Byla 2A-182-464/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2431-803/2016 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 2-4), kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia ieškovės D. M. ir atsakovės AB banko Snoras 2011-04-13 sudarytą obligacijų sutartį Nr. ( - ) dėl 14 480,47 Eur (49 998,15 Lt) vertės obligacijų įsigijimo; 2) taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės D. M. sumokėtą 14 480,47 Eur (49 998,15 Lt) sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje AB banke Snoras.
  2. Nurodė, kad 2011-04-13 siekė pratęsti bake laikomų terminuotų indėlių sutartis, tačiau banko darbuotoja primygtinai įsiūlė ieškovei vietoje terminuotų indėlių sutarčių sudaryti indėlio sertifikato bei obligacijų įsigijimo sutartis. Ieškovė nėra baigusi specialių mokslų, neturi žinių apie įvairius finansinius produktus, neturi investavimo patirties, tačiau visas santaupas norėjo laikyti saugiai ir užtikrintai, o banko darbuotoja apie investavimo riziką ieškovės neinformavo. Ieškovė pasitikėjo banko darbuotoja ir tikėjo jos pateikta informacija bei siūlymais, todėl dėl susidariusio klaidingo įspūdžio sudarė ginčijamą obligacijų sutartį. Ieškovės teigimu, ji buvo suklaidinta atsakovės įgalioto atstovo dėl esminių sandorio aplinkybių, o žinodama apie tai, kad obligacijos nėra apdraustos ir yra labai rizikingas investavimo produktas, nebūtų sudariusi obligacijų sutarties bei prisiėmusi nepagrįstai didelės rizikos.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-07-08 sprendimu (b. l. 153-158) ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 100 Eur advokato pagalbos išlaidas; priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 10,16 Eur bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis Nr. ( - ) (specialioji dalis) tarp ieškovės ir BAB banko Snoras pasirašyta 2010-02-05, o 2011-04-13 šalys sudarė obligacijų sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsigijo 500 vnt. obligacijų už 14 477,57 Eur (49 988,15 Lt). Byloje yra pateikta 2014-02-03 kreditoriaus reikalavimų ataskaita, iš kurios matyti, kad BAB banko Snoras bankroto byloje buvo patvirtintas 14 838,07 Eur (51 232,88 Lt) ieškovės finansinis reikalavimas.
  3. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia aplinkybių, kad ieškovei nebuvo suteikta informacija ir tokiu būdu pažeistas FPRĮ 22 straipsnis ar kad atsakovės darbuotojos suteikta informacija apie tai, jog obligacijos yra apdraustos nuo atsakovės nemokumo, suklaidino ieškovę, o ši dėl klaidingai suteiktos informacijos galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (CPK 178 str.).
  4. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė nebuvo verčiama pasirašyti ginčijamą obligacijų sutartį, taip pat byloje nenustatyta, jog ieškovę ribojo laikas, pasirašant ginčijamą obligacijų sutartį, ir ji negalėjo paskaityti pasirašomos sutarties ar detaliau pasidomėti investavimo į obligacijas sąlygomis. Obligacijų sutarties tekstas nedidelės apimties (vos vienas puslapis) ir susipažinimas su sutarties turiniu, prieš ją pasirašant, nebūtų užtrukęs.
  5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė turėjo galimybę perskaityti obligacijų sutarties sąlygas ir grįžusi į namus, taigi turėjo visas galimybes pasidomėti, ar obligacijos yra draustos ir nutraukti obligacijų sutartį gerokai anksčiau, nei atsakovei buvo iškelta bankroto byla.
  6. Teismas iš šalių paaiškinimų bei rašytinių įrodymais nustatė, jog ieškovė dar 2009-02-03 su atsakove sudarė terminuoto indėlio sutartį Nr. ( - ), po metų ieškovė investavo į atsakovės vertybinius popierius, o atsakovė sandorį įvykdė. Todėl tikėtina, jog ieškovė domėjosi ir kitomis investavimo galimybėmis, kad jai buvo paaiškintos obligacijų įsigijimo galimybės bei sąlygos.
  7. Teismas ieškovės amžių bei jos investavimo patirtį pripažino pakankamais atskirti indėlį nuo obligacijos ir įvertinti kitas svarbias aplinkybes. Ieškovei dėl įgytos patirties turėjo būti suprantama, kad yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, juolab kad ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis), o ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog investuoti paskatino ieškovės motina, nurodžiusi, kad atsakovės bankas moka geras palūkanas. Iš ieškovės paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatęs, jog ieškovė žinojo apie mokamas palūkanas už investavimo produktus, tesimas padarė tikėtiną išvadą, jog ji kitomis investavimo priemonėmis, t. y. obligacijomis, domėjosi ir ginčijamą sutartį sudarė būtent dėl didesnės palūkanų normos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
  1. Ieškovė D. M. apeliaciniame skunde (b. l. 160-164) prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-07-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė yra kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumi ir rūpestingumo standartai. Ji, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi veikti ypatingai rūpestingai geraisiais kliento interesais, minimalizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimai ypatingai nepalankias pasekmes, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.
    2. Atsakovės įgaliotas asmuo nesupažindino ieškovės su esmine obligacijų rizika, neinformavo ieškovės, kad obligacijų išpirkimas nėra garantuotas. Priešingai, sudarė klaidingą įspūdį, kad šis produktas yra apdraustas.
    3. Ieškovė daug metų yra lojali atsakovės klientė, taigi reikia įvertinti faktines aplinkybes, jog ji, neturėdama specialių ekonominių žinių ar elementaraus supratimo apie investavimą bei su tuo susijusias rizikas, niekada nebūtų investavusi į tokį rizikingą finansinį sandorį, kuris nėra apdraustas.
    4. Bankroto byla BAB bankui Snoras iškelta 2011-12-07, taigi atsakovė galėjo potencialiai numatyti artėjantį bankrotą. Ši aplinkybė taip pat galėjo turėti įtakos neatsargiam ir nerūpestingam obligacijų pardavimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę ir jų visumą.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 167-172) atsakovė BAB bankas Snoras prašo šį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-07-08 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ieškovė iš esmės nepateikė jokių motyvų, galinčių pagrįsti teiginį dėl netinkamo įrodymų vertinimo, priimant procesinį sprendimą.
    2. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių banko darbuotojų sąmoningą neteisingos informacijos dėl obligacijų draudžiamumo suteikimą ieškovei. Nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas, taip pat nesama ir jokiuose banko ieškovei pateiktuose dokumentuose.
    3. Vien aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl ginčo sandorio esmės.
    4. Ieškovės reikalavimo tenkinimas remiantis vien tuo, kad ieškovės profesija ir išsilavinimas su finansų rinkomis nėra susiję, neatitiktų kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose.
    5. Ieškovė pripažino, kad pasitikėjo BAB banku Snoras, tačiau tai nereiškia, jog ji neprivalėjo apdairiai ir rūpestingai įvertinti savo investicijų rizikos, o to nepadariusi gali neprisiimti savo elgesio neigiamų pasekmių.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 175-178) prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-07-08 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. . Jei ieškovė netinkamai suvokė FPRĮ nuostatas, ji turėjo visas galimybes susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovės amžius, gyvenimiška patirtis leido jai suvokti savo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, bei galinčias kilti teisines pasekmes.
    2. . Obligacijų sutarties 1.22 punktas patvirtina, kad apeliantė buvo supažindinta su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko. Ieškovė obligacijų sutarties neginčijo, po jos sudarymo nesiekė obligacijų sutarties nutraukti, o tokius reikalavimus pareiškė tik AB banko Snoras bankroto proceso metu.
    3. . Byloje nėra jokių įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę dėl sudaromos obligacijų pasirašymo sutarties esmės.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).
  2. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat yra pasisakoma, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Todėl byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
  3. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių (net minimalių) priežasčių, kurios leistų spręsti dėl žodinio bylos nagrinėjimo poreikio. Be to, savo poziciją ir nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ji išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde. Todėl prašymas dėl žodinio apeliacinės bylos nagrinėjimo netenkintinas.

7Dėl draudimo apsaugos obligacijoms (ne)taikymo

  1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad žinodama, jog obligacijos yra nedraustos, apeliantė obligacijų sutarties nebūtų sudariusi.
  2. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamas dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Tačiau nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  3. Taip pat kasacinis teismas savo praktikoje jau yra pasisakęs, kad, įgydamas obligaciją, asmuo pats prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl tokiu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-10-915/2016).
  4. Tokių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste konstatuotina, kad apeliantė, įsigydama obligacijų, atitinkamai prisiėmė ir obligacijų išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas būtent šiuo aspektu, t. y. jau po obligacijų įsigijimo ir atsakovės bankroto paaiškėjusia jai aplinkybe, kad obligacijoms draudimo apsauga netaikoma, nėra aktualūs ir nepaneigia teismo sprendime padarytų išvadų dėl jos ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Vien apeliantės nepasiteisinusi investicinė rizika, sudarant obligacijų sutartį, nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantė žinojusi aplinkybę, kad obligacijos nėra draustos, būtų nesudariusi obligacijų sutarties, juolab kai obligacijų sutartis buvo sudaryta uždirbti papildomas pajamas (gauti didesnes palūkanas).

8Dėl apeliantės valios ir suklydimo, sudarant obligacijų pasirašymo sutartį

  1. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
  2. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  3. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį atsakovė, veikianti kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoja ir finansų maklerė, yra įpareigota aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieš pradedant teikti investicines paslaugas, atsakovė privalėjo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  4. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad prieš sudarant obligacijų sutartį atsakovė ir apeliantė 2010-02-05 sudarė aptarnavimo sutartį Nr. ( - ) (b. l. 29-33), pagal kurios specialiosios dalies 2 punktą apeliantė patvirtino, kad be kitų specialiojoje sutarties dalyje nurodytų dokumentų ji gavo ir finansinių priemonių pobūdžio bei joms būdingos rizikos aprašymą; veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą (b. l. 29). 2010-02-05 aptarnavimo sutarties Nr. ( - ) priede Nr. 1-F apeliantė pasirašytinai patvirtino, kad atsisako pateikti žemiau aptarnavimo sutarties priede prašomą nurodyti informaciją (susijusią su apeliantės finansinėmis galimybėmis) ir supranta, kad bankas, neturėdamas žinių apie apeliantės finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra apeliantei tinkamos (b. l. 33).
  5. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad apeliantė, sudarydama obligacijų sutartį, 1.22. punktu patvirtino, kad visos obligacijų sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos apeliantei prieš pasirašant sutartį, apeliantė su jomis sutinka ir jos išreiškia apeliantės valią. Prieš pasirašydama sutartį apeliantė patvirtino, kad yra susipažinusi su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Apeliantė patvirtino, kad buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes (b. l. 6).
  6. Kadangi apeliantė, sudarydama obligacijų sutartį, buvo supažindinta su visomis obligacijų sutarties sąlygomis, o šias aplinkybes patvirtino tiek pasirašydama 2010-02-05 aptarnavimo sutartį Nr. ( - ), tiek ir obligacijų sutartį, kitokiam faktinių aplinkybių vertinimui dėl apeliantės galimybių investuoti į atsakovės obligacijas, nei tokių faktinių aplinkybių vertinimą atliko pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Nors apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad ji, žinodama apie investavimo riziką, obligacijų sutarties nebūtų sudariusi, tokiems teiginiams pagrįsti byloje jokių objektyvių įrodymų nesama. Priešingai, šioje nutartyje jau konstatavus, kad su obligacijų sutarties sąlygomis apeliantė buvo supažindinta, o pateikti duomenis atsakovei išsamiam jos, kaip investuotojos, įvertinimui atsisakė pati, tokie apeliacinio skundo argumentai pripažinti nepagrįstais ir nelemiančiais poreikio pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
  7. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantės apsisprendimą įgyti atsakovės obligacijų labiau tikėtina nulėmė jos siekis gauti didesnes palūkanas už investuotas lėšas, ir jokių objektyvių duomenų tokiai išvadai paneigti byloje taip pat nėra. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog apeliantės 2009-02-03 su atsakove sudaryta terminuoto indėlio sutartis Nr. ( - ) ir jau po metų įvykęs investavimas į atsakovės vertybinius popierius labiau tikėtinai patvirtina jos domėjimąsi ir kitomis investavimo galimybėmis bei, atitinkamai, leidžia įsitikinti, kad jai buvo paaiškintos obligacijų įsigijimo galimybės bei sąlygos. Todėl pripažintini nepagrįstais ir apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantei nebuvo žinoma apie investavimo galimybes ir su tuo susijusią riziką. Kita vertus, sutiktina ir su atsakovės BAB banko Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad vien apeliantės buvimas atsakovės klienete ir pasitikėjimas atsakove BAB banku SNORAS neteikia pagrindo pačiai apeliantei nesidomėti jos pasirinktomis investavimo priemonėmis.
  8. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama apeliantės, kaip neprofesionalios investuotojos pagal FPRĮ statuso, kartu pažymi, kad jos amžius, išsilavinimas, turima patirtis santykiuose su banku neteikia pagrindo jos nepriskirti vidutinių vartotojų kategorijai, kuriems tokio pobūdžio sutarties sąlygos turėtų būti suprantamos. Apeliantei sudarant obligacijų pasirašymo sutartį turėjo būti aišku, kad pagal šią sutartį įgyjamos obligacijos, o joms įgyti išleidžiamos lėšos netampa indėliais, taip pat apeliantei buvo ar turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu.
  9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl apeliantei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Vien apeliantės tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Todėl tokia aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad apeliantė buvo suklaidinta dėl sandorio esmės.

9Dėl įrodymų vertinimo

  1. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus kaip visumą.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, savo praktikoje nuosekliai pasisako, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų, taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 str.).
  3. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Teismui įstatymu deleguota diskrecijos teise savo nuožiūra vertinti įrodymus atitinkamai suponuoja asmenų, nesutinkančių su pateiktu vertinimu, pareigą įvardinti konkrečius įrodinėjimo instituto pažeidimo faktus. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo, kokius konkrečiai apeliantės pateiktus byloje įrodymus teismas įvertino netinkamai, neteisingai arba iš viso jų nevertino, iš esmės siekdama, kad tų pačių įrodymų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados. Tačiau kitokiam byloje esančių įrodymų visumos įvertinimui, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pagrindo neįžvelgia, pritardama šio teismo išvadai, jog apeliantė byloje neįrodė savo suklydimo (suklaidinimo) ir dėl to ydingai suformuotos jos valios sudaryti ginčijamą sandorį.
  4. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs teismas tiksliai ir aiškiai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai ir teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą.
  5. Kadangi šalys nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tokių išlaidų paskirstymo šalims klausimas nekyla (CPK 93 str., 98 str.).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai