Byla A-1819-261/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, R. S. ir D. S., trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Valstybinei miškų tarnybai ir valstybės įmonei Mažeikių miškų urėdijai, dėl įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu (I t., b. l. 2-11), prašydamas:

  1. panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. A1-1233 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ 2 punktą;
  2. panaikinti Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. V1-61-11926 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. P.“;
  3. panaikinti Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 2570 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punktą;
  4. pripažinti negaliojančia 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo notarinio registro Nr. 2-10359, patvirtinto Mažeikių rajono notarės R. R., dalį, kuria A. P., mirusios 1997 m. spalio 6 d., įpėdinė pagal įstatymą I. Š. paveldėjo 0,4155 ha žemės sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - );
  5. pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties notarinio registro Nr. 2-10836, patvirtintos Mažeikių rajono notarės R. R., dalį, kuria I. Š. pardavė 0,4155 ha žemės sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), R. S.;
  6. pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų perdavimo–priėmimo akto notarinio registro Nr. 2-10837, patvirtinto Mažeikių rajono notarės R. R., dalį, kuria I. Š. perdavė 0,4155 ha žemės sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), R. S. nuosavybėn;
  7. taikyti restituciją: grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,4155 ha žemės sklypą unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - );
  8. priteisti iš Lietuvos valstybės (Nacionalinės žemės tarnybos) atsakovams R. ir D. S. 6189, 70 Eur.

6Nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškino, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktą informaciją (2014 m. vasario 4 d. pažymą Nr. 46412) į ginčo žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė (dalis jų) buvo ir yra valstybinės reikšmės, t. y. iš 0,36 ha miško žemės Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas 0,28 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonės urėdijoms“ patikėjimo teise buvo perduota VĮ Mažeikių miškų urėdijai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56930 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Miškų žemėlapio fragmento matyti, kad duomenys apie miškų statusą žemės sklype nepakito. Iš 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56939 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypą Nr. 10, kuriame yra 0,36 ha miško, kuriame auga 43-88 metų amžiaus ir 20-21 metro aukščio medžiai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai, todėl jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. 2 d. (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 str. 1 d. 1 p. (2006 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. X-856 redakcija)). Taip pat pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija) Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 redakcija) Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija), valstybinės reikšmės miškai, miestų miškai yra valstybės išperkami. Todėl šiuo atveju nei Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius, nei tuometinis Telšių apskrities viršininkas neįsitikino, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – neįsitikino, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisės į 0,4155 ha ginčo žemės sklypą (jo dalį, kuri priskirta valstybės išperkamiems miškams) negalėjo būti atkurtos, todėl minėti administraciniai aktai yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

7Prašė panaikinti administracinius aktus visiškai, nes, palikus galioti tas jų dalis, kuriose nėra valstybinės reikšmės miškų plotų, t. y. 0,0555 ha (0,4155 ha – 0,3600 ha), būtų neracionalaus dydžio 3 žemės sklypai, kurių pagal paskirtį naudotis faktiškai būtų neįmanoma (miško plotas yra įsiterpęs per visą žemės sklypą ir jį dalija į atskiras tris dalis). Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Lietuvos valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012), t. y. A. P. privalėtų grąžinti valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą valstybės dispozicijon, tačiau jai mirus žemės sklypą paveldėjo I. Š., kuri žemės sklypą 2004 m. gruodžio 14 d. atlygintinu sandoriu perleido R. S.. Tai reiškia, kad 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas notarinio registro Nr. 2-10359, patvirtintas Mažeikių rajono notarės R. R., 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis notarinio registro Nr. 2-10836 ir žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktas notarinio registro Nr. 2-10837, patvirtinti Mažeikių rajono notarės R. R., dalyje dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo yra niekiniai ir negalioja (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 d., Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p., 2 d., Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 ir 6 p., Žemės reformos įstatymo 14 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 str. 2 d., 1.80 str., 1.95 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, tokiu atveju taikytina restitucija natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,4155 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ). Nagrinėjamu atveju 0,4155 ha žemės sklypas unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), remiantis 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi notarinio registro Nr. 2-10836 ir žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktu notarinio registro Nr. 2-10837 kartu su kitais keturiais sklypais buvo parduotas už 150 000 Lt, nors ši suma ir mažesnė už tuo metu buvusią rinkos kainą, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitinka sutarčių šalių valią. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams R. ir D. S., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas – 6 189,70 Eur. 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi R. ir D. S. įsigijo 5 žemės sklypus, kurių bendras plotas 2,9163 ha (0,4155 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,2309 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,8634 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,6065 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,8000 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )), bendrai už 150 000 Lt. 1 aro kaina nuo viso 2,9163 ha ploto pagal 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį yra 514,35 Lt arba 148,97 Eur. Kompensacijos dydis tuomet: 148,97 Eur x 41,55 a = 6 189,70 Eur.

8Pažymėjo, jog viešasis interesas šioje byloje pasireiškia keliais aspektais: 1) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų; 2) ginamos vertybės – miesto miškų svarba (Konstitucijos 54 str.); 3) tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis.

9Pareiškėjo atstovė dėl ginčijamo detaliojo plano atitikties bendrajam (generaliniam) planui pasisakė, kad institucija, atlikdama tam tikros teritorijos planavimą, turi atsižvelgti ne tik į teisės aktus, priimtus prieš 23 metus, kurie nustatė tuo metu galiojusį tos teritorijos naudojimo reglamentą, bet ir išsiaiškinti, koks šiuo metu yra tos teritorijos naudojimo reglamentas, ar jis nėra pasikeitęs. Nagrinėjamu atveju atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba, priimdama 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347, neatsižvelgė į tai, kad yra pasikeitęs ginčo teritorijos naudojimo reglamentas, t. y. ji įgijusi valstybinės reikšmės miško statusą, dėl to Mažeikių rajono savivaldybė nebeturi jokių teisių į šią teritoriją, taip pat ir būti šios teritorijos planavimo organizatoriumi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės – miesto miškas, taip pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Dėl šios priežasties minėti administraciniai aktai ta apimtimi, kiek jais nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytini neteisėtais iš esmės.

10Atkreipė dėmesį į tai, kad visiškai nepagrįsti Mažeikių rajono savivaldybės atstovo argumentai, jog negalima remtis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, nes jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, be to, jie yra nepakankami patvirtinti faktui, kad ginčo teritorijoje yra miškas. Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad miškui apibrėžti pakanka dviejų kriterijų: 1) jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir 2) dydis. Byloje pateiktų įrodymų: pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų ploto schemos fragmento, pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinių rodiklių, Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos Pagrindinių miško kirtimų išdėstymo plano 1998 m. – pakanka išvadai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės (miesto) miškas, t. y. medžiais apaugęs plotas yra Mažeikių mieste, jo dydis yra didesnis nei 0,1 ha. Taigi, ginčo objektas yra Mažeikių miesto teritorijos ribose, todėl į šią teritoriją patenkanti miško dalis pagal įstatymą automatiškai priskiriama valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, pripažįsta tinkamais įrodymais (pvz., nutartys bylose Nr. A7-1733/2005; A8-762/2006; A261-559/2013 ir kt.). Tai, kad žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip kitos pagrindinės tikslinės paskirties sklypas, nepaneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad jame yra valstybinės reikšmės miško plotai.

11Pabrėžė, kad Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju, ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Tų pačių argumentų pagrindu teigė, kad tokio pobūdžio bylose teisinių santykių stabilumas neturi prioriteto prieš ginamą viešąjį interesą. Šiuo atveju atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, neva pareiškėjas dar 2014 m. turėjo pakankamai duomenų ginti viešąjį interesą šiuo konkrečiu atveju, tačiau šiam faktui patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Todėl tokie teiginiai dėl praleisto senaties termino yra deklaratyvūs.

12Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (I t., b. l. 90–97) su pareiškėjo reikalavimais sutiko.

13Sutiko su tuo, kad atkuriant nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą, į valstybinės reikšmės miško plotus patenkantys žemės (miško) sklypai (jų dalys) negali būti piliečiui (piliečiams) nei grąžinti natūra, nei perduoti neatlygintinai nuosavybėn, kadangi valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl jie negali būti asmenų valdomi nuosavybės teise. Tokie valstybinės žemės sklypai (jų dalys) taip pat negali būti asmenims parduoti. Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, tarp jų ir žemės sklypas, kurio kadastro Nr. ( - ), patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Žemės sklypo dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priskirta valstybinės reikšmės miško plotams, remiantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. 2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybinės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių ir žemės sklypas, kurio kadastro Nr. ( - ). Šie miško plotai vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu to padaryti nėra galimybės, nes miško žemėje buvo suformuoti kitos paskirties žemės sklypai ir perduoti privatiems asmenims.

14Nurodė, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo A. P. į jai tenkančią buvusio savininko P. A. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį– 0,4155 ha žemės, grąžinant natūra 0,4155 ha žemės sklypą, ( - ), patikrinimas. A. P. 1991 m. spalio 21 d. pateikė tuometinei Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti P. A. žemę 38,90 ha, turėtą Mažeikių k., Mažeikių valsčiuje, Mažeikių apskrityje. P. A. nuosavybės teises į žemę patvirtino Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus Mažeikių mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, parengtas 1938 m. vasario 28 d., kuriame Nr. 2/6216 buvo įrašytas savininkas P. A., Mažeikių k. turėjęs 37,7 ha žemės. Giminystės ryšiui patvirtinti buvo pateikti dokumentai: P. A. mirties liudijimo, P. A. mirties liudijimo, A. V. A. gimimo liudijimo, Lietuvos centrinio metrikų archyvo 1997 m. spalio 16 d. archyvo pažymėjimo Nr. P-824 dėl santuokos sudarymo tarp A. V. A. ir A. P., A. P. mirties liudijimo kopijos. 2004 m. spalio 8 d. A. P. vardu buvo pateiktas Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui prašymas grąžinti natūra 0,40 ha, 0,2 ha, 0,85 ha ir 0,60 ha sklypus, esančius Mažeikių mieste. Šis prašymas buvo persiųstas Mažeikių rajono savivaldybės administracijai. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. A1-1233 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ 2 punktu pasiūlė Telšių apskrities viršininkui grąžinti natūra A. P. 4 155 kv. m žemės sklypą komercinei paskirčiai ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti, adresu Mažeikiai, ( - ). Telšių apskrities viršininkas 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. V1-61-11926 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. P.“ atkūrė A. P. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko P. A. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 0,4155 ha žemės, grąžinant natūra 0,4155 ha žemės sklypą ( - ), Mažeikių m. Telšių apskrities viršininkas 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 2570 „Dėl nuosavybės teisių į žemė atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punktu įsakė atkurti A. P. nuosavybės teises į žemę, į 0,4155 ha žemės sklypą, esantį ( - ), Mažeikių m. Šių administracinių aktų pagrindu A. P. įgijo nuosavybės teisę į 0,4155 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m. A. P. šiuos administracinius aktus pateikus VĮ Registrų centrui jos nuosavybės teisė į žemės sklypą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo (notarinio registro Nr. 2-10359) pagrindu šį žemės sklypą paveldėjo I. Š., kuri 2004 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-10836) šį nekilnojamąjį turtą perleido R. S. nuosavybėn.

15Pažymėjo, jog minėtas žemės sklypas yra Mažeikių girininkijos miško kvartalo Nr. 219 miško sklypo Nr. 10 dalis, kurią užima 0,28 ha valstybinės reikšmės miško plotas ir 0,08 ha šio miško žemės plotas. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 46412 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad ginčo žemės sklypas, į kurį A. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra pažymėtas sutartiniais ženklais: žalia spalva, reiškiančia valstybinės reikšmės miškų plotus, ir šviesiai žalia spalva, reiškiančia miško žemės plotus. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, į ginčo žemės sklypą patenka 0,36 ha miško žemės, iš jo nutarimu patvirtintas 0,28 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonės urėdijoms“ patikėjimo teise buvo perduota VĮ Mažeikių miškų urėdijai.

16Teigė, jog, remiantis Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai), Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais (redakcija aktuali nuo 2004 m. spalio 26 d. iki 2005 m. birželio 9 d.), darytina išvada, kad miškų plotai, esantys ginčo žemės sklype, Atkūrimo įstatymo prasme Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. V1-61-11926 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. P.“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant A. P. nuosavybės teises į žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto (redakcija, aktuali nuo 2004 m. vasario 21 d. iki 2004 m. liepos 29 d.), Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto (redakcija, aktuali nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. gegužės 3 d.) ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų (redakcija, aktuali nuo 2004 m. spalio 26 d. iki 2005 m. birželio 9 d.) nuostatos, Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. VI-61-11926 turėtų būti panaikintas. Taip pat turėtų būti panaikintas ir Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 2570 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punktas, kuriuo nuspręsta A. P. atkurti nuosavybės teises į žemę, į 0,4155 ha žemės sklypą, esantį ( - ), Mažeikių mieste.

17Nurodė, kad panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai natūra grąžintą žemės sklypą ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimas jai turėtų būti sprendžiamas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012). A. P. privalėtų grąžinti valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą valstybės dispozicijon, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas iš naujo neturėtų būti vykdomas, kadangi jai mirus ginčo žemės sklypą paveldėjo I. Š., kuri žemės sklypą 2004 m. gruodžio 14 d. atlygintiniu sandoriu perleido R. S.. Nagrinėjamu atveju pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas notarinio registro Nr. 2-10359, patvirtintas Mažeikių rajono notarės R. R., 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis notarinio registro Nr. 2-10836 ir žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktas notarinio registro Nr. 2-10837, patvirtinti Mažeikių rajono notarės R. R., dalyje dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo yra niekiniai ir negalioja. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį šiuo atveju restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,4155 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012) valstybė privalo R. ir D. S. atlyginti jų patirtas žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 6 189,70 Eur (21 371,80 Lt).

18Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (I t., b. l. 102-105) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

19Nurodė, kad A. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2004 m. lapkričio 12 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VI-61-11926 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. P.“, remiantis 1997 m. Atkūrimo įstatymu, t. y. teisės aktu, priimtu po minėto Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo Protokolo ratifikavimo (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (2012 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). Pažymėjo, kad ginčo sprendimai buvo priimti dar 2004 m. ir tik praėjus dešimčiai metų Valstybinė miškų tarnyba pastebėjo tariamą teisės pažeidimą. Teismas turėtų įvertinti ne tik prokuroro ginamo viešojo intereso, bet ir privataus intereso svarbą, įvertinti, ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, ir ar atitinka proporcingumo principui keliamų reikalavimų.

20Atsakovo nuomone, ginčas kilo todėl, kad 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Tai įrodo, kad sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. P. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad jis veikė neteisėtai teikdamas viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdamas, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas vyksta pakankamai ilgą laiką ir panaikinus nuosavybės teises R. S. ir D. S. į ginčo plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, tai sąlygotų ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su nauju sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės sklypo praradimas taip pat gali būti susiejamas ir su turtinės žalos padarymu, kurią gali tekti atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas taip pat priskirtinas viešojo intereso sferos reguliavimui. Šioje byloje patenkinus prokuroro skundą, viešasis interesas gali būti apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o sąžiningam 0,4155 ha žemės įgijėjui bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo teisių ir teisėtų interesų pasunkinimai ir apribojimai. Todėl šio ginčo atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, taip pat neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, todėl prokuroro prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 4 str. 57 str., 88 str. 1 p.).

21Atkreipė dėmesį į tai, kad prokuroras į bylą pateikė Valstybinės miškų tarnybos pateiktus raštus su grafine medžiaga. Taip pat nurodė, kad į ginčo žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., tačiau nėra nurodytas miškų kadastrinis numeris ir kiti privalomi duomenys pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (tolau – MVKN) 18.1.1., 18.1.2., 18.1.3., 18.1.4., 18.1.5., 18.1.6., 18.1.7., 18.1.8., 18.1.9. punktus, 18.2.2., 18.2.3., 18.2.4., 18.2.5., 18.2.6., 18.2.7. punktus, 18.3.1., 18.3.2., 18.3.3., 18.3.4., 18.3.5., 18.3.6., 18.3.7., 18.3.8., 18.3.9., 18.3.10., 18.3.11., 18.3.12. punktus, kas leidžia abejoti, ar miškai iš tikrųjų yra registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Faktiškai į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje yra įregistruotas miškas. Vieninteliai duomenys, įrašyti į viešą registrą, kurie buvo pateikti byloje, yra žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Faktą, kad ginčo teritorijoje yra miškas, bandoma įrodyti tik grafiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates, kadangi egzistuoja didelė paklaida. Darant ortofotonuotraukas į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas, bet ir šešėliai, krentantys nuo medžių ar krūmų. Be to, nors prokuroras nurodė, kad miško plotai, kurie patenka į žemės sklypą (kadastrinis Nr. ( - )), 2003 m. buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, tačiau to paneigia dar vienas faktas, jog Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypas buvo įregistruotas R. S. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registras neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors apie tai turėjo būti pranešta.

22Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ valstybės įmonėms miškų urėdijoms buvo pavesta valstybinės reikšmės miškuose vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą – atkurti, prižiūrėti, saugoti miškus, racionaliai naudoti miškų išteklius ir prekiauti mediena bei miško ištekliais. Taigi, šiuo nutarimu ginčo teritorija nebuvo perduota patikėjimo teise VĮ Mažeikių miškų urėdijai. Nutarimu apskričių viršininkams buvo pavesta iki 2007 m. liepos 1 d. suformuoti valstybinės reikšmės miškų valstybinės miško žemės sklypus ir įregistruoti šiuos sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Tik įvykdę šį pavedimą, apskričių viršininkai turėjo perduoti įregistruotus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu valstybinės reikšmės miškus (valstybinės miško žemės sklypus) patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti, pasirašant nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų (valstybinės miško žemės sklypo (-ų) perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms perdavimo ir priėmimo aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1280 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ pakeitimo“ jau Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos buvo pavesta iki 2012 m. rugsėjo 30 d. suformuoti valstybinės reikšmės miškų žemės sklypus ir įregistruoti šiuos sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Tik įvykdžiusi šį pavedimą, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo perduoti įregistruotus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu valstybinės reikšmės miškus (valstybinės miško žemės sklypus) patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti, pasirašant nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų (valstybinės miško žemės sklypo (-ų) perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms perdavimo ir priėmimo aktus. Byloje nėra įrodymų, kad Telšių apskritie viršininkas ar Nacionalinė žemės tarnyba būtų įregistravę ginčo teritoriją kaip valstybinės miško žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ginčo teritorija buvo perduota patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti, pasirašant nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų (valstybinės miško žemės sklypo (-ų) perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms perdavimo ir priėmimo aktus. Neginčijo fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti tam tikri valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau iki šiol nėra atlikta šių miškų teisinė registracija. Paminėjo, kad nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus. Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) ribos yra pažymėtos Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra jokių duomenų apie įregistruotą miško plotą šioje teritorijoje, darytina išvada, kad neatlikus tikslios miškų plotų kartografijos, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ginčo žemės sklypas patenka į miško plotą.

23Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad neaišku, kada tam sklypui buvo suteiktas adresas, nes 2004 m. parašyta, kad tuo adresu siūloma, o tai reiškia, kad adresas suteiktas iki 2014 m. lapkričio 4 d. Kyla mintis, kad adresas buvo suteiktas gerokai anksčiau. Kokiu pagrindu jis buvo suteiktas ir nuo kada egzistuoja kaip ( - ). Jei nėra ginčo, pati savivaldybė gali panaikinti aktus.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Mažeikių miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (I t., b. l. 107–109) palaikė jį ir prašė tenkinti.

25Nurodė, kad žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės Mažeikių mieste A. P., patenka į teritorijas, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams, remiantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 10, kuriame yra 0,36 ha miško, auga 43-88 metų amžiaus ir 20–21 metro aukščio medžiai. Pažymėjo, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Šiuo atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į 0,36 ha valstybinės reikšmės miško, kadangi jos įgalioti pareigūnai priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus. Šie teisės aktai (jų dalys), pažeidžiantys imperatyvius teisės aktų reikalavimus, yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti, o turtas grąžintas valstybei.

26Atsakovai R. S. ir D. S. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (I t., b. l. 126–130) prašė jį atmesti.

27Nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo įvardinta atskirai kiekvieno šių žemės sklypų pardavimo kaina, sutarties 2 punkte nurodyta, kad „visi penki žemės sklypai parduodami už 150 000 Lt“. Tą pačią dieną patvirtintu žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktu (notarinio registro Nr. 2-10837) šie žemės sklypai atsakovams perduoti. Įsigiję nekilnojamuosius daiktus, nekliudomi įgyvendino savo nuosavybės teises į juos: 0,6065 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį ( - ), Mažeikiuose, 0,2309 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį ( - ), Mažeikiuose, ir 0,5 dalį 0,8634 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio ( - ), Mažeikiuose, – pardavė, už kitus žemės sklypus mokėjo ir tebemoka mokesčius. Už ginčijamą 0,4155 ha bendro ploto žemės sklypą (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )Mažeikių m. k. v.), esantį ( - ), Mažeikiuose, nuo įsigijimo dienos iki šiol yra sumokėję žemės mokesčių 2 649,24 Eur. Šį sklypą išvalė, iškirto krūmus ir sausuolius bei juos išvežė. Darbus atliko UAB „Girios aitvaras“, už kuriuos sumokėjo 521,32 Eur. Minėtą ginčo sklypą įsigijo 2004 m. gruodžio 14 d. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto duomenų registre šis sklypas nuosavybės teise buvo įregistruotas I. Š. vardu, paskirtis nurodyta – kita (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti). Būdami sąžiningi įgijėjai buvo įsitikinę, kad registre įregistruoti duomenys yra teisingi, neturėjo pagrindo suabejoti, ar turto savininkė šį žemės sklypą nuosavybės teise valdo teisėtai. Nebuvo žinoma, kada ir kokiu pagrindu nuosavybės teisė buvo atkurta A. P. ir kokia tuo metu buvo šios žemės paskirtis.

28Pažymėjo, jog prokuroras nepateikė įrodymų, kad jiems priklausantis žemės sklypas kaip miesto miško žemė yra įregistruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Iki šiol šios žemės paskirtis VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistruota ne kaip miško, o „kita (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti)“, iki šiol nėra nurodyta, jog tai yra miesto miško plotas. Žemės sklypo paskirties įrašo teisingumo prokuroras neginčija. Kartu su pareiškimu nėra gavę bendrojo Mažeikių miesto plano, kuriame jų įsigytas žemės sklypas būtų suplanuotas miesto miško paskirties žemėje. Kas ir kada bei kokiu pagrindu bendrajame miesto plane pakeitė žemės paskirtį, pareiškime nėra nurodyta.

29Teigė, kad pareiškime nurodyta, jog atsakovų žemės sklypas kaip miesto miško žemė patikėjimo teise buvo perduota VĮ Mažeikių Miškų urėdijai, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“. Prokuroras nurodo, kad „2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, kurių tarpe ir žemės sklypas kadastro Nr. ( - )“. Akivaizdu, kad VĮ Mažeikių miškų urėdija apie tai, kad dalis jų žemės sklypo patenka į miesto miško paskirties žemės plotą, turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2006 m., atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Minėta, kad tuo metu jų žemės sklypas VĮ Registrų centro duomenų bazėje, t. y. viešajame registre, buvo įregistruotas ne kaip miesto miško žemės sklypas, o kaip komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti žemės sklypas. Viešajame registre įregistruoti duomenys yra vieši, todėl ne tik prokuroras, bet ir kitos už viešojo intereso apsaugą valstybėje atsakingos valstybės (savivaldybės) institucijos privalėjo reaguoti į tariamą viešojo intereso pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Prokuroras ginčija administracinius aktus ir sandorius, sudarytus 2004 m., t. y. daugiau kaip prieš 10 metų, praėjus nepateisinamai ilgam terminui nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento, tačiau tai neatitinka teisinių santykių stabilumo ir teisėtų lūkesčių principų. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010). Priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, neatitinka proporcingumo principui keliamų reikalavimų, nes nėra adekvačios siekiamam tikslui. Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (2008 m. kovo 13 d. sprendimas Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 32457/05)). Telšių apskrities viršininko administracijai, priimant įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į šį žemės sklypą, turėjo būti žinoma, ar ginčo žemės sklypų dalyje yra valstybinės reikšmės miško, ji turėjo pareigą įsitikinti priimamų sprendimų atitiktimi visiems teisės aktų reikalavimams.

30Pabrėžė, kad yra sąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai, to neginčija ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą. Nusipirkdami žemės sklypą pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės yra saugomos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek kitų teisės aktų, ginančių savininko teises į privačią nuosavybę. Patenkinus prašymą, bus pažeistos atsakovų nuosavybės teisės ir teisėti interesai. Žemės sklypo praradimas atsakovams būtų susijęs su patirtais nuostoliais ne tik dėl sandorio sudarymo išlaidų, sumokėtų žemės mokesčių, patirtų žemės sklypo išvalymo ir sutvarkymo išlaidų, bet ir dėl neturtinės žalos, kurią patirtų dėl to, kad negali savo nuosavybe disponuoti laisvai, be jokių apribojimų, turėtų atsisakyti planų dėl jos panaudojimo ūkinei veiklai. Žalą prašytų atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas taip pat yra priskiriamas viešajam interesui.

31Nesutiko su pareiškime nurodyta 6 189,70 Eur suma, kurią yra prašoma priteisti jiems iš Lietuvos Respublikos valstybės, pritaikius restituciją. Minėta 2004 m. gruodžio 14 d. iš I. Š. pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-10836) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise R. S. vardu įsigijo 5 žemės sklypus už bendrą 150 000 Lt sumą. Šie žemės sklypai nebuvo vienodos paskirties ir vienodo vertingumo: prie kai kurių žemės sklypų (( - )) nebuvo privažiavimo, sklypas, esantis ( - ) buvo trikampio formos, jo paskirtis – žemės ūkio. Prie ginčo žemės sklypo, esančio ( - ), yra privažiavimas iš trijų pusių, jo paskirtis – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti, todėl nepagrįstai šio sklypo vertė apskaičiuota, apskaičiavus vidutinę 1 aro vertę nuo bendros visų 5 sklypų pardavimo kainos. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), kadangi sudarant 5 žemės sklypų pirkimo sutartį, kiekvieno jų pirkimo kaina nebuvo nurodyta, pagal VĮ Registrų centro duomenis ginčo sklypo rinkos vertė buvo 32 741 Lt / 9 482,49 Eur ir, taikant restituciją, tokia suma turėtų būti priteisiama.

32II.

33Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (I t., b. l. 153-176) pareiškėjo pareiškimą patenkino iš dalies. Panaikino Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. A1-1233 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ 2 punktą, panaikino Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. V1-61-11926 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. P.“, panaikino Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 2570 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punktą. Pripažino negaliojančia 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2-10359, patvirtinto Mažeikių rajono notarės R. R., dalį, kuria A. P., mirusiosios 1997 m. spalio 6 d., įpėdinė pagal įstatymą I. Š. paveldėjo 0,4155 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m. Pripažino negaliojančia 2004 m. gruodžio 14 d. Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-10836, patvirtintos Mažeikių rajono notarės R. R., dalį, kuria I. Š. pardavė 0,4155 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m., R. S.. Pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 14 d. Žemės sklypų perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. 2-10837, patvirtinto Mažeikių rajono notarės R. R., dalį, kuria I. Š. perdavė 0,4155 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m., R. S. nuosavybėn. Taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,4155 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m. Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams D. S. ir R. S. 9 482,44 Eur. Priteisė iš Lietuvos valstybės biudžeto 52,08 Eur išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos administraciniame teisme, atlyginimą atsakovui R. S..

34Teismas nustatė, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 20 d. gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“ (I t., b. l. 12–18). Iš turimų rašytinių įrodymų, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2015 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 35SD-932-(14.35.7) „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ (I t., b. l. 37–38), nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 18 d. rašto Nr. 1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“ gavimo kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių 2015 m. balandžio 10 d. dėl papildomų duomenų suteikimo.

35Įvertinęs tai, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, teismas padarė išvadą, jog iki kreipimosi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 17 d. (I t., b. l. 2) nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, t. y. po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 16 d. (užregistruotas gautas raštas Šiaulių apygardos prokuratūroje) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, todėl teismas konstatavo, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

36Dėl pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų aktų neteisėtumo, t. y. kad ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, teismas pažymėjo, jog Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 7 d. rašte Nr. R6-494 „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ (I t., b. l. 58) informuojama, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ), patenkantis miškas, miško žemės buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo” pagal 1998 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis.

37Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai) miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams.

38Teismas neturėjo pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais.

39Įvertinęs rašytinius įrodymus: Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. pažymą Nr. R2-397, Valstybinės miškų tarybos 2014 m. vasario 4 d. schemą Nr.46412 (I t., b. l. 59), Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 7 d. raštą Nr. R6-494 „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ (I t., b. l. 58) – ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą, teismas padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypas, esantis ( - ), Mažeikių mieste, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą „miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams“.

40Dėl atsakovų argumentų, susijusių su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatų taikymu ginčo atveju, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos laikymusi nuosavybės teisių ribojimo atveju, proporcingumo ir kitų principų laikymusi, teismas padarė išvadą, kad ginčo atveju valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas), pagal savo dydį, taksacinius rodiklius (I t., b. l. 62) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,4155 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

41Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų teismas pažymėjo, kad taip pat teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą.

42Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus), todėl dėl kitų bylos šalių argumentų nagrinėjamoje byloje teismas nepasisakė, kadangi, teismo nuomone, jie nėra reikšmingi.

43Konstatuota, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. A1-1233 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ 2 punktas, Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. V1-61-11926 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. P.“, Telšių apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 2570 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punktas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

44Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2-10359, patvirtinto Mažeikių rajono notarės R. R., dalis, kuria A. P., mirusiosios 1997 m. spalio 6 d., įpėdinė pagal įstatymą I. Š. paveldėjo 0,4155 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m.

45Taip pat pripažinta negaliojančia 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties notarinio registro Nr. 2-10836, patvirtintos Mažeikių rajono notarės R. R., dalis, kuria I. Š. pardavė 0,4155 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m., R. S. ir pripažinta negaliojančia 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų perdavimo–priėmimo akto notarinio registro Nr. 2-10837, patvirtinto Mažeikių rajono notarės R. R., dalis, kuria I. Š. perdavė 0,4155 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), Mažeikių m., R. S. nuosavybėn.

46Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktu išaiškinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-86/2014, 2013 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nors, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo, vis dėlto byloje nenustatyta, kad asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Nagrinėjamu atveju skundžiamų aktų priėmimą lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsakovų R. S. ir D. S. sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra paneigtas. Todėl dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims, taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Šiuo atveju valstybė įpareigota paskutiniams turto įgijėjams atsakovams D. S. ir R. S., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas.

47Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3023/2012, kurioje nurodyta, jog valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, teismas iš žemės sklypų 2004 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties nustatė, kad ginčo sklypo (unikalus Nr. ( - )) vidutinė rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 32 741 Lt (9 482,44 Eur). Atsižvelgęs į tai, kad sandorio sudarymo bendra suma už 5 žemės sklypus Mažeikių mieste (( - )) buvo 150 000 Lt, į tai, jog parduodamų penkių žemės sklypų vidutinės rinkos vertės sandorio sudarymo metu skiriasi (kai kurių ne ginčo sklypų vertės mažesnės, kitų – didesnės), teismas padarė išvadą, jog vadovaujantis teisingumo, proporcingumo ir protingumo principu, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija bei atsižvelgiant į atsakovo R. S. ir jo atstovės išsakytus argumentus dėl sklypo vertės, iš Lietuvos valstybės atsakovams D. S. ir R. S. priteistina ne aritmetiškai pareiškėjo pareiškime apskaičiuota 6 189,70 Eur suma, remiantis ginčo sklypo vieno aro kaina, suma, neviršijanti vidutinės rinkos vertės, nurodytos 2004 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, t. y. 32 741 Lt (9 482,44 Eur).

48Taip pat, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.19, 9 punktais, atsakovų patirtas atstovavimo išlaidas patvirtinančiu 2015 m. birželio 11 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 815754 (I t., b. l. 135), teismas pažymėjo, kad prašoma priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma sumokėta ne tik už atsakovo atstovavimą Šiaulių apygardos administraciniame teisme, bet ir už 2015 m. birželio 26 d. atsiliepimo parengimą, todėl įvertinęs bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, remdamasis Rekomendacijų (aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.2 punktu, teismas sprendė, jog iš viso už atsiliepimo parengimą ir atsakovo R. S. atstovavimą teismo posėdyje 2015 m. rugsėjo 15 dieną galėtų būti priteistina visa prašoma 600 Eur suma.

49Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo R. S. atžvilgiu buvo keliami keturi reikalavimai (dėl dalies 2004 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl dalies 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu, dėl restitucijos taikymo natūra grąžinant ginčo žemės sklypą Lietuvos valstybės nuosavybėn ir 6 189,70 Eur priteisimo iš Lietuvos valstybės), kurių trys reikalavimai patenkintini visiškai, ketvirtasis reikalavimas patenkintas iš dalies, t. y. atsakovo naudai priteista ne 6 189,70 Eur, kaip prašoma pareiškime, bet 9 482,44 Eur (34,72 % didesnė suma nei prašoma pareiškėjo pareiškime), todėl atsakovui R. S. priteistina 52,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

50Remdamasis administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-617/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1758/2008, 2009 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2406/2012 ir kt.), kad tais atvejais, kai prokuroro, kuris kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, kreipimasis atmetamas, proceso šalių išlaidos, kurias jos patyrė pradėjus procesą dėl prokuroro kreipimosi, atlyginamos ne iš prokuratūros, o iš valstybės biudžeto lėšų, teismas sprendė, kad atsakovo patirtos išlaidos turi būti atlygintos iš valstybės biudžeto lėšų.

51Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovai D. S. ir R. S. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

52III.

53Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 178-181), kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iš Lietuvos valstybės atsakovams D. S. ir R. S. priteisti 9 482,44 Eur, pakeisti, ir priteisti iš valstybės pareiškėjo prašytą – 6 189,70 Eur sumą. Tai pat panaikinti sprendimo dalį dėl 52,08 Eur priteisimo iš Lietuvos valstybės biudžeto atsakovo R. S. turėtoms bylinėjimosi išlaidoms padengti.

54Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Mano, kad byloje esantys įrodymai, t. y. 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 2-10836, ir Žemės sklypų perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. 2-10837, patvirtina, kad 5 žemės sklypai (kurių tarpe ir ginčo žemės sklypas) buvo įsigyti už 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur). Kaip pareiškime minėjo pareiškėjas, ši suma yra mažesnė už tuo metu buvusią rinkos kainą, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią. Šalys sutiko su pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Pardavėjas nustatė pardavimo kainą 150 000 Lt, o pirkėjai sutiko ją tokią sumokėti. Nei viena sutarties šalis neginčijo nustatytos kainos, nors sutartyje ir buvo užfiksuota didesnė vidutinė rinkos kaina. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė priteisti sumą, neviršijančią vidutinės rinkos vertės, nurodytos 2004 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje – 32 741,00 Lt (9 482,22 Eur), nes atsakovai tokių išlaidų, įsigydami ginčo žemės sklypą, nepatyrė.
  2. Pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį buvo įsigyti 5 žemės sklypai: 1) 0,4155 ha – ginčo žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), kurio vidutinė rinkos vertė sandorio metu 32 741,00 Lt (9 482,44 Eur); 2) 0,2309 ha, kadastro Nr. ( - ), kurio vidutinė rinkos vertė sandorio metu 10 457,00 Lt (3 028,56 Eur); 3) 0,8634 ha, kadastro Nr. ( - ), kurio vidutinė rinkos vertė sandorio metu 82 541,00 Lt (23 905,53 Eur) ; 4) 0,6065 ha, kadastro Nr. ( - ), kurio vidutinė rinkos vertė sandorio metu 47 792,00 Lt (13 841,52 Eur) ir 5) 0,8000 ha, kadastro Nr. ( - ), kurio vidutinė rinkos vertė sandorio metu 1 919,00 Lt (555,78 Eur). Sudėjus visų sklypų vidutines rinkos vertes būtų 175 450,00 Lt (50 813,83 Eur), t. y. suma, žymiai didesnė, negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu išėjo už pareikštų reikalavimų ribų. Prokurorė prašė teismo iš valstybės atsakovams už valstybei grąžintą žemės sklypą priteisti žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 6 189,70 Eur, kurias teisingai paskaičiavo pagal pirkimo-pardavimo sandorio sumą, aritmetiškai išvesdama 1 aro žemės sklypų kainą. Mano, kad teisingesnis būdas apskaičiuoti atsakovų patirtas išlaidas buvo nurodytas pareiškėjo pareiškime. Priešingu atveju atsakovų padėtis nepagrįstai pagerėtų, o valstybės pablogėtų. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pagal kurias vienas valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų – racionalumo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neracionaliai pasirinko priteisti iš valstybės 9 482,44 Eur sumą.

55Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 186-189), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

56Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Faktą, kad į ginčo teritoriją patenka miškas, bandoma įrodyti grafiniais ir tekstiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Teismas vadovavosi Valstybinė miškų tarnybos pateiktomis pažymomis: 2014 m. vasario 4 d. pažyma Nr. 46412 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2015 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 56930 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2015 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 56939 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, tačiau šiose pažymose nėra nė vieno kadastro objekto identifikavimo kodo, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šie objektai negali būti laikomi įregistruotais į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Objekto įrašymui į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą privalo būti atlikti visi Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 28 punkte nurodyti veiksmai. Faktiškai byloje nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – kadastro objektų identifikacinis numeris.
  2. Kartu su šiuo skundu teikia papildomus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo metu. 2015 m. rugpjūčio 31 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą su prašymu pateikti išrašą iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro apie valstybinės reikšmės mišką ir miško žemę, į kuriuos patenka žemės sklypas kadastro Nr. ( - ). Nagrinėjamu atveju žemės sklypo kadastro numeris neturi jokios reikšmės (tai žemės sklypo numeris iš kitos administracinės bylos), kadangi atsakyme į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos raštą Valstybinė miškų tarnyba pateikė dokumentus apie žemės sklypą, kuris patenka į Mažeikių girininkijos 219 kvartalą. Nagrinėjamoje byloje ginčo sklypas taip pat patenka į Mažeikių girininkijos 219 kvartalą, taigi kalba eina apie tą patį miško plotą. Nors Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašė pateikti išrašą, kuriame atsispindėtų informacija, kuri privalo būti įrašyta, vadovaujantis MVKN 18 punkto nuostatomis, tačiau tokia informacija nebuvo pateikta.
  3. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates, kadangi egzistuoja didėlė paklaida. Darant ortofotonuotraukas, į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas bet ir šešėliai, krentantys nuo medžių ar krūmų.
  4. Neginčija fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1 154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti tam tikri valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau iki šiol nėra atlikti šių miškų kadastriniai matavimai nustatant miško kadastro ribas. Nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1 154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos, Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus. Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų.
  5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija. 2014 m. vasario 12 d. rašte Nr. R2-397 Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių ir žemės sklypas, kurio kadastro Nr. ( - ), buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m., atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Pažymėtina, kad nenurodoma konkreti data. 2015 m. balandžio 7 d. rašte Nr. R6-494 Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad į žemės sklypą patenkantys miškai buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Šiame rašte nurodoma visiškai kitokia miško plotų įregistravimo data. 2014 m. vasario 12 d. rašte Nr. R2-397 rašte Valstybinė miškų tarnyba teigia: „...šie plotai turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai padaryti nėra galimybės, nes miško žemėje buvo suformuoti kitos paskirties žemės sklypai ir perduoti privatiems asmenims.“. Iš šio sakinio galima daryti pagrįstą išvadą, kad 2014 m. vasario 12 d. miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių ir žemės sklypas, kurio kadastro Nr. ( - ), nėra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams arba kitaip sakant nėra įregistruoti. Taigi nors Valstybinė miškų tarnyba pateikia labai prieštaringai vertinamus duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
  6. Nežiūrint į Prokuroro pareiškime pateiktą prieštaringą informaciją apie miško plotų, kurie patenka į žemės sklypą (kadastrinis Nr. ( - )) įregistravimo datą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, šiuo registravimo faktu leidžia abejoti ir kita aplinkybė, jog 2004 m. Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypas buvo įregistruotas A. P. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registras neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors dar 2003 m. apie tai turėjo būti pranešta.

57Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus (II t., b. l. 1-7) prašo atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą patenkinti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams D. S. ir R. S. priteisti 9 482,44 Eur, pakeisti, priteisiant iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams D. S. ir R. S. 6 189,70 Eur, bei panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista 52,08 Eur iš Lietuvos Respublikos biudžeto atsakovo R. S. turėtoms išlaidoms padengti.

58Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (2005 m, liepos 8 d, 2006 m. kovo 14 d, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai), akivaizdu, kad atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos teiginiai, kad Valstybinės miškų tarnybos pateiktose pažymose nurodyti duomenys apie miškus neatitinka Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 18 punkto reikalavimų, todėl jie negali būti laikomi įregistruotais į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, yra visiškai nepagrįsti, nes grindžiami tik atsakovo nuomone. Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi, atsakovas, manydamas, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra netikslūs ar neteisingi, juos turėjo nuginčyti, kaip tai numato teisės aktai, to jam nepadarius, yra privalu jais vadovautis.
  2. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras sudaromas remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatuose, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas yra miško masyvas, jį sudarantys miško kvartalai ir taksaciniai miško žemės. Miško masyvas – ištisinė miško žemės teritorija, turinti aiškias gamtines arba dirbtines ribas. Dideli miško masyvai skaidomi miško kvartalais; miško kvartalas – dažniausiai keturkampė vientisa miško masyvo dalis, turinti nuolatinį numerį. Miško kvartalą sudaro taksaciniai miško žemės sklypai; taksacinis miško žemės sklypas – vientisa miško žemės dalis, atskiriama nuo kitų atsižvelgiant į žemės naudmenų ir miško augavietės tipą, medyno taksacinius rodiklius. Tai yra pirminis apskaitos, projektavimo, ūkininkavimo ir kontrolės vienetas. Jis atskiriamas per valstybinę miškų inventorizaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo žemės sklype yra miško, miško žemės: Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažymą Nr. 46412 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą), 2015 m. balandžio 2 d. pažymą Nr. 56930 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (Miškų žemėlapio fragmentą), iš kurių matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 10, kuris ribojasi su gretimais taksaciniais miško sklypais ir kartu su jais sudaro vientisą miško masyvą, kurio ribos ir plotas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, t. y. patvirtinta Mažeikių rajono valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Be to, buvo pateikta ir pažyma Nr. 56939 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Taksaciniai rodikliai, iš kurių matyti, kad į ginčo žemės sklypą patenka taksacinio miško žemės sklypo Nr. 10 0,36 ha plotas, iš jo 0,28 ha plotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 yra pripažintas valstybinės reikšmės mišku, taksaciniame miško žemės sklype auga 43-88 metų amžiaus ir 20-21 metro aukščio medžiai. Mminėti duomenys iš esmės atitinka MVKN 18.2-16.3.3 punktuose nurodytus kadastro duomenis. Jais patvirtinama miško dislokacija tam tikroje teritorijoje, t. y. Mažeikių mieste, ir dydis (plotas), t. y. miškui apibrėžti būtini kriterijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, pripažįsta tinkamais įrodymais, nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuose esančios miško žemės plotą bei miško žemės atitinkamuose sklypuose, kurie atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn, buvimo faktą (pvz., nutartys bylose Nr. A7-1733/2005; A8-762/2006; A261-559/2013 ir kt.). Todėl nėra teisinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie patvirtina, kad visą ginčo žemės sklypą užima miškas, miško žemė. VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas, registro Nr. 44/302871, taip pat patvirtina, kad 0,4155 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), Mažeikių m., 0,4035 ha plote auga saugotini medžiai ir krūmų želdiniai.
  3. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija visiškai nepagrįstai teigia, kad grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti tik panaudojant ortofotonuotraukas, bei daro išvadą, kad šie duomenys yra netikslūs, ir jų pagrindu negalima nustatyti koks miško, miško žemės plotas patenka į ginčo žemės sklypą. Sklypinės miškų inventorizacijos atlikimą reglamentuoja Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija, patvirtinta Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V, kurioje numatyta, kad sklypinė miškų inventorizacija yra vykdoma ir vietoje atliekant tam tikrus matavimus, fiksuojant tam tikrus duomenis ir pan. Iš pateiktos Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 4 d. pažymos Nr. 46412 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento), 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56930 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (Miškų žemėlapio fragmento) matyti, kad taksacinis miško žemės sklypas Nr. 10 pavaizduotas su ribomis, kurios nurodytos Lietuvos koordinačių sistemoje. Be to, tiek Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, tiek kiti valstybės registrai veikia toje pačioje Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94), todėl abejoti pateiktų duomenų, susijusių su miško, miško žemės plotų paskaičiavimu, teisingumu nėra teisinio pagrindo, juolab, kad pareiškėjas reikalauja grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei visą ginčo žemės sklypą.
  4. Nesutinka ir su kita atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos argumentų grupe, kad Valstybinė miškų tarnyba pateikė prieštaringus duomenis. Jokio prieštaravimo tarp Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. R2-397 ir 2015 m. balandžio 7 d. rašto Nr. R6-494 nėra, šiuose raštuose nurodyta informacija yra viena kitą papildanti, o nepaneigianti. Teritorijoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, 1998 m. buvo atlikta valstybinė sklypinė miškų inventorizacija, jos pagrindu teritorijoje esantys miškai, miško žemė 2003 m. buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Būtent dėl šios priežasties dalis ginčo žemės sklypo yra nuspalvinta žalia spalva, reiškiančia valstybinės reikšmės miško plotą, kurio dydis ginčo žemės sklype yra 0,28 ha. 2006 m. vėl buvo atlikta valstybinė sklypinė miškų inventorizacija Mažeikių miesto teritorijoje, taip pat ir toje teritorijoje, kur yra ginčo žemės sklypas, bei papildomai inventorizuoti ir 2007 m. įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre miško plotai, taip pat ginčo žemės sklype papildomai inventorizuotas 0,08 ha plotas, būtent dėl šios priežasties šis plotas yra nuspalvintas šviesiai žalia spalva, reiškiančia miško žemę. Šis plotas nebuvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu valstybinės reikšmės miškų plotams, nes buvo perleistas privatiems asmenims.
  5. Pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 34, 34.2.1., 34.2.2., 34.2.3. punktus, tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra neteisingi. Tai, kad 0,4155 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), Mažeikių m., Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip kitos pagrindinės tikslinės paskirties sklypas nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad jame yra valstybinės reikšmės miško plotai.
  6. Sutinka su atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus apeliacinio skundo argumentais. Kasacinio teismo praktikoje aiškiai išskirta, jog panaikinus administracinius aktus ir nustačius, jog taikytina restitucija, valstybė paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei, atlygina jų šio turto įsigijimo išlaidas, o ne žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju 0,4155 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), Mažeikių m., remiantis 2004 m. gruodžio 14 d. Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2-10836, ir Žemės sklypų perdavimo-priėmimo aktu, notarinio registro Nr. 2-10837, kartu su kitais keturiais sklypais buvo parduotas už 150 000 Lt. Minėta sutartimi R. S. ir D. S. įsigijo 5 žemės sklypus, kurių bendras plotas 2,9163 ha (0,4155 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,2309 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,8634 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,6065 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )) + 0,8000 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )), bendrai už 150 000 Lt. Taigi, 1 aro kaina nuo viso 2,9163 ha ploto pagal minėtą sutartį yra 514,35 Lt arba 148,97 Eur. 0,4155 ha žemės sklypo, kurio kadastro Nr. ( - ), įsigijimo išlaidos yra 6 189,70 Eur (148,97 Eur x 41,55 a), todėl ši suma ir turėjo būti priteista atsakovams R. S. ir D. S..
  7. Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, buvusios sandorio sudarymo metu, dydis yra reikšmingas tais atvejais, kai žemės sklypo kaina, nurodyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, ženkliai viršija žemės sklypo vidutinės rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo kaina neviršijo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, buvusios sandorio sudarymo metu, todėl nebuvo teisinio pagrindo priteisti 9 482,44 Eur atsakovams. Pirmosios instancijos sprendimas priteisti piniginį ekvivalentą, gerokai viršijantį kainą, sumokėtą už perleidžiamą ginčo žemės sklypą, neatitinka nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų, nei suformuotos teismų praktikos. Be to, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, atsakovai R. S. ir D. S. gautų 3 292,74 Eur daugiau nei, kad turėjo realių išlaidų įsigyjant ginčo žemės sklypą, tokiu būdu jų padėtis nepagrįstai pagerėtų, o Lietuvos Respublikos valstybės pablogėtų. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės miškų, valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, taigi šiuo atveju valstybės patiriama nauda, atsakovo R. S. atstovės įrodinėjama šio žemės sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su atsakovų R. S. ir D. S. realiai patirtų praradimų dydžiu.

59Atsakovai R. S. ir D. S. atsiliepime į atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 12-14) su juo sutinka. Nurodo, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra valstybinės reikšmės miško plotas, todėl į jį negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė kaip į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pritaria, kad Valstybinės miškų tarnybos pateikti miškų valstybės kadastro duomenys ir grafinė medžiaga yra nepakankami skundžiamoms teismo išvadoms pagrįsti. Atsakovas pateikė papildomus įrodymus, kurie neginčijamai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie yra netikslūs. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, jog medžiai, kurie auga ginčo žemės sklype, atitiko miško sąvoką, apibrėžtą Miškų įstatyme, aktų dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo metu.

60Atsakovai R. S. ir D. S. atsiliepime į atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą (II t., b. l. 15-19) prašo jį atmesti ir priteisti solidariai iš apeliantų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro procesinio dokumento –atsiliepimo į apeliacinį skundą, surašymo išlaidos, atlyginimą.

61Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsiliepime į pareiškimą atsakovai nurodė teismų praktiką, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, kad taikant restituciją, grąžinamo daikto vertę apsprendžia ne tik jo įsigijimo kaina, nurodyta notariškai patvirtintoje sutartyje; ji neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos vertės. Apeliantai remiasi ta pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, tačiau neteisingai aiškina šių nuostatų taikymą konkrečiu atveju. Šioje byloje viena restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad konkretaus šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo kaina sutartyje nebuvo nurodyta. 2004 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-10836) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigyti 5 žemės sklypai už bendrą 150 000 Lt sumą nebuvo vienodos paskirties ir vienodo vertingumo: kai kurie žemės sklypai (( - )) neturėjo privažiavimo, sklypas ( - )buvo trikampio formos, jo paskirtis – žemės ūkio. Ginčo žemės sklypas ( - )turi privažiavimą iš trijų pusių: ilgesnė sklypo kraštinė ribojasi su pagrindine gatve – ( - ), einančia į miesto senamiestį. Dvi trumpesnės sklypo kraštinės ribojasi su šalutinėmis gatvėmis. Šio sklypo – komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti. Komerciškai šis sklypas yra patrauklus, tinkamas verslui, todėl jo pirkimo kaina buvo didžiausia, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje jos atskirai neišskyrė. Taigi, nepagrįstai apeliantai teigia, kad teismas turėjo išskaičiuoti 1 aro kainos vidurkį nuo bendros visų 5 sklypų pardavimo kainos ir pagal tai apskaičiuoti piniginės kompensacijos dydį. Tokio restitucijos būdo nei įstatymas, nei teismų praktika nenumato. Be to, dalis žemės sklypo nepatenka į miesto miško žemės plotą, todėl, taikant viso žemės sklypo restituciją, turi būti kompensuota sąžiningai, taip, kad atsakovai nepatirtų turtinių praradimų.
  2. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, siekia apsaugoti mišką, kaip gamtos išteklių. Jeigu, kaip teigia prokuroras, atsakovams įsigyjant ginčo žemę tai jau buvo miškas, rinkos vertė turi būti apskaičiuota pagal miško, kaip gamtos ištekliaus, ir miško žemės, esančios po juo, vertę, nes būtent miškas yra ginčo objektas. Kadangi sandoris sudarytas prieš 11 metų, nustatyti realią sandorio sudarymo metu buvusią ginčo sklypo rinkos kainą nėra galimybės. Vienintelis realus kriterijus rinkos vertei nustatyti – sandorio sudarymo metu konkretaus sklypo vidutinė rinkos vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto duomenų registre – 9 482,44 Eur.
  3. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai, įgydami nuosavybės teise ginčo žemės sklypą, elgėsi sąžiningai, taip pat teismas nenustatė, kad asmuo, kuriam teismo pripažintais neteisėtais administraciniais aktais atkurto nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Teismas nustatė, kad skundžiamų aktų priėmimą lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Priteista piniginė kompensacija nekompensuoja atsakovų patirtos žalos, kurią patyrė dėl valstybės institucijų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nusipirkdami žemės sklypą, pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės yra saugomos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek kitų teisės aktų, ginančių savininko teises į privačią nuosavybe. Patenkinus pareiškėjo prašymą, yra pažeistos atsakovų nuosavybės teisės ir teisėti interesai, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas. Žemės sklypo praradimas atsakovams yra susijęs su patirtais nuostoliais ne tik dėl sandorio sudarymo išlaidų, sumokėtų žemės mokesčių, patirtų žemės sklypo išvalymo ir sutvarkymo išlaidų, bet ir dėl neturtinės žalos, kurią patiria dėl to, kad negali savo nuosavybe disponuoti laisvai, be jokių apribojimų, turi atsisakyti planų dėl jos panaudojimo ūkinei veiklai. Įsigydami ginčo žemės sklypą, turėjo jo atžvilgiu komercinių planų. Ketino sklypą parduoti, apie tai skelbė internetiniame puslapyje „Aruodas.lt“, pardavimo kainą nurodė 41 000 Eur. Susidomėjo 346 asmenys, tačiau tolimesnį sklypo pardavimą sustabdė pareiškėjo pareikštas teisme pareiškimas. Jau po šios bylos iškėlimo T. S. individuali įmonė pageidavo šį žemės sklypą pirkti už 30 000 Eur, tačiau derybos nutrūko, kai galimą pirkėją informavo apie teisminį ginčą. Tokiu būdu, ne valstybė, o atsakovai, t. y. sąžiningi turto įgijėjai ir savininkai, patyrė nuostolių. Ateityje ketina prašyti žalą atlyginti iš valstybės biudžeto, nes žala jiems padaryta neteisėtais valdžios atstovų veiksmais.

62Teisėjų kolegija

konstatuoja:

63IV.

64Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovų apeliaciniai skundai išnagrinėti, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

65Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliaciniai skundai tenkintini.

66Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę teisėtumo tuo pagrindu, kad pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant 0,28 ha valstybinės reikšmės miško ir 0,08 ha šio miško žemės plotą.

67Pareiškėjas, Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2015 m. balandžio 17 d. pareiškimu ginčija atsakovo priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priimtus 2004 m., taip pat 2004 m. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą bei 2004 m. sudarytą ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktą.

68Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija ir atsakovai R. S. ir D. S. prieštaravimą pareiškėjo prašymui grindė ir dešimties metų terminu, per kurį galėjo būti ginčijami nurodyti aktai bei sandoris.

69Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais.

70Civilinėje teisėje galioja ieškinio senatis (terminas), per kurį asmuo turi teisę apginti pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Šis terminas taikytinas pareiškėjo reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, t. y. 2004 m. lapkričio 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties ir 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų perdavimo–priėmimo akto panaikinimui. Todėl pareiškėjas, teikdamas 2015 m. balandžio 17 d. reikalavimą dėl minėtų sandorių panaikinimo, dešimties metų terminą praleido ir tai yra pagrindas minėtą reikalavimą atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

71Šios bylos ginčui, kilusiam iš viešojo administravimo teisinių santykių, terminas, per kurį gali būti ginama pažeista teisė ar teisėtas interesas, nėra nustatytas. Tačiau pažymėtina, kad tokiems ginčams, pradėtiems po 2016 m. liepos 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų.

72Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens teisės į nuosavybę, todėl negali būti teismo sprendimu nustatyta tokia situacija, kad teismas, turėdamas tikslą išspręsti ginčą iš esmės, pripažintų tik dalį nepagrįstų reikalavimų, pritaikęs senaties terminą, o kitai daliai, nesant nustatyto teisės gynimo senaties termino, formaliai galėtų pripažinti administravimo aktus neteisėtais ir tuo sukurtų neapibrėžtą situaciją, kadangi ginčas iš esmės liktų neišspręstas ir turtas liktų paskutinio savininko valdomas.

73Toks sprendimas neatitiktų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos panašiose bylose, kurioje konstatuojama, kad paaiškėjus, kad ginčijami aktai prieštarauja teisei, pagal kurią privačion nuosavybėn perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

74Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

75Todėl šio ginčo atveju Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalimi nustatytas dešimties metų ieškininės senaties terminas ginčui dėl viešojo administravimo aktų yra vertinamas kaip pakankamas terminas, per kurį valstybės valdžios institucijos galėjo ir privalėjo dėl jos pačios padarytų klaidų ar pažeidimų išieškoti teismine tvarka neteisėtai suteiktą žemės sklypą privatinėn nuosavybėn. Praleidus minėtą terminą reikalavimas dėl teisės į nuosavybę panaikinimo, nesant išskirtinio viešojo intereso ginčo turtui, vertinama kaip nepaisymas pusiausvyros tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, ir tai yra pagrindas pareiškėjo reikalavimų netenkinti.

76Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliaciniai skundai tenkintini. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas atmestinas.

77Patenkinus atsakovų apeliacinius skundus, teismo sprendimu yra apgintos atsakovų R. S. ir D. S. teisės, todėl, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas privalo atlyginti R. S. ir D. S. išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šias išlaidas pagal R. S. ir D. S. prašymą bei pateiktus dokumentus sudaro 300 Eur, sumokėtų advokatui už atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymą (b. l. 21). Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte numatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, todėl atsakovams R. S. ir D. S., remiantis susiklosčiusia administracinių teismų praktika (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-617/2008, 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009, 2011 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-231/2011 ir kt.), priteistinas iš valstybės biudžeto lėšų.

78Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

79atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinius skundus patenkinti.

80Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

81Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

82Priteisti atsakovams R. S. ir D. S. iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

83Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį... 6. Nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė... 7. Prašė panaikinti administracinius aktus visiškai, nes, palikus galioti tas... 8. Pažymėjo, jog viešasis interesas šioje byloje pasireiškia keliais... 9. Pareiškėjo atstovė dėl ginčijamo detaliojo plano atitikties bendrajam... 10. Atkreipė dėmesį į tai, kad visiškai nepagrįsti Mažeikių rajono... 11. Pabrėžė, kad Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje... 12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Nacionalinės žemės... 13. Sutiko su tuo, kad atkuriant nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį... 14. Nurodė, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas... 15. Pažymėjo, jog minėtas žemės sklypas yra Mažeikių girininkijos miško... 16. Teigė, jog, remiantis Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, Žemės įstatymo... 17. Nurodė, kad panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių... 18. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į... 19. Nurodė, kad A. P. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2004 m. lapkričio 12 d.... 20. Atsakovo nuomone, ginčas kilo todėl, kad 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės... 21. Atkreipė dėmesį į tai, kad prokuroras į bylą pateikė Valstybinės... 22. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d.... 23. Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas pirmosios... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Mažeikių miškų urėdija atsiliepime į... 25. Nurodė, kad žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės Mažeikių... 26. Atsakovai R. S. ir D. S. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą (I t., b. l.... 27. Nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo įvardinta atskirai kiekvieno... 28. Pažymėjo, jog prokuroras nepateikė įrodymų, kad jiems priklausantis... 29. Teigė, kad pareiškime nurodyta, jog atsakovų žemės sklypas kaip miesto... 30. Pabrėžė, kad yra sąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai, to neginčija... 31. Nesutiko su pareiškime nurodyta 6 189,70 Eur suma, kurią yra prašoma... 32. II.... 33. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (I... 34. Teismas nustatė, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą... 35. Įvertinęs tai, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai... 36. Dėl pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų aktų neteisėtumo, t. y.... 37. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją... 38. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais... 39. Įvertinęs rašytinius įrodymus: Valstybinės miškų tarnybos 2014 m.... 40. Dėl atsakovų argumentų, susijusių su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio... 41. Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo... 42. Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia... 43. Konstatuota, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus... 44. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad panaikinus... 45. Taip pat pripažinta negaliojančia 2004 m. gruodžio 14 d. žemės sklypų... 46. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje... 47. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d.... 48. Taip pat, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos... 49. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovo R. S. atžvilgiu buvo keliami keturi... 50. Remdamasis administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo... 51. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovai D. S. ir R. S. įgijo teisę... 52. III.... 53. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie... 54. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Remiasi... 55. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį... 56. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      57. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus (II t., b. l. 1-7) prašo... 58. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Atsižvelgiant... 59. Atsakovai R. S. ir D. S. atsiliepime į atsakovo Mažeikių rajono... 60. Atsakovai R. S. ir D. S. atsiliepime į atsakovų Lietuvos Respublikos... 61. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
        1. Atsiliepime į... 62. Teisėjų kolegija... 63. IV.... 64. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių... 65. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 66. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę teisėtumo tuo... 67. Pareiškėjas, Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį... 68. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija ir atsakovai R. S. ir... 69. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus... 70. Civilinėje teisėje galioja ieškinio senatis (terminas), per kurį asmuo turi... 71. Šios bylos ginčui, kilusiam iš viešojo administravimo teisinių santykių,... 72. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens teisės į nuosavybę, todėl... 73. Toks sprendimas neatitiktų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir... 74. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių... 75. Todėl šio ginčo atveju Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalimi... 76. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės... 77. Patenkinus atsakovų apeliacinius skundus, teismo sprendimu yra apgintos... 78. Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 79. atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, atsakovo Lietuvos... 80. Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d.... 81. Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį... 82. Priteisti atsakovams R. S. ir D. S. iš Lietuvos Respublikos valstybės... 83. Sprendimas neskundžiamas....