Byla 1A-575-202/2015
Dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano, teisėjų Albino Bielskio ir Kęstučio Jucio, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, nuteistojo M. P. gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui, nuteistojo A. S. gynėjai advokatei Ritai Petručionytei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinti su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir 5 MGL (188 Eur) bauda. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

4M. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9, 10 punktus išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5Iš M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajai N. P. 318 Eur turtinei žalai atlyginti.

6Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajai N. P. 739,35 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajam A. P. 855 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajam M. P. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajam S. P. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. priteista nukentėjusiajam S. P. po 57,92 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

11Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. T., A. S. ir M. S., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

12Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

13M. P. nuteistas už tai, kad panaudodamas prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį – A. P., kad šis nevyktų 2013-04-15 į Angliją liudyti teisme byloje, kurioje yra nukentėjusysis, tai yra jis, 2013 m. kovo mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš Anglijos, tikslesnė vieta tyrimo metu nenustatyta, skambino į Lietuvą A. P., gyvenančiam ( - ), į telefoną, kurio abonento Nr. XXXXX, siūlydamas pastarajam sumokėti už neatvykimą į teismą Anglijoje, o A. P. atsisakius, pastarajam pagrasino fiziniu susidorojimu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. balandžio 7 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas Anglijoje, Scunthorpo miestelyje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, tiesioginiais žodiniais prašymais, įtikinėjimais bei papirkimu – nupirkdamas lėktuvo bilietą į Lietuvą bei sumokėdamas 100 Anglijos svarų (420 Lt), įkalbėjo A. S. šiam grįžus į Lietuvą, o pastarajam grįžus į Lietuvą – jį ir T. T. telefoniniais prašymais ir įtikinėjimais, pats tiesiogiai bei per asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, duodamas nurodymus dėl nusikaltimo vietos ir laiko, taip pastarajam padedant, palenkė A. S. ir T. T. įbauginant paveikti A. P., kad šis nevyktų liudyti į teismą Anglijoje; vykdydami nusikalstamą sumanymą, A. S. ir T. T., veikdami bendrininkų grupe ir padedant M. S. – jo vairuojamu automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. ( - ) 2013 m. balandžio 7 d. apie 23.30 val. nuvyko į įvykio vietą ( - ), kur M. S. laukiant automobilyje, A. S. M. P. nurodymu paliko pašto dėžutėje A. P. grasinančio pobūdžio raštelį, po to su T. T. metė du uždegtus butelius su padegamuoju skysčiu į N. P. priklausančio namo balkoną, nuo ko kilus gaisrui buvo tyčia sugadintas N. P. priklausantis turtas – namas. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 7 d., būdamas Anglijoje, tikslesnė vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, telefoninio pokalbio su ( - ) gyvenančiu A. P. metu, grasino pastarajam susidorojimu, jeigu jis vyks liudyti į teismą Anglijoje.

14Be to, M. P. nuteistas už tai, kad palenkė kitus asmenis tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą, tai yra jis, laikotarpiu nuo 2013 m sausio mėn. iki 2013 m. balandžio 7 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas Anglijoje, Scunthorpo miestelyje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, tiesioginiais žodiniais prašymais, įtikinėjimais bei papirkimu – nupirkdamas lėktuvo bilietą į Lietuvą bei sumokėdamas 100 Anglijos svarų (420 Lt), įkalbėjo A. S. šiam grįžus į Lietuvą, o pastarajam grįžus į Lietuvą – jį ir T. T. telefoniniais prašymais ir įtikinėjimais, pats bei per asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, duodamas nurodymus dėl nusikaltimo vietos ir laiko, taip jam padedant, tikslu įbauginti A. P. nevykti 2013-04-15 į Angliją liudyti teisme, palenkė A. S. ir T. T. tyčia sugadinti svetimą, A. P. ar jo artimųjų turtą; vykdydami nusikalstamą sumanymą, A. S. ir T. T., veikdami bendrininkų grupe ir padedant M. S. – pastarojo vairuojamu automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. ( - ) 2013 m. balandžio 7 d. apie 23.30 val. nuvyko į įvykio vietą ( - ), kur M. S. laukiant automobilyje, A. S. su T. T. metė du uždegtus butelius su padegamuoju skysčiu į N. P. priklausančio namo balkoną, nuo ko kilus gaisrui buvo tyčia sugadintas N. P. priklausantis turtas – sudegė 250 Lt (72,40 Eur) vertės kilimas, buvo apgadintas pastato stogo pakalimas 5x0,5 m ir aprūko namo siena viso 2250 Lt (651,64 Eur) vertės, tokiu būdu padarė N. P. 2500 Lt (724,05 Eur) turtinę žalą.

15Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teigdamas, jog priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 punkto nuostatas, netinkamai taikė ir aiškino įstatymą bei nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio nusikalstamose veikose.

16Skundo autorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog M. P. galėjo palenkti bendravykdytojus padaryti nusikalstamą veiką – padegti N. P. priklausantį namą. Be to, nėra nustatytas ir subjektyvusis sukurstyto asmens veiksmų pagrindas, todėl bet koks panašus nusikalstamos veikos sudėties modeliavimas yra nepagrįstas ir nelogiškas. Apeliantas įsitikinęs, jog A. S. ir T. T. nusikalstami veiksmai padegant N. P. namą yra bendravykdytojų ekscesas. Remiantis BK 26 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia, apeliantas teigia, kad kiti bendrininkai už vykdytojo ekscesą neatsako. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog nagrinėjamas atvejis yra klasikinis bendravykdytojų eksceso pavyzdys. M. P. susitarė su A. S., kad pastarasis pagąsdins nukentėjusįjį A. P.. Tačiau A. S. su T. T. peržengė susitarimo ribas ir padarė visai kitą veiką – visuotinai pavojingu būdu sugadino turtą, kuri savo pobūdžiu, apimtimi ir padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kito nusikaltimo sudėtį, dėl kurio su bendrininkais nebuvo susitarta. Todėl apeliantas neturi atsakyti už bendravykdytojų veiką.

17Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, nurodo, jog įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų ir nukentėjusiajam. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą, bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Taigi baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t.y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Pagal BK 233 straipsnį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius minėtame straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Jei padarant minėtus veiksmus panaudojamas smurtas, veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013).

18Iš byloje esančių duomenų, taip pat teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, jog M. P. kitų nuteistųjų prašė išsiaiškinti, pakalbėti su A. P.. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti vienareikšmiai vertinami kaip siekis priversti duoti melagingus parodymus. Apelianto nuomone, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 233 straipsnio 3 dalį. Kriminalizuoto poveikio esmė yra šio poveikio tikslas – kad proceso dalyvis duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2010). Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, jog darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ir kitiems asmenims, kad šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai, neteisėtai. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 233 straipsnį, būtina nustatyti, jog jis suvokė, darantis įtaką baudžiamojo proceso dalyviui, kad šis pradėtoje baudžiamojoje byloje duotų žinomai melagingus parodymus, ir to norėjo. Pasak M. P., jo veiksmuose nėra tyčios trukdyti teisingumo vykdymui – jis nesuvokė, kad daro įtaką nukentėjusiajam ir nenorėjo to. M. P. nesuvokė, kad jo prašymas pakalbėti, išsiaiškinti – gali būti traktuojami kaip psichinė ar net fizinė prievarta.

19Be to, nuteistasis teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo ir jo artimųjų parodymais, išreiškusiais tik savo subjektyvią nuomonę. Byloje nėra duomenų, jog M. P. prašė ar reikalavo A. P. duoti ar keisti parodymus byloje. Teismas rėmėsi tik prielaidomis, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, nesurinkta. Išvadą dėl nuteistojo veikimo tiesiogine tyčia (siekį, kad A. P. duotų melagingus parodymus) teismas grindė tik pastarojo ir jo artimųjų parodymais, kurie negali būti objektyvūs. Teismas nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis grindžiama M. P. kaltė, t. y. kokiais nusikalstamais veiksmais pasireiškė jo objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių realizavimas A. P. atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad pats M. P. su A. P. nebendravo, jam tiesiogiai jokio poveikio nedarė. Iš byloje esančių duomenų galima daryti tik prielaidą, kad M. P. buvo kaip nors suinteresuotas, kokius parodymus Anglijoje duos A. P., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus, siekdamas paveikti A. P.. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Anglijoje byla prieš jį buvo nutraukta.

20Teismų praktikoje kategoriškai laikomasi nuostatos, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Be to, kaltė yra vienas nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, kuris įrodinėtinas kiekvienoje byloje ir pagal BK 2 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

21Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadas, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant jo teisę į gynybą, neobjektyviai ištyrus ir netinkamai įvertinus įrodymus, nepašalinus esminių prieštaravimų. Tokie parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, o abejonėmis grįsti nuosprendžio negalima. Nuteistasis taip pat teigia, jog teismas savo išvadas pagrindė duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais, reikalavimų. Teismo pareiga tinkamai įvertinti įrodymus, o jų nepakankant – imtis priemonių prieštaravimams pašalinti, nepavykus jų pašalinti – priimti išteisinamąjį nuosprendį.

22Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012 bei nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain; Tefner v. Austria ir prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį panaikinti bei jį pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir BK 233 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nėra įrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

23Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo M. P. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, nuteistojo A. S. gynėja ir prokuroras prašė skundą atmesti.

24Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.

25Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl M. P. kaltės padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje ir BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytas veikas. Taip pat pateikiamos nuorodos į teismų praktiką, susijusią su Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

26Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, BPK 276 straipsnio 4 dalyje ir BPK 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

27Iš nagrinėjamos bylos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamajame posėdyje buvo išsamiai ir nešališkai tiriamos visos su nagrinėjama byla susijusios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamuosius, nukentėjusiuosius ir liudytojus, išvardino kitus bylos duomenis. Įrodymų tyrimo procese visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo (BPK 7 straipsnis, BPK 242 straipsnis). Be to, viso bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas tiek pats, tiek per savo gynėją naudojosi BPK 10 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teise į gynybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba reiškė prašymus, išsakė savo nuomonę dėl kaltinimo surinktų įrodymų, taip pat skundė procesinius sprendimus ir kt. Įvertinus tai, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas kokiu nors būdu suvaržė apelianto teisę į gynybą.

28Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remiantis ja padarė pagrįstas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis, kiekvieno kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus vertino tiek atskirai, nesuteikiant nė vienam iš jų prioriteto, tiek kitų byloje surinktų įrodymų visumoje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė konkrečius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl M. P. kaltumo, ir motyvus, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kaltinamojo M. P. parodymus.

29Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai buvo tiriami išsamiai ir nešališkai, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, o teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje ir BPK 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje apelianto nurodomų BPK 20 straipsnio, BPK 242 straipsnio, BPK 301 straipsnio 1 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto pažeidimų nenustatė.

30Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014, kurioje išaiškinta, kad Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, kad sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.

31Nuteistasis M. P. teigia, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog jis galėjo palenkti bendravykdytojus padaryti nusikalstamą veiką – padegti N. P. priklausantį namą, tačiau jokių duomenų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas nepateikia.

32Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių M. P. kaltę patvirtinančių įrodymų apie padarytą apysunkį, tyčinį nusikaltimą nuosavybei. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo M. P. kaltė padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta nuteistųjų T. T. ir A. S. parodymais, pastarojo parodymus patvirtinusio liudytojo V. V. parodymais, bendravimo mobiliojo ryšio priemonėmis protokolų ir išklotinių duomenimis bei kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir kitų bylos įrodymų kontekste įvertino ir nuteistojo M. P. teisme duotus parodymus dėl byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybių ir motyvuotai juos atmetė.

33Nuteistųjų T. T. ir A. S. parodymais nustatyta, kad M. P. jų abiejų prašė ir taip juos palenkė pagąsdinti A. P., sumušant ar padegant jo (A. P.) namą, kad A. P. nevyktų į Angliją liudyti teisme prieš M. P., už tai M. P. nupirko A. S. bilietą į Lietuvą ir davė 100 Anglijos svarų. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis T. T. parodė, kad jam iš Anglijos skambino M. P. ir paprašė pagąsdinti žmogų, kaip vėliau susitikęs su A. S., suprato, kad A. P., kad pastarasis nevyktų į Angliją teisme liudyti prieš M. P.. Nuteistasis A. S. parodė, kad M. P. jam pasiūlė skristi į Lietuvą išgąsdinti ir sumušti A. P., kurio A. S. nepažinojo, bet buvo girdėjęs, kad tai dėl teismo posėdžio, kuriame turėjo būti sprendžiama M. P. kaltės sumušus A. P.. M. P. A. S. nupirko bilietus, vėliau, pastarajam būnant Lietuvoje, pervedė į draugo sąskaitą 100 svarų (10 t. 171-174 b. l.). Liudytojas M. V. patvirtino, kad A. S. paprašius, leido pasinaudoti savo banko sąskaitą, į kurią iš Anglijos A. S. buvo pervesti 400 Lt. Šiuos pinigus jis nuėmė ir visus atidavė su juo kartu buvusiam A. S. (10 t. 160 b. l.). Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų ir juose užfiksuotų duomenų matyti, A. S. telefonu bendravo su M. P. ir M. R., T. T., M. V., šių pokalbių metu buvo aptarinėjamas Anglijoje vykstantis teismo procesas, kalbama apie pinigų pervedimą, apie tai, kad reikia rasti transportą ir antrą kartą vykti į ( - ) ir dar kartą padegti A. P. turtą, ar sumušti A. P., kad jis nevyktų į teismą Anglijoje liudyti prieš M. P. (3 t. 20-22, 43-44, 47-48 b. l.).

34Byloje esančių įrodymų visuma (nuteistųjų T. T. ir A. S., liudytojo V. V. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų duomenys) leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis M. P. palenkė kitus asmenis tyčia sunaikinti svetimą turtą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Asmuo gali būti pripažįstamas kurstytoju tik tada, jeigu jis neatlieka veiksmų, numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, tačiau palenkia ir sukelia norą kitiems asmenims padaryti nusikalstamą veiką. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. P. pats tiesiogiai neatliko jokių BK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytų veiksmų, tačiau bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad kiti kaltinamieji nuvyko į įvykio vietą dėl to, kad buvo sukurstyti M. P.. Pastarasis ne tik tiesioginiais žodiniais prašymais ir įtikinėjimais, pats bei per kitą asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, palenkė T. T. ir A. S. tyčia sugadinti svetimą turtą, tačiau tai darė ir aktyviais veiksmais. Nuteistasis M. P. A. S. nupirko lėktuvo bilietą į Lietuvą, sumokėjo pinigus, ieškojo transporto bei vairuotojo, galinčio pavežti žmogų į Kauną (pastarąsias aplinkybes patvirtino ir liudytojai M. B. ir J. K.), davė nurodymus dėl nusikaltimo vietos ir laiko. A. S. ir T. T., sukurstyti apelianto, padedant M. S., ėmėsi veiksmų, kurių jie kitu atveju nebūtų padarę, t. y. M. S. vairuojamu automobiliu nuvyko į įvykio vietą, kur pastarajam laukiant automobilyje, A. S. su T. T. metė du uždegtus butelius su padegamuoju skysčiu į N. P. priklausančio namo balkoną, dėl to, kilus gaisrui, buvo tyčia sugadintas turtas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis M. P. palenkė kitus asmenis (A. S. ir T. T.), kad šie tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikintų svetimą turtą, t. y. sukurstė juos daryti nusikaltimą. Tokius nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nusikaltimo kurstytojo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį.

35Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog nėra nustatyti jo, kaip kurstytojo padaryti aptariamą nusikaltimą, veikos subjektyviosios pusės požymiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš to asmens parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs M. P. veiksmus – prašymus, įtikinėjimus įbauginti A. P. sugadinant svetimą, A. P. ar jo artimųjų turtą, tuo tikslu lėktuvo bilieto nupirkimą, pinigų sumokėjimą, transporto priemonės ieškojimą, nurodymų davimą, pagrįstai konstatavo, kad M. P. suvokė, jog taip kursto kitus asmenis sunaikinti svetimą turtą.

36BK 26 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. BK 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Tai reiškia, kad bendrininkų veikos įvertinimas priklauso nuo vykdytojo faktiškai padarytos veikos ir kad bendrininkai neatsako tik už vykdytojo ekscesą. Vykdytojo ekscesas galimas tik tada, kai bendrininkų susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra konkretus. Tik esant konkrečiam nusikalstamam susitarimui jo vykdytojas gali nuo susitarimo nukrypti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino visus nuteistuosius nusikalstamos veikos bendrininkais. Byloje išnagrinėtų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad visi nuteistieji kaip bendrininkai veikė turėdami vieningą tyčią sugadinti svetimą turtą. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija vykdytojo eksceso galimybę atmeta ir daro išvadą, kad M. P., kaip nusikaltimo kurstytojas, turi visa apimtimi atsakyti už vykdytojų A. S. ir T. T. padarytą nusikalstamą veiką, t. y. už svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu.

37Atsakant į nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo kaltės pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys, jog aptariama nusikalstama veika, objektyviai pasireiškia dviem alternatyviomis veikomis: 1) smurto ar kitokios prievartos panaudojimu paveikiant nukentėjusįjį asmenį (liudytoją, ekspertą, specialistą ar vertėją), kad jie meluotų duodami atitinkamus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų; 2) smurto ar kitokios prievartos panaudojimu kliudant nukentėjusiajam asmeniui (liudytojui, ekspertui, specialistui ar vertėjui) atvykti į teisingumo, teisėsaugos institucijas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 233 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šių veikų padarymo. Skundžiamu nuosprendžiu M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį už tai, kad panaudodamas prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį – A. P., kad šis nevyktų į Angliją liudyti teisme byloje. Tuo tarpu esminiai skundo argumentai bandant paneigti nusikalstamos veikos numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje požymių buvimą susiję su įstatymų leidėjo numatyta alternatyvia veika – poveikiu nukentėjusiajam asmeniui, kad šis teisme duotų melagingus parodymus. Todėl teisėjų kolegija į apelianto skundo argumentus, nesusijusius su jam pareikštu kaltinimu, neatsako.

38Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jam inkriminuotas poveikis nukentėjusiajam asmeniui, pagrįstas vien tik nukentėjusiojo ir jo artimųjų parodymais. Šioje byloje nuteistojo M. P. kaltė padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra grindžiama ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurių pakanka daryti išvadą, kad nuteistasis, panaudodamas prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis nevyktų į teismą liudyti. Pažymėtina, jog apelianto akcentuojamų nukentėjusiojo A. P. artimųjų – N. P., S. P. ir M. P. parodymais nuteistojo kaltė grindžiama nebuvo. Pastarųjų parodymai buvo reikšmingi nustatant namo padegimo, gesinimo aplinkybes, vertinant padarytą žalą, buvusią riziką jų sveikatai ir gyvybei, patirtus išgyvenimus. Nuteistojo versiją, kad jis tiesiogiai jokio poveikio nedarė, paneigia nukentėjusiojo A. P. parodymai. Pastarasis viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad Anglijoje buvo sumuštas ir apiplėštas M. P. ir kito vaikino, dėl to Anglijoje 2013-04-15 turėjo vykti teismo posėdis, kuriame jis (A. P.) turėjo liudyti. 2013 metų kovo mėnesį, jam paskambino iš Anglijos M. P. ir pasiūlė kelis šimtus eurų už tai, kad jis neatvyktų į Angliją liudyti teisme. Nukentėjusiajam paprašius daugiau pinigų, M. P. jam pasakė, kad jam bus pigiau jį nužudyti nei jam sumokėti. Šiuos nukentėjusiojo parodymus netiesiogiai patvirtina ankščiau aptarti nuteistųjų A. S. ir T. T. parodymai apie tai, kad M. P. jų prašė pagąsdinti A. P., sumušant ar padegant jo namą, kad jis nevyktų į teismą liudyti, bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokoluose užfiksuoti duomenys. Būtent šiais įrodymais nustatyta, kad M. P. įvairiais būdais – tiek pats, tiek per kitus asmenis siekė paveikti nukentėjusįjį A. P., kad jis nevyktų į liudyti į teismą. Šie įrodymai paneigia ir kitą apeliacinio skundo argumentą, kad jis neturėjo tyčios trukdyti teisingumo vykdymui – jis nesuvokė, kad daro įtaką nukentėjusiajam ir to nenorėjo. Kaip jau minėta, išvada apie asmens psichinį santykį su jo daroma veika padaroma, remiantis ne tik paties subjekto aiškinimu apie jo veikos suvokimą, bet ir kitų bylos įrodymų visuma. Nuteistojo M. P. teiginys apie jo tyčios turinį neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad po to, kai M. P. telefonu išsakė grasinimus, 2013-04-07 buvo padegtas nukentėjusiojo mamai priklausantis namas, o prie pašto dėžutės buvo rastas A. P. adresuotas grasinantis raštelis. Taigi, esant šioms aplinkybėms netikėti nukentėjusiojo A. P. parodymais apie jam siūlytus pinigus bei išsakytą grasinimą panaudoti fizinį smurtą, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Tai, kad M. P. pats tiesiogiai nevažiavo į įvykio vietą ir nebuvo susitikęs su nukentėjusiuoju, neturi reikšmės apelianto nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir savaime nereiškia, kad jis nepadarė jokių aktyvių nusikalstamų veiksmų. Byloje nustatyta, kad tęsdamas nusikalstamą veiką M. P. prašė ir įtikinėjo T. T. ir A. S. paveikti nukentėjusįjį jį įbauginant, nupirko lėktuvo bilietą, sumokėjo pinigus, ieškojo transporto priemonės ir vairuotojo, davė nurodymus dėl nusikaltimo vietos ir laiko. Iš nurodytų aplinkybių matyti, jog M. P. veiksmai siekiant įbauginti nukentėjusįjį asmenį, kad jis nevyktų į teismą liudyti, buvo tikslingi. Nuteistasis suprato, kad darydamas poveikį elgiasi neteisėtai, nes siekia sutrukdyti nukentėjusiajam atvykti į teismą. Taigi, jis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

39Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, naikinti skundžiamą nuosprendį dėl M. P. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, BK 233 straipsnio 3 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1... 3. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, paskirta... 4. M. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies... 5. Iš M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajai N. P. 318 Eur turtinei... 6. Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajai N. P.... 7. Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajam A. P.... 8. Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajam M. P.... 9. Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. solidariai priteista nukentėjusiajam S. P.... 10. Iš T. T., A. S., M. P. ir M. S. priteista nukentėjusiajam S. P. po 57,92 Eur... 11. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. T., A. S. ir M. S., tačiau dėl jų... 12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 13. M. P. nuteistas už tai, kad panaudodamas prievartą, siekė paveikti... 14. Be to, M. P. nuteistas už tai, kad palenkė kitus asmenis tyčia visuotinai... 15. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teigdamas, jog priimtas nuosprendis yra... 16. Skundo autorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 187... 17. Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis nesutikdamas su jo nuteisimu pagal 18. Iš byloje esančių duomenų, taip pat teisminio nagrinėjimo metu duotų... 19. Be to, nuteistasis teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai tik... 20. Teismų praktikoje kategoriškai laikomasi nuostatos, kad kaltu dėl... 21. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadas, kad... 22. Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja kasacines nutartis... 23. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo... 24. Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.... 25. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės... 26. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra... 27. Iš nagrinėjamos bylos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad... 28. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK... 29. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje... 30. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys į kasacinę... 31. Nuteistasis M. P. teigia, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog jis... 32. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai objektyvių M. P. kaltę... 33. Nuteistųjų T. T. ir A. S. parodymais nustatyta, kad M. P. jų abiejų prašė... 34. Byloje esančių įrodymų visuma (nuteistųjų T. T. ir A. S., liudytojo V. V.... 35. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog nėra nustatyti jo, kaip kurstytojo... 36. BK 26 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad bendrininkai... 37. Atsakant į nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo... 38. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jam inkriminuotas poveikis... 39. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, naikinti skundžiamą nuosprendį dėl... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326... 41. nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti....