Byla 2A-876-178/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu.
  2. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – Sutartis) ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovo pagal Sutartį sumokėtus 9 997,67 Eur (34 519,95 Lt) ieškovo lėšomis jo sąskaitoje BAB banke Snoras, kurioms taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) reglamentuota draudimo apsauga bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Nurodė, kad 2011 m. liepos mėnesį BAB banko Snoras vadybininkė pasiūlė ieškovui santaupas laikyti ne terminuoto indėlio, o obligacijų pavidalu, nes jų geresnės sąlygos, didesnės palūkanos. Taip pat patikino, kad tai yra saugu, nes obligacijos apdraustos indėlių draudimu, o jų išpirkimas po vienerių metų garantuotas. Ieškovas dar turėjo santaupų namuose, todėl vėl atvyko į banką ir pasirašė Sutartį, pagal kurią įsigijo 100 vnt. obligacijų už 9 997,67 Eur. Po banko bankroto paskelbimo ieškovas suprato, kad buvo suklaidintas banko darbuotojos dėl obligacijų saugumo. Banko darbuotoja ieškovui suteikė klaidingą informaciją apie esmines sutarčių sąlygas, kurias žinodamas ieškovas nebūtų šio sandorio sudaręs. Ieškovo suklaidinimas pasireiškė sąmoningu neteisingos informacijos pateikimu ir reikšmingos sandorio sudarymui informacijos nutylėjimu. Ieškovas turi radioelektroniko išsilavinimą, dirba žemės ūkio bendrovėje sargu, neturi nei praktinių, nei teorinių žinių apie vertybinius popierius, bankui patikėjo visas santaupas, obligacijų draudimas ir valstybės garantijos jam buvo esminė Sutarties sudarymo sąlyga, priešingu atveju, pinigus būtų laikęs kaip terminuotą indėlį. 2011 m. sausio 18 d. ieškovas buvo sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį AB Ūkio banke, ten taip pat buvo patikintas, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu, pagal šią sutartį bankas obligacijas išpirko. Ieškovas ir atsakovė nebuvo lygiateisės sandorio šalys, todėl būtent atsakovei, kaip savo srities profesionalei, kilo pareiga pateikti ieškovui išsamią, visapusišką informaciją apie jam rekomenduojamus sandorius, tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovės elgesys įrodo jos siekį suklaidinti ieškovą sudarant Sutartį (CK 1.91 str.).

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi ieškinio netenkino.
  2. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų sąmoningai suteikusi ieškovui neteisingą informaciją dėl obligacijų draudžiamumo. Tai, kad atsakovės darbuotojai patikino ieškovą, jog obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu, ieškovas nepagrindė jokiais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau savaime nėra neteisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), t. y. sąmoningo klaidinimo – neteisingos informacijos pateikimo – nepatvirtina.
  3. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog atsakovė nutylėjo reikšmingą sandorio sudarymui informaciją ir taip ieškovą suklaidino. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Aprašymo 8 punkte nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Ieškovas, pasirašydamas Sutartį, patvirtino, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Nors ieškovas iš esmės neigia, kad buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau tai nepaneigia fakto, kad galimybė su jais susipažinti ieškovui buvo suteikta, nes galėjo su jais susipažinti internete arba prašyti pateikti jų popierinę kopiją. Teismas sprendė, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta.
  4. Ieškovas pripažino, kad buvo sudaręs ne tik ginčijamą Sutartį, bet ir terminuoto indėlio sutartį, be to, iki Sutarties sudarymo buvo pasirašęs obligacijų pasirašymo sutartį AB Ūkio banke, kas rodo, kad jis suvokė jų skirtumus, o obligacija Sutarties pasirašymo metu jam nebuvo naujas produktas. Tai, kad indėlių ir obligacijų skirtumai - obligacijos pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu - jam buvo žinomi, patvirtina paties teiginiai, kad jis nesutiko nutraukti turimos terminuoto indėlio sutarties ir investuoti į obligacijas „dėl konservatyvaus požiūrio į pinigų laikymą“. Jeigu ieškovas būtų įsitikinęs, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas, jis nebūtų atsisakęs pinigų investavimo į obligacijas, kurios garantuotų didesnes (daugiau kaip du kartus) palūkanas.
  5. Teismas sprendė, kad esminė informacija, susijusi su ieškovo įsigyjama finansine priemone, jam buvo pateikta, ieškovas žinojo ir (ar) turėjo žinoti įsigyjamos finansinės priemonės esmę. Todėl nors draudžiamumo aspektas atsakovės neatskleistas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, tai nebuvo esminė ieškovui aplinkybė, lėmusi jo apsisprendimą sudaryti Sutartį ar jos nesudaryti (to ieškovas neįrodė). Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu atliko kokius nors tyčinius suklaidinimo veiksmus. Teismas konstatavo, kad pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, ar kvalifikuoti Sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo, todėl ieškinys atmestas.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovas (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui. Apelianto valia buvo saugus santaupų laikymas, o siekis gauti didesnes palūkanas yra natūralus ir neįrodantis, kad apeliantas buvo linkęs į bet kokią riziką siekiant gauti didesnį pelną. Palūkanų skirtumas nėra toks reikšmingas, kad apeliantas būtų rizikavęs savo santaupomis. Apeliantui buvo žinoma, kad 2007-2008 metais žmonės prarado didelę dalį savo lėšų bankų įsiūlytuose investiciniuose fonduose, todėl jis turėjo griežtą nusistatymą prieš bet kokį nesaugų investavimą. Bankas buvo suinteresuotas klientų patikėtas lėšas priimti ne terminuotųjų indėlių, o obligacijų pavidalu, tai patvirtina įvykęs banko bankrotas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, banko darbuotojams buvo nustatyti planai platinti klientams obligacijas, už tai jie buvo skatinami.
    2. Teismas netyrė 2011 m. sausio 18 d. obligacijų pasirašymo sutarties su AB Ūkio banku pasirašymo aplinkybių, todėl neturėjo pagrindo spręsti, kad apeliantas turėjo daugiau informacijos apie obligacijas nei pasirašydamas Sutartį su atsakove. AB Ūkio banke apeliantas taip pat buvo patikintas, kad nėra jokių galimybių prarasti pinigus, nes lėšos apdraustos indėlių draudimu.
    3. Apeliantas negalėjo gauti teisingos ir suprantamos informaciją apie tai, kad obligacijos nėra apdraustos indėliu draudimu, nes Sutartyje tokios informacijos nėra. Prospekte ir Galutinėse sąlygose ši informacija aiškiai neatskleista. Apeliantas Sutartį sudarė kioskelyje, kuriame nebuvo galimybių ir sąlygų susipažinti su banko dokumentais. Atsakovė informavimo pareigą vykdė netinkamai (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 str. 3 d.), nes apeliantas nebuvo aiškiai informuojamas, jog jam parduodamos obligacijos nėra apdraustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Jei Sutartyje nebūtų nutylėta svarbi apelianto apsisprendimui informacija apie draudimo apsaugos nebuvimą, apeliantas Sutarties nebūtų pasirašęs, nes jam net menkiausia rizika prarasti savo santaupas buvo nepriimtina.
    4. Apeliantas neturi realios galimybės pateikti įrodymus, kad banko darbuotoja jį patikino, jog obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu ir dėl to nėra jokios rizikos prarasti pinigus. Tai, kad atsakovės darbuotojai buvo skatinami sudaryti daugiau obligacijų pasirašymo sutarčių, patvirtina, jog apeliantui nebuvo atskleista visa rizika, jis buvo suklaidintas dėl įsigyjamų obligacijų draudiminės apsaugos. Nė viename atsakovės pateiktame dokumente nėra aiškiai nurodyta, kad obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga, todėl apeliantas, net būdamas rūpestingas, prieš pasirašydamas Sutartį, tokios informacijos nebūtų gavęs.
    5. Atsakovė turėjo pareigą pateikti neprofesionaliam klientui tiek informacijos, kad jis galėtų suprasti apie siūlomus investicinius produktus (FPRĮ 22 str. 3 d.). Atsakovė, suteikusi apeliantui neprofesionalaus investuotojo kategoriją, neužtikrino tinkamos jo interesų apsaugos, neįgyvendino FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų investuotojų apsaugos priemonių. Atsakovės elgesys nepateikiant pasirašyti ir neįteikiant tiesiogiai su Sutartimi susijusių dokumentų, kuriuose būtų informacija, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas, įrodo atsakovės siekį suklaidinti apeliantą sudarant Sutartį (CK 1.91 str.).
  2. Atsakovė atsiliepime prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas skundą grindžia neįrodytomis prielaidomis, taip pat neteisingai aiškinamomis ir taikomomis materialinės bei procesinės teisės normomis. Jis nepateikė įrodymų, kad sudarant Sutartį banko darbuotojai jį patikino, kad investuojamos į obligacijas lėšos yra apdraustos indėlių draudimu ir nėra jokių galimybių prarasti pinigus.
    2. Apeliantas sąmoningai iškreipia atsakovės paaiškinimus dėl darbuotojų skatinimo tvarkos. Nuo 2011 m. II ketvirčio banke buvo nustatyta darbuotojų skatinimo sistema, tačiau ji neužtikrindavo savaiminio premijų išmokėjimo atsakovės darbuotojams net ir jiems pasiekus atitinkamus darbo rezultatus. Todėl apelianto teiginys, kad atsakovės darbuotojams buvo mokama už kuo didesnį obligacijų pasirašymo sutarčių skaičių, yra klaidinantis ir nesąžiningas ir juo negalima remtis kaip įrodymu konstatuojant tariamą apelianto apgaulę.
    3. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių banko darbuotojų sąmoningą apeliantui neteisingos informacijos dėl obligacijų draudžiamumo suteikimą, taip pat šios nuostatos nėra ir apeliantui pateiktuose dokumentuose. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo atsakovės suklaidintas ar apgautas dėl sandorio esmės.
    4. Apeliantas raštiškai atsisakė pateikti bankui duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, kad supranta, jog bankas, neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės jam yra tinkamos. Byloje nėra pagrindo teigti, kad apeliantas, sudarydamas Sutartį, nesuvokė jos pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Apelianto finansinio išsilavinimo nebuvimo aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad jis neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių Sutarties sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių.
    5. Sutartis nebuvo pirmas apelianto tokio pobūdžio sandoris, kas patvirtina kryptingą jo siekį investuoti į bankų siūlomas finansines priemones, kurias apeliantas pasirinkdavo dėl ženkliai didesnių palūkanų.
    6. Apeliantas nepaneigė prezumpcijos, kad prieš sudarydamas Sutartį jis supažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, o sudarydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį gavo šios sutarties specialiosios dalies 2 punkte nurodytus dokumentus. Šias aplinkybes patvirtina apelianto parašai. Atsakovė nurodo, kad standartinės banko sutarčių sąlygos buvo apeliantui tinkamai atskleistos. Jeigu apeliantas neskaitė banko pateiktų dokumentų prieš juos pasirašydamas, tada jis turi prisiimti tokio savo neapdairaus ir lengvabūdiško elgesio riziką.
  3. Trečiasis asmuo atsiliepime prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas neįrodė, kad atsakovė atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė jį suklaidinti (CK 1.91 str.). Priešingai, informacija, su kuria apeliantas buvo supažindintas prieš Sutarties sudarymą, neskelbė, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu. Sutarties 1.22 punktas patvirtina, kad apeliantas buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko.
    2. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ apeliantas parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir banko, kaip emitento, nemokumo riziką. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantui nebuvo suteikta Sutarties sudarymui reikšminga informacija.
    3. Apeliantas buvo tinkamai supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta apeliantui įteiktuose aprašyme ir santraukoje. Apeliantas, pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino gavęs šiuos dokumentus. Minėtų dokumentų įteikimas laikytinas tinkamu finansų maklerio pareigos informuoti apie siūlomo investavimo produkto rizikas įvykdymu.
    4. Sutarties sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Todėl apeliantui kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo. Apeliantas pripažino, kad buvo sudaręs ir terminuotojo indėlio sutartį, taip pat tai, kad iki Sutarties sudarymo buvo pasirašęs obligacijų pasirašymo sutartį AB Ūkio banke. Tai patvirtina, kad apeliantas suvokė obligacijų ir indėlių skirtumus, ginčijamos sutarties pasirašymo metu obligacijos jam nebuvo naujas produktas.
    5. Apelianto elgesys, sudarant Sutartį, negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Apeliantas, sudarydamas Sutartį, suprato ar turėjo suprasti, kad sudaroma Sutartis nėra ir negali būti laikoma banko indėlio sutartimi.
    6. Klausimas dėl apelianto investuotų į obligacijas lėšų draudimo apeliantui iškilo ne Sutarties sudarymo metu, o vėliau – bankui bankrutavus. Todėl apelianto suklydimas dėl esminės aplinkybės, egzistavusios Sutarties sudarymo metu, vertintinas kritiškai. Apelianto nurodytas suklydimas yra tik jo neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti Sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
  3. Byloje nustatyta, kad apeliantas su atsakove 2011 m. liepos 12 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l. 40-47) bei obligacijų pasirašymo sutartį (Sutartis), pagal kurią apeliantas įsigijo 100 vnt. 100 Eur nominalios vertės obligacijų (b.l. 7). Nors apeliantas ginčija Sutartį CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pripažinti Sutartį negaliojančia ne tik CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, bet ir kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo, todėl ieškinio netenkino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
  4. Apeliantas nurodo, kad Sutartį sudarė atsakovės darbuotojos patikintas, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu ir jų išpirkimas po vienerių metų yra garantuotas; apelianto valia buvo saugus santaupų laikymas; apeliantas negalėjo gauti teisingos ir suprantamos informacijos apie tai, kad obligacijos nėra apdraustos indėliu draudimu; atsakovė netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą informavimo pareigą; atsakovė buvo suinteresuota klientų lėšas priimti obligacijų pavidalu. Apelianto teigimu, jo suklaidinimas pasireiškė sąmoningu neteisingos informacijos pateikimu ir reikšmingos sandorio sudarymui informacijos nutylėjimu. Nors ieškinyje apeliantas nurodo, kad Sutartį ginčija CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės), tačiau iš ieškinyje bei apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad kai kurios iš jų gali būti vertinamos ir kaip galimai reikšmingos Sutarties ginčijimui kitu teisiniu - CK 1.90 straipsnio - pagrindu (dėl suklydimo).
Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu
  1. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.). Taigi, vertinant, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies (atsakovės) tyčia atliktus nesąžiningus veiksmus siekiant paveikti priešingą šalį (ieškovą) sandorio sudarymui.
  2. Kaip minėta, apeliantas reikalavimą Sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu grindė Sutarties sudarymu dėl atsakovės darbuotojo patikinimo, jog obligacijos yra draustos indėlių draudimu ir jų išpirkimas po vienerių metų yra garantuotas, bei atsakovės netinkamu informavimo pareigos vykdymu dėl to, kad apeliantas nebuvo tiesiogiai ir aiškiai informuotas, jog obligacijos nėra apdraustos, t.y. nebuvo aiškiai atskleista investavimo rizika (FPRĮ 22 str. 3 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad tokie aiškinimai, nors jais ir gali būti grindžiama apgaulė, faktiškai paneigia vienas kitą: viena vertus, apeliantas teigia, kad banko darbuotojai jam teikė neteisingą esminę informaciją, jog obligacijos yra apdraustos (kas, nustačius banko darbuotojų sąmoningą neteisingos informacijos teikimą, būtų pagrindu vertinti tai kaip apgaulę), kita vertus, nurodo jau priešingas aplinkybes - atsakovė nesuteikė pakankamai informacijos dėl investavimo rizikos obligacijų draustumo aspektu (kas, nustačius, jog tokia informacija buvo sąmoningai slepiama, taip pat galėtų būti laikoma apgaulės požymiu – CK 1.91 straipsnio 5 dalis).
  3. Jei kaip teigia apeliantas, jis buvo sąmoningai atsakovės darbuotojų suklaidintas neteisingos informacijos, kad obligacijoms taikoma draudiminė apsauga, pateikimu, jo nurodyti atsakovės darbuotojų veiksmai, visų pirma, nėra įrodyti apskritai (pats apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad neturi realios galimybės pateikti įrodymų, jog atsakovės darbuotojas jį patikino, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu ir dėl to nėra rizikos prarasti pinigus); antra, net darant prielaidą, jog apelianto aiškinimas yra teisingas, nėra byloje duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad apeliantas, siekiant palenkti jį Sutarties sudarymui, buvo klaidinamas tyčia. Todėl pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė (jos darbuotojai) būtų apgaulės būdu - sąmoningai teikiant apeliantui neteisingą informaciją dėl obligacijų draudžiamumo – būtų paveikusi apelianto apsisprendimą (CPK 12, 178 str.).
  4. Kita vertus, apeliantas teigia, kad atsakovė nesuteikė aiškios informacijos apie investavimo riziką – jog obligacijos nėra apdraustos. Tačiau, kaip minėta, visų pirma tokia pozicija prieštarauja 18 punkte nurodytam apelianto aiškinimui. Antra, ir reikšmingos informacijos nuslėpimo atveju taip pat turėtų būti įrodyta, kad atsakovė sąmoningai slėpė (nutylėjo) tokią informaciją būtent siekdama Sutarties sudarymo ir tokiu būdu nulėmė apelianto apsisprendimą ją sudaryti. Tokių įrodymų ar bent įtikinamų argumentų apeliantas nepateikė. Šiame kontekste pastebėtina, kad nėra pagrindo manyti, jog normaliu protingo asmens elgesiu laikytini tik draudimine apsauga apsaugotų vertybinių popierių sandoriai, o sandoriai dėl tokia apsauga neapsaugotais vertybiniais popieriaus jau toko elgesio standarto neatitinka. Šiuo atveju bylos duomenimis ir apeliantas nuo 2008 m. vasario 4 d. su atsakove buvo sudaręs (pratęsęs) 10 terminuoto indėlių sutarčių (b.l. 39), o 2011 m. sausio 18 d. buvo sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį su AB Ūkio banku. Taigi, jis buvo sudaręs tiek sandorių, kuriems draudiminė apsauga taikytina, tiek sandorių, kuriems ji netaikytina,
  5. Dėl pirmiau nurodytų motyvų apelianto dėstomi argumentai laikytini iš esmės deklaratyviais bei nepatvirtinančiais sąmoningo neteisingos informacijos teikimo siekiant palenkti jį sudaryti būtent tokį sandorį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės.
Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu
  1. Nenustačius sandorio negaliojimo dėl apgaulės, tačiau atsižvelgiant į apelianto procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes dėl jo (su)klaidinimo, svarstytinas Sutarties teisėtumas ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes ši norma numato galimybę pripažinti sandorį negaliojančiu ir tokiais atvejais, kai viena šalis buvo klaidinama kitos šalies nesant apgaulės (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
  2. Kaip jau minėta, byloje nėra nustatyta, kad atsakovės darbuotojai būtų teikę neteisingą informaciją apskritai. Todėl vertintina, ar/kokie kiti atsakovės veiksmai galėjo klaidinti apeliantą ir tai lėmė jo suklydimą apsisprendžiant dėl Sutarties sudarymo.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  4. Bylos duomenimis apeliantas ginčijamoje Sutartyje savo parašu patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Taip pat apeliantas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka apelianto valią (Sutarties 1.22 punktas). Be to, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte apeliantas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (b.l. 41). Kliento aptarnavimo sutarties priedas Nr. 1-F patvirtina, kad apeliantas atsisakė pateikti bankui informaciją apie save (b.l. 48), kas suponuoja išvadą, kad apeliantas laikė save pajėgiu savarankiškai įvertinti su įsigyjamu finansiniu produktu (obligacijomis) susijusias rizikas. Jei apeliantas, pasirašydamas ginčijamą Sutartį, jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, padarinių, net ir sutinkant su argumentais, kad jis galėjo suklysti dėl įsigyjamo finansinio produkto draustumo, tai nebūtų pagrindas tokį suklydimą laikyti turinčiu esminės reikšmės, nes, kaip minėta, šią riziką apeliantas prisiėmė pats dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).
  5. Kita vertus, atsakovei, kaip finansų įmonei, santykyje su apeliantu – neprofesionaliu klientu iš tikrųjų taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tačiau reikšmingi ir kasacinio teismo išaiškinimai, kad nors neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Minėtoje kasacinio teismo byloje buvo vertinama iš esmės tokia pat situacija dėl banko platintų produktų aplinkybių kaip ir nagrinėjamoje byloje (todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu išsamiau nepasisako). Kartu minėtoje nutartyje nurodyta ir tai, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  6. Tai, kad apeliantui suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas, nepanaikina bendrųjų jo pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais. Pažymėtina ir tai, kad klaidingas apelianto įsivaizdavimas ir/ar supratimas dėl jo įsigytų finansinių produktų, negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (CK 1.90 str. 5 d.).
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas faktiškai ir nenurodo tokių savo asmeninių savybių, kurios savaime leistų manyti apie galimą suklydimą sudarant Sutartį. Tuo tarpu, kaip minėta, iš bylos duomenų matyti, kad jis nuo 2008 m. vasario 4 d. su atsakove buvo sudaręs (pratęsęs) 10 terminuoto indėlių sutarčių bei 2011 m. sausio 18 d. – obligacijų pasirašymo sutartį su AB Ūkio banku. Dėl pastarojo fakto, visų pirma, apskritai abejotina (nesant priešingų įrodymų), ar obligacijų (ne)draustumo klausimas sudarant Sutartį iš viso buvo reikšmingas, jis buvo vertinamas ir turėjo lemiamos įtakos jos (ne)sudarymui. Antra, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas jau turėjo patirties finansinių produktų įsigijime, galima daryti ir labiau tikėtiną išvadą, jog jis ir žinojo/galėjo suprasti apie atsakovės siūlomo investicinio produkto – obligacijos esmę bei riziką, o paties apelianto ieškinyje nurodomos aplinkybės apie didesnes obligacijų palūkanas, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčijamo sandorio sudarymą labiau nei kitos aplinkybės lėmė didesnė lėšų pagal šią Sutartį grąža.
  8. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas dėl jo įgytos gyvenimiškos patirties turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromos Sutarties esmę ir įvertinti galimas jos rizikas, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad jis nesuvokė ar negalėjo bent vidutinio vartotojo standarto rėmuose suvokti skirtumų tarp (terminuoto) indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Juo labiau, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra nurodyta, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl apeliantui turėjo būti suprantama, kad jis (produktas), kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu net ir nepaisant to, jei pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius atsakovė neatliko.
  9. Apibendrinant, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis buvo atsakovės apgautas ar suklaidintas dėl to, kad jam nebuvo tinkamai atskleistos esminės sudaromo sandorio sąlygos, o jo valia ginčijamo sandorio pasirašymo metu buvo kitokia. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sandoris negalioja tiek CK 1.90 straipsnio, tiek ir CK 1.91 straipsnio pagrindu.
  10. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai