Byla 3K-3-249/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aloyzo Marčiulionio ir Prano Žeimio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl pažeistų teisių gynimo, įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, bei pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį atsakovams R. P., E. K., E. K., A. K., J. M., L. K., M. K., V. J., J. K., M. S. (A. S. teisių perėmėja), J. K., VĮ Registrų centrui dėl dovanojimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisinės registracijos panaikinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti būtinus veiksmus jos faktiškai naudojamam 0,10 ha žemės sklypui prie prekybos paviljono Vilniuje, (duomenys neskelbtini), suformuoti, medžiagą perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ir jį įpareigoti sudaryti su ieškove žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį per vieną mėnesį nuo dokumentų gavimo dienos. Ieškovė nurodė, kad pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklauso jai nuosavybės teise, todėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija; Žin., 2004, Nr. 167-6128, toliau – ir Nutarimas) nustatytą reglamentavimą ji turi teisę pirkti šį žemės sklypą. Ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą, tačiau gavo atsakymą, kad sklypo suformavimui nepritarta. 2004 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kuri jos raštą persiuntė Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau ši nepranešė apie priimtą sprendimą, todėl ieškovė laikė, kad jos prašymas atmestas. Ieškovė negali naudoti pastato pagal jo tiesioginę paskirtį, tinkamai jį eksploatuoti bei prižiūrėti, todėl laiko, kad dėl to yra pažeidžiama jos nuosavybės teisė.

5Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais: 1) E. K., E. K., A. K., J. M. ir R. P. 1998 m. liepos 22 d. sudarytą prekybos paviljono Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; 2) V. J. ir E. K., A. S. ir E. K., M. S. ir E. K., M. K. ir E. K., L. K. ir E. K., J. K. ir E. K. 1992 m. birželio 30 d. sudarytas statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis; 3) J. K. ir A. K. 1992 m. liepos 29 d. sudarytą dovanojimo sutartį; 4) panaikinti Nekilnojamojo turto registre prekybos paviljono Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, atliktą 1992 m. gegužės 1 d., 1992 m. rugpjūčio 18 d. ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Atsakovas nurodė, kad statinys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra laikinas, įregistruotas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (Žin., 1991, Nr. 23-630) patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 1 punkto reikalavimus, todėl neteisėtai; 1998 m. liepos 22 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovei perleista nuosavybės teisė į laikiną statinį, pažeidžia viešąjį interesą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

7Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti būtinus veiksmus bei suformuoti faktiškai naudojamą žemės sklypą prie prekybos paviljono Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir per vieną mėnesį perduoti medžiagą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui; teismas paliko nenagrinėtą ieškinio reikalavimą įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti suformuoto žemės sklypo prie pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir su tuo susijusius kitus reikalavimus; teismas atmetė priešieškinio reikalavimus. Teismas motyvavo, kad ieškovė turi teisę pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį įsigyti žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato šiam eksploatuoti, todėl ji pagrįstai prašė atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad būtų suformuotas žemės sklypas ir pakeistas Valakampių zonos detalusis planas, nes atsakovas turi šiuos darbus atlikti. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo priešieškinio argumentus, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis statinys yra laikinas; pažymėjo, kad nurodytas ieškovei nuosavybės teise priklausantis statinys neatitinka Statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija; Žin., 2001, Nr. 101-3597) 2 straipsnyje nustatyto laikino statinio apibūdinimo, taigi jis nėra laikinas. Teismas nurodė, kad statinio teisinė registracija gali būti panaikinta, tik pripažinus negaliojančiais dokumentus, kurių pagrindu ji atlikta. Tuo tarpu atsakovas, reikalaudamas panaikinti teisinę statinio registraciją, tokių dokumentų neginčija. Palikęs nenagrinėtą ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių sudaryti su ieškove valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, teismas motyvavo, kad šis atsakovas ieškovės teisių nepažeidė, nes atliko įstatymo nustatytus veiksmus – perdavė ieškovės prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažįsta, kad, gavusi reikiamus dokumentus, nustatyta tvarka ir terminu priimtų sprendimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Kolegija nurodė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija; Žin., 1997, Nr. 69-1735, toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija; Žin., 2004, Nr. 21-617) 20 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas, kuriose įtvirtinta, jog asmenims prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto ploto ir dydžio žemės sklypai, būtini statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Atsakovo argumentą, kad sklypas nėra numatytas ir suformuotas Valakampių pakrančių zonos detaliajame plane, kolegija pripažino neatitinkančiu pirmiau nurodytų teisė aktų reglamentavimo; norminiuose aktuose nenustatyta, kad, keičiant teritorijų detaliuosius planus, turi būti teismine tvarka nuginčytas savivaldybės valdybos sprendimas, kuriuo teritorijų detalusis planas patvirtintas; tokį sprendimą gali pakeisti valdyba, kai keičiamas ir tvirtinamas detalusis planas. Kolegija pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė turi teisę pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pirkti valstybinės žemės sklypą pastatui eksploatuoti; konkretų sklypo plotą turi nustatyti atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai motyvuota, kad nepagrįstas atsakovo nurodytas pagrindas atsisakyti suformuoti ieškovei žemės sklypą dėl to, jog ši teritorija detaliajame plane yra skirta visuomeniniams pastatams; toks atsakovo nurodytas pagrindas nenustatytas Žemės reformos įstatyme, taip pat Detaliųjų planų rengimo taisyklėse (patvirtintos Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, Žin., 2004, Nr. 79-2809; negalioja nuo 2006 m. spalio 27 d., Žin., 2006, Nr. 114-4364). Apeliacinio skundo argumentus, kad statinys laikinas, kolegija pripažino neatitinkančiais Statybos įstatymo 2 straipsnyje nustatyto laikino statinio apibūdinimo, taip pat Nekilnojamojo turto registro duomenų. Apeliacinio skundo argumentą, kad byla teisminga administraciniam teismui, kolegija laikė nepagrįstu; nurodė, kad byloje keliami ne tik administracinio pobūdžio, bet ir iš civilinių teisinių santykių – nuosavybės santykių – kylantys reikalavimai, todėl šis ginčas yra teismingas bendrosios (platesnės) kompetencijos teismui. Kolegija pripažino teisinga pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl priešieškinio nepagrįstumo. Atsakovas prašo pagal CK 1.81 straipsnį pripažinti negaliojančiais sudarytus dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorius, nes jais perleistos nuosavybės teisės į laikiną statinį. Kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto privatizavimo komisija aukcione pastatą pardavė E. K., 1992 m. kovo 17 d. pastatas inventorizuotas pagal privatizavimo dokumentus, 1992 m. gegužės 1 d. grupės asmenų vardu atlikta pastato teisinė registracija. Kolegijos vertinimu, registracijos faktas paneigia atsakovo argumentus, kad statinys laikinas, nes laikini pastatai nebuvo registruojami; dėl to ieškovei 1998 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistas ne laikinas statinys; be to, laikini statiniai taip pat gali būti parduodami ir perkami, o atsakovas nenurodė tokių statinių perleidimo sandorius draudžiančių teisės normų. Apeliacinio skundo argumentus, kad 1976 m. buvo leista statyti tik laikiną statinį, kolegija pripažino nepagrįstais įrodymais; pastatas buvo eksploatuojamas ne trejus metus, kaip norminiuose aktuose apibūdinamas laikino pastato eksploatavimo laikas, bet gerokai ilgiau; be to, pastato pardavimą aukcione Vilniaus miesto savivaldybė laikė teisėtu nuo 1992 m. iki šio iškilusio ginčo. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo priešieškiniu ginčijami sandoriai neprieštarauja viešajai tvarkai ir nėra teisinio pagrindo panaikinti šiais sandoriais perleisto pastato teisinės registracijos. Kolegija taip pat laikė nepagrįstu apelianto aiškinimą, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktą pastato teisinė registracija galėjo būti atlikta tik tada, kai jam naudoti skirtas žemės sklypas. Kolegijos vertinimu, tokia išvada neišplaukia iš nurodyto punkto turinio, juolab kad pagal galiojusius aktus pastatų ir žemės sklypų teisinę registraciją vykdė skirtingos įstaigos.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Žemės reformos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ įtvirtintas normas dėl teisės asmenims, esant tam tikroms sąlygoms, pirkti valstybinės žemės sklypus statiniui eksploatuoti bei nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ar statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų plotų ir ribų žemės sklypai, nėra absoliuti ir besąlyginė. Ši norma yra detalizuota pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), pagal kurių 3 punkte įtvirtintą nuostatą parduodami žemės sklypai turi būti privalomai nurodyti tam tikruose teritorijų planavimo dokumentuose. Bylą nagrinėję teismai nuosavybės teisės į pastatą turėjimą nepagrįstai traktavo kaip absoliučią sąlygą žemės sklypui suformuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje R. A. ir kt. prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2006, nurodė, kad teismai neteisingai nusprendė, jog asmenys, turintys nuosavybės teise pastatus ir statinius, įgyvendina savo teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą nuo to momento, kai jie kreipiasi su prašymu dėl žemės sklypo suformavimo; teismai nepagrįstai netyrė, ar, parduodant pastatą, jam eksploatuoti buvo priskirtas žemės sklypas ir koks jis reikalingas pastatui eksploatuoti pagal jo tikslinę paskirtį. Kasacinis teismas šioje nutartyje motyvavo, kad nepagrįstai nebuvo svarstomi atsakovo argumentai dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimu patvirtinto Valakampių pakrančių zonos detaliojo plano pakeitimo ir jo ginčijimo teismo tvarka.

122. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies normą. Ieškovė pirko pastatą be žemės sklypo; ji turėjo ir galėjo žinoti, kad detaliajame plane nebuvo numatytas žemės sklypas prie statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto kadastro bylos duomenimis, statiniui eksploatuoti sklypas taip pat nenumatytas. Aplinkybė, kad ieškovė turi nuosavybės teise statinį, nėra pagrindas keisti galiojantį Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą, kuris atitinka teisės aktus ir užtikrina vieningą teritorijos planavimo koncepciją. Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad pagal pirmiau nurodyto įstatymo reglamentavimą ieškovė turi teisę į 0,20 ha ploto sklypą pastatui eksploatuoti; ieškovės pastato paskirtis yra komercinė, žemės sklypo pastatui eksploatuoti įsigijimą reglamentuoja Taisyklių 2.4 punktas, pagal kurį parduodamas žemės sklypas tokio ploto, koks yra būtinas pastatui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą pastato tiesioginę paskirtį.

133. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovės reikalavimas suformuoti žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato iš tikrųjų yra netiesioginis prašymas pakeisti galiojantį Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą. Tokiu atveju teismai turėjo analizuoti teisės normas, nustatančias šių planų rengimo, keitimo, derinimo, tvirtinimo procedūras, jų teisėtumą bei galiojimą ir tik po to spręsti, ar galima priimti sprendimą, įpareigojantį pakeisti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 987 V patvirtinto Valakampių pakrančių zonos detaliojo plano sprendinius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta tokios teismo pareigos. Valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 987 V yra individualus teisės aktas, juo patvirtinto Valakampių pakrančių zonos detaliojo plano sprendiniai gali būti keičiami ar naikinami, nustačius jų neteisėtumą ar nepagrįstumą. Bylą nagrinėję teismai neanalizavo Valakampių pakrančių zonos detaliojo plano sprendinių pagrįstumo tuo aspektu, kad teritorija prie statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priskirta visuomeninių pastatų teritorijai. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Detaliųjų planų rengimo taisyklių 53 punkto normą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad teritorijų detalieji planai gali būti keičiami, nevertinant pagrindų jiems keisti. Teismai, nagrinėdami neteisingai suformuluotą prašymą pakeisti Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą, privalėjo pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25 punktą įvertinti detaliojo plano sprendinius dėl galiojančių Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių. Ginčo teritorija yra visuomeninių pastatų teritorija, prekybos paviljono buvimas visuomeninių pastatų teritorijoje negali būti pripažintas teisėtas.

144. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintas Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje nustatytas statinių registravimo taisykles. Statinio teisinė registracija galėjo būti atlikta tik kartu su šiam statiniui eksploatuoti skirtu žemės sklypu. Kadangi prie ginčo pastato nebuvo suformuotas žemės sklypas, tai pastato teisinė registracija, atlikta 1992 m. gegužės 1 d., 1992 m. rugpjūčio 18 d. ir 1998 m. rugsėjo 15 d. pripažintinos neteisėtomis. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai argumentavo, kad inventorizavimo biurui nebuvo nustatytas reikalavimas atlikti statinio teisinę registraciją tik su jam eksploatuoti priskirtu žemės sklypu; pagal Instrukcijos 1 punktą be žemės sklypo galėjo būti registruojami butai daugiabučiuose namuose ir garažų boksai.

155. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimą reglamentuojančias taisykles, nes nepripažino reikšminga aplinkybės, kad žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo planuojama išnuomoti trejiems metams; žemės sklypo suformavimas nuomai buvo sustabdytas, paaiškėjus pirmiau nurodytoms aplinkybėms apie pastato statusą. Byloje liko neįvertinti: 1) 1998 m. spalio 14 d. sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininko (nuomininko) žemės naudojimo teisės apribojimai, t. y. rašytinis įrodymas, iš kurio matyti, kad buvo numatyta žemės sklypo nuoma trejiems metams; pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį laikinas statinys skirtas naudoti ne ilgiau kaip trejus metus, todėl nurodytas dokumentas patvirtina galimybę nuomoti žemės sklypą laikinam statiniui eksploatuoti trejiems metams; 2) Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto 1976 m. gegužės 17 d. potvarkis Nr. 299p. ir kiti potvarkiai, iš kurių išplaukia, kad ginčo teritorijoje buvo leista statyti laikinus statinius – du prekybos paviljonus, dėl vieno iš jų vyksta ginčas byloje. Statinio eksploatavimas, pasibaigus naudojimo laikui, tarp jų ir 1999 m. atlikta rekonstrukcija, yra neteisėti. Teismai nepagrįstai, remdamiesi tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo prekybos paviljoną pripažino nekilnojamuoju daiktu; statinio pripažinimas stacionariu netapatus jo įteisinimui, nes statinio įteisinimas yra siejamas su teisės naudoti tokį statinį, kaip stacionarų, įgijimu. Teismai nepagrįstai netyrė, kokiu pagrindu laikinas statinys tapo stacionarus. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo pastatas 1999 m. buvo rekonstruotas; po rekonstrukcijos statinys nebuvo priduotas naudoti, todėl galima spręsti, kad rekonstrukcija atlikta, pažeidžiant teisės aktus. Teismai netyrė, ar yra galimybė, atsižvelgiant į nurodytos teritorijos paskirtį, statyti joje prekybos paviljoną, kurio paskirtis, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra prekyba.

166. Bylą nagrinėję teismai nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostatų, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Teismai neatsižvelgė į pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2006, analogiškoje šiai bylai, išdėstytus išaiškinimus.

17Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodo, kad teismų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl paliktini nepakeisti; taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme. Ieškovė, būdama statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkė, turi teisę pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pirkti teisės aktuose nustatyta tvarka pastatui eksploatuoti reikalingą žemės sklypą; įstatyme nenustatyta sąlygų, dėl kurių žemės sklypai prie asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų negali būti formuojami ir parduodami. Parduodamas žemės sklypas turi būti suformuotas įstatyme nustatyta tvarka, t. y. prieš jį parduodant turi būti parengtas žemės sklypo detalusis planas, pagal kurio sprendinius nustatomas parduodamo žemės sklypo plotas ir ribos. Kadangi atsakovai nustatyta tvarka nesuformavo žemės sklypo prie ieškovei nuosavybės teise priklausančio statinio ir nesudarė su ja tokio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, ji kreipėsi į teismą. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė turi teisę įsigyti žemės sklypą, reikalingą statiniui eksploatuoti. Žemės sklypai yra formuojami, rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad detalieji planai yra rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, ir tai yra išimtinė valstybės ir savivaldybių kompetencija, kuri įgyvendinama pagal viešojo administravimo principus; tai reiškia, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir suformuoti žemės sklypą. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis negalėjo būti teismo įpareigotas atlikti ieškinyje nurodytus veiksmus; pats atsakovas vykdė statinio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), privatizavimą, todėl, rengdamas detalųjį planą, žinojo, jog šioje teritorijoje yra statinys, kuriam eksploatuoti reikalingas žemės sklypas. Kasacinio skundo teiginiai, kad žemės sklypo ieškovei suformavimas prieštarauja Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 879V patvirtintam Valakampių poilsio zonos priežiūros ir eksploatacijos detalaus suplanavimo projektui, kuris, atsakovo aiškinimu, yra detalusis planas, neatitinka tikrovės. Nurodyto dokumento kitoks tikslas, jame nenustatomos žemės sklypų ribos, naudojimo būdas; be to, projekte yra pažymėtas ieškovės statinys, tai reiškia, kad jis nėra laikinas statinys ir jam eksploatuoti yra numatytas žemės sklypo skyrimas. Iš ieškovės teismui pateikto Valakupių ir Turniškių detaliojo plano pagrindinio brėžinio matyti, kad žemė, kurioje yra ieškovės statinys, nepatenka į detaliai suplanuotos teritorijos ribas; vadinasi, ginčo statiniu užstatyta žemė apskritai nėra detaliai suplanuota. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl praleisto termino patvirtintam Valakampių poilsio zonos priežiūros ir eksploatacijos detalaus suplanavimo projektui skųsti ir jos galimybei nurodytą projektą pakeisti. Atsakovas taip pat neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintų Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktą, kuriame nustatytas reikalavimas teisiškai registruoti statinius su jiems skirtais (bet ne suformuotais) žemės sklypais. Atsakovas pardavė šį statinį, jį įvardijęs kaip pastatą bei apibrėžęs jo paskirtį – prekybai, todėl darytina išvada, kad šiam pastatui žemės sklypas buvo skirtas, nes priešingu atveju jis nebūtų buvęs pastatytas ir parduotas. Ieškovė prašė taikyti ieškinio senatį atsakovo reikalavimams, tačiau teismų sprendimuose dėl šio ieškovės prašymo nemotyvuota. Atsakovo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, yra nepagrįsti, nes kasaciniu skundu ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta anksčiau, negu atsakovo nurodyta kasacinio teismo nutartis; be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės turi precedento galią tik tose bylose, kurių ratio decidendi sutampa.

18Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ Registrų centras nurodo, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintų Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos nuostatas, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo priešieškinyje nurodytos ir jo ginčijamos pastato teisinės registracijos atliktos pagal galiojusių teisės aktų nustatytą reglamentavimą. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinė registracija atlikta be jam eksploatuoti skirto žemės sklypo, todėl neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai argumentavo, kad pagal galiojusių aktų nustatytus reikalavimus statinius ir žemės sklypus registravo skirtingos registravimo įstaigos. Ginčo objekto teisinę registraciją atliko Valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras, o žemės sklypų teisinę registraciją vykdė Valstybinis žemės kadastro duomenų biuras. 1992 m. gegužės 1 d. teisinė registracija atlikta pagal asmenų nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus, be to, nuosavybės teisės liudijimuose buvo nurodyta, kad aukcione parduotas prekybos paviljonas yra 136 kv. m žemės sklype; šių duomenų užteko tam, kad būtų įregistruotas statinys ir nuosavybės teisės į jį. Teismai taip pat pagrįstai sprendė, kad nurodytas ginčo statinys nėra laikinas. Ši teismų padaryta išvada išplaukia ir iš statinio kadastro duomenų, kad nekilnojamasis daiktas yra sukurtas statybos būdu, statinys turi betoninius pamatus, tvirtai sujungtas su žeme, jo negalima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties bei nesumažinus jo vertės.

19Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai pagal priešieškinį E. K., M. K. ir kiti asmenys prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus, priteisti iš kasatoriaus atsakovų turėtas 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai kasaciniame procese apmokėti ir nurodo, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintų Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje nustatytas statinių registravimo taisykles. Byloje nėra duomenų, kad prekybos paviljonas pagal galiojusius teisės aktus buvo laikinas statinys, nes juose nebuvo laikino statinio apibūdinimo. Galiojusiame Statybos įstatyme (1996 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija, taip pat vėlesnėje įstatymo redakcijoje) laikino statinio požymis buvo siejamas su laikotarpiu, skirtu jam naudoti, tačiau pagal šį požymį statinio, pastatyto 1977 m., negalima vertinti kaip laikino. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad pagal Instrukciją statinio teisinė registracija galėjo būti atlikta tik su šiam statiniui eksploatuoti skirtu žemės sklypu. Atsakovų pateiktuose nuosavybės teisės liudijimuose nurodoma, kad fizinių asmenų grupei priklauso paviljonas „Neris“ 136 kv. m žemės sklype; dėl to darytina išvada, kad ginčo pastatui buvo priskirtas žemės sklypas. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

22Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą 1992 m. aukcione buvo parduotas prekybos paviljonas Vilniuje, (duomenys neskelbtini); privatizavimo dokumentų pagrindu 1992 m. gegužės 1 d. atlikta pastato ir fizinių asmenų nuosavybės teisių į pastatą registracija. Ieškovė 1998 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nusipirko nurodytą pastatą. Žemės sklypas prie pastato nesuformuotas. Ieškovė siekia pagal Žemės reformos įstatymą įsigyti valstybinės žemės sklypą, reikalingą nurodytam pastatui pagal paskirtį naudoti.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis); teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

25Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra Žemės reformos įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių kitų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų plotų ir ribų žemės sklypai. Žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei tvirtinimą, tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą; dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad teisės normos, reglamentuojančios tam tikrus šio proceso santykius, tarp jų ir valstybinės žemės pardavimą asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams naudoti, turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus, į tai, kokie įstatyme nustatyti būdai juos pasiekti, taip pat į atskirų įstatymo normų teisines ir logines sąsajas.

26Žemės reformos įstatyme įtvirtintas viešasis interesas, užtikrinant gamtos išteklių apsaugą, pasiekti šio Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų tikslų: įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomoti ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtoti, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Įstatymo 13 straipsnyje išvardyta, kokiais atvejais valstybinė žemė neprivatizuojama. Taigi, vykdant žemės reformą, valstybinė žemė parduodama įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyti valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdai reformos metu; pažymėtina, kad valstybinės žemės pardavimas ir civiliniai sandoriai dėl žemės Įstatyme nurodyti kaip atskiri žemės įsigijimo nuosavybėn būdai; be to, Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ar perduodama naudotis Civilinio kodekso ir Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šioje Įstatymo normoje dėl žemės reformos vykdytojų teisių ir pareigų nėra nuorodos, kad valstybinė žemė parduodama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė parduodama pagal žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo politiką formuoja ir įgyvendina valstybės valdžios ir savivaldybių institucijos (Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnis). Pagal įstatymuose nustatytus įgaliojimus savivaldybės institucijos patvirtina bendruosius (generalinius), specialiuosius ir detaliuosius planus, kuriuose raštu ir grafiškai pateikiami sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 32 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad viešuosius žemės reformos santykius reglamentuojančiame teisės akte – Žemės reformos įstatyme – įtvirtintos asmens teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimas siejamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.

27Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio paskirčiai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojančių Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) 12.4 punkte nustatyta, kad su prašymu įsigyti kitos paskirties valstybinės žemės sklypą pateikiamas pagal patvirtintą detalųjį planą asmenų, pageidaujančių pirkti žemės sklypą, lėšomis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtas naudojamo žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis. Kai pagal įstatymą turintis teisę ir pageidaujantis pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą asmuo negali pateikti nurodytų reikalavimų atitinkančio žemės sklypo plano, nes toks sklypas nesuformuotas ir nepažymėtas tam tikros teritorijos detaliajame plane, jis gali prašyti atitinkamų viešojo administravimo subjektų atlikti būtinas tokiais atvejais viešojo administravimo procedūras bei priimti reikalingus sprendimus. Jeigu viešojo administravimo institucijos nevykdo joms teisės aktų šiame procese pavestų administracinių procedūrų arba jas vykdo netinkamai, asmuo, kurio teisės pažeidžiamos, šių institucijų veiksmus ar neveikimą gali skųsti administraciniam teismui (2000 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII–1927 redakcija; Žin., 2000, Nr. 85–1566, 5 straipsnis). Asmens pareiškimas teismui, kuriuo prašoma įpareigoti viešojo administravimo subjektą suformuoti individualų žemės sklypą bei atlikti kitus veiksmus ar priimti sprendimus, būtinus parengiant valstybinės žemės pardavimą pagal Žemės reformos įstatymą, pagal prašomų atlikti veiksmų pobūdį yra pareiškimas (skundas), kilęs iš viešojo administravimo santykių. Bendrosios kompetencijos teismas turėtų atsisakyti priimti tokį pareiškimą, pagal CPK 1 ir 22 straipsnius nepriskirtiną nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

28Teisėjų kolegija vertina, kad bendrosios kompetencijos teisme ieškovės pareikšti reikalavimai viešojo administravimo subjektams pagal šių reikalavimų turinį yra viešosios teisės reglamentavimo dalykas. Pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai civilinėje byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje byloje, bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą; šiuo atveju ieškovės reikalavimai yra dėl viešojo administravimo veiksmų vykdymo, be to, joks individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas ieškovės atžvilgiu nepriimtas. Nagrinėjamoje byloje yra tik tas proceso aspektas, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškė priešieškinį dėl ieškovei priklausančio pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos ir jo perleidimo sandorių (pirkimo–pardavimo, dovanojimo) pripažinimo negaliojančiais. Dėl to galima pripažinti, kad, išnagrinėjęs atsakovo keliamus klausimus dėl pastato teisinės registracijos ir jo perleidimo sandorių, tarp jų – 1998 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią pastato savininkė tapo ieškovė, – teismas galėtų nagrinėti ir ieškovės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, reiškiamus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu yra aiškūs pastato, kaip nuosavybės teisės objekto, teisinis statusas ir subjektinių nuosavybės teisių į jį klausimai, civilinėje byloje būtų galimas pastato savininko nuosavybės teisių, tarp jų – teisės tinkamai naudoti pastatą pagal paskirtį – gynimas, įpareigojant viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus ar priimti tam tikrus sprendimus, nenurodant, koks turi būti jų turinys. Tai neprieštarautų CK 1.138 straipsnyje nustatytam reglamentavimui dėl civilinių teisų gynimo, atitiktų teisminio proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), ypač tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neatlieka veiksmų ar nepriima sprendimų pagal asmenų pareiškimus.

29Vienas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentų, kodėl prie ieškovės nuosavybės teise valdomo pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neturi būti suformuotas pastatui pagal paskirtį naudoti reikalingas žemės sklypas, yra tas, kad tai yra neteisėtai įregistruotas laikinas pastatas. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK reikalavimus, vertindami byloje esančius duomenis apie pastato teisinę registraciją. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais. Nekilnojamasis turtas ir daiktinės teisės į jį registruojami viešajame registre pagal turto statusą (teisiškai reikšmingus duomenis) ir daiktinių teisių atsiradimą patvirtinančius dokumentus. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Viešojo registro įrašai gali būti panaikinti tik pripažinus negaliojančiais (neteisėtais) dokumentus, pagal kuriuos jie padaryti. Bylos duomenimis, pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą aukcione buvo parduotas prekybos įmonės paviljonas „Neris“ ir pagal privatizavimo komisijos 1992 m. vasario 25 d. fiziniams asmenims išduotus nuosavybės teisės liudijimus 1992 m. gegužės 1 d. atlikta nekilnojamojo daikto – pastato (prekybos paviljono) ir nuosavybės teisių į jį teisinė registracija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8.12 punktas). Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pareiškusi priešieškinį dėl šio pastato teisinės registracijos panaikinimo, neginčija aukciono teisėtumo ir privatizavimo komisijos išduotų nuosavybės teisės liudijimų; be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad objekto privatizavimo dokumentuose būtų nurodyta, jog prekybos paviljonas, registro duomenimis baigtas statyti 1990 metais, yra laikinas pastatas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad pagal techninius duomenis, naudojimo laiką pastatas neatitiko Statybos įstatyme įtvirtintos laikino statinio sąvokos. Pagal Instrukcijos 2 punktą laikini pastatai nebuvo teisiškai registruojami; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ginčo pastatas, jį 1992 m. pardavus aukcione, iš karto buvo teisiškai registruotas ir Vilniaus miesto savivaldybė iki šio ginčo su ieškove iškilimo laikė teisėtais teisinę registraciją ir pastato perleidimo kitiems asmenims sandorius. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas tyrė atsakovo argumentus ir dėl Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1976 m. leidimo statyti nurodytoje teritorijoje tik laikinus pastatus. Ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnyje nustatytus reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus duomenis, teismas laikė, kad neįrodyta, jog 1992 m. aukcione buvo parduotas laikinas pastatas (CPK 178 straipsnis). Kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad ši teismo išvada neatitinka teismų praktikos suformuotos įrodinėjamų faktų tikėtinumo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino Instrukcijos 1 punktą, kuriame iš tikrųjų nekilnojamojo turto inventorizavimo biurui nebuvo nurodyta neatlikti pastato teisinės registracijos be jam skirto žemės sklypo. Be to, atsiliepime į kasacinį skundą VĮ Registrų centras atkreipia dėmesį į tai, kad privatizavimo komisijos išduotuose nuosavybės liudijimuose buvo nurodyta, jog aukcione parduotas prekybos paviljonas yra 136 kv. m ploto žemės sklype, pagal to meto reikalavimus šių duomenų apie žemės sklypą pakako teisinei registracijai atlikti. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien to, jog atsakovas neginčija dokumentų, kurių pagrindu 1992 m. gegužės 1 d. atlikta pastato teisinė registracija, pakaktų šį priešieškinio reikalavimą atmesti. Bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir įvertinę kitus dokumentus ir aplinkybes, nenustatė teisės pažeidimų, dėl kurių būtų galima panaikinti pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, atliktą 1992 m. gegužės 1 d. Atsakovas ginčijo prekybos paviljono perleidimo kitiems asmenims sandorius ir jų teisinį registravimą, remdamasis tuo, kad buvo neteisėta 1992 m. gegužės 1 d. teisinė registracija; atsakovui to neįrodžius, bylą nagrinėję teismai pagrįstai netenkino nurodytų reikalavimų.

30Taigi šioje civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose konstatuota, kad 1992–1998 metų laikotarpiu nekilnojamojo daikto – prekybos paviljono Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinė registracija ir jo perleidimo civiliniai sandoriai buvo teisėti; tačiau tam, kad būtų galima svarstyti pareikštų reikalavimų dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti viešojo administravimo veiksmus pagal teisės aktus, būtinus formuojant žemės sklypą nurodytam pastatui pagal paskirtį naudoti, turi būti aiški esama padėtis ir nekilti abejonių dėl jos teisėtumo. Dėl to, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, teismas turi konstatuoti, kad nuosavybės teisės į pastatą nekvestionuojamos. Remiantis Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių nuostatomis, darytina išvada, jog tam, kad bendrosios kompetencijos teismas, gindamas pastato savininko teises, galėtų įpareigoti viešojo administravimo subjektą suformuoti žemės sklypą pastatui pagal paskirtį naudoti, reikalinga: neginčytinas pastato statusas ir nekvestionuojamos nuosavybės teisės į jį, neginčytinas atitinkamo žemės sklypo faktinis naudojimas, pastato paskirties atitiktis teritorijų planų sprendiniams. Nagrinėjamu atveju VĮ Registrų centro 2001 m. gruodžio 18 d. duomenys apie ginčo pastato rekonstrukciją ir Vilniaus miesto savivaldybės pozicija šiuo klausimu nesudaro pagrindo išvadai, kad situacijos teisėtumas nekvestionuojamas.

31Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai situacijai, bendrosios kompetencijos teismas apskritai negalėjo įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį; šis konstatavimas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinio pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti viešojo administravimo veiksmus pagal savo pobūdį yra teismingas administraciniam teismui, tačiau apeliacinio skundo argumentus dėl rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo atmetė ir šią bylos dalį išnagrinėjo apeliacinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus dėl procesinės teisės normų taikymo, daro išvadą, kad skundžiamų sprendimų dalis dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti viešojo administravimo veiksmus turi būti panaikinta (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 353 straipsnio 2 dalis ). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokia civilinė byla turi būti nutraukta, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, tačiau toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio suinteresuotam asmeniui, nepažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos ir sąlygų, pareikšti tapatų reikalavimą administraciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Anykščių skyrius prieš Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, bylos Nr. 3K-3-206/2007). Vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, ši nagrinėjamos bylos dalis nutrauktina; kitos skundžiamų sprendimų dalys paliktinos galioti.

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 5 dalimi, 362 straipsniu,

Nutarė

33Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutarties dalis dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti būtinus veiksmus bei suformuoti faktiškai naudojamą žemės sklypą prie prekybos paviljono Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir per vieną mėnesį perduoti medžiagą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

34Kitas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutarties dalis palikti galioti.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą... 5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija priešieškiniu prašė... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 7. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. birželio 19 d. sprendimu... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo... 11. 1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Žemės reformos įstatyme ir... 12. 2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės reformos įstatymo 9... 13. 3. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovės reikalavimas... 14. 4. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 15. 5. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimą... 16. 6. Bylą nagrinėję teismai nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 17. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodo, kad teismų priimti... 18. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis... 19. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai pagal priešieškinį E. K., M. K.... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės... 22. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą 1992 m. aukcione buvo... 23. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus... 25. Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra Žemės reformos įstatymo ir su jo... 26. Žemės reformos įstatyme įtvirtintas viešasis interesas, užtikrinant... 27. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio... 28. Teisėjų kolegija vertina, kad bendrosios kompetencijos teisme ieškovės... 29. Vienas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentų,... 30. Taigi šioje civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose konstatuota,... 31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai situacijai, bendrosios... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. sprendimo ir... 34. Kitas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d.... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...