Byla I-466-283/2016
Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui

1Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei, sekretoriaujant Danei Gvildienei, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

2Teismas

Nustatė

3pareiškėjas E. L. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) priteisti 909,60 Eur (3 140,68 Lt) darbo užmokesčio už 2009 m. rugpjūčio 1 d. - 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis). Nurodė, kad ginčo laikotarpiu dirbo Utenos AVPK Personalo skyriaus viršininku (A lygis, 13 kategorija). Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), pareiškėjas tvirtino, jog dėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 įstatymo Nr. XI-363 redakcija), kuriame buvo nustatytas pareiginės algos koeficientų mažinimas 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojams, taikymo dalis darbo užmokesčio buvo neišmokėta neteisėtai (b. l. 2-10).

4Atsakovas Utenos AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio. Pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių. Atsakovo nuomone, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, atsakovas neturi teisinių galimybių pareiškėjui išmokėti jo prašomą darbo užmokesčio nepriemoką. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti 3 metų senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos (b. l. 19-21).

5Skundas atmetamas.

6Bylos duomenimis nustatyta, kad E. L. nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 7 d. dirbo Utenos AVPK Personalo skyriaus viršininku, nuo 2008 m. spalio 1 d. pareiškėjo užimamai pareigybei buvo nustatytas A lygis, 13 kategorija (b. l. 20, 22). Utenos AVPK parengtos Pažymos apie nepriskaičiuotą darbo užmokestį dėl mažintų pareiginių algų koeficientų duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nesumokėta 909,60 Eur (3 140,68 Lt) darbo užmokesčio (b. l. 12-13). Byloje ginčo dėl pareiškėjui nesumokėtos darbo užmokesčio dalies dydžio tarp ginčo šalių nėra.

7Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

8Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas.

9Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsniu, valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

10Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d., buvo įtvirtinti 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai nuo 3,0 (1 kategorija) iki 13 (20 kategorija). 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), pagal kuriuos buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 įstatymas Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

11Pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybės tarnybos įstatymas 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Utenos AVPK ginčo laikotarpiu E. L. neišmokėjo dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Įvertinus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus ginčo šalių argumentus, daroma išvada, kad tarp bylos proceso dalyvių iš esmės yra kilęs ginčas dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo pareiškėjos patirti praradimai.

13Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgęs į šias įstatymines nuostatas, teismas sprendžia, kad sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusį ginčą, taikomos teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016. Šiuose sprendimuose pateikto teisės aiškinimo buvo laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484- 602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-278-552/2016, 2016 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-22-520/2016 ir kt.). Pareiškėjo teisinė padėtis, nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas jo reikalavimas, yra iš esmės panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai aukščiau paminėtose bylose. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

14Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (administracinės bylos Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016).

15Įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Šio įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, siekiant atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytos kategorijos asmenų, kuriems taikomas šis įstatymas, tarp jų – ir asmenys, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (1 ir 2 punktai). Be to, Grąžinimo įstatymas nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką (2 straipsnis), išmokėtinų sumų finansavimo tvarką.

16Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Atsižvelgus į nurodytą išaiškinimą, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, nustatė konkretų mechanizmą, skirtą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus. Taigi, Utenos AVPK, kuriame ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, turi pareigą dėl jo patirtų darbo užmokesčio praradimų kompensavimo spręsti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka.

17Nustačius, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

18Utenos AVPK prašė reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

19Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pateikto prašymo taikyti senaties terminą, pažymi, kad teisės norma, įtvirtina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra bendroji. Atsižvelgus į tai, jog įstatymo leidėjas nustatė neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtino specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, taikomos pastarojo teisės akto normos. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas taikyti 3 metų senaties terminą netenkinamas.

20Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Nutarė

21pareiškėjo E. L. skundą atmesti.

22Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai... 2. Teismas... 3. pareiškėjas E. L. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš... 4. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.... 5. Skundas atmetamas.... 6. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. L. nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m.... 7. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio,... 8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės... 9. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. kovo 10 d.... 10. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m.... 11. Pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs... 12. Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Utenos AVPK ginčo... 13. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta... 14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija... 15. Įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos... 16. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d.... 17. Nustačius, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo... 18. Utenos AVPK prašė reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio... 19. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pateikto prašymo taikyti senaties terminą,... 20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 21. pareiškėjo E. L. skundą atmesti.... 22. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali...