. prašė BUAB „Danrava“ bankroto byloje patvirtinti jo 16 940,94 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Danrava“ buvo skolinga jam, kaip bendrovės akcininkui, 16 940,94 Eur sumą, taip pat jam, kaip įmonės vadovui, neišmokėtą darbo užmokestį bei išeitinę išmoką, t. y. 560,72 Eur sumą, kurią sudaro neišmokėtos piniginės lėšos, susijusios su darbo teisiniais santykiais iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., bei neišmokėtą darbo užmokestį ir išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 23 d. – 3 918,27 Eur, bendra skolos suma – 4 478,99 Eur.
  2. BUAB ,,Danrava“ bankroto administratorius N. Č. prašė netvirtinti pareiškėjo A. R. 16 940,94 Eur finansinio reikalavimo. Nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog bendrovė jam yra skolinga, t. y. nepagrindė ir neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Avansinėje apyskaitoje nurodyti duomenys apie neva egzistuojančią skolą nėra teisingi ir neatitinka tikrovės. Patikrinus įmonės dokumentus paaiškėjo, jog tariama skola A. R. įmonės finansiniuose dokumentuose pirmą kartą buvo nurodyta 2016 m. gegužės mėnesio avanso apyskaitoje, kurioje nurodoma, jog yra susidariusi 42 375,38 Eur avanso liekana (skola A. R.). Tačiau, patikrinus 2016 m. balandžio mėnesio įmonės pirkimus ir A. R. avanso apyskaitą, matyti, jog A. R. buvo atlikęs pirkimus tik už 364,13 Eur, kurie jam buvo grąžinti ir jokios skolos A. R. 2016 m. balandžio mėnesio pabaigoje nebuvo. Neteisingai perkėlus avanso apyskaitos likučius iš 2016 m. balandžio mėnesio į gegužės mėnesį, įmonės apskaitoje klaidingai buvo nurodama neva susidariusi skola A. R.. Neatitikimų perkeliant avanso apyskaitos duomenis iš vieno mėnesio į kitą buvo ir daugiau (pvz. iš 2017 m. kovo mėnesio į balandžio mėnesį). Be to, išanalizavus A. R. avanso apyskaitos duomenis, matyti, jog iš tikrųjų šis asmuo yra skolingas bendrovei, nes laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio jam buvo išduota 56 598,04 Eur bendrovės lėšų, tuo tarpu įmonės reikmėms jis išleido tik 30 446,60 Eur sumą.
  3. Bankroto administratorius taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte yra numatyta, jog įmonės valdymo organams (t. y. direktoriui) nemokama išeitinė išmoka ir kompensacijos, todėl A. R. prašymas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo yra nepagrįstas ir prieštarauja ĮBĮ nuostatoms. A. R. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio išmokėta 8 500 Eur suma. Šį faktą patvirtina BUAB „Danrava“ banko sąskaitos išrašai. A. R. yra visiškai išmokėtas jam priklausęs darbo užmokestis už bendrovėje išdirbtą darbo laiką. Pirminiame 2017 m. lapkričio mėnesio prašyme A. R. prašė jį į bendrovės kreditorių sąrašą įtraukti tik su 16 940,94 Eur suma, o 2018 m. vasario 2 d. prašyme papildomai nurodė 4 478,99 Eur skolą, kylančią iš darbo teisinių santykių. Bankroto administratorius nurodė, kad nesutinka su abiem pareiškėjo prašymais ir bendra jo prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo suma.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjo A. R. 16 940,94 Eur finansinį reikalavimą BUAB ,,Danrava“.
  2. Teismas nustatė, kad skola A. R. įmonės finansiniuose dokumentuose pirmą kartą buvo nurodyta 2016 m. gegužės mėnesio avanso apyskaitoje, nurodant, kad yra susidariusi 42 375,38 Eur avanso liekana, tačiau, patikrinus 2016 m. balandžio mėnesio bendrovės pirkimus ir A. R. avanso apyskaitą, matyti, jog A. R. buvo atlikęs pirkimus tik už 364,13 Eur, kurie jam buvo grąžinti ir jokios skolos A. R. 2016 m. balandžio mėnesio pabaigoje nebuvo. Iš A. R. avanso apyskaitos duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio jam buvo išduota 56 598,04 Eur bendrovės lėšų, tuo tarpu bendrovės reikmėms jis išleido tik 30 446,60 Eur sumą. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad bendrovė nėra skolinga A. R..
  3. Teismas pritarė bankroto administratoriaus pozicijai, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte yra numatyta, jog bendrovės valdymo organams, t. y. direktoriui, nemokama išeitinė išmoka ir kompensacijos, bei atitinkamai sprendė, kad A. R. prašymas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo yra nepagrįstas ir prieštaraujantis ĮBĮ nuostatoms.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad A. R. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio buvo išmokėta 8 500 Eur suma, t. y. A. R. buvo visiškai išmokėtas jam priklausęs darbo užmokestis už įmonėje išdirbtą laiką.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. R. prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties dalį, kuria BUAB „Danrava“ bankroto byloje atsisakyta patvirtinti jo 16 940,94 Eur dydžio finansinį reikalavimą, o reikalavimas dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, neišspręstas, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą tenkinti, įtraukiant jį į BUAB „Danrava“ kreditorių sąrašą su 16 940,94 Eur dydžio trečios eilės finansiniu reikalavimu bei 2 974, 85 Eur dydžio pirmos eilės finansiniu reikalavimu; priteisti pareiškėjui iš BUAB „Danrava“ bankroto administratoriaus N. Č. turėtas bylinėjimosi išlaidas – 400 Eur, advokato pagalbai apmokėti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal ĮBĮ nuostatas administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami. A. R. kreditorinius reikalavimus bankroto administratorius ginčijo, tačiau A. R. nepalankią nutartį dėl jo reikalavimų netvirtinimo teismas priėmė rašytinio proceso tvarka, remdamasis iš esmės tik UAB „Danrava“ bankroto administratoriaus N. Č. 2018 m. vasario 12 d. rašytiniais paaiškinimais ir neatsižvelgdamas į pareiškėjo A. R. rašytinius paaiškinimus.
    2. A. R., kaip UAB „Danrava“ akcininko, pareikštas 16 940,94 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tenkinamas trečiąja eile, o reikalavimas dėl neišmokėto 560,56 Eur darbo užmokesčio – pirmąja eile. Atsižvelgiant į Sodros duomenis, teisingai juos įvertinus, A. R. kreditorinis reikalavimas dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, turėjo būti koreguojamas (didinamas). Teismas turėjo išspręsti kiekvieno pareiškėjo pateikto skirtingos kilmės kreditorinio reikalavimo pagrįstumą bei pasisakyti dėl abiejų reikalavimų tvirtinimo (netvirtinimo).
    3. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas netvirtino A. R. finansinių reikalavimų, prieštarauja teisės normoms, kuriose įtvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo aktyvus vaidmuo ginant viešąjį interesą. Teismas, siekdamas išsiaiškinti ir įvertinti A. R. kreditorinių reikalavimų UAB „Danrava“ pagrįstumą, iš bankroto administratoriaus turėjo išreikalauti, ištirti ir įvertinti visus pareiškėjo prašomus dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus, neginčijamai patvirtinančius pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad bankroto administratorius, siekdamas jam palankaus sprendimo, pateikė tik dalį avanso apyskaitų, todėl teismas, remdamasis ne visais duomenimis, padarė aiškiai neteisingą išvadą apie tai, kad 16 940,94 Eur skola A. R. įmonės finansiniuose dokumentuose pirmą kartą buvo nurodyta 2016 m. gegužės mėnesio avanso apyskaitoje, kurioje žymima, kad yra susidariusi 42 375, 38 Eur avanso liekana, tačiau 2016 m. balandžio mėnesio pabaigoje jokios skolos A. R. nebuvo. Teismas šią klaidingą išvadą padarė prioritetinę galią suteikdamas bankroto administratoriaus paaiškinimams ir neatsižvelgdamas į A. R. paaiškinimus bei bankroto byloje surinktus duomenis.
    4. 2016 m. gegužės 2 d. UAB „Danrava“ sudarė Apskaitos teikimo paslaugų sutartį Nr. 16/9 su UAB „Korektas“. Ši įmonė perėmė buhalterinius dokumentus iš prieš tai dirbusios buhalterės V. G. ir gautus buhalterinius duomenis įkėlė į elektroninę programą. Perkeliant duomenis 2016 m. gegužės mėnesį galėjo atsirasti korektūros klaidų, kurios iki metų pabaigos galėjo būti taisomos. Bankroto administratorius teismui pateiktame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad stebimi neteisingai perkelti avanso likučiai ir dėl to klaidingai nurodoma neva susidariusi skola A. R.. Teismas, sutikdamas su bankroto administratoriumi, padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė nėra skolinga A. R. ir dėl to netvirtino kreditoriaus A. R. reikalavimo 16 940,94 Eur sumai, o reikalavimo dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, tvirtinimo klausimo apskritai neišsprendė. Nepatikrinęs patikimų rašytinių įrodymų – buhalterinių dokumentų (balansų, pirminių dokumentų), patvirtinančių arba paneigiančių UAB „Danrava“ skolos A. R. per ilgą laikotarpį susidarymo ir jos kaitos procesą, teismas priėmė kreditoriui nepalankų sprendimą, t. y. nepatvirtino nei vieno iš pareikštų kreditorinių reikalavimų.
    5. Pareiškėjas savo atsiliepime į bankroto administratoriaus prašymą netvirtinti jo kreditorinio reikalavimo nurodė, kad BUAB „Danrava“ yra skolinga jam, kaip įmonės vadovui, neišmokėto darbo užmokesčio bei išeitinės išmokos. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra pateikęs BUAB „Danrava“ kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro neišmokėtos piniginės lėšos, susijusios su darbo teisiniais santykiais iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjas, be to, nurodė, kad BUAB „Danrava“ skolos, kildinamos iš darbo teisinių santykių, suma yra tikslintina, atsižvelgiant į Sodros duomenis. Pareiškėjas patikslina, kad BUAB „Danrava“ jam yra skolinga 2 974,85 Eur išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais. Bankroto administratorius savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad iš darbo atleidžiamam įmonės direktoriui nėra mokama išeitinė išmoka ir kompensacijos, o darbo užmokestis A. R. yra išmokėtas, tačiau jokiais rašytiniais įrodymais šio savo teiginio nepagrindė.
    6. Nors pareiškėjas savo kreditorinio reikalavimo dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo nesiejo su išeitine išmoka, o prašė tik neišmokėto jam darbo užmokesčio, teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo yra nepagrįstas ir prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, o reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio pagrįstumo netyrė ir nevertino. Nutarties rezoliucinėje dalyje šio reikalavimo, tenkintino pirmąja eile, tvirtinimo klausimo teismas neišsprendė.
  2. Atsiliepimu į pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą BUAB ,,Danrava“ bankroto administratorius N. Č. prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bankroto administratorius pateikė visus pareiškėjo prašytus pateikti dokumentus. 2018 m. vasario 1 d. prašyme pareiškėjas prašė išreikalauti 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. sausio – rugpjūčio mėnesio avanso apyskaitas. Visi šie dokumentai buvo pateikti, tačiau bankroto administratorius, turėdamas pareigą įvertinti pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumą, patikrino ir kitus įmonės finansinius dokumentus, iš kurių paaiškėjo, jog avansinėje apyskaitoje nurodyti duomenys nėra teisingi. Viešasis interesas, kuris lemia didesnį teismo aktyvumą įrodinėjimo procese, nereiškia, kad pareiškėjas gali savo įrodinėjimo naštą perkelti teismui. Pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių dokumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimo egzistavimą (pvz. mokėjimų, savo banko išrašų ar pan.), taip pat nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl skiriasi duomenys įmonės 2016 m. balandžio ir gegužės mėnesio avanso apyskaitoje, už kokias prekes ar paslaugas buvo mokama, kam buvo mokama, ir pan. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia apie skolos egzistavimą, tačiau iš esmės nepateikia jokių skolą patvirtinančių įrodymų, o byloje surinkti įrodymai suponuoja priešingą išvadą.
    2. Bankroto administratorius pateikė ne dalį avanso apyskaitos dokumentų, kaip teigia pareiškėjas, priešingai – jų buvo pateikta daugiau, nei buvo prašoma išreikalauti. Pasak pareiškėjo, skola jam atsirado nuo 2016 m. gruodžio mėnesio, tačiau pirminiai bendrovės dokumentai, o ne bankroto administratoriaus paaiškinimai, šiuos teiginius paneigia.
    3. Pareiškėjo veiksmuose galima įžvelgti piktnaudžiavimo procesu požymių. Bankroto administratorius pateikė duomenis, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo mėnesį iš įmonės gavo 200 Eur sumą, tačiau nurodyta suma pareiškėjas savo reikalavimo nemažino.
    4. Į bylą buvo pateiktas BUAB „Danrava“ banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad A. R. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio buvo išmokėta 8 500 Eur suma, t. y. jog su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pateikta VSDFV informacija apie valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 29 d. tik patvirtiną faktą, kad šis asmuo dirbo BUAB „Danrava“ ir jam priklausiusio darbo užmokesčio dydį, o ne faktą apie atsiskaitymą/neatsiskaitymą su juo. Taigi, pareiškėjo prašymas įtraukti jį į pirmos eilės bendrovės kreditorių sąrašą yra nepagrįstas.
    5. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tiesiogiai iš bankroto administratoriaus yra visiškai nepagrįstas. Šio ginčo šalys yra pareiškėjas ir BUAB „Danrava“. Pagal teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik iš bankrutuojančios įmonės (šiuo atveju BUAB „Danrava“) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų, o ne tiesiogiai iš bankroto administratoriaus.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė patvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą BUAB ,,Danrava“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja pagal atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas kolegija nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).
Dėl proceso formos pirmosios instancijos teismui sprendžiant pareiškėjo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą
  1. ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis numato, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teismas priima rašytinio proceso tvarka. Suinteresuotų asmenų prašymu gali būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas. Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami.
  2. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies nuostata, priešingai nei teigia apeliantas, tiesiogiai nenumato, kad ginčijamų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas privalo spręsti žodinio proceso tvarka. Įstatyme vartojama sąvoka „teismo posėdyje“ tokios išvados savaime nesuponuoja, kadangi CPK 153 straipsnis numato tiek žodinę, tiek rašytinę teismo posėdžio formas. ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas tik įsakmus reikalavimas, kad apie teismo posėdį, kuriame sprendžiamas ginčijamo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, būtų pranešta suinteresuotiems asmenims. Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga ginčo šalių gali būti vykdoma tiek pateikiant teismui paaiškinimus žodžiu, tiek raštu, išdėstant juos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose.
  3. Bylos duomenimis, BUAB „Danrava“ bankroto administratoriui pateikus teismui prašymą netvirtinti apelianto finansinio reikalavimo, teismas 2018 m. sausio 22 d. pranešimu informavo pareiškėją apie paskirtą klausimo nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje datą bei laiką, pasiūlydamas jam pateikti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą. A. R. pateikė prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad jo finansinį reikalavimą sudaro ne tik minėta 16 940,94 Eur dydžio suma, bet ir iš viso 4 478,99 Eur suma, kurią sudarė jam neišmokėtas darbo užmokestis bei išeitinė išmoka. Kartu su prašymu pareiškėjas taip pat pateikė rašytinius įrodymus – VSDFV informaciją apie valstybinį socialinį draudimą nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 29 d. ir metinių finansinių ataskaitų teikimą, prašydamas teismo įpareigoti BUAB „Danrava“ bankroto administratorių pateikti teismui 2016 m. gruodžio 31 d. balansą ir priedą Nr. 1 bei avansines apyskaitas: 2016 m. gruodžio 31 d., 2017 m. sausio 31 d., 2017 m. vasario 28 d., 2017 m. kovo 31 d., 2017 m. balandžio 30 d., 2017 m. gegužės 31 d., 2017 m. birželio 30 d., 2017 m. liepos 31 d. ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. BUAB „Danrava“ bankroto administratorius minėtus, pareiškėjo nurodytus įrodymus – 2016 m. bendrovės balansą bei atitinkamo laikotarpio avansines apyskaitas, pateikė. Taigi, tiek apeliantui, tiek bankroto administratoriui buvo sudarytos tinkamos galimybės pristatyti teismui savo poziciją ir ją pagrindžiančius įrodymus.
  4. Sutiktina, kad pagal teismų formuojamą praktiką ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas pirmosios instancijos teisme įprastai sprendžiamas žodinio proceso tvarka. Ši aplinkybė paaiškinama tuo, kad kreditorinio reikalavimo pateikimas tvirtinti bankroto byloje prilygsta atitinkamo ieškinio pateikimui ginčo teisenos tvarka, numatančia būtent žodinę proceso pirmosios instancijos teisme formą. Tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, apelianto kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą išsprendęs rašytinio proceso tvarka, pažeidė ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas teismo procesiniam sprendimui panaikinti tik tuo atveju, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi, vien netinkamos proceso formos pasirinkimas, nenustačius, kad ši aplinkybė galėjo neigiamai įtakoti bylos rezultatą, savaime nesudarytų pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį.
Dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies, grindžiamos avansinėmis apyskaitomis
  1. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, kt.). Nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  2. Buvusio įmonės vadovo bei įmonės akcininko reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, grindžiamas avansinėmis apyskaitomis, nėra reikalavimas, kurio tenkinimas būtų susijęs su viešuoju interesu, todėl procesinė pareiga įrodyti šio savo reikalavimo pagrįstumą (t. y. tiek tokio reikalavimo egzistavimą, tiek konkretų šio reikalavimo dydį), kurią pareiškėjas šiuo atveju siekia perkelti teismui, tenka būtent pačiam pareiškėjui. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas).
  3. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad įmonės vadovas, kuris, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai tam tikrų duomenų įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Nurodyta taisyklė taikytina tais atvejais, kai nustatoma, kad būtent dėl kaltų įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas įmonei tampa apsunkintas ar neįmanomas.
  4. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu dėl bendrųjų dokumentų saugojimo rodyklės patvirtinimo, ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai turi būti saugomi 10 metų. Taigi, būdamas atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymą ir neišsaugojęs pirminių apskaitos dokumentų, pareiškėjas turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes, inter alia (lot. be kita ko) tai, kad jo kreditorinis reikalavimas teismo nebus patvirtintas, nepateikus pakankamai įrodymų apie galimo atsakovės įsiskolinimo pareiškėjui faktą bei dydį (minėtas negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas).
  5. Įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos nenumato, kad pareiškėjo reikalavimo pagrįstumas konkrečiu atveju turėtų būti įrodinėjamas konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis. Kadangi šios kategorijos bylose tiek pirminiai, tiek išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai, sprendžiant dėl tvirtinamo finansinio reikalavimo pagrįstumo, turi būti vertinamas tiek pirminių, tiek išvestinių įrodymų visetas. Tačiau, nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai šios kategorijos bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad avanso apyskaita ir kiti išvestiniai dokumentai savaime nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti, ypač jei sprendžiamas asmens, sudariusio šiuos išvestinius dokumentus, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1192-330/2016).
  6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo 16 940,94 Eur dydžio finansinį reikalavimą grindė išimtinai išvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais – avansinėmis apyskaitomis, kuriuose fiksuota atitinkama bendrovės skola jam, tačiau, į bylą nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių šios skolos atsiradimo pagrindą, minėti išvestiniai įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patys savaime nėra pakankami pareiškėjo 16 940,94 Eur dydžio finansiniam reikalavimui patvirtinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra buvęs atsakovės vadovas, atsakingas už įmonės apskaitos tvarkymą ir išvestinių apskaitos dokumentų sudarymą. Be to, pareiškėjas nepaneigė ir bankroto administratoriaus pateiktos 2016 m. gegužės – 2017 m. rugsėjo mėnesio avansinių apyskaitų suvestinės, pagal kurią pareiškėjo minėtu laikotarpiu gautos lėšos sudaro 56 598,04 Eur, tuo tarpu išleistos – tik 30 446,60 Eur sumą.
  7. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama nutartimi BUAB „Danrava“ bankroto byloje buvo pagrįstai atsisakyta tvirtinti 16 940,94 Eur dydžio pareiškėjo finansinio reikalavimo dalį.

7Dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš darbo teisinių santykių

  1. Pareiškėjas atskirąjį skundą, be kita ko, grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė bei nevertino jo reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio pagrįstumo, nutarties rezoliucinėje dalyje šio reikalavimo, tenkintino pirmąja eile, tvirtinimo neišsprendė. Pasak apelianto, teismas skundžiamoje nutartyje taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo yra nepagrįstas ir prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, nors pareiškėjas savo kreditorinio reikalavimo dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo nesiejo su išeitine išmoka.
  2. Teisėjų kolegija atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl apelianto prašymo dėl išeitinės išmokos pagrįstumo, atmeta kaip nepagrįstą, kadangi pats pareiškėjas 2018 m. vasario 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodęs, jog bendrovė jam, kaip įmonės vadovui, yra skolinga 3 918,27 Eur sumą, kurią sudaro laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 23 d. jam neišmokėtas darbo užmokestis bei išeitinė išmoka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados (dėl išeitinės išmokos) yra teisėtos bei pagrįstos.
  3. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo 16 940,94 Eur finansinio reikalavimo dalies, grindžiamos avansinėmis apyskaitomis, be kita ko, nustatė aplinkybę, kad A. R. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio buvo išmokėta 8 500 Eur suma, t. y. kad A. R. buvo visiškai išmokėtas jam priklausęs darbo užmokestis už įmonėje išdirbtą darbo laiką, tačiau išvada, kurią pirmosios instancijos teismas padarė minėtos aplinkybės pagrindu – dėl pareiškėjo iš darbo teisinių santykių kildinamos finansinio reikalavimo dalies (ne)pagrįstumo, nei teismo nutarties motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyje neatsispindi.
  4. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo sudarytame bendrovės 2017 m. rugsėjo 25 d. kreditorių sąraše nurodytas 560,56 Eur dydžio jo iš darbo teisinių santykių kildinamas finansinis reikalavimas. Tuo tarpu iš pareiškėjo 2018 m. vasario 1 d. rašytinių paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas pirmosios eilės savo finansinio reikalavimo dalį kildino iš laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 23 d. jam neišmokėto darbo užmokesčio bei išeitinės išmokos sumos – 3 918,27 Eur, bei iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtų 560,72 Eur, susijusių su darbo teisiniais santykiais iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., pažymėdamas, kad jis bendrovėje dirbo iki 2017 m. lapkričio 23 d. Į bylą pateiktas bendrovės banko sąskaitos išrašas, kurį skundžiamos pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje aptarė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad pareiškėjui kaip „mokėtinas atlyginimas“ iš viso 8 500 Eur suma buvo pervesta per laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., t. y. laikotarpis iki bendrovės 2017 m. rugsėjo 25 d. kreditorių sąrašo sudarymo bei laikotarpis, neapimantis viso laikotarpio, iš kurio pareiškėjas kildino aptarimą savo finansinio reikalavimo dalį, bei laikotarpio iki pareiškėjo nurodomos jo darbo santykių su bendrove pabaigos.
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, esant viešuoju interesu pasižymintiems teisiniams santykiams, iš kurių buvo kildinama atitinkama pareiškėjo finansinio reikalavimo dalis, (darbo) ir prieštaringoms aplinkybėms bei įrodymams dėl šios pareiškėjo reikalavimo dalies (atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodomas dar kitas jo pirmos eilės finansinio reikalavimo dydis – 2 974,85 Eur), pirmosios instancijos teismo vaidmuo, sprendžiant dėl aptariamos pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies (ne)pagrįstumo, jo dydžio, turėjo būti aktyvus – teismas turėjo imtis veiksmų byloje esantiems prieštaravimas pašalinti, išreikalaudamas papildomus įrodymus ir šalių paaiškinimus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas dėl iš darbo teisinių santykių kildinamos pareiškėjo finansinio reikalavimo dalies iš esmės nepasisakė, nutarties rezoliucinėje dalyje šios reikalavimo dalies tvirtinimo klausimo neišsprendė. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš nutarties motyvuojamosios dalies taip pat nėra aišku, ar ginčijama nutartimi apelianto reikalavimo dalį, kildinamą iš darbo teisinių santykių buvo atsisakyta tvirtinti (teismo motyvas dėl visiško atsiskaitymo su apeliantu), ar ne (teismo motyvas, kad atsisakoma tvirtinti apelianto 16 940,94 Eur finansinį reikalavimą, t. y. tik tą reikalavimo dalį, kuri buvo grindžiama avansinėmis apyskaitomis), todėl nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad teismo sprendimo dėl iš darbo santykių kildinamos apelianto reikalavimo dalies nenurodymas nutarties rezoliucinėje dalyje yra tik techninė klaida.
  6. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo A. R. pirmos eilės finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Danrava“ bankroto byloje klausimą perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi šis klausimas pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo išspręstas (CPK 327 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Dalies pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas teisėjų kolegijos nesprendžiamas, jis, kartu su grąžinama bylos dalimi, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

8Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjo A. R. 16 940,94 Eur finansinį reikalavimą, palikti nepakeistą.

9Pareiškėjo A. R. pirmos eilės finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Danrava“ bankroto byloje klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

10Pirmosios instancijos teismui, kartu su grąžinama nagrinėti iš naujo bylos dalimi, perduoti spręsti šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai