Byla A-1761-552/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2013 m. spalio 1 d. susidariusią 328,46 Eur (1 133,19 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba Utenos AVPK ( - ) (A lygis 13 kategorija). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai sumažinti nepagrįstai, taip pat pripažino Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pareiginės algos koeficientų sumažinimą, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau - ir Konstitucija), todėl pareiškėjui neišmokėta pareiginės algos dalis dėl neteisėto pareiginės algos koeficiento sumažinimo turi būti priteista iš atsakovo.
  3. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Atsiliepime nurodė, kad neginčija fakto apie pareiškėjui sumažintą pareiginės algos koeficientą, tarnybos eigą bei susidariusio darbo užmokesčio skirtumo. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas, priimti iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, jie atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio. Įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes.

6II.

7

  1. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei sprendė, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  3. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

8III.

9

  1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti ir priteisti pareiškėjui 328,46 Eur.
  2. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, nepasisakė dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, reikalavimų apimties, jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į teisingą darbo apmokėjimą buvo pažeista dėl Konstitucijai prieštaraujančio (neteisėto) darbo užmokesčio sumažinimo, todėl ši teisė galėtų būti apginta tik teismo sprendimu priteisiant visą prašomą neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
  3. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atmetė dėl to, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, tačiau apeliantas su teismo išvada nesutinka ir teigia, kad asmeniui pasirinkus ginti savo pažeistas teises teisme, šių teisių gynybos klausimas turi būti išsprendžiamas teismo sprendimu, nes Grąžinimo įstatymu nėra pašalinami visi pareiškėjo teisių pažeidimai.
  4. Apeliantas pažymi, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies jis į teismą kreipėsi iki Grąžinimo įstatymo priėmimo, todėl jo reikalavimų pagrįstumo klausimas turi būti sprendžiamas būtent pagal skundo padavimo teismui momentą. Apelianto nuomone, šiuo atveju buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kuriame įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą. Teismas galėjo remtis Grąžinimo įstatymo nuostatomis spręsdamas dėl teismo sprendimu priteistos sumos išmokėjimo išdėstymo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, šiuo atveju išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.
  5. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  6. Atsakovas nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Utenos AVPK neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas. Šiuo atveju Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame yra nustatytas valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui S. D. (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
  3. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo reikalavimą atmetė konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (Utenos AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojami visi praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jo teisių.
  4. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.
  5. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.
  6. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  7. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  8. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Utenos AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apelianto prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Utenos AVPK.
  9. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, realiai neapgina jo teisių, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).
  10. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

15Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai