Byla e2A-145-157/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2459-803/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elektrum Lietuva“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, akcinė bendrovė „Litgrid“, akcinė bendrovė „Inter RAO Lietuva“, dėl permokos už elektrą priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

1. Ginčo esmė

1. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl grąžinimo permokos už elektrą, kai ši atsirado dėl netikslaus apskaitos prietaiso veikimo.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Norfos mažmena“ (toliau – UAB „Norfos mažmena“, ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“ (toliau – „Elektrum Lietuva“, UAB, atsakovė) (buvusi UAB „Latvenergo prekyba“) 87 506,73 Eur permoką už elektrą.
3. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2010-12-08 sudarė sutartį Nr. 1012640839 (toliau – Elektros energijos tiekimo sutartis), kurios pagrindu ši įsipareigojo tiekti elektros energiją į pastatą, esantį adresu ( - ) (toliau – objektas), o ieškovė – su ja atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka pagal komercinių skaitiklių parodymus, dėl šio pastato sudaryti sistemos aptarnavimo sutartį su paskirstymo sistemos operatoriumi (Sutarties 3.2.4 punktas). Nurodė, kad sistemos aptarnavimo sutartį sudarė su akcine bendrove VST, kurios teises perėmė trečiasis asmuo AB Lesto, o šios – trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ (2016-01-01 sujungus AB Lesto ir akcinę bendrovę „Lietuvos dujos“), kuri įsipareigojo persiųsti jo valdomais skirstomaisiais tinklais elektros energiją iki elektros tinklų nuosavybės ribos. Šis trečiasis asmuo 2015-01-08 elektroniniu paštu pateikė ieškovui 2014-11-04 aktą Nr. G1381775 dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją sutrikus apskaitos prietaiso darbui, kuriame nurodė šio prietaiso sutrikimą bei jo parametravimo klaidą. Ieškovė tvirtino, kad gavusi iš atsakovės informaciją apie tikslią jos permokėtų lėšų sumą, 2015-03-04 ir 2015-04-29 raštu kreipėsi į šią prašydama grąžinti 171 765,73 Eur permoką, susidariusią laikotarpiu 2010-02-01 – 2010-07-31 ir 2011-01-01 – 2012-08-31, tačiau atsakovė, neginčydama permokos fakto ir dydžio, nurodė, kad permoką grąžins, kai bus sudarytas trišalis susitarimas tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“. Ieškovė teigė, pastate įrengtas elektros energijos konversijos koeficiento apskaitos prietaisas 7 m. fiksavo du kartus didesnį jos suvartotos elektros energijos kiekį; kad dalį 171 765,73 Eur permokos, t. y. 84 259 eurų, atsakovė yra grąžinusi, o kitą dalį – 87 506,73 Eur, grąžinti atsisako, nors abonentas turi sumokėti už jam patiektą, tai yra sunaudotą, elektros energiją (atsiskaito pagal faktą). Ieškovė, galutinai suformulavusi reikalavimus, nurodė, jog ieškinį reiškia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalį pagrindu, prašydamas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą turtą, o taip pat CK 6.388 straipsnio pagrindu, reglamentuojančiu apmokėjimą už energiją
4. Atsakovė „Elektrum Lietuva“, UAB atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko ir paaiškino, jog yra nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, superkantis elektros energiją iš jos gamintojų – elektrinių (tiesiogiai ar elektros energijos biržoje) ir ją perparduodantis galutiniams vartotojams; kad į ieškovei priklausančius objektus patiektos elektros energijos kiekis buvo apskaitomas šiam tikslui įrengtais elektros apskaitos prietaisais – elektros skaitikliais, kurie priklauso trečiajam asmeniui AB „Energijos skirstymo operatorius“; kad tokiu būdu nėra atsakinga už ieškovės nuostolius – 171 765,73 Eur permoką, atsiradusius perskaičiavus elektros energijos suvartojimą dėl apskaitos prietaiso Nr. 500553 parametravimo netikslumų, nes šie susidarė dėl trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ darbuotojų veiksmų (netinkamai sukonfigūruotas elektros energijos apskaitos prietaisas, klaida nepastebėta beveik septynerius metus); kad ieškovė neįrodė CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų viseto, nes be teisinio pagrindo iš pastarosios ji nėra gavusi piniginių lėšų, nes buvo mokama vykdant Elektros energijos tiekimo sutartis; kad iš susidariusios situacijos ji nepraturtėjo, nes, tikėtina, elektros energijos perviršis buvo tiesiog sunaudotas trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ reikmėms, kompensuojant jam priklausančiais paskirstymo tinklais tiekiamos elektros energijos praradimus. Atsakovė taip pat nurodė, kad perskaičiavimai nėra galimi, nes jie viršija Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 131.10 ir 131.19 punkte numatytą vienerių metų perskaičiavimo laikotarpį nuo operatoriaus darbuotojo ar įgalioto trečiojo asmens paskutinės apskaitos prietaisų patikrinimo dienos, be to pagal Taisyklių 125 punktą perskaičiuojant elektros energijos ir jos persiuntimo paslaugos vertes, kai vartotojas pakeičia tiekėją ir neturi sutartinių santykių su ankstesniu tiekėju, perskaičiuoti elektros energijos kiekiai už praėjusius ataskaitinius laikotarpius įvertinami naujai pasirinktam vartotojo tiekėjui.
5. Trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ nurodė, kad jis kaip skirstomojo tinklo operatorius ieškovei teikė nupirktos elektros energijos persiuntimo iki jos objekto paslaugą ir organizavo persiųstos elektros energijos apskaitą įrengti apskaitos prietaisai (skaitikliai), o ši skaitiklio užfiksuotų rodmenų pagrindu apmokėjo sąskaitas ir už prekę, ir už paslaugą; kad paaiškėjus šiai situacijai grąžino ieškovei permokėtus pinigus už nesuteiktą persiuntimo paslaugą; kad dėl šių ieškovės nuostolių nėra jo kaltės, nes tiekėjui elektroniniu paštu, kaip įprasta, buvo pateikia informaciją apie perskaičiuojamą elektros energijos kiekį; kad atsakovė buvo informuota apie būtinybę grąžinti ieškovei permokėtus pinigus už nesunaudotą elektros energiją, pasiūlyta įvertinti perskaičiuotos elektros energijos kiekį planuojant būsimojo laikotarpio pirkimus, t. y. kitą mėnesį įsigyti biržoje mažesnį elektros energijos kiekį; kad energijos nuostoliai, atsirandantys dėl jos perdavimo tinklais, įskaičiuojami į elektros kainą, kurios metodiką nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
6. Trečiasis asmuo AB „Inter RAO Lietuva“ nurodė, kad Taisyklių 125 punktas nesuteikia pagrindo reikalauti iš kitų asmenų grąžinti permoką, o jam tenkanti permokos dalis – 210 707,25 Lt, ieškovei grąžinta, tokiu būdu su ja yra visiškai atsiskaityta.
7. Trečiasis asmuo AB „Litgrid“ nurodė, kad ji negavo jokios naudos iš permokos, neturi jokių sutartinių santykių su ieškove, be to, ieškovė neįrodinėja nepagrįsto parturtėjimo prielaidų, todėl ieškinys atmestinas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovės UAB „Norfos mažmena“ ieškinį patenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB 87 506,73 Eur, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-21) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2 357,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė trečiajam asmeniui AB „Inter RAO Lietuva“ iš atsakovės 1 892,25 Eur bylinėjimosi išlaidų
9. Teismas nustatė, kad ieškovei UAB „Norfos mažmena“ priklausančiame objekte, esančiame adresu ( - ), vartojamos elektros energijos kiekį nuo 2007-12-21 apskaitė metrologiškai patikrintas, teisės aktų reikalavimus atitinkantis elektros apskaitos prietaisas (skaitiklis), tačiau 2007-12-21 prie bendrovės elektros tinklų prijungiant naujai pastatyto objekto elektros įrenginius, į jos valdomo elektros apskaitos prietaiso sistemą buvo įvestas neteisingas elektros energijos konversijos koeficientas ir dėl to skaitiklis netiksliai fiksavo sunaudotos elektros energijos kiekį; kad trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ nustatęs šį neatitikimą, atstatė teisingą koeficientą ir, vadovaudamasis Taisyklių 131.16 punktu, 2014-11-04 surašė aktą Nr. G1381475 apie atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją sutrikus apskaitos prietaiso darbui.
10. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė UAB „Elektrum Lietuva“ ieškovei UAB „Norfos mažmena“ tiekė elektros energiją nuo 2010-02-01 iki 2010-07-31, visus 2011 m., 2012 m., nuo 2013-01-01 iki 2013-05-31 ir šiai sumokėjo už 3 040 632 kWh nesunaudotos elektros energijos; kad byloje yra nustatytas žalos faktas ir dydis – 87 506,73 Eur (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nurodė, kad ieškovė prašo grąžinti būtent sutartiniu laikotarpiu atsiradusią permoką už elektros energiją, konstatuotinas sutartinių santykių pažeidimas – neteisėta atsakovės veika ir priežastinis ryšys su 87 506,73 Eur nuostolių atsiradimu ieškovei (Sutarties 3.2.5 punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014). Kadangi atsakovė, teikdama paslaugą, naudojasi trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ tinklu, už šio asmenų veiksmus atsako kaip už savo, nes elektros apskaitos prietaiso įrenginys, fiksuojantis sunaudotos elektros energijos kiekį, nepatenka į ieškovės ir trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ (tinklų operatoriaus) sutartinius santykius (Elektros energijos tiekimo sutarties Nr. 022/2010 Bendrųjų nuostatų II dalis, CK 6.38 straipsnio 4 dalis)
11. Teismas konstatavo, kad byloje yra įrodytos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei (CK 6.246-6.249 straipsniai), todėl ieškovei iš pastarojo priteisiama 87 506,73 eurų, nes jis, pažeisdamas sutartinius santykius, gavo didesnę sumą nei pardavė elektros energijos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.388 straipsnio 1 dalis), ir atmetė atsakovės argumentus, susijusius su tuo, jog nėra nuginčytos sąskaitos faktūros, išrašytos kaip už patiektą elektros energiją, nes šios per se nepatvirtina atsakovės teisės į permokėtą sumą. Nurodė, kad Taisyklių 125 punktas taikomas kainos apskaičiavimui naujai pasirinktam vartotojo tiekėjui, bet ne atsakomybės tarp jų paskirstymui, todėl neatleidžia atsakovės nuo pareigos grąžinti permoką; atmetė atsakovės atsikirtimą, kad suvartotas elektros energijos kiekis gali būti perskaičiuotas įvertinus tik vienerių metų vartojimo laikotarpį, nurodęs, jog nagrinėjamoje byloje negali būti siaurinamai aiškinamas perskaičiavimo laikotarpis, taip apribojant žalos dydžio nustatymą, kai CK aiškiai numato vartotojui pareigą mokėti tik pagal faktinį elektros energijos suvartojimą. Be to, nustatė, kad žalos padarymo faktas paaiškėjo 2014-11-04, kai buvo surašytas aktas Nr. G1381475 dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, sutrikus apskaitos prietaiso darbui, o ginčai tarp operatoriaus ir atsakovo dėl perskaičiavimo, šiuo atveju – ir dėl laikotarpio pagrindo, turi būti nagrinėjami remiantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatomis.
12. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti palūkanas, nurodė, kad pripažinus pagrindą tenkinti ieškinį (CPK 171, 185 straipsniai), iš atsakovės priteistina 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 2 dalis).
13. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 2 357,66 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Trečiajam asmeniui AB „Inter RAO Lietuva“, kuris dalyvavo ieškovės pusėje ir prašė ieškinį tenkinti, iš atsakovės priteisė 1 892,25 Eur (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“). Teismas pažymėjo, kad CPK normos yra viešosios teisės normos, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikimas ex officio. Nustatęs, kad procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos teisme sudaro mažesnę nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 valstybei šių bylinėjimosi išlaidų nepriteisė.

2. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14. Apeliantė atsakovė „Elektrum Lietuva“, UAB prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kartu prašė šią apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
15. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
1. Atsakovė negali būti laikoma pažeidusia su ieškove sudarytas Elektros energijos tiekimo sutartis, nes dėl ginčo nuostolių atsiradimo nėra jos neteisėtų veiksmų ir kaltės (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismas, nusprendęs, kad atsakovės atžvilgiu, taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kad ji, pažeisdama sutartį, gavo iš šios didesnę pinigų sumą nei pardavė elektros energijos, nenustatė, kokią konkrečią ginčo šalis siejančių Elektros energijos tiekimo sutarčių nuostatą atsakovė tariamai pažeidė ar galėjo pažeisti, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, kad šis, neva, pasireiškė tuo, jog ji pagal ginčo sutartis gavo tai, ko, teismo vertinimu, gauti neturėjo, taip pat nuorodomis į CK 6.145 straipsnį, kuris iš viso netaikytinas. Abi šalys turėjo pareigą vadovautis objekte būtent trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ įrengtu elektros apskaitos prietaisu – elektros skaitikliu, ir taip elgėsi. Taigi atsakovė pilnai ir tinkamai įvykdė savo pareigą patiekti ieškovei jo įsigyjamą prekę – elektros energiją, tuo tarpu jos reikmėms ši prekė nebuvo panaudota tik dėl minimo trečiojo asmens neteisėtų veiksmų.
2. Teismas nurodo, kad elektros energijos apskaitos prietaiso įrenginys, fiksuojantis sunaudotos elektros energijos kiekį, pagal kurį turi būti sumokėta už patiektą prekę, nepatenka į ieškovės ir šio trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ sutartinius santykius, o iš esmės lieka atsakovės atsakomybėje. Tačiau atsakovės ir šio asmens santykiai apsiriboja keitimusi informacija ir duomenimis apie atsakovės klientų portfelio suvartojamą elektros energiją, ir visiškai neapima klausimų, susijusių su naudojimosi šio valdomais skirstomaisiais tinklais. Todėl nei faktiniu, nei teisiniu pagrindu nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė, norėdama suteikti paslaugą ieškovei, naudojosi trečiojo asmens valdomu skirstomuoju tinklu, ir dėl šios priežasties kaip verslininkas turi atsakyti kaip už savo už jo veiksmus, vadovaudamasis CK 6.38 straipsnio 4 dalimi, be to, Taisyklės, kaip ir sutartis tarp ieškovės ir trečiojo asmens numatė, jog būtent šis, kaip skirstomųjų tinklų operatorius, privalo organizuoti, diegti, naudoti ir tinkamai prižiūrėti jam priklausančiais elektros tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą bei eksploatuoti ir prižiūrėti jos apskaitos įrenginius (sutarties 7.1.5 punktas, Taisyklių 49.3 straipsnis).
3. Teismas nenustatė, kad žala ieškovei atsirado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (CK 6.247 straipsnis), – ginčo laikotarpiais atsakovė įsigijo bei į Lietuvos tinklą patiekė tokį bendrą elektros energijos kiekį, lyg ieškovė būtų faktiškai suvartojusi visą elektros energijos kiekį, deklaruotą vadovaujantis objekte įrengtu elektros energijos apskaitos prietaisu, o šios nepanaudota elektros energija pateko į bendrą Lietuvos elektros energijos tinklą ir atsakovė iš to negavo jokios naudos. Taigi, tikrasis naudos gavėjas, šioje situacijoje be teisinio pagrindo įgijęs turtą – atsakovės ieškovei patiektą elektros energiją – yra minimas trečiasis asmuo
4. Teismas be pagrindo sprendė, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovės nuostolius, o priešingu atveju – atlygintinų nuostolių suma turi būti mažinama, nes ieškovei kaip verslininkei, valdančiai eilę NORFA parduotuvių bei prekybos centrų, turėjo kilti įtarimų dėl viename iš jo valdomų prekybos centrų suvartojamo neįprastai bei nepagrįstai didelio elektros energijos kiekio. Tuo tarpu CK 6.259 straipsnis numato, jog jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti nuo jos visiškai atleistas.
5. Priešingai nei sprendė teismas, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė kyla ne atsakovei, bet trečiajam asmeniui AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir tam yra visos CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos (Taisyklių 49 straipsnis, sutarties su AB VST 7.1 5., 9.2 punktai, sutarties su RST 6, 26 punktai). Atsakovė visada laikėsi pozicijos, kad šis ieškinys buvo ir yra pareikštas ne tam asmeniui, kuris, vadovaujantis taikytinų teisės aktų bei sutartimis prisiimtų įpareigojimų pagrindu, ginčo atveju turėtų atsakyti.
6. Ieškovė byloje be pagrindo rėmėsi išaiškinimais Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendime, priimtame išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-63-3470/2013, nes akivaizdžiai skiriasi šiose bylose susiklosčiusios faktinės aplinkybes (ratio decidendi). Pažymėtina tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje palikęs iš esmės nepakeistą šį teismo sprendimą, nurodė, jog kurios nors iš šalių kaltė dėl netinkamo elektros energijos apskaitos prietaiso veikimo nagrinėtu atveju nenustatyta (civilinė byla Nr. 2A-676/2014). Taigi konstatavus kurios nors iš šalių kaltę, sprendimas galimai būtų buvęs kitoks. Be to, ginčas buvo kilęs tarp privačių asmenų.
7. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad yra pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei, turėtų būti taikytinos Taisyklių nuostatos dėl nurodomo elektros energijos suvartojimo perskaičiavimo laikotarpio bei kt. klausimų (Taisyklių 131.10., 125 punktai, 131.1-131.5 punktai, 131.19-131.21 ir kt. punktai).
8. Skundžiamas teismo sprendimas negalioja ir turi būti panaikintas dėl to, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas galimai nebuvo nešališkas (CPK 329 straipsnis) – neturėjo pagrindo būti aktyviu, nes ieškovė nėra laikytina vartotoju CK 6.2281 - 6.22816 straipsnių prasme, be to, buvo atstovaujama profesionalių atstovų, tuo tarpu net du kartus buvo raginama patikslinti savo ieškinį, tokiu būdu suteikiant jai išimtinę galimybę net ir pavėlavus (bylą paskyrus nagrinėti iš esmės) tikslinti pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą; teismas ne tik savo iniciatyva pakeitė teisinį reiškiamų reikalavimų pagrindą, bet vietoje ieškovės nurodomo CK 6.237 straipsnio taikė CK 6.246- 6.249 straipsnius, ėmėsi savarankiško jį pagrindžiančių aplinkybių įrodinėjimo.
9. Teismas be pagrindo iš atsakovės priteisė trečiajam asmeniui AB „Inter RAO Lietuva“ 1 892,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes jos buvo patirtos ginantis nuo ieškovės pirmu patikslintu ieškiniu jai pareikšto solidaraus reikalavimo, todėl ši turi padengti trečiojo asmens išlaidas.

16. Ieškovė UAB „Norfos mažmena“ atsiliepime į atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB skundą prašo Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės šiame teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti
17. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Apeliantė be pagrindo teigia, kad ieškovei priteista 87 506,73 Eur suma traktuotina kaip dėl AB Lesto neteisėtų veiksmų atsiradę nuostoliai. Nors teismas minėtą sumą taip pat laikė nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovo veiksmų, tačiau tai yra jos permoka atsakovei už šios neparduotą elektros energiją, t. y. be teisinio pagrindo arba per klaidą jai pervesta pinigų suma. Šių lėšų neatgavus iš atsakovės, jos laikytinos nuostoliais, atsiradusiais dėl AB Lesto neteisėtų veiksmų. Ieškovė prašė priteisti šias lėšas iš atsakovės, vadovaudamasis CK 6.237 straipsniu, numatančio pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą arba CK 6.240, 6.242 straipsniais, bendrai CK 6.237-6.242 straipsnių pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-676/2014), arba vadovaujantis CK 6.145 straipsniu, reglamentuojančiu restitucijos taikymą, kai asmuo turtą įgyja per klaidą. Atsakovė už laikotarpį nuo 2007-12-21 iki 2014-10-31, t. y. už 7 metus, kai per klaidą buvo fiksuojamas dvigubai didesnis suvartotos elektros energijos kiekis, – iš ieškovės gavo pinigus už neparduotą ir nesunaudotą elektros energiją.
2. Teismas teisingai sprendė, kad ieškovė atsakovei privalėjo sumokėti tik už jai faktiškai pateiktą elektros energiją (Elektros energijos tiekimo sutarčių II dalies 1.1, 3.1.2. punktai, CK 6.388 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovė privalo grąžinti jai tai, ką gavo per klaidą, – kai skaitiklyje klaidingai buvo įvestas neteisingas transformacijos koeficientas, tuo labiau, jog dėl šios permokos dydžio ginčo nėra (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
3. Atsakovė nepagrįstai remiasi tuo, kad nebuvo pareikštas reikalavimas dėl sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis, nes nustatymas fakto, jog buvo sunaudota dvigubai mažiau elektros energijos nei tas, už kurį faktiškai sumokėta, suteikia pagrindą šiam reikalavimui. Sąskaitos faktūros nelaikytinos sutartimis ir gali būti traktuojamos tik kaip vienas iš sutartinius santykius tarp šalių patvirtinančių įrodymų. Byloje nenustačius aplinkybių, kad trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ sunaudojo atsakovo į rinką patiektą elektros energiją, būtent atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui permoką už jam nepatiektą elektros energiją, o teiginiai, esą jis savo pareigas įvykdė tinkamai ir nėra atsakingas už permokos grąžinimą, atmestini kaip nepagrįsti.
4. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad atsakovės ir trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ tarpusavio pareigų vykdymo / nevykdymo klausimai nėra nagrinėjamos bylos objektu ir galėtų būti nagrinėjamas remiantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatomis.
5. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės motyvai dėl atsisakymo priteisti šias lėšas, ar jų sumažinimo vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnių nuostatomis.
6. Priešingai nei tvirtina atsakovė, ieškovė pagrįstai savo poziciją dėl CK 6.237 straipsnio taikymo, be kita ko, grindė teismų sprendimais kitoje byloje – Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-63-340/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-676/2014.
7. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės motyvai, susiję su Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių normų aiškinimu bei taikymu (Taisyklių 131.10, 131.1-131.5, 131.19, punktai). Ieškovė nepadarė jokių pažeidimų, dėl kurių elektros energijos vartojimas būtų neteisėtas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti apelianto nurodomo Taisyklių 131.19 punkto nuostatų. Teismas teisingai rėmėsi Taisyklių 131.13 punktu, kuris nenumato apribojimo dėl elektros energijos perskaičiavimo laikotarpio. Teismas, atmesdamas atsakovės teiginius dėl Taisyklių 125 punkto taikymo, teisingai sprendė, kad ši norma reguliuoja kainos apskaičiavimą naujai pasirinktam vartotojo tiekėjui, bet ne atsakomybės tarp jų paskirstymui.
8. Atmestini apeliantės motyvai dėl teismo galimo šališkumo, nes nušalinimai teismui nebuvo reiškiami, be to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad teisinis ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2015).
9. Atmestini apeliantės motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes trečiasis asmuo AB „Inter RAO Lietuva“ atsakovu buvo įtrauktas dėl atsakovės suklaidinimo, jog šis asmuo yra atsakingas už ginčo permokos grąžinimą, t. y., jog šios bylos išnagrinėjimas gali turėti įtakos jo teisėms ir/ar pareigoms. Todėl atitinkamai būtent atsakovui ir turėtų tekti šio trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos.

18. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
1. Atsakovė be pagrindo neigia savo pareigą grąžinti ieškovei šios permokėtas lėšas, nes žinant, jog ši faktiškai sunaudojo dvigubai mažiau elektros energijos nei užfiksavo skaitiklis, jog lėšų už faktiškai nesunaudotą elektros energiją gavimas pažeidžia dvišalę energijos pirkimo–pardavimo sutarties esmę, – jos turi būti grąžintos (CK 6.388 straipsnio 1 dalis)
2. Atsakovė be pagrindo teigia, kad vien todėl, jog ieškovė ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ yra sudariusios elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, permokėtos lėšos reikalautinos iš pastarosios. Bet už faktiškai nesuteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą šios sutarties apimtyje ieškovei pinigai yra grąžinti, o sumokėdama atsakovei už nesunaudotą elektros energiją ieškovė padengė ne tik šios elektros energijos įsigijimo išlaidas, bet ir į elektros energijos kainą įtrauktą jos maržą.
3. Atsakovės skundas atmestinas taip pat ir todėl, kad ji ignoravo AB „Energijos skirstymo operatorius“ rekomendaciją pakoreguoti perkamos elektros energijos kiekį atlikus perskaičiavimą. Ji buvo informuota apie perskaičiuotą elektros energijos kiekį ir pasiūlyta kitą mėnesį atitinkamu kiekiu pakoreguoti biržoje perkamos elektros energijos kiekį, – biržoje įsigijus mažesnį elektros energijos kiekį nebūtų kilę nuostolių. Dėl nesuprantamų priežasčių atsakovė nepasinaudojo rekomendacija, todėl galimų nuostolių priežastis yra jos pačios neveikimas. Beje, analogiški elektros energijos perskaičiavimai pasitaiko dažnai.
4. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės motyvai, susiję su perskaičiavimo laikotarpio ribojamu 1 metais. Priešingai nei tvirtina atsakovė, ieškovės nurodytoje apeliacinio teismo byloje Nr. 2A-676/2014 buvo nagrinėjamos panašios faktinės aplinkybės – skaitiklis netinkamai apskaitė naudojamą elektros energiją – ir buvo nuspręsta, kad 1 metų perskaičiavimo laikotarpio terminas taikomas tik tais atvejais, kai skaitiklis ar kiti apskaitos schemos elementai sugadinti ir toks pažeidimas matomas. Šiuo klausimu nepagrįsti apeliantės motyvai dėl taikymo Taisyklių 131.10 – 131.17 punktų, nes jie reglamentuoja atvejus, kai randamos klaidos mokėjimo dokumentuose ar nustatoma, kad apskaitos prietaisas veikė netiksliai; dėl Taisyklių 131.18 – 131.21 punktų, kurie taikomi esant neteisėtam elektros energijos vartojimui. Tokiais atvejais vadovaujantis Taisyklių 131.19 punktu nustatomas 1 metų laikotarpis, perskaičiavimas atliekamas pagal kitokią metodiką.
5. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Taisyklių 125 punktas ir ieškovės permokėtą sumą turėtų kompensuoti trečiasis asmuo AB „Inter RAO Lietuva“, kuris šiuo metu tiekia ieškovei elektros energiją, nes Taisyklių 120-130 punktai reguliuoja neteisėto elektros energijos vartojimo fiksavimą bei su to susijusius perskaičiavimus.
6. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės motyvai, susiję su galimu teismo šališkumu, su rungtyniškumo principo pažeidimu, nes suteikus ieškovei galimybę patikslinti ieškinį, buvo tinkamai pasiruošta bylai ir ji buvo operatyviai – per vieną posėdį, išnagrinėta, o ieškovei išdėsčius faktinį ieškinio pagrindą netinkamai nurodžius materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti atitinkamą normą.

20. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB ,,Inter RAO Lietuva“ atsiliepime į atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti teismo nuožiūra. Taip pat prašo priteisti šiame teisme patirtas išlaidas – 1 132,13 Eur, advokato pagalbai apmokėti.
21. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
1. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės motyvai, susiję su Taisyklių 125 punkto aiškinimu ir taikymu, nes ši nuostata yra įtvirtinta operatoriaus vykdomos elektros energijos apskaitos tikslais, kuomet yra vertinama ir kompensuojama vartotojo operatoriui padaryta žala dėl neteisėto vartotojo elektros energijos vartojimo. Tuo tarpu AB „Inter RAO Lietuva“ kaip nepriklausomas elektros energijos tiekėjas – jos pardavėjas, neprisiima ir teisės aktai neįpareigoja prisiimti jokių kito nepriklausomo elektros energijos tiekėjo teisių ar pareigų.
2. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad teismas neteisingai paskirstė 1 892,25 Eur bylinėjimosi išlaidas ir jas priteisė ne iš ieškovės, o iš atsakovės. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, iš bylą pralaimėjusios šalies priteisiamos ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Beje, pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad pagal tokį ieškinį turėtų atsakyti trečiasis asmuo. Dėl šios civilinės bylos iškėlimo yra kalta pati atsakovė, todėl trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos visiškai pagrįstai yra priteistos iš jos.

7Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

22. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
23. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB apeliacinio skundo ir ieškovės UAB „Norfos mažmena“, trečiųjų asmenų AB „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Inter RAO Lietuva“ atsiliepimų į jį motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
24. Kaip jau minėta šioje nutartyje aukščiau, teismas skundžiamu 2016 m. birželio 22 d. sprendimu patenkindamas ieškovės „Norfos mažmena“ ieškinį ir priteisdamas šiai atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB 87 506,73 Eur, 6 procentus metinių procesinių palūkanų ir 2 357,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, o trečiajam asmeniui AB „Inter RAO Lietuva“ iš atsakovės priteisdamas 1 892,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, – konstatavo, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad tiekė ieškovei UAB „Norfos mažmena“ elektros energiją nuo 2010-02-01 iki 2010-07-31, visus 2011 m., 2012 m., nuo 2013-01-01 iki 2013-05-31, o ši pirmajai sumokėjo už 3 040 632 kWh nesunaudotos elektros energijos, jog byloje yra nustatyta sutartiniu laikotarpiu atsiradusi 87 506,73 Eur permoka, tai yra ieškovės patirtų nuostolių faktas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) bei sutartinių santykių pažeidimas iš atsakovės pusės (Sutarties 3.2.5 punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014). Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė, vykdydama sutartį, naudojosi trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ (tinklų operatoriaus) tinklu, todėl už šio asmenų veiksmus atsako kaip už savo, nes elektros apskaitos prietaiso įrenginys, fiksuojantis sunaudotos elektros energijos kiekį, nepatenka į ieškovės ir šio asmens sutartinius santykius (Elektros energijos tiekimo sutarties Nr. 022/2010 Bendrųjų nuostatų II dalis, CK 6.38 straipsnio 4 dalis). Teismas sprendė, kad byloje yra įrodytos atsakovės civilinės sutartinės atsakomybės sąlygos ir atmetė šios argumentus susijusius su sąskaitos faktūrų nuginčijimu, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 125 punkto taikymu, suvartotas elektros energijos kiekio perskaičiavimą tik už vienerių metų vartojimo laikotarpį. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas ir priteisdamas iš atsakovės 1 892,25 Eur trečiajam asmeniui AB „Inter RAO Lietuva“, nurodė, kad šis dalyvavo ieškovės pusėje, todėl atsakovė privalo atlyginti ir jo išlaidas.
25. Apeliantė, nesutikdama su teismo argumentais, tvirtina, kad teismas be pagrindo ją laikė pažeidusia su ieškove sudarytas Elektros energijos tiekimo sutartis, nes dėl ginčo nuostolių atsiradimo nėra jos neteisėtų veiksmų – nenustatyta, kokia sutarčių nuostata tariamai pažeista ar galėjo būti pažeista, apsiribojant tik bendro pobūdžio teiginiais, nuorodomis į CK 6.145 straipsnį, kuris iš viso netaikytinas; teigia kad prekė buvo pateikta, o ieškovės reikmėms ji nebuvo panaudota ne dėl atsakovės, o tik dėl minimo trečiojo asmens neteisėtų veiksmų – toks yra priežastinis ryšys, nes šis asmuo yra tikrasis naudos gavėjas be teisinio pagrindo įgijęs turtą (sutarties su AB VST 7.1 5., 9.2 punktai, sutarties su RST 6, 26 punktai); teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovė naudojosi trečiojo asmens tinklais, todėl CK 6.38 straipsnio 4 dalis taikyta nepagrįstai, be to, šis asmuo privalėjo organizuoti, diegti, naudoti ir tinkamai prižiūrėti jam priklausančiais elektros tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą ir kt. (sutarties 7.1.5 punktas, Taisyklių 49.3 straipsnis); kad ieškovė yra verslininkė, todėl teismas be pagrindo netaikė CK 6.259 straipsnio nuostatas; be pagrindo rėmėsi išaiškinimais Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-63-3470/2013) dėl skirtingo ratio decidendi; net gi nustačius pagrindą atsakovės civilinei atsakomybei, turėjo būti taikytos Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios elektros energijos suvartojimo perskaičiavimo laikotarpį bei kt. (Taisyklių 131.10., 125 punktai, 131.1-131.5 punktai, 131.19-131.21 ir kt. punktai). Apeliantė tvirtina, kad teismas šiame procese galimai nebuvo nešališkas (CPK 329 straipsnis); be pagrindo iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui AB „Inter RAO Lietuva“.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliantės argumentus ir tikrindama skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, ir, turėdama omenyje tai, kad dėl faktinių byloje nustatytų aplinkybių – ieškovės UAB „Norfos mažmena“ patirtų sutartinių nuostolių fakto, jų dydžio, atsiradimo aplinkybių – tarp šalių ginčo nėra, pirmiausiai atmeta kaip nepagrįstus pastarosios motyvus, susijusius su ieškovę ir atsakovę siejusių sutarčių sąlygų pažeidimu, priežastiniu ryšiu tarp atsakovės veiksmų (netyčinių) ir šių nuostolių atsiradimo. Byloje buvo nustatyta ir to niekas neginčija, kad pagal minėtų Elektros energijos tiekimo sutarčių II dalies 1.1, 3.1.2. punktus ieškovė atsakovei privalėjo sumokėti tik už jai faktiškai pateiktą elektros energiją, taip šį klausimą yra sureguliavęs ir įstatymas (CK 6.388 straipsnio 1 dalis); kad prie bendrovės elektros tinklų prijungiant naujai pastatyto objekto elektros įrenginius, į apskaitos prietaiso sistemą buvo įvestas neteisingas elektros energijos konversijos koeficientas ir dėl to skaitiklis netiksliai fiksavo ieškovės sunaudotos elektros energijos kiekį – per 7 metus faktiškai buvo sunaudota dvigubai mažiau nei buvo užfiksuota. Taigi teismas teisingai sprendė, kad atsakovė, nors ir per klaidą (šioje byloje neįrodinėjama, kad yra priešingai), Sutarčių pagrindu gaudama ir bendrovėje užpajamuodama iš ieškovės mokamas lėšas, kuri taip pat vykdydama sutartines savo prievoles šias mokėjo, be kita ko, ir už faktiškai šiai nepateiktą elektros energiją, – iš esmės pažeidė dvišales energijos pirkimo–pardavimo sutartis (nesant tyčios), todėl šios lėšos, kurios pirmajai nepriklauso, turi būti sugrąžintos (CPK 185 straipsnio 1 dalis, Sutarčių 3.1.2. punktai, CK 6.189 straipsnis, 6.256 straipsnis).
27. Apeliacinis teismas taip pat atmeta, kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, susijusius su trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ dalyvavimu šiuose sutartiniuose santykiuose. Priešingai nei tvirtinama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aktualias sutarčių sąlygas, kurios reglamentavo tiek ginčo šalių, tiek ir ieškovės bei šio trečiojo asmens teisinius santykius, ir, remdamasis Elektros energijos tiekimo sutarties Nr. 022/2010 Bendrųjų nuostatų II dalies sąlygomis, teisingai sprendė, kad atsakovė, parduodama elektros energiją, naudojasi trečiojo asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ tinklu, už šio asmens veiksmus privalo atsakyti kaip už savo (CK 6.38 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad yra nepagrįsti šios argumentai, jog vien todėl, kad ieškovė ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ yra sudariusios elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį, permokėtos lėšos reikalautinos iš pastarosios – už faktiškai neperduotos elektros energijos persiuntimo paslaugą šios sutarties apimtyje ieškovei pinigai yra grąžinti, tuo tarpu, sumokėdama atsakovei už nesunaudotą elektros energiją, ieškovė yra padengusi ne tik jos įsigijimo išlaidas, bet ir atsakovės maržą, kurią ši buvo įskaičiavusi į elektros energijos kainą (CPK 178 straipsnis).
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti ieškovės UAB „Norfos mažmena“ ieškinį taip pat nesuteikia pagrindo jos skundo motyvas, susijęs su tuo, kad byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl jos pateiktų ir ieškovės apmokėtų sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis. Teismas sprendžia, kad ieškovė savo atsiliepime į atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB skundą visiškai pagrįstai nurodo, jog neginčijamai nustatytas faktas, kad sunaudota dvigubai mažiau elektros energijos nei tas, už kurį ji faktiškai sumokėjo, suteikia pagrindą šiam reikalavimui, kad sąskaitos faktūros šiuo atveju nėra sandoriai ir traktuotini kaip vienas iš sutartinius santykius tarp šalių patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
29. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės motyvai, kad net gi nustačius jos pareigą grąžinti ieškovei jos permokėtas lėšas, be pagrindo netaikytos CK 6.259 straipsnio nuostatos – atlygintinų nuostolių suma turi būti mažinama, nes ieškovei kaip verslininkei, valdančiai eilę NORFA parduotuvių bei prekybos centrų, turėjo kilti įtarimų dėl viename iš jo valdomų prekybos centrų suvartojamo neįprastai bei nepagrįstai didelio elektros energijos kiekio. Teismas sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo atleisti ją nuo pareigos grąžinti ieškovei permoką ar sumažinti grąžintinų lėšų sumą. Visų pirma, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo gauti šias lėšas netgi per klaidą, todėl jas mažinti ar atsisakyti priteisti būtų nesąžininga, neprotinga ir neteisinga. Antra, ieškovės veikla nėra susijusi su elektros energijos tiekimu, ji nėra šios srities profesionalė, išmananti apie elektros energijos suvartojimą, be to, pagal bylos medžiagą neteisingas parametravimo koeficientas aukščiau minėtame objekte buvo įvestas iš karto po to, kai naujai pastatytas pastatas buvo prijungtas prie šių tinklų – dar 2007 m. Trečia, šiuo klausimu ieškovė, atsiliepdama į skundą, turi pagrindą teigti, kad būtent atsakovė (verslininkė), daug metų parduodanti elektros energiją įvairiems ūkio subjektams, savo srities profesionalei, turėjo kilti abejonių dėl per didelio ieškovės suvartojamo elektros energijos kiekio ir atitinkamai sąskaitose faktūrose nurodytų sumų pagrįstumo. Beje, pažymėtina, kad atsakovė faktiškai vykdo pareigą kontroliuoti klientus, tiek dėl per didelio, tiek dėl per mažo tiekiamos elektros energijos suvartojimo (CPK 185 straipsnis, CK 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnis).
30. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė Taisyklių nuostatų dėl nurodomo elektros energijos suvartojimo perskaičiavimo laikotarpio bei kt. klausimų (Taisyklių 131.10., 125 punktai, 131.1-131.5 punktai, 131.19-131.21 ir kt. punktai). Priešingai nei tvirtina apeliantė, visų pirma teismas teisingai sprendė, kad Taisyklių nuostatos, kuriomis ji rėmėsi, nėra taikomos nagrinėjamam ginčui, kilusiam tarp jos ir ieškovės (ieškovė nepažeidė nei įstatymo, nei sutarčių, dėl ko jos veiksmai vartojant elektros energiją būtų pripažinti neteisėtais; tai nėra atvejis, kai naujai pasirenkamas tiekėjas ir kt.), todėl atmetė jos atsikirtimą, kad suvartotas elektros energijos kiekis gali būti perskaičiuotas įvertinus tik vienerių metų vartojimo laikotarpį. Antra, teismas teisingai nurodė, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat nesuteikia pagrindo siaurinamai aiškinti perskaičiavimo laikotarpį, taip apribojant ieškovės patirtų sutartinių nuostolių (žalos) dydžio nustatymą, kai CK numatyta pareiga mokėti tik pagal faktinį elektros energijos suvartojimą. Trečia, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje aukščiau, minimas klaidos faktas buvo nustatytas dar 2014-11-04 (aktas Nr. G1381475) ir trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ teikė rekomendaciją, kad siekiant išvengti / sumažinti nuostolius būtų pakoreguoti perkamos elektros energijos kiekiai atlikus perskaičiavimą, – buvo pasiūlyta kitą mėnesį atitinkamu kiekiu pakoreguoti biržoje perkamos elektros energijos kiekį. Tačiau pati atsakovė šiuo patarimu nepasinaudojo (CPK 185 straipsnis).
31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, nenagrinėja apeliantės argumentų dėl ieškovės argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendime, priimtame išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-63-3470/2013, pateiktų išaiškinimų taikymu, nes teismas, vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aiškindamas ir taikydamas teisę, šiais išaiškinimais nesirėmė (CPK 4 straipsnis).
32. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad skundžiamas teismo sprendimas negalioja ir turi būti panaikintas dėl to, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas galimai nebuvo nešališkas, pažeidė rungtyniškumo principo reikalavimus (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Visų pirma, bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pareikštas nušalinimas (CPK 68 straipsnis). Antra, kaip žinoma, būtent bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga kvalifikuoti ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, aiškinti ir taikyti teisę. Trečia, teismo procesinius veiksmus, kuriais buvo siekiama tinkamai pasiruošta bylai ir ją operatyviai išnagrinėti, nėra pagrindo remiantis bylos medžiaga traktuoti, kaip šališką veikimą, civilinio proceso principų pažeidimą (CPK 185 straipsnis).
33. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės skundo motyvą dėl panaikinimo skundžiamo teismo sprendimo dalies, kurioje iš jos priteistos trečiojo asmens AB „Inter RAO Lietuva“ turėtos 1 892,25 Eur bylinėjimosi išlaidos. Pirma, pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai iš bylą pralaimėjusios šalies priteisiamos taip pat ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Gi, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, šis asmuo palaiko ieškovės poziciją. Antra, trečiasis asmuo AB „Inter RAO Lietuva“, sutikdamas su tokiu minimo klausimo išsprendimu, atsiliepime į atsakovės skundą teisingai nurodo, kad pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose tvirtino, jog pagal tokį ieškinį ieškovei turėtų atsakyti ne ji, o trečiasis asmuo, be to, civilinė byla buvo iškelta būtent dėl pačios atsakovės vengimo įvykdyti prievolę būti sąžiningai.
34. Apibendrinusi tai, kad išdėstyta pirmiau, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad, patenkindamas ieškovės UAB „Norfos mažmena“ ieškininį reikalavimą, šis teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o atsakovės „Elektrum Lietuva“, UAB skundo motyvai nesuteikia pagrindo jį panaikinti (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų tiek pastarosios apeliaciniame skunde, tiek ieškovės UAB „Norfos mažmena“, trečiųjų asmenų AB „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Inter RAO Lietuva“ atsiliepimuose į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą, apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

10Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

35. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak jos, nagrinėjama byla yra sudėtinga dėl faktinių aplinkybių visumos ir nustatinėtinų su elektros energijos tiekimo rinkos veikimo principais susijusių aplinkybių specifikos. Mano, kad tik skyrus žodinį bylos nagrinėjimą būtų užtikrintas tinkamas ir visapusiškas byloje svarbių faktinių aplinkybių ištyrimas bei šalių teisės į tinkamą teismo procesą realizavimas.
36. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013 etc.).
37. Apeliantė šį prašymą iš esmės grindžia tuo, kad tik tokiu būdu bus galima nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, nes šalys savo argumentus aiškiai išdėstė byloje esančiuose išsamiuose procesiniuose dokumentuose, o paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl šis prašymas netenkintas, kaip nepagrįstas (CPK 185, 322 straipsniai).

11Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.
39. Atmetus atsakovės ,,Elektrum Lietuva“ UAB apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
40. Kaip minėta, ieškovė UAB „Norfos mažmena“ prašo priteisti iš atsakovės „Elektrum Lietuva“ UAB šiame teisme patirtas išlaidas – 744,69 Eur, advokato pagalbai apmokėti, o trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB ,,Inter RAO Lietuva“ – 1 132,13 Eur, bei pateikė įrodymus, patvirtinančius šių išlaidų pagrįstumą.
41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, įvertinusi tai, kad prašomos priteisti trečiojo asmens AB ,,Inter RAO Lietuva“ bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, atsižvelgdama į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 900 Eur. Tuo tarpu įvertinus tai, kad priešingai nei paminėtu atveju, ieškovės UAB ,,Norfos mažmena“ išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, šios išlaidos – 744,69 Eur, priteistinos ieškovei iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ (juridinio asmens kodas 110778328) iš atsakovės „Elektrum Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė (juridinio asmens kodas 301506046) 744,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15Priteisti trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Inter RAO Lietuva“ (juridinio asmens kodas 126119913) iš atsakovės „Elektrum Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė (juridinio asmens kodas 301506046) 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.