Byla 2A-676-796/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Alonos Romanovienės,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „( - )“ ieškinį atsakovams K. Š., R. J., J. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovės BUAB „( - )“ atstovė bankroto administratorė E. M. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiu vienintelio akcininko sprendimą, minimą 2013-03-07 dokumentų priėmimo–perdavimo akto 8 punkte; pripažinti negaliojančiu 2013-03-07 dokumentų priėmimo–perdavimo aktą nuo jo sudarymo momento; pripažinti negaliojančiu 2013-03-07 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktą nuo jo sudarymo momento; priteisti BUAB „( - )“ naudai solidariai iš atsakovų K. Š. ir J. Š. 70 391,40 Eur padarytos žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad bendrovės vadovu – direktoriumi nuo bendrovės įregistravimo 2006-12-08 iki

    42012-09-05 buvo D. Š., kuris atleistas 2012-09-05 vienintelio akcininko sprendimu; nuo 2012-09-06 – J. Š., paskirtas 2012-09-05 vienintelio akcininko sprendimu; įmonės dalyviai – vienintelis akcininkas: nuo bendrovės įregistravimo 2006-12-08 iki 2011-01-21 – D. Š., nuo 2011-01-21 iki 2013-02-26 – K. Š., nuo 2013-02-26 – R. J..

  3. Taip pat nurodė, kad UAB „( - )“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratorius dienraščio „Vakarų ekspresas“ 2014-04-29 numeryje įdėjo viešą informaciją, kurioje nurodė terminą, per kurį valdymo organai turi įvykdyti teismo sprendimą perduoti turtą ir dokumentus. Tą pačią dieną, t. y. 2014-04-29, administratorius registruotais laiškais įmonės buveinės adresu – ( - ), ir pagal Juridinių asmenų registro duomenis įmonės direktoriaus J. Š. namų adresu – ( - ), ir vienintelio akcininko R. J. namų adresu – ( - ), išsiuntė administratoriaus paruoštą įsakymą bei teismo nutarties kopiją. Įmonės adresu siųsta siunta 2014-05-05 priimta ir už priėmimą pasirašė finansininkė Jančienė (ši moteris su UAB „( - )“ darbo santykių neturi ir niekada neturėjo), o pašto siunta, siųsta direktoriui J. Š., grįžo neįteikta. Bankroto administratorius telefonu susisiekė su J. Š., kuris atsiliepęs į administratoriaus skambutį pasakė, neva jau seniai UAB „( - )“ akcijos buvo parduotos, visi dokumentai buvo perduoti naujam akcininkui, o vadovas turėjo būti pakeistas.
  4. Ieškovė pažymėjo, kad bankroto administratorei nėra perduoti jokie bankrutuojančios įmonės dokumentai, tarp jų akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp K. Š. ir R. J.. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties data – 2013-02-26 nurodyta VĮ Registrų centre, tada neva UAB „( - )“ akcininku tapo R. J., todėl šitokia sudarymo data ir nurodoma ginčijant šį akcijų pirkimo–pardavimo sandorį. Atsakovas R. J. nerandamas akcininkų sąraše nurodytu adresu (tuo pačiu adresu yra deklaruota gyvenamoji vieta), jokių duomenų apie šį asmenį nėra.
  5. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2013-02-26 UAB „( - )“ savininkė ir vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne sudaryti jos akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nes jau 2010 metų UAB „( - )“ dirbo nuostolingai. Ginčijama akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviosios teisės normos reikalavimus, todėl yra niekinė ir negaliojanti.
  6. Atsakovė K. Š. su ieškiniu nesutinka ir atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad turėjo vidinę valią ir teisinį tikslą parduoti visas jos turimas UAB „( - )“ akcijas, tačiau kadangi ji gyvena užsienyje, visus su akcijų pardavimu susijusius klausimus tvarkė J. Š.. Taip pat nurodė, kad sudarant sandorį ji pati nedalyvavo, kadangi buvo užsienyje. Jai priėmus sprendimą parduoti akcijas ir sudarius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, jai nebuvo žinomi kitos sandorio šalies tikrieji tikslai ir ketinimai. Kadangi akcijų pirkėją buvo suradęs J. Š., ji pagrįstai tikėjosi, kad parduoda akcijas asmeniui, kuris turi vidinę valią ir teisinį tikslą nupirkti visas jos turimas UAB „( - )“ akcijas. Dėl kokių priežasčių R. J. neįgyvendino savo kaip akcininko teisių ir pareigų jai nėra žinoma.
  7. Atsakovė taip pat nurodė, kad jai nėra žinomos dokumentų priėmimo–perdavimo ir ilgalaikio materialiojo turto perdavimo aplinkybės. Už tinkamą įmonės dokumentų ir turto perdavimą yra atsakingas įmonės vadovas, todėl iš jos negali būti priteistas žalos atlyginimas.
  8. Atsakovas J. Š. atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš jo ieškovei realiai padarytos žalos atlyginimą. Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir sprendimo dėl akcijų pardavimo pripažinimo negaliojančiais nurodo, kad K. Š. buvo pareiškusi jam savo ketinimą parduoti visas UAB „( - )“ akcijas, nes ji gyvena užsienyje ir nebeturi laiko ir noro domėtis UAB „( - )“ veikla. Surasti akcijų pirkėją ji pavedė jam. Jis surado akcijų pirkėją ir apie tai pranešė K. Š.. K. Š. priėmė sprendimą dėl akcijų pardavimo ir jas pardavė R. J. sudarant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Akcijos faktiškai buvo parduotos, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ne R. J., o jo vardu prisistačiusiems nenustatytiems asmenims, kurie pasinaudojo R. J. asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu.
  9. Taip pat nurodė, kad po UAB „( - )“ akcijų pardavimo atvyko asmenys, prisistatę naujaisiais savininkais, perimti turto. Parodė naujojo akcininko R. J. asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, po ko buvo surašyti dokumentų priėmimo–perdavimo ir ilgalaikio materialiojo turto perdavimo aktai. Šiuose aktuose nurodytas turtas ir dokumentai buvo perduoti šiems asmenims.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-12-12 sprendimu ieškinį tenkino bei pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento UAB „( - )“: 2013-02-26 akcijų pirkimo–pardavimo sandorį; vienintelio akcininko sprendimą, nurodytą 2013-03-07 dokumentų priėmimo–perdavimo akto 8 punkte; 2013-03-07 dokumentų priėmimo–perdavimo aktą; 2013-03-07 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktą. Taip pat priteisė ieškovei bankrutuojančiai UAB „( - )“ solidariai iš atsakovų K. Š. ir J. Š. 70 391,40 Eur padarytos žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovų K. Š. ir J. Š. po 869 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
  2. Remdamasis šalių paaiškinimais teismas nustatė, jog 2013-02-26 buvo sudaryta UAB „( - )“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią R. J. buvo perleistos UAB „( - )“ akcijos. Minima akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nei bylą nagrinėjančiam teismui, nei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nei baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta. Teismui taip pat nebuvo pateikti duomenys, jog atsakovė K. Š. už akcijas realiai gavo sumokėtus pinigus. Byloje taip pat nepateiktas K. Š. sprendimas dėl akcijų pardavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad 2013-02-26 akcijų pirkimo–pardavimo sandorio dalyviai realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų, sandoriu galbūt buvo siekiama išvengti atsakomybės už galimą įmonės bankrotą, t. y. sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, todėl 2013-02-26 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir K. Š. sprendimą dėl akcijų pardavimo, nurodytą 2013-03-07 dokumentų priėmimo–perdavimo akte, pripažino negaliojančiais nuo jo sudarymo momento.
  3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog 2013-03-07 buvo pasirašytas ilgalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kad J. Š. R. J. perdavė 6 ilgalaikes materialines vertybes: 1 569,42 Lt vertės kompiuterį AKME KM01, 1 404,96 Lt vertės kompiuterį NOTEBOOK, 228 629,23 Lt vertės vilkiką STRALI (( - ) 5 000,00 Lt vertės automobilį MERCEDES BENZ, 250 599,87 Lt vertės vilkiką RENAULT ( - )1 (( - ) numeris pakeistas į ( - ) 250 599,87 Lt vertės vilkiką RENAULT ( - )1 (( - ) (civilinė byla Nr. 2-1454-769/2015, b. l. 28).
  4. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2016-02-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-557/2016 nustatyta, kad J. Š., surašydamas 2013-03-07 ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktą ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, pagal kuriuos tariamai J. Š. perdavė, o R. J. priėmė, imitavo UAB „( - )“ turto ir buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą. Šias aplinkybes nagrinėjamoje byloje laikė prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, todėl pripažino 2013-03-07 ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktą ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktą negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
  5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2013-02-26, kai buvo sudaryta UAB „( - )“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, įmonė jau nuo 2010–2011 m. dirbo nuostolingai. Pažymėjo, kad iš Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-16 nutarties, kuria UAB „( - )“ buvo iškelta bankroto byla, matyti, jog vėlesni finansiniai duomenys nebuvo teikti. Byloje pateiktas 2011 m. UAB „( - )“ balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurių matyti, kad įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kas pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalį reiškia, kad įmonė yra nemoki, įmonė negauna pelno (b. l. 143–148). Tokie duomenys patvirtina, kad įmonės valdymo organai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.), tačiau buvo sudaryta įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Duomenų, kad po akcijų perleidimo įmonė siekė toliau vykdyti veiklą, nėra. UAB „( - )“ 2013-02-13 atleido tris paskutinius darbuotojus (neskaitant direktoriaus J. Š. ir akcininkės K. Š., buvusios motinystės atostogose), o jau 2013-02-26 įvyko ginčijamas akcijų pirkimo–pardavimo sandoris. 2013-04-11, 2013-04-23, 2013-05-22 ir 2013-07-13 D. Š. atliko pavedimus už UAB „( - )“ pagal lizingo sutartis, nors jokiais teisiniais santykiais su šia įmone nebuvo susietas. Asmeninės jo garantijos nepagrįstos jokiais įrodymais. D. Š., J. Š. ir K. Š. yra giminaičiai, todėl iš anksčiau nurodytų aplinkybių matyti šių asmenų suinteresuotumas UAB „( - )“ veikla. Iš to, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovų motyvai ir tikslai sudarant ginčijamą akcijų pirkimo–pardavimo sandorį galbūt galėjo būti teisinės atsakomybės už galimą įmonės bankrotą (kuris ir įvyko) išvengimas, taip pat didelės vertės įmonės turto paslėpimas / perleidimas, siekiant iš to gauti naudos, o akcininkų pasikeitimas, teismo vertinimu, buvo imituotas (CPK 177 str., 178 str., 185 str.).
  6. Teismas taip pat sprendime nurodė, kad visus su akcijų pirkimu–pardavimu susijusius klausimus tvarkė J. Š., nes K. Š. gyveno užsienyje, ji tik pasirašė pačią sutartį. Nors atsakovė K. Š. nurodė turėjusi vidinę valią ir teisinį tikslą parduoti visas turimas akcijas, tačiau teismas sprendė, kad apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (įmonės vadovas ir dalyvis), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, įsiskolinimus įmonės kreditoriams, perleisdamas įmonės akcijas ir įmonės valdymą, turi pareigą pasidomėti, kokiam asmeniui šis specifinis turtas perleidžiamas, kaip toliau bus įmonė valdoma ir kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas.
  7. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė K. Š., kaip akcininkė, elgėsi nesąžiningai, nes siekdama išvengti atsakomybės, tariamai perleido bendrovės akcijas R. J.. Atsakovė pasirašant sutartį nedalyvavo ir visiškai nesidomėjo, kokiam tiksliai asmeniui bus perleidžiamos akcijos, kaip toliau bus vykdoma įmonės veikla, nors akcijų pardavimo metu jau žinojo apie įmonės nemokumą. Atsakovei atlikus šiuos neteisėtus veiksmus, įmonės turtas (automobiliai) buvo prarastas, dėl ko įmonė patyrė žalos. Teismo vertinimu, atsakovės K. Š. sprendimas parduoti akcijas fiziniam asmeniui, kuris nesiruošia tęsti bendrovės veiklos, patvirtina tai, kad ji savo veiksmais pažeidė CK 2.50 str. 3 d. numatytą pareigą elgtis sąžiningai, jos veiksmai prieštarauja įmonės interesams (CPK 185 str.).
  8. Teismas taip pat vertino, jog vadovaujantis ABĮ 58 str. redakcija, galiojusia sutarties sudarymo metu, K. Š. UAB „( - )“ finansinių ataskaitų rinkinius privalėjo patvirtinti iki 2012-05-01, todėl darė išvadą, kad apie UAB „( - )“ finansinius sunkumus ji žinojo nuo 2012-05-01. Taigi, pasirašant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, įmonė buvo nemoki, tačiau tai žinodama vienintelė įmonės akcininkė vietoj to, kad inicijuotų bankroto bylos iškėlimą, perleido visas įmonės akcijas, nesidomėdama, kaip toliau bus vykdoma įmonės veikla. Šių aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad K. Š. elgėsi nesąžiningai, nes siekdama išvengti atsakomybės prieš įmonės kreditorius tariamai perleido bendrovės akcijas. Atsakovei atlikus šiuos neteisėtus veiksmus, įmonės turtas (automobiliai) buvo prarastas, dėl ko įmonė patyrė žalos.
  9. Pažymėjo, kad nors atsakovė K. Š. nurodė, jog akcijų pirkimu–pardavimu rūpinosi J. Š., kuris gautus pinigus už akcijas pervedė jai, tačiau byloje nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių duomenų. Iš to galima daryti išvadą, kad realiai jokio atsiskaitymo iš R. J. K. Š. negavo. Byloje, kaip minėta, nebuvo pateiktas ir K. Š., kaip vienintelės akcininkės, sprendimas parduoti akcijas ir duomenys, patvirtinantys akcijų prikimo–pardavimo sąlygas, kas pagrįstai leido daryti išvadą, kad sandoris buvo tariamas.
  10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės K. Š. pareigos kreiptis į teismą, darė išvadą, kad vadovaujantis IBĮ 8 str. 1 d., nuo 2012-05-01 K. Š. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „( - )“ iškėlimo, o šios pareigos neįvykdžius, nuo 2012-05-01 jai kilo pareiga atlyginti kreditoriams padarytą žalą.
  11. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl žalos padarymo nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016-02-26 nuosprendžiu J. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 184 str. 2 d., BK 222 str. 1 d. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nustatė, jog kaltinamasis J. Š. jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą, priklausantį UAB „( - )“, neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims, neturėjusiems teisėto pagrindo perimti minimą turtą. Atsakovas J. Š. atsiliepime į ieškinį pripažįsta, kad dėl savo patiklumo perduodamas turtą neįsitikino, ar turtą perduoda asmenims, turintiems teisėtą pagrindą perimti turtą, todėl sutinka, kad dėl tokių jo veiksmų ieškovė patyrė žalos.
  12. Nurodė, kad nors atsakovas J. Š. teigia, kad VšĮ „Emprekis“ nurodyta transporto priemonių vertė yra nepagrįsta, tačiau nepateikia jokių ją paneigiančių duomenų. 2016-09-13 atsakovas buvo pateikęs skelbimus iš interneto puslapio www.autoplius.lt, tačiau teismas atsisakė juos pridėti prie bylos, kadangi atsakovo pateiktos galimos automobilių kainos nurodytos tokios, kokios buvo bylos nagrinėjimo momentu, o ne galiojo tada, kai buvo privaloma perduoti turtą. Kitų įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus duomenis apie neperduotų transporto priemonių vertę, atsakovas nepateikė.
  13. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl solidariosios atsakovų atsakomybės, nurodė, kad atsakovai K. Š. ir J. Š. nesilaikė pareigos rūpestingai ir sąžiningai veikti įmonės interesais, žinodami apie įmonės sunkią turtinę padėtį, veikdami kartu bendrais kaltais ir nesąžiningais veiksmais, neperdavė ieškovei bankrutuojančiai UAB „( - )“ priklausiančio ilgalaikio materialiojo turto, todėl padarė 70 391,40 Eur dydžio žalą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė K. Š. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-12 sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį dėl K. Š. solidariosios atsakomybės ir ieškinio reikalavimus jai atmesti, iš BUAB „( - )“ administravimui skirtų lėšų apeliantei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tenkindamas ieškinį dėl solidariosios atsakomybės taikymo, teismas visiškai nevertindamas kiekvieno atsakovo atsakomybės apimties atskirai, neanalizuodamas, ar ginčo atveju nėra pagrindo taikyti dalinę atsakomybę, atsižvelgiant į subjektų veiksmus skirtingu laiku, skirtingas jų funkcijas, galimai skirtingą kaltės formą, pažeidė materialinės teisės normas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas solidariąją (t. y. bendrą, vienodą) įmonės direktoriaus ir akcininkės atsakomybę, neįvertino aplinkybės, kad apeliantė buvo tik įmonės akcininkė ir nėra niekada vadovavusi įmonei, o atsižvelgė vien į tai, kad pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo numato ĮBĮ 8 straipsnio nuostatos.
  2. Nurodė, kad įmonė veikė, žmonės turėjo darbą, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, buvo mokami mokesčiai valstybei, dengiami kreditiniai įsipareigojimai, kadangi iš esmės juos sudarė sumos pagal lizingo sutartis, kurios nebuvo pradelstos. 2012-05-01, t. y. momentu, kai, teismo manymu, apeliantė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neįvyko jokių esminių pokyčių, kurie sudarytų pagrindą įmonės mokumo būklę vertinti kitaip nei iki tol, juo labiau kad tiek įmonės direktorius, tiek buhalterė apeliantei teigė, kad įmonė veikia įprastai. Atkreiptinas dėmesys, kad po minėto momento AB DNB lizingas 2012-05-17 įmonei suteikė paskolą, t. y. lizingavo vilkiką. DNB banko lizingo įmonė prieš sutarties sudarymą įvertino UAB „( - )“ mokumo būklę ir nenustatė ją esant rizikingą, jau nekalbant apie nemokumą.
  3. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 str. 8 d. nustatytą nemokumo kriterijų, suponuojantį pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, turėtų būti įrodinėjama ir nustatoma ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą bei kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  4. Taip pat pažymi, kad apeliantė direktoriaus prašymu skolindavo įmonei pinigus, konkrečiai 2011 metais paskolino įmonei 76 300 Lt (22 098,01 Eur). Šios aplinkybės paneigia ieškovo ir teismo teiginius, neva įmonė buvo nemoki 2011 metais, neva apeliantė apie nemokumą žinojo ir elgėsi nesąžiningai.
  5. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja atlyginti žalą už konkretų įmonės direktoriaus neperduotą turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio (akcininko) funkcijų jų atsakomybė, kylanti neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, paprastai negali būti solidari. Kiekvienas privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno jų civilinių sąlygų visetą pagal faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313 2015). Teigia, kad tarp ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos, kuri buvo padaryta nusikaltimu, ir apeliantės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net jeigu tokia pareiga konkrečiu atveju būtų neginčijamai nustatyta, nėra jokio priežastinio ryšio.
  6. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad teismas motyvuodamas sprendimą tuo, jog apeliantė pasirašant sandorį nedalyvavo ir visiškai nesidomėjo, kokiam tiksliai asmeniui bus perleidžiamos akcijos, kaip toliau bus vykdoma įmonės veikla, nors akcijų pardavimo metu neva jau žinojo apie įmonės nemokumą, nepagrįstai nurodė, kad šie veiksmai yra neteisėti. Tokių savo motyvų teismas nepagrindė jokia teisės norma, nustatančia tokias pareigas akcijų pardavėjui, t. y. kad pardavėjas asmeniškai privalo sudaryti sandorį ir atlikti pirkėjo ketinimų, kurių šis net neprivalo atskleisti, tyrimą, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad apeliantės dalyvavimas sandoryje buvo formalus, t. y. sandoris iš esmės buvo sudarytas per atstovą. Teigia, kad teismo išvada, neva būtent dėl 2013-02-26 sandorio įmonė patyrė žalos, t. y. buvo prarastas konkretus įmonės turtas, nesuderinama su teismo motyvais, kad įmonė patyrė žalos apeliantei 2012-05-01 nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad tarp šių dviejų teismo konstatuotų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinis ryšys negali būti tas pats.
  7. Taip pat apeliantė pažymėjo, jog atskirai imant akcijų perleidimo sutartį, tarp apeliantės ketinimo parduoti akcijas bei jos parašo ant sutarties ir žalos, kuri buvo J. Š. baudžiamojoje byloje konstatuotų nusikalstamų veikų padarinys (CPK 182 str. 2 p ), taip pat nėra priežastinio ryšio, kadangi nebuvo nustatyta, kad įmonės turtas buvo iššvaistytas akcijų sutarties pasirašymo dieną ar po to, o ne, pavyzdžiui, dar prieš akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, kad turtas nebuvo / nebūtų buvęs iššvaistytas, jeigu apeliantė nebūtų pasirašiusi sutarties.
  8. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas abiejų atsakovų solidariąją civilinę atsakomybę grįsdamas tapačiais faktiniais motyvais (dėl bankroto bylos neinicijavimo ir akcijų perleidimo sutarties sudarymo), t. y. kad jie abu yra verslininkai ir nevykdė tų pačių pareigų, nepagrįstai sutapatino įmonės dalyvio ir vadovo atsakomybės institutus.
  9. Taip pat pažymėjo, kad apeliantė nuo 2010 metų gyveno užsienyje, augino mažamečius vaikus ir realiai įmonės veikloje nedalyvavo, tik skolino įmonei pinigus, o ir iš įmonės direktoriaus bei buhalterės gaudavo informaciją, kad įmonė veikia tinkamai.
  10. Apeliantė nurodo, jog ieškovui reikalaujant atlyginti žalą dėl neperduoto konkretaus įmonės turto ir esant įsiteisėjusiam apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, kuriuo kaltu dėl turto iššvaistymo pripažintas J. Š., daugiau nei akivaizdu, kad reikalaujama atlyginti žala atsirado ne dėl apeliantės veiksmų. Sutapatinti baudžiamojoje byloje konstatuotas nusikalstamas J. Š. veikas ir jų padarinius (t. y. priežastinio ryšio su reikalaujama atlyginti žala) su apeliantės tariamais teisės pažeidimais ir prielaidomis grįstu priežastiniu ryšiu nėra protingo pagrindo.
  11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį įmonės savininku yra pripažįstami įmonės akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų. Nors, pagal atsakovę, nuo 2010 metų ji gyveno kitoje valstybėje, tačiau tai nebuvo kliūtis nuo 2011-01-21 tapti vienintele UAB „( - )“ akcininke ir aktyviai dalyvauti įmonės veikloje. Jai buvo žinomos aplinkybės, susijusios su įmonės sunkia finansine veikla, dėl ko skolindavo bendrovei pinigines lėšas apyvartinėms lėšoms, todėl apeliantės argumentas, jog jai nebuvo žinoma apie įmonės nemokumą, prieštarauja jos pačios veiksmams.
  12. Taip pat nurodė, kad atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes iki 2012-05-01 turėjo būti sušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, t. y. atsakovė privalėjo patvirtinti finansinę atskaitomybę, tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog jai nebuvo žinomos aplinkybės apie įmonės nemokumą, patvirtina tai, kad nesirūpinimas bendrovės finansine padėtimi, gebėjimu vykdyti prievoles yra pagrindas pripažinti juridinio asmens dalyvį buvus nesąžiningą.
  13. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad nebuvo pagrindo pripažinti įmonę nemokia, ir nurodė, kad atsakovės argumentai prieštarauja rašytinei bylos medžiagai ir teismų sprendimams. Klaipėdos apygardos teismas 2014-04-16 nutartimi jau konstatavo, jog įmonė nuo 2010–2011 m. dirbo nuostolingai, o 2011 metų UAB „( - )“ balansas, pelno (nuostolių) ataskaita akivaizdžiai įrodo, kad įmonės turtą sudarė 654 323 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 618 704 Lt. Šiame balanse taip pat nurodyta, jog praėjusiais 2010 finansiniais metais įmonės turtas buvo 774 278 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 735 166 Lt. Šie rašytiniai įrodymai neginčytinai patvirtina aplinkybę, kad 2010–2011 metais įmonė buvo nemoki, nes įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  14. Pažymėjo, jog tai, kad AB „DNB lizingas“ 2012-05-17 įmonei suteikė paskolą vilkikui įsigyti, nepaneigia įmonės nemokumo, kuris jau buvo aiškus 2010–2011 metais ir padėtis 2012 metais nebuvo pagerėjusi. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių priešingai, kad įmonė buvo moki, o apsiribojo tik deklaratyviais argumentais bei teismine teorija apie įmonės nemokumą, pradelstas skolas, kurie prieštarauja faktinei padėčiai šioje konkrečioje byloje.
  15. Ieškovė atsakovės veiksmų neteisėtumą sieja su bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai ir pareigos nedaryti žalos kitiems asmenims (šiuo atveju ieškovei, jos kreditoriams) pažeidimu. Be to, ieškovės reikalavimai atsakovei K. Š., kaip įmonės akcininkei, kildinami iš CK 2.50 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlygas pagal juridinio asmens prievoles. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
  16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pažymima, kad šioje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovė K. Š., kaip akcininkė, elgėsi nesąžiningai, nes siekdama išvengti atsakomybės, tariamai perleido bendrovės akcijas R. J., pasirašant sandorį nedalyvavo ir visiškai nesidomėjo, kokiam tiksliai asmeniui bus perleidžiamos akcijos, kaip toliau bus valdoma įmonė, kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas ir pan. Šitokia akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri savo esme buvo ne akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, o dokumentas, skirtas tik akcininkų pasikeitimui imituoti, buvo siekiama sudaryti galimybę ankstesnei akcininkei atsakovei K. Š. ir įmonės vadovui J. Š. išvengti galimos atsakomybės už dokumentų ir turto pradanginimą / pasisavinimą.
  17. Teigia, kad apeliantės argumentai nepaneigia teismo išvados, kad sudarydama akcijų perleidimo sutartį ji siekė išvengti teisinių padarinių, kuriuos sukelia bankroto procedūra, t. y. įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, nes sudarydama sandorį atsakovė žinojo ir privalėjo žinoti apie įmonės nemokumą.
  18. Taip pat atsiliepime pažymima, jog ieškovei ir jos kreditoriams žala padaryta bendrais, suderintais atsakovų tėvo J. Š. ir dukters – K. Š. veiksmais ir šių atsakovų padarytų veikų ir padarinių negalima atskirti, nes atsakovas J. Š. buvo įmonės vadovu, o atsakovei K. Š. priklausė kontrolinis akcijų paketas, abu atsakovai sudarė fiktyvius sandorius, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo abiejų atsakovų solidariąją atsakomybę.
  19. Dėl papildomai pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teisme ieškovė nurodė, kad apeliantė skunde nenurodė jokių priežasčių, kodėl negalėjo pateikti įrodymų, nurodytų apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, kad UAB „( - )“ 2014-04-16 iškėlus bankroto bylą teismas įpareigojo atsakovus per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę ir dokumentus, tačiau atsakovai nei turto, nei dokumentų, įskaitant balansus, neteikė. Ši civilinė byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama daugiau kaip metai, atsakovė K. Š., kuri buvo atstovaujama tinkamai dviejų įgaliotų atstovų, taip pat neteikė teismui įrodymų, paneigiančių įmonės mokumą, įskaitant balansus, o atvirkščiai, teigė, kad gyvena užsienyje, kai faktiškai nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. atsakovė K. Š. jau gyveno Lietuvoje.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

  1. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje

    9Nr. 3K-3-110-313/2016).

  2. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriais grindžia savo apeliacinio skundo argumentus, tačiau visiškai nenurodė jokių aplinkybių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo prie bylos pridėti apeliantės pateiktus įrodymus ir šie įrodymai nepridėtini.

10Dėl įmonės vadovo bei įmonės dalyvės (akcininkės) atsakomybės atsiradimo pagrindo ir rūšies

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas taikė solidariąją atsakovų įmonės vadovo ir vienintelės akcininkės atsakomybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-16 nutartimi UAB „( - )“ iškelta bankroto byla, ji įsiteisėjo 2014-04-28. Juridinių asmenų registro duomenimis (T. 1, b. l. 31–35) nustatyta, jog bendrovės vadovu – direktoriumi nuo bendrovės įregistravimo 2006-12-08 iki 2012-09-06 buvo D. Š., kuris atleistas 2012-09-05 vienintelio akcininko sprendimu; nuo 2012-09-06 direktoriumi buvo J. Š., paskirtas 2012-09-05 vienintelio akcininko sprendimu; įmonės dalyviai – vienintelis akcininkas: nuo bendrovės įregistravimo 2006-12-08 iki 2011-01-21 – D. Š., nuo 2011-01-21 iki 2013-02-26 – K. Š., nuo 2013-02-26 – R. J.. Ieškovė atsakovų atsakomybę kildina iš to, kad jie nevykdė savo pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jau 2010–2011 m. įmonė buvo nemoki. Taip pat nurodo, jog atsakovė K. Š. nesąžiningais veiksmais tariamai perleido akcijas R. J., siekdama išvengti savo prievolių ir galimos atsakomybės už dokumentų ir turto pradanginimą / pasisavinimą, jos atsakomybę kildinama iš LR CK 2.50 str. 3 d. Nurodo, kad tokiais savo veiksmais ji neveikė bendrovės naudai, neužtikrino, kad jos veiksmai nesukels žalos tretiesiems asmenims. Tuo tarpu įmonės vadovo J. Š. atsakomybė kildinama iš LR CK 2.87 str. 7 d., t. y. kad J. Š., nevykdydamas savo pareigų, neteisėtai perleido bendrovės turtą tretiesiems asmenims, taip padarydamas žalą bendrovės kreditoriams.
  3. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-524/2013; 2012-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012, 2012-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-744/2012).
  4. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma, kai: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu; 3) sieja bendra kaltė; 4) kai padaro žalos ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu; 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

    112008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei BUAB „( - )“ solidariai tiek iš atsakovės K. Š., tiek iš J. Š. 70 391,40 Eur padarytos žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau pasisakydamas dėl atsakovų atsakomybės, dėl turto iššvaistymo, iš esmės visiškai nemotyvavo atsakovų veiksmų ar neveikimo bendrumo, nors turėjo pareigą nagrinėti ir vertinti aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti žalos padarymą bendrais atsakovų veiksmais, neanalizavo, kiek atsakovė kaip akcininkė realiai dalyvavo kasdieniniame bendrovės valdyme, kiek jos, kaip akcininkės, sprendimai buvo susiję su žalos padarymu įmonei ir su žalos dydžiu. Pažymėtina, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2016-02-26 nuosprendžiu BUAB „( - )“ vadovas J. Š. buvo nuteistas dėl įmonės turto iššvaistymo, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovaujasi šiuo nuosprendžiu ir jame nustatytais faktais, tačiau priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš K. Š. nenurodo, kokie konkrečiai jos veiksmai sąlygojo žalos bendrovei padarymą. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl žalos atlyginimo priteisimo neanalizavo, ar dėl visos priteistos sumos yra atsakovės K. Š. kaltė.

  5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl solidariosios atsakomybės taikymo, visiškai nevertindamas kiekvieno atsakovo atsakomybės masto atskirai, neanalizuodamas, ar ginčo atveju nėra pagrindo taikyti dalinę atsakomybę, vertinant subjektų veiksmus skirtingu laiku, skirtingas jų funkcijas, galimai skirtingą kaltės formą, neatskleidė bylos esmės, todėl pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas (CK 2.50 str., 2.87 str.).

12Dėl įmonės akcininkės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo

  1. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas atsakovei K. Š. solidariai atlyginti žalą pareikštas ir ĮBĮ 8 str. 4 d. pagrindu – dėl žalos atlyginimo pavėlavus inicijuoti bankroto bylą.
  2. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, pagal tuo metu galiojusios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas, įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.
  3. Taip pat pažymėtina, kad įstatyme nustatytą įmonės vadovo, kuris geriausiai žino (ar turėtų žinoti) įmonės finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, pareigą inicijuoti bankroto procesą lemia bankroto instituto paskirtis ir tikslas – įmonei tapus nemokiai, per įmanomai trumpiausią laiką pradėti bankroto procesą, kad būtų sustabdytas kreditorių skaičiaus, jų įsiskolinimų didėjimas ir kiek įmanoma sumažinti kreditorių ir pačios įmonės turtiniai praradimai.
  4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė K. Š. apie UAB „( - )“ finansinius sunkumus žinojo nuo 2012-05-01, todėl padarė išvadą, kad būtent ji turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovė nesirūpino UAB „( - )“ finansine padėtimi, gebėjimu vykdyti įsipareigojimus, be svarbios priežasties nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „( - )“ iškėlimo, sudarė akcijų prikimo–pardavimo sutartį, po ko tariamai buvo perduotas įmonės turtas, dėl ko ieškovei buvo padaryta žala. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos argumentais nesutinka, kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės sužinojimą apie įmonės nemokumą susiejo su 2012-05-01, kadangi vėliausiai tą dieną turėjo būti sušauktas eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu turėjo būti patvirtintas bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinis. Tačiau šiuo atveju sutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatė formaliai įvertinęs vien paskutinį balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą, tačiau nesiaiškino, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu apeliantė sužinojo apie faktinį ir realų įmonės nemokumą, ar apeliantė kaip akcininkė realiai dalyvavo įmonės kasdieninėje veikloje, todėl turėjo žinoti apie įmonės sudėtingą ar sunkią finansinę padėtį, kokie įrodymai tai patvirtina.
  5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog vadovas ir akcininkai atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į įstatymų nustatytą reglamentavimą, nagrinėjant tokios rūšies reikalavimus, labai svarbu ir būtina nustatyti, kokiu momentu akcininkas sužinojo apie įmonės nemokumą, kokio dydžio skolos buvo tuo metu ir kiek jos padidėjo dėl akcininko pareigos kreiptis į teismą nevykdymo. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.
  6. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ir iš atsakovės priteisdamas žalos atlyginimą dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visiškai neanalizavo ir nesiaiškino, kokio dydžio žala atsakovės veiksmais yra padaryta kreditoriams, taip pat ar ši žala atsirado tik dėl vienos akcininkės ar ir dėl įmonės vadovo kaltės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai žala bendrovei padaroma akcininkų ir vadovų veiksmais, svarbu nustatyti skirtingų bendrovės organų atsakomybės rūšį – ar žalą padariusiems subjektams bus taikoma solidarioji ar dalinė atsakomybė. Kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, atsižvelgiant į finansinius įmonės duomenis atitinkamu laikotarpiu, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Pažymėtina, jog šių aplinkybių taip pat neįrodinėjo ir ieškovė, tačiau vadovaujantis CPK 159 str. 1 d., kuri numato, jog teismas rūpinasi, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, teismas turėjo išaiškinti ieškovei pareigą patikslinti šias aplinkybes.
  7. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei paties atsakovo J. Š. paaiškinimus, taip pat pripažino, kad dėl neteisėtų J. Š. veiksmų, t. y. dėl turto praradimo ir neperdavimo bankrutuojančiai įmonei, ieškovė patyrė žalos (CPK 177 str., 178 str., 185 str., CK 2.87 str., 6.245–6.249 str.). Ieškovė nurodė, kad dėl neperduoto turto, t. y. kompiuterių bei transporto priemonių, patyrė 70 391,40 Eur žalą.
  8. Galimi atvejai, kai žalos susidarymą lemia tiek vėlavimas inicijuoti bankroto bylą, tiek dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui. Tais atvejais, kai byloje nesprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies pagrindu, žala, atsiradusi dėl dokumentų neperdavimo, turėtų būti atribota nuo žalos, kilusios dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o jei to neįmanoma padaryti – atsižvelgiama į šias aplinkybes ir jų atsiradimo priežastis sprendžiant dėl atsakomybės paskirstymo atsakingiems asmenims.
  9. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju spręsdamas dėl skirtingu pagrindu kylančios atsakovų atsakomybės nepagrįstai nevertino priežastinio ryšio tarp kiekvieno atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdžio bei kiekvieno jų civilinės atsakomybės masto. Kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Tais atvejais, kai nėra perduodamas turtas, turi būti aiškinamasi, koks turtas buvo, kodėl jis neperduotas ir kokia jo vertė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą skirtingais pagrindais, neatskyrė vadovo ir akcininkės veiksmais padarytos žalos dydžio, nesiaiškino, ar dėl šių jų veiksmų kilo (ir kokio dydžio) žala kreditoriams, todėl priimtas sprendimas neatitinka formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
  10. Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovo bei akcininkės deliktinės atsakomybės, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų šiam ieškinio reikalavimui išspręsti reikšmingų faktinių ir teisinių aspektų, todėl patenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai galėjo neteisingai išspręsti bylą. Dėl pirmiau nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad ši bylos dalis apeliacinės instancijos teisme negali būti išnagrinėta, kadangi būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Tokiu atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei bankrutuojančiai UAB „( - )“ solidariai iš atsakovų K. Š. ir J. Š. priteistas 70 391,40 Eur padarytos žalos atlyginimas ir 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kartu yra naikinama ir sprendimo dalis, kuria iš atsakovų yra priteista po 869 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Panaikinus sprendimą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstinas, nes dėl turėtų išlaidų paskirstymo pasisakys iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnis).

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

15Atsakovės K. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

16Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-12 sprendimo dalis, kuriomis ieškovei bankrutuojančiai UAB „( - )“ solidariai iš atsakovų K. Š. ir J. Š. priteistas 70 391,40 Eur padarytos žalos atlyginimas ir 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš atsakovų K. Š. ir J. Š. priteista po 869 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai