Byla 2A-1388/2012
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Profitus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr.2-1065-198/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Profitus“ ieškinį atsakovams M. V. ir I. V. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi pagal UAB „Profitus“ darbuotojo L. Ž. teismui 2009-01-26 pateiktą pareiškimą bendrovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas V. Andrijauskas, o 2010 m. spalio 4 d. nutartimi juo paskirtas L. Petronis. Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-30-212/2012).

6Ieškovas BUAB „Profitus“ 2011-09-05 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. V. ir I. V., prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 1 309 606,99 Lt žalos atlyginimo ir procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodė, kad bendrovės administracijos vadovu nuo 2004-08-17 iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas M. V., o jo sutuoktinė I. V. – vienintelė akcininkė. Teigė, kad bendrovė nuo 2004 m. iki 2008 m. buvo arti nemokumo ribos arba nemoki ir todėl privalėjo teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė. Argumentus grindė bendrovės metinio balanso duomenimis pagal kuriuos: bendrovė 2004 m. turėjo turto už 76 382 Lt, iš jo trumpalaikio – už 68 670 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 62 660 Lt; 2005 m. turto – už 338 064 Lt, iš jo trumpalaikio – už 338 064 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 222 011 Lt; 2006 m. turto – už 1 661 434 Lt, iš jo trumpalaikio – už 792 027 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 528 935 Lt; 2007 m. turto – už 4 056 254 Lt, iš jo trumpalaikio – už 1 832 056 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 976 951 Lt; 2008 m. turto – už 1 699 134 Lt, iš jo trumpalaikio – už 117 000 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 2 554 120 Lt. Dėl to, anot ieškovo, atsakovai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str., CK 2.87, 2.50, 6.263 str.). Tvirtino, kad jei atsakovai būtų pateikę teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo iki 2007-12-31, žala kreditoriams nebūtų padaryta, o jei iš karto po 2008-12-31 balanso sudarymo – vis dar būtų galėjusi iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nes ieškovo turimos skolos buvo 854 986 Lt didesnės nei turimas turtas. Tuo tarpu pagal 2009-01-31 balanso duomenis bendrovė turto turėjo tik už 95 613 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 070 948 Lt.

7Tvirtino, kad bendrovės vadovo, akcininkės nevykdymas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra nesąžiningas ir neteisėtas, todėl šie asmenys turi atlyginti tokiu neveikimu kreditoriams padarytą žalą. Ieškovo nuomone, tokia žala laikytini teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinti kreditorių 1 309 606,99 Lt finansiniai reikalavimai. Remdamasis išdėstytu, prašė priteisti šią žalą solidariai iš abiejų atsakovų.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas nustatė, kad pagal 2009-02-28 balanso duomenis bendrovė turėjo turto už 95 613 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 070 948 Lt, teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinti kreditorių 1 309 606,99 Lt finansiniai reikalavimai, o pagrindiniai bendrovės kreditoriai yra VĮ „Turto bankas“ (anksčiau AB „Turto bankas“) (506 039,50 Lt), UAB „Swedbank lizingas“ (352 008,05 Lt) ir V. K. individuali įmonė (300 000 Lt), kurių reikalavimų suma sudaro 1 158 047,50 Lt. Taip pat nustatė, kad bendrovės vykdoma krovinių pervežimo veikla nuo 2004 m. iki 2008 m. vystėsi, o apyvarta didėjo.

11Nurodė, kad sprendžiant dėl atsakovo M. V. kaip buvusio administracijos vadovo civilinės atsakomybės būtina nustatyti jo neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp jų, o kaltė yra preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Įvertinęs bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, nes jie neatliko veiksmų, kuriais bendrovė būtų privesta prie bankroto ir neslėpė nuo kreditorių tikrosios turtinės padėties, t. y. UAB „Swedbank lizingas“ prieš suteikdamas lizingo paslaugą vilkikų nuomai pats įvertino įmonės mokumą ir prisiėmė riziką finansuoti vilkikų įsigijimą, o liudytojas V. K. parodė, kad 2008 m. skolino 300 000 Lt ieškovui žinodamas apie jo finansinius sunkumus ir geranoriškai norėdamas padėti juos išspręsti. Tuo tarpu VĮ „Turto bankas“ finansinis reikalavimas atsirado iš mokestinės nepriemokos.

12Įvertinęs ieškovo vykdytos veiklos specifiką (tarptautiniai pervežimai), atsižvelgdamas į 2008 m. pasaulio ekonomiką ištikusią krizę, teismas sprendė, kad dėl rinkos nuosmukio ieškovas nebegaudamas pervežimo užsakymų nebegalėjo mokėti lizingo įmokų už vilkikus ir dėl to 2009 m. jie buvo grąžinti lizingo bendrovei, o ieškovas atitinkamai dar turi padengti jų likutinės ir rinkos kainų skirtumą. Dėl paminėto teismas padarė išvadą, kad administracijos vadovas M. V. savo veiksmais neprisidėjo prie įmonės nemokumo, o nuostoliai atsirado ne dėl delsimo inicijuoti bankroto bylą. Nurodė, kad nors dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi ne administracijos vadovas, bet darbuotojas L. Ž., tačiau nepaneigta, jog tai buvo padaryta būtent administracijos vadovo prašymu, pastarajam manant, jog tą gali padaryti tik kreditorius. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nuo nuostolių atsiradimo (2008 m. gruodžio – 2009 m. sausio mėn., kai vilkikai buvo grąžinti lizingo bendrovei) iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomos ūkinės operacijos, kas, teismo įsitikinimu, įrodo, jog nuostoliai atsirado netekus pervežimo užsakymų ir nutraukus lizingo sutartis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo M. V. neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo jo veiksmais bendrovei buvo padaryta žala.

13Spręsdamas dėl atsakovės I. V. kaip akcininkės civilinės atsakomybės teismas nurodė, kad nors jai jungtinės nuosavybės teise priklausė įmonės akcijų dalis, tačiau verslu rūpinosi ir sprendimus priėmė tik atsakovas M. V., kad juridinio asmens dalyvio subsidiari atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnį taikytina tik esant tokio asmens nesąžiningiems veiksmams. Tuo tarpu byloje neįrodyta, kad dėl akcininkės I. V. elgesio bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Profitus“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai patenkinti. Teigia, jog teismas neteisingai aiškino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą. Skunde teigiama, kad:

  1. Teismas neteisingai sprendė, jog bankroto byla UAB „Profitus“ buvo iškelta atsakovo M. V. iniciatyva, nes tokį ieškinį teismui pateikė bendrovės darbuotojas L. Ž., o atsakovo teiginys, kad jis nežinojęs, jog, kaip bendrovės vadovas ir akcininkas, privalo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jau nuo 2004 m. nemokiai įmonei, nepagrįstas (CK 1.6 str., ĮBĮ 8 str. 1 d.). Tokią pat pareigą turėjo taip pat ir atsakovė akcininkė I. V..
  2. Teismas neteisingai nustatė ieškinio faktinį pagrindą, nes ieškovas tvirtino, kad atsakovai neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu neveikimu (vėlavimu pateikti ieškinį), padarė žalą bendrovės kreditoriams, įrašytiems į kreditorių sąrašą, kurią privalo atlyginti (ĮBĮ 8 str. 1, 4 d.). Tuo tarpu teismas ieškinį atmetė nusprendęs, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovai savo veiksmais privedė įmonę prie nemokumo arba nuslėpė nuo kreditorių tikrąją bendrovės finansinę padėtį.
  3. Teismas neteisingai įvertino ieškovo argumentus, jog atsakovas M. V., žinodamas, kad bendrovė neturi savo turto, pakankamai pajamų, 2006-2007 m. sudarydamas sutartis su UAB ,,Swedbank lizingas“, prisiėmė papildomus įsipareigojimus pagal kelias įmonei nenaudingas lizingo sutartis, tuo pablogindamas bendrovės padėtį, o negalėdamas atsiskaityti su lizingo bendrove, šiai padarė žalą. Atsakovas taip pat turėjo numatyti, kad neatsiskaičius pagal sutartis, atsiras pareiga grąžinti valstybei PVM – dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą taip pat yra padaryta žala valstybei. Be to, vietoje kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas paėmė 300 000 Lt paskolą iš V. K. individualios įmonės, įmonei nesugebėjus jos grąžinti, šiam kreditoriui padarė žalą. Tokiu būdu taip pat padaryta 35 000 Lt žala buvusiems bendrovės darbuotojams, VSDFV, kitiems kreditoriams, kurie nemokiai įmonei tiekė prekes, teikė paslaugas.
  4. Teismas be pagrindo nepripažino, kad yra visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovo kaltė yra preziumuojama, jeigu įmonės vadovas, akcininkai neatlieka jiems priskirtos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toks neveikimas yra nesąžiningas ir neteisėtas; žalos dydį įrodo kreditorių reikalavimai, kurių bankrutuojanti bendrovė negali patenkinti; tarp žalos ir įmonės vadovo, akcininkų veiksmų (nesikreipimo į teismą laiku) yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes per laikotarpį tarp įmonės nemokumo pradžios ir bankroto bylos iškėlimo įmonė turimą turtą sunaudojo ir jo neliko kreditorių reikalavimams patenkinti.
  5. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose Nr. 3K-3-228/2011, Nr. 3K-7-444/2009, Nr. 3K-3-528/2009, 3K-7-266/2006, Nr. 3K-3-298/2006 ir kt., spręsdamas dėl bendrovės administracijos vadovo M. V. pareigų, privalomo elgesio ir atsakomybės.
  6. Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnis nustato pareigą sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, jei bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo. Šio įstatymo 38 straipsnis nustato reikalavimus bendrovės įstatiniam kapitalui, o 3 dalis įtvirtina, kad jei nuosavas kapitalas yra mažesnis nei ½ dalis įstatinio kapitalo, būtina priimti vieną iš sprendimų nurodytų šio įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Dėl to bei atsižvelgiant į tai, kad pagal 2008-12-31 balansą įmonės nuosavas kapitalas buvo mažesnis 854 986 Lt, bendrovė galėjo arba padengti skolas papildomais akcininkų įnašais arba kreiptis į teismą dėl likvidavimo. Tačiau atsakovai to nepadarė.

16Atsakovai M. V. ir I. V. atsiliepimu prašo skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą, skirti administratoriui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis dėl dirbtinio apeliacinio proceso inicijavimo. Nurodo, kad:

171. Teismas teisingai sprendė, kad UAB „Profitus“ nemokumas buvo sąlygotas susiklosčiusių rinkos ir įmonės sudarytų sutarčių UAB „Swedbank lizingas“, o ne dėl administracijos vadovo sprendimų.

182. Teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo neleistino delsimo kreiptis į teismą, nes bankroto byla inicijuota per dvi savaites nuo lizingo sutarčių nutraukimo. Bendrovė vykdė pervežimų paslaugų veiklą, kuri nuolat vystėsi, o apyvarta nuo 2004 m. tik augo, todėl būsimos pajamos leido įmonės vadovui priimti sprendimus dėl veiklos plėtimo. Dėl to 2007 buvo priimti sprendimai lizingo būdu papildomai įsigyti vilkikus. Tačiau pasaulį ištikus ekonominei krizei ir nuosmukių staiga bankrutavo pagrindiniai bendrovės užsakovai UAB „Autobleiras“ ir UAB „Auto1“, todėl nebeliko pervežimų užsakymų, nebebuvo iš ko mokėti lizingo įmokų ir vilkikai buvo grąžinti lizingo bendrovei, 2009-01-08 nutraukus lizingo sutartis. Kadangi vilkikų vertė rinkoje nukrito, todėl lizingo bendrovei realizavus juos susidarė nuostoliai tarp likutinės ir rinkos kainų. Bendrovės vadovas M. V. ieškovo būdų kaip pratęsti įmonės veiklą, o to nepavykus padaryti, paprašė darbuotojų inicijuoti bankroto bylą, kas buvo padaryta 2009-01-26. Bendrovės balansai patvirtina, jog įmonės nuosavas kapitalas visuomet buvo teigiamas ir nutraukus lizingo sutartis įmonė tapo nemoki. Be to, Vyriausybė 2009-10-14 nutarime Nr. 1295 pažymėjo, kad valstybėje 2008 metų pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės, <...> pasireiškė sumažėjusiu eksportu (2009 m. sausio-liepos mėn. eksportas sumažėjo 32,2 proc. ), kritusiu vartojimo lygiu.

193. Teismas teisingai nustatė, kad visi pagrindiniai bendrovės kreditoriai buvo informuoti apie įmonės finansinę padėtį. Pagrindiniai bendrovės kreditoriai yra AB „Turto bankas dėl mokestinės nepriemokos ir UAB „Swedbank lizingas“ dėl vilkikų lizingo nuomos, o teismas teisingai nurodė, kad prieš suteikdama lizingo paslaugą ieškovui lizingo bendrovė išsamiai išanalizavo bendrovės finansinius dokumentus, pareikalavo, kad už šią bendrovės prievolę laiduotų M. V. asmeniškai. Taip pat teisingai sprendė dėl susidariusios mokestinės nepriemokos bendrovės nemokumui bei liudytojo V. K., suteikusio bendrovei 300 000 Lt kreditą, parodymų reikšmės.

204. Apeliantas neteisingai teigia, kad atsakovų prievolė atlyginti bendrovei padarytą žalą yra solidari. Sutuoktiniai nėra laikomi vienas kito garantais ir laiduotojais, o prievolės, susijusius su žalos atlyginimu yra asmeninės (CK 3.109, 3.115 str.). Ieškovui vadovavo atsakovas M. V., todėl teismui nusprendus, kad žala bendrovei buvo padaryta, ji turėtų būti priteista tik iš M. V., kaip asmeninė jo skola.

215. Administratoriui turi būti skirta 10 000 Lt bauda už piktnaudžiavimą proceso teisėmis, nes naudodamasis kvalifikuota advokato pagalba veikia piktavališkai – dirbtinai ilgina bankroto procesą ir didina administravimo kaštus. Formalus apeliacinio proceso inicijavimas

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis skundas atmestinas.

24Kaip žinoma, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl analizuotinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

25Kaip minėta, byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo ir akcininkės civilinės atsakomybės, kai, ieškovo teigimu, jie laiku nesikreipė dėl iškėlimo bankroto bylos jų valdomai įmonei. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo BUAB „Profitus“ reikalavimus priteisti iš buvusio administracijos vadovo M. V. ir akcininkės I. V. 1 309 606,99 Lt žalos atlyginimo, ieškovui neįrodžius M. V. neteisėtų veiksmų, I. V. nesąžiningo elgesio, t. y. civilinės atsakomybės sąlygų už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Ieškovas BUAB „Profitus“, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis įrodė visas būtinas sąlygas atsakovų atsakomybei taikyti.

26Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ieškovas BUAB ,,Profitus“, kaip minėta, yra likviduojama dėl bankroto bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose yra pažymėjęs kasacinis teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010). Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasis savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; kt.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje taip pat yra aktualūs kasacinio teismo nurodymai dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisyklių, tame tarpe – įrodymų pakankamumo taisyklės, aiškinimą bei taikymą. Taigi minimu klausimu šis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

27Aukščiau nustatyta, kad bankroto byla UAB „Profitus“ buvo iškelta teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi, o teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinti kreditorių 1 309 606,99 Lt finansiniai reikalavimai. Atsakovas M. V. bendrovės vadovu buvo nuo 2004-08-17 iki bankroto bylos iškėlimo, o jo sutuoktinė I. V. buvo šios įmonės akcininkė.

28Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas ar savininkas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalis (įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

29Pirmiausiai pažymėtina, kad iš tiesų, kaip teigia apeliantas, dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei 2009-01-26 kreipėsi ne administracijos vadovas M. V., bet bendrovės darbuotojas L. Ž.. Šią aplinkybę nustatė pirmosios instancijos teismas, tą patvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi atsakovo M. V. paaiškinimai, jog jis pats, kaip bendrovės vadovas, nežinojo, kad gali inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, todėl jo prašymu tokį pareiškimą padavė darbuotojas. Kaip žinoma, minėta pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka administracijos vadovui, o ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei jo pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą. Taip tokią situaciją aiškina kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo kreipėsi ne atsakovas M. V., bet darbuotojas, pati savaime (per se) nereiškia, kad bendrovės vadovas pažeidė įstatymu jam nustatytas specialias ir fiduciarines pareigas bei jam besąlygiškai taikytina civilinė atsakomybė. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė teismas, turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes administracijos vadovas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą iki darbuotojo L. Ž. pareiškimo teismui ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, tai yra būtina nustatyti visas sąlygas vadovo civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus (šiuo atveju – neteisėtą delsimą inicijuoti UAB „Profitus“ bankroto bylą), žalą (nuostolius), ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Tokia išvada seka iš to, kad ĮBĮ 5 straipsnio, 2 straipsnio 9 punkte, 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų ratas, kurie turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir nenustato imperatyvaus tokių asmenų kreipimosi eiliškumo.

30Minėtos faktinės aplinkybės, nagrinėtinos atsižvelgiant į tai, kad administracijos vadovas, kaip teigia apeliantas, yra specialus subjektas (CK 2.87 str.), kuriam taikomi didesni rūpestingumo, apdairumo ir atidumo kriterijai, veiklos ir atsakomybės standartai, kuris geriau nei bet kuris kitas žino bendrovės finansinę padėtį, o ar jis tinkamai vykdė minėtas pareigas nustatoma pagal rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesio matą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė BUAB „Profitus“ vadovo neteisėtų veiksmų – šis asmuo savo veiksmais neprisidėjo prie bendrovės nemokumo bei nesuklaidino didžiųjų savo kreditorių UAB „Swedbank lizingas“, V. K. individualios įmonės ir atitinkamai VĮ „Turto bankas“ dėl tuo metu buvusios savo finansinės padėties, o bendrovės faktinis nemokumas ir bankroto bylos iškėlimas yra neatsiejamai susijęs su pasauliniu ekonominiu nuosmukiu, bei jo nulemtu ieškovo, teikusio vežimo paslaugas, veiklos sumažėjimu ir atitinkamai nesugebėjimu mokėti lizingo įmokas, lizingo sutarčių nutraukimas, lizinguoto turto grąžinimas ir pardavimas už mažesnę nei likutinė vertė ir kt., t. y. dėl objektyvių nuo ieškovo administracijos vadovo nepriklausančių aplinkybių. Nors apeliantas tvirtina, kad vertindamas minėtas aplinkybes teismas neteisingai nustatė ieškinio faktinį pagrindą, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes jos įsitikinimu, teismas pagrįstai ir teisėtai būtent tokių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertino pagrįstumą ieškovo teiginių, kad buvęs ieškovo administracijos vadovo atsakovo M. V. pareiga inicijuoti bankroto bylą, atitinkamai jos pažeidimas, atsirado jau nuo 2004 m. (CPK 185 str., ĮBĮ 8 str. 1 d.).

31Iš tiesų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl administracijos vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog tokios priežastys ir jų pasekmės yra reikšmingos, nustatant, kada administracijos vadovui atsirado minėta pareiga.

32Apeliantas tvirtina, kad teismas nepaneigė jo nurodytų aplinkybių, jog bendrovė buvo nemoki nuo 2004 m., o 2006-2007 m. prisiimdama papildomus įsipareigojimus kreditoriams – lizingo bendrovei, V. K. individualiai įmonei, vietoje to, kad kreiptųsi į teismą ir iš turimo turto patenkintų visų bendrovės kreditorių reikalavimus, jiems padarė žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais, nes jie nepaneigia išvados, kurios priėjo teismas, remdamasis tų pačių 2004-12-31, 2005-12-30, 2006-12-31, 2007-12-31, 2008-12-31 balanso duomenimis, tai yra, jog bendrovės veikla – tarptautiniai pervežimai – 2004-2008 metais vien tik plėtėsi, apyvarta augo. Būtent ši išvada suteikė pagrindą sutikti su atsakovo argumentais, jog tokia situacija nulėmė administracijos vadovo sprendimą sudaryti lizingo sutartis vilkikams įsigyti. Pažymėtina, kad apeliantas, tvirtindamas, kad bendrovė jau nuo 2004 m. buvo nemoki, detaliai nurodė kiekvienų metų bendrovės turto vertę ir įsipareigojimų dydžius, tačiau akivaizdu, jog vien minėti aritmetiniai veiksmai, atimant iš turimo turto visų įsipareigojimų dydį, neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie minėtais balansiniais laikotarpiais buvusį, anot ieškovo, bendrovės faktinį nemokumą. Iš tiesų, į bylą pateikti balansų duomenys patvirtina tai, kad bendrovė 2004 m. turėjo turto už 76 382 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 62 660 Lt; 2005 m. turto – už 338 064 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 222 011 Lt; 2006 m. turto – už 1 661 434 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 528 935 Lt; 2007 m. turto – už 4 056 254 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 976 951 Lt; 2008 m. turto – už 1 699 134 Lt, iš jo trumpalaikio – už 117 000 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 2 554 120 Lt. Sutinkamai su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau, kaip žinoma, teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra visos objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.). Gi šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip jau minėta aukščiau, bendrovė vystė savo veiklą – 2005 m. įstatinis kapitalas padidintas nuo 10 000 Lt iki 100 000 Lt, bendrovėje dirbo 36 darbuotojai, o pardavimų apyvarta per 2008 m. buvo 4 795 226 Lt (1 t., 32 b. l.). Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog apelianto minimu laikotarpiu ieškovui bankroto bylos neinicijavo nei įmonės darbuotojai, nei kreditoriai, kas, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas buvo aktyviai veikiantis juridinis asmuo, kuriuo apyvarta kasmet augo, buvo imamasi priemonių plėsti ūkinę-komercinę veiklą ir kt., taigi jo partneriai, su kuriais nebuvo atsiskaityta, šio fakto nelaikė grėsme prarasti savo lėšas (CPK 179, 185 str.). Tai, kad pats atsakovas M. V. tikėjo verslo sėkme, be kita ko, leidžia spręsti faktas, kad jis asmeniškai laidavo lizingo bendrovei už ieškovo lizingo sutartimis prisiimtas prievoles (1 t., 85, 89, 93, 97, 101, 107, 113, 119, 125, 139, 146, 150, 156, 160, 163, 171, 182, 187 b. l.). Be to, vertinant šią situaciją, taip pat reikšminga atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, kurią patvirtina minėtos teismo informacinės sistemos LITEKO duomenys, kad nėra nustatyta, jog ieškovo bankrotas buvo tyčinis, kad bankroto administratorius yra iškėlęs šį klausimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje taip pat nepateikta duomenų, jog bankroto administratorius būtų ginčijęs minėtas lizingo sutartis, ar kitus ieškovo, atstovaujamo administracijos vadovo M. V., sudarytus sandorius, kaip prieštaraujančius jo tikslams ar kitais pagrindais, kad būtų keliamas klausimas dėl bendrovės vadovo apgaulingos apskaitos vedimo, lėšų pasisavinimo ar iššvaistymo.

33Dėl paminėto, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, priešingai nei tvirtina ieškovas, byloje neįrodyta, jog bendrovė jo nurodomu laikotarpiu buvo faktiškai nemoki, ir kaip nepagrįstus atmeta apelianto teiginius, jog atsakovas M. V. nuo 2004 m. turėjo pareigą inicijuoti bendrovei bankroto bylą. Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepimo motyvais, jog pačiai verslo logikai prieštarauja apelianto nurodomi argumentai, kad bendrovė veiklą turėjo nutraukti būtent tuo metu, kai turėjo daugiausia užsakymų ir vykdė sėkmingą bei pelningą veiklą. Jau minėta, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes, pagal susiklosčiusioje gausioje teismų praktikoje suformuluotą nuostatą, visuomenės, o kartu ir viešasis, interesas yra išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus (CPK 185 str.).

34Bylos medžiaga patvirtina teismo ir atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad 2006-2007 m. sudarytos lizingo sutartys buvo nutrauktos lizingo bendrovės iniciatyva, o 2008-12-10, 2008-12-18, 2008-12-23, 2009-01-08 vilkikai buvo grąžinti bei parduoti už rinkos kainą (1 t., 69, 83, 91, 99, 111, 134, 169, 179 b. l.). Apeliantas neteikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų, paneigiančių teismo nustatytą aplinkybę, kad ieškovas, grąžinęs lizingo bendrovei vilkikus, iki kreipimosi į teismą dienos nevykdė jokių ūkinių operacijų (CPK 178 str., 306 str. 3 d., 314 str.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje ieškovas buvo nurodęs, kad atsakovas administracijos vadovas privalėjo kreiptis į teismą iš karto po 2008-12-31 balanso sudarymo, kai jos skolos jau buvo 854 986 Lt didesnės nei turimas turtas ir ji būtų galėjusi bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Toks argumentas taip pat nepaneigia teismo padarytų išvadų pagrįstumo, nes, kaip minėta, į teismą inicijuojant bankroto bylą buvo kreiptasis, kaip teigiama atsiliepime į skundą, 2009-01-26, o bylos duomenys patvirtinta, kad 2008-12-31 balansas buvo patvirtintas 2009-01-31 protokolu Nr. 1 (1 t., 30 b. l.).

35Apibendrindama tai, kas pasakyta aukščiau, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovas neįrodė atsakovo M. V. neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą, o bylos duomenys patvirtina, kad tik 2008 m. gruodžio – 2009 m. sausio mėn. lizingo bendrovei susigrąžinus iš ieškovo brangias transporto priemones, nutraukus lizingo sutartis, susidarė didžiulis nuostolis, bendrovė tapo nebepajėgi vykdyti veiklos, o į teismą dėl bankroto bylos kreiptasi 2009-01-26 (ĮBĮ 8 str. 1 d.).

36Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose, nes ieškovo cituojamose kasacinio teismo bylose, kuriose buvo nustatytas vadovo nesąžiningumas, tos įmonės veiklos nebevykdė keletą metų, o skolos atsirado joms jau esant nemokioms, taigi kasacinio teismo ir šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

37Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnis nustato pareigą administracijos vadovui sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, jei bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo. Šio įstatymo 38 straipsnis nustato reikalavimus bendrovės įstatiniam kapitalui, o 3 dalis įtvirtina, kad jei nuosavas kapitalas yra mažesnis nei ½ dalis įstatinio kapitalo, būtina priimti vieną iš sprendimų nurodytų šio įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Kaip teigia apeliantas, to neneigia ir atsakovai atsiliepdami į jo skundą, – pagal 2008-12-31 balansą įmonės nuosavas kapitalas buvo mažesnis 854 986 Lt. Tačiau, kaip minėta, teismas teisingai sprendė, kad nebuvo neteisėtai uždelsta bendrovei inicijuoti bankroto bylą, paaiškėjus minėtai situacijai, o apeliantas to nepaneigė (CPK 185 str.).

38Kaip minėta, atsakovė I. V. buvo bendrovės akcininkė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui. Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės ir priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nors apeliantas prašo panaikinti visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, įskaitant ir, jo teigimu, solidarios atsakovės I. V. (akcininkės) atžvilgiu, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas dėl jos, kaip akcininkės, sąžiningo elgesio ir atitinkamai ne solidarios, o subsidiarios atsakomybės netaikymo (CK 2.50 str. 3 d.). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios atsakovės atžvilgiu yra priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas (CPK 263 str. 1 d., 320, 329, 330 str.).

39Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors apeliantas prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų solidariai, tačiau, kaip jau minėta, CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio 7 dalies, ĮBĮ 8 straipsnio dalies normos nenumato solidariosios atsakomybės (CK 6.6 str.).

40Remdamasi aukščiau nustatytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas aplinkybes, reikšmingas ginčui išspręsti, tinkamai nustatė, išaiškino ir pritaikė aktualias proceso, materialiosios teisės normas bei, atmesdamas ieškovo BUAB „Profitus“ ieškinio reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

41Atsakovai M. V. ir I. V. prašo skirti ieškovo BUAB „Profitus“ bankroto administratoriui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis, teigdami, jog apeliacinio proceso inicijavimu nepagrįstai yra vilkinamas bankroto procesas ir didinama administravimo išlaidų sąmata bei prašo apie tai informuoti Bankroto departamentą. Šis atsakovų prašymas netenkinamas. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo proceso teisėmis paskirti yra nustatytos būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas, jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą.

42Kaip žinia, teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str. 1 d.), o šis konstitucinis principas yra detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga konstatuoja, kad iš tiesų ieškovo bankroto administratorius naudojasi profesionalia teisine pagalba ir, kaip nustatyta, pateikė nepagrįstą ieškinį, o nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu – apeliacinį skundą. Tačiau byloje nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog nenustatytas pakankamas pagrindas spręsti dėl ieškovo bankroto administratoriaus piktnaudžiavimo proceso teisėmis.

43Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

44Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi pagal UAB... 6. Ieškovas BUAB „Profitus“ 2011-09-05 kreipėsi į teismą su ieškiniu... 7. Tvirtino, kad bendrovės vadovo, akcininkės nevykdymas pareigos kreiptis į... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nustatė, kad pagal 2009-02-28 balanso duomenis bendrovė turėjo turto... 11. Nurodė, kad sprendžiant dėl atsakovo M. V. kaip buvusio administracijos... 12. Įvertinęs ieškovo vykdytos veiklos specifiką (tarptautiniai pervežimai),... 13. Spręsdamas dėl atsakovės I. V. kaip akcininkės civilinės atsakomybės... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Profitus“ prašo panaikinti teismo... 16. Atsakovai M. V. ir I. V. atsiliepimu prašo skundą atmesti ir teismo... 17. 1. Teismas teisingai sprendė, kad UAB „Profitus“ nemokumas buvo sąlygotas... 18. 2. Teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo neleistino delsimo kreiptis į... 19. 3. Teismas teisingai nustatė, kad visi pagrindiniai bendrovės kreditoriai... 20. 4. Apeliantas neteisingai teigia, kad atsakovų prievolė atlyginti bendrovei... 21. 5. Administratoriui turi būti skirta 10 000 Lt bauda už piktnaudžiavimą... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Apeliacinis skundas atmestinas.... 24. Kaip žinoma, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo... 25. Kaip minėta, byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo ir akcininkės... 26. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ieškovas BUAB ,,Profitus“, kaip... 27. Aukščiau nustatyta, kad bankroto byla UAB „Profitus“ buvo iškelta teismo... 28. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės... 29. Pirmiausiai pažymėtina, kad iš tiesų, kaip teigia apeliantas, dėl bankroto... 30. Minėtos faktinės aplinkybės, nagrinėtinos atsižvelgiant į tai, kad... 31. Iš tiesų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog priežastys, dėl kurių... 32. Apeliantas tvirtina, kad teismas nepaneigė jo nurodytų aplinkybių, jog... 33. Dėl paminėto, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo... 34. Bylos medžiaga patvirtina teismo ir atsakovų atsiliepimo į apeliacinį... 35. Apibendrindama tai, kas pasakyta aukščiau, teisėjų kolegija sutinka su... 36. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas... 37. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad Akcinių bendrovių įstatymo 24... 38. Kaip minėta, atsakovė I. V. buvo bendrovės akcininkė. Pirmosios instancijos... 39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors apeliantas prašė priteisti... 40. Remdamasi aukščiau nustatytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 41. Atsakovai M. V. ir I. V. prašo skirti ieškovo BUAB „Profitus“ bankroto... 42. Kaip žinia, teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė... 43. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 44. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti...