Byla 3K-3-115-916/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ ir atsakovės J. T. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Julidona“ ieškinį atsakovams J. S. ir J. T. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių tinkamą ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimą, šalies teisę keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, teismo teisę kvalifikuoti šalių teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė BUAB „Julidona“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. S. ir J. T. 252 407,81 Eur žalos atlyginimo.
  3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi iškėlė UAB „Julidona“ (toliau – bendrovė) bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2015 m. kovo 2 d.
  4. Bankroto administratorius nustatė, kad atsakovė J. T. 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutartimi paskolino bendrovei 270 000 JAV dolerių. Paskolos sutartimi susitarta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2012 m. gruodžio 31 d., už naudojimąsi paskola bendrovė įsipareigojo mokėti atsakovei 3 proc. metines palūkanas. Šalių 2012 m. gruodžio 31 d. susitarimu buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2014 m. gruodžio 31 d.
  5. Bendrovė, vadovaujama atsakovo J. S., grąžino atsakovei J. T. visą paskolą prieš terminą, 2013 m. rugsėjo 24 d. pervesdama į atsakovės sąskaitą 246 507,81 Eur (270 000 JAV dolerių). Bendrovė 2013 m. spalio 21 d. taip pat pervedė atsakovei 4372 Eur (5985 JAV dolerius) ir 1528 Eur (5277 Lt) kaip palūkanas pagal paskolos sutartį.
  6. Ieškovės teigimu, atsakovas J. S., prieš terminą atsiskaitydamas su atsakove J. T., pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, tai turėjo įtakos įmonės finansinei padėčiai. Tiek bendrovės vadovui atsakovui J. S., tiek atsakovei J. T., kuri yra vienintelio ieškovės akcijų savininko A. T. žmona, buvo žinoma ar turėjo būti žinoma bendrovės turtinė padėtis. Atsakovei J. T. grąžinus paskolą prieš terminą, kreditoriai patyrė žalos, kurią turi pareigą atlyginti atsakovė J. T. Atsakovas J. S. solidariai atsakingas su atsakove, nes dėl jo neteisėtų veiksmų atsakovė J. T. prieš terminą susigrąžino paskolintas lėšas. Abiejų atsakomybė yra deliktinė ir solidari, yra visos sąlygos atsakomybei taikyti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, pripažino negaliojančiais ieškovės BUAB „Julidona“ 2013 m. rugsėjo 24 d. atliktą 270 000 JAV dolerių paskolos grąžinimą ir 2013 m. spalio 21 d. atliktą 4372 Eur (5985 JAV dolerių) bei 1528 Eur (5277 Lt) palūkanų mokėjimą atsakovei J. T., taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės J. T. ieškovės naudai 252 407,81 Eur; priteisė iš atsakovo J. S. subsidiariai su atsakove J. T. ieškovės naudai 252 407,81 Eur žalos atlyginimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nurodė, kad šalių teisinių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra teismo prerogatyva. Kai teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes taiko teisės normas, kuriomis šalys nesiremia, tai nelaikytina ieškinio pagrindo keitimu.
  3. Teismas iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos skyriaus 2015 m. sausio 28 d. specialisto išvados (toliau – specialisto išvada) nustatė, kad ieškovė 2012 m. ir 2013 m. dirbo nuostolingai, jos įsipareigojimai daugiau kaip du kartus viršijo turtą; nuo 2012 m. sausio 12 d. visas įmonės turtas buvo finansuojamas skolintomis lėšomis, o 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d. skolintos lėšos buvo didesnės nei ieškovės turtas šiuo laikotarpiu; už 2013 m. rugsėjo 3 d. – 2013 m. rugsėjo 13 d. laikotarpiu patiektą kurą ieškovė nesumokėjo 551 593,75 Eur Latvijos įmonei SIA „L-T OIL“; nors Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-346-560/2016 nustatyta tokia ieškovės skola ir pripažinta, kad ieškovės prievolė SIA „L-T OIL“ yra pasibaigusi; šis teismo sprendimas neįsiteisėjęs, nes apskųstas apeliacine tvarka. Ieškovė 2014 metais veiklos nebevykdė.
  4. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ieškovė būtų galėjusi atsiskaityti su SIA „L-T OIL“, tačiau 2013 m. rugsėjo–spalio mėn. prieš terminą grąžino skolas už suteiktas paskolas, iš viso 820 000 JAV dolerių ir 200 000 Eur (2013 m. rugsėjo 24 d. grąžino 350 000 JAV dolerių paskolą UAB „Kaminera“; 2013 m. rugsėjo 24 d. – 200 000 JAV dolerių paskolą UAB „Kaminera“; 2013 m. rugsėjo 24 d. – 270 000 JAV dolerių paskolą atsakovei J. T.; 2013 m. gegužės 1 d. grąžino vieninteliam akcininkui A. T. 200 000 Eur paskolos dalį, o 2013 m. spalio 15 d. – 150 000 Eur paskolos dalį). UAB „Kaminera“ ir atsakovė J. T., jos sutuoktinis A.T. bei jų duktė L. T. yra susiję asmenys.
  5. Pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ieškovė turi sumokėti muitinės 2012 m. spalio 19 d., 2012 m. lapkričio 16 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2012 m. gruodžio 19 d. ir 2013 m. balandžio 14 d. deklaracijų pagrindu 41 521,96 Eur importo pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), 8289 Eur delspinigių ir 4152 Eur baudą. Ieškovei importo PVM, delspinigiai ir bauda apskaičiuoti dėl to, kad ji šiose muitinės deklaracijose nurodė prekių (dyzelinių degalų) išgabenimą į kitas Europos Sąjungos valstybes ir taikė 0 proc. PVM tarifą, tačiau patikrinimo metu nenustatyta, kad dyzeliniai degalai buvo realiai išgabenti į kitas Europos Sąjungos valstybes, todėl 0 proc. PMV tarifas taikytas nepagrįstai.
  6. Teismas nesivadovavo atsakovo pateikta UAB Mokesčių ekspertų biuro specialisto išvada, nes ji parengta tik nedidelės dalies ieškovės dokumentų pagrindu, todėl nelaikyta išsamia.
  7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties pagrindu neturėjo pareigos paskolą atsakovei J. T. grąžinti prieš terminą. Teismas nelaikė tinkamu įrodymu atsakovės 2016 m. lapkričio 23 d. pateikto 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimo dėl paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą, nes toks pranešimas nebuvo perduotas bankroto administratoriui kartu su kitais įmonės dokumentais toks pranešimas neminimas ir specialisto išvadoje. Apie pranešimą nutraukti sutartį prieš terminą, atsakovai nenurodė atsiliepimuose į ieškinį bei triplikuose, priešingai, šiuose procesiniuose dokumentuose atsakovai teigė, kad paskola buvo grąžinta prieš terminą, esant tokiai ieškovės teisei pagal paskolos sutarties 2 punktą.
  8. Teismas nurodė, kad atsakovė J. T. paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo metu buvo visų ieškovės akcijų savininko A. T. sutuoktinė, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 6 punktą preziumuojamas atsakovės nesąžiningumas. Jos nesąžiningumas preziumuotas ir pagal CK 6.67 straipsnio 5 dalį, nes sandoris sudarytas dėl paskolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo.
  9. Teismas konstatavo, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes bendrovės dokumentai bankroto administratoriui perduoti 2015 m. kovo 25 d., o ieškinys pareikštas 2016 m. kovo 10 d. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl pripažino negaliojančiais sandorius, kuriais 2013 m. rugsėjo 24 d. ieškovė grąžino atsakovei paskolą, o 2013 m. spalio 21 d. sumokėjo palūkanas, ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovės J. T. ieškovės naudai 252 407,81 Eur.
  10. Teismas nustatė, kad atsakovas J. S. 2013 m. balandžio 24 d. įsakymo pagrindu laikinai ėjo bendrovės direktoriaus pareigas, todėl žinojo (negalėjo nežinoti), kokią įtaką bendrovei padarys didelių paskolos sumų grąžinimas prieš terminą, kad bendrovė turi ir kitų kreditorių, tačiau, nepaisydamas to, prieš terminą grąžino paskolą atsakovei, sumokėjo palūkanas, taip pažeisdamas bendras rūpestingumo ir atidumo pareigas. Dėl šių neteisėtų atsakovo J. S. veiksmų ieškovė ir jos kreditoriai patyrė 252 407,81 Eur nuostolį (tiesiogines išlaidas), tačiau žala gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu, pritaikius restituciją, nebus visiškai atkurta ieškovės turtinė padėtis, buvusi iki paskolų grąžinimo. Dėl to teismas pripažino subsidiariąją atsakovo J. S. atsakomybę su pagrindine skolininke – jis privalo atlyginti tik tą žalos dalį, kurios nepadengs atsakovė.
  11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. T. ir J. S. apeliacinius skundus, 2017 m. birželio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės BUAB „Julidona“ naudai iš atsakovo J. S. subsidiariai su atsakove J. T. priteista 252 407,81 Eur, ir atmetė ieškovės reikalavimą atsakovui J. S.; atitinkamai pakeitė sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
  12. Kolegija nurodė, kad bankroto bylose teismas turi aktyviai veikti siekdamas tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Ieškovė nurodė tokias faktines aplinkybes (atsakovai, žinodami apie faktinį įmonės nemokumą, įsipareigojimus kitiems kreditoriams, grąžino akcininko sutuoktinei paskolą, kurios grąžinimo terminas nesuėjęs, tai lėmė negalėjimą atsiskaityti su kitais kreditoriais, buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, atsakovai buvo nesąžiningi, įmonės padėtis sunki), kurios turi actio Pauliana (Pauliano ieškinys) institutui būdingų bruožų ir atitinka instituto tikslą, tačiau reikalavimus grindė civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Actio Pauliana ir civilinės atsakomybės taikymas yra skirtingi teisių gynimo būdai, jiems taikyti nustatytinos skirtingos aplinkybės. Taigi ieškinyje netiksliai suformuluotas teisių gynimo būdas galėjo apsunkinti atsakovų gynybą nuo pareikštų reikalavimų. Tačiau ieškovė 2016 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio pagrindas gali būti ir CK 6.66 straipsnio normos taikymas. Atsakovai turėjo galimybę teismo posėdyje atsikirsti dėl actio Pauliana sąlygų taikymo. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių ir nustatyti aiškias bylos nagrinėjimo ribas, siekti, kad tinkamai būtų apibrėžtas ieškinio dalykas; to nepadarydamas, pažeidė proceso teisės normas. Tačiau šiuo atveju toks pažeidimas nelaikytinas pagrindu panaikinti teismo sprendimą, nes actio Pauliana instituto taikymas nebuvo atsakovams staigmena; jie išsakė savo poziciją dėl šio instituto sąlygų taikymo, abu atsakovai teikė apeliacinius skundus, kuriuose galėjo išdėstyti savo poziciją dėl netikslaus ieškinio formulavimo, teismo pasyvumo, todėl šį pažeidimą pašalino apeliacinės instancijos teismas.
  13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Julidona“ nemokumą ginčo sandorių sudarymo metu patvirtina į bylą pateiktų įrodymų visuma. Jų nepaneigia nei naujai atsakovų į bylą pateikti įrodymai. Nustačius, kad bendrovė nevykdė veiklos, ginčo sandorių sudarymo metu neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirmenybės suteikimas vienam iš kreditorių bendrovei esant nemokiai (atsiskaitymas su atsakove J. T.) pažeidė kitų kreditorių teises. Kolegija pripažino, kad bendrovė neturėjo iš sutarties kylančios pareigos grąžinti visą paskolą, nes reikalavimo terminas dar nebuvo suėjęs. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepripažintinas tinkamu 2016 m. lapkričio 23 d. į bylą pateiktas 2013 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas dėl paskolos sutarties nutraukimo. Pagal 2012 m. spalio 2 d. paskolos sutarties nuostatas atsakovė J. T., prieš vienašališkai nutraukdama sutartį, turėjo raštiškai apie tai įspėti. Byloje nepateiktas toks raštiškas įspėjimas, be to, kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar apskritai bendrovei pateiktas toks pranešimas. Toks pranešimas į bylą pateiktas tik po to, kai buvo patikslintas ieškinys, iki tol atsakovai laikėsi pozicijos, kad paskolos grąžinimas buvo galiojančio sandorio vykdymas. Kadangi atsakovė J. T. yra bendrovės akcininko sutuoktinė, sandoriai sudaryti vykdant prievolę, kurios įvykdymo terminas nesuėjęs, tai kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovei taikytina nesąžiningumo prezumpcija.
  14. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė actio Pauliana taikymo sąlygas ir pagrįstai tenkino ieškinį šiuo pagrindu.
  15. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo taikyta atsakovui J. S., kaip įmonės vadovui, subsidiarioji atsakomybė neatitiko teisinio reguliavimo bei teismų praktikos, nes vadovo atsakomybė yra subsidiari ne kitiems kreditoriams ar įmonės dalyviams, o įmonei (šiuo atveju bankrutuojančiai bendrovei), kuri atstovauja kreditorių interesams. Vertinti, kad vadovo atsakomybė tretiesiems asmenims (atsakovei) yra subsidiari, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo. Tai, kad byloje nustatytos actio Pauliana sąlygos, savaime nereiškia, kad kartu nustatytos ir deliktinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė neįrodė vadovo atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys šiam atsakovui atmestas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis dėl bendrovės vadovo subsidiariosios atsakomybės taikymo, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose skiriasi aiškinimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017 pripažinus, kad vadovas veikė neteisėtai, civilinė atsakomybė vadovui, net ir pripažinus, kad jo veiksmai neteisėti, netaikyta, nes nenustatytas žalos faktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014 nurodyta, kad jeigu šalis tiksliai negali įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas. Dėl to byloje, kai ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją, kartu reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš tokį sandorį sudariusio įmonės vadovo, kai byloje jau yra nustatytas įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo faktas ir kitos sąlygos, galinčios lemti civilinės atsakomybės taikymą atsakovui, tačiau nėra nustatytas priežastinis ryšys, žalos faktas ir jos dydis, yra pagrindas ieškinio reikalavimą įmonės vadovui išskirti į atskirą bylą. Ieškovė daro išvadą, kad ir šioje byloje turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014 nurodytu išaiškinimu ir reikalavimas atsakovui J. S. turėjo būti išskirtas į atskirą bylą.
    2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovei žalos padarė ne tik atsakovo J. S. neteisėtai sudaryti sandoriai, bet ir dėl šių sandorių sudarymo padidėjusi bendrovės skola, atsiradusi dėl apskaičiuotų delspinigių, palūkanų ir baudų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad bendrovė būtų galėjusi įvykdyti prievoles kreditoriams, jeigu nebūtų įvykdytos prieš terminą paskolos sutartys. Neįvykdžius šių reikalavimų, padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams: pagal Muitinės departamento 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą bendrovei priskaičiuota ne tik 41 521,96 Eur importo PVM, bet ir 8289 Eur delspinigių bei 4152 Eur bauda pagal 2012–2013 m. deklaracijas. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. daliniu sprendimu iš ieškovės papildomai priteista 46 679,47 Eur (delspinigiai ir procesinės palūkanos) kreditorei SIA „L-T OIL“. Atsakovas J. S. kaip bendrovės vadovas žinojo, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. turėjo pareigą atsiskaityti su šia kreditore, tačiau įmonės lėšas pervedė atsakovei J. T. Taigi teismo priteisti delspinigiai ir palūkanos padidino bendrovės įsipareigojimus kreditoriams. Tai, kad, pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas taikė restituciją ir iš atsakovės J. T. priteisė 252 407,81 Eur, nereiškia, kad dėl restitucijos bus atlyginta bendrovei 46 679,47 Eur žala (teismo priteisti kreditorei SIA „L-T OIL“ delspinigiai ir procesinės palūkanos), taip pat muitinei mokėtina 12 441 Eur suma. Būtent ši žala atsirado dėl atsakovo J. S. neteisėtų veiksmų.
    3. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo J. S. veiksmų ir elgesio, nors bylos duomenimis patvirtinta, kad dėl neteisėtų šio atsakovo veiksmų padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 nurodyta, kad jei vadovas konkrečiame įmonės epizode veikė ne įmonės, bet trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.
  2. Atsakovė J. T. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pagal ieškinyje pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismai turėjo aiškintis ir nustatyti visas civilinės atsakomybės taikymo atsakovams sąlygas, tačiau teismai bylą išnagrinėjo pagal actio Pauliana sąlygas, todėl nebuvo nustatytos civilinė atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, joms konstatuoti reikšmingos bylos aplinkybės.
    2. Teismai neįvertino, kad mokėjimo pavedimas yra vienašalis sandoris, kurio metu jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią pervesti lėšas kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011). Dėl to siekiant teisingai išspręsti, ar nurodytais mokėjimo pavedimais buvo padaryta žalos įmonei, turėjo būti nustatytos aplinkybės dėl įmonės turto sumažėjimo (netekimo) ar dėl to turėtų išlaidų, kurios priežastiniu ryšiu būtų susijusios su įmonės vadovo atliktais neteisėtais veiksmais.
    3. Ieškovės padidėjusi skola kreditoriams dėl papildomai priskaičiuotų mokesčių atsirado tik 2016 m. rugpjūčio mėn. Be to, nepagrįstai nurodoma, kad visos įmonės lėšos buvo panaudotos paskolos sutartims prieš terminą įvykdyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad per 2013 m. rugsėjo mėn. UAB „Julidona“ gavo net 2 351 149,67 Eur (8 118 049,59 Lt) įplaukų ir atsiskaitė su visais tiekėjais (vien kreditorei SIA „L-T OIL“ įmonė rugpjūčio mėn. sumokėjo 2 256 000 JAV dolerių, rugsėjo mėn. – 400 000 JAV dolerių, spalio mėn. – 184 608,86 JAV dolerio ir kt.). Taigi teismų motyvai dėl įmonės įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo ir jų ryšio su atsakovo J. S. veiksmais yra neišsamūs.
  3. Atsakovas J. S. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė nepagrįstai remiasi išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014, nes nurodomoje byloje ieškiniu buvo suformuluoti du reikalavimai (pripažinti negaliojančiu sandorį ir taikyti restituciją bei taikyti bendrovės vadovui deliktinę atsakomybę), šiuo atveju ieškovė suformulavo tik reikalavimą taikyti civilinę atsakomybę; nors ieškovė prašė taikyti civilinę atsakomybę, bet neįrodė jos taikymo sąlygų ir ieškinį įrodinėjo actio Pauliana instituto argumentais. Kadangi ieškovė nesuformulavo vieno aiškaus reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl santykių kvalifikavimo pagal CK 6.66 straipsnio normas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad yra atleista nuo pareigos įrodyti žalą, tokios pareigos perkėlimas teismui yra nepagrįstas.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo J. S. kaip bendrovės vadovo atsakomybės CK 2.87 straipsnio požiūriu, tinkamai vadovavosi teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017 nurodyta, kad, reiškiant reikalavimą CK 2.87 straipsnio pagrindu, įrodinėtinas priežastinis ryšys tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir žalos įmonei, o ne kreditoriams. Žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos fakto, būtina įrodyti valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą. Ieškovė šių aplinkybių neįrodinėjo.
    3. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas bei deliktinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės. Bet kokiu atveju subsidiarioji atsakomybė gali kilti tik įstatymų ar sutartyje nustatytais atvejais. Ieškovė, prašydama subsidiariai taikyti įmonės vadovui atsakomybę, nenurodė ir neįrodė jos sąlygų.
    4. Atsakovas J. S., atsiskaitydamas su atsakove J. T. pagal tuo metu galiojančią paskolos sutartį, neatliko neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad kreditorės SIA „LT-OIL“ reikalavimai negalėjo būti patenkinti, nes pirmiau buvo tenkinti atsakovės reikalavimai, negali būti pripažinta žala bendrovei, nes bendrovė ir iki šių veiksmų atlikimo turėjo tokio pat dydžio įsipareigojimus kreditoriams, kaip ir po jų atlikimo. Neaiškūs ieškovės argumentai, kodėl teismo taikyta restitucija neapima ieškovės įvardijamos 57 120,47 Eur žalos. Be to, argumentas dėl 57 120,47 Eur žalos (delspinigių ir palūkanų Vilniaus teritorinei muitinei ir SIA „LT-OIL“) pateiktas tik kasaciniam teismui, šios aplinkybės netirtos ir nevertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Be to, ieškovė nurodo, kad žala atsirado 2012–2013 m., kai atsakovas J. S. nebuvo įmonės vadovas (tik 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu paskirtas laikinai eiti šias pareigas, o vadovu paskirtas nuo 2014 m. kovo 25 d.). Apie galimą prievolę ieškovei (mokėti PVM į valstybės biudžetą) atsakovas sužinojo tik iš 2016 m. lapkričio 30 d. bankroto administratoriaus pranešimo.
  4. Kasaciniu skundu atsakovė J. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 295 731 Eur žalos atlyginimo ir papildomai 5900 Eur žalos atlyginimo. Reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nereiškė ir actio Pauliana taikymui reikšmingų aplinkybių ieškovė neįrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiais paskolos grąžinimą ir palūkanų atsakovei J. T. sumokėjimą bei taikydamas restituciją, iš esmės atliko ne ginčo teisinę kvalifikaciją, bet pakeitė ieškinio dalyką. Dėl ex officio (pagal pareigas) pakeisto ieškinio reikalavimo ir taikyto siurprizinio ginčo kvalifikavimo atsakovė neturėjo galimybės gintis nuo šio ieškinio prašydama taikyti ieškinio senatį. Nors teismai pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, tačiau atsakovė neturėjo galimybės atsikirsti dėl actio Pauliana taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė 2016 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu sutiko, kad ieškinio pagrindu gali būti ir CK 6.66 straipsnis, taigi ieškinys šiuo pagrindu pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą (bankroto administratoriui apie sandorius tapo žinoma 2015 m. kovo 25 d.).
    2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes netaikė ieškinio trūkumų šalinimo instituto, neužtikrino, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, tačiau šio pažeidimo neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas plačiai aiškino actio Pauliana taikymo aplinkybes, nors atsakovai apeliaciniuose skunduose neprašė šių aplinkybių vertinti, o ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus dėl jų taip pat nepasisakė. Taigi apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.
    3. Teismai nenustatė actio Pauliana sąlygos, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, nenustatė kreditorės SIA „L-T OIL“ prievolės atsiradimo momento, ar prievolė nepasibaigė kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad paskolos grąžinimo atsakovei metu kreditorė SIA „L-T OIL“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Šios kreditorės reikalavimas patvirtintas tik 2016 m. kovo 15 d. nutartimi. Be to, tik dėl to, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamai, atsakovė negalėjo gintis dėl netinkamų actio Pauliana sąlygų taikymo, todėl buvo pažeista jos teisė į rungtynišką teismo procesą.
    4. Nenustatyta kita actio Pauliana taikymo sąlyga, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bendrovė ir iki neteisėtų veiksmų atlikimo (paskolos ir palūkanų sumokėjimo) turėjo tokio pat dydžio kreditoriaus įsipareigojimus, bendras jų dydis nesikeitė. Tačiau, grąžinus atsakovei J. T. paskolą, sumažėjo įmonės skola. Be to, teismų apskritai netirta faktinė įmonės mokumo būsena paskolos grąžinimo metu. Specialisto išvadoje, kuria teismas rėmėsi, nurodyta, kad 2012 m. įmonė buvo moki. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. rugsėjo mėn. įmonė gavo 8 118 049,59 Eur įplaukų ir nemažą jų dalį sumokėjo kreditorei SIA „L-T OIL“. Ieškovė šių mokėjimų neginčija, nors pervestos itin didelės sumos. Atsakovei J. T. grąžinta paskola turėtų būti vertinama kaip padiktuota verslo logikos, nes, grąžinusi paskolą, įmonė nebeturėjo mokėti palūkanų iki sutartyje nustatyto termino.
    5. Sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Kadangi netinkamai suformuluotas ieškinio dalykas, teismai tinkamai neištyrė ir neįvertino šios sąlygos. Teismai, pripažindami palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimą negaliojančiu, nepateikė argumentų dėl šių mokėjimų neprivalomumo. Tačiau pagal sudarytos paskolos sutartį atsakovei turėjo būti mokama 3 proc. metinių palūkanų, jos nebeskaičiuojamos nuo visos paskolos sumos grąžinimo. Taigi ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei J. T. apskaičiuotas 5985 JAV dolerių (4372 Eur) ir 1528 Eur (5277 Lt) palūkanas.
    6. Pirmosios instancijos teismas taikė atsakovės nesąžiningumo prezumpciją dėl to, kad sandoris sudarytas dėl paskolos, kurios grąžinimo terminas nesuėjęs, ir dėl to, kad atsakovė yra akcininko sutuoktinė. Dėl netinkamai suformuluoto ieškinio dalyko atsakovė neturėjo galimybės paneigti šią prezumpciją, pateikti tai patvirtinančių įrodymų. Paskolos grąžinimas yra vienašalis sandoris, atsakovė negalėjo šio mokėjimo pavedimo kontroliuoti, taigi nesąžiningumo prezumpcija taikyta nepagrįstai.
    7. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės nemokumą pagrindė ikiteisminio tyrimo specialisto išvadoje, papildomoje specialisto išvadoje ir protokole nurodytais duomenimis ir šiems įrodymams suteikė aukštesnę įrodymų galią. Pažymėta, kad ieškovė šiuos įrodymus vertino kaip oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią, nors teismų praktikoje tokia išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016; kt.). Taigi ieškovės pateikti ikiteisminio tyrimo dokumentai (išvados, protokolai) neturi iš anksto nustatytos galios, todėl turėjo būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
  5. Ieškovė BUAB „Julidona“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės J. T. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė, teikdama ieškinį, privalo nurodyti tik faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, o teismas taiko teisinį šių santykių kvalifikavimą. Ieškovė ginčijo atsiskaitymą pagal paskolos sutartį su atsakove, teigdama, kad toks atsiskaitymas pagal paskolos sutartį su akcininko sutuoktine prieš prievolės įvykdymo terminą buvo neteisėtas, prieštaravo gerai moralei ir viešajai tvarkai, atsakovė J. T. buvo nesąžininga. Ieškovė reikalavimą priteisti 252 407,81 Eur iš atsakovės J. T. grindė ir specialisto išvada, pateikta Vilniaus miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje, kurioje A. T. ir J. S. yra kaltinami dėl nusikalstamo UAB „Julidona“ bankroto ir sukčiavimo. Tokios nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimą. Nors dėl netinkamai suformuluoto ieškinio dalyko buvo konstatuotas proceso teisės pažeidimas pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos neesminius pažeidimus pašalino nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.
    2. Bankroto procesas susijęs su viešuoju interesu, todėl teismas turi teisę veikti aktyviai, aiškintis visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neišėjo už apeliacinio skundo ribų, nes pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs visas actio Pauliana sąlygas.
    3. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ginčo teisinis kvalifikavimas actio Pauliana pagrindu buvo siurprizinis, iš jos buvo atimta teisė gintis nuo pareikšto ieškinio, prašant taikyti ieškinio senatį. Ieškinyje, patikslintame ieškinyje, dublike, 2016 m. lapkričio 23 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytos aplinkybės leido suprasti ieškinio nagrinėjimo ribas, todėl atsakovė galėjo numatyti, jog teismas gali taikyti actio Pauliana instituto teisės normas. Be to, teismų konstatuota, kad ieškinio senatis nepraleista.
    4. Nors atsakovė ir nurodo netinkamą actio Pauliana instituto sąlygų taikymą, tačiau argumentai iš esmės siejami išimtinai su fakto klausimais, kurie kasacine tvarka nėra nustatomi.
    5. Atsakovė nepagrįstai remiasi jai mokėtinų palūkanų būtinybe. Sutartyje su SIA „L-T OIL“ taip pat buvo nurodytos palūkanos, bet jos buvo daug didesnės nei mokėtinos atsakovei.
    6. Nepagrįsti skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, nes teismai tinkamai taikė šias proceso teisės normas.
  6. Atsakovas J. S. atsiliepimu į atsakovės J. T. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovė J. T. pateikė kasacinį skundą dėl dalies apeliacinės instancijos teismo nutarties (dėl actio Pauliana instituto taikymo), tačiau rezoliucinėje dalyje prašo panaikinti visą teismo procesinį sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai actio Pauliana institutą nagrinėjo bendrovės vadovo atsakomybės kontekste, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį netikslumą ištaisė. Dėl to nėra pagrindo naikinti visą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsakovas laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas reikalavimas atsakovui J. S., yra teisėta.
    2. Atsakovas iš dalies nepritaria atsakovės J. T. pozicijai ir iš esmės nesutinka su ieškovės išdėstyta pozicija. Dėl to jis atsiliepime pasisako tiek, kiek šios atsakovės kasacinio skundo argumentai daro poveikį jos teisės ir pareigoms.
    3. Ieškovė aiškiai nesuformulavo ieškinio dalyko ir pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas buvo priverstas savo iniciatyva šalinti trūkumus ir išspręsti klausimą dėl subsidiariosios bendrovės vadovo atsakomybės negalimumo iš esmės. Ieškovė neįrodė nė vienos bendrovės vadovo atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus pažeidimus, pažymėjo subsidiariosios atsakomybės negalimumą ir konstatavo, kad aplinkybė, jog konkretaus kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes pirmiau buvo patenkintas kito kreditoriaus reikalavimas, vadovo atsakomybei CK 2.87 straipsnio pagrindu kilti nelaikytina žala bendrovei.
    4. Actio Pauliana instituto taikymas negali būti pagrindas konstatuoti bendrovės vadovo deliktinę atsakomybę ir jos sąlygas.
    5. Kiti atsiliepimo į skundą argumentai iš esmės panašūs į atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą argumentus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimo ir teismo teisės keisti ieškinio dalyką

  1. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
  2. Teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 138 straipsnis) bei atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
  3. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas). Taigi keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Nagrinėjamoje byloje ieškovės bendrovės „Julidona“ bankroto administratorius pareikštu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų jos naudai 295 731 Eur (vėliau patikslino priteistiną žalos dydį – 246 507,81 Eur) žalai atlyginti. Ieškinio faktiniu pagrindu ieškovė nurodė esmines aplinkybes, pagrindžiančias deliktinės atsakomybės sąlygas (abiejų atsakovų atsakomybė deliktinė ir solidarioji, nes dėl abiejų neteisėtų veiksmų padaryta kreditoriams žala; abiejų veiksmai neteisėti (pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymo eiliškumas); yra priežastinis ryšys; įmonė neprivalėjo atsiskaityti prieš terminą, nes nesuėję prievolės įvykdymo terminai), taip pat tai, kad iškėlus įmonei bankroto bylą paaiškėjo, jog neatsiskaityta iki galo su valstybe (Muitinės departamentas apskaičiavo importo PVM, baudą, palūkanas); bendrovės vadovas atsakovas J. S. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis tinkamai (jis turėjo lėšas mokėti pagal mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka); atsakovė J. T. yra nesąžininga, nes yra vienintelio bendrovės akcininko sutuoktinė. Atsiliepimuose į ieškinį atsakovai pasisakė tik dėl ieškinyje nurodytų argumentų – CK 6.9301 straipsnio taikymo, įrodymų dėl deliktinės atsakomybės nebuvimo, pažymėdami, kad nesąžiningumo prezumpcija taikytina reiškiant actio Pauliana reikalavimą.
  6. 2016 m. lapkričio 25 d. bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės atstovė, nurodydama ieškinyje nurodytas, taip pat kitas aplinkybes dėl actio Pauliana taikymo, pažymėjo, kad bankroto byloje yra viešasis interesas, kuris leidžia teismui išeiti už ieškinio ribų ir ieškovės pareikštą ieškinį kvalifikuoti ir kaip actio Pauliana reikalavimą, ir kaip sandorį, prieštaraujantį gerai moralei, viešajai tvarkai, ir kaip reikalavimą atlyginti žalą. Atsakovai, reaguodami į ieškovės prašymą kvalifikuoti teisinius santykius ir tenkinti ieškinį vienu iš jos teismo posėdyje nurodytų pagrindų, atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu buvo pakeistas ieškinio dalykas ir pagrindas, todėl jie nurodė tam tikrus argumentus, bet negalėjo tinkamai atsikirsti į pakeisto ieškinio reikalavimus, pateikti įrodymų.
  7. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį taikydamas du teisių gynimo būdus: actio Pauliana pagrindu pripažindamas paskolos grąžinimą negaliojančiu ir taikydamas restituciją, ir iš atsakovo J. S. priteisdamas žalos atlyginimą. Atsakovų pateiktuose apeliaciniuose skunduose esminiu argumentu nurodytas proceso teisės normų pažeidimas – ieškovė neaiškiai suformulavo ieškinio dalyką, teismas peržengė ieškinio ribas, be pagrindo pakeisdamas ieškinio dalyką teismo posėdyje.
  8. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovė nurodė aplinkybes, turinčias ir actio Pauliana institutui taikyti būdingų bruožų, tačiau jos reikalavimas buvo grindžiamas civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis proceso teisės normomis. Tai skirtingi teisių gynimo būdai, nes ieškinio actio Pauliana pagrindu ir ieškinio civilinei atsakomybei taikyti tenkinimui nustatytinos skirtingos faktinės aplinkybės. Actio Pauliana skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybė gauti visišką savo reikalavimų tenkinimą. Šiuo institutu siekiama atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų tenkinti savo reikalavimą. Pareiškus ieškinį actio Pauliana pagrindu, nustatytinos CK 6.66–6.67 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl kreditoriui padarytos žalos. Civilinės atsakomybės taikymo atveju turi būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų bei žalos ir kaltė, jei įstatymai dėl pastarosios sąlygos nenustato išimties (CK 6.246–6.249 straipsniai).
  9. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas atsakovų argumentams, padarė išvadą, kad dėl netinkamai (neaiškiai) suformuluoto ieškinio atsakovai negalėjo tinkamai gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė tik 2016 m. lapkričio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu, remdamasi ieškinyje nurodytomis, taip pat naujai teismo posėdžio metu nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, savo pateiktu šių aplinkybių vertinimu, suformulavo reikalavimą tenkinti ieškinį vienu iš pagrindų: taikant actio Pauliana arba sandorio, prieštaraujančio gerai moralei, viešajai tvarkai institutą, arba taikant atsakovams deliktinę atsakomybę. Nors kiekvienu ieškovės įvardytu civilinių teisių gynimo būdu iš esmės siekiama to paties tikslo – grąžinti bendrovei lėšas, t. y. grąžinti ją į padėtį, buvusią iki paskolos sandorio įvykdymo ar žalos padarymo, tačiau tai yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai ir įstatymai nustato skirtingas tokių ieškinių tenkinimo sąlygas. Taigi kiekvienam teisių gynimo būdui taikyti nustatytinos skirtingos aplinkybės, skirtingos kiekvieno jų bylos nagrinėjimo ribos.
  10. Pažymėtina, kad ieškovas turi teisę vienoje byloje pareikšti kelis atskirus reikalavimus, turinčius skirtingus faktinius pagrindus ir dalykus, arba atskirus reikalavimus tuo pačiu faktiniu pagrindu dėl skirtingų dalykų. Kadangi ieškiniu ieškovė prašė atsakovams taikyti deliktinę atsakomybę ir įrodinėjo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, o teismo posėdyje kaip faktinį pagrindą žodžiu papildomai nurodė ir aplinkybes dėl actio Pauliana taikymo bei pareiškė reikalavimą ieškinį tenkinti vienu iš kelių nutarties 36 punkte nurodytų būdų, tai laikytina, kad šiuo atveju, teismo posėdyje pareiškus tokius reikalavimus, buvo praplėstos bylos nagrinėjimo ribos, pakeistas įrodinėtinų aplinkybių pobūdis. Remiantis CPK 141 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis tai vertintina kaip ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimas.
  11. Naujo reikalavimo pareiškimas turi būti atliekamas laikantis CPK 135 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas ir pagrindas, t. y. naujas reikalavimas, buvo nurodyti žodine tvarka teismo posėdžio metu, atsakovams nebuvo suteikta galimybė pasirengti bylos nagrinėjimui pagal teismo posėdyje pakeistą (naujai pareikštą) reikalavimą. Taigi nagrinėjamu atveju teismas pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas, pakeistas, atitiktų faktinį pagrindą, būtų aiškios bylos nagrinėjimo ribos ir tai padaryta laikantis CPK nuostatų, nes aiškus ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra reikšmingas užtikrinti tinkamą atsakovų teisės į gynybą įgyvendinimą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ne tik netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto ir netinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui stadijoje (CPK 138 straipsnis), bet ir netinkamai taikydamas ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimą reglamentuojančias normas (CPK 141 straipsnio 1, 2 dalys), o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

13Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).
  2. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).
  3. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  4. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pirmosios instancijos teismo padarytą proceso teisės normų pažeidimą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą pripažino ištaisytu dėl to, kad atsakovų teisė būti išklausytiems įgyvendinta jiems pateikus apeliacinius skundus, papildomus įrodymus.
  5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nutarties 38 punkte konstatuotas proceso teisės pažeidimas šiuo atveju negalėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme vien tik užtikrinus asmens teisę būti išklausytam. Teismo posėdyje nurodytas naujas ieškinio dalykas ir pagrindas lėmė bylos nagrinėjimo ribų išplėtimą, be to, jis pareikštas nesilaikant CPK 135 straipsnio, 141 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, todėl toks proceso teisės normų pažeidimas reiškia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, buvo pažeistas proceso rungimosi principas – apribota šalių teisė ne tik teikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet ir teisė žinoti ir komentuoti visus įrodymus, argumentus, kitos CPK 42 straipsnyje nustatytos teisės. Tai, kad atsakovai turėjo galimybę savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus pateikti apeliaciniuose skunduose, šiuo atveju nepripažintina tinkamu teisės būti išklausytam įgyvendinimu, nes tik apeliaciniu skundu galėdami atsikirsti į naujai suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą jie iš esmės prarado teisę į apeliaciją. Pažymėtina, kad esminis apeliacinių skundų argumentas buvo nurodytas proceso teisės normų pažeidimas: teismo posėdyje pakeistas ieškinio dalykas ir pagrindas, pažeista atsakovų teisė būti išklausytam dėl actio Pauliana taikymo sąlygų. Atsakovės J. T. apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai dėl proceso teisės normų taikymo, atsakovo J. S. – nurodytas argumentas dėl senaties taikymo actio Pauliana reikalavimui ir kreditorės SIA „L-T OIL“ teisės. Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovė nurodė argumentus pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Pabrėžtina, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka, taigi, nors apeliacinės instancijos teismas procesiniame sprendime ir aptarė visas sąlygas tenkinti actio Pauliana reikalavimą, tačiau šalys, be apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, neturėjo galimybės teismo posėdyje išsamiau pasisakyti bei išreikšti ir pagrįsti savo nuomonę nagrinėjamais actio Pauliana taikymo klausimais.
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 43 punkte nurodytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė pirmosios instancijos teismo padarytą proceso teisės pažeidimą, tačiau neįvertino to, kad dėl netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinti šalių lygiateisiškumo, rungimosi, dispozityvumo principai, o apeliaciniais skundais apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarka nesudarė pagrindo pripažinti, kad tinkamai įgyvendinta atsakovų teisė būti išklausytiems. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 327 ir 329 straipsnių nuostatas ir padarė teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog šis pažeidimas galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Siekiant užtikrinti atsakovams galimybę tinkamai pasinaudoti proceso teisės normomis nustatytomis šalies procesinėmis teisėmis, konstatuotas proceso teisės normų pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl naikintinas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo pagal pakeistą (patikslintą) ieškinio dalyką ir pagrindą.
  7. Dėl kitų kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, jie nereikšmingi ginčo sprendimui.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 12,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

Nutarė

16Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 29 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai