Byla e2A-670-264/2017
Dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir įpareigojimo paskelbti pareiškimus, paneigiančius klaidinančią reklamą, bei nuostolių atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Livila“ ir atsakovės UAB „Agrokoncerno technika“ apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-905-673/2016 pagal ieškovės UAB „Livila“ ieškinį atsakovei UAB „Agrokoncerno technika“ dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir įpareigojimo paskelbti pareiškimus, paneigiančius klaidinančią reklamą, bei nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė: 1) įpareigoti atsakovę UAB „Agrokoncerno technika“ nutraukti neteisėtus veiksmus – jokia forma neskleisti klaidinančios informacijos, t. y. neskleisti teiginių, jog UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje ir jog UAB „Livila“ Rostselmash produkcija nebeprekiauja; 2) įpareigoti atsakovę UAB „Agrokoncerno technika“ laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, paskleistai klaidinančiai reklamai adekvačioje vietoje, paskelbti tris pareiškimus (trijuose iš eilės einančiuose laikraščio leidimuose), kuriuose būtų paneigtas klaidingas teiginys, jog: „AGROKONCERNO TECHNIKA – vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje“, nurodant, kad Rostselmash produkcija taip pat prekiauja ir UAB „Livila“, paskelbiant tokio turinio paneigimą: „Dėl UAB „Agrokoncerno technika“ klaidinančios reklamos. 2015 m. sausio 9 d. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ Nr. 3 buvo paskelbta UAB „Agrokoncerno technika“ reklama, kurioje teigiama, kad UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis gamyklos Rostselmash atstovas Lietuvoje. UAB „Agrokoncerno technika“ patvirtina, kad ši informacija neatitinka tikrovės – UAB „Agrokoncerno technika“ nėra vienintelis kombainų gamyklos Rostselmash atstovas Lietuvoje. UAB „Livila“ taip pat prekiauja gamyklos Rostselmash kombainais nuo 2003 m.“; 3) priteisti iš atsakovės 11 313,68 Eur dydžio nuostolius; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad nuo 2013 m. Rostselmash produkcija Lietuvoje buvo įgalioti prekiauti du subjektai – ieškovė ir atsakovė. Ieškovė gavo informacijos, jog atsakovė klaidina potencialius pirkėjus jiems teigdama, kad atsakovė yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje, kad ieškovė nebeprekiauja Rostselmash kompanijos technika. Šie atsakovės veiksmai pažeidžia ieškovės teises ir įstatymo saugomus interesus, ieškovė dėl jų patiria nuostolius. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinyje dėstomi teiginiai neatitinka tikrovės.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Uždraudė atsakovei UAB „Agrokoncerno technika“ savo reklamoje naudoti teiginį, kad UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje, nustatant kad šis draudimas atsakovei galioja iki pasibaigs ieškovės UAB „Livila“ ir RAB Kombainų gamyklos „Rostselmash“ 2014-10-22 sudaryta sutartis Nr. 40017998. Įpareigojo atsakovę UAB „Agrokoncerno technika“ ne vėliau kaip 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ paskleistai klaidinančiai reklamai paneigti, adekvačioje vietoje paskelbti tokio turinio paneigimą: „Dėl UAB „Agrokoncerno technika“ klaidinančios reklamos. 2016 m. sausio 9 d. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ Nr. 3 buvo paskelbta UAB „Agrokoncerno technika“ reklama, kurioje teigiama, kad UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis gamyklos Rostselmash atstovas Lietuvoje. UAB „Agrokoncerno technika“ patvirtina, kad ši informacija neatitinka tikrovės – UAB „Agrokoncerno technika“ nėra vienintelis kombainų gamyklos Rostselmash atstovas Lietuvoje“. Likusius ieškinio reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovei UAB „Livila“ iš atsakovės UAB „Agrokoncerno technika“ 1180,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė atsakovei UAB „Agrokoncerno technika“ iš ieškovės UAB „Livila“ 2340,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš šalių bylinėjimosi išlaidas valstybei – 18,29 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „Livila“ ir 14,96 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės UAB „Agrokoncerno technika“. Nors teismas sutiko su tuo, kad nepasirašius sutarties priedo, ieškovė faktiškai neturėjo galimybės 2015-2016 m. žemės ūkio metais įsigyti Rostselmash žemės ūkio technikos tiesiai iš gamintojo, tačiau sprendė, kad atsakovė nepagrįstai atstovavimo sąvoką susiaurino iki galimybės įsigyti Rostselmash techniką tiesiai iš gamintojo. Atstovavimas šio ginčo kontekste turi būti suprantamas kaip Rostselmash produkcijos pardavimas, jos aptarnavimas ir propagavimas. Teismas sprendė, kad esant galiojančiai 2014-10-22 ieškovės ir Rostselmash sutarčiai, vykdydama prekybą anksčiau iš šio gamintojo įsigyta produkcija, ieškovė veikė kaip Rostselmash atstovė. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ieškovės ir Rostselmash sutartiniai santykiai, nors ir nepasirašius Pirkimų plano 2015-2016 m. žemės ūkio metams, nebuvo pasibaigę, patvirtina atsakovės pateiktas Rostselmash 2016-01-26 raštas Nr. 225/246; ieškovės pateiktas Rostselmash 2015-12-01 kvietimas, adresuotas šios įmonės platintojams, dalyvauti šio gamintojo rengiamuose mokymuose apie CRM garantinę sistemą, bei renginio programa. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė ginčo reklamos teiginio teisingumo, priešingai, byloje surinkti duomenys teismui leido teigti, jog ginčo reklamos paskelbimo metu atsakovė nebuvo vienintelė Rostselmash atstovė, nes šio gamintojo atstovė buvo ir ieškovė (CPK 185 str.), t. y. paskelbta reklama neatitinka teisingumo kriterijaus. Teismas darė išvadą, kad 2016-01-09 laikraščio „Ūkininko patarėjas“ (Nr. 3 (3414) 9 puslapyje išspausdinta reklama yra klaidinanti reklama, kurią naudoti draudžia įstatymas. Atsižvelgęs į tai, kad nustatytas tik vienas klaidinančios reklamos paskelbimo atvejis, teismas sprendė, kad reikalavimas paskelbti tris klaidinančią reklamą paneigiančius pranešimus yra neproporcingas atsakovės padarytam pažeidimui. Šiuo atveju pakankamas ir proporcingas įvykdytam pažeidimui būtų įpareigojimas paskelbti vieną klaidinančią reklamą paneigiantį pranešimą. Įvertinęs byloje ieškovės pateiktus įrodymus – liudytojų D. J. ir O. O. parodymus, D. J. rašytinį paaiškinimą, A. A. pranešimą, teismas darė išvadą, kad pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog atsakovė atliko ieškovės nurodomus veiksmus – skleidė informaciją, kad ieškovė Rostselmash produkcija nebeprekiauja ir šią produkciją galima įsigyti tik iš atsakovės – kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip neteisėti sąžiningos konkurencijos požiūriu (CPK 178 str., 185 str.). Nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, teismui nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovę nutraukti tokius veiksmus (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, paskleidus klaidinančią reklamą, kuri galėjo pabloginti konkuravimo sąlygas ieškovei, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė tuo pačiu atliko ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriuos atlikti draudžia įstatymas (Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. 7 p.). Todėl ieškinio reikalavimą dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo teismas tenkino iš dalies, uždraudžiant atsakovei UAB „Agrokoncerno technika“ savo reklamoje naudoti teiginį, kad UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje. Dėl reikalavimo atlyginti nuostolius. Kilusius nuostolius (negautas pajamas) ieškovė įrodinėjo liudytojų D. J. ir O. O. parodymais, D. J. rašytiniu paaiškinimu, tačiau teismas nurodė, kad šie įrodymai negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys buvus realius D. J. ketinimus įsigyti kombainą iš ieškovės, kurių jis tariamai atsisakė dėl atsakovės paskelbtos informacijos. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog turėjo realią galimybę parduoti D. J. kombainą, tačiau sandoris neįvyko dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Kitų įrodymų, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė prarado potencialius pirkėjus ir dėl to patyrė nuostolių - ieškovė nepateikė. Klaidinanti reklama buvo paskelbta tik vieną kartą, todėl, teismo įsitikinimu, ji negalėjo padaryti reikšmingos įtakos ieškovės galimybėms konkuruoti su atsakove žemės ūkio technikos pardavimo rinkoje ir lemti realių nuostolių atsiradimą. Teismas ieškovės reikalavimą dėl 11 313,68 Eur nuostolių atlyginimo atmetė kaip neįrodytą. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas nurodė, kad iš dalies tenkinamas ieškinio reikalavimas dėl neteistų veiksmų nutraukimo (pripažintina, kad tenkinama apie 50 proc. šio reikalavimo), iš dalies tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo paskelbti tris pranešimus paneigiančius klaidinančią reklamą (pripažintina, kad tenkinama apie 85 proc. šio reikalavimo) bei atmetamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, todėl pripažintina, kad tenkinama apie 45 proc. ieškinio reikalavimų. Bylinėjimosi išlaidas tarp ieškovės ir atsakovės teismas paskirstė atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniame skunde ieškovė prašo: 1) pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo įpareigojant atsakovę UAB „Agrokoncerno technika“ paskleistai klaidinančiai reklamai paneigti, adekvačioje vietoje paskelbti tris pareiškimus, kurie būtų paskelbti trijuose iš eilės einančiuose laikraščio „Ūkininko patarėjas“ leidimuose (pirmas pareiškimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo), su tokiu pareiškimų turinys: „Dėl UAB „Agrokoncerno technika“ klaidinančios reklamos. 2016 m. sausio 9 d. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ Nr. 3 buvo paskelbta UAB „Agrokoncerno technika“ reklama, kurioje teigiama, kad UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis gamyklos Rostselmash atstovas Lietuvoje. UAB „Agrokoncerno technika“ patvirtina, kad ši informacija neatitinka tikrovės - UAB „Agrokoncerno technika“ nėra vienintelis kombainų gamyklos Rostselmash atstovas Lietuvoje“; 2)pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, pagal kurią paskirstytos bylinėjimosi išlaidas tarp UAB „Livila“ ir UAB „Agrokoncerno technika“; 3) priteisti UAB „Livila“ naudai iš UAB „Agrokoncerno technika“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Sprendimo dalis, pagal kurią atsakovė įpareigota paneigti paskleistą klaidinančią reklamą tik vieną kartą, o ne tris kartus, yra nepagrįsta. Nesutiktina su teismo argumentu, kad atsižvelgiant į tai, jog nustatytas tik vienas klaidinančios reklamos paskelbimo atvejis, reikalavimas paskelbti tris klaidinančią reklamą paneigiančius pranešimus yra neproporcingas atsakovės padarytam pažeidimui. Nuo klaidinančios reklamos paskelbimo iki teismo sprendimo priėmimo praėjo beveik metai, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ tiražas yra 17,5 tūkst., šis laikraštis taip pat leidžiamas ir elektronine versija, todėl per visą minėtą laikotarpį klaidinanti reklama nebuvo paneigta, ir ji tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo paveikti didelio rato asmenų, kuriems ji buvo skirta, ekonominį elgesį bei suformuoti nuomonę apie tai, kad atsakovė yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje. Todėl proporcingumas (paneigiant paskelbtą klaidinančią reklamą) savaime negali būti suprantamas taip, jog vienas klaidinančios reklamos paskelbimas prilygsta vienam jos paneigimui. Vienas klaidinančios reklamos paneigimas gali objektyviai nepasiekti visų asmenų, kuriems ši klaidinanti informacija tapo žinoma. Siekiant paneigti paskelbtą klaidinančią reklamą svarbiausia, jog apie šios reklamos klaidinantį pobūdį sužinotų, kiek įmanoma didesnis skaičius asmenų, kuriems klaidinanti reklama tapo žinoma. Atsakovės paskelbta klaidinanti reklama turi būti paneigta bent tris kartus. Tokiu būdu, kiek įmanoma labiau būtų užtikrinta, jog asmenys, kuriems buvo skirta klaidinanti reklama, sužinotų jų gautos reklamos (informacijos) pobūdį. Toks paneigimo pobūdis (skaičius) ieškovės atžvilgiu būtų teisingas ir proporcingas, o taip pat ir neproporcingai neapsunkintų atsakovės padėties. Teismas netinkamai ir neproporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp ginčo šalių. Teismas neteisingai vertino, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus buvo patenkintas tik apie 50 proc., kadangi teismui uždraudus atsakovei atlikti minėtus neteisėtus veiksmus iki tol, kol baigs galioti sutartis, šis ieškovės reikalavimas buvo patenkintas visiškai. Remiantis ieškovės pateiktu reikalavimu negali būti laikoma, kad ieškovė reikalavo uždrausti atsakovei skelbti, jog atsakovė yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje, neribotą laiką. Teismo vertinimas, kad ieškovė siekė uždrausti atsakovei skelbti informaciją, jog atsakovė yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje, nėra tinkamas ir teisingas, kadangi nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi būtent tokį reikalavimą. Nors ieškinys iš esmės yra patenkintas, tačiau atsakovei priteista didesnė bylinėjimosi išlaidų suma nei ieškovei. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės reikalavimai buvo skirtingo pobūdžio. Teismas nepagrįstai taikė tik matematinį materialinių reikalavimų santykį paskirstant bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Esant skirtingų rūšių reikalavimams, taikyti vien matematinį reikalavimų santykį ne visada teisinga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir teisės literatūroje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu suformuluoti kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti: 1) kuri iš bylos šalių kalta dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2006); 2) jeigu pareikšti keli reikalavimai ar patenkintas pagrindinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2005); 3) esant keliems reikalavimams, kurio iš šių reikalavimų nagrinėjimas pareikalavo akivaizdžiai daugiau sąnaudų. Teismui iš esmės priėmus ieškovei palankų sprendimą, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių turėjo būti paskirstytos tokiu būdu, jog ieškovė būtų įpareigota atlyginti mažesnes bylinėjimosi išlaidas nei buvo įpareigota atlyginti atsakovė. Priešingu atveju nagrinėjamos bylos kontekste būtų nukrypta nuo teisingumo ir sąžiningumo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisminis ginčo nagrinėjimas, kuris iš bylos šalių pareikalavo bylinėjimosi išlaidų atlikimo, buvo pradėtas būtent dėl atsakovės nesąžiningo elgesio, kas reiškia, jog ir ieškovės, ir atsakovės bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos būtent dėl atsakovės. Ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo buvo papildomas lyginant su kitais pareikštais reikalavimais, todėl šio reikalavimo patenkinimo/nepatenkinimo įtaka bylinėjimosi išlaidų paskirstymui negali būti tokia pati, kaip ir reikalavimų dėl neteisėtų veiksmų uždraudimo bei klaidinančios reklamos paneigimo. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausio teismo praktika, kurioje išskiriama, kad dominuojančių (pagrindinių) reikalavimų ir išvestinių (papildomų) reikalavimų įtaka paskirstant bylinėjimosi išlaidas nėra vienoda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016), t. y. visų ieškinyje nurodytų reikalavimų reikšmė skirstant bylinėjimosi išlaidas negali būti tokia pati (ypač kuomet pareikšti reikalavimai yra skirtingo pobūdžio). Atsakovės išlaidos už advokato pagalbą byloje, t. y. tiek už atsiliepimo į ieškinį parengimą, tiek už kitus advokato atliktus veiksmus yra nepagrįstai didelės (atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį bei sudėtingumą, rekomendacijų dydžius). Be to, šios bylos atveju nebuvo analizuotas kompleksinis, sudėtingas ar naujas teisės taikymo klausimas, t. y. nebuvo reikalingos specialios teisės žinios, didelio kiekio teisės aktų ir teismų praktikos analizė, užsienio valstybių teisės aktų ir teismų praktikos analizė (siekiant taikyti tam tikrą analogiją). Ieškinio suma nebuvo didelė (11 313,68 Eur). Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, apskųstą atsakovės apeliaciniu skundu, panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį skundžiamoje dalyje atmesti, kaip prašoma UAB „Agrokoncerno technika“ apeliaciniame skunde; iš ieškovės atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

    1. Atsakovė klaidinančios reklamos nepaskelbė, kadangi reklamoje nurodyta informacija yra visiškai teisinga. Atsakovė ir toliau (t.y. 2016 m. – 2017 m. žemės ūkio metais) yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje (http://en.rostselmash.com/finans/dealers). Įpareigojant atsakovę skelbti apeliantės reikalaujamą informaciją, esą atsakovė „nėra vienintelė kombainų gamyklos Rostselmash atstovė Lietuvoje“, bus kenkiama atsakovės verslo interesams bei klaidinami vartotojai – žemdirbiai.
    2. Apeliantės reikalavimas įpareigoti paneigimą skelbti tris kartus yra grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė iš viso neįrodinėjo, kaip neva klaidinanti reklama paveikė ar galėjo paveikti potencialius klientus. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantė neturėjo galimybės potencialiems klientams pateikti Rostselmash prekes, kadangi Rostelmash vienintele savo atstove 2015 – 2016 m. žemės ūkio metams Lietuvoje pasirinko atsakovę. Su apeliante sutarties priedo, įgalinančio prekybos atstovą (dilerį) iš Rostselmash nusipirkti žemės ūkio techniką ir ją parduoti galutiniam vartotojui, Rostselmash nepasirašė ir todėl apeliantė nebegalėjo pateikti Rostselmash prekių galutiniams vartotojams Lietuvoje. Realūs prekybiniai santykiai su Rostselmash nutrūko 2015 m. antroje pusėje – paskutinį Rostselmash kombainą ieškovė į Lietuvą importavo 2015 m. rugpjūčio 15 d.
    3. Apeliantė laikotarpyje po ginčo reklamos paskelbimo ne kartą viešai potencialiems žemės ūkio technikos pirkėjams skleidė žinią, jog apeliantė nebeturi galimybės pateikti Rostselmash produkcijos, t.y. realiai Rostselmash nebeatstovauja. Dar iki ginčo reklamos paskelbimo apeliantė prarado galimybę įsigyti Rostselmash produkciją iš gamintojo ir nebegalėjo jos pateikti vartotojams. Norėdamas įsigyti Rostselmash žemės ūkio techniką ir ją perparduoti galutiniams vartotojams, apeliantė bylos nagrinėjimo metu kreipėsi į atsakovę, tokiais veiksmais pripažindama, kad vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje yra atsakovė.
    4. Nors apeliantė teigia, kad atsakovės paskleista ginčo reklama buvo nukreipta prieš apeliantę, tačiau apeliantės pardavimų apimtys drastiškai mažėjo jau nuo 2010 m.
    5. Teismas teisingai ir pagrįstai išaiškino, jog apeliantės reikalavimas įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus buvo patenkintas tik apie 50 proc. Būtent teismas suformulavo draudimą atsakovei skelbti atitinkamą informaciją, tuo tarpu ieškinyje buvo suformuluotas reikalavimas nenurodant prašomo draudimo galiojimo laikotarpio. Be to, nors teismas pripažino atsakovės paskleistą reklamą, tačiau reikalavimą nutraukti neteisėtus veiksmus vadovaujantis Konkurencijos įstatymo nuostatomis visiškai atmetė nurodęs, jog nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovę nutraukti tokius veiksmus.
    6. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas ieškinį iš esmės patenkino. Jokiais argumentais nepagrįsti ir teiginiai, esą svarbiausi buvo apeliantės neturtiniai reikalavimai uždrausti skleisti neva klaidinančią informaciją ir ją paneigti, o turtinis reikalavimas buvo tik papildomas reikalavimas. Apeliantė jokia forma nenurodė, jog turtinis reikalavimas laikytinas papildomu, t.y. mažiau reikšmingu. Šis turtinis reikalavimas buvo neatsiejamai susijęs su neturtiniais reikalavimais. Byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovės veiksmai nepadarė apeliantei jokios žalos, yra itin reikšminga.
    7. Teismas tik iš dalies tenkino ir apeliantės reikalavimą paskelbti atitinkamo turinio pranešimą laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ tris kartus.
    8. Nesutiktina su apeliantės argumentais, neva atsakovė buvo pripažinta atlikusi nesąžiningus veiksmus. Teismas aiškiai konstatavo, kad atsakovė Konkurencijos įstatymo nuostatų nepažeidė.
    9. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė elgėsi nesąžiningai. Apeliantė klaidino nurodydama, kad D. J., norėjęs, bet dėl klaidinančių atsakovės veiksmų nenusipirkęs kombaino, yra ūkininkas. Paaiškėjo, kad D. J. yra ne ūkininkas, o apeliantės verslo partneris. D. J. pranešimas apeliantei, kuriuo jis esą informuoja apeliantę apie nesąžiningus atsakovės veiksmus, tėra specialiai bylai parengtas raštas. Apeliantė siekė, kad bylai reikšmingos aplinkybės nebūtų atskleistos. Vengė pateikti dokumentus, kurie galėjo atskleisti jai nenaudingas aplinkybes. Tai rodo, kad apeliantės procesinis elgesys buvo nesąžiningas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcija, atsižvelgiant į apeliantės procesinį elgesį yra pagrįsta.
    10. Išgalvota apeliantės aplinkybė, kad teisminis ginčas buvo pradėtas dėl nesąžiningo atsakovės elgesio. Nebuvo jokio pagrindo neva gintis nuo neteisėtų atsakovės veiksmų (t.y. reklamos paskelbimo), kadangi ši reklama nepadarė ir negalėjo padaryti jokios įtakos apeliantės ir Rostselmash atstovavimo santykiams, kurie jau buvo pasibaigę.
    11. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad atsakovės atstovų išlaidos yra nepagrįstai didelės atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir sudėtingumą, kad bylai nebuvo reikalingos specialios teisės žinios, teismų praktikos analizė ir pan. Tiek apeliantės, tiek atsakovės interesams teisme atstovavo po du profesionalius teisininkus. Teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės (2016 m. spalio 11 d.), tiek apeliantę, tiek atsakovę, be profesionalių teisininkų, atstovavo ir abiejų proceso šalių direktoriai. Byloje buvo apklausti keturi liudytojai, dar dviejų liudytojų parodymai buvo užfiksuoti pas notarus. Be to, į bylą buvo pateikta viešosios komunikacijos specialistės doc. dr. R. M. išvada. Viso vyko keturi teismo posėdžiai. Bylą išnagrinėjus iš esmės, atsižvelgiant į ilgai trukusį nagrinėjimą ir didelę bylos apimtį, abiejų proceso šalių atstovai prašė teismo leisti pasiruošti baigiamosioms kalboms. Atsakovės atstovai rengė įvairius procesinius dokumentus, nagrinėjo teisės aktus, teismų praktiką, konsultavosi su specialistais, komunikavo su trečiaisiais asmenimis. Prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą nesiekė maksimalaus priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio už advokato teikiamą teisinę pagalbą, nustatyto pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Būtent dėl nesąžiningo apeliantės elgesio atsakovės atstovai privalėjo prašyti išreikalauti įrodymus, kreiptis su užklausomis į Rostselmash ir VĮ Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centrą bei antstolio pagalba užfiksuoti reikšmingas bylai aplinkybes.
Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį šioje dalyje atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nesutiktina su teismo vertinimu, esą aplinkybė, jog ginčo reklamos paskelbimo metu atsakovė neturėjo duomenų apie ieškovės ir Rostselmash pasirašytos Sutarties nutraukimą, reiškia, kad atsakovė negalėjo skelbti informacijos, jog būtent atsakovė yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje. Atsakovė turėjo pakankamą pagrindą paskleisti tokią reklamą, kadangi vadovavosi Rostselmash pateikta informacija, Rostselmash patvirtino, kad vienintelė oficiali Rostselmash produkcijos importuotoja į Lietuvą yra atsakovė. Be to, Rostselmash interneto svetainėje nėra nurodoma jokia informacija apie ieškovę. 2016 m. sausio 26 d. rašte Rostselmash ieškovę įvardino kaip Rostselmash partnerį (ne dilerį, atstovą ar pan.). Rostselmash 2016 m. kovo 31 d. raštas taip pat patvirtina, kad jau nuo 2015 m. gruodžio mėnesio Rostselmash ir ieškovės nebesiejo atstovavimo santykiai. Ieškovė pateikti klientams Rostselmash produkcijos nebegalėjo, ji netgi kreipėsi į atsakovę prašydama nurodyti Rostselmash produkcijos pardavimo ieškovei sąlygas, nurodydama, kad į atsakovę kreipiasi Rostselmash nurodymu. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė ginčo reklamos paskelbimo metu dar prekiavo Rostselmash technika, kurią galimai buvo įsigijusi anksčiau.
    2. Teismo teiginys, jog atsakovė nepagrįstai susiaurino atstovavimo sąvoką iki galimybės įsigyti Rostselmash techniką tiesiai iš gamintojo, yra nepagrįstas. Rostselmash ir ieškovės bei atsakovės pasirašytose sutartyse įtvirtinta, kad prekybos agentas (Rostselmash atstovas) iš Rostselmash įsigytą techniką parduoda būtent galutiniam vartotojui. Taigi, Rostselmash atstovas šioje civilinėje byloje suprantamas būtent kaip atstovas, turintis galimybę įsigyti Rostselmash techniką tiesiogiai iš Rostselmash (be tarpininkų) ir pasiūlyti tą techniką galutiniam vartotojui. Atstovavimas Rostselmash sudaromų sutarčių su atstovais kontekste turi būti suprantamas kaip visapusiškas Rostselmash atstovavimas tam tikroje teritorijoje, t.y. atstovu laikytinas asmuo, prekiaujantis Rostselmash produkcija, propaguojantis Rostselmash produkciją, teikiantis aptarnavimo paslaugas ir vykdantis atitinkamas rinkodaros priemones. Ginčo reklamoje atsakovė nurodoma būtent kaip Rostselmash produkcijos atstovė – pardavėja.
    3. Aplinkybė, jog ieškovės sutartis galioja iki 2017 m. gruodžio 31 d., nėra reikšminga, kadangi Rostselmash nepasirašius priedo Komercinės sąlygos, dileris neįgyja teisės iš Rostselmash nusipirkti žemės ūkio techniką ir atitinkamai – atstovauti Rostselmash.
    4. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje. Pagal teismo išvadą, atsakovė privalėjo įrodyti, kad ieškovė nėra atstovė, nes nevykdo tam tikros veiklos, tačiau tai reiškia, jog, teismo nuomone, atsakovė privalo įrodyti jog kažko nėra. Byloje ne atsakovė privalėjo įrodyti, kad ieškovė nevykdo atstovavimo veiksmų, o ieškovė privalėjo įrodyti, kad sutartis yra galiojanti ir ieškovė iki šiol vykdo atstovavimo sutartį sudarančią veiklą.
    5. Sutarties atsakovė neturėjo, kadangi atsakovė ir ieškovė konkuravo tarpusavyje ir tokių dokumentų viena kitai nepateikinėdavo. Atitinkamai atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, iki kokios datos galioja (ar negalioja) ieškovės ir Rostselmash sutartis. Informaciją, kad atsakovė bus vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje, atsakovei pateikė pats atstovaujamasis 2015 m. spalio mėnesį Sočyje vykusioje konferencijoje. Šią aplinkybę 2016 m. spalio 11 d. teismo posėdyje paliudijo atsakovės valdybos pirmininkas E. Š.. Taigi, 2015 m. pabaigoje atsakovei tapo žinoma, kad ieškovė Rostselmash žemės ūkio technika nebeprekiaus. Rostselmash pateiktos informacijos visiškai pakako ir papildomai aiškintis, ar Rostselmash ir ieškovės sutartis formaliai yra pasibaigusi, atsakovė neprivalėjo. Be to, nei Rostselmash, nei ieškovė tokios informacijos atsakovei nebūtų suteikusi, kadangi atsakovė nebuvo ieškovės ir Rostselmash sutartinių santykių dalimi.
    6. Atsakovė nesutinka su teismo vertinimu, esą byloje surinkti duomenys leidžia teigti, jog ginčo reklamos paskelbimo metu ieškovė taip pat buvo Rostselmash atstovė. Ieškovė prekiavo Rostselmash technika 2015 metais, t.y. prieš ginčo reklamos paskelbimą. Prekybiniai santykiai su Rostselmash nutrūko 2015 m. antroje pusėje – paskutinį Rostselmash kombainą ieškovė į Lietuvą importavo 2015 m. rugpjūčio 15 d. Ieškovė, siekdama įrodyti, kad ją ir Rostselmash toliau sieja prekybiniai santykiai, pateikė keleto sąskaitų išrašus, tačiau nepateikė pirminių tokių santykių realų egzistavimą patvirtinančių dokumentų (sutarčių ir pan.).
    7. Rostselmash 2016 m. sausio 26 d. rašte Nr. 225/24 nurodytas teiginys, jog ieškovė lieka Rostselmash partneriu atliekant anksčiau parduotos technikos garantinį ir pogarantinį remontą, nepatvirtina atstovavimo santykių egzistavimo. Rostselmash aiškiai nurodė, jog ieškovė teiks garantinio ir pogarantinio remonto paslaugas tik tai technikai, kurią jau anksčiau pardavė galutiniams vartotojams Lietuvoje. Taip pat ir kvietimas į garantinio serviso mokymus jokiu būdu nepatvirtina, kad ieškovė laikytina Rostselmash prekybos atstove Lietuvoje, kadangi ieškovės parduotai Rostselmash technikai yra taikomas garantinis terminas.
    8. Nors teismas nurodė, kad atsakovės liudytojo E. Š. nurodytas atsakovės ir Rostselmash sutarties priedas nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė veikė Lietuvoje kaip vienintelė Rostselmash atstovė, kadangi atsakovei nebuvo suteikta išimtinė teisė prekiauti Rostselmash produkcija Lietuvos teritorijoje, o Rostselmash, be kita ko, „praktikuoja „dvigubą“ ar „trigubą“ dilerystę“, tačiau 2015 – 2016 m. žemės ūkio metams pirkimų planas buvo pasirašytas tik su vienu dileriu – atsakove. Teisę nusipirkti iš Rostselmash produkciją ir ją parduoti galutiniams vartotojams Lietuvos teritorijoje turėjo tik atsakovė. Atsakovė vykdė ir kitus įsipareigojimus Rostselmash.
    9. Atsakovė nesutinka su sprendimo dalimi dėl pripažinimo, esą atsakovė paskelbė klaidinančią reklamą, todėl mano, kad nėra pagrindo drausti atsakovei reklamoje naudoti teiginį, kad būtent atsakovė yra vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje.
    10. Teismas nenurodė termino, kuriuo apibrėžtas draudimas savo reklamoje naudoti teiginį dėl atstovavimo. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad realiai bet kokie normalūs ieškovės ir Rostselmash santykiai yra nutrūkę. Ieškovė teisme nurodė, jog artimiausiu metu pateiks ieškinį Rostselmash. Akivaizdu, kad ieškovė jokia forma nebeatstovauja Rostselmash.
    11. Įpareigojimas laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ paskelbti, jog atsakovė 2016 m. sausio 9 d. neva paskelbė klaidinančią reklamą bei nurodyti, kad atsakovė nėra vienintelė kombainų gamyklos Rostselmash atstovė Lietuvoje yra nepagrįstas. Teismas iš esmės reikalauja, kad atsakovė paskelbtų žinomai neteisingą, klaidinančią informaciją, esą Rostselmash Lietuvoje turi ne vieną atstovą. Tačiau iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad Rostselmash atstove Lietuvoje laiko atsakovę. Paskelbus tokią neteisingą informaciją būtų klaidinami vartotojai bei nepagrįstai kenkiama atsakovės interesams.
Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovės apeliacinio skundo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nepagrįsta atsakovės pozicija, kad ieškovė negali būti laikoma Rostselmash atstove, kadangi remiantis Sutarties 1.1 p. ir 2.1 p. ieškovė privalėjo platinti Rostselmash techniką, tačiau pagal Sutarties 3.1 p. ir 3.4.1 p. ieškovė ir Rostselmash nesudarė priedo dėl pirkimų plano. Pagal Sutartį Rostselmash technikos platinimas negali būti suprantamas tik kaip galimybė įsigyti Rostselmash techniką tiesiai iš gamintojo. Ieškovė klaidinančios reklamos paskelbimo metu prekiavo anksčiau iš Rostselmash įsigyta technika. Ieškovė pateikė sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad tarp Rostselmash ir ieškovės vyko prekyba.
    2. Rostselmash 2016 m. sausio 26 d. raštas Nr. 225/246 patvirtina, jog tarp ieškovės ir Rostselmash yra susiklostę sutartiniai santykiai, be to, Rostselmash nenurodė, jog ieškovė nėra atstovą. Šią prielaidą daro pati atsakovė, remdamasi subjektyviu savo interpretavimu. Šios aplinkybės tik patvirtina faktą, jog Sutartis buvo galiojanti, o atsakovė neįrodė priešingai.
    3. Apeliantė teigia, kad 2015 m. gruodžio 1 d. kvietimas ieškovei dalyvauti mokymuose nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovė klaidinančios reklamos paskelbimo metu buvo Rostselmash atstovė, tačiau teismo posėdžio metu atsakovės atstovas D. V. pats patvirtino, jog tokiuose Rostselmash mokymuose niekas, išskyrus Rostselmash atstovus, nedalyvauja.
    4. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadą, kad atsakovei pagal atsakovės ir Rostselmash sutartį nebuvo suteikta išimtinė teisė prekiauti Rostselmash produkcija Lietuvos teritorijoje.
    5. Reklamos davėjas turi pateikti aiškius ir neabejotinus įrodymus, jog paskelbta reklama nėra klaidinanti ir yra teisinga, tačiau atsakovė argumentų, jog jos paskelbta reklama buvo teisinga, nepateikė. Atsakovė nepagrįstai ir sau palankiai interpretuoja ieškovės ir Rostselmash sudarytos Sutarties nuostatas bei 2016 m. sausio 26 d. Rostselmash raštą Nr. 225/246. Atsakovė neįrodė, jog ieškovė klaidinančios reklamos paskelbimo metu nebuvo Rostselmash atstovė, tame tarpe neįrodė ir aplinkybės, jog klaidinančios reklamos paskelbimo metu sutartis nebuvo galiojanti. Atsakovė klaidinančios reklamos paskelbimo metu apie sudarytą sutartį žinojo, tačiau pats sutarties turinys atsakovei nebuvo žinomas. Atsakovės atstovas D. V. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog neturėjo duomenų apie tai, kad sutartis būtų nutraukta. Atsakovė šiuo atveju net neįvykdė savo pareigos turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu.
    6. Nesutiktina su atsakovės teiginiais, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog sutartis yra galiojanti ir ieškovė iki šiol vykdo atstovavimo sutartį sudarančią veiklą. Ginčas tarp ieškovės ir atsakovės yra kilęs dėl santykių, kuriuos reglamentuoja specialios teisės normos (Reklamos įstatymas), todėl pareigą įrodyti, jog paskelbta reklama buvo teisinga turi reklamos davėjas – atsakovė. Dirbtinis šios pareigos perkėlimas subjektui, kurio atžvilgiu buvo nukreipta klaidinanti reklama, negali būti pateisinamas. Šio ginčo atveju ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, jog klaidinančios reklamos paskelbimo metu, ieškovė buvo Rostselmash atstove. Atsakovė keltą kartų kreipėsi į Rostselmash, tačiau nei vienu iš šių atvejų negavo Rostselmash patvirtinimo, jog klaidinančios reklamos paskelbimo metu ieškovė nebuvo Rostselmash atstove.
    7. Vertintini kritiškai atsakovės argumentai, kad atstovaujamasis 2015 m. spalio mėnesį Sočyje vykusioje konferencijoje, neva nurodė, jog atsakovė bus vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje, kadangi juos pateikė atsakovės atstovai.
    8. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad jos atžvilgiu yra užkraunama nepagrįstai didelė pareiga sužinoti, kada faktiškai nustos galioti sutartiniai santykiai tarp ieškovės ir Rostselmash, bei ieškovė nebebus Rostselmash atstove. Atsakovė remiasi tik savo subjektyviomis prielaidomis, kurios negali būti vertinamos, kaip atsakovės nurodomas aplinkybes patvirtinantys faktai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų. Ginčas šioje byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurias iš dalies tenkinti ieškinio reikalavimai - uždrausti atsakovei UAB „Agrokoncerno technika“ savo reklamoje naudoti teiginį, kad UAB „Agrokoncerno technika“ yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje, iki pasibaigs ieškovės UAB „Livila“ ir RAB Kombainų gamyklos „Rostselmash“ 2014-10-22 sudaryta sutartis Nr. 4001799 bei įpareigojimo atsakovei ne vėliau kaip 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ paskleistai klaidinančiai reklamai paskelbti atitinkamo turinio paneigimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tiek ieškovė UAB „Livila“, tiek atsakovė UAB „Agrokoncerno technika“ ginčo laikotarpiu ir šiuo metu užsiima žemės ūkio technikos pardavimo ir jos aptarnavimo (remonto) veikla. Taigi šalys yra konkurentai žemės ūkio technikos pardavimo ir jos aptarnavimo (remonto) paslaugų rinkoje (Konkurencijos įstatymo 3 str. 7 d.). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. abi šalys (ieškovė – 2014-10-22, atsakovė – 2014-12-11) pasirašė iš esmės analogiško turinio sutartis su RAB Kombainų gamykla „Rostselmash“ (toliau – Rostselmash arba gamintojas) dėl bendradarbiavimo realizuojant Rostselmash produkciją, atliekant jos garantinį aptarnavimą ir ją propaguojant pardavimo rinkose ( el. bylos I t., b. l. 90-118; II t., b. l. 36-58). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė Rostselmash produkcija Lietuvoje pradėjo prekiauti gerokai anksčiau nei atsakovė. Nustatyta, kad 2016-01-09 laikraščio „Ūkininko patarėjas“ (Nr. 3 (3414)) 9 puslapyje buvo išspausdinta reklama, kurioje, be kitos informacijos, buvo paskelbtas teiginys: „AGROKONCERNO TECHNIKA – vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje“ (II t., b. l. 35). Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ši laikraštyje paskelbta informacija yra reklama (Reklamos įstatymo 2 str. 8 d.) bei kad šios reklamos davėja yra atsakovė UAB „Agrokoncerno technika“ (Reklamos įstatymo 2 str. 10 d.), tai patvirtina ir UAB „Ūkininko patarėjas“ 2016-01-25 raštas (I t., b. l. 68). Atsakovas 2015 m. sausio 9 d. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ paskelbė reklama, kurioje teigiama, kad „AGROKONCERNO TECHNIKA - vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje“. Ginčas byloje kilo dėl šios reklamos atitikties įstatymo reikalavimams – ieškovės teigimu, atsakovės paskelbta reklama yra klaidinanti, kadangi ji neatitinka tikrovės, nes ieškovė taip pat yra Rusijos kombainų gamyklos Rostselmash įgaliota atstovė Lietuvoje, tačiau reklama vienareikšmiškai reklamos vartotojams sudaro įspūdį, jog Rostselmash produkcijos galima įsigyti išimtinai tik iš atsakovės ir taip buvo apribotos ieškovės galimybės konkuruoti. Atsakovė teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad paskelbta reklama yra teisinga, kadangi 2015-2016 žemės ūkio metams (laikotarpiui nuo 2015-10-01 iki 2016-09-30) ieškovė su Rostselmash nepasirašė sutarties priedo – Pirkimų plano, numatyto ieškovės ir Rostselmash sudarytos sutarties 3.1. p., 3.4.1. p., todėl ieškovė neturėjo galimybių iš Rostselmash įgyti žemės ūkio technikos, o atsakovė 2015-11-20 tokį priedą dėl žemes ūkio technikos įsigijimo 2015-2016 žemės ūkio metais pasirašė, todėl 2015-2016 žemės ūkio metais atsakovė buvo vienintelė Rostselmash atstovė Lietuvoje, prekiaujanti šio gamintojo žemės ūkio technika. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog reklama „AGROKONCERNO TECHNIKA - vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje“ yra klaidinanti, ieškinį tenkino iš dalies. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad esant galiojančiai 2014-10-22 ieškovės ir Rostselmash sutarčiai, vykdydama prekybą anksčiau iš šio gamintojo įsigyta produkcija, ieškovė veikė kaip Rostselmash atstovė. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė ginčo reklamos teiginio teisingumo, priešingai, byloje surinkti duomenys teismui leido teigti, jog ginčo reklamos paskelbimo metu atsakovė nebuvo vienintelė Rostselmash atstovė, nes šio gamintojo atstovė buvo ir ieškovė (CPK 185 str.), t. y. paskelbta reklama neatitinka teisingumo kriterijaus. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

13Dėl atsakovės UAB „Agrokoncerno technika“ apeliacinio skundo Apeliaciniame skunde argumentuojama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad atsakovės 2016-01-09 laikraščio „Ūkininko patarėjas“ (Nr. 3 (3414)) 9 puslapyje išspausdinta reklama – klaidinanti. Su apeliantės argumentais dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai įvertintų įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį teisės taikymo aspektu, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, juos vertino kitaip nei siekė apeliantė, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo „atstovavimo“ sąvokos aiškinimu, teigia, kad atsakovė byloje įrodė, jog ji yra vienienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje, todėl turėjo pagrindą paskleisti tokią reklamą. Šiems teiginiams pagrįsti remiasi jos susirašinėjimo raštais su Rostselmash, teigia, kad ieškovė, nors ir skelbėsi esanti Rostselmash atstovė, tačiau pateikti klientams Rostselmash produkcijos nebegalėjo, ką patvirtina ir ieškovės pateikta informacija (II t., b.l. 81-82, b.l. 7-8, 89-99, VII t., b.l. 96). Teisėjų kolegija su šia apeliantės pozicija nesutinka. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu teisingumo kriterijumi, reklamoje pateikti reklaminiai teiginiai pripažįstami neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Tai reiškia, kad reklamos davėjas turi turėti neginčijamų įrodymų, kad jo skleidžiama reklama skleidimo metu buvo teisinga. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pareigą būtent reklamos davėjui pagrįsti reklamos teisingumą patvirtina ir teismų praktika. Atmestini apeliantės teiginiai, kad ieškovė negali būti laikoma Rostselmash atstovu, vien dėl to, kad pagal Sutarties 3.1 p. ir 3.4.1 p. ieškovė ir Rostselmash nesudarė priedo dėl pirkimų plano, todėl 2015-2016 m. negalėjo platinti Rostselmash technikos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Sutartį Rostselmash technikos platinimas negali būti suprantamas tik kaip galimybė įsigyti Rostselmash techniką tiesiai iš gamintojo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje situacijoje Rostselmash atstovavimas turėtų būti suprantamas taip, kaip jis apibrėžtas Sutarties 1.1 p. ir 2.1 p., t. y. atstovavimas - Rostselmash produkcijos pardavimas, jos aptarnavimas ir propagavimas, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad atsakovė nepagrįstai atstovavimo sąvoką susiaurino iki galimybės įsigyti Rostselmash techniką tiesiai iš gamintojo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima konstatuoti, jog ginčo reklamos paskelbimo metu ieškovės sutartis su Rostselmash būtų nutraukta, todėl lieka nepaneigta aplinkybė, kad ieškovė turėjo įgaliojimus prekiauti ir prekiavo Rostselmash produkcija, kurią buvo įsigijusi iš šio gamintojo anksčiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovė laikytina Rostselmash atstove ir atsakovės paskelbta reklama yra klaidinanti, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2016-01-09 ginčo reklamos paskelbimo metu 2014-10-22 sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir Rostselmash, galiojo, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ji buvo pasibaigusi ar nutraukta. Aplinkybę, jog ieškovės ir Rostselmash sutartiniai santykiai nebuvo pasibaigę, patvirtina ir atsakovės pateiktas Rostselmash 2016 m. sausio 26 d. raštas Nr. 225/246 (I tomas, b. l. 178 - 179), iš kurio turinio matyti, kad nors jame ieškovė įvardijama kaip partneris, o ne atstovas (dileris), tačiau patvirtina, jog tarp ieškovės ir Rostselmash yra susiklostę sutartiniai santykiai, jame Rostselmash nenurodė, jog ieškovė nėra atstovė, todėl atsakovės daroma prielaida nepagrįsta. Iš ieškovės pateikto susirašinėjimo matyti, kad ginčo laikotarpiu ieškovė ir Rostselmash derėjosi dėl žemės ūkio technikos įsigijimo (VII tomas, b. l. 1 - 30), iš ieškovės pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad tarp Rostselmash ir ieškovės iki šiol vyksta prekyba (VII tomas, b.l. 1 - 30). Atsakovės nuomone, Rostselmash 2015 m. gruodžio 1 d. kvietimas ieškovei kaip Rostselmash technikos platintojui (atstovui), nepatvirtina aplinkybės, jog ginčo reklamos paskelbimo metu buvo Rostselmash atstovas. Tačiau iš ieškovės pateikto Rostselmash 2015 m. gruodžio 1 d. kvietimo ieškovei dalyvauti šio gamintojo rengiamuose mokymuose apie CRM garantinę sistemą, matyti, kad jame (programoje) ieškovė įvardijama kaip Rostselmash platintojas - atstovas ( III tomas, b.l. 50 - 51). Apeliantė neginčija aplinkybės bei atsakovės atstovas D. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog patvirtino, jog tokiuose Rostselmash mokymuose niekas, išskyrus Rostselmash atstovus, nedalyvauja, kad ginčo laikotarpiu žinojo apie ieškovės ir Rostselmash sudarytą sutartį, neturėjo jokios informacijos apie sutarties nutraukimą. Lietuvių kalbos instituto terminologijos centro jaunesniosios mokslo darbuotojos Dr. A. M. 2016 m. balandžio 27 d. rašte Nr. (01.12)S-17 nurodyta, jog lietuviškas žodis vienintelis, remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu (2006), reiškia „1. tik vienas; 2. visai vienas“. Vadinasi, pasakymas vienintelis oficialus Rostselmash atstovas Lietuvoje reiškia, kad yra tik vienas oficialus Rostselmash atstovas Lietuvoje. Jeigu yra dar bent vienas oficialus Rostselmash atstovas Lietuvoje, teiginys vienintelis oficialus Rostselmash atstovas Lietuvoje yra netikslus ir klaidinantis (VI tomas, b. l. 154). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovės argumentai nepaneigia paskeltos reklamos klaidinančio pobūdžio. Nors atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pagal atsakovės ir Rostselmash sutartį atsakovei nebuvo suteikta išimtinė teisė prekiauti Rostselmash produkcija Lietuvos teritorijoje, tačiau iš byloje apklaustų liudytojų D. V., D. K. paaiškinimų matyti, kad atsakovė žinojo, jog Rostselmash sutartis su ieškove egzistuoja, todėl turėjo žinoti apie esamą jos konkurentą toje pačioje srityje. Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. įtvirtinta, kad klaidinanti reklama - reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Remiantis Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nustatytu teisingumo kriterijumi, reklamoje pateikti reklaminiai teiginiai pripažįstami neteisingais, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Tai reiškia, kad reklamos davėjas turi turėti neginčijamų įrodymų, kad jo skleidžiama reklama skleidimo metu buvo teisinga. Ši įstatymo nuostata įpareigoja reklaminės veiklos subjektą turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502-777/2014; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2022-502/2015). Taigi vadovaujantis LVAT praktika reklamos davėjas turi pateikti aiškius ir neabejotinus įrodymus, jog paskelbta reklama nėra klaidinanti ir yra teisinga. Pažymėtina tai, kad atsakovė turėdama informacijos apie ieškovės sudarytą sutartį su Rostselmash, byloje nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių reklamos teiginių teisingumą, kad ji yra vienintelis Rostselmash atstovas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, nes šiuo atveju pareigą įrodyti, jog paskelbta reklama buvo teisinga, turi reklamos davėjas. Bylos duomenimis ieškovės ir Rostselmash sutarties galiojimo terminas iki 2017 m. gruodžio 31 d., todėl ginčo reklamos paskelbimo metu (2016 m. sausio 9 d.) sutartis galiojo. Kiti rašytiniai įrodymai, paminėti šios nutarties 34, 35 punktuose, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė nebuvo vieninteliu Rostselmash atstovu Lietuvoje. Apeliantės argumentai, jog Rostselmash 2015 m. spalio mėnesį Sočyje vykusioje konferencijoje nurodė, jog atsakovė bus vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje, vertintini kritiškai, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog tokią informaciją pateikė ir patvirtino Rostselmash būtent 2016-01-09 ginčo reklamos paskelbimo dienai. Byloje atsakovės pateikti duomenys (Rostselmash 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštas, kuriame nurodyta, kad ji yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje, o santykiai su ieškovė, pastarajai nevykdant įsipareigojimų pagal sutartį, faktiškai yra nutrūkę, Rostselmash interneto svetainėje pateikta informacija apie vienintelį atstovą (dilerį, platintoją) (VII tomas, b.l. 33, 67 – 68), nepaneigia aplinkybių, kurios egzistavo klaidinančios reklamos paskelbimo metu. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė termino, kuriuo apibrėžtas draudimas savo reklamoje naudoti teiginį dėl atstovavimo, o ieškovė neteiks jai informacijos apie sutarties pasibaigimą dėl vykstančių teisminių ginčų su Rostselmash. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodė, kad atsakovė neturi teisės savo reklamoje naudoti teiginio – kad ji yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje - iki pasibaigs galioti Sutartis, sudaryta tarp Ieškovo ir Rostselmash, todėl šis draudimas yra pagrįstas, apibrėžtas įvykiu-sutarties galiojimo pabaigos terminu. Dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinis skundas netenkintinas. Dėl ieškovės UAB „Livila“ apeliacinio skundo Apeliantė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas tik iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą ir įpareigojo atsakovę UAB „Agrokoncerno technika“ paskleistai klaidinančiai reklamai paneigti, adekvačioje vietoje paskelbti vieną pareiškimą, o ne tris pareiškimus (paskelbti trijuose iš eilės einančiuose laikraščio „Ūkininko patarėjas“ leidimuose kaip prašė ieškovė. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nustatytas tik vienas klaidinančios reklamos paskelbimo atvejis, sprendė, kad reikalavimas paskelbti tris klaidinančią reklamą paneigiančius pranešimus yra neproporcingas atsakovės padarytam pažeidimui. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pakankamas ir proporcingas įvykdytam pažeidimui būtų įpareigojimas paskelbti vieną klaidinančią reklamą paneigiantį pranešimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada. Apeliantė teigia, kad nuo 2016 m. sausio 9 d. klaidinančios reklamos paskelbimo iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo (2016 m. lapkričio 9 d.) praėjo beveik metai, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ tiražas yra 17,5 tūkst., šis laikraštis taip pat leidžiamas ir elektronine versija, todėl per visą minėtą laikotarpį nepaneigus klaidinančios reklamos, ji tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo paveikti didelį asmenų ratą, kuriems ji buvo skirta, ekonominį elgesį bei suformuoti nuomonę apie tai, kad atsakovas yra vienintelis Rostselmash atstovas Lietuvoje, taip atsakovė nesąžiningai konkuravo klaidindama potencialius pirkėjus ir gavėjams sudarė klaidinantį įspūdį, kad ieškovė Rostselmash produkcija neprekiauja. Tačiau teisėjų kolegija šiuos teiginius laiko nepakankamais ir nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė klaidinančią reklamą paskelbė tik vieną kartą, kad ieškovė nebuvo pasirašiusi su gamintoju Rostselmash sutarties priedo, todėl ieškovė faktiškai neturėjo galimybės 2015-2016 m. žemės ūkio metais įsigyti Rostselmash žemės ūkio technikos tiesiai iš gamintojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad negali būti patenkintas apeliantės reikalavimas įpareigoti paneigimą skelbti tris kartus, nes iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo konstatuoti, kad klaidinanti reklama faktiškai paveikė ar galėjo paveikti itin didelį ratą potencialių klientų. Nors apeliantė nurodo, kad vienas klaidinančios reklamos paneigimas gali objektyviai nepasiekti visų asmenų, kuriems ši klaidinanti informacija tapo žinoma, tačiau kolegijos nuomone, būtų logiška manyti ir tai, kad vieną kartą paskelbta klaidinanti reklama taip pat galėjo objektyviai nepasiekti itin didelio rato potencialių asmenų, kuriems ji buvo skirta. Todėl kolegijos vertinimu, atitinkamo turinio klaidinančios reklamos paneigimas vienu pranešimu leidinyje „Ūkininko patarėjas“ ieškovės atžvilgiu nelaikytinas neteisingu ar neproporcingu būdu neigiamų padarinių pašalinimui (CPK 185 str.). Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp ginčo šalių. Teigia, jog jos paskirstytos neproporcingai, neatsižvelgta, kad reikalavimai skirtingo pobūdžio, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas patenkintas visiškai, tačiau atsakovei priteista didesnė bylinėjimosi išlaidų suma nei ieškovei. Nustatyta, kad ieškovė buvo pareiškusi tris savarankiškus reikalavimus (2 neturtinio ir 1 turtinio pobūdžio). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš dalies tenkinamas ieškinio reikalavimas dėl neteistų veiksmų nutraukimo (pripažino, kad tenkinama apie 50 proc. šio reikalavimo), kad iš dalies tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo paskelbti tris pranešimus paneigiančius klaidinančią reklamą (pripažino, kad tenkinama apie 85 proc. šio reikalavimo) bei atmetamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, pripažino, kad tenkinama apie 45 proc. ieškinio reikalavimų, tuo vadovaudamasi proporcingai tarp šalių paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Priteisė ieškovei UAB „Livila“ iš atsakovės UAB „Agrokoncerno technika“ 1180,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės 2340,78 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei iš ieškovės - 18,29 Eur, iš atsakovės -14,96 Eur bylinėjimosi išlaidų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu suformuluoti kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti: 1) kuri iš bylos šalių kalta dėl netinkamų sutartinių įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2006); 2) jeigu pareikšti keli reikalavimai ar patenkintas pagrindinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2005); 3) esant keliems reikalavimams, kurio iš šių reikalavimų nagrinėjimas pareikalavo akivaizdžiai daugiau sąnaudų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad ieškovės patenkintų ieškinio reikalavimų yra 45 proc., kadangi nors ieškovė laikytina bylą laimėjusia šalimi, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės neturtinio pobūdžio reikalavimai buvo patenkinti visiškai, o ne iš dalies kaip nurodė pirmosios instancijos teismas (atitinkamai 50 ir 85 proc.), nes reikalavimas uždrausti atsakovei skleisti informaciją dėl atstovavimo nebuvo aiškiai apibrėžtas (t.y. nenurodant draudimo galiojimo laiko atžvilgiu), jį patikslino teismas, taip pat teismas tik iš dalies tenkino pirmojo reikalavimo dalį nutraukti neteisėtus veiksmus. Nors ieškovė teigia, kad pagrindinis ginčas tarp šalių vyko dėl neturtinio pobūdžio reikalavimų ir šių reikalavimų paneigimui/patvirtinimui ir buvo skirta didžiausia dalis sąnaudų, tačiau kolegijos vertinimu, netenkintas ieškinio turtinis reikalavimas dėl nuostolių priteisimo laikytinas savarankišku, o ne išvestiniu iš neturtinių reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidų sąnaudos turėtų būti paskirstomos tolygiai visų 3 reikalavimų atžvilgiu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos (45 proc. patenkintų reikalavimų ir 55 proc. atmestų reikalavimų) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės kaip sąžiningos šalies teisėti interesai (materialinis reikalavimas) nebuvo apginti (CK 1.5 str.). Sutiktina su apeliantės argumentais, kad paskirstant bylinėjimosi išlaidas, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016), kad paskirstant bylinėjimosi išlaidas svarbu, jog vienai iš bylos šalių nebūtų perkelta nepagrįsto išlaidavimo kompensavimo našta (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-835-516/2016). CPK 98 str. straipsnyje reglamentuojamas išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pažymėtina, kad nei CPK, nei Rekomendacijos nuostatos neriboja šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo dydžio, tačiau šalys privalo atsižvelgti į tai, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu nurodyta Rekomendacijose (CPK 98 str. 2 d.). LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalūs dydžiai (2015 m. kovo 19 d. redakcija) yra šie: 8.2 p.- už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – 2,5 koeficientas, maksimalus dydis - 1929,75 ((2016 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) -771, 90 Eur x 2,5 koef.), 8. 15 p. - už atskirąjį skundą - 0, 4 koeficientas, maksimalus dydis 308, 40 Eur (771, 90 x 0, 4 koef.), 8.16 p.- už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 koeficientas, maksimalus dydis 308, 40 Eur (771,90 x 0,4 ), 8.19 p. - už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, – 0,1 koeficientas, maksimalus dydis 77, 19 Eur/val. (771, 90 x 0,1). Pirmosios instancijos teisme atsakovės pateikti dokumentai patvirtina, kad ji šioje byloje turėjo iš viso 474,11 Eur išlaidų už dokumentų vertimo paslaugas (VII t., b. l. 100-102, 107-112) bei 3787,30 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas (VII t., b. l. 98-99, 103-106, 113-114, 136-138). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas advokatas E. V. parengė atsiliepimą į ieškinį (1929,75 Eur), pateikė 6 prašymus dėl įrodymų prijungimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo 1850,40 (308, 40x6), pripažintina, kad teikė konsultacijas didelės apimties byloje 771, 90 Eur (10 val. x 77, 90 Eur/val.), Atsakovės atstovas advokatas dalyvavo 3 teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – 6 val., kas sudaro 463, 14 Eur (77,19 x6 ). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų apimtį, pagrįstomis ir kompensuotinomis pripažintinos ieškovės turėtos 3787,30 Eur išlaidos už advokato teiktą pagalbą byloje, kurios neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus jų dydžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliai ir nepasisakė dėl atsakovės turėtų 3787,30 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas dydžio pagrįstumo, tačiau teisingai nuo šios sumos proporcingai netenkintų ieškinio reikalavimų daliai (55 proc.) apskaičiavo iš ieškovės atsakovei priteistinų 2340,78 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme sumą, kurios sumažinimui apeliantės nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

14Dėl bylos procesinės baigties Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui. Todėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Ieškovės atstovas pateikė 2017 04 05 prašymą bei rašytinius įrodymus, patvirtinančius ieškovės turėtas 1815 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme (968 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 845 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą). Atsakovės atstovas pateikė 2017 04 03 prašymą bei rašytinius įrodymus, patvirtinančius atsakovės turėtas 1210 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme (726 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 484 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą). Kadangi ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai netenkinami, apeliantės neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už apeliacinių skundų parengimą, tačiau dėl to abi šalys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimų į viena kitos šalių apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės ir atsakovės turėtos advokato pagalbos išlaidos neviršija maksimalios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nustatyti kitokią atlygintinų išlaidų už atsiliepimų į viena kitos šalių apeliacinius skundus parengimą, sumą, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 845 Eur, o atsakovei iš ieškovės 484 Eur turėtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.). LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Kadangi minėtos išlaidos nesiekia nurodytos minimalios 3 Eur sumos (kiekvienai šaliai tenka po 1, 84 Eur1, 10 Eur), todėl iš apeliantų į valstybės biudžetą nepriteisiamos. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti ieškovei UAB „Livila“, į. k. 202670070, iš atsakovės UAB „Agrokoncerno technika“, į. k. 135832641, 845 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

18Priteisti atsakovei UAB „Agrokoncerno technika“, į. k. 135832641, iš ieškovės UAB „Livila“, į. k. 202670070, 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

19Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai