Byla A-21-552/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Vilniaus apygardos teismo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), ir Vilniaus apygardos teismo solidariai 39 421,14 Lt neišmokėtą atlyginimo dalį dirbant teisėjo pareigose laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. kovo 28 d. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimui 2009 metais priėmus įstatymų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimą, pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo nepagrįstai ir neteisėtai sumažinti teisėjų atlyginimai (pareiginės algos koeficientai), vėlesniais įstatymais nepagrįstai ir neteisėtai buvo tęsiamas sumažintų pareiginės algos koeficientų teisėjo atlyginimui (taip pat kitoms išmokoms) apskaičiuoti, taikymas, todėl jam nebuvo išmokėta dalis jam priklausančio teisėjo atlyginimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2008 m. lapkričio 6 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo Nr. X-1771 priedėlyje apygardos teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo nustatytas 17,2. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. balandžio 28 d. priėmus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235 (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362 (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjui einančiam apygardos teismo teisėjo pareigas, paminėtų teisės aktų (Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymai Nr. XI-235 ir XI-362) pagrindu atlyginimų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas atitinkamai iki 15,14 (nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir iki 14 (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.). Pareiškėjo teigimu, būtent dėl nepagrįsto teisėjų pareiginės algos koeficientų mažinimo, kurio (mažinimo) neteisėtumas buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, jam nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kurią skundu prašoma priteisti iš atsakovų. Remdamasis Konstitucinio Teismo doktrinomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, pareiškėjas pabrėžė, jog, sumažinus atlyginimą, nesilaikant Teismų įstatymo ir Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatų, buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas, reiškiantis visų valdžios šakų (įskaitant įstatymų leidžiamosios valdžios) pareigą laikytis įstatymų reikalavimų.

5Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija), atstovaujanti Vyriausybei, kuri atstovauja atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

6Teisingumo ministerija nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atsakovas darė išvadą, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjų reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Tuo atveju, jei pareiškėjo reikalavimai būtų tenkinami, atsakovas prašė sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

7Atsakovas Vilniaus apygardos teismas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė reikalavimo daliai dėl teisėjo atlyginimo dalies, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 17 d., priteisimo taikyti ieškinio senatį ir, vadovaujantis šiuo savarankišku pagrindu, atmesti pastarąją reikalavimo dalį, o kitą pareiškėjo reikalavimo dalį išspręsti teismo nuožiūra.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 10 575,47 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią 2010 m. gruodžio mėn. – 2011 m. kovo mėn. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10Esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo reikalavimams dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d., taikė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

11Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3, 4 straipsniais, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimus, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo ir priteisiant pareiškėjui skirtumą tarp taikant nesumažintą koeficientą apskaičiuotos sumos ir pagal faktiškai taikytą koeficientą išmokėtos sumos. Teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo parengta pažyma patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. kovo 28 d. buvo neišmokėta 10 575,47 Lt.

12Teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, nereiškia Konstitucinio Teismo įstatymo leidėjui nustatytos pareigos įvykdymo ir nepaneigia pareiškėjo teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą. Pareiškėjui teisės aktais nėra nustatyta teisinė pareiga laukti, kol įstatymų leidėjas savo nuožiūra nuspręs, kada ir kokiu mastu atkurti jo pažeistas teises.

13Teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs pareiškėjui atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjo praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės gintinos tenkinant jo reikalavimą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, t. y. priteisiant skirtumą, susidariusį tarp taikant nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų.

14Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, todėl sprendimo įvykdymas atidėtinas 2015 biudžetiniams metams.

15III.

16Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad jį vykdydamas Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriam įsigaliojus valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas pabrėžia, kad šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, o įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą laiką finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ir pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 iki 527 mln. Lt. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

18Atsakovas Vilniaus apygardos teismas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Šis atsakovas savo apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja Lietuvos valstybės apeliacinio skundo argumentus.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. kovo 28 d priteisimo. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto sumažinto pareiginės algos dydžio koeficiento. darbo užmokesčio dalis.

22Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 10 575,47 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. kovo 28 d.

23Atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

24Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui 2010-2011 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

25Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

26Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

27Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

28Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

29Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

30Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

31Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

32Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

33Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

34Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus apygardos teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

35Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

36Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Todėl konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus apygardos teismas.

37Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir dėl šio pareiškėjo reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

39Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Vilniaus apygardos teismo apeliacinius skundus tenkinti.

40Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

41Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria Z. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 10 575,47 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. kovo 28 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo Z. B. skundą atmesti.

42Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

43Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti iš... 5. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo... 6. Teisingumo ministerija nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas... 7. Atsakovas Vilniaus apygardos teismas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu... 10. Esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo... 11. Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3, 4 straipsniais, Teisėjų... 12. Teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523, kurio 2... 13. Teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs pareiškėjui... 14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 15. III.... 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 17. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d.... 18. Atsakovas Vilniaus apygardos teismas pateikė apeliacinį skundą, kuriame... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo... 22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir... 23. Atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad įstatymų... 24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 25. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 26. Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo... 27. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad... 28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis... 29. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos... 30. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 31. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 32. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 33. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 34. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos... 35. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką... 37. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 39. Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 40. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą... 41. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d.... 42. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d.... 43. Nutartis neskundžiama....