Byla eA-609-261/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams R. M., V. V., G. S., I. A., V. K., K. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarei G. Z., dėl sprendimų panaikinimo, sutarties pripažinimo niekine, restitucijos taikymo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas, Prokuroras) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (I t., b. l. 1–6) ir patikslintu pareiškimu (I t., b. l. 125-131), prašydamas:

61) panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“;

72) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“;

83) pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Širvintų rajono notarų biuro notarės G. Z., notarinio reg. Nr. 755, sudarytą tarp K. B. ir R. M. dėl 3 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), pardavimo už 3 000 Lt;

94) taikyti restituciją natūra – 4,1119 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), ir 0,25 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), grąžinti valstybės nuosavybėn;

105) įpareigoti K. B. įpėdinius V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. solidariai grąžinti valstybei 868,86 Eur (3 000 Lt), kuriuos K. B. ginčo sandoriu gavo iš R. M..

11Paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta Vilniaus apygardos administracinio teismo atskiroji nutartis, kuria informuojama, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, atstovaudamos valstybės interesams atkuriant nuosavybės teises, atliko neteisėtus veiksmus atkurdamos K. B. nuosavybės teises. Žemė ir miškas, į kuriuos nuosavybė buvo atkurta K. B., priklausė buvusiam savininkui I. B.. Paduodama prašymą Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, K. B. nurodė esanti I. B. marti. Kadangi jos vyras G. B., buvusio žemės sklypo savininko I. B. sūnus, mirė 2008 m. sausio 23 d., todėl K. B. nepriklausė tai grupei piliečių, kuriems pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į uošvio I. B. turėtą nuosavybę. Pažymėjo, kad G. B. nustatytais terminais nebuvo išreiškęs savo valios atkurti nuosavybės teises į I. B. priklausiusią nuosavybę, todėl laikytina, kad jis sąmoningai, dar būdamas gyvas, nuo tokios savo teisės atsisakė. Esant gyvam G. B., K. B. neturėjo teisės kreiptis, o Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba neturėjo teisės priimti iš jos prašymo grąžinti I. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, yra neteisėti ir pažeidžia viešąjį interesą, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais.

12Prokuroro teigimu, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. K. B., mirusios 2014 m. sausio 29 d., įpėdiniai V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M., padavę palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, yra laikomi priėmusiais palikimą, ir jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Prokuroro teigimu, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, taikytina restitucija – ginčo žemės sklypai, kadastro Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), grąžintini valstybės nuosavybėn. Taip pat taikytina vienašalė restitucija – iš K. B. įpėdinių V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. solidariai priteistini valstybei (Lietuvos Respublikai) 868,86 Eur (3 000 Lt), kuriuos K. B. gavo iš R. M. ginčo sandoriu. Sąžiningo įgijėjo R. M. atžvilgiu restitucija netaikytina, tačiau, teismui patenkinus pareiškimą, dabartinio ginčo žemės sklypo savininko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą būtų registruotos teismo sprendimo pagrindu.

13Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime sutiko su Prokuroro pareiškimu (I t., b. l. 144–148).

14Pažymėjo, kad NŽT Širvintų skyrius apie neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą K. B. pastebėjo nagrinėdamas J. D. (G. B. vaikaitės) 2014 m. lapkričio 27 d. prašymą dėl informacijos pateikimo apie žemės grąžinimą. Iš J. D. pateiktų dokumentų matyti, kad K. B. vyras G. B. mirė 2008 m. sausio 23 d., taigi esant jam gyvam, 1992 m. sausio 15 d. K. B. neturėjo teisės keiptis dėl žemės grąžinimo, o Širvintų skyrius neturėjo teisės priimi iš jos prašymo dėl I. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės grąžinimo. K. B. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, todėl anksčiau minėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, yra neteisėti, todėl pripažintini negaliojančiais.

15Atsakovas R. M. atsiliepime (I t., b. l. 151–153) prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Širvintų rajono notarų biuro notarės G. Z., notarinio reg. Nr. 755, sudarytą tarp jo ir K. B. dėl 3 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ); 152, esančio ( - ), pardavimo už 3 000 Lt ir jo atžvilgiu restitucijos netaikyti – žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), palikti jam valdyti nuosavybės teise, šio žemės sklypo savininko nuosavybės teisę įregistruoti šio teismo sprendimo pagrindu. Kitus Prokuroro pareiškimo reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra.

16Atsakovai V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. atsiliepime prašė Prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 186-190; II t., b. l. 1-4).

17Atkreipė dėmesį, jog reikalavimai panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus bei tarp privačių asmenų sudarytus sandorius, reiškiami praėjus daugiau kaip 19 (dėl sprendimų panaikinimo) ir 13 (dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia) metų. Pareiškime nenurodytos jokios objektyvios aplinkybės, kurios pateisintų tokį ilgą valstybės įgaliotų asmenų delsimą valstybės interesų gynimo prasme, tuo paneigiant teisėtus kitų visuomenės narių interesus. Be to, Prokuroras nenurodė nė vienos objektyviai egzistuojančios aplinkybės, kuri pagrįstų ir leistų teigti, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. B. buvo pažeisti kokių nors asmenų teisėti interesai. Pareiškime nurodomi pažeidimai yra formalaus pobūdžio, nesukeliantys jokių konkrečių neigiamų pasekmių valstybės ginamiems interesams.

18Atsakovų nuomone, procesinio šalių lygiateisiškumo aspektu būtų nesąžininga teigti, jog jokie procesiniai terminai valstybės nesaisto, nors asmenys turi savo teises įgyvendinti per 10 metų. Taip pat pabrėžė, jog asmens, kuris būtų potencialiu nuosavybės teisės atkūrimo subjektu vietoj K. B., nėra. Jokių suinteresuotų asmenų, kurie panaikinus ginčijamus sandorius ir administracinius aktus galėtų pasinaudoti savo teise ir atkurti nuosavybės teises į ginčijamus žemės sklypus, taip pat nėra, todėl būtų nesąžininga laikyti, jog valstybės, kuri pati priėmė skundžiamus aktus, po 13 metų reiškiančios reikalavimus tokius savo sprendimus panaikinti, interesai buvo pažeisti.

19Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų senaties terminas, kuris taikomas privačių asmenų sandoriams nuginčyti, taigi netgi teismui padarius išvadą, jog skundžiami administraciniai aktai turėtų būti panaikinti, Prokuroro pareiškimas negali būti tenkinamas visa apimtimi. Ginčijama sutartis buvo sudaryta egzistuojant skirtingiems sutarties šalių interesams po teisėtų ir pagrįstų valstybės valdžios institucijų priimtų administracinių aktų, taigi, netgi laikant, jog aptariama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti panaikinta, nuostoliai, atsiradę iš sutarties tenka valstybei, kaip jos pačios netinkamais veiksmais sukelti padariniai. Pripažinus, jog turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn pagrindas yra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrime pasekmė, atsakovams turi būti taikomi švelniausi turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, o Prokuroro turtinis reikalavimas dėl 868,86 Eur grąžinimo, atsakovams netgi nevaldant tokio turto, negali būti tenkinamas.

20Atsakovų vertinimu, Prokuroro reikalavimas ir prašomas restitucijos taikymo būdas neatitinka restitucijos esmės grąžinti šalis į iki negaliojančio pripažinto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Pripažinus sandorį negaliojančiu nėra teisinio pagrindo iš jų priteisti vienos iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių gautus pinigus, nes jie turėtų grąžinti valstybei pinigus, kurių nėra gavę, o valstybė tokiu atveju gautų pinigus, kurių gavimui nėra teisinio pagrindo.

21Atsakovai taip pat pabrėžė, jog nebuvo nustatyta, jog jie patys savo neteisėtais veiksmais būtų pasiekę pareiškimu ginčijamą rezultatą – nuosavybės teisių atkūrimą K. B. į žemės sklypus ( - ). Neigiamų pasekmių našta šiuo atveju turi tekti valstybei. Net jei nagrinėjamu atveju ir būtų nustatytas formalus, nesukėlęs neigiamų padarinių įstatymo reikalavimų pažeidimas, atsakovų veiksmuose kaltės dėl jo nėra ir jų atsakomybė tokiu atveju negalima.

22II.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu (II t., b. l. 72-80) pareiškėjo pareiškimą atmetė. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį, kuria atsakovei I. A. skirta 50 Eur bauda.

24Teismas nustatė, kad 1992 m. sausio 15 d. K. B. Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą 7,21 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Prašyme K. B. nurodė, kad žemės sklypo savininkas I. B. ir jo sutuoktinė N. B. yra mirę, o įpėdine nurodė save – savininko marčią (I t., b. l. 42–43). K. B. taip pat pateikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, kurie patvirtina, jog buvęs žemės, į kurią ji pretenduoja, savininkas buvo jos sutuoktinio G. B. tėvas (I t., b. l. 44–47). Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ atkūrė K. B. nuosavybės teises natūra į 6,96 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Sprendime taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisė į turėtos žemės valdos dalį (0,25 ha žemės, 0,39 ha miško) bus atkurta vėliau, atmatavus mišką (I t., b. l. 18–19). Vilniaus apskrities administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 1998 m. balandžio 28 d. surašė pažymą Nr. Š-642 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apie tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą K. B. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą ( - ) 6,88 ha žemės ir 0,33 ha miško (I t., b. l. 91). Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ atkūrė nuosavybės teises K. B. natūra į 0,25 ha miško, valdyto buvusio savininko I. B. (I t., b. l. 80–81). Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 3866-89 nustatė, kad K. B. žemės ūkio paskirties žemės sklypo (reg. Nr. 89/5121) plotas po tikslių geodezinių matavimų yra 71 119 kv. m. Iki geodezinių matavimų jis buvo 6,96 ha. Šiuo įsakymu patvirtino 71 119 kv. m žemės sklypo padalinimo projektą, pagal kurį sklypas padalijamas į du žemės ūkio paskirties žemės sklypus: 3 000 kv. m ir 41 119 kv. m (I t., b. l. 14). 2002 m. vasario 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Širvintų rajono notarų biuro notarės G. Z., notarinio reg. Nr. 755, K. B. 3 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), už 3 000 Lt pardavė R. M. (I t., b. l. 105–106). 2013 m. gegužės 24 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 44SK-(14.44.110.)-381 patvirtinus šio žemės sklypo kadastro duomenis, sklypo plotas patikslintas į 2,8914 ha (I t., b. l. 103). Taip pat nustatyta, kad K. B. mirė 2014 m. sausio 29 d., dėl jos turto paveldėjimo į notarą kreipėsi jos dukterėčios V. V., G. S., I. A., sūnėnas V. K. ir K. M. (pastarajam, mirusio sūnėno sūnui, paveldėjimo teisę po 5/100 dalis padovanojo visi palikimą priėmę aukščiau paminėti įpėdiniai). Paveldėjimo teisės liudijimas į K. B. turtą jos įpėdiniams neišduotas (I t., b. l. 107).

25Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005; 2007 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007; 2007 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-316/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-15/2009; 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-65/2009; 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-79/2014 ir kt.) pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Taip pat atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1996 m. rugsėjo 25 d. ir 2005 m. gegužės 13 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014 ir kt.), teismas vertino, kad šiuo atveju Prokuroras, kreipdamasis į teismą, gina viešąjį interesą, todėl atsakovų teiginiai, jog jokio viešo intereso nagrinėjamu atveju nėra, vertinti kritiškai. Tačiau, teismas pažymėjo, jog atsakovai V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. teigia, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus per ilgam laiko tarpui.

26Vadovaudamasis administracinių teismų praktika (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008) ir atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. atskiroji nutartis, kuria Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra informuota apie valstybės institucijų neteisėtus veiksmus atkuriant nuosavybės teises K. B. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta 2015 m. gegužės 29 d. (I t., b. l. 11), o pareiškimas teismui paduotas 2015 m. birželio 29 d. (I t., b. l. 1), teismas sprendė, jog pareiškimo padavimo administraciniam teismui terminas nebuvo praleistas.

27Tačiau teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki Prokuroro kreipimosi į teismą dienos dėl viešo intereso gynimo praėjo 16 bei 19 metų, o tai viršija CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą ir sudaro teisines prielaidas spręsti, ar nėra pagrindo teismui taikyti senaties terminą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje.

28Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (pvz., 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (pvz., 2008 m. liepos 25 d nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010, 2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012, 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 ir kt.), pagal kurią pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumo aspektu, iš esmės laikomasi analogiškos pozicijos kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. kad įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, kita vertus, prioritetas teisinių santykių stabilumui negali būti taikomas automatiškai, t. y. vien dėl to, kad nuo atitinkamo administracinio akto priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjęs atitinkamai ilgas laiko tarpas, tačiau turi būti vertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012, 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011), teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju Prokuroro reikalavimams yra pagrindas taikyti senaties terminą.

29Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodo pareiškėjas, K. B. iš tiesų neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į savo sutuoktinio tėvo valdytą žemę, kadangi jos sutuoktinis G. B. mirė nesikreipęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemė, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Atkūrimo įstatymo nuostatas tokiu atveju K. B. teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į uošvio žemę neperėjo. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad žemė, į kurią nuosavybė buvo atkurta K. B. iki nacionalizacijos priklausė jos sutuoktinio G. B. tėvui I. B., taigi realiai ginčo žemė iki nacionalizacijos priklausė K. B. šeimai. Byloje jokių duomenų, kad nuosavybės teisės K. B. būtų atkurtos dėl melagingų duomenų pateikimo ar nusikalstamos veiklos nepateikta. Taip pat nėra duomenų, jog į I. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos kitiems asmenims. Nenustatyta, jog ginčo žemė būtų priskirta rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Be to, nuo Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ šiuo metu jau yra praėję 20 metų, nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ – 17 metų.

30Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai) pažymėjo, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, patenkinus Prokuroro prašymą, viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems atsakovams (priešingai neįrodyta) bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, galimai pažeista jų teisė į nuosavybę. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 32457/05)), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas; valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.

31Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir toks viešojo intereso gynimas pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, todėl yra pagrindas Prokuroro reikalavimams taikyti senaties terminą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą.

32III.

33Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 83-86), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo pareiškimą.

34Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viešojo intereso gynimas, patenkinus pareiškėjo prašymą, pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, tačiau tokia išvada yra neteisinga, vadovaujantis visuotinai žinomu teisės principu ex injuria jus non oritur (liet. iš ne teisės teisė neatsiranda).
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog K. B. iš tiesų neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į savo sutuoktinio tėvo valdytą žemę. Taigi, K. B. nuosavybės teises į savo sutuoktinio tėvo valdytą žemę įgijus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, negali būti taikomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, jog į ginčo žemės sklypus natūra nėra kito nuosavybės teisių atkūrimo subjekto. Svarbu, kad būtų atkurta iki ginčijamų administracinių aktų buvusi padėtis, t. y. valstybei grįžtų ginčo žemės sklypai, į kuriuos nuosavybės teisė iš jos buvo neteisėtai perleista. Valstybės ir visos visuomenės interesas yra būtent tai, jog valstybės turtu disponuotų valstybė. Juk viešasis interesas reikalauja, kad valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, privatiems asmenims būtų perleidžiamas tik įstatymų įsakmiai numatytais pagrindais, atvejais ir būdais.
  3. K. B. 1992 m. sausio 15 d. padavė prašymą Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai grąžinti I. B. žemę ir tarp pretendentų nurodė tik save, I. B. marčią, o 1996 m. kovo 19 d. paduodama prašymą Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nurodė, kad jos šeima susideda iš vieno asmens, nors jos sutuoktinis G. B., kuris yra ir I. B. sūnus, mirė 2008 m. sausio 23 d. Taigi, tokie K. B. veiksmai tikrai kelia pagrįstų abejonių. Svarbu pažymėti ir tai, jog G. B. nustatytais terminais (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nebuvo išreiškęs savo valios atkurti nuosavybės teises į savo tėvui I. B. priklausiusią nuosavybę. Todėl laikytina, kad jis sąmoningai, dar būdamas gyvas, nuo tokios savo teisės atsisakė. Taigi, esant vyrui gyvam, K. B. 1992 m. sausio 15 d. neturėjo teisės kreiptis, o Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba neturėjo teisės priimti išjos prašymo grąžinti uošvio I. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę.
  4. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą K. B. nepriklausė tai grupei piliečių, kuriems pagal teisės aktus galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į uošvio I. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ priimti pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnio ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, yra neteisėti ir pažeidžia viešąjį interesą, todėl pripažintini negaliojančiais. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus, taikytina restitucija – ginčo žemės sklypai, kadastro Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), grąžintini valstybės nuosavybėn, taikytina vienašalė restitucija – iš K. B. įpėdinių V. V., G. S., I. A., V. K. ir R. M. solidariai priteistini valstybei (Lietuvos Respublikai) 868,86 Eur (3 000 Lt), kuriuos K. B. gavo iš R. M. ginčo sandoriu.

35Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 104-107) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

36Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnio 1 dalimi bei Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu K. B. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į I. B. priklausiusią nuosavybę, todėl sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. B. priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, yra neteisėti, todėl pripažintini negaliojančiais.
  2. Sutinka su pareiškėjo nuomone ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad K. B. nepriklausė tai grupei piliečių, kuriems pagal teisės aktus galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į uošvio I. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo” ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-01-11 sprendimas Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ yra priimti pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 2 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
  3. Sutinka su pareiškėjo nuomone, kad į K. B. nuosavybes teise įgytą žemę pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas negali būti taikomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvuojamas tuo, kad viešojo intereso gynimas, patenkinus pareiškėjo prašymą, pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, ir tuo, kad nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, dėl ko turi būti taikomas senaties terminas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

37Atsakovas R. M. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 101-103) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo išsamiai, priėmė teisingą sprendimą.
  2. Pareiškėjas patikslintame pareiškime, teisiniais aspektais vertindamas atsakovo, R. M., veiksmus, perkant ir forminant nuosavybės teises į žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), jokių neteisėtų pastarojo veiksmų (t. y. nesąžiningumo) nenustatė, todėl prašė taikyti vienašalę restituciją. Teisminio bylos nagrinėjimo metu R. M. atžvilgiu jokių kitų reikalavimų taip pat nebuvo pareikšta, todėl bet kuriuo atveju prieštaravimų dėl atsakovo R. M. sąžiningumo įgyjant žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), nėra, todėl restitucija natūra jo atžvilgiu netaikoma.
  3. Pareiškėjo teiginys, kad G. B. sąmoningai, dar būdamas gyvas, nuo savo teisės atkurti nuosavybės teises į savo tėvui I. B. priklausiusią nuosavybę atsisakė, neturi jokio pagrindo. Atsakovo R. M. pirktas iš K. B. žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), ribojasi su jam nuosavybės teise priklausančiu miškų ūkio paskirties 8,4200 ha žemės sklypu, kadastro Nr. ( - ). Nors K. B. ir R. M. artimai ir nebendravo, tačiau dažnai susitikdavo. G. B. R. M. su pasitenkinimu yra aiškinęs, kad tie žemės sklypai buvo jo tėvo, o dabar yra jų, t. y. jo ir žmonos. Iš to negalima daryti išvadų, kad G. B. minimus žemės sklypus minėjo kaip savo nuosavybę, bet negalima ir teigti, kad jis sąmoningai, dar būdamas gyvas, nuo tokios savo teisės atsisakė.
  4. Kiek žinoma atsakovui, G. B. savo vaikų neturėjo, pats buvo silpnos sveikatos, prižiūrimas sutuoktinės K. B.. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą – žemę, K. B. galėjo būti atkurta, jeigu būtų miręs jos sutuoktinis G. B.. Reikia sutikti, kad atkuriant jai nuosavybės teisę į jos vyro tėvo I. B. turėtą žemę, teisės normų pažeidimas padarytas. Bet negalima teigti, kad K. B. nuosavybes teisė atkurta į I. B. turėtą žemę absoliučiai neteisėtai. Juk išlaikius šios žemės savininkų kaitos nuoseklumą, savininkų seka būtų tokia: I. B. – po jo mirties, jo sūnus G. B. — po pastarojo mirties – G. B. sutuoktinė K. B. — po jos mirties, K. B. įpėdiniai. Galutinis rezultatas toks, koks yra dabar, valstybei žalos, kaip teigia pareiškėjas, nepadarytų. Taigi, faktiškai viešasis interesas pažeistas nėra.
  5. Dėl praleistų terminų atnaujinimo, pažymėtina, jog Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba, jos atsakingi darbuotojai, žinodami esamą situaciją, nepateikė jokių prieštaravimų, priėmė K. B. prašymą grąžinti jai I. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, pateikė dokumentus tolimesniam nuosavybės teisių atkūrimui. Ištisus 16 – 19 metų toks teisės normų pažeidimas jokio neigiamo poveikio jokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui net ir valstybės viešajam interesui neturėjo, žalos nepadarė. Todėl atnaujinti praleistus terminus nėra jokio teisinio pagrindo.

39Atsakovai G. S., I. A., V. V., V. K., K. M. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 112-118) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo atsakovų naudai apeliacinės instancijos teisme jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (pagal pridedamus dokumentus II t., b. l. 119-122).

40Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai įvertinus byloje nustatytų susiklosčiusių aplinkybių visumą, be kita ko, atsižvelgiant į ginčo klausimu susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taigi yra suderinamas su nusistovėjusiomis tapačių ginčų vertinimo taisyklėmis, nuo kurių nėra pagrindo nukrypti.
  2. Pritardami pirmosios instancijos teismo argumentams, atsakovai taip pat mano, jog aptariamu atveju paaiškėjusios valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos jų, kaip privačių asmenų sąskaita, be kita ko, turint omenyje tai, kad nuo tokių teisinių santykių susiklostymo praėjo pernelyg ilgas laikotarpis, o atsakovai tokių santykių susiklostymo metu juose tiesiogiai nedalyvavo ir neatliko jokių aktyvių veiksmų ginčo objektų (žemės sklypų į kuriuos atkurta nuosavybė) gavimo atžvilgiu. Kitoks, negu kad buvo priimtas teismo sprendimas, šiuo atveju būtų nepateisinamas jų, kaip sąžiningų nuosavybės įgijėjų, atžvilgiu ir būtų paneigęs jų teisėtus lūkesčius bei sukūręs papildomų subjektinių jų teisių ir interesų apsunkinimus ir apribojimus, kas įvertinus ginčo aplinkybes negalėtų būti pateisinama. Atsakovai iki šiol nėra įregistravę savo nuosavybės teisių į ginčo objektu esančią nuosavybę, todėl pastariesiems, kaip turto paveldėtojams, jokio turto realiai negavus, tačiau nustačius pareigą grąžinti valstybei turto, kurio jie negavo, dalį iš savo asmeninių lėšų dėl valdžios institucijų veiksmų jiems būtų padaryta žala.
  3. Apeliaciniame skunde, Prokuroras iš esmės kelia tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti pateikiant pareiškimą, kuriuos pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino, tačiau jų nelaikė pakankamais tokio pareiškimo tenkinimui, kadangi kreipimasis į teismą buvo inicijuotas praėjus pernelyg ilgam laikotarpiui nuo teisinių santykių susiklostymo. Todėl prokurorui nekeliant netinkamo teisės aiškinimo ir taikymo problemų, susijusių su senaties termino taikymu, t. y. iš esmės neskundžiant priimto teismo sprendimo dėl vienokių ar kitokių teisės normų taikymo pažeidimo / neteisingo teisinio vertinimo toje dalyje, su kuria nesutinkama, o tik teikiant teismui pakartotinį skundą, toks skundas negali būti tenkinamas, o nurodyti argumentai negali būti nagrinėjami iš naujo.
  4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kur buvo konstatuota, jog nuosavybės teisės K. B. buvo atkurtos valstybės institucijoms padarius klaidas, tačiau tuo pačiu įvertinus aplinkybes, jog K. B. veiksmuose ginčo aspektu jokių neteisėtų / melagingų ar nusikalstamų veiksmų nenustatyta, todėl valstybės institucijų klaidos šiuo atveju negali būti taisomos privačių asmenų teisėtų interesų ir lūkesčių sąskaita, ir sutikus, jog ginami teisiniai santykiai yra viešasis interesas ir ginčo dėl to nėra, todėl papildomai šis klausimas negalėjo būti keliamas, buvo priimtas, galima sakyti, pareiškėjo naudai, o likusioje dalyje, kur teismas pasisakė dėl senaties termino taikymo ir atsisakymo ginti viešąjį interesą, sprendimas prokuroro apeliaciniu skundu netgi nėra skundžiamas, todėl praktiškai šis skundas yra teisiškai nepagrįstas.
  5. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nepaneigė nurodyto fakto, kad nuosavybės teisė K. B. buvo atkurta nesant įstatyminio pagrindo, tačiau teismas padarė išvadą, jog nesant duomenų, jog K. B. atliko kokius nors neteisėtus / nusikalstamus veiksmus, dėl ko buvo pasiektas nuosavybės teisės atkūrimas jos atžvilgiu ir (ar) kad ji būtų pateikusi melagingus duomenis, negalima laikyti, kad ji ar jos įpėdiniai turėtų prisiimti atsakomybę už valstybės institucijų veiksmus. Su tokia išvada savo apeliaciniame skunde sutinka ir pats Prokuroras, nurodydamas, kad Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba neturėjo teisės priimti iš K. B. prašymo grąžinti uošvio I. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, t. y. pats prokuroras sutiko, jog nuosavybės teisė K. B. buvo atkurta dėl valstybės institucijų klaidų, o ne K. B. veiksmų. Įvertinus tai, apeliacinio skundo argumentai, susiję su aplinkybėmis dėl nuosavybės teisės atkūrimo nurodytam asmeniui, yra teisiškai nereikšmingi.
  6. Nagrinėjamo ginčo atveju, pareiškėjas ginčija administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos dar 1996 ir 1999 m. sprendimais. Žemė iki nacionalizacijos priklausė G. B. tėvui I. B., taigi K. B. šeimai. Šia nuosavybe po teisės į ją atkūrimo K. B. naudojosi ir rūpinosi ja kaip sava daugelį metų. Nuo ginčijamų aktų priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos praėjo 17 ir 20 metų, t. y. ilgas laiko tarpas, viršijantis bendrąjį ieškinio senaties terminą, per kurį K. B., valdydama šį žemės sklypą kaip jo savininkė, pagrįstai tikėjosi, kad jos teisės yra tvirtai saugomos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek kitų teisės aktų. Byloje duomenų, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procese K. B. būtų elgusis nesąžiningai, taigi spręstina, kad nei jos, nei jos įpėdinių nėra pagrindo pripažinti nesąžiningais turto įgijėjais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju patenkinus prokuroro pareiškimą, viešasis interesas būtų apgintas darant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) atsakovams, bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, galimai pažeista jų teisė į nuosavybę, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje, yra visiškai pagrįsta ir teisinga, pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai suteikė prioritetą privataus asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai, teisėtiems lūkesčiams ir atsisakė ginti viešąjį interesą nuosavybės teisių atkūrimo srityje tinkamai.
  7. Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija, išdėstyta byloje 2008 m. kovo 13 d. sprendime byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 32457/05) visiškai dera ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010), kuomet atvejais, kai nustatoma, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą; nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti gretai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. Tai ginčo atveju akivaizdžiai nebuvo padaryta. Panaikinus administracinius sprendimus, kuriais buvo atkurta nuosavybė į žemės sklypą, kurį fizinis asmuo, K. B., sąžiningai įgijo, o atsakovai vėliau paveldėjo, iš esmės tik dėl institucijos, vykdžiusios valstybinės žemės pardavimą, aplaidžių, netinkamų, nenuoseklių veiksmų, būtų sukurti nepateisinami atsakovų subjektinių teisių apsunkinimai. Žemės sklypo praradimas tokiu atveju neabejotinai, įvertinus daugybės metų šio žemės sklypo valdymo faktą, už jį tenkančių mokesčių mokėjimą, jo priežiūrą ir išlaikymą, lemtų turtinės žalos atsakovams padarymą, kurią galimai tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, o valstybės biudžeto lėšų naudojimas, kaip žinia, taip pat priskirtinas viešojo intereso sferos reguliavimui. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas visiškai teisingai ir pagrįstai, įvertinęs byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą, prioritetą teikė vienam iš susikertančių interesų – privačiam atsakovų interesui.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV.

43Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

44Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekeičia, o tik jas papildo, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

45Apeliacinio skundo esminis argumentas yra nesutikimas dėl pirmosios instancijos teismo taikyto senaties termino ginčo santykiams.

46Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento pažymi, kad civilinėje teisėje galioja ieškinio senatis (terminas), per kurį asmuo turi teisę apginti pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Šis terminas šio ginčo atveju taikytinas pareiškėjo reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, t. y. 2002 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimui negaliojančia bei restitucijos taikymui. Todėl pareiškėjas, teikdamas reikalavimą dėl minėto sandorio panaikinimo bei restitucijos taikymo, dešimties metų terminą praleido ir tai yra pagrindas minėtoje dalyje reikalavimą atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

47Šios bylos ginčui, kilusiam iš viešojo administravimo, senaties terminas, per kurį gali būti ginama pažeista teisė ar teisėtas interesas, nėra nustatytas. Tačiau tokio termino trukmės vertinimui, nustatant, ar terminas, per kurį galėjo būti ginamas viešasis interesas, nėra per ilgas keisti susiformavusius santykius, yra reikšminga valstybės pozicija, išreikšta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija Nr. XII-2399) 30 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatyta, kad tokiems ginčams, pradėtiems po 2016 m. liepos 1 d skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų.

48Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens teisės į nuosavybę, todėl negali būti teismo sprendimu nustatyta tokia situacija, kad teismas, turėdamas tikslą išspręsti ginčą iš esmės, pripažintų tik dalį nepagrįstų reikalavimų, pritaikęs senaties terminą santykiams, kilusiems iš civilinės teisės, o kitai daliai santykių, kilusiems iš viešojo administravimo, nesant nustatyto teisės gynimo senaties termino, formaliai galėtų pripažinti administravimo aktus neteisėtais ir tuo sukurtų neapibrėžtą situaciją, kadangi ginčas iš esmės liktų neišspręstas ir turtas liktų paskutinio savininko valdyme.

49Analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. administracinę bylą Nr. A-1819-261/2016) konstatavo, kad toks sprendimas neatitiktų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos panašiose bylose, kurioje konstatuojama, kad paaiškėjus, kad ginčijami aktai prieštarauja teisei, pagal kurią privačion nuosavybėn perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

50Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

51Todėl šio ginčo atveju Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalimi nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas taikytinas ginčui dėl viešojo administravimo aktų teisėtumo ir vertinamas kaip pakankamas terminas, per kurį valstybės valdžios institucijos galėjo ir privalėjo dėl jos pačios padarytų klaidų ar pažeidimų išieškoti teismine tvarka neteisėtai perduotą žemės sklypą. Praleidus minėtą terminą, reikalavimas dėl teisės į nuosavybę panaikinimo, nesant išskirtinio viešojo intereso ginčo turtui, vertinamas kaip nepaisymas pusiausvyros tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, ir tai yra pagrindas pareiškėjo reikalavimų netenkinti.

52Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas senaties terminą ginčo santykiams taikė teisingai.

53Atsakovai G. S., I. A., V. V., V. K., K. M. prašo priteisti iš pareiškėjo jų naudai 300 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2, 4 ir 6 dalimis, bei atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju galutiniu teismo sprendimu (šia nutartimi) ginčas išspręstas iš esmės atsakovų naudai, jie turi teisę į išlaidų, be kita ko, atstovavimo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.11 punktais, prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (300 Eur) neviršija minėtose rekomendacijose numatyto maksimalaus užmokesčio už analogiškas paslaugas dydžio, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, todėl priteistina. Kadangi pagal pridedamus dokumentus šias išlaidas realiai patyrė vienas iš minėtų atsakovų – V. K. (II t., b. l. 123), tai minėtų išlaidų atlyginimas priteisiamas būtent jam. Be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jei pralaimėjusi šalis yra prokuratūra, kuri į teismą kreipėsi gindama viešą interesą, proceso šalių išlaidos, kurias jos patyrė pradėjus procesą dėl prokuroro kreipimosi, atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-617/2008, 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–438/2009, 2011 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-231/2011, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1819-261/2016 ir kt.), todėl šiuo atveju ir išlaidos atsakovo V. K. naudai priteisiamos iš valstybės biudžeto lėšų.

54Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

55Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

56pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

57Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

58Priteisti atsakovo V. K. naudai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto 300 Eur (trijų šimtų eurų) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

59Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą,... 6. 1) panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d.... 7. 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11... 8. 3) pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. vasario 19 d.... 9. 4) taikyti restituciją natūra – 4,1119 ha ploto žemės sklypą, kadastro... 10. 5) įpareigoti K. B. įpėdinius V.... 11. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta Vilniaus apygardos... 12. Prokuroro teigimu, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo... 13. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau... 14. Pažymėjo, kad NŽT Širvintų skyrius apie neteisėtą nuosavybės teisių... 15. Atsakovas R. M. atsiliepime (I t., b. l. 151–153)... 16. Atsakovai V. V., G. S., 17. Atkreipė dėmesį, jog reikalavimai panaikinti viešojo administravimo... 18. Atsakovų nuomone, procesinio šalių lygiateisiškumo aspektu būtų... 19. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir... 20. Atsakovų vertinimu, Prokuroro reikalavimas ir prašomas restitucijos taikymo... 21. Atsakovai taip pat pabrėžė, jog nebuvo nustatyta, jog jie patys savo... 22. II.... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu (II... 24. Teismas nustatė, kad 1992 m. sausio 15 d. K. B.... 25. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 26. Vadovaudamasis administracinių teismų praktika (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo... 27. Tačiau teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nuo... 28. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio... 29. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodo pareiškėjas, K. B.... 30. Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2004 m. gruodžio... 31. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes,... 32. III.... 33. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 34. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Nors... 35. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 36. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vadovaujantis... 37. Atsakovas R. M. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį... 38. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Pirmosios... 39. Atsakovai G. S., I. A., 40. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
        1. Pirmosios... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV.... 43. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių... 44. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 45. Apeliacinio skundo esminis argumentas yra nesutikimas dėl pirmosios... 46. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento pažymi, kad civilinėje... 47. Šios bylos ginčui, kilusiam iš viešojo administravimo, senaties terminas,... 48. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens teisės į nuosavybę, todėl... 49. Analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr.... 50. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių... 51. Todėl šio ginčo atveju Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalimi... 52. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas senaties terminą... 53. Atsakovai G. S., I. A., 54. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 55. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45... 56. pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro,... 57. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą... 58. Priteisti atsakovo V. K. naudai iš Lietuvos Respublikos... 59. Nutartis neskundžiama....