Byla 3K-3-246/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui J. G. dėl žalos atlyginimo ir atsakovo J. G. priešieškinį dėl kainos sumažinimo; trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas – Vilniaus apskrities viršininko administracija – kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. G. valstybei 2 378 340 Lt skolos, 514 860,44 Lt palūkanų ir 1 596 698,43 Lt delspinigių, iš viso – 4 489 898,87 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. dalyvavo Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione ir nusipirko 0,5100 ha valstybinės žemės sklypą Vilniuje ( - ), už 19 710 000 talonų (197 100 Lt); atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39 420 Lt, o pagal tos pačios dienos prašymą–pasižadėjimą ir 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktą įsipareigojo likusią kainos dalį sumokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d.; atsakovas iki 1994 m. gegužės 16 d. sumokėjo 65 246,50 Lt pirkimo kainos, iš viso – 74 663,50 Lt su palūkanomis ir delspinigiais, o vėliau įmokų nemokėjo ir iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjo visos žemės sklypo kainos. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas, pasirašydamas žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sutiko su šios sutarties sąlyga, jog likusi nesumokėta kainos dalis būtų perskaičiuojama atsižvelgiant į bendrąjį kainų indeksą Vyriausybės nustatyta tvarka, o nesumokėjus eilinio įnašo 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, skolos suma su palūkanomis ir delspinigiais būtų išieškota ne ginčo tvarka. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo nesumokėta žemės sklypo kainos dalis buvo indeksuota pagal Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. Nr. 45 ir 1994 m. balandžio 22 d. Nr. 382 įsakymus „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“, ir pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje esančius šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo dokumentus atsakovas skolingas valstybei indeksuotą nesumokėtos žemės sklypo kainos dalį – 2 378 340 Lt, nuo šios sumos apskaičiuotas palūkanas (514 860,44 Lt) ir delspinigius (1 596 698,43 Lt).

5Atsakovas pareiškė priešieškinį ir prašė sumažinti ginčo žemės sklypo kainą iki rinkos kainos, nurodytos Nekilnojamojo turto registro 2005 m. birželio 14 d. išraše, t. y. 360 000 Lt, o, atsižvelgus į jau sumokėtą kainos dalį, priteisti iš jo ieškovui 276 084 Lt. Atsakovas nurodė, kad, sužinojęs, jog ieškovas indeksavo žemės sklypo kainą taikydamas koeficientus 16,2 ir 20, jis ne kartą kreipėsi į ieškovą, prašydamas paaiškinti šių indeksacijos koeficientų pagrindus, taip pat nurodydamas, kad, šiuos pritaikius, žemės sklypo kaina išauga neprotingai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 1999 m. gegužės 3 d. ir 1999 m. gegužės 20 d. raštais jis pranešė ieškovui, jog atsisako žemės sklypo bei sumokėtų pinigų valstybės naudai, tačiau žemės sklypo paėmimas į laisvos žemės fondą nebuvo tinkamai įformintas notarine sutartimi, o buvo priimtas administracinis aktas – apskrities viršininko 2001 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. 1443-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“, kuris liko neįgyvendintas ne dėl atsakovo kaltės. Atsakovo teigimu, nepaisant šalių susitarimų, atsižvelgiant į tai, kad apie neprotingą kainos padidėjimą atsakovas sužinojo po sutarties pasirašymo, o sutarties sudarymo metu to negalėjo numatyti, kaina turi būti sumažinta iki protingumo kriterijus atitinkančios žemės sklypo rinkos kainos, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6. 204 straipsnis, 6.313 straipsnio 4 dalis).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo valstybei 2 378 340 Lt skolos, 514 860,44 Lt palūkanų, 50 000 Lt delspinigių, 30 000 Lt žyminio mokesčio ir 36,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje konstatavo, jog kai yra pasirašytas šalių prašymas–pasižadėjimas ir sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, akivaizdu, kad susitarta dėl dviejų sąlygų: skolos privalomo indeksavimo bei indekso dydžio, ir nėra pagrindo kitaip aiškinti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2004). Teismas pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymuose „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medyno tūrio kainos indeksavimo“ nustatyta, jog, perkant žemę išsimokėtinai, kai pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992 m. kovo 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., skolos likutis indeksuojamas atitinkamai indeksais 16,2 ir 20, todėl ieškovo reikalavimai dėl skolos skaičiavimo ir šios dydžio pagrįsti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnio 5 dalis). Teismo nuomone, priešieškinis nepagrįstas, nes privatizavimo procesas vykdomas pagal imperatyviąsias viešosios teisės normas, kurių laikymasis taip pat yra viešojo intereso dalis, ir pagal šias normas valstybės turtas privatizuojamas tik įstatymų nustatytais būdais bei tvarka. Teismas nurodė, kad nesutinka su atsakovo argumentais, jog ginčo atveju turėtų būti vadovaujamasi civilinės teisės normomis dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir žemės sklypas turėtų būti vertinamas pagal Nekilnojamojo turto registro nustatytas arba kokias kitas rinkos kainas, nes tokiu atveju nebūtų pasiektas vienas iš privatizavimo tikslų – gauti kuo didesnes pajamas, neturėtų prasmės aukcionų organizavimas ir pan. Teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas netinkamai bendradarbiavo su atsakovu, sprendžiant sklypo kainos klausimus, nes iš bylos medžiagos matyti, jog pats atsakovas, anksčiau siekęs sutarties nutraukimo, to atsisakė. Kartu teismas nurodė, kad yra pagrindas sumažinti priteistinus iš atsakovo delspinigius, nes ieškovo prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės, be to, prievolė iš dalies įvykdyta, o ieškovas nepateisinamai ilgai laukė visiško prievolės įvykdymo, nors galėjo imtis priemonių susigrąžinti skolą anksčiau (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 9 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pagal pirminės redakcijos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ 2.6.1 punktą likusi nesumokėta žemės sklypo kainos vertė tikslinama, kai bendras vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksas neindeksuotu žemės kainos laikotarpiu padidėjo daugiau kaip 0,2; šis indeksas nustatomas palyginus einamųjų metų birželio ir gruodžio mėn. kainas su 1993 m. birželio mėn. kainomis ir juo indeksuojama žemės kaina. Bendrąjį vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksą nustato Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kasmet pateikia jį Žemės ūkio ministerijai ne vėliau kaip sausio ir liepos mėn. 15 dienos. Kolegija pažymėjo, kad pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintos Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarkos 14 punktą, pasirašydamas žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas privalo pateikti: notariškai patvirtintą susitarimą pirkti žemės (miško) sklypą, jeigu žemės sklypą perka keli asmenys; pasižadėjimą sumokėti skolą ir palūkanas už perkamą žemę ir mišką, kai žemė ir miškas perkami išsimokėtinai. Be to, nurodytame punkte nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia, jeigu perkant išsimokėtinai joje nenurodoma, jog skolos likutis turi būti perskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į bendrąjį vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksą. Kolegija nurodė, kad Žemės ūkio ministerija, remdamasi įvardytais Vyriausybės nutarimais, Statistikos departamento pateiktais duomenimis, 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 45 „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“ (įsigaliojo 1994 m. sausio 29 d.) 3.2 punkte nustatė, kad, perkant žemę išsimokėtinai, skolos likutis (pasižadėjime nurodyta pradinė suma) indeksuojamas atsižvelgiant į pasižadėjimo pasirašymo datą; jei pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992 m. kovo 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d. (taip yra nagrinėjamoje byloje), tai, perskaičiuojant skolos likutį, taikomas 16,2 indeksas. Šis kainų indeksas turėjo būti taikomas nuo 1994 m. vasario 1 d. iki 1994 m. liepos 31 d. Nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. išperkamos valstybinės žemės skolos likutis buvo indeksuojamas pagal Žemės ūkio ministerijos 1994 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 382 3.2 punktą, taikant 20 indeksą. Kolegija pažymėjo, kad nurodyti Žemės ūkio ministerijos įsakymai nepanaikinti, nepripažinti neteisėtais ar prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl taikytini nagrinėjamoje byloje. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovas, kuriam atstovauja advokatas, nepateikė pagrįsto prašymo kreiptis į administracinį teismą dėl Žemės ūkio ministerijos įsakymų, reglamentuojančių kainos indeksavimą, atitikties įstatymams ir Vyriausybės teisės norminiams aktams, o teismas neturi pagrindo abejoti dėl minėtų teisės aktų atitikties įstatymams ir savo iniciatyva kreiptis į nurodytą teismą (CPK 3 straipsnio 1, 4 dalys). Kolegija nurodė, kad, atsižvelgus į atsakovo sumokėtą kainos už išperkamą valstybinę žemę dalį, nuo 1994 m. vasario 1 d. iki 1994 m. liepos 31 d. jo mokėtinas indeksuotas kainos likutis buvo 2 136 026,70 Lt ((197 100 – 65 246,50) x 16,2), o nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. – 2 637 070 Lt ((197 100 – 65 246,50) x 20), taigi ieškovo prašoma priteisti skola už ginčo žemės sklypą yra mažesnė, negu būtų apskaičiuota pagal teisės aktus, kuriais remiasi ieškovas. Kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatas parduodamo turto kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai taikomos valstybės reguliuojamos kainos (1964 m. CK 256 straipsnis), taigi įstatymuose buvo nurodyta galimybė koreguoti kainą, tai ir padaryta nurodytais Vyriausybės ir Žemės ūkio ministerijos poįstatyminiais teisės aktais. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovo ieškovui pagal sutartį likusią nesumokėtą žemės sklypo indeksuotą kainą, palūkanas bei sumažintus delspinigius. Kolegija taip pat nurodė, kad teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį dėl žemės sklypo kainos sumažinimo, nurodęs, jog sutartimi šalys buvo susitarusios dėl esminių sutarties sąlygų, tarp jų – dėl sutarties kainos ir jos indeksavimo; teismas negali pakeisti imperatyviųjų nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, juolab kad ginčo žemės sklypas įgytas privatizuojant jį viešo aukciono būdu. Be to, bylos duomenimis, ginčo žemės sklypą pagal projektinę dokumentaciją numatyta skirti nekenksmingos statybos įmonei su prekybos bei tarnybinėmis patalpomis statyti, t. y. komercinės paskirties statiniui statyti, šis sklypas yra Vilniaus mieste, pramoninėje jo dalyje. Dėl to, kolegijos nuomone, pagal sutartį indeksuota 51 aro ginčo žemės sklypo Vilniaus mieste kaina iš esmės neprieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams ir nesuteikia ieškovui ekonominio pranašumo prieš atsakovą. Kolegijos nuomone, atsakovo pateikti įrodymai, kad ginčo žemės sklypo rinkos kaina – apie 360 000 Lt, nepaneigia išdėstytų argumentų dėl realios ginčo žemės sklypo kainos ir jos augimo tendencijų, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas iš pradžių (pritaikius indeksaciją) buvo nutaręs atsisakyti ginčo žemės sklypo valstybės naudai, vėliau pakeitė nuomonę. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovas, pateikdamas priešieškinyje argumentus dėl žemės sklypo kainos sumažinimo, iš esmės kalba apie esminę klaidą sudarant ginčo sandorį; teismo sprendimas šioje byloje neužkerta atsakovui kelio, jeigu jis mano, kad yra pagrindas, pareikšti ieškovui ieškinį CK 1.90 straipsnio ar kitais pagrindais.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovas J. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Teismai pažeidė CK 6.223 straipsnį. Sutarties laisvės principas leidžia šalims pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas; kai šalims nepavyksta susitarti dėl sutarties pakeitimo, sutartis pagal vienos iš šalių ieškinį gali būti pakeista teismo tvarka (CK 6.223 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinęs konkrečiu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, pagrindą sutarčiai pakeisti konstatuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2007). Byloje nustatyta, kad kasatorius ne kartą kreipėsi į ieškovą, prašydamas taikiai išspręsti ginčą dėl sutarties kainos, pakeisti sutartį ir nustatyti kainą pagal Registrų centro individualaus žemės sklypo vertinimo akte nurodytą ginčo žemės sklypo kainą. Teismai nevertino kasatoriaus ir ieškovo derybų dėl sutarties pakeitimo, taip pat neanalizavo, ar kasatoriaus nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pakeisti sutartį teismo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2007).

122. Teismai pažeidė CK 6.186 straipsnio 3 dalį, 6.204 straipsnį. Kasatorius, prašydamas teismo pakeisti sutartį, rėmėsi tuo, kad, sudarydamos ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutartį, šalys susitarė dėl žemės sklypo kainos, kuri atitiko tuo metu buvusias analogiškų žemės sklypų rinkos kainas, tačiau, praėjus mažiau negu vieneriems metams po sutarties sudarymo ir ieškovui indeksavus kainos likutį, ši padidėjo daugiau negu 20 kartų (nuo 121 983 Lt iki 2 444 916 Lt); kasatorius šią aplinkybę sužinojo jau po sutarties sudarymo; nurodytos aplinkybės kasatorius negalėjo protingai numatyti sudarydamas sutartį, ir jeigu būtų šią numatęs, nebūtų sudaręs ginčo sutarties; įvardytos aplinkybės kasatorius negalėjo ir negali kontroliuoti, nes žemės kaina nustatyta ieškovo vienašališkai; kasatorius nebuvo prisiėmęs nurodytų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 straipsnio 2 dalis). Teismai nenustatinėjo ir netyrė bylos aplinkybių tam, kad nuspręstų, yra ar ne ginčo atveju CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2007), taip pat nenustatė, ar kasatorius iš esmės negauna to, ką tikėjosi gauti pagal sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-658/2005). Be to, ginčo sutartis buvo parengta ieškovo, nederinant jos su kasatoriumi, taigi šis įgijo teisę reikalauti pakeisti sutartį ir pagal CK 6.186 straipsnio 3 dalį, nes indeksuota sutarties kaina reiškia šalių lygybės ir interesų pusiausvyros principą pažeidžiančią sutarties sąlygą, prieštarauja teisingumui, protingumui, sąžiningumui.

133. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio, 6.228 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėtų lūkesčių principą. Teismai nevertino kasatoriaus padėties, kai ieškovas vienašališkai pakeitė sutarties kainą, nors kasatorius nurodė, kad, patenkinus ieškinį, būtų akivaizdi esminė ieškovo ir kasatoriaus nelygybė ekonominiu požiūriu: ieškovas gautų už ginčo žemės sklypą 4 489 898,87 Lt, o kasatorius, sumokėjęs nurodytą sumą, įgytų žemės sklypą, kurio rinkos vertė – 360 000 Lt, taigi ieškovas gautų be pagrindo daugiau kaip 4 mln. pajamų (CK 6.228 straipsnio 2 dalis). Be to, teismai nepagrįstai netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, nenustatinėjo tikrųjų ginčo sutarties šalių ketinimų ir tikslų, sutarties sudarymo aplinkybių (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Akivaizdu, kad ginčo sutarties šalys tikėjosi lygiavertės ekonominės naudos, t. y. ieškovas, parduodamas ginčo žemės sklypą, tikėjosi gauti pajamų, artimų pajamoms, gaunamoms pardavus analogiškus žemės sklypus pagal rinkos kainas visiško sutarties įvykdymo metu, o ieškovas – įsigyti žemės sklypą kaina, artima analogiškų sklypų rinkos kainoms visiško atsiskaitymo pagal sutartį metu. Ši pusiausvyra, ieškovui indeksavus sutarties kainą, buvo iš esmės iškreipta šio naudai. Ginčo sutarties sudarymo metu žemės sklypo kaina atitiko rinkos kainą (netgi buvo aukštesnė) ir buvo priimtina kasatoriui. Dėl tuo metu numanomos infliacijos kasatorius sutiko, kad sutarties kainos likutis būtų perskaičiuojamas pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypų paradavimo ir nuomos tvarkos“ nuostatas, atsižvelgiant į bendrąjį kainų indeksą. Bendrasis kainų indeksas (vartotojų kainų indeksas) viešai skelbiamas Statistikos departamento prie Vyriausybės ir yra pagrindinis infliacijos rodiklis, parodantis vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Kai ekonominė situacija susiklostė taip, kad, siekiant atkurti infliacijos sukeltas pasekmes rinkos ekonominiame sektoriuje, reikėjo taikyti vartotojų kainų indeksą, kasatorius tikėjosi tokių pasekmių, kad jo galimybė sumokėti žemės sklypo likusią kainą po šios indeksavimo išliks tokia pati, kokia buvo sutarties pasirašymo metu, nes atitinkamai bus indeksuojamos ir jo gaunamos pajamos. Ieškovas, pritaikęs 16,2 ir 20 koeficientus žemės sklypo likusiai sumokėti kainai indeksuoti, nepagrįstai iškreipė kasatoriaus pajamų ir išlaidų pusiausvyrą dėl to, kad pagal tokio dydžio koeficientus nebuvo ir negalėjo būti indeksuojama visa Lietuvos kainų sistema ir asmenų pajamos, nes nurodytu laikotarpiu infliacija buvo tik 45,1 proc. Teismai neanalizavo nurodytų aplinkybių ir nenustatinėjo, ar nurodytos aplinkybės nereiškia kasatoriaus teisėtų lūkesčių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Teismai negynė teisėtų kasatoriaus lūkesčių, nors kiekviena iš sutarties šalių, siekdama iš sutarties kylančių tikslų, gali protingai numatyti ir tikėtis tam tikrų kontrahento veiksmų, atitinkančių sutarties šalių teisėtus lūkesčius ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-723/2003; 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-813/2003).

144. Teismai, spręsdami šalių ginčą, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis; CPK 3 straipsnio 1 dalis), taip pat CK 1. 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad civilinės teisės gali būti apribotos teismo, jeigu toks apribojimas būtinas apsaugoti asmens turtui, teisėms ir teisėtiems interesams. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teismai, vadovaudamiesi nurodytais principais, turėjo pagrindą apriboti ieškovo iš sutarties atsiradusią teisę gauti 4 489 898,87 Lt.

155. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad indeksuota ginčo žemės sklypo kaina – 2 378 340 Lt – neprieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir nesuteikia ieškovui perdėto pranašumo. Registrų centras, atlikęs individualų ginčo žemės sklypo vertinimą pagal ieškovo užsakymą, nustatė, kad šio sklypo rinkos vertė 2006 m. sausio 12 d. – 360 000 Lt. Akivaizdu, kad ieškovo reikalavimas, kad atsakovas sumokėtų likusią žemės sklypo kainą, kuri daug kartų viršija visą šio sklypo kainą, suteikia ieškovui ekonominį pranašumą, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą. Teismai neįvertino Statistikos departamento prie Vyriausybės 2006 m. lapkričio 3 d. rašte dėl vartotojų kainų indeksų pateiktų faktų, kad vartotojų kainų indeksas 1992 m. gruodžio mėn. buvo 164,7, 1993 m. gruodžio mėn. – 288,7, 1994 m. gruodžio mėn. – 145,1. Skaičiavimams atlikti naudojamas koeficientas gaunamas vartotojų kainų indeksą dalijant iš 100, taigi 1992 m. šis koeficientas buvo 1,6, 1993 m. – 2,8, 1994 m. – 1,4. Tuo tarpu ginčo žemės sklypo kainai indeksuoti buvo pritaikyti koeficientai 16,2 ir 20.

166. Lietuvos Respublika, atstovaujama Žemės ūkio ministerijos, indeksuodama ginčo žemės sklypo kainą pagal koeficientus 16,2 ir 20, o po to, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pareikšdama kasatoriui reikalavimą atlyginti neva 4 489 898,87 Lt patirtą žalą, nurodytais veiksmais pažeidė Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatas dėl privačios nuosavybės apsaugos, asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo nuostatas dėl privačios nuosavybės apsaugos. Valstybė pažeidė kasatoriaus nuosavybės teisę dėl to, kad perleido nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą pagal sutartį, kurioje nustatyta, jog sklypo kaina bus indeksuota atsižvelgiant į bendrąjį kainų, t. y. vartotojų kainų, indeksą, tačiau, nors šis indeksas buvo 1992 m. – 1,6, 1993 m. 2,8, 1994 m. –1,4, valstybė vienašališkai indeksavo ginčo žemės sklypo kainą pagal indeksus 16,2 ir 20, taip pareikalaudama, kad atsakovas sumokėtų keletą kartų didesnę už nustatytą sutartyje kainą. Tai lėmė esminį kasatoriaus nuosavybės teisės suvaržymą, faktiškai reiškia nuosavybės teisės atėmimą. Be to, teismui nustačius kasatoriaus pareigą sumokėti daugiau negu dešimt kartų didesnę už rinkos vertę ginčo žemės sklypo kainą, kasatorius neteks ne tik nuosavybės teisės į šį sklypą, bet ir viso kito turimo turto bei dar liks skolingas valstybei.

17Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 6 dalį Vilniaus apskrities viršininkas įpareigotas valdyti, naudoti jam patikėjimo teise perduotą žemę ir ja disponuoti tik įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomenės naudai. Dalyvaudamas civiliniuose santykiuose, apskrities viršininkas negali keisti teisės aktų nustatyta tvarka sudarytų sutarčių, tam tikrų jų sąlygų taip, kad šios būtų naudingos vienam fiziniam asmeniui, nes tai pažeistų visuomenės interesus. Dėl to kasatoriaus, neįvykdžiusio 1993 m. balandžio 6 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų nustatytais terminais, argumentai dėl sutartyje nustatytos kainos dalies sumažinimo šalių susitarimu yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad kasatorius neginčijo teisės aktų (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 45 ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 382), pagal kuriuos ieškovas buvo įpareigotas indeksuoti kasatoriui parduoto žemės sklypo kainą, šie aktai yra galiojantys, todėl jų privalu laikytis.

18Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

191. Teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas 1992 m. spalio 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai. Valstybinė žemė parduodama tik įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad žemės reformos vykdymas yra viešasis interesas, todėl valstybinė žemė parduodama griežtai laikantis Žemės reformos įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2007).

202. Kasatoriaus argumentai dėl žemės pirkimo–pardavimo kainos sumažinimo nepagrįsti. Pagal Kainų įstatymo 3 straipsnį Vyriausybė vykdo valstybinį kainų reguliavimą, nustatydama kai kurių prekių ar paslaugų aukščiausią ar žemiausią kainas. Valstybinės reikšmės prekių, tarp jų ir žemės, kainas bei tarifus tvirtina ir jų lygį nustato Vyriausybė (Vyriausybės 1991 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 464 patvirtintos Laikinosios kainų ir tarifų reguliavimo tvarkos 5.1 punktas, 1994 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 77 patvirtintos Kainų ir tarifų reguliavimo tvarkos 3.3 punktas). Nagrinėjamu atveju teismai, vertindami ginčo žemės kainą, negalėjo šios vertinti pagal verslo praktiką, nes valstybinės žemės pardavimo kainą nustato imperatyviosios teisės normos. Teismai nustatė, kad apskrities viršininkas, nustatydamas ginčo žemės kainą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Be to, teisės aktuose, reglamentuojančiuose žemės reformos vykdymą, apskrities viršininkui nesuteikta įgaliojimų keisti valstybinės žemės pardavimo kainą.

213. Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies. Bylos duomenimis, ginčo žemės sklypas yra Vilniaus mieste, pagal projektinę dokumentaciją jis skirtas komercinės paskirties statiniui statyti, ir jo kaina neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams ir nesuteikia ieškovui ekonominio pranašumo prieš atsakovą.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacijos pagrindais šioje byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypo, parduoto aukcione išsimokėtinai, kainos nustatymo aiškinimo ir taikymo klausimai.

25Byloje priimtuose teismų spendimuose nustatyta, kad kasatorius (atsakovas) 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione nusipirko 0,5100 ha valstybinės žemės sklypą Vilniuje (duomenys neskelbtini) už 19 710 000 talonų (197 100 Lt). Atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39 420 Lt; pagal tos pačios dienos prašymo – pasižadėjimo 1.2.2 punktą bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktą įsipareigojo likusią kainos dalį sumokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d. Pagal prašymo–pasižadėjimo 2 punktą bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties 26 punktą atsakovas sutiko, kad skolos likutis, atsižvelgiant į bendrąjį kainų indeksą, būtų perskaičiuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismai, remdamiesi mokėjimo dokumentais, nustatė, kad kasatorius (atsakovas) iki 1994 m. gegužės 16 d. sumokėjo 65 245,50 Lt pirkimo kainos (su palūkanomis ir delspinigiais iš viso – 74 663,50 Lt); vėliau įmokos nebuvo mokamos. Teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad šalių ginčas kilęs dėl išperkamos valstybinės žemės likusios nesumokėtos kainos indeksavimo teisėtumo.

26Žemės reformos įstatymo II skyriaus 8 straipsnyje, reglamentavusiame žemės pardavimą piliečiams, nustatyta, kad perkamos žemės ir miško kainą bei mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų ne žemės ūko veiklai aukcionų nuostatų 21 punkto 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad, aukciono dalyviui pareiškus norą pirkti žemės sklypą išsimokėtinai, aukciono organizavimo grupė pildo prašymą–pasižadėjimą pagal šių nuostatų 5 priedą. Be to, nurodyto Vyriausybės nutarimo 7.3 punkto 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis laikoma negaliojančia (išskyrus 9.2 punkte nurodytą atvejį), jeigu joje nenurodoma, jog įsiskolinimo likutis priklauso nuo nustatyta tvarka skelbiamo bendrojo kainų indekso ir turi būti perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Kasatorius pirko žemės sklypą išsimokėtinai, pasirašė prašymą–pasižadėjimą ir sutiko, kad skolos likutis, atsižvelgiant į bendrąjį kainų indeksą, būtų perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka (prašymo–pasižadėjimo 2 punktas).

27Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ 2.6 punkte buvo nustatyta, kad likusi nesumokėta žemės sklypo kainos vertė tikslinama, kai bendrasis vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksas neindeksuotu žemės kainos laikotarpiu padidėjo daugiau kaip 0,2; šis indeksas nustatomas palyginus einamųjų metų birželio ir gruodžio mėnesių kainas su 1993 metų birželio mėnesio kainomis ir juo indeksuojama žemės kaina. Kainų indeksą nustato Statistikos departamentas prie Vyriausybės ir kasmet pateikia jį Žemės ūkio ministerijai ne vėliau kaip sausio ir liepos mėnesių 15 dieną. Žemės ūkio ministerija, remdamasi nurodytais Vyriausybės nutarimais, Statistikos departamento pateiktais duomenimis, 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 45 „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“ 3.2 punkte nustatė, kad, perkant žemę išsimokėtinai, skolos likutis indeksuojamas atsižvelgiant į pasižadėjimo pasirašymo datą, ir kai pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992 m. kovo 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., tai, perskaičiuojant skolos likutį, taikomas indeksas 16,2. Šis kainų indeksas turėjo būti taikomas nuo 1994 m. vasario 1 d. iki 1994 m. liepos 31 d. Vėliau skolos likutis buvo indeksuojamas pagal Žemės ūkio ministerijos 1994 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 382 3.2 punktą, taikant indeksą 20. Nurodytas indeksas turėjo būti taikomas nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d.

28Atsakovas (kasatorius), nesutikdamas su likusia sumokėti žemės sklypo kaina, kuri apskaičiuota indeksuojant skolos likutį teisės aktų nustatyta tvarka, nurodė, kad tokia kaina yra neprotingai didelė, tokiu indeksavimu pažeisti teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo principai, valstybė įgijo nepagrįstai didelį ekonominį pranašumą. Dėl to atsakovas, remdamasis CK normomis (CK 6.204 straipsniu, 6.313 straipsnio 4 dalimi ir kt.), prašė vadovautis Registrų centro nustatyta ginčo žemės sklypo rinkos verte (360 000 Lt) bei sumažinti mokėtiną kainos likutį. Bylą nagrinėję teismai, netenkindami atsakovo (kasatoriaus) priešieškinio reikalavimo, pažymėjo, kad prašomas priteisti indeksuotos skolos už žemės sklypą likutis atitinka šio vertę. Teismai nurodė, kad ginčo žemės sklypas pagal projektinę dokumentaciją numatytas nekenksmingos statybos įmonei su prekybos bei tarnybinėmis patalpomis statyti, t. y. komercinės paskirties statiniui statyti; šis sklypas yra Vilniaus mieste, pramoninėje dalyje. Remdamiesi nurodytais argumentais, teismai padarė išvadą, kad 0,5100 ha ginčo žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste, kaina iš esmės neprieštarauja CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems principams, nesuteikia ekonominio panašumo valstybei. Be to, teismai pažymėjo, kad atsakovas (kasatorius) neginčijo tesės aktų (Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 45 ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 382), pagal kuriuos indeksuotas skolos likutis už parduotą žemės sklypą, bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius. Bylą nagrinėję teismai taip pat pažymėjo, kad įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta valstybinės žemės kaina negali būti keičiama; tai, jog valstybės turto kainą nustato valstybė, buvo įtvirtinta ir ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 256 straipsnyje. Teismų konstatuota ir tai, kad atsakovas (kasatorius), siekęs sutarties nutraukimo, vėliau to atsisakė.

29Teisėjų kolegija sutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl teisės taikymo reglamentuojant ginčo santykius. Kasatorius (atsakovas) žemės sklypą įsigijo aukcione, privatizuodamas valstybės turtą. Valstybei priklausantis turtas gali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais būdais ir tvarka (Žemės reformos įstatymo II skyriaus 8 straipsnio 3 dalis).

30Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį šio žemės sklypo kainą sudarė ne tik nustatyta daikto kaina talonais (19 710 000 talonų), bet ir susitarimas pirkti žemės sklypą išsimokėtinai bei sutikimas, kad nesumokėtos kainos likutis, atsižvelgiant į bendrąjį kainų indeksą, būtų perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad abi šios kainos dalys sudaro parduoto valstybinės žemės sklypo išsimokėtinai kainą. Aptarti įstatymai ir kiti teisės aktai reglamentavo valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn tvarką, taip pat kainos nustatymą.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai yra parduodamas valstybės turtas, sutarties šalys yra saistomos teisės normų nustatytos kainos apskaičiavimo. Pagal CPK 3 straipsnio 4 dalį teismas, nustatęs, kad atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, turi teisę nesivadovauti tokiu teisės aktu arba kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą. Bylą nagrinėję teismai nepadarė tokios išvados, kasatorius ir jo atstovas taip pat nelaikė ir kasaciniame skunde nenurodo, kad norminiai aktai (Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 45 ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. 382, pagal kuriuos indeksuotas skolos likutis už parduotą ginčo žemės sklypą, ir pan.) neatitiktų įstatymo ar Vyriausybės teisės norminio akto, ir nemanė, jog būtina kreiptis į administracinį teismą.

32Minėta, kad valstybinės žemės pardavimą ir kainos nustatymą reglamentavo Žemės reformos įstatymas, aptarti Vyriausybės nutarimai bei Žemės ūko ministerijos 1994 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 45, 1994 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. 382 „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medyno tūrio kainos indeksavimo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės turtas yra viešosios nuosavybės teisės objektas, todėl įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyti specialūs reikalavimai perleidžiant šį turtą kitų asmenų privačion nuosavybėn. Tokią poziciją yra išsakęs kasacinis teismas, taikydamas nurodytus teisės aktus panašioje teisinėje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2004).

33Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, nepagrįstai netaikė CK normų dėl sutarties sąlygos (kainos) pakeitimo, nors priteistas skolos dydis suteikia ekonominį pranašumą valstybei.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad, vertinant žemės sklypo vietą, jo paskirtį ir kt., priteisiama nesumokėta kaina už 1992 m. spalio 31 d. aukcione kasatoriaus (atsakovo) įsigytą žemės sklypą Vilniuje (duomenys neskelbtini) (2 378 340 Lt skolos, 514 860,44 Lt palūkanų, 50 000 Lt delspinigių) nustatyta nepažeidžiant nurodytų principų.

35Teisėjų kolegija nurodo, kad negalima visiškai sutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pagal aptartus teisės aktus nustatytas nesumokėtos ginčo žemės sklypo kainos likutis atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nerodo valstybės ekonominio pranašumo prieš valstybinės žemės sklypo pirkėją (kasatorių). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta realios nurodyto žemės sklypo rinkos kainos, todėl kasacinis teismas neturi teisinės galimybės spręsti dėl to, ar tinkamai taikyti CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai ir CK normos dėl sutarties sąlygų (kainos) pakeitimo ginčo atveju (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK normos dėl sutarties sąlygos (nagrinėjamu atveju – kainos) pakeitimo galėtų būti taikomos nustačius, jog skolos dydis konkrečiu atveju suteikia ekonominį pranašumą valstybei šios ir kasatoriaus (atsakovo) sudarytame valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sandoryje, atsižvelgiant į žemės sklypo paskirtį (komercinės paskirties statiniui statyti), buvimo vietą (Vilniaus miesto pramoninė dalis) ir kitus individualius šio sklypo požymius, lemiančius realią rinkos kainą (pvz., užstatymo aukštingumą ir pan.), taip pat pardavimo aukcione išsimokėtinai tikslą – vykdyti komercinę veiklą, sutarties šalių teises ir pareigas dėl sutarties vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik kasatoriaus nurodyta 360 000 Lt kaina (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis) negali būti laikoma realia ginčo žemės sklypo rinkos kaina. Kitų duomenų dėl nurodyto žemės sklypo realios rinkos kainos, atsižvelgiant į sklypo specifiką, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius (atsakovas), pateikęs Registrų centro duomenis dėl ginčo žemės sklypo vertės, neįrodinėjo realios šio žemės sklypo kainos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, taikant teisę ginčo santykiams reglamentuoti, būtina nustatyti teisiškai reikšmingus faktus: realią ginčo žemės sklypo rinkos kainą, atsižvelgiant į anksčiau pažymėtus ir kitus galimus šio konkretaus sklypo požymius, taip pat kitas teismo laikytinas svarbiomis aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisės aiškinimo ir taikymo principai leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir taip sumažinti neigiamus pozityviosios teisės sukeliamus padarinius.

36Dėl nurodytų trūkumų (ne visiškai tinkamo materialiosios teisės normų taikymo, kai nėra nustatyta teisiškai reikšmingų faktų) apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti trūkumai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

37Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2007; 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-658/2005).

38Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovautis Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nes kasacinio teismo pateikti teisės išaiškinimai privalomi teismams tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurią išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Kasatoriaus nurodytose kasacinio teismo nutartyse išspręstos kitokios teisinės situacijos, kurios lėmė atitinkamų CK normų dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir kt., aiškinimą ir taikymą. CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimų nagrinėjamoje byloje nekonstatuotina.

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu, 275 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

41Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

42Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas – Vilniaus apskrities viršininko administracija – kreipėsi į... 5. Atsakovas pareiškė priešieškinį ir prašė sumažinti ginčo žemės... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovo... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovas J. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 11. 1. Teismai pažeidė CK 6.223 straipsnį. Sutarties laisvės principas leidžia... 12. 2. Teismai pažeidė CK 6.186 straipsnio 3 dalį, 6.204 straipsnį. Kasatorius,... 13. 3. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio, 6.228 straipsnio 2 dalies nuostatas,... 14. 4. Teismai, spręsdami šalių ginčą, nesivadovavo teisingumo, protingumo,... 15. 5. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir dėl... 16. 6. Lietuvos Respublika, atstovaujama Žemės ūkio ministerijos, indeksuodama... 17. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apskrities viršininko... 18. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities... 19. 1. Teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas 1992 m. spalio 31 d.... 20. 2. Kasatoriaus argumentai dėl žemės pirkimo–pardavimo kainos sumažinimo... 21. 3. Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies. Bylos duomenimis, ginčo... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus... 25. Byloje priimtuose teismų spendimuose nustatyta, kad kasatorius (atsakovas)... 26. Žemės reformos įstatymo II skyriaus 8 straipsnyje, reglamentavusiame žemės... 27. Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl parduodamos... 28. Atsakovas (kasatorius), nesutikdamas su likusia sumokėti žemės sklypo kaina,... 29. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl teisės... 30. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal ginčo žemės sklypo... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai yra parduodamas valstybės... 32. Minėta, kad valstybinės žemės pardavimą ir kainos nustatymą reglamentavo... 33. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnio... 35. Teisėjų kolegija nurodo, kad negalima visiškai sutikti su teismų... 36. Dėl nurodytų trūkumų (ne visiškai tinkamo materialiosios teisės normų... 37. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovautis Aukščiausiojo Teismo suformuota... 39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007... 41. Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.... 42. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...