Byla 2-1670-178/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties dalies, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje pagal ieškovų A. Č., J. M., E. Š., A. P., A. P., P. M., J. N., E. J., V. Č., D. S., D. R., J. D., E. V., D. B., A. V. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas.

2Apeliacinės instancijos teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ginčas kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.
  2. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms BAB bankui Snoras (toliau – Bankas) ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – IID), prašydami pripažinti negaliojančiomis jų su Banku sudarytas obligacijų pasirašymo bei indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis ieškovų Bankui sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), įpareigoti IID išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013.
  4. Ieškovai pateikė prašymą bylą atnaujinti, dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bylą nutraukti, priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, t. y. J. M. 140,18 Eur, E. S. 140,18 Eur, P. M. 315,4 Eur ir A. P. 70,09 Eur. Ieškovai A. Č., A. P., A. P., J. N., E. J., V. Č., D. S., D. R., J. D., E. V., D. B. ir A. V. P. pateikė patikslintą ieškinį dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi: atnaujino civilinę bylą; priėmė ieškovų J. M., E. Š., P. M. ir A. P. atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą dalyje dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukė; priteisė ieškovams J. M. 140,18 Eur, E. Š. 140,18 Eur, P. M. 315,40 Eur, A. P. 70,09 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių Banko ir IID lygiomis dalimis; bylinėjimosi išlaidos iš Banko priteistos iš administravimui skirtų lėšų; priėmė ieškovų A. Č., A. P., A. P., J. N., E. J., V. Č., D. S., D. R., J. D., E. V., D. B. ir A. V. P. patikslintą ieškinį.
  2. Nurodė, kad ieškovų J. M., E. Š., P. M. ir A. P. pareiškimas dėl ieškinio (A. P. ieškinio dalies) atsisakymo atitinka įstatymo reikalavimus, todėl atsisakymą teismas priėmė ir civilinę bylą dalyje dėl nurodytų ieškovų reikalavimų indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažinti negaliojančiomis nutraukė.
  3. Teismas nurodė, kad atsisakydami ieškinio (jo dalies), ieškovai prašo priteisti 665,85 Eur iš atsakovių lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti. Į bylą pateikti nurodytas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai. Ieškovai J. M., E. Š., P. M. ir A. P. pareikštu ieškiniu siekė pripažinti negaliojančiomis su AB banku Snoras sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis bei taikyti restituciją. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo IID išmokėjo minėtiems ieškovams indėlių draudimo išmokas už šioje byloje ginčytus indėlių sertifikatus. Todėl ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti ir būtent tai nulėmė ieškinio atsisakymą. Teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl atsakovių bendrų veiksmų atsisakant pripažinti ieškovų pretenzijas indėlių sertifikatų negaliojimo apimtyje, dėl kurių ieškovai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, buvo priversti kreiptis į teismą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 nurodė, kad su kiekvienu atskiru klientu jų atstovas turi teisę susitarti dėl individualaus mokesčio už suteiktas paslaugas dydžio. Įstatymas nenustato, kad tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistas skirtingas bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių, atlyginimas. Todėl ieškovų prašymą priteisti iš atsakovių lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas tenkino visiškai.

7III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų argumentai

8

  1. Atsakovė IID atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria iš jos priteistos ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos bei šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai indėlių draudimo išmokos išmokėjimą sutapatino su ieškinio reikalavimų įvykdymu. Ieškovai prašė teismo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl to, kad jie suklydo dėl indėlio sertifikatams taikomos draudiminės apsaugos, o indėlių draudimo išmokų reikalavo kaip restitucijos taikymo pasekmės. IID išmokėjo ieškovams indėlio draudimo išmokas, tačiau nepripažino ir neįvykdė ieškinio reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema. Ieškovai, atsiimdami draudimo išmokas, faktiškai pripažino, jog indėlio sertifikato sutartys yra galiojančios ir sukuriančios šalims teises ir pareigas, atitinkamai ieškinio reikalavimai dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis – netenkintini.
    2. IID nėra ir negali būti atsakinga dėl Banko veiksmų ar neveikimo, nes indėlio draudimo išmokas už indėlio sertifikatus išmokėjo iš karto po to, kai gavo iš Banko duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas. IID veikė pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimo išmokų mokėjimo tvarką.
    3. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus teisinio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teismo keliu bei užsitęsusį teismo procesą. Byloje nėra įrodymų, kad IID procesinis elgesys buvo netinkamas, todėl nebuvo pagrindo iš jos priteisti ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų.
    4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-924-236/2016).
  1. Atsakovė Bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo arba ją pakeisti, nustatant, kad kiekvienam iš ieškovų iš atsakovių lygiomis dalimis priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma sumažinama iki 70,09 Eur nenurodant, kad jos priteisiamos iš Banko administravimui skirtų lėšų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nutarties dalis, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neteisėta, priimta netinkamai išsiaiškinus faktines ginčo aplinkybes, pažeidus procesines teisės normas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo patenkinti ieškinio reikalavimai. Ieškovų prašymas pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis iš esmės buvo grindžiamas aplinkybe, jog įsigydami šį finansinį produktą jie klydo dėl taikomos draudimo apsaugos. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus, draudimo apsauga indėlio sertifikatui taikytina, todėl nebuvo pagrindo ir dalyko ginčui dalyje dėl indėlių sertifikatų pripažinimo negaliojančiais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl atsakovių bendrų veiksmų.
    2. Bankas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovai nesuklydo, ir šioje byloje nebuvo pripažinti negaliojančiais nė vienas iš ginčo sandorių. Aplinkybė, kad IID po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties išmokėjo ieškovams draudimo išmokas nereiškia, kad ieškovų reikalavimus ne tik pripažino, bet ir įvykdė Bankas.
    3. Teismas netinkamai išsiaiškino ir pritaikė CPK 94 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai pripažino, kad Bankas kaltas (atsakingas) dėl teismo proceso. Ieškovai prašė pritaikius restituciją pripažinti jų lėšas, esančias Banko sąskaitoje, lėšomis, kurioms taikoma indėlių draudimo sistema. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo pripažinta, kad indėlio sertifikatai patenka į indėlių draudimo sistemą, todėl sudarant ginčo sandorius ieškovai nebuvo suklaidinti. Ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, ieškinyje nurodė netinkamą atsakovą, nes jų teisės nebuvo pažeistos dėl Banko veiksmų.
    4. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė ne dėl atsakovių kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų atsiradimą. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad Banko procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo netinkamas.
    5. Bankas neprivalo atlyginti tos ieškovų atstovui sumokėto honoraro dalies, kuri yra didesnė nei realiai suteiktų paslaugų vertė. Ieškinys susideda iš specialių, su kiekvienu iš ieškovų susijusių faktinių aplinkybių išdėstymu, bei visiems ieškovams tenkančio bendro teisinio pagrindo. Faktinės aplinkybės, kuriose dėstomas kiekvieno iš ieškovų sudaryto ginčijamo sandorio aplinkybės, yra tipinės, keičiant tik sudarytų sandorių datas ir prašomas priteisti sumas. Honoraras už faktiškai suteiktas atstovavimo paslaugas visiems ieškovams turi būti vienodas ir neturi priklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovų ginčijamo sandorio suma. Visiems ieškovams buvo suteiktos analogiško pobūdžio ir apimties teisinės paslaugos, todėl jų kaina turi būti vienoda.
    6. Minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už ieškinio paruošimą bei atstovavimą byloje yra 70,09 Eur. Tokio dydžio honoraras buvo numatytas ir prašytas priteisti už visą procesą pirmojoje instancijoje ieškovei A. P.. Kadangi ieškovų atstovai savo paslaugas buvo įvertinę 70,09 Eur suma, todėl, esant bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindui, tik tokio dydžio išlaidos ir galėjo būti priteisiamos.
    7. Teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš Banko administravimui skirtų lėšų, nes nėra nei įstatymo nuostatų, nei teismų praktikos, kad ieškovų prašytos priteisti sumos būtų besąlygiškai priskirtos bankroto administravimo išlaidoms. Ieškiniu prašytų priteisti sumų prigimtis siejama su santykiais susiklosčiusiais iki Bankui bankroto procedūros pradžios, todėl jos negali būti prilygintos Banko bankroto bylos administravimo išlaidoms.
  2. Ieškovai atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovių priteistos pagrįstai. Ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl abiejų atsakovių netinkamo elgesio, nes jos nepripažino ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, dėl ko ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovių bendrų veiksmų atsisakant pripažinti jų pretenzijas indėlių sertifikatų negaliojimo apimtyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016, 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016).
    3. Bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos iš administravimui skirtų lėšų. Byla pradėta jau po bankroto bylos Bankui iškėlimo, todėl už išlaidų, patirtų ginant šios atsakovės interesus procese, susidarymą laikytinas atsakingu bankroto administratorius.
    4. Ieškovams išmokėjus draudimo išmokas, IID įgijo kreditorinį reikalavimą į Banką, todėl draudimo išmokos sumokėjimas turi tiesioginės įtakos Banko turto išsaugojimui ir kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Byloje nagrinėjami klausimai tiesiogiai susiję su Banko bankroto procedūra ir jo bankroto administravimu.
    5. Nėra pagrindo sumažinti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai dėl teikiamų paslaugų kainos. Kiekvieno iš ieškovų situacija yra individuali, todėl ir advokato honoraro klausimas buvo aptariamas individualiai. Honoraro dydis priklausė nuo to, kiek laiko su kiekvienu ieškovu buvo sugaišta ruošiantis teisminiam ginčui, nuo prašomo priteisti reikalavimo dydžio, taip pat buvo atsižvelgta į turtinę kiekvieno iš ieškovų padėtį.
  3. Atsakovė IID atsiliepime į Banko atskirąjį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti bei atsakovės nėra kaltos (atsakingos) dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat bylinėjimosi išlaidos, jei jos būtų priteistos iš Banko, neturi būti atlyginamos iš jo administravimui skirtų lėšų.
    2. Nepagrįstai Bankas prašo skundžiamą nutartį pakeisti, sumažinant iš atsakovių priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų priteisti iš IID.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas teismui nutraukus bylos dalį (nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių, ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
  4. Nepagrįsti atsakovių argumentai, kuriais kvestionuojama skundžiamos nutarties išvada, jog ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti ir bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl atsakovių bendrų veiksmų. Akivaizdu, kad ieškovai ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl to, kad ieškovams, Bankui iškėlus bankroto bylą, nebuvo išmokėta draudimo išmoka už įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas suformuluoti atsižvelgiant būtent į atsakovių poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos, kai ieškovų siekis tokiai pozicijai buvo iš esmės priešingas - užsitikrinti, kad turimoms indėlio sertifikato įsigijimo sutartims būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga.
  5. Draudimo išmokos ieškovams išmokėtos tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, kurioje konstatuota, jog indėlių sertifikatams, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais vyko ginčas ir nagrinėjamoje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Taigi, ieškinio dalies reikalavimų atsisakymą lėmė būtent tai, kad ieškovų siektas pažeistų teisių gynybos būdas teisme buvo realizuotas, t. y. ieškovų reikalavimai buvo patenkinti iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo. Atsakovės, kvestionuodamos skundžiamos nutarties dalį, nepagrįstai akcentuoja tik teisinį byloje pareikšto ieškinio pagrindą bei teigia, kad buvo pasirinktas netinkamas teisių gynimo būdas, ignoruodamos tai, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant į atsakovių poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos. Tai, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia fakto, kad esminis jų ieškinio reikalavimo tikslas buvo, nepaisant formuluoto teisinio pagrindo, pasiektas, o draudimo išmokos išmokėjimas lėmė tai, jog šioje dalyje nebeliko ieškinio dalyko, kurį atsakovės byloje kvestionavo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovams turi būti atlyginamos šioje bylos dalyje jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.
  6. Atmestini atsakovių argumentai, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė dėl neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo. Net ir pripažinus reglamentavimo neaiškumą, ši aplinkybė neteiktų jokio pagrindo išvadai, kad dėl to atsiradusias išlaidas turėtų patirti patys ieškovai. Juo labiau, kad savo srities profesionalams tenka pareiga ne tik patiems tinkamai išsiaiškinti reglamentavimą, bet ir tinkamai jį paaiškinti savo klientams. Iš esmės analogiškose bylose Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 ir kt.).
  7. Nepagrįsti IID argumentai, kad nebuvo pagrindo iš jos priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  8. Pagal IĮIDĮ 6 straipsnio 7 dalį draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis. To paties straipsnio 8 dalis nustato, kad indėlių draudimo sistemos dalyviai privalo įdiegti priemones, leidžiančias iš karto identifikuoti kiekvienam indėlininkui priklausančią tinkamų drausti indėlių sumą, pagrindinių apdraustųjų indėlių sumą ir kitus duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms apskaičiuoti, kuriuos draudimo įmonės prašymu indėlių draudimo sistemos dalyviai privalo pateikti draudimo įmonei nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 3 ir 5 dalyse. Ieškovai inicijavo teisminį procesą dėl to, kad jų lėšoms netaikyta IĮIDĮ numatyta draudimo apsauga. Kaip minėta, draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) būtent IID, o ne Bankas. Todėl iš esmės būtent nuo IID ir priklauso draudimo išmokų (ne)išmokėjimas. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek IID, tiek Bankas nepripažino ieškovų teisės į draudimo išmoką, kas suponuoja išvadą, kad IID būtų atsisakiusi mokėti draudimo išmoką net ir nepaisant to, ar jai būtų perduoti Banko duomenys apie ieškovų įgytus indėlio sertifikatus. Todėl nepagrįsti IID skunde išdėstyti argumentai pateisinant savo elgesį tokio pobūdžio motyvais. Tokią išvadą juo labiau sustiprina aplinkybės, kad IID, netgi vien iš bylos duomenų žinant apie ieškovų įgytus indėlio sertifikatus, tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems Banko indėlio sertifikatų turėtojams.
  9. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad abiejų atsakovių veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu. Todėl, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalies ir CPK 94 straipsnio 1 dalies teisės normas bei į CPK 3 straipsnio 1, 7 dalyse įtvirtintas nuostatas, jog aiškinant ir taikant įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai bylinėjimosi išlaidas faktiškai patyrė dėl abiejų atsakovių veiksmų (neveikimo) ir abi lygiomis dalimis turi jas atlyginti.
  10. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Banko argumentais, kad teismas turėjo priteisti ieškovams tas pačias (vienodas) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas. Ieškovai pagrįstai teigia, kad advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai ir netgi toje pačioje byloje taikyti skirtingą honorarą, atsižvelgiant tiek į kliento ginčijamą sumą ir sandorio aplinkybes, tiek į kliento turtinę padėtį, tiek į socialinę padėtį, amžių ir kitas individualias aplinkybes. Taigi, su kiekvienu atskiru klientu jų atstovas turi teisę susitarti dėl individualaus mokesčio už suteiktas paslaugas dydžio. Pagal Rekomendacijų 2 punktą vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama priteisiant užmokestį už advokato suteiktas paslaugas, yra būtent ginčo (reikalavimo) sumos dydis, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvieno iš klientų mokamas ir pralaimėjusios šalies atlyginamas užmokestis, priešingai nei nurodo Bankas, gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenustato, jog tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistos skirtingo dydžio bylinėjimosi išlaidų, neviršijančių Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas. Priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškinius reiškiančiais asmenimis. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1459-943/2016 ir kt.).
  11. Taip pat atmestini Banko argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidos priteisė iš Banko bankroto administravimo lėšų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 ir kt.). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 str. 2, 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį atitinka administravimo išlaidų sampratą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš Banko bankroto administravimui skirtų lėšų.
  12. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai