Byla 2A-835-516/2016
Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir teisės gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo valstybės įmonė ,,Indelių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2366-656/2016 pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovei likviduojamai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir teisės gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo valstybės įmonė ,,Indelių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus bei dėl apgaulės, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė G. L., kuri yra ir po bylos iškėlimo mirusio ieškovo P. L. teisių perėmėja, prašė teismo pripažinti negaliojančiomis P. L. su atsakove likviduojama akcine bendrove banku Snoras (toliau – LAB bankas Snoras) 2010 m. gruodžio 22 d. sudarytą su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį dėl 50 000 Lt sertifikato įsigijimo, ieškovo P. L. 2011 m. rugsėjo 14 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110914V990008 dėl 80 000 Lt obligacijų įsigijimo ir ieškovės G. L. 2011 m. balandžio 15 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110415V990005 dėl 34 000 Lt obligacijų įsigijimo; taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtus pinigus į ieškovės banko sąskaitas, esančias LAB banke Snoras.
  3. Ieškovė nurodė, kad su mirusiu sutuoktiniu yra neprofesionalūs investuotojai, veikiantys išimtinai namų ūkio poreikių tenkinimo interesais, senyvo amžiaus, turintys aukštąjį medicinos bei inžinerinį išsilavinimą, bet neturintys teisės ir ekonomikos žinių. Taip pat nurodė, kad kaupdami pensijas bei pardavę nekilnojamąjį turtą pingines lėšas nuolatos laikė banko indėliuose pas atsakovę. Teigia, kad turėjo aiškų tikslą saugiai investuoti pinigus, tačiau atsakovės darbuotojai vietoje indėlių pasiūlė sudaryti indėlių sertifikato ir obligacijų pasirašymo sutartis, tvirtino, kad ši investicija yra pilnai apsaugota valstybės, apdrausta. Pažymėjo, kad nė viename Banko pateiktame dokumente neužsiminta, jog obligacijos ir indėlių sertifikatai neapdrausti indėlių draudimu, atsakovės darbuotojai neišaiškino obligacijos ir indėlių sertifikatų sąvokų reikšmės. Teigia, kad buvo suklaidinti dėl esminių sandorio aplinkybių, todėl sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu. Mano, kad jos ir mirusio sutuoktinio sumokėtos sumos turi būti grąžinamos į banko sąskaitas pas atsakovę ir šioms lėšoms turi būti taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  4. Atsakovė LAB bankas Snoras prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškovė turėjo ilgametę patirtį terminuotų indėlių sutarčių sudaryme ir neįrodė, jog įprastinėmis sąlygomis negalėtų atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties. Teigia, kad ieškovei ir jo sutuoktiniui buvo iš anksto pateikta visa būtina informacija, jie raštu patvirtino, jog ją gavo. Taip pat nurodė, kad ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, jog supranta, kad atsakovė neturėdama žinių apie jos finansinę padėtį ir patirtį, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės jai yra tinkamos, tuo tarpu P. L. pateikė duomenis apie savo investavimo patirtį, todėl, pasak jos, atmestinas argumentas, kad Bankas nesurinko informacijos apie ieškovus. Pažymėjo, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje buvo nurodyta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“), tačiau tai nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti, nes nė vienoje Sutartyje nenurodyta, jog vertybiniai popieriai (obligacijos) yra draudžiami indėlių draudimu, ieškovai patys suklydo, susipažindami ne su visa pateikta informacija. Obligacijų emisijų Baziniuose prospektuose konkrečiai nurodyta, kad investuotojai, įsigydami obligacijas, prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, t. y. emitento nemokumo riziką. Pažymėjo, kad Indėlio sertifikatų reklaminėse skrajutėse taip pat buvo nurodyta, jog indėlio sertifikatas nėra apdraustas indėlių draudimu. Teigia, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui esminiais sandorio elementais buvo mokamų palūkanų dydis, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms obligacijoms taikymas ar netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Mano, kad prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, jų negalima pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento, todėl sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais nuo sprendimo priėmimo. Teigia, kad šiuo atveju piniginėms lėšoms draudiminė apsauga nebus taikoma, nes lėšos nebuvo banko sąskaitose draudiminio įvykio metu ir nepagrįstai sukurtų turtines prievoles trečiajam asmeniui. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išaiškinus, jog Banko išleistiems indėlių sertifikatams taikoma draudiminė apsauga ir trečiajam asmeniui išmokėjus indėlių draudimo išmokas indėlių sertifikatų turėtojams nėra pagrindo ir dalyko ginčui dėl indėlių sertifikatų, todėl yra pagrindas ieškinio dalį dėl indėlių sertifikatų palikti nenagrinėtą.
  5. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinio dalį dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmesti, nes ieškovų valios trūkumai neįrodyti. Ieškinio dalį dėl indėlių sertifikatų palikti nenagrinėtą, nes kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad indėlių sertifikatų turėtojams taikoma draudiminė apsauga, ieškovei buvo išmokėta draudimo suma.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas, vertindamas reikalavimo pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis pagrįstumą, pažymėjo nagrinėjamu atveju aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovės indėlių sertifikatus ir obligacijas, o būtent tai, jog indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema, obligacijoms – ne; kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas; kad Bankas, platindamas obligacijas, netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, o Programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui; kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė ,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas““, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Įvertinęs minėtus išaiškinimus teismas konstatavo, kad obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau pažymėjo, jog tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovės apsisprendimą sudaryti ar ne sandorį. Pažymėjo, kad tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis turėjo didelę investavimo į banko indėlius patirtį, investicijų formą į ginčo obligacijas pakeitė siekdami gauti didesnes palūkanas, todėl konstatavo, jog jie turėjo suvokti sudaromų ginčijamų sandorių esmę, suprasti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir vertybinio popieriaus, t. y. Indėlio sertifikato ir Obligacijos įsigijimo sutarties, matė akivaizdžius terminuotojo indėlio ir Indėlio sertifikato bei Obligacijų įsigijimo sutarties skirtumus, t. y. jų forma (apipavidalinimas), apimtis, turinys ir pan. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad atsakovės neteisėti veiksmai, atlikti ieškovams priimant sprendimus dėl obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad ieškovė ir jos sutuoktinis buvo suklaidinti dėl sandorių esmės.
  3. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė, siekdama, jog ginčo sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu privalėjo įrodyti, kad ji ir P. L. sudarydami ginčo sandorius turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes; kad atsakovė savo veiksmais darė įtaką, jog jie nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių; kad nebūtų sudarę ginčijamų sandorių, jeigu būtų žinoję, jog vertybinis popierius – Indėlio sertifikatas ir Obligacijos, nėra draudžiamos indėlių draudimu; kad ginčijamų sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovės veiksmai nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik atsakovei naudingą informaciją. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nė vienos iš paminėtų aplinkybių, todėl atmetė kaip nepagrįstą reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančius CK 1.91 straipsnio pagrindu.
  4. Pasisakydamas dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties galiojimo teismas pažymėjo, kad ieškovė prašė ne tik pripažinti šią sutartį negaliojančia, bet ir pripažinti, kad indėlių sertifikatams taikomas indėlių draudimas ir grąžinti sumokėtus pinigus į jos banko sąskaitą. Teismas nustatė, kad nagrinėjant šią bylą trečiasis asmuo išmokėjo indėlių draudimo išmokas už indėlio sertifikatą – pervedė 15 139,59 Eur mokėjimo agentui AB SEB bankui. Todėl sprendė, kad materialinis ieškinio reikalavimas šioje dalyje patenkintas visiškai, todėl ši ieškinio dalis atmestina. Konstatavo, kad ieškinio atmetimą nulemia ne tai, jog atsakovė suklaidino ar apgavo ieškovę, o tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl apyvartumo požymio nebuvimo atsakovės išleistų indėlių sertifikatai neatitinka šio vertybinio popieriaus požymių ir indėlių sertifikatams taikomas indėlių draudimas. Pažymėjo, kad neįrodyta, jog P. L. nebuvo supažindintas su Aprašu, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai atskleista, kad ginčijamiems sandoriams ir įsigytiems Indėlio sertifikatams netaikoma draudimo apsauga pagal indėlių draudimo įstatymą.
  5. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovę ir trečiąjį asmenį advokatai atstovavo ne vienoje panašioje byloje, teisiniai argumentai jose kartojosi ir nėra individualiai parengti šiai bylai, ginčo kilimą lėmė klaidinantis atsakovės elgesys, todėl jų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumas sumažino ir nutarė priteisti atsakovei iš ieškovės 150 Eur, trečiajam asmeniui – 200 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovė G. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria ieškinys dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.
  2. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

    9

    1. Teismas suklydo vertindamas byloje esančius ir esminę reikšmę turinčius įrodymus, susijusius su ieškovų asmeninėmis savybėmis, padarė nepagrįstą išvadą, kad jie laikytini vidutiniais vartotojais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai yra fiziniai asmenys veikę išimtinai tik savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo interesais. Taip pat neįvertino aplinkybių, kad jie neturėjo darbinės patirties finansų rinkos srityje bei praktinės investavimo patirties, neturi tam reikiamo išsilavinimo, o įsigyjant obligacijas buvo sulaukę pensinio amžiaus, ieškovei buvo 76 m., P. L. – 81 m. Jie niekada neturėjo tikslo investuoti, todėl nesidomėjo, kuo skiriasi banko siūlomi produktai. Teismas ignoravo tai, kad jie nebuvo susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Neįvertino aplinkybės, kad ieškovė Obligacijų sutartį sudarė tą pačią dieną kaip ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, todėl ji neturėjo pakankamai laiko įsigilinti į sudaromos sutarties sąlygas, apsvarstyti investavimo riziką, tokiu būdu Bankas pasinaudojo jos amžiumi ir patirties stoka. Nevertino faktinės aplinkybės, kad ieškovai yra neprofesionalūs finansų paslaugų vartotojai, kurių tikslas buvo saugiai laikyti santaupas banke, kurios būtų apdraustos indėlių ir investicijų draudimu. Investavimo tikslas neatitiko senyvo amžiaus, ligoto žmogaus poreikių, jie siekė užtikrinti asmeninių poreikių patenkinimą, užsitikrinti saugų visų gyvenimo santaupų laikymą / taupymą Banke su pačia mažiausia rizika. Dėl keletu procentų didesnių palūkanų jie niekada nebūtų rizikavę visomis savo gyvenimo santaupomis sudarydami Obligacijų pasirašymo sutartis, kurioms nėra taikomas indėlių ir investicijų draudimas.
    2. Teismas nepasisakė ir nevertino kitų bylai esminiais laikytinų įrodymų, kurie patvirtina Banko darbuotojų netinkamus veiksmus. Teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktą D. Š. finansų maklerio konsultacinę licenciją, jos turėjimas neįrodo fakto, jog ieškovei, atsižvelgiant į jos amžių, asmenybę ir investavimo patirties neturėjimą buvo suteikta tinkama ir išsami informacija apie Obligacijų ir kitų finansinių produktų skirtumus bei galimą riziką. Abejotina ar D. Š., būdama Privačios bankininkystės departamento direktore, dalyvavo aiškinant kokį sandorį siūloma sudaryti. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovai nebuvo šių sutarčių sudarymo iniciatoriais, o atvykus į Banką kitais reikalais buvo įkalbėti sudaryti šias sutartis. Ignoravo aplinkę, kad Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1267/2013 liudytoja apklausta buvusi Banko darbuotoja patvirtino, kad ji pati buvo įsitikinusi, jog obligacijų sutarčių pagrindu investuoti pinigai yra saugūs, apdrausti, tai patvirtina faktą, kad Bankas savo darbuotojų tinkamai nesupažindino su įstatymų nuostatomis ir klientams teikė melagingą informaciją. Atsakovė ieškovų atžvilgiu taikė agresyvią obligacijų pardavimo politiką, sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos siekdama ginčijamų sutarčių sudarymo, teikė klaidinančią reklamą.
  3. Atsakovė LAB bankas Snoras prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
  4. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

    10

    1. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji neatitiko vidutinio vartotojo standartų, nes panašiose bylose suformuota teismų praktika, kad vertinant klientų veiksmus sudarant obligacijų ir / ar indėlių sertifikatų sutartis valinį aspektą yra taikomi ne specialių žinių turėtojo, o neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų kriterijai. Neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja jo bendrųjų pareigų, tokių kaip pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei kt.
    2. Apeliantė nepagrįstai nesutinka, kad neprofesionalus investuotojas gali būti prilygintas vidutiniam vartotojui investavimo rinkoje. Analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos taip pat ir obligacijos.
    3. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad tai, jog sudarant ginčo sandorius ji ir jos sutuoktinis buvo pensininkai turi svarbią reikšmę vertinant, ar galima juos priskirti vidutiniam vartotojui. Apeliacinės instancijos teismas analogiškoje byloje konstatavo, kad asmens amžius ir socialinė padėtis neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-29-330/2016). Todėl šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių ginčo sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių ir sudarydama ginčo sandorius suklydo ir / ar buvo apgauta. Tai, kad apeliantė neįsigilino į sudaromos sutarties sąlygas, nepriklausomai nuo jos amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos, nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės, o tik patvirtina jos nepakankamą atidumą ir rūpestingumą. Apeliantė nenurodė, dėl kokių priežasčių negalėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir ginčijamų sandorių, kuriuos sudarant turėjo būti sudaroma Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Tai, kad apeliantė praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po pirmosios obligacijų sutarties sudarymo sudarė ir antrą sutartį, įrodo, kad ji atitiko jos lūkesčius, sąlygos buvo suprantamos ir priimtinos. Apeliantė neįrodė, kad ji negavo visų sutartyje nurodytų dokumentų.
    4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius, nes sandorio esminiai elementai buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti jas anksčiau išpirkimo laiko, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, mokamų palūkanų dydis.
    5. Apeliantė neįrodė, kad atsakovė ją tyčia suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė aiškiai ir suprantamai nesuteikė visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu apeliantė galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
    6. Obligacijų sutarčių atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Apeliantė ir jos sutuoktinis savo noru perdavė atsakovės nuosavybėn pinigines lėšas mainais už įgyjamas obligacijas. Atsakovė yra perduotų piniginių lėšų savininkė, o ne jų saugotoja.
  5. Trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas” prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
  6. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas neobjektyviai ir aplaidžiai įvertino jos asmenines savybes, turinčias įtakos obligacijų sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl esminio suklydimo. Teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovai turėjo didelę patirtį laikant lėšas Banke pagal terminuoto indėlio sutartis, jie turėjo suprasti skirtumus tarp indėlio ir vertybinių popierių įsigijimo sutarčių, bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ieškovė klydo sudarydama ginčo sutartis.
    2. Sudarant obligacijų pasirašymo sutartis ieškovei ir jos sutuoktiniui turėjo kilti klausimas, kodėl už šios sutarties sudarymą yra mokamos ženkliai didesnės palūkanos nei sudarant banko indėlio sutartį.
    3. Ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su jais aptartos ir paaiškintos prieš ją pasirašant bei patvirtino, jog sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškią jų valią. Byloje nėra įrodymų, kad jie būtų skubinami pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis, kreiptis į teisininkus papildomos konsultacijos.
    4. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis derėjosi ir ketino sudaryti išimtinai tik indėlio sutartį, iš apeliantės nurodytų aplinkybių matyti, jog jiems itin didelę reikšmę turėjo siūlomų palūkanų dydis, todėl jie ir pasirinko rizikingesnį, bet pelningesnį variantą.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama apeliantės G. L. skunde apibrėžtose ribose.

12Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pradinis ieškovas P. L. ir ieškovė G. L. laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 4 d. iki 2011 m. sausio 5 d. su atsakove sudarė (pratęsė) 45 terminuotų indėlių sutartis (t. 1, b. l. 22-23).
  2. P. L. su Banku 2010 m. gruodžio 22 d. pasirašė su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kurią jis įgijo iš Banko 50 000 Lt vertės su infliacija susietą indėlio sertifikatą su 5 proc. minimalia metine palūkanų norma, o Bankas įsipareigojo iki 2012 m. gruodžio 27 d. iš indėlio sertifikato savininko jį išpirkti ir sumokėti palūkanas (t. 1, b. l. 24-26).
  3. Ieškovė G. L. ir Bankas 2011 m. balandžio 15 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo iš Banko 340 vnt. obligacijų, kurios viena nominalioji vertė – 100 Lt, metinė palūkanų norma – 4 proc., Bankas įsipareigojo šias obligacijas išpirkti 2012 m. balandžio 27 d. (t. 1, b. l. 27). Pradinis ieškovas P. L. ir atsakovė 2011 m. rugsėjo 14 d. analogiškomis sąlygomis pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią jis įsigijo 800 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų, metinė palūkanų norma – 4,5 proc., išpirkimo data – 2012 m. spalio 4 d. (t. 1, b. l. 30). Tiek ieškovė G. L., tiek P. L. pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis (t. 1., b. l. 25, 28).
  4. Trečiasis asmuo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ 2015 m. gruodžio 30 d. pažymoje apie draudimo išmoką už BAB banko Snoras indėlio sertifikatą nurodė, kad ieškovui P. L. yra paskaičiuota indėlių draudimo išmoka už BAB banko Snoras turėtą indėlio sertifikatą – 15 139,59 Eur, draudimo išmoka pervesta į AB SEB banką (t. 2, b. l. 79).
  5. Teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi, įvertinęs tai, kad 2015 m. birželio 30 d. mirė ieškovas P. L., o jo palikimą priėmė testamentinė įpėdinė mirusiojo sutuoktinė G. L., pradinį ieškovą P. L. pakeitė jo teisių perėmėja G. L. (t. 2, b. l. 54-61, 105).
  6. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškinys atmestas. Apeliantė savo skunde nurodo, kad nesutinka su teismo nutarties dalimi, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis. Nutarties dalis, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiu Indėlio sertifikatą, nėra skundžiama, todėl toliau teisėjų kolegija nagrinės skundo argumentus Obligacijų pasirašymo sutarčių kontekste. Taigi nesutikdama su minėta teismo nutarties dalimi apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ji ir jos miręs sutuoktinis laikytini vidutiniais vartotojais, kuriems turėjo būti žinomos ir suprantamos sudaromų sandorių aplinkybės; nevertino bylai esminių įrodymų, patvirtinančių netinkamus Banko darbuotojų veiksmus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra CK 1.90, 1.91 straipsniuose numatytų sąlygų pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais.

13Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu

  1. Kaip minėta, ieškovė ginčija obligacijų pasirašymo sutartis nurodydama, kad jos sudarytos Bankui suklaidinus ir apgavus ją bei jos sutuoktinį dėl esminių sudaromų sandorių sąlygų, todėl apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo ir suklaidinimo dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančio teisinio pagrindo, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.
  2. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
  4. CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo, suklaidinimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovų) esminio suklydimo ar priešingos sandorio šalies tyčinio suklaidinimo (t. y. apgaulės).
  5. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  6. Dauguma finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (angl. MiFID) įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.
  7. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  9. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad Bankas nesuteikė visos sandorių sudarymui reikšmingos informacijos, t. y. nuslėpė aplinkybę, kad obligacijoms netaikomas indėlių ir investicijų draudimas, netgi Banko darbuotojai nebuvo tinkamai informuoti apie sudaromų sandorių draudiminę apsaugą. Šiems argumentams įvertinti būtina ne tik nustatyti sandorių sudarymo aplinkybes, atskirai aptarti motyvus, paskatinusius ieškovę ir jos sutuoktinį sudaryti būtent šios rūšies sandorius, bet ir individualizuoti kiekvienam iš jų esmines sudaromų sandorių sąlygas, siekiant nustatyti konkretaus ieškovo galimo suklydimo (suklaidinimo) faktą.
  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek paradinis ieškovas P. L., tiek apeliantė, įgydami ginčo obligacijų, pasirašė obligacijų pasirašymo sutartis, kurių 1.22 punkte patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarties sąlygos atitinka jų valią (t. 1, b. l. 27, 30). Tą pačią dieną kai buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis apeliantė su banku sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką, analogišką sutartį 2010 m. gruodžio 22 d. pasirašė ir P. L. (t. 1, b. l. 25-26, 28-29). Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir banko, kaip emitento, nemokumo riziką. Tačiau šios aplinkybės banko, kaip finansų tarpininko, veiksmų tinkamumo FPRĮ 22 straipsnio prasme teisiniam įvertinimui yra nereikšmingos. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Vis dėlto tokie banko neteisėti veiksmai, atlikti ieškovei priimant sprendimą dėl investavimo, t. y. obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaryto sandorio esmės. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Jos reikšmingos tiek, kiek leidžia įvertinti, ar konkretaus ieškovo asmeninės savybės leidžia jį prilyginti vidutiniam vartotojui.
  1. Skunde apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji ir jos miręs sutuoktinis laikytini vidutiniais vartotojais, nes nė vienas iš jų neturi ekonominio išsilavinimo, sudarant sandorius buvo senyvo amžiaus, o jų tikslas buvo saugiai laikyti savo santaupas.
  2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iki sudarant ginčo sandorius ieškovė su sutuoktiniu lėšas banke laikė pagal sudarytas terminuotųjų indėlių sutartis, nuo 2002 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. apeliantė buvo jų sudariusi (ar pratęsusi) net 19 (t. 1, b. l. 23), P. L. laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 4 d. iki 2011 m. sausio 5 d. – 26 (t. 1, b. l. 22), sudarant ginčo sandorius ieškovė buvo 78 metų amžiaus, P. L. – 83 metų, tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis turi aukštąjį išsilavinimą, ieškovė yra baigusi medicinos studijas, P. L. įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę (t. 2, b. l. 62-63). Taigi nepriklausomai nuo to, kad jų profesija ir išsilavinimas su finansų rinkomis nėra susiję, tačiau įvertinus tai, kad iki Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo šalys turėjo banko indėlių sutarčių sudarymo patirties, abu turi aukštąjį išsilavinimą, gyvenimiškos patirties, laikytina, kad jie visiškai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  1. Taip pat paminėtina ir tai, kad pasirašydama kliento aptarnavimo sutartį, apeliantė atsisakė atskleisti bankui informaciją apie save (t. 1, b. l. 62-63). Tokios informacijos nepateikimo padariniai jai buvo išaiškinti. Neturėdamas visos reikiamos informacijos bankas negalėjo individualizuoti šios ieškovės kaip klientės investavimo poreikių. Tuo tarpu pradinio ieškovo P. L. anketoje nurodyti duomenys, kad jis siekė investuoti saugiai ir jam priimtinas mažas rizikos laipsnis, neleidžia daryti priešingos išvados, nes kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas obligacija, kaip vertybinis popierius, vertinama kaip vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), todėl jiems turėjo būti suprantama, kad ji netampa indėliu ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Kaip minėta, ieškovė bei jos sutuoktinis sandorio sudarymo metu buvo 78 bei 83 metų amžiaus, tačiau byloje nėra duomenų, kad sandorio sudarymo metu jie buvo neveiksnūs ar kad jiems buvo apribotas veiksnumas, taip pat – kad dėl senyvo amžiaus ir su juo susijusių pokyčių jų gebėjimas kritiškai mąstyti, priimti sprendimus, būtų susilpnėjęs. Tai reiškia, kad nors ir būdami senyvo amžiaus, jie galėjo prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose. Į bylą pateikti duomenys neleidžia teigti, kad ieškovė, kaip vidutinis vartotojas, galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet ieškovės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Nepakankamas apdairumas ir rūpestingumas nėra suklydimą kvalifikuojančios aplinkybės.
  2. Be to, nors obligacijų draudžiamumo aspektas pradiniam ieškovui bei apeliantei ir nebuvo atskleistas pakankamai aiškiai, negalima ignoruoti šioje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, jog šis aspektas nebuvo jiems esminis, lemiantis apsisprendimą sudaryti ginčo sutartį ar jos nesudaryti. Sandoriai sudaryti laisva valia, o jų sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją, nepriklausomai nuo ieškovės ir jos sutuoktinio amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos, reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės. Ieškovė ieškinyje patvirtino, kad banko darbuotoja nurodė, jog už obligacijas mokamos 4, 4,5 proc. metinės palūkanos, kai pagal prieš tai pasirašytą terminuoto indėlio sutartį buvo mokamos 2,9 proc. palūkanos. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad jų valia buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma. Nagrinėjamu atveju reikšminga pripažintina ir aplinkybė, kad ieškovei 2011 m. balandžio 15 d. sudarius vieną iš ginčo sutarčių, vėliau jos sutuoktinis taip pat pasirinko sudaryti ne terminuotojo indėlio, o obligacijų pirkimo sutartį. Tarp obligacijų pirkimo sutarčių sudarymo yra net penkių mėnesių skirtumas, per kurį sutuoktiniai, jeigu būtų domėjęsi pasirinktu investiciniu produktu, turėjo visas galimybes tiek susipažinti su paminėtais, nors ir didelės apimties, banko pateiktais dokumentais (Prospektas, Galutinės sąlygos), tiek ir išsiaiškinti obligacijų, kaip vertybinių popierių, draudžiamumo aspektą.
  3. Apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad bankas, ieškovams atvykus į jo patalpas, būtų skubinęs, spaudęs ieškovus greičiau sudaryti sutartis ir nesudaręs sąlygų susipažinti su visais dokumentais. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovams niekas netrukdė įsigilinti į pateiktą informaciją, apsvarstyti visas rizikas, o ta aplinkybė, kad jie patys savo noru jos neskaitė arba sudarė sutartis net neapsvarstę šio investavimo būdo, kaip jau nurodyta pirmiau, patvirtina tik jų pačių didelį nerūpestingumą, nesudarantį pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 ar 1.91 straipsnius.
  4. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje vertindamas galimą ieškovų suklydimą ar suklaidinimą, jo esmingumą pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė keliamiems klausimams įvertinti reikšmingas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ieškovų suklydimas nevertintinas kaip esminis, o tyčinių Banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti, nenustatyta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovai nesuklydo ir nebuvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esminių sąlygų, laisvu savo apsisprendimu sudarė obligacijų įsigijimo sutartis ir suvokė jomis prisiimamą riziką.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Ieškovės atskirasis skundas atmestas, todėl vertinamas tik atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo iš ieškovės klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsakovė LAB bankas Snoras pateikė įrodymus, kad dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patyrė 245,29 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad atsakovės atstovai atstovavo ne vienoje panašioje byloje, atsiliepimuose į apeliacinius skundus iš esmės atkartojama atsiliepimuose į ieškinius išdėstyta pozicija, mano, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti atsakovės turėtų išlaidų dydį, kad bylą pralaimėjusiai ieškovei nebūtų perkelta atsakovės nepagrįsto išlaidavimo kompensavimo našta (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.)). Taikant CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas taisykles spręstina, kad atsakovei iš ieškovės priteistina 150 Eur bylinėjimosi išlaidų. Laikytina, kad ši suma yra pagrįsta ir realiai atitinka atsakovės už suteiktas atstovavimo paslaugas patirtas išlaidas.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti atsakovei likviduojamai akcinei bendrovei bankui Snoras (j. a. k. 112025973) iš ieškovės G. L. (a. k. ( - ) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai