Byla e2S-1154-221/2015
Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7804-192/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Envija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veistas“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Plungės lagūna“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu vienašališką 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutarties nutraukimą.

4Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas uždrausti atsakovei sudaryti statybos rangos (subrangos) sutartis su trečiaisiais asmenimis, įskaitant ir UAB „Manfula“, dėl likusių pagal sutartį darbų atlikimo. Prašymą grindė tuo, kad, neuždraudus atsakovei sudaryti statybos subrangos sutartį su UAB „Manfula“, atsakovė turės galimybę sudaryti statybos rangos sutartį ir ją įvykdyti, todėl teismui priėmus galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą, bylinėjimasis šioje byloje taptų beprasmis, nes ieškovė praktiškai jau neturės galimybės atlikti likusių pagal sutartį neatliktų darbų, kadangi jie būtų atlikti kito subjekto, o tai sąlygotų ieškovės nuostolius, pasireiškiančius negautomis pajamomis.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Konstatavo, kad, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutartis laikoma pasibaigusia. Pažymėjo, kad kai reiškiamas reikalavimas pakeisti sutartinius teisinius santykius, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuojami teismo sprendimo pagrindu, toks sprendimas neturi būti vykdomas priverstine tvarka, t. y. toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes teismo sprendimo dalis nereikalaus priverstinio vykdymo. Nustatęs, kad prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės neatliktų savo, kaip teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, funkcijos ieškinio tenkinimo atveju, atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101.

11Nepagrįstai siaurinamai aiškinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė nagrinėjamos bylos atveju, apsiribojant vien formaliu ir deklaratyviu teiginiu, kad teismo sprendimas, kuriuo modifikuojami sandoriai, nereikalaus priverstinio vykdymo, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatliktų savo, kaip teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, funkcijos. Sprendimo įvykdymas turi būti siejamas ne vien su formaliu ir deklaratyviu ieškinio tenkinimu ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau su realia ieškovės galimybe, pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, vykdyti likusius pagal sutartį darbus, nes tik tokiu atveju būtų tinkamai ir realiai apgintos ieškovės teisės. Tinkamas šios galimybės realizavimas įmanomas tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės duomenimis, atskirojo skundo parengimo dieną atsakovė nėra sudariusi statybos rangos ar kitokio pobūdžio sutarties su trečiaisiais asmenimis dėl likusių pagal sutartį darbų atlikimo, tačiau su ieškiniu pateikti įrodymai ir atsakovės atliekami veiksmai leidžia daryti išvadą, kad, neuždraudus atsakovei sudaryti statybos subrangos sutarties su UAB „Manfula“ ar kitais trečiaisiais asmenimis, atsakovė turės galimybę sudaryti statybos rangos sutartį ir ją įvykdyti. Ieškovė, be kita ko, siekia, jog nesusidarytų situacija, kad, patenkinus jos ieškinį, iš esmės bus sudarytos dvi statybos rangos sutartys su dviem subjektais tiems patiems statybos darbams atlikti. Ieškovė neturėtų galimybės atlikti likusių pagal sutartį neatliktų darbų, nes jie būtų atlikti kito subjekto. Tai sąlygotų neigiamus padarinius, įskaitant ieškovės nuostolius, pasireiškiančius negautomis pajamomis, o ieškovė vėl turėtų bylinėtis su atsakove. Taigi šiuo atveju didelę reikšmę turi ne vien konservacinės paskirties, bet prevencinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užkertančios kelią žalos ar kitų neigiamų padarinių atsiradimui (CPK 145 str. 1 d. 6–12 p.)

122.

13Aiškinimas, kad pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai nereikalingas sprendimo priverstinis įvykdymas, ir dėl to atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nesuderinamas su CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat neatitinka CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, aiškinti ir plėtoti teisę. Ieškinio reikalavimų tenkinimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, užprogramuotų naujus ginčus, dėl ko gali nukentėti ne tik ieškovės, bet ir kitų proceso dalyvių interesai, o teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovės reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos ieškovės pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka.

143.

15Nepagrįstai remtasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-382/2010, nes pastarosios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi.

16Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad nei ieškinyje, nei atskirajame skunde ieškovė nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Priešingai, pati ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad jai yra žinoma, jog atsakovė nėra sudariusi statybos rangos ar kitokio pobūdžio sutarties su trečiaisiais asmenimis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad yra ruošiamasi sudaryti tokias sutartis. Ieškovės įrodymais nepagrįsti spėliojimai negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien tik ieškinio pateikimas teismui neįrodo, kad ieškovės teisės yra pažeistos, kartu tai neįrodo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Ieškovės argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos siekiant užkirsti kelią nuostoliams, kuriuos patirtų ieškovė, jei nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių tikslo ir esmės. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Ieškovė nereiškia reikalavimo atlyginti žalą ar užkirsti kelią žalos atsiradimui. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama suvaržyti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, ieškovė peržengia ieškinio ribas. Dėl ieškovės nesugebėjimo įvykdyti statybos subrangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovė vienašališkai nutraukė šią sutartį. Ieškovė nepateikia įrodymų, kad, priėmus jai palankų teismo sprendimą, ji gebės vykdyti iš statybos subrangos sutarties kylančius įsipareigojimus. Jeigu sutarties nutraukimas vis tik būtų pripažintas neteisėtu, ieškovei yra garantuota teisė reikšti reikalavimą dėl žalos (iš sutarties negauto pelno) atlyginimo. Ieškovės reikalavimas taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose yra netikslingas ir neatitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto ekonomiškumo principo. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų dar labiau pažeidžiami atsakovės interesai, kadangi ieškovė nepateikė garantijų, jog bus pajėgi atlyginti atsakovės nuostolius, kai dabar neturi pajėgumų net vykdyti statybos darbus. Civilinio proceso tikslas negali būti aiškinamas tik kaip išimtinai nukreiptas užtikrinti ieškovės teises, nes šis tikslas yra nukreiptas į visų asmenų, tarp jų ir atsakovės, interesų apsaugą.

17Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Atskirasis skundas netenkintinas.

20Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-57/2011, 2010 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-550/2010, 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-56/2010). Darytina išvada, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 str.).

22Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 11 d. šalys, atsižvelgdamos į UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ organizuoto viešojo konkurso Nr. 86213 sąlygas ir reikalavimus, atsakovės kartu su trečiuoju asmeniu UAB „Plungės lagūna“ pateiktą minėtam konkursui pasiūlymą, kuris buvo pripažintas laimėtoju, sudarė statybos subrangos sutartį, pagal kurios 2.1. punktą ieškovė įsipareigojo savo jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybe atlikti Telšių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros darbus objekte, esančiame ( - ), įrangos tiekimo, montavimo ir paleidimo derinimo darbus. Ginčo šalių sudaryta 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutartis, vadovaujantis sutarties 8.3.2 punktu, atsakovės buvo vienašališkai nutraukta nuo 2015 m. sausio 26 d., sutarties nutraukimo priežastimi nurodant esminį sutarties pažeidimą iš ieškovės pusės.

23Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašo pripažinti neteisėtu vienašališką 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutarties nutraukimą. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas uždrausti atsakovei sudaryti statybos rangos (subrangos) sutartis su trečiaisiais asmenimis, įskaitant ir UAB „Manfula“, dėl likusių pagal sutartį darbų atlikimo.

24Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės neatliktų savo, kaip teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, funkcijos ieškinio tenkinimo atveju, nes galbūt ieškovei palankus teismo sprendimas nereikalaus priverstinio vykdymo. Apeliantės nuomone, esant palankiam teismo sprendimui šioje byloje, kyla reali grėsmė, kad ieškovei nebus galimybės atlikti likusių pagal sutartį neatliktų darbų, nes jie bus atlikti kito subjekto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

25Kaip minėta, ginčo šalių sudaryta 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutartis atsakovės buvo vienašališkai nutraukta nuo 2015 m. sausio 26 d. Vienašalis sutarties nutraukimas – tai vienas iš įstatyme numatytų sutarčių pasibaigimo atvejų, kai, esant esminiam sutarties pažeidimui, užtenka vienos šalies valios, kad, laikantis įstatymo ar sutarties nustatytų tvarkos reikalavimų, pranešus apie sutarties nutraukimą kitai šaliai, ši sutartis būtų laikoma pasibaigusia (CK 6.217 str., 6.218 str.). Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.). Ginčo dėl sutarties nutraukimo atveju teismui patenkinus ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutartis būtų laikoma galiojančia, o ginčo šalys įgytų iš sutarties kylančias abipuses teises ir pareigas.

26Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, esant pasibaigusiai 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutarčiai, o kartu ir iš sutarties kylančioms šalių sutartinėms prievolėms, nesant išspręstam ginčui dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, atsakovei ir trečiajam asmeniui „Plungės lagūna“ esant įsipareigojusioms perkančiajai organizacijai UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ nustatytu terminu įvykdyti statybos rangos darbus, ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ekonomiškumo ir proporcingumo principams, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslų. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad nagrinėjamos ir pirmosios instancijos teismo paminėtos Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-382/2010 ratio decidendi skiriasi, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį pripažinti neteisėta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimas pripažinti neteisėtu vienašališką 2013 m. lapkričio 11 d. statybos subrangos sutarties nutraukimą nereikalauja priverstinio vykdymo. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes ir tai, kad bet kokiu atveju galbūt ieškovei palankus sprendimas nebus vykdomas privestinai, pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymo užtikrinimas nėra reikalingas.

27Atskirojo skundo argumentas, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis, be kita ko, siekiama išvengti neigiamų pasekmių susidarymo, t. y. ateityje kilsiančių naujų teisminių ginčų, prieštarauja CPK nuostatoms, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti sprendimo privalomumą (CPK 18 str.), tačiau jomis nėra siekiama apsisaugoti nuo ateityje galinčių kilti papildomų ginčų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apeliantės nurodomu tikslu prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai ir esmei, kuri imperatyviai įtvirtinta CPK 144 straipsnyje.

28Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kausimą, tinkamai įvertino teismo sprendimo įvykdymo grėsmės riziką ir pagrįstai atsisakė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei sudaryti statybos rangos (subrangos) sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl likusių pagal sutartį darbų atlikimo. Kitokios išvados dėl skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo nesuponuoja ir atskirojo skundo argumentai, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pažeista CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat CPK 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti asmens prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Apeliantė nepagrindė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tikslingumo, prašydama uždrausti atsakovei sudaryti statybos rangos (subrangos) sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl likusių pagal sutartį darbų atlikimo, pati patvirtino, kad tokia sutartis iki šiol nėra sudaryta. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant ir į proporcingumo principą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Pritaikius ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę būtų pažeisti atsakovės interesai, teisėti lūkesčiai, kuriuos apsaugoti yra vienas iš civilinio proceso tikslų.

29Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.

30Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

31palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu... 4. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi netenkino ieškovės... 7. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 8. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m.... 9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 10. 1.... 11. Nepagrįstai siaurinamai aiškinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo... 12. 2.... 13. Aiškinimas, kad pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių... 14. 3.... 15. Nepagrįstai remtasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi... 16. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė prašo nutarties nekeisti. Nurodo,... 17. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Atskirasis skundas netenkintinas.... 20. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės... 21. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje... 22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 11 d. šalys,... 23. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašo pripažinti neteisėtu... 24. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog... 25. Kaip minėta, ginčo šalių sudaryta 2013 m. lapkričio 11 d. statybos... 26. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, esant pasibaigusiai 2013 m.... 27. Atskirojo skundo argumentas, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis, be kita... 28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios... 29. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis... 30. Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 31. palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį....