Byla 2-925-823/2018
Dėl turto pardavimo tvarkos patvirtinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. ir suinteresuoto asmens G. V. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-68-278/2018, kuria teismas panaikino bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos autocentras“ 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkime priimtą nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo tvarkos patvirtinimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. 2017 m. gruodžio 20 d. vykęs BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimas 58,10 proc. bendrovės kreditorių balsų dauguma 3 – uoju darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditoriaus G. V. pasiūlytą bendrovės turto pardavimo tvarką su papildymu dėl suinteresuotų potencialių pirkėjų ir nekilnojamojo turto agentūrų informavimo apie parduodamą turtą.
  2. Pareiškėjas (kreditorius) E. Š. 2018 m. sausio 10 d. pateikė teismui skundą dėl 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų 3 – uoju bei 4 – uoju darbotvarkės klausimais, panaikinimo ir jo pateiktos bendrovės turto pardavimo tvarkos bei administravimo išlaidų sąmatos projekto patvirtinimo. Nurodė, kad dviejų kreditorių (G. V. ir R. P.) turimų balsų dauguma kreditorių susirinkime 3 – uoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas dėl viso įmonės turto pardavimo už 800 000 Eur. Nustatyta pradinė turto pardavimo kaina yra ženkliai didesnė, nei bendrovės turtas G. V. užsakymu buvo įvertintas 2016 m. rugpjūčio 5 d. Dėl nepagrįstai didelės pradinės turto pardavimo kainos bankroto procedūros užsitęs.
  3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pareiškėjo skundą prašė tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjo pasiūlyta turto pardavimo tvarka užtikrins didesnes kreditorių galimybes patenkinti jų reikalavimus. Už ginčijamų nutarimų priėmimą balsavę kreditoriai G. V. ir R. P. turėjo suprasti, kad ginčijami nutarimai pažeidžia teisės aktų nuostatas.
  4. Suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad kreditorių susirinkimo nustatyta turto pardavimo tvarka labiausiai atitinka kreditorių interesus.
  5. Suinteresuotas asmuo G. V. prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti. Nurodė, kad E. Š. yra praleidęs terminą paduoti skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais. 2018 m. sausio 3 d. data ant voko, kuriame teismas gavo pareiškėjo skundą, buvo įrašyta suklydus arba sąmoningai, nes skundas buvo išsiųstas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 5 d. Bankroto administratorius informavo, kad kreditoriui E. Š. kreditorių susirinkimo protokolas, kuris buvo pridėtas prie skundo, asmeniškai buvo įteiktas 2018 m. sausio 5 d. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad kreditorių susirinkimui buvo išsamiai paaiškinta, kodėl turtą tikslinga parduoti kaip vieną nedalomą vienetą bei siūloma kaina (visa įranga yra veikianti, serviso darbai gali būti atnaujinti bet kuriuo metu, du pastatai yra atnaujinti, o šio turto vertė nustatyta atsižvelgiant į pardavinėjamas komercines patalpas Ignalinoje, Švenčionėliuose). Turto pardavimo kaina nustatyta, be kita ko, atsižvelgiant į patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydį, akcininkų įnašus, valstybei mokėtino PVM, administratoriaus atlyginimo dydžius. Nustatant nekilnojamojo turto pradinę pardavimo kainą vadovautis 2016 m. rugpjūčio 5 d. turto vertinimo ataskaita negalima, nes ataskaitoje bendrovės nekilnojamojo turto rinkos kaina nustatyta lyginant su panašiose vietovėse parduotų sandėlių kainomis, tuo tarpu bendrovės pastatai iš sandėlių rekonstruoti į komercinės paskirties pastatus ir tik formaliai jų paskirtis nėra pakeista.
  6. Suinteresuotas asmuo R. P. prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti, o, atsisakius taikyti senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas kreditorių susirinkimo protokolą gavo 2018 m. sausio 5 d., t. y. vėliau, nei neva buvo išsiųstas teismui skundas, kas patvirtina, jog skundas nebuvo išsiųstas 2018 m. sausio 3 d. Atkreipė dėmesį, kad siunta teisme buvo gauta 2018 m. sausio 10 d., nors faktiškai „Omniva“, kurios paslaugomis naudotasi, duomenimis siunta pristatoma kitą dieną. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad pareiškėjo E. Š. pasiūlymas turtą parduoti kaip atskirus turtinius vienetus bendra 430 300 Eur kaina ir per trumpą laikotarpį reiškia, jog jau pirmose varžytynėse turtas būtų pardavinėjamas mažesne nei esamų kreditorių reikalavimų suma kaina, o vėlesnėse varžytynėse kaina būtų tik mažinama. Kreditoriaus G. V. pasiūlymas buvo motyvuotas, apskaičiuotas atsižvelgiant į patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydį, būsimas išlaidas, Ignalinoje pardavinėjamo turto rinkos kainas. Pareiškėjas, teigdamas, kad R. P. ir G. V. yra suinteresuoti vilkinti bankroto procesą, nenurodo aiškių motyvų, nepagrindžia, kodėl G. V., kurio kreditorinis reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, galėtų siekti neparduoti turto. Pažymėjo, kad turto pardavimo kainos patvirtinimas yra išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas klausimas ir teismas šio klausimo spręsti negali, išskyrus išskirtinius atvejus. Nagrinėjamu atveju bankrutavusios įmonės turto pardavimo klausimo sprendimas nėra užsitęsęs, sprendžiamas pirmą kartą.
  7. BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administratorius V. S. nurodė, kad kreditorių balsų dauguma patvirtinta G. V. pasiūlyta turto pardavimo tvarka ir kaina yra realiai neįgyvendinama, nutarimas priimtas neatsižvelgiant į kitų kreditorių interesus. Paskelbus bendrovės turto pardavimą negautas nei vienas pasiūlymas, turto pardavimo kaina viršija realią pastatų kainą, todėl, palikus galioti nutarimą, bendrovė patirs tik elektroninių varžytynių išlaidas. Kreditoriai G. V. ir R. P. galimai sąmoningai vilkina įmonės užbaigimo procesą, siekdami sau naudingų tikslų.

3II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4

  1. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutartimi, atnaujinęs praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjo E. Š. skundą tenkino iš dalies – pripažino neteisėtu ir panaikino BUAB „Ignalinos autocentras“ 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu ir šį klausimą perdavė kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo; kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė; priteisė iš G. V. ir R. P. pareiškėjo E. Š. naudai po 426 Eur, o iš E. Š. R. P. naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nurodė, kad E. Š. skundas teisme gautas 2018 m. sausio 10 d., o ant voko esantis spaudas patvirtina, jog siunta iš advokatų profesinės bendrijos UAB „Omniva LT“ priimta 2018 m. sausio 3 d. Iš G. V. pateikto susirašinėjimo su administratoriumi matyti, kad kreditorių susirinkimo protokolas, kuris yra pridėtas prie E. Š. skundo, pareiškėjui buvo įteiktas 2018 m. sausio 5 d. Teismas pažymėjo, kad minėti duomenys sudaro pagrindą abejoti, ar skundas teismui išsiųstas 2018 m. sausio 3 d. Tačiau, įvertinęs aplinkybę, kad skundą teismui paruošė, jį pasirašė ir teismui išsiuntė ne pats pareiškėjas E. Š., o jo atstovas, be to, terminas praleistas neženkliai, teismas sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
  3. Teismas sprendė, kad ginčijami nutarimai buvo priimti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto balsų daugumos principo, nes už G. V. pasiūlymą balsavo ne tik pats G. V., R. P., bet raštu ir VSDFV Utenos skyrius bei UAB „Elektros zona“. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Ignalinos autocentras“ kreditoriai būtų nesavalaikiai informuoti apie šaukiamą kreditorių susirinkimą. Byloje nustatyta, kad kreditoriams pateiktame nutarimų projekte buvo nurodyta apie iš varžytynių parduodamo turto informacijos pateikimą, o kreditorių susirinkimo metu G. V. pasiūlė apie varžytynes informuoti ir potencialius pirkėjus bei nekilnojamojo turto agentūras. Minėtas pasiūlymas, teismo vertinimu, nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, o tik papildomu informavimu apie parduodamo turto varžytynes.
  4. Teismas nurodė, kad už kainą, kuria siūloma parduoti bankrutavusios įmonės turtą, yra parduodami trys pastatai, įrengimai bei kilnojamasis turtas. Nustatyta, kad 2014 m. vienas iš trijų pastatų buvo rekonstruotas, pritaikant jį automobilių serviso veiklai, kitame atliktas kapitalinis remontas. Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, G. V. užsakymu UAB „Naujas būstas“ atliko įmonei priklausančių pastatų vertinimą ir nustatė, kad UAB „Ignalinos autocentras“ nekilnojamojo turto vertė 2016 m. birželio 2 d. buvo 194 000 Eur Nustačius nekilnojamojo turto vertę, G. V. su minėtu įvertinimu nesutiko. Teikiant kreditorių susirinkimo svarstymui pasiūlymą dėl parduodamo turto pardavimo kainos, įmonės kreditoriai R. P., G. V., E. Š. ar kiti kreditoriai nekilnojamojo turto įvertinimo neteikė, nors tarp kreditorių kilo nesutarimai dėl įmonės turimo turto vertės.
  5. Teismas sprendė, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta turto pardavimo kaina yra per didelė, nustatyta nenustačius realios parduodamo turto vertės, neįvertinus aplinkybės, jog yra sumažėjusi turto paklausa šalies mastu. Į bylą nepateikta neginčijamų duomenų, kad skelbimuose nurodytomis kainomis, kuriomis vadovaujantis G. V. pasiūlė parduoti bankrutavusios įmonės turtą, pastatai yra parduodami iš varžytynių, kas taip pat turi įtakos turto pardavimo kainai, ir kad jie nurodytomis kainomis yra parduoti. Tai, kad nustatyta turto pardavimo kaina yra per didelė, teismo vertinimu, patvirtina ir aplinkybė, kad, paskelbus apie BUAB „Ignalinos autocentras“ turto pardavimą, realių pirkėjų nėra.
  6. Teismas sutiko su tuo, kad viso komplekso pardavimas šiuo atveju yra racionalus, gali užtikrinti galimybę įmonei gauti didesnes pajamas, tokiu būdu užtikrinant didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, tačiau sprendė, kad turi būti nustatyta reali parduodamo komplekso vertė. Esant ginčui dėl parduodamo turto kainos ir kreditorių susirinkimui nustačius pradinę turto pardavimo kainą, kuri kelis kartus viršija 2016 m. atliktą turto įvertinimą, gali būti praleisti ĮBĮ 33 nustatyti turto pardavimo terminai, sutrikti operatyvus atsiskaitymas su kreditoriais, kas neatitiktų bankroto bylos dalyvių interesų pusiausvyros principo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad, priimant nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu, buvo pažeisti teisingumo, protingumo principai, pačios įmonės ir jos kreditorių interesai.
  1. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas E. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl pareiškėjo pasiūlytos turto pardavimo tvarkos patvirtinimo ir šį klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti pareiškėjo E. Š. pasiūlytą turto pardavimo tvarką; pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria iš kreditorių G. V. ir R. P. pareiškėjo E. Š. naudai priteista po 425 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad iš šių kreditorių pareiškėjo E. Š. naudai priteisiama po 636 Eur bylinėjimosi išlaidų, o nutarties dalį, kuria bylinėjimosi išlaidos priteistos iš pareiškėjo E. Š. – panaikinti; atsisakius panaikinti nutarties dalį, kuria dalis bylinėjimosi išlaidų priteista kreditoriaus R. P. naudai, minėtą nutarties dalį pakeisti, nurodant, kad jam bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės BUAB „Ignalinos autocentras“; priteisti pareiškėjo E. Š. naudai iš G. V. ir R. P. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas apskritai nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl atmetė pareiškėjo prašymą dėl jo pasiūlytos turto pardavimo tvarkos patvirtinimo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti minėtą visiškai nemotyvuotą skundžiamos nutarties dalį. Nepaisant to, pareiškėjo vertinimu, nebūtų tikslinga ir operatyvu šį klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, kadangi klausimą dėl pareiškėjo pasiūlytos bendrovės turto pardavimo tvarkos patvirtinimo turi galimybę išspręsti pats apeliacinės instancijos teismas – visi teisiniai argumentai bei įrodymai dėl pareiškėjo pasiūlytos tvarkos tvirtinimo pagrįstumo yra pateikti į bylą.
    2. Bendrovės turto pardavimo tvarkos patvirtinimo klausimo grąžinimas kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo nelems racionalios ir įgyvendintinos bendrovės turto pardavimo tvarkos nustatymo. Tie patys, kartu veikiantys ir balsų daugumą turintys nesąžiningi kreditoriai G. V. ir R. P., arba net vienas G. V., patvirtins kokią tik norės neįgyvendinamą tvarką, o pareiškėjas, kiti kreditoriai, ar bankroto administratorius vėl bus priversti kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašyti panaikinti nepagrįstą bei neteisėtą nutarimą, tokiu būdu pažeidžiant bankroto proceso operatyvumo principą. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi išimtinė situacija, kuomet yra akivaizdus teisinis pagrindas teismui pačiam spręsti bendrovės turto pardavimo tvarkos nustatymo klausimą ir patvirtinti pareiškėjo pasiūlytą turto pardavimo tvarkos projektą.
    3. Pareiškėjo pasiūlyta turto pardavimo tvarka racionali bei geriausiai užtikrina visų kreditorių interesus, kadangi pagal ją turtas bus parduodamas už maksimaliai didžiausią kainą ir operatyviai. Pareiškėjo pateiktame bendrovės turto pardavimo tvarkos projekte turto pardavimo kaina yra susieta su objektyviais duomenimis apie realią šio turto rinkos kainą, atsižvelgiant į bendrovės bankroto byloje pateiktą turto vertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta, kad viso bendrovės nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 194 000 Eur, o kilnojamojo turto kaina nustatyta atsižvelgiant į bankroto byloje patvirtintoje bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodytas likutines turto vertes, pagal kurias kilnojamojo turto kaina yra apie 85 000 Eur. Pareiškėjo siūlomame bendrovės turto pardavimo tvarkos projekte bendra pradinė turto kaina netgi viršija minėtuose dokumentuose nurodytą realią šio turto rinkos vertę daugiau nei 150 000 Eur, kas patvirtina, kad turtą siekiama parduoti ne tik operatyviai, tačiau ir už maksimaliai didžiausią galimą kainą. Pagal pareiškėjo siūlomą projektą bendrovės turtą siūloma parduoti ne kaip visą turtinį kompleksą, tačiau ženkliai likvidesniu būdu – nekilnojamąjį turtą pardavinėti kaip atskirus objektus, o kilnojamąjį turtą kaip vieną nedalomą kompleksą. Bendrovės nekilnojamąjį turtą iš esmės sudaro objektai, kurie gali būti naudojami kaip atskiri nepriklausomi vienetai, pavyzdžiui, atskiri sandėliai, katilinė. Esant tokiai situacijai, gali atsirasti pirkėjų, kurie būtų suinteresuoti įsigyti ne visas bendrovės turimas patalpas, tačiau, pavyzdžiui, tik vieną sandėlį. Taigi, turtą pardavinėjant kompleksu, kaip siekia balsų daugumą turintis kreditorius, potencialių turto pirkėjų ratas ženkliai sumažėtų.
    4. Teismas tenkino esminį pareiškėjo skundo reikalavimą, todėl turėjo būti laikoma, kad nutartis buvo priimta būtent pareiškėjo naudai ir jam turėjo būti priteistos visos patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, jų nemažinant. Atitinkamai, G. V. ir R. P. bylą iš esmės pralaimėjo, todėl jų naudai iš pareiškėjo negalėjo būti priteistos jokios bylinėjimosi išlaidos. Net ir laikant, kad pareiškėjas tik iš dalies laimėjo bylą, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas bylinėjimosi išlaidas patyrė būtent dėl nesąžiningų ir savo teisėmis piktnaudžiaujančių balsų daugumą kreditorių susirinkime turinčių kreditorių kaltės, kurie privalo bent jau visiškai atlyginti pareiškėjo išlaidas, patirtas procese. Be to, pareiškėjo vertinimu, net jei hipotetiškai bylinėjimosi išlaidos dėl to, jog skundas formaliai buvo tenkintas tik iš dalies, galėtų būti priteisiamos ir bendrovės kreditoriaus R. P. naudai, jos turėtų būti šiam kreditoriui priteisiamos ne iš pareiškėjo, tačiau iš bendrovės. Apelianto vertinimu, jis negali patirti žalos dėl to, kad ginčijo kreditorių susirinkimus (iš kurių vienas buvo pripažintas neteisėtu), su kurių neteisėtumu sutiko ir pats bendrovės bankroto administratorius.
  2. Atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys G. V. ir R. P. prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka; pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti; priteisti iš pareiškėjo suinteresuotų asmenų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Siekdami išsiaiškinti tikrąją laiško teismui išsiuntimo datą, suinteresuoti asmenys kreipėsi į „Omniva LT“ UAB, prašydami pateikti informaciją. Gavus „Omniva LT“ UAB atsakymą į paklausimą, galutinai pasitvirtino aplinkybė, kad pareiškėjo skundas 2018 m. sausio 3 d. išsiųstas nebuvo – „Omniva LT“ UAB atsakyme nurodyta, kad minėtas laiškas iš tiesų buvo išsiųstas 2018 m. sausio 9 d., t. y. net 6 dienomis vėliau, nei ant voko nurodyta išsiuntimo data. Skundas buvo paduotas pasibaigus ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytam terminui, o pareiškėjas E. Š. nenurodė jokių šio termino praleidimo priežasčių, nepareiškė prašymo atnaujinti praleistą apskundimo teminą.
    2. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą patvirtinti jo siūlytą turto pardavimo tvarką, kadangi bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimas yra išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas klausimas. Patvirtinus pareiškėjo turto pardavimo tvarką, būtų paneigta 64.07 proc. kreditorinių reikalavimų turinčių kreditorių išimtinė teisė spręsti dėl turto pardavimo kainos.
    3. „Prieš“ pareiškėjo turto pardavimo tvarką balsavo ir UAB „Elektros zona“, kurios kreditorinis reikalavimas sudaro 3,32 proc. visų balsų. Pastaroji kreditorė netgi nebuvo įtraukta dalyvauti byloje, todėl neturėjo galimybės išreikšti savo nuomonės. Pareiškėjo prašomos turto pardavimo tvarkos patvirtinimas reikštų, kad UAB „Elektros zona“, kuri yra trečios eilės kreditorė, iš karto prarastų galimybę patenkinti savo kreditorinį reikalavimą.
    4. Pareiškėjo argumentas, kad kreditorių susirinkimui iš naujo sprendžiant dėl turto pardavimo tvarkos jis bet kokiu atveju vėl bus priverstas kreiptis su skundu į teismą, prašydamas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, parodo tikrąjį pareiškėjo siekį – padavinėti bendrovės turtą būtent pagal jo siūlomą tvarką ir kainą. Pareiškėjo veiksmai sudaro pagrindą prielaidai apie galimai nesąžiningus pareiškėjo ketinimus, siekiant sukurti palankias įsigijimo sąlygas sau, ar konkrečiam pirkėjui.
    5. Pareiškėjo argumentai dėl turto pardavimo atskirais turtiniais vienetais racionalumo nepagrįsti jokia logika. Akivaizdu, kad nekilnojamojo turto, esančio vienoje bendroje teritorijoje, pardavimas atskirais vienetais reikštų kelių savininkų naudojimąsi ta pačia teritorija, todėl, atitinkamai, būtų apsunkintas teritorijos tvarkymas, įvažiavimo į teritoriją priežiūra ir kontrolė, apsauga. Šildymo katilo pardavimas kaip atskiro vieneto reikštų, kad pastatai liks be šildymo sistemos, o tai, akivaizdu, sumažintų nekilnojamojo turto vertę. Kreditorių susirinkimo metu patvirtintoje turto pardavimo tvarkoje turto kaina buvo nustatyta vertinant turtą kaip vientisą verslo objektą, o ne įvairaus turto sumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, viso komplekso pardavimas yra racionalus, gali užtikrinti galimybę įmonei gauti didesnes pajamas bei didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą.
    6. Nagrinėjamu atveju įmonės turto pardavimo klausimai buvo svarstomi tik viename kreditorių susirinkime, už kreditorių susirinkime patvirtintą kainą turtas dar nebuvo pardavinėjamas, nuo įmonės pripažinimo bankrutavusia iki kreditorių susirinkimo, kuriame patvirtinta turto pardavimo tvarka, buvo praėję tik du mėnesiai, atitinkamai, IBI 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas 24 mėnesių terminas pratęstas nebuvo. Pareiškėjo argumentas dėl galimų įvykių ateityje, t. y. dėl to, kad pardavinėjant turtą galbūt gali sueiti dvejų metų terminas, yra tik prielaidos, todėl neturi teisinės reikšmės sprendžiant turto pardavimo tvarkos nustatymo klausimą. Pareiškėjo teiginys, kad jis neva gina likusių sąžiningų kreditorių interesus, niekaip nesiderina su 2017 m. gruodžio 20 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu kreditorių išreikšta pozicija.
    7. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad kreditoriaus R. P. naudai bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos ne iš jo, o iš bendrovės. Pagal tokį aiškinimą susiformuotų ydinga praktika, jog tais atvejais, kai bankrutavusios bendrovės kreditoriai teikia nepagrįstus skundus, kurie yra atmetami, bylinėjimosi išlaidas turėtų atlyginti bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė.
    8. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teikiamuose procesiniuose dokumentuose yra nuolat pateikiama tikrovės neatitinkanti, teismą klaidinanti, informacija, į tai, kad kai kuriems bendrovės kreditoriams apskritai nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimus į pareiškėjo skundą, bei į tai, kad pirmosios instancijos teisme skundas taip pat nebuvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina žodinio proceso tvarka.
  3. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo G. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartį ir pareiškėjo E. Š. skundą visiškai atmesti; priteisti iš pareiškėjo E. Š. suinteresuoto asmens G. V. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pareiškėjo siūlyta viso turto pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse buvo 430 300 Eur, o tai reiškia, kad jau turto pardavimo pirmosiose varžytynėse kaina būtų buvusi mažesnė, negu esamų kreditorinių reikalavimų suma. Pareiškėjo siūlomoje tvarkoje numatytas turto pardavimas, kai turto nepardavus per pirmus du mėnesius nebebūtų galimybės patenkinti beveik pusės kreditorinių reikalavimų, ne tik neatitinka kreditorių interesų, bet ir sudaro pagrindą prielaidai apie galimai nesąžiningus pareiškėjo ketinimus, siekiant sukurti palankias turto įsigijimo sąlygas sau, ar konkrečiam pirkėjui. Pareiškėjo siūlyta turto pardavimo tvarka ir kaina nebuvo pagrįsta jokiais realiais, objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu vertinimu, kad jo turto pardavimo tvarkos projektas yra racionalus ir motyvuotas, t. y. nebuvo pateikti duomenys nei apie analogiškų ar panašių, turto objektų rinkos vertę, pardavimo kainą, nei bet kokie kiti realūs duomenys, galintys patvirtinti pareiškėjo siūlomos kainos pagrįstumą.
    2. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti kreditorių susirinkime nustatytos bankrutuojančios įmonės pradinės turto pardavimo kainos objektyvumu ar realumu, nustatytos pardavimo tvarkos teisėtumu ir ekonominiu naudingumu, pareiškėjas skunde nepateikė. Prašymas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta turto pardavimo tvarka, buvo grindžiamas deklaratyviais, abstraktaus pobūdžio teiginiais. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad nustatyta turto pardavimo tvarka pažeidžia visų likusių kreditorių interesus, paneigia faktas, jog už kreditoriaus G. V. siūlytą turto pardavimo tvarką balsavo iš viso 64,07 proc. kreditorinių reikalavimų turintys kreditoriai, iš kurių be kreditorių G. V. ir R. P. balsavo dar 5,97 proc. reikalavimų turintys kreditoriai. Tuo tarpu už pareiškėjo pasiūlytą turto pardavimo tvarką, be pareiškėjo, balsavo 4,75 proc. visų kreditorinių reikalavimų turintys kreditoriai, kurie yra pirmos arba antros eilės kreditoriai, todėl jų reikalavimų patenkinimas, parduodant turtą už mažesnę kainą, dar būtų tikėtinas.
    3. Kreditorių susirinkimo nustatyta turto pardavimo kaina turi objektyvų pagrindimą, kurio pareiškėjas nepaneigė. Turto pardavimo tvarka buvo nustatyta atsižvelgiant į kreditorių interesus, bankroto administravimo išlaidų patenkinimą, akcininkų, kurie investavo lėšas į verslo sukūrimą, interesus, Ignalinoje pardavinėjamo turto rinkos kainas. Pasiūlyta turto kaina nustatyta remiantis objektyviais duomenimis – skelbimų portaluose nurodytomis turto rinkos kainomis Ignalinoje. Bendra 800 000 Eur kaina buvo apskaičiuota įvertinus 1 kv. m. komercinių patalpų Ignalinoje kainą ir padauginus ją tik iš renovuotų pastatų ploto, papildomai neįtraukiant automobilių techninio aptarnavimo ir remonto bei hidraulinių žarnų gamybos įrangos, programinės įrangos kainų, nerenovuoto pastato kainos. Teismas, skundžiamoje nutartyje pažymėjęs, kad byloje nėra pateikta neginčijamų duomenų, jog skelbimuose nurodytomis kainomis, kuriomis vadovaudamasis kreditorius G. V. pasiūlė parduoti bankrutavusios įmonės turtą, pastatai yra parduodami iš varžytynių, kas, anot teismo, taip pat turi įtakos turto pardavimo kainai, ir kad jie nurodytomis kainomis yra parduoti, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė kreditoriui G. V., kurio pasiūlyta turto pardavimo tvarka balsų dauguma kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta.
    4. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų nėra aišku, kaip ir kokią įtaką turto pardavimo kainai daro turto pardavimas iš varžytynių, t. y. ne kaina ar paklausa rinkoje, bet pardavimo būdas. Tuo tarpu teiginys, kad kreditorius G. V. nepateikė įrodymų, jog skelbimuose nurodytomis kainomis nekilnojamasis turtas buvo parduotas, yra visiškai nelogiškas, kadangi, pirmiausia, informacijos apie nekilnojamojo turto sandorius gavimas yra ribotas, antra, tokia pareiga, kreditoriams siūlant turto pardavimo kainą, nėra numatyta, trečia, net jeigu skelbimuose nurodytas turtas iki šiol nėra parduotas, tai nereiškia, jog jis nebus parduotas ateityje už nurodytą kainą.
    5. Teismas pažymėjo ir tai, kad nebuvo įvertinta aplinkybė, jog yra sumažėjusi turto paklausa šalies mastu, tačiau neaišku, kokie objektyvūs duomenys teismui leido daryti tokią išvadą, su kokiu laikotarpiu lyginant turto paklausa yra sumažėjusi ir kaip tai sąlygoja prielaidos dėl kreditorių susirinkime patvirtintos turto pardavimo kainos nepagrįstumo ir nerealumo atsiradimą.
    6. Nelaikytinas pagrįstu ir logišku teismo argumentas, jog faktą, kad nustatyta pardavimo kaina neva yra per didelė, patvirtina aplinkybė, jog paskelbus apie bankrutavusios bendrovės turto pardavimą realių pirkėjų neatsirado. Aplinkybė, kad potencialūs pirkėjai nesusidomėjo turtu už patvirtintą kainą, galėtų būti objektyvus ir pakankamas įrodymas, jog kreditorių susirinkimo metu patvirtinta kaina neatitinka rinkos kainos, tik tuo atveju, jeigu turtas būtų pardavinėjamas jau kurį laiką ir būtų turimi objektyvūs bei nešališki duomenys apie tai, kad tikrai turtu nebuvo susidomėjęs nei vienas potencialus klientas. Nagrinėjamu atveju turto pardavimas buvo organizuojamas pirmą kartą. Skelbimai nebuvo patalpinti nei pagrindiniuose nekilnojamojo turto pardavimo portaluose, nei laikraščiuose, nei buvo bandoma teikti pasiūlymus ar informuoti apie parduodamą turtą galimus potencialius pirkėjus, kaip buvo nutarta kreditorių susirinkimo metu. Pardavimas nebuvo organizuojamas iš varžytynių.
    7. Teismas, ginčijama nutartimi panaikinęs galimybę pabandyti parduoti bankrutuojančios bendrovės turtą už tokią kainą, už kurią pardavus būtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai, ignoravo ne tik ĮBĮ įtvirtintą bankrutuojančios bendrovės kreditorių teisę, bet ir bankroto proceso tikslą – kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus, motyvuodamas išimtinai bankroto proceso operatyvumo principu.
    8. Pareiškėjas kreditorių susirinkime, kuris vyko 2017 m. gruodžio 20 d., dalyvavo. Vadinasi, paskutinė diena skundui paduoti buvo 2018 m. sausio 3 d. Panevėžio apygardos teisme skundas gautas 2018 m. sausio 10 d., nors siuntų tarnybos „Omniva“ duomenimis, siuntos paprastai yra pristatomos kitą darbo dieną. Teismas, atsižvelgęs į atsiliepimuose į skundą išsakytus argumentus dėl galimo išsiuntimo datos ant voko neteisingo nurodymo ar netgi suklastojimo bei prašymus taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog yra praleistas terminas skundui paduoti, tačiau šį terminą atnaujino, nepaisant to, kad pareiškėjas nebuvo nurodęs jokių termino praleidimo priežasčių, neišreiškė prašymo atnaujinti praleistą apskundimo terminą. Skundo padavimo terminą praleido pareiškėjo atstovas – advokatas, t. y. profesionalus teisininkas, kuriam taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai.
    9. Teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas priteisė iš kreditorių, kadangi kreditoriai, balsuodami kreditorių susirinkimuose, įgyvendina ĮBĮ suteiktą balsavimo teisę. Bylinėjimosi išlaidos iš kreditorių G. V. ir R. P. galėtų būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu jie būtų skundę kreditorių susirinkimo nutarimus. Be to, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, t. y. 25 proc. ir 75 proc. Skundžiamoje nutartyje nurodytas argumentas, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstytos pagal svarstytų nutarimų svarbumą, yra nepagrįstas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalyje numatyto teisinio reglamentavimo.
  4. Pareiškėjas E. Š. atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti, priteisti pareiškėjui E. Š. iš suinteresuoto asmens G. V. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas visiškai pagrįstai ir teisingai sprendė, kad bendrovės turto pardavimo kaina, kurią patvirtino nesąžiningi kreditoriai, net kelis kartus viršija realią šio turto rinkos vertę, nustatytą bankroto byloje (pagal joje esančią objektyvią turto vertinimo ataskaitą bendrovės nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 194 000 Eur) ir kad patvirtintoje bendrovės turto pardavimo tvarkoje turto kaina neprotingai „užaukštinta“, o tai reiškia, kad, vykdant tokią tvarką, bus vilkinamas bankroto procesas ir be pagrindo uždelstas atsiskaitymas su kreditoriais. Kreditoriaus G. V. pozicija, esą bendrovės turtas varžytynėse gali būti pardavinėjamas už realią rinkos vertę ženkliai (net kelis kartus) viršijančią kainą vien dėl to, kad bendrovės bankroto byloje nepatenkinta kreditorinių reikalavimų dalis yra ženkliai didesnė nei reali turto vertė, yra visiškai nelogiška ir nepagrįsta. Iš pradžių pardavinėjant turtą pradinė kaina gali būti nustatoma kiek didesnė, nei reali tokio turto rinkos vertė, tačiau kainos padidinimas turi atitikti protingumo kriterijus, kurio akivaizdžiai neatitinka kainos padidinimas beveik tris kartus. Kreditoriaus atskirajame skunde pateikiami teiginiai dėl bendrovės turto pardavimo pradinės kainos siejimo su nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma yra visiškai nepagrįsti.
    2. Pareiškėjo siūlomoje ir prašomoje teismo patvirtinti turto pardavimo tvarkoje kaina nustatyta remiantis išimtinai tik objektyvia bendrovės bankroto byloje pateikta turto vertinimo ataskaita. Teismo išvada dėl 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintos bendrovės turto pardavimo tvarkos neįgyvendinamumo pagrįsta ne tariamai deklaratyviais ir/ar abstraktaus pobūdžio teiginiais, tačiau objektyviais duomenimis apie realią tokio turto rinkos vertę ir realias galimybes tokį turtą parduoti. Net ir tuo atveju, jeigu kuri nors šalis būtų iš skelbimų portalų rinkusi informaciją apie panašaus turto kainas, tai niekaip nenusvertų kvalifikuotų specialistų atlikto konkretaus (individualizuoto) bendrovės turto vertinimo bei jo pagrindu padarytos objektyvios išvados apie realią turto rinkos vertę. Taigi, kreditoriaus nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė į bylą skelbimų apie panašius parduodamus objektus, yra teisiškai nereikšminga.
    3. Nepriklausomai nuo to, kad nedidelė kreditorių dalis balsavo už G. V. pasiūlytą bendrovės turto pardavimo tvarką, tai nepaneigia aplinkybės, kad tokia turto pardavimo tvarka yra neįgyvendinama ir negali būti palikta galioti. Kreditoriai, pritarę kreditoriaus G. V. pasiūlytai bendrovės turto pardavimo tvarkai, greičiausiai net nebuvo susipažinę ir įvertinę bankroto byloje esančios medžiagos, pasiūlytos turto pardavimo tvarkos sąlygų, jų įgyvendinamumo, o tiesiog balsavo už tvarką, kurioje buvo pasiūlyta bendrovės turtą pardavinėti didžiausia kaina.
    4. Pats kreditorius patvirtina, kad savo pasiūlytoje turto pardavimo tvarkoje, nustatydamas pradinę turto pardavimo kainą, rėmėsi iš esmės subjektyviais kriterijais (tokiais kaip akcininkų interesų apsauga, kas nėra esminis bankroto proceso tikslas) ir nesirėmė realia turto rinkos verte. Ignalinoje pardavinėjamo turto skelbimuose nurodomos kainos yra subjektyvi bei abstrakti sąvoka, jokiu būdu neindividualizuojanti konkretaus turto rinkos vertės, kurią patvirtina tik objektyvi turto vertinimo ataskaita, taigi ir kreditoriaus atskirojo skundo teiginys, jog kaina jo turto pardavimo tvarkoje nustatyta remiantis objektyviais duomenimis – skelbimo portaluose nurodytomis turto rinkos kainomis Ignalinoje, yra teisiškai nereikšmingas.
    5. Teismas įrodinėjimo pareigos G. V. neperkėlė. Pareiškėjas E. Š. su skundu dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pateikė objektyvius įrodymus, kad G. V. nustatyta turto pardavimo tvarka yra neprotinga ir neįgyvendinama, nes joje nurodyta turto pardavimo kaina ženkliai viršija oficialiame įrodyme – bankroto byloje esančioje objektyvioje turto vertinimo ataskaitoje, nurodytą vertę. Kreditoriaus atskirajame skunde taip pat visiškai nepagrįstai yra hiperbolizuojamas pavienis pirmosios instancijos teismo argumentas, kad 2017 m. gruodžio 20 d. bendrovės kreditorių susirinkime, tvirtinant G. V. turto pardavimo tvarką, nebuvo įvertinta aplinkybė, jog yra sumažėjusi turto paklausa šalies mastu. Vien tik šiuo teiginiu teismas negrindė esminės išvados dėl kreditoriaus G. V. pasiūlytos bendrovės turto pardavimo tvarkos neįgyvendinamumo, nurodytas teiginys buvo pateiktas ir turi būti vertinamas sistemiškai su kitais teismo argumentais.
    6. Kreditoriaus atskirajame skunde nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse akcentuojama tik tai, kad bankrutuojančios įmonės turtą turi būti siekiama parduoti už kuo didesnę kainą, tačiau jokiu būdu nepateikiamas joks išaiškinimas, kad tokio tikslo gali būti siekiama turtą pardavinėjant už net kelis kartus realią rinkos vertę viršijančią ir neįgyvendinamą pradinę varžytynių kainą.
    7. Teismas neprivalėjo atnaujinti termino skundui dėl kreditorių nutarimų pateikti, kadangi šis terminas praleistas nebuvo. Pareiškėjas skundą dėl kreditorių nutarimų išsiuntė per kurjerį 2018 m. sausio 3 dieną. Tai, kad pareiškėjas savo skundą dėl kreditorių nutarimų kurjeriui pateikė paskutinę termino dieną iki 24 valandos, suponuoja, jog terminas nebuvo praleistas, nepriklausomai nuo to, kada kurjeris fiziškai pristatė procesinį dokumentą teismui. Teismas apie skundo termino tariamą praleidimą nusprendė remdamasis tik prielaidomis.
    8. Teismas visiškai pagrįstai, tenkinęs pareiškėjo skundą dėl kreditorių nutarimų, pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš tų kreditorių, kurie, būdami nesąžiningi ir turėdami balsų daugumą bendrovės kreditorių susirinkimuose, priėmė neteisėtus bei pirmosios instancijos teismo pagrįstai panaikintus kreditorių susirinkimo nutarimus.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas, atnaujinęs praleistą terminą skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimų paduoti, sprendė, kad skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta pradinė bendrovės turto pardavimo kaina yra nepagrįstai didelė, panaikino bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkime priimtą nutarimą dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos bei kainos nustatymo, grąžindamas šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nepatvirtindamas pareiškėjo siūlomos turto pardavimo tvarkos bei kainos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

7Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

  1. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinio proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose gali prašyti žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau toks prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Esminė aplinkybė apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo įprastinės (rašytinės) bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos, yra nagrinėtino klausimo ir tirtinų aplinkybių pobūdis, dėl kurio tam tikrais atvejais tinkamai išnagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka nėra įmanoma.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju visi atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į juos šalių nurodyti argumentai ir nesutikimo su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi motyvai yra susiję su byloje esančių rašytinių dokumentų vertinimu bei egzistuojančios teismų praktikos aiškinimu, sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nagrinėjamoje byloje nėra, todėl suinteresuotų asmenų G. V. ir R. P. prašymą skirti žodinį apeliacinės bylos nagrinėjimą atmeta.

8Dėl ieškinio senaties termino

  1. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Minėtas, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytas, terminas kreditorių susirinkimo nutarimams apskųsti yra ieškinio senaties terminas, todėl jam taikomos visos ieškinio senaties terminams būdingos taisyklės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos, įtvirtinančios kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminą, šio termino nesieja su kreditorių susirinkimo nutarimo nuorašo ar kito atitinkamo dokumento gavimu – šio termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie atitinkamo turinio nutarimo priėmimą, t. y. kai asmuo turi pakankamai informacijos, kad galėtų suvokti savo teisių pažeidimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1280-381/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  2. Į bylą pateikto 2017 m. gruodžio 20 d. vykusio BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo protokolo duomenimis, skundą dėl šio susitrinkimo metu priimtų nutarimų pateikęs bendrovės kreditorius E. Š. minėtame susirinkime dalyvavo, todėl apie šio susirinkimo metu priimtus nutarimus jam tapo (turėjo tapti) žinoma tą pačią dieną. Atsižvelgiant į tai, paskutinė termino pareiškėjo skundui dėl 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkime priimtų nutarimų pateikti diena buvo 2018 m. sausio 3 d. Dėl šios aplinkybės tarp bylos šalių ginčo nėra.
  3. Pareiškėjas E. Š. viso teismo proceso metu – tiek teikdamas skundą dėl 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimų, tiek vėliau, suinteresuotiems asmenims keliant termino skundui paduoti praleidimo klausimą, laikėsi pozicijos, kad jis termino skundui paduoti nepraleido, ką, pasak pareiškėjo, patvirtina ant voko, kuriame teismui buvo atsiųstas jo skundas, esanti žyma apie skundo pateikimą išsiuntimui būtent 2018 m. sausio 3 d. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtus pareiškėjo teiginius paneigia kiti byloje esantys įrodymai.
  4. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo Panevėžio apygardos teismui adresuotas skundas teisme buvo gautas tik 2018 m. sausio 10 d., t. y. po septynių dienų nuo pareiškėjo nurodomos procesinio dokumento įteikimo siuntų tarnybai datos (pagal kurią paprastai yra nustatomas procesinio dokumento įteikimo pristatymui terminas). Toks įteikimo terminas laikytinas neįprastai ilgu pristatymo terminu, atsižvelgiant į tai, kad siuntos pristatymas vyko Lietuvoje, siuntai pristatyti buvo pasitelkta siuntų tarnyba. Pažymėtina, kad suinteresuotiems asmenims šį klausimą keliant tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų (pavyzdžiui, oficialaus siuntų tarnybos atsakymo), patvirtinančių, kad siuntų tarnybai įteikta konkreti siunta šiuo atveju išties buvo gabenama septynias dienas.
  5. Antra, kartu su pareiškėjo skundu dėl 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimų buvo pateikta taip pat ir minėto kreditorių susirinkimo protokolo kopija, nors į bylą pateiktame BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administratoriaus 2015 m. sausio 25 d. elektroniniame laiške – atsakyme į paklausimą, nurodoma, kad į administratorių dėl 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolo kopijos kreipėsi tik kreditorius E. Š., jam protokolo kopija buvo įteikta 2018 m. sausio 5 d. (t. VII, b. l. 32), t. y. praėjus dviem dienoms nuo pareiškėjo nurodomos skundo išsiuntimo datos. Nors apeliantas nurodo, kad kreditorių susirinkimo protokolo kopiją jis gavo anksčiau, jokių tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų jis nepateikė (CPK 178 straipsnis).
  6. Trečia, pareiškėjo skundą dėl 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimų teikė advokatas, kuris pareiškėjo vardu procesinius dokumentus tiek iki aptariamo skundo pateikimo (pvz. 2017 m. spalio 30 d. pareiškėjo nuomonę dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo), tiek vėliau (pvz. nagrinėjamą pareiškėjo atskirąjį skundą), teikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, o ne naudodamasis siuntų tarnybos paslaugomis.
  7. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu, turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad duomenys ant siuntos voko yra nepatikimi ir neįrodo, kad siunta gabenimui buvo įteikta 2018 m. sausio 3 d., o tuo pačiu spręsti, kad skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo pateikimo terminą.
  8. Formuodamas teismų praktiką bylose dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Ar priežastys, dėl kurių praleistas įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas, yra svarbios – fakto klausimas, kurį teismas konstatuoja, ištyręs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  9. Teismas, spręsdamas dėl svarbių termino praleidimo priežasčių, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į subjektyviųjų (asmens sugebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) ir objektyviųjų (kokias vertybes siekiama apginti, galimą vertybių konkurenciją ir kt.) kriterijų visumą. Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima galvoje ir tai, kad jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  10. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiktuose procesiniuose dokumentuose ne tik nenurodė jokių svarbių termino praleidimo aplinkybių, tačiau apskritai neprašė šio termino atnaujinti, laikydamasis pozicijos, kad termino nėra praleidęs. Byloje nenustatytos jokios aplinkybės, sutrukdžiusios (galėjusios sutrukdyti) pareiškėjui skundą pateikti ĮBĮ nustatytu terminu. Priešingai, pareiškėjas pats dalyvavo 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkime, apie šiame susirinkime priimtus nutarimus jam buvo žinoma iš karto po jų priėmimo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo galimybės paduoti skundą buvo kaip nors apribotos.
  11. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pareiškėjui atnaujino įvertinęs aplinkybę, kad skundą pasirašė bei teismui pateikė ne pats pareiškėjas, o jo atstovas, ir kad terminas praleistas neženkliai, taip pat, be kita ko, atsižvelgęs į pareiškėjo bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei viena iš paminėtų priežasčių nepripažintina svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą.
  12. Pirma, spręsdamas, kad terminas skundui paduoti praleistas nežymiai, pirmosios instancijos teismas nenurodė kada, jo vertinimu, skundas buvo pateiktas teismui. Skundo pateikimo data laikant 2018 m. sausio 10 d. (skundo galimo teisme datą), toks termino praleidimas negali būti laikomas neženkliu, kadangi įstatyme nustatytas keturiolikos dienų terminas tokiu atveju yra praleistas net septyniomis dienomis. Tai, kad pareiškėjo vardu skundą teikė profesionalus teisininkas – advokatas, kuris dar iki aptariamo skundo pateikimo, atstovaudamas pareiškėjo interesams, dalyvavo BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto procese, pareiškėjo vardu teikė teismui procesinius dokumentus per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (byloje nėra duomenų, kad atitinkamu metu pareiškėjui atstovavęs advokatas tokios galimybės neturėjo, t. y. kad egzistavo kokios nors techninės kliūtys ar pan.), bei kuriam neabejotinai yra žinomi tokio skundo pateikimo teismui terminai bei galimos šios termino praleidimo teisinės pasekmės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne pagrindžia termino atnaujinimo galimybę, o priešingai, ją paneigia. Ieškinio senaties termino atnaujinimui pats savaime reikšmės neturi ir skundą teikiančio kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis, kadangi toks vertinimas neatitiktų bendrojo kreditorių lygybės principo.
  13. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuotų asmenų argumentams, kad terminas ginčijamam kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui buvo nepagrįstai atnaujintas (nenustačius tam svarbių aplinkybių) ir kad pareiškėjo skundo reikalavimai pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmesti jau vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

9Dėl kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos bendrovės turto pardavimo kainos bei tvarkos

  1. Remiantis ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalimi, kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Kreditorius turi teisę raštu pareikšti kreditorių susirinkimui savo nuomonę (už ar prieš) dėl kiekvieno nutarimo.
  2. 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo protokolo duomenimis, susirinkime dalyvavo (taip pat ir balsavo raštu) beveik visi bendrovės kreditoriai, kurių reikalavimus yra patvirtinęs teismas, – 93,88 proc. „Už“ priimtą nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu (kreditoriaus G. V. pasiūlymą su papildymu dėl suinteresuotų potencialių pirkėjų ir nekilnojamojo turto agentūrų informavimo apie parduodamą turtą) balsavo 58,10 proc. balsų, t. y. daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos turintys bendrovės kreditoriai – taip, kaip numato ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo E. Š. pasiūlymą buvo atsisakyta priimti už jį balsavus mažiau kaip 30 proc. kreditorių – 29,81 proc.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pati savaime aplinkybė, kad vieno ar kito nutarimo priėmimą nulemia dominuojantis vienas kreditorius, net kai kiti likę kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo, priešingai, įstatyme teisėtu nutarimo priėmimu įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma nepaisant to, kiek kreditorių sudaro turinčių balsų daugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012). Paminėtų kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pati savaime aplinkybė, jog skundžiamas nutarimas buvo priimtas iš esmės dviejų, balsų daugumą turinčių, kreditorių balsais, sudaro pagrindą spręsti apie skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad iš į bylą pateiktų balsavimo raštu biuletenių matyti, kad pritarimą kreditoriaus G. V. pasiūlytai turto pardavimo tvarkai bei kainai buvo išreiškę taip pat ir kiti bendrovės kreditoriai: VSDFV Utenos skyrius, UAB „Elektros zona“.
  4. Kreditorių susirinkimo teises nustato ĮBĮ 23 straipsnis. Šioje normoje išvardytos teisės rodo, kad kreditorių susirinkimas yra kompetentingas spręsti visus esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tarp jų – tvirtinti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas) ir nustatyti turto pardavimo tvarką. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška.
  5. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).
  6. Kasacinis teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad galimi atvejai, kai kreditoriai, turėdami skirtingus lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, priima sprendimus, kurie neužtikrina operatyvios bankroto proceso eigos ir dėl kurių neapibrėžtą laiką nerealizuojamas bankrutuojančios įmonės turtas. Kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (nutarimų nepriėmimas) gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai. Nustatęs, kad kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją, arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą. Tam turi būti konstatuotas bankroto proceso vilkinimas ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas ne tik teismo galimybių įsiterpti į kreditorių kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą išimtinumas, bet ir teismo įsiterpimui būtinos sąlygos – bankroto proceso vilkinimo bei kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimo, konstatavimas.
  7. Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas panaikino 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo sprendęs, kad kreditorių susirinkimas nustatė nepagrįstai didelę parduodamo turto kainą, nenustatęs realios parduodamo turto vertės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės šiuo atveju nesudarė pakankamo pagrindo teismui kištis į kreditorių autonomijos principo įgyvendinimą, sprendžiant dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos.
  8. Minėta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkime dalyvavo net 93,88 proc. balsų turintys bendrovės kreditoriai, kurių reikalavimus bendrovei yra patvirtinęs teismas, ir nors skundžiamas nutarimas buvo priimtas ne visų susirinkime dalyvavusių kreditorių balsais, tačiau nei vienas kitas kreditorius, išskyrus apskundimo terminą be svarbių priežasčių praleidusį pareiškėją, skundo dėl 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkime priimto nutarimo 3 – uoju darbotvarkės klausimu nepateikė, tuo tarpu pritarimą pareiškėjo skundui taip pat išreiškė tik dar vienas bendrovės kreditorius – VĮ Turto bakas, turtintis vos 0,94 proc. balsų.
  9. Sutiktina, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta pradinė turto pardavimo kaina smarkiai viršija turto vertę, nustatytą šio turto vertinimo ataskaitoje, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas galėtų pažeisti kreditorių teises ir teisėtus interesus, taip pat ir teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principus. Kasacinio teismo praktikoje pažymimas ekonominio naudingumo aspektas bankroto procese, t. y. kad bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai gautų didesnę ekonominę naudą ir didesne apimtimi tenkintų kreditorių reikalavimus, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Siekdami šio tikslo kreditoriai gali bandyti turtą parduoti didesne, nei vertintojo nustatyta, kaina, ką iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas. Mėginimas bendrovės turtą parduoti kuo didesne kaina, jeigu tai nėra susiję su nesąžiningu siekiu vilkinti turto pardavimo procedūrą, atitinka bankroto proceso efektyvumo siekį, leidžiantį pasiekti vieną esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų.
  10. Pažymėtina, kad procesinę pareigą įrodyti, jog kreditorių susirinkime nustatyta kaina bendrovės turto neįmanoma parduoti, turėjo pareiškėjas, tačiau į bylą įrodymai, sudarantys pagrindą vienareikšmiškoms išvadoms apie tokį turto pardavimo negalimumą pateikti nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto procesas (jos turto pardavimo procedūra) nėra užsitęsęs (bendrovės bankroto byla iškelta 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi, bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi, t. y. tik kiek mažiau nei prieš du mėnesius iki skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo, 2017 m. gruodžio 20 d. vykęs susirinkimas buvo pirmasis BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimas, kuriame buvo išspręstas bendrovės turto pardavimo kainos bei tvarkos patvirtinimo klausimas). Įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo teiginius apie kreditorių G. V. ir R. P. nesąžiningumą, jų siekį vilkinti bendrovės turto pardavimą, o tuo pačiu ir bendrovės bankroto procedūrą, į bylą pateikti nebuvo (CPK 178 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad skundžiamą nutarimą priėmę kreditoriai siekia kitų tikslų, o ne kuo didesne kaina parduoti bendrovės turtą bei kuo didesne apimtimi patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, ir tuo pačiu naikinti kreditorių balsų dauguma, įstatymo nustatyta tvarka priimtą nutarimą šiuo klausimu.
  11. Nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu, kadangi šios nutarimas buvo priimtas kreditoriams tinkamai realizuojant jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, dėl argumentų, susijusių su pareiškėjo siūlomos turto pardavimo tvarkos atitiktimi kreditorių ir bendrovės interesams ir dėl poreikio šiuo atveju teismui išspręsti kreditorių kompetencijai priskirtą klausimą detaliau nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad bylinėjimosi išlaidos suinteresuotų asmenų naudai priteistinos ne iš jo, o iš bankrutavusios bendrovės, kadangi suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidų susidarymą lėmė būtent pareiškėjo nepagrįsto skundo dėl 2017 m. gruodžio 20 d. BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkimo nutarimų teismui pateikimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Tenkinus suinteresuoto asmens G. V. atskirąjį skundą – panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą visiškai atmetus, perskirstomos šalių bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos – pareiškėjui E. Š. bylinėjimosi išlaidų nepriteisiant, o suinteresuotam asmeniui R. P. iš pareiškėjo E. Š. priteisiant 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat iš pareiškėjo E. Š. priteisiamos suinteresuotų asmenų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos: suinteresuotam asmeniui G. V. priteisiant 340 Eur už atskirojo skundo parengimą ir 340 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, viso – 680 Eur.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria teismas pripažino neteisėtu ir panaikino BUAB „Ignalinos autocentras“ 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu ir šį klausimą perdavė kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo E. Š. skundą dėl BUAB „Ignalinos autocentras“ 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 3 – uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo atmesti.

12Priteisti iš pareiškėjo E. Š. suinteresuoto asmens G. V. naudai iš viso 680 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, o suinteresuoto asmens R. P. naudai 605 Eur bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai