Byla 3K-3-373-701/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Algrida“ dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pardavėjo pareigą garantuoti parduodamo daikto kokybę ir pirkėjo teisių gynimą, įsigijus netinkamos kokybės daiktą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1078,96 Eur išlaidų, patirtų dėl parduoto netinkamos kokybės daikto taisymo, atlyginimo.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį iš atsakovės nusipirko automobilį „Škoda Octavia“ už 2600 Eur. Atsakovė sutartyje nurodė 1500 Eur automobilio kainą ir pateikė šios sumos sąskaitą, kurią ieškovė apmokėjo. Atsakovė tvirtino, kad automobilis techniškai tvarkingas, geros būklės, be paslėptų defektų, kad nebuvo patekęs į eismo įvykį. Ieškovė, neturėdama specialių žinių, patikėjo šiais atsakovės atstovo tvirtinimais. Ieškovė matė, kad automobilio salonas yra nusidėvėjęs, yra kėbulo įlenkimų, nelygumų, kad skirtingi automobilio žibintai. Atsakovės atstovas paaiškino, kad nežino, kodėl žibintai skirtingi, kad automobilis tvarkingas, o kėbulo įbrėžimai ir nelygumai atsirado dėl to, kad buvo važinėta žvyrkeliu. Dėl nusidėvėjusio salono buvo sumažinta automobilio kaina.
  4. Ieškovė, nusipirkusi automobilį, nuvežė patikrinti jį į autoservisą. Ten paaiškėjo, kad automobilis yra patyręs avariją, kad jo remontas atliktas neprofesionaliai, todėl transporto priemonė turi defektų ir ja naudotis draudžiama ir nesaugu. Ieškovė kreipėsi į ekspertą, šis nustatė, kad automobilis yra techniškai netvarkingas, apskaičiavo remonto išlaidas, šios ir priteistinos iš atsakovės.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 1078,96 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Teismas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. bylos šalys sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė nusipirko, o atsakovė pardavė automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. ( - ) už 1500 Eur. Sutartyje automobilio defektai neužfiksuoti, tik nurodyta, kad automobilis parduodamas naudotas ir be garantijos. I. B. įmonė sudarė reikalingų atlikti darbų sąmatą, ieškovė už automobilio remontą sumokėjo 1078,96 Eur.
  3. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė paaiškino, kad atsakovės atstovas, parduodamas automobilį, nurodė, jog automobilis yra techniškai tvarkingas. Automobilio defektai buvo pastebėti patikrinus autoservise ir gavus I. B. įmonės išvadą, taip pat automobilio vertinimo išvadą.
  4. Atsakovės atstovai teigė, kad automobilis techniškai tvarkingas, žadėjo pateikti dokumentus apie automobilio remontą, tačiau jų nepateikė. Atsakovės atstovai posėdžio metu nurodė, kad ieškovei apie automobilio remontą nieko neaiškino, nesakė, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį, nes ji to neklausė.
  5. Tiek I. B. įmonės, tiek turto vertinimo išvados patvirtina, kad automobilis yra techniškai netvarkingas ir jį eksploatuoti pavojinga, nustatyti analogiški defektai, kurie atsirado iki sutarties sudarymo, t. y. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d.
  6. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 straipsnio 6, 7 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2012, nustatė, kad automobilio gedimai buvo užslėpti. Taigi atsakovė ieškovei pardavė automobilį su paslėptais trūkumais, kurie atsirado iki jo perdavimo ieškovei momento. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovės argumentą, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas iki buvo perduotas ieškovei.
  7. Atsakovė nurodė, kad buvo atlikta automobilio techninė apžiūra ir automobilis yra techniškai tvarkingas. Automobilio techninė apžiūra atlikta 2014 m. spalio 31 d., tačiau, atsakovės atstovo A. V. ir liudytojo S. S. parodymais, automobilis buvo naudojamas iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. Ieškovė teismui pateikė įrodymus, kad automobilio defektų šalinimo išlaidos – 1078,96 Eur, ieškovė dėl netinkamos kokybės daikto įsigijimo patyrė išlaidų, todėl atsakovei, kaip pardavėjai, tenka pareiga šias išlaidas atlyginti (CK 6.333 straipsnio 2 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.245–6.249 straipsniai, 6.256 straipsnis).
  8. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu panaikino Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
  9. Kolegija nurodė, kad įprasti reikalavimai dėl lengvojo automobilio yra tokie, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, to neneigė ir pati ieškovė, kad galiojo techninė automobilio apžiūra ir jis galėjo būti naudojamas pagal paskirtį, t. y. buvo galima juo važiuoti. Pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad prieš įsigydama automobilį juo pavažiavo ir jį apžiūrėjo. Taigi, pagal savo paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko, juo buvo galima važiuoti ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo naudoti, nebuvo. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad automobilis pardavimo metu buvo netinkamas naudoti pagal tiesioginę paskirtį.
  10. Įstatymu nenustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, todėl ieškovė, teigdama, kad atsakovė pažeidė sutartį, turėjo nurodyti ne tik tai, kad automobilis buvo netinkamos kokybės ir su paslėptais trūkumais, bet ir tai pagrindžiančias aplinkybes bei pateikti atitinkamus įrodymus. Ieškovė neįrodė paslėptų parduoto automobilio trūkumų, kurie jai nebuvo žinomi ir kurie nebuvo aptarti sutarties sudarymo metu. Parduotas automobilis „Škoda Octavia“ buvo 2006 m. laidos, jo rida – apie 300 000 km, atsakovė automobiliu ilgą laiką naudojosi vykdydama ūkinę komercinę veiklą, susijusią su baldų gamyba, kaina už automobilį iki 1500 Eur buvo sumažinta po šalių derybų dėl automobilio nusidėvėjimo. Teismo posėdžio metu pati ieškovė pripažino, kad tokio automobilio kaina rinkoje buvo apie 3000 Eur, kad ji nesidomėjo ir netikrino informacijos, susijusios su iki tol buvusiu automobilio remontu, o pirkimo–pardavimo sutartyje šalys įtraukė sąlygą, kad pirkėja yra informuota, jog parduodamas automobilis yra naudotas ir be garantijos, todėl galimų ankstesnio naudojimo defektų bei vėlesnių gedimų riziką pirkėja prisiėmė pati. Ieškovė nepateikė patikimų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes ir to, kad ji žinojo ir suprato, jog perka pakankamai ilgą laiką verslo reikalais naudotą automobilį, kurio rida didelė ir kurio nudėvėjimo požymiai, atsižvelgiant į gamybos metus, yra akivaizdūs.
  11. Byloje nustatyta, kad ieškovė, prieš įsigydama automobilį, nebuvo nuvykusi į servisą ir neatliko transporto priemonės apžiūros (CK 6.328 straipsnis), nors tokią galimybę turėjo ir žinojo, kad automobilį perka iš neprofesionalaus pardavėjo, matė, jog automobilio salonas nusidėvėjęs, priekinis stiklas suskilęs, žibintai skirtingi, transporto priemonė nebuvo jai atvežta sutartą dieną, motyvuojant įvykusiais gedimais. Ieškovei nebuvo apribotos galimybės patikrinti automobilio techninę būklę, transporto priemonė buvo atvežta į jos gyvenamąją vietą (Jonavą), kur galėjo būti patikrinta ieškovei žinomuose servisuose. Ieškovė, pasirašydama sutartį, nereikalavo atskirai aptarti automobilio techninės būklės ar nurodyti konkrečių, net ir aiškiai matomų, defektų. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė, kaip apdairus ir protingas žmogus, turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe. Ieškovė, pavažiavusi automobiliu trumpą atstumą, 2015 m. rugpjūčio 11 d. nusprendė jį įsigyti, naudojosi automobiliu tam tikrą laiką ir pretenziją atsakovei pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 18 d. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad „barškėti“ automobilis pradėjo pakeitus jo padangas, ir dėl to, dar kiek pavažinėjusi, ji kreipėsi į servisą. Taigi ieškovė nusipirktą automobilį naudojo, remontavo. Kokiomis sąlygomis nurodytą laikotarpį buvo naudotas automobilis ir kokios kokybės remonto darbai buvo atlikti, nežinoma. Taigi ieškovė, įsigydama naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo, nesiėmė tinkamų ir pakankamų veiksmų, kad automobilio būklė būtų įvertinta profesionalo, todėl prisiėmė su tuo susijusios rizikos dalį.
  12. I. B. įmonės išvada ir E. L. turto įvertinimo akto duomenys patvirtina, kad ieškovės įsigytas automobilis turi techninių trūkumų, tačiau neįrodo, kad tie trūkumai ir defektai buvo paslėpti, užmaskuoti ir kad tokio pat pobūdžio ir apimties jie buvo automobilio pardavimo metu, nes nurodyti asmenys ieškovės nusipirktą automobilį apžiūrėjo ir jo būklę vertino tik praėjus keletui savaičių bei porai mėnesių. Šie duomenys sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad byloje neįrodyta, jog ieškovės nusipirktas automobilis turėjo paslėptų trūkumų.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (klaidingai nurodyta – nutartis) ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012; kt.).
    2. Nagrinėjamu atveju parduoto daikto – automobilio trūkumų faktą, t. y. kad daiktas neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas, tą ieškovė padarė. Atsakovės atstovai, apklausiami teismo posėdžio metu, teigė, kad ieškovei apie automobilio remontą nieko neaiškino, nurodė, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, nesakė, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį. Defektai užfiksuoti netrukus po automobilio įsigijimo sudarytame I. B. įmonės 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašte dėl informacijos apie automobilio būklės patikrinimą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir turto vertintojo E. L. teismui duotais parodymais bei jo turto vertinimo ataskaita, kuria netikėti nėra teisinio pagrindo. E. L. nurodė, kad daugybė defektų galimai patvirtina buvusį eismo įvykį (galimai automobilis vertėsi) bei po jo atliktą netinkamą automobilio remontą, po kurio išliko defektų, kurių neišardžius automobilio ar nepakėlus jo specialia įranga nebuvo galima matyti, o ypač – neturint specialių žinių. E. L. išvadai, kad automobilis yra techniškai netvarkingas, pakako vien fakto, kad automobilio konstrukcijoje yra panaudoti skirtingi žibintai, o kitų jo įvardytų trūkumų negalima vadinti nereikšmingais, nes net ne visų šių trūkumų taisymas kainavo daugiau kaip 1000 Eur, neskaitant reikiamo variklio tyrimo bei kitų išlaidų, kurias ieškovė turėjo ir galimai turės vien jau siekdama atlikti techninę apžiūrą bei saugiai dalyvauti eisme. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilis atitiko savo paskirtį, nes juo buvo galima važiuoti, neatitinka tikrovės ir byloje surinktų įrodymų, liudytojų paaiškinimų. Nors įstatyme nenustatyta parduotų daiktų trūkumų prezumpcijos, tačiau pirkėja įrodė automobilio trūkumų faktą, t. y. kad daiktas neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų ir kad šie neatitikimai ir trūkumai atsirado iki sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nesilaikė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–224 straipsniai), padarė nepagrįstą išvadą, kad parduotų daiktų trūkumų faktas nėra įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010).
    3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, išskyrus sumokėtą kainą (vietoj 2600 Eur nustatė 1500 Eur). Ieškovė, paprašyta atsakovės, sutartyje nurodė mažesnę kainą. Apeliacinės instancijos teismas vertino automobilio kainos dydį.
    4. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, tinkamai ir reguliariai prižiūrimas, nors ir žadėjo šiuos duomenis pateikti, nurodė neteisingas aplinkybes, kad automobilis nebuvo patekęs į eismo įvykius, remontuotas, todėl prieš perduodama automobilį ieškovei atsakovė žinojo (tą patvirtino ir teismo posėdžių metu), kad automobilis turi defektų, tačiau apie tai pirkėjos neinformavo. Atsakovės perduotą automobilį ieškovė tinkamai galėjo naudoti tik kelias dienas – kol paaiškėjo defektų faktas ir tai, kad automobilis nėra techniškai tvarkingas ir tinkamas eksploatuoti. Taigi, ieškovė, įsigijusi automobilį, negalėjo jo naudoti pagal įprastinę paskirtį – važiuoti, toks automobilio trūkumas negali būti grindžiamas natūraliu daikto nusidėvėjimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad paaiškėję automobilio gedimai kilo dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo ieškovei momento. Gedimai, išaiškėję netrukus po automobilio perdavimo, yra esminiai trūkumai, todėl pirkėja turi teisę reikalauti, kad pardavėja atlygintų daikto trūkumų pašalinimo išlaidas (CK 6.363 straipsnio 5 dalis).
    5. Ieškovė atsakovės buvo patikinta, kad automobilis yra techniškai tvarkingas. Ieškovė patikėjo atsakove, nes neturėjo specialių žinių apie automobilius. Vien tas faktas, kad ji nepatikrino automobilio servise prieš sutarties sudarymą, nepašalina atsakovės atsakomybės už netinkamos kokybės daikto su paslėptais trūkumais perdavimą, nurodant akivaizdžiai neteisingas aplinkybes, nutylint esminius automobilio defektus ir taip apgaunant sąžiningą pirkėją.
    6. Byloje negalima išvada, kad sudarant sutartį ieškovė žinojo ar negalėjo nežinoti, kad parduodamas daiktas neatitinka reikalaujamos kokybės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė patikimų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių, kad ji žinojo ir suprato, jog perka pakankamai ilgą laiką verslo reikalais naudotą automobilį, kurio rida didelė ir kurio nudėvėjimo požymiai, atsižvelgiant į gamybos metus, yra akivaizdūs. Teismas nepagrįstai sugretino sąvokas „reikalaujamos kokybės neatitikimas“ ir „nusidėvėjimo požymių akivaizdumas“ bei „kokybės reikalavimų atitikimas“ (kad automobilis būtų techniškai tvarkingas ir kad juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti) ir „važiavimas automobiliu galiojant techninei apžiūrai“. Automobilio trūkumas negali būti grindžiamas natūraliu daikto nusidėvėjimu. Naudoto automobilio kokybė ir naudingumas priklauso ir nuo to, kokios detalės buvo naudojamos gaminant automobilį, ar jis buvo patekęs į avariją, ar buvo reguliariai prižiūrimas, laiku keičiamos kokybiškos detalės ir tvarkomi gedimai. Didelė automobilio rida savaime nereiškia prastesnės automobilio kokybės ar jo naudingumo sumažėjimo, tačiau gali turėti įtakos kokybei tuo atveju, jei pirmiau nurodyti veiksmai nebuvo atliekami tinkamai, kokybiškai ar laiku. Atsakovė nepateikė duomenų, įrodančių, kad automobilis būtent dėl didesnės ridos buvo netinkamos kokybės, netinkamai veikė jo mechanizmai ar kad jis turėjo kitų žymių defektų. Nuo ieškovės buvo nuslėptas faktas, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį (-ius), atsakovė žadėjo pateikti dokumentus, kad transporto priemonė buvo reguliariai prižiūrima, tačiau to nepadarė, nurodė, kad automobilis buvo dažomas kažkur soduose. Tai patvirtina, kad šis darbas nebuvo atliekamas tinkamai. Žinodama šias aplinkybes ieškovė nebūtų pirkusi automobilio.
    7. Atsakovė turėjo pareigą perduoti daiktą, t. y. automobilį, atitinkantį įprastus reikalavimus, techniškai tvarkingą, kad jį būtų galima naudoti pagal paskirtį - juo važiuoti. Transporto priemonė privalo būti techniškai tvarkinga, o ne turėti galiojančią techninę apžiūrą, kurios galiojimo terminas yra nustatomas atlikimo metu, tačiau tai negali reikšti, kad iki nurodyto termino pabaigos transporto priemonė išliks techniškai tvarkinga, tinkama ir saugi eksploatuoti. Techninė apžiūra atliekama nenaudojant įrankių transporto priemonės dalims nuimti ar išardyti. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose nustatyta, kad atliekant lengvųjų automobilių techninę apžiūrą patikrinamos tam tikros pozicijos, susijusios su transporto priemonės konstrukcija, paskirtimi, numatomu panaudojimu. Valdytojo išreikštu pageidavimu patikrinama transporto priemonė pagal papildomus reikalavimus. Bylos atveju techninė automobilio apžiūra buvo atlikta daugiau nei prieš devynis mėnesius iki jo pardavimo, o atsakovės atstovai patvirtino, kad automobilis buvo naudojamas daugiau ar mažiau iki pat pardavimo. Turto vertintojas patvirtino, kad didžioji dalis defektų atsirado gerokai seniau, nei ieškovė įsigijo automobilį.
    8. Ieškovė kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko reikalauti nuostolių atlyginimo, tai atitinka CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. ji reikalauja atlyginti daikto trūkumų šalinimo išlaidas (sumokėti už automobilio remontą). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės automobilio remonto išlaidų atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
    9. UAB „Algrida“ vadovo ir darbuotojo S. S. paaiškinimai prieštaringi, jie nurodė, kad negali atsiminti aplinkybių. Toks elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir siekis apgauti proceso dalyvius, suklaidinti teismą ir išvengti civilinės atsakomybės.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo parduoti ne naudoti automobiliai, nors tokia praktika yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2014).
    2. Automobilio kaina atitiko jo techninę būklę ir kitus techninius bei atitinkamos kokybės parametrus sutarties sudarymo metu, todėl ieškovė laisva valia nusipirko automobilį ir pradėjo juo naudotis, jį tvarkyti ir prižiūrėti. Pasirašydama sutartį, ieškovė buvo supažindinta su jos turiniu, pagal kurį pirkėjas informuotas, jog parduodamas automobilis naudotas ir be garantijos, todėl galimų ankstesnio naudojimo defektų bei vėlesnių gedimų riziką pirkėjas prisiima pats.
    3. Ieškovė pretenzijas pradėjo reikšti atsakovei praėjus savaitei po pirkimo, o oficialią pretenziją surašė praėjus trims savaitėms po automobilio naudojimo pradžios. Atsakovei nežinoma, kaip ir kiek laiko šis automobilis buvo naudojamas, kas jam buvo tvarkoma, keičiama ir pan.
    4. CK 6.334 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuo atveju, jei pardavėjas ir pirkėjas neaptaria automobilio trūkumų. Visi automobilio trūkumai per kelis kartus buvo aptarti ir ieškovę tenkino perkamo automobilio kokybė.
    5. Atsakovė, teigdama, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, nepažeidė bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, nes automobiliui mažiau nei prieš metus buvo atlikta kas dvejus metus privaloma techninė apžiūra ir jos metu nustatyta, kad transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. Ieškovei buvo pateikta tai patvirtinanti techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita).
    6. Pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintus Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus privalomosios techninės apžiūros metu yra tikrinami visi transporto priemonės mazgai, įskaitant tikrintus ieškovės pasirinktuose autoservisuose (kėbulas, važiuoklė, žibintai, displėjai, variklis, akumuliatorius ir jo tvirtinimas ir kt.), todėl ieškovės nurodyti tariami defektai negalėjo būti nepastebėti privalomosios techninės apžiūros metu. Be to, ieškovė, prieš mokėdama pinigus ar prieš priimdama transporto priemonę, turėjo teisę perkamą automobilį patikrinti ne tik pati, bet ir kreiptis pagalbos į specialistus (CK 6.328 straipsnio 1 dalis). Automobilio apžiūros metu ieškovei buvo siūloma tai padaryti, tačiau šia teise ji nutarė nesinaudoti, todėl iš tokio neprotingo elgesio kylanti neigiamų pasekmių rizika tenka pačiai ieškovei.
    7. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtis protingai. Ieškovė 9 metus naudotą automobilį (didesnio pavojaus šaltinį) pirko iš baldus gaminančios įmonės, kurios darbuotojai neturi specialių žinių ar įrangos, kad patikrintų techninę parduodamo automobilio būklę.
    8. Atsakovė, kuri yra baldus gaminanti įmonė, negali būti laikoma pardavėja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5 punkto prasme, nes jos tiesioginis veiklos pobūdis nėra susijęs su automobilių pirkimu ir pardavimu. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė yra atsakinga už parduodamo automobilio techninę priežiūrą ir kokybę. Šiai sutarčiai netaikytina Vartotojų teisių apsaugos 14 straipsnio 2 dalies prezumpcija.
    9. CK 6.334 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pirkėjas savo rizika perka daiktą iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas, sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, galioja. Taigi kasacinio skundo argumentai, kad automobilio trūkumai buvo nuslėpti, yra nepagrįsti. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė tyčia nuslėpė nuo jos automobilio defektus.
    10. Apklausos metu E. L. patvirtino, kad automobilis yra techniškai netvarkingas tik dėl to, kad priekinio dešinės pusės žibinto optinio elemento konstrukcijoje panaudotas lęšis, kuris nenurodytas kairiojo žibinto konstrukcijoje. Dėl kitų nustatytų nereikšmingų trūkumų automobilis negali būti laikomas techniškai netvarkingu. Ieškovė matė, kad priekiniai automobilio žibintai yra skirtingi, tačiau ją tokia automobilio būklė tenkino ir ji savo iniciatyva sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir pirkėjo teisių gynimo, įsigijus netinkamos kokybės daiktą

  1. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis).
  2. Perduodamo daikto kokybės reikalavimai reglamentuojami CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Reikalavimai dėl daikto kokybės apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pirkėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 6 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; kt.).
  3. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo ,,įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010).
  4. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).
  5. Pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį, 6.333 straipsnio 3 dalį pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos.
  6. Pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jo vertinimas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).
  7. Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010).
  8. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Šiuo pagrindu reikšdamas ieškinį pirkėjas turi nurodyti parduoto daikto trūkumą, pagrįsti (nesant kokybės garantijos termino), kad jis atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis), taip pat turėtas išlaidas daikto trūkumams pašalinti. Atitinkamai pardavėjui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, tenka pareiga įrodyti esant jo atsakomybę šalinančius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).
  9. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. ieškovė nusipirko, o atsakovė pardavė automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. ( - ) pirkimo–pardavimo sutartyje automobilio defektai neužfiksuoti, tik nurodyta, kad automobilis parduodamas naudotas ir be garantijos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis I. B. įmonės išvada ir turto vertinimo išvada, konstatavo, kad automobilio trūkumai atsirado iki pirkimo–pardavimo sutarties padarymo, buvo užslėpti, todėl atsakovė, kaip pardavėja, turi atlyginti ieškovei automobilio taisymo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad įprasti reikalavimai dėl lengvojo automobilio yra tokie, kad juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti, o šį reikalavimą parduotas automobilis atitiko. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 20 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, tik iš dalies sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes teismas nepagrįstai automobilio atitiktį jo tiesioginei paskirčiai siejo tik su techninės apžiūros galiojimu ir automobilio faktiniu važiavimu (judėjimu).
  10. Techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu. Dėl to galimos situacijos, kai dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių iki transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo pabaigos jos techninė būklė pasikeičia (transporto priemonė tampa techniškai netvarkinga). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose vien konstatuoti faktą, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepakanka. Turi būti svarstoma, ar yra pagrindas byloje taikyti CK 6.327 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003).
  11. Ieškovės teigimu, atsakovės atstovas, parduodamas automobilį, nurodė, kad automobilis yra techniškai tvarkingas; automobilio trūkumai buvo pastebėti patikrinus autoservise ir gavus I. B. įmonės išvadą, taip pat automobilio vertinimo išvadą. Atsakovės atstovai patvirtino, kad automobilis techniškai tvarkingas, ieškovė apie automobilio remontą nebuvo informuota, kaip ir apie tai, kad automobilis buvo patekęs į eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2014 m. spalio 31 d., tačiau automobilis buvo naudojamas ir jo defektai atsirado iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi, bylos duomenimis, automobilio techninė būklė pasikeitė po atliktos techninės apžiūros, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje rėmėsi automobilio techninės apžiūros atlikimo faktu, kaip patvirtinančiu tinkamą automobilio techninę būklę jo pardavimo metu.
  12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal savo paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko – juo buvo galima važiuoti ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, yra svarbu ne tik tai, kad automobilis gali realiai važiuoti, bet taip pat ir tai, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 15 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę.
  13. Ieškovė, siekdama įrodyti automobilio trūkumų faktą (nutarties 21 punktas), pateikė teismui įrodymus – I. B. įmonės išvadą ir turto vertinimo išvadą. I. B. įmonės išvadoje nustatyta, kad automobilio negalima eksploatuoti, paminėta, kad sudėti skirtingi automobilio žibintai. Turto vertinimo išvadoje nurodyti automobilio mechaninio poveikio pažeidimai, taip pat kad dėl skirtingų techninių savybių automobilio žibintai negali būti montuojami vienoje poroje, nes neatitinka transporto priemonėms keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino nurodytų išvadų įrodomosios reikšmės jų patikimumo ir pakankamumo aspektu, pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 27 punktas). Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu.
  14. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė, prieš įsigydama automobilį, matė, kad jo žibintai yra skirtingi. Tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad automobilio trūkumai ieškovei buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (nutarties 22 punktas). Nustatyti, ar automobilis su skirtingais žibintais gali būti laikomas techniškai tvarkingu ir naudojamu, galima tik turint atitinkamų žinių, kurių pirkėjas dažniausiai neturi. Dėl šios priežasties pardavėjui nurodžius, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, nurodytas trūkumas gali būti traktuojamas kaip pirkėjui nežinomas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad skirtingi automobilio žibintai nėra kliūtis automobilį traktuoti kaip techniškai tvarkingą ir tinkamą naudoti (t. y. ne tik realiai gebantį važiuoti), kaip to reikalaujama pagal KET 15 punktą.
  15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmiausia akcentavo pirkėjos rūpestingumo ir atidumo stoką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).
  16. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptarti automobilio trūkumai ar kad į pirkimo–pardavimo sutartį šalys įtraukė sąlygą, jog pirkėja yra informuota, kad parduodamas automobilis yra naudotas ir be garantijos, todėl galimų ankstesnio naudojimo defektų bei vėlesnių gedimų riziką pirkėja prisiėmė pati, savaime neeliminuoja pardavėjos atsakomybės už automobilio paslėptus trūkumus, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį (CK 6.327 straipsnio 1, 2 dalys). Minėta, kad atsakovė, kaip pardavėja, turėjo byloje įrodyti, kad automobilio trūkumai ieškovei buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis), taip pat turėjo įrodyti atsakovės atsakomybę šalinančius pagrindus (nutarties 23, 26 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, konstatavo ieškovės, kaip pirkėjos, nerūpestingumą nepasirūpinus specialia automobilio patikra, nors CK 6.328 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia pirkėjo teisė, bet ne pareiga.
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teismai nenustatė bylai išnagrinėti svarbių aplinkybių – neanalizavo konkrečių automobilio defektų, būtent – ar kurie nors iš jų lėmė, kad automobilis negali būti laikomas techniškai tvarkingu ir negali dalyvauti viešajame eisme. Šios aplinkybės turi esminę reikšmę šios bylos teisinei baigčiai, nes, kaip nurodyta nutarties 20 punkte, jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 4 dalis).
  18. Kaip nurodyta nutarties 30 punkte, automobilio kokybės reikalavimai apima ne tik jo gebėjimą važiuoti, tačiau sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, taip pat yra svarbu, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei įsigyjant automobilį ir po to juo buvo galima važiuoti, tačiau nenustatė, kurie konkrečiai defektai ieškovei buvo matomi pirkimo metu, kurie defektai laikytini paslėptais ir turinčiais (ar neturinčiais) įtakos automobilio gebėjimui važiuoti ir būti laikomu techniškai tvarkingu pagal KET 15 punktą. Kadangi ieškovė prašo išlaidų, patirtų dėl automobilio remonto, atlyginimo, tai būtent pastarųjų defektų, jeigu tokie byloje būtų nustatyti, taisymo išlaidos ieškovei turėtų būti atlygintos. Automobilio defektų nustatymas – tai fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
  19. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl netinkamo pirkimą–pardavimą ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir perduoti šiam teismui bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 6,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų, taip pat šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

15Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Panevėžio apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

16Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai