Byla 2A-2557-221/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo viešoji įstaiga Kauno „Žalgirio“ rėmėjas

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4834-775/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Optimalus turto valdymas“ ieškinį atsakovėms V. K. ir A. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo viešoji įstaiga Kauno „Žalgirio“ rėmėjas.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovės BUAB „Optimalus turto valdymas“ administratorius UAB „Valeksa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 3–6), kurį papildęs (1 t., b. l. 83–86) prašo pripažinti negaliojančiomis 2013 m. birželio 10 d. tarp ieškovės ir atsakovės V. K. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, 2013 m. birželio 10 d. sudarytą susitarimą dėl įskaitymo, 2013 m. rugpjūčio 5 d. tarp atsakovių V. K. ir A. M. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, taikyti restituciją, grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki neteisėto sandorio sudarymo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad UAB „Optimalus turto valdymas“ 2013 m. rugpjūčio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Valeksa“. 2012 m. lapkričio 8 d. atsakovė V. K., tuo metu ėjusi įmonės direktorės pareigas, ir ieškovė sudarė paskolos sutartį – įmonei suteikta 9 000 Lt paskola, ji turėjo būti grąžinta ir palūkanos sumokėtos iki 2013 m. lapkričio 8 d. 2013 m. birželio 10 d. ieškovė ir V. K. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį – ieškovė atsakovei už 9 315,36 Lt sumą perleido 94 169,61 Lt reikalavimo teisę į VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas. Tą pačią dieną šalys sudarė susitarimą dėl įskaitymo. 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovė V. K. už 9 315,36 Lt perleido 94 169,61 Lt reikalavimo teisę į VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas atsakovei A. M.. Atsiskaitant su kreditoriumi, su kuriuo atsiskaitymo terminas dar nebuvo pradelstas, ir perleidžiant dešimt kartų didesnę reikalavimo teisę nei įmonės skola, buvo sumažintas ieškovės turtas ir šiurkščiai pažeisti įmonės kreditorių interesai. Visi išvardinti sandoriai pažeidė visų ieškovės kreditorių interesus, kadangi reikšmingai sumažino įmonės planuojamas gauti pajamas. Sandorių sudarymo metu, ieškovė jau buvo nemoki. Atsakovė V. K. sudarydama sandorius, buvo nesąžininga. Kitų kreditorių interesai taip pat buvo pažeisti ir atlikus įskaitymą, nes ginčijamu sandoriu buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui. V. K. nesąžiningumą rodo ir tai, jog iki 2013 m. balandžio 9 d. ji buvo įmonės direktorė, todėl turėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį, tačiau vis tiek sudarė ieškovės kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius, be to, pasirašius 2013 m. birželio 10 d. reikalavimų perleidimo sutartį V. K. net nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys reikalavimo teisę, kuri buvo perleista. Atsakovė A. M. taip pat negali būti laikoma sąžininga reikalavimo teisės įgijėja – ji dirbo UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ teisininke, tiek šią bendrovę, tiek ieškovę siejo tie patys akcininkai, be to, atsižvelgiant į A. M. išsilavinimą, ji turėjo gerai suvokti aplinkybes, susijusias su sandorio sudarymu, ji turėjo pasidomėti sandoriu, kurio pagrindu reikalavimo teisę įgijo ankstesnis savininkas, turėjo pasidomėti, ar pradinis kreditorius – ieškovė – iš viso turėjo teisę perleisti reikalavimą. Ginčijamo sandorio metu Kauno apygardos teisme jau buvo nagrinėjama byla dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsakovė A. M. taip pat negalėjo nesuvokti, kad reikalavimą įgyja už beveik 10 kartų mažesnę kainą. Sudarius ginčijamą reikalavimo perleidimo sandorį atsakovei A. M. taip pat nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys reikalavimo teisę. Atsakovių sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis yra naikintina kaip sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.

6Atsakovė V. K. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 42–46).

7Nurodė, kad nagrinėjamu atveju jos nesąžiningumas negali būti preziumuojamas, kadangi sandorių sudarymo metu atsakovė nebebuvo ieškovės vadovė. Todėl nei ieškovės finansinės padėties, nei santykių su kreditoriais atsakovė nežinojo. Reikalavimo teisių perleidimo kaina buvo nustatyta bendru šalių susitarimu, laisva valia, ieškovė atsakovei patvirtino, kad ieškovė turi teisę sudaryti šią sutartį. Šalių atliktas įskaitymas neprieštaravo teisės aktams ir buvo naudingas ieškovei, nes sumažėjo jos įsiskolinimų apimtis. Ginčijamas įskaitymas atliktas dar iki įsiteisėjant nutarčiai dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsakovės nuomone, ieškovė neturi teisės ginčyti tarp atsakovių sudaryto sandorio, kadangi prievoliniai santykiai sieja tik ieškovę ir atsakovę V. K., ieškovė negali būti laikoma atsakovės A. M. kreditore, kadangi ieškovė neturi jos atžvilgiu jokių turtinių reikalavimų, kylančių sandorio ar įstatymų pagrindu.

8Atsakovė A. M. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 57–59).

9Nurodė, kad ji nėra ieškovės skolininkė, o CK 6.66 straipsnis numato, jog kreditorius gali ginčyti tik skolininko, o ne trečiųjų asmenų sudarytus sandorius, todėl ieškovė negali ginčyti tarp atsakovių sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties. Siekdama restitucijos, ieškovė privalo įrodyti atsakovės nesąžiningumą, jo negali preziumuoti, nes atsakovė nėra ieškovo skolininkė. Atsakovė už reikalavimo teisę sumokėjo pagrįstą ir teisingą kainą, kadangi ir ankstesnis savininkas už tokią kainą reikalavimo teisę buvo įgijęs iš ieškovės. Atsakovė V. K. atsakovei A. M. patvirtino, kad sudaromas susitarimas nepažeidžia jokių teisės aktų ar sandorių. Ieškovės argumentai dėl nepagrįstai mažos reikalavimo teisės perleidimo kainos atmestini, kadangi skola perleidimo metu jau buvo pradelsta, todėl jos išieškojimui reikalingos papildomos išlaidos, pardavinėti skolas ne už nominalią jų kainą yra įprasta verslo praktika. Sudarydama ginčijamą sandorį atsakovė veikė kaip privatus asmuo, o ne kokios nors įmonės atstovė ar verslininkė, todėl jai neturi būti taikomi aukštesni nei paprastam asmeniui standartai. Sandorio sudarymo metu ieškovei bankroto byla dar nebuvo iškelta, o taip pat atsakovė neturėjo pareigos domėtis pirminio kreditoriaus finansine padėtimi, nes tai pažeistų ne tik sąžiningumo ir protingumo principus, bet ir būtų reikalavimas atskleisti vidinę įmonės informaciją.

10Trečiasis asmuo VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 65–67).

11Nurodė, kad atsakovės V. K. nesąžiningumas negali būti preziumuojamas dėl to, kad reikalavimo teisė jai buvo perleista už 10 kartų mažesnę kainą – sutarties sudarymo laikotarpiu žiniasklaidos priemonės skelbė apie itin sudėtingą trečiojo asmens finansinę padėtį, todėl sandorio šalims galėjo susidaryti įspūdis, jog sumokėti 94 169,61 Lt sumą greitu metu trečiasis asmuo negalės. Net ir pagerėjus trečiojo asmens finansinei būklei skola nebūtų padengta, nes trečiasis asmuo turi ne vieną kreditorių. Be to, finansiniuose santykiuose reikalavimo teisė yra perleidžiama už sumą, ženkliai mažesnę nei jos vertė, ieškovė vertina tik skaitinę trečiojo asmens skolos išraišką, aritmetinį kainos ir skolos santykį, neįvertindamas sutarčių sudarymo metu egzistavusių aplinkybių, šalių elgesio ir situacijos suvokimo, faktinių galimybių grąžinti skolą. Sutarties laisvės principas civilinių teisinių santykių dalyviams leidžia laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė V. K. sudarydama sandorius, su ieškove elgėsi nesąžiningai. Atsakovė galėjo suprasti, kad ieškovė pasiūlė perduoti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį nesuėjus skolos terminui, siekiant pagerinti ieškovės finansinę padėtį. Pažymėjo, kad ieškovė neturi teisės ginčyti tarp atsakovių sudarytos sutarties CK 6.66 straipsnio pagrindu, ieškovė į atsakovę A. M. neturi jokių reikalavimo teisių.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (2 t., b. l. 4–10) patikslintą ieškinį tenkino; pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. birželio 10 d. tarp ieškovės BUAB „Optimalus turto valdymas“ ir atsakovės V. K. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 2013 m. birželio 10 d. susitarimą dėl įskaitymo; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. rugpjūčio 5 d. tarp atsakovės V. K. ir atsakovės A. M. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį; taikė restituciją ir grąžino ieškovei BUAB „Optimalus turto valdymas“ perleistą reikalavimo teisę į VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas 94 169,61 Lt; įpareigojo V. K. grąžinti A. M. 9 000 Lt; priteisė iš atsakovių po 3 250 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovių valstybei po 372,04 Lt žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

14Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taikomas specialusis įstatymas – Įmonių bankroto įstatymas. Bankroto administratorius atstovauja ir įmonės, ir jos kreditorių interesus. Teismas nustatė, kad UAB „Optimalus turto valdymas“ bankroto byla iškelta 2013 m. rugpjūčio 23 d., todėl konstatavo, jog ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. 2013 m. birželio 10 d. ieškovė sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove – buvusia bendrovės direktore V. K., buvo nemoki, turėjo rimtų finansinių sunkumų ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, nepaisant to, kad ginčijamų sandorių metu bankroto byla įmonei dar nebuvo iškelta, tačiau teismas sprendė, kad tuo metu įmonė faktiškai jau buvo nemoki. Vėliau, 2013 m. rugpjūčio 28 d. ieškovei iškėlus bankroto bylą, buvo konstatuotas ir kvalifikuotas teisinis nemokumas, sudarantis pagrindą pradėti nemokumo procedūras. Taigi, būdama nemokumo situacijoje, akivaizdžiai gresiant bankrotui, nesant galimybės patenkinti visų savo kreditorių reikalavimų, ginčijamais sandoriais ieškovė patenkino tik vienos kreditorės V. K. reikalavimus, atsiskaitydama su šia kreditore, t. y. padengdama 9 000 Lt įsiskolinimą jai perleidžiamu reikalavimu į skolininkę VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir taip sumažindama ieškovės galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teismo vertinimu, abi šalys, pasirašydamos aktą, konstatavo, kad pasibaigė jų tarpusavio teisės ir pareigos dėl atitinkamų skolų. Teismas darė išvadą, kad atsakovei V. K. išskirtinai kaip ieškovės buvusiai direktorei, buvo pasiūlytas sandoris, naudingas būtent jai, o ne įmonei, todėl tai leidžia pagrįstai manyti, kad abi šalys veikė suderintai ir akivaizdžiai nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai pažeidė kitų kreditorių ir įmonės interesus, nes dėl sudarytų sandorių ieškovės turto vertė labai sumažėjo. Todėl konstatavo, kad nurodyti faktai ir aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąlyga – kreditorių interesų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų ir įrodymų, kad skolininkė privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad atsakovė V. K. nebuvo apdairi, siekė naudos sau, todėl sudarydama sandorį buvo nesąžininga. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovė A. M. taip pat negali būti laikoma sąžininga perleistos reikalavimo teisės įgijėja. Teismas atkreipė dėmesį, kad sudarant sandorius tiek su V. K., tiek su A. M., jos nereikalavo ir joms nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys perleidžiamą reikalavimo teisę (CK 6.104 straipsnis). Tokiu būdu, susidaro įspūdis, jog šiais sandoriais sąmoningai buvo siekiama, kad minėtas reikalavimas atsidurtų pas tokį asmenį, kuris nekeltų skolos išieškojimo klausimo. Teismo vertinimu, reikalavimo perleidimas nepraėjus ir porai mėnesių, rodo šalių siekį apsunkinti galimą ieškovės pažeistų teisių gynybą. Byloje konstatavus visas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, teismas pripažino negaliojančiais 2013 m. birželio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sandorį ir susitarimą dėl įskaitymo. Nustačius, kad A. M. nebuvo sąžininga reikalavimo teisės įgijėja, teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sandorį pripažino negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pripažinęs sandorius negaliojančiais, teismas taikė restituciją. Patenkinęs ieškinį, iš atsakovių ieškovei ir valstybei priteisė lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.

15I. A. skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 19–26) atsakovė A. M. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

17Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

181. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju neįrodytos visos būtinos sąlygos sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų jame nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu

192. Pirmosios instancijos teismas neįrodė apeliantės nesąžiningumo. Apeliantės darbinės pareigos niekaip negali būti susijusios su ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis. Apeliantė, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė ne kaip verslininkė ar kurios nors įmonės atstovė, o kaip paprastas asmuo, todėl apeliantei neturi būti taikomi aukštesni nei paprastam asmeniui standartai. Apeliantė buvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, gavo atsakovės V. K. garantijas, kad ji turi teisę sudaryti sutartį, vykdyti visas sutartyje numatytas prievoles, taip pat, kad sutarties sudarymas ir vykdymas nepažeidžia jokio atsakovei V. K. taikytino teisės akto ar sudarytų susitarimų. Be to, sudarydama ginčijamą sandorį, apeliantė neturėjo jokio pagrindo ir jokios pareigos domėtis ieškovės kreditoriais ir jų interesais, kadangi apeliantė neturi jokių sutartinių ar įstatyminių pareigų ieškovės atžvilgiu. Ginčijamo sandorio tarp atsakovių sudarymo metu bankroto byla ieškovei dar nebuvo iškelta, be to, apeliantė sudarė sandorį ir įgijo turtą ne iš ieškovės, o iš V. K.. Apeliantė už įsigyjamą turtą mokėjo sąžiningą ir pagrįstą kainą, t. y. nemokėjo už jį mažiau, nei turtą vertino ieškovė, kaip pradinis pardavėjas, ir atsakovė V. K., t. y. ji sumokėjo 9 315,36 Lt. Faktas, kad reikalavimo teisių įsigijimo kaina buvo beveik 10 kartų mažesnė už skolą, reiškia ne atsakovių nesąžiningumą, o sudėtingą įstaigos finansinę padėtį. Egzistuoja įprasta praktika skolas pardavinėti su nuolaida, o ne už jų nominalią kainą.

203. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįrodė atsakovės V. K. nesąžiningumo. Apeliantės nuomone, sutartyse nustatyta kaina už reikalavimo teisių perleidimą yra sąžininga ir protinga, atitinkanti visų šalių interesus. Ginčijamo susitarimo dėl įskaitymo sudarymo metu atsakovė V. K., kaip ieškovės kreditorė, teisėtai naudojosi jai įstatymo suteikta teisių gynimo priemone. Įstatymas nedraudžia įskaityti kreditoriaus reikalavimo, nesuėjus jo grąžinimo terminui. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė V. K. jau seniai nebebuvo ieškovės vadove, ji ieškovės atžvilgiu neturėjo jokių fiduciarinių pareigų. Reikalavimo teisių perleidimo kaina buvo nustatyta bendru ieškovės ir atsakovės sutarimu.

214. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises. Ieškovės ir atsakovės V. K. sudaryta 2013 m. birželio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis nepažeidžia ieškovės kreditorių interesų, kadangi sandoris yra atlygintinis, atsakovė V. K. su ieškove pagal sutartį visiškai atsiskaitė, t. y šalys įskaitė vienarūšius priešpriešinius tarpusavio įsipareigojimus, tokiu būdu sumažinant ieškovės kreditorinių įsiskolinimų apimtį. Sandorio kaina yra adekvati, atitinkanti rinkos kainą. Nors teigiama, kad ginčijamų sandorių kaina neatitiko rinkos kainos, ieškovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kokia būtų tikroji perleisto reikalavimo rinkos vertė, remiasi vien tik savo subjektyviais vertinimais, kad ji, nepriklausomai nuo aplinkybių, turi atitikti skolos dydį, ir deklaratyviais teiginiais, kad trečiasis asmuo negali bankrutuoti vien dėl savo „Žalgirio“ vardo.

225. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė maksimalius ieškovės reikalaujamų atlyginti išlaidų advokatai pagalbai dydžius ir tokio sprendimo nemotyvavo. Apeliantės nuomone, byla yra nesudėtinga, tipinė įmonių bankroto procedūrose, naudoti šabloniniai argumentai, bendri visiems atvejams tokio pobūdžio bylose, todėl abejotina, ar ieškovės atstovas sugaišo jo nurodytą laiką, surašant ieškinį, patikslintą ieškinį ir kitus argumentus. Atlygintinos ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti turi būti mažinamos iki mažiausios galimos sumos.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 35–38) ieškovė BUAB „Optimalus turto valdymas“, atstovaujama advokato Laimono Šilerio, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

24Nurodė, kad apeliantės argumentas, jog jos darbinės pareigos niekaip negali būti susijusios su ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis yra nepagrįstas. Apeliantei turėjo būti taikomi aukštesni reikalavimai. Visų pirma, reikalavimo teisės perleidimas savaime yra specifinis sandoris. Pati apeliantė nurodo, kad tai (skolų pardavinėjimas) yra įprasta verslo praktika. Paprastas pilietis, siekdamas sudaryti eilinį (buitinį-ūkinį) sandorį, niekuomet nepirktų kreditorinio reikalavimo, nes tokia veiklos rūšis jam nėra pažįstama. Tuo tarpu asmuo, kuris turi tikslą gauti pelno, užsiimant vienokiu ar kitokiu verslu, sąmoningai pasirenka jam priimtiniausią verslo rūšį, t. y. tokią, kurioje jis turi patirties, atitinkamą išsilavinimą, mato perspektyvą, didesnes galimybes ar pan. Ginčo atveju, asmuo, kuris už 9 315,36 Lt perka 94 169,61 Lt vertės piniginį reikalavimą, ne tik, kad turi verslo interesų, bet ir suvokia visas su tokiu sandoriu susijusias aplinkybes. Jis turi suvokti, kad jam pačiam su papildomomis išlaidomis bei konkrečiais teisiniais veiksmais reikės išsireikalauti iš skolininko beveik 100 000 Lt, o taip pat nuspėti, jog iš šio sandorio jis turės naudos. Kitu atveju, toks sandoris apskritai nebūtų sudaromas. Be to už reikalavimą sumokėta suma – 9 315, 36 Lt, nėra laikytina menka nei fiziniam, nei nedideliam juridiniam asmeniui. Apeliantė dirbo AB Ūkio banko investicinės grupės teisininke, kas neginčijamai įrodo jos teisinį išsilavinimą. Tai, kad apeliantė suvokė visą situaciją ir tai, jog sandoriu tikrai kenkia konkrečiai ieškovei, įrodo faktas, jog bendrovė Ūkio banko investicinė grupė siejama su V. R., kurio valdomos įmonės buvo pagrindinės krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“ (skolininko, į kurį nukreiptą reikalavimą apeliantė pirko) rėmėjos, todėl, kaip teisingai nustatyta sprendime, apeliantė gerai suvokė aplinkybes, susijusias su sudaromu sandoriu. Apeliantė tikrai žinojo ieškovės finansinę padėtį, o su atsakove V. K., iš kurios ir pirko reikalavimą, dirbo viename pastate. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sąžiningu gali būti laikoma ta šalis (įgijėjas), kuris jam prieinamomis priemonėmis (apeliantės suinteresuotų pažįstamų ratas, susijusios įmonės, pažįstama teisės perleidėja, žinanti ieškovės finansinę padėtį) domėjosi, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi įsipareigojimų, ar sandoriu nesiekiama nuslėpti tam tikrų aplinkybių, ar juo nebus pažeisti kitų kreditorių interesai ir kt. Jei apeliantė iš sandorio siekė pasipelnyti, sudarė jį tikėdamasi atgauti skolą, ji automatiškai pripažįsta, jog nesilaikė jai taikytino reikalavimo aktyviai veikti, domėtis ir aiškintis visas aplinkybes bei sandorio sudarymo tikslus iš sutarties kontrahento pusės, sandorio pasekmes ir pan. Toks neveikimas ar nesidomėjimas vertinamas, kaip nesąžiningumas, to pasekmėje neginčijamai egzistuoja apeliantės nesąžiningumas CK 6.66 straipsnio prasme. Kaip sprendime yra nurodyta, apeliantės nesąžiningumą įrodo ir tai, jog sudarant sandorius su atsakove V. K., tiek V. K. sudarant sandorį su ieškove, atsakovės nereikalavo ir joms nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys perleidžiamą reikalavimo teisę, kaip tai numato CK 6.104 straipsnis. Susidaro įspūdis, jog šiais sandoriais sąmoningai buvo siekiama, jog minėtas reikalavimas atsidurtų pas kuo tolimesnį, tačiau pakankamai susijusį, kad jis suvoktų situaciją, asmenį, kuris iš viso nekeltų skolos išieškojimo klausimo, ir toks reikalavimo perleidimas nepraėjus ir porai mėnesių, rodo šalių siekį apsunkinti galimą ieškovės pažeistų teisių gynybą. Taip pat atmestini apeliantės argumentai apie tai, jog faktas, kad reikalavimo teisių įsigijimo kaina buvo beveik 10 kartų mažesnė už skolą, reiškia ne atsakovių nesąžiningumą, o sudėtingą įstaigos finansinę padėtį. Faktą, kad skola yra susigrąžintina, įrodo tai, jog VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas veikla yra susijusi su viešojo intereso tenkinimu – krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“ veikla, todėl šios įstaigos pabaiga iš esmės reikštų ir paties krepšinio klubo pabaigą. Nors krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“ finansinė padėtis jau daugelį metų yra sudėtinga, tačiau klubas iki šiol egzistuoja ir mažai tikėtina, kad jo veikla būtų nutraukta. Apeliantės paaiškinimai, kad reikalavimo teisių įsigijimo tikslas buvo atgauti skolą, tačiau nebuvo tikėtasi atgauti skolos visa apimtimi, todėl reikalavimo teisė į ją pirkta su reikšminga nuolaida bei tai, kad teisminis skolos išieškojimas visada yra susijęs su papildomomis išlaidomis, apeliantės tikslas pirmiausiai yra dėl skolos grąžinimo susitarti taikiu būdu, nesikreipiant į teismą, yra banalūs bei deklaratyvaus pobūdžio, niekuo nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi faktinės aplinkybės leidžia spręsti priešingai – turėtas ne skolos išieškojimo tikslas, o skolos neišieškojimo tikslas, ir tai teisingai pažymėta skundžiamame sprendime. Apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi. Nėra suprantama, ko konkrečiai siekė apeliantė sudarydama sandorį, nes ji pati teigia, kad nesitikėjo finansinės naudos, tačiau iš viso abejojo skolos atgavimo galimybe. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantė net neplanavo atgauti skolos ir taip 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidė visų ieškovės kreditorių interesus, kadangi reikšmingai sumažino įmonės planuojamas gauti pajamas, kurios galėtų būti panaudotos įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Pažymėjo, kad juridinio asmens padėtis, kai jis tampa nemokus ir atsiranda stadijoje, kai jam keltina bankroto byla, susiklosto per ilgą laikotarpį – atsiranda eilė pradelstų skolų, kreditoriai kreipiasi dėl išieškojimo, subjektas tampa nemokus visais atžvilgiais. Atsakovė V. K. ieškovės direktore buvo iki 2013 m. balandžio 9 d., tuo tarpu bankroto byla ieškovei iškelta 2013 m. rugpjūčio 28 d. Todėl darytina išvada, kad V. K. puikiai žinojo ieškovės finansinę padėtį ir apeliantės teiginys, neva ginčijamų sandorių sudarymo metu V. K. jau seniai nebebuvo ieškovės vadove, yra paremtas elementariu neigimo principu. V. K. žinojo visas aplinkybes, susijusias su sandoriais (tiek pirmuoju, tiek antruoju perleidimu bei įskaitymu), ir žinant jos dvejopą ryšį su apeliante, yra neginčytina, jog ir V. K. apie sandorį bei jo priežastis ir būsimą poveikį ieškovei žinojo pakankamai, kad veiktų tyčia ir suvokdama, jog sudaro niekinį sandorį ir juo kenkia ieškovei ir jos kreditoriams. Nepaisant to, kad ginčijamu sandoriu sudarymo metu bankroto byla ieškovei dar nebuvo iškelta, akivaizdu, kad tuo metu įmonė faktiškai jau buvo nemoki. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti tuomet, kai paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Apeliantės teiginys, kad ginčijamų sandorių kaina neatitiko rinkos kainos, yra paremtas neigimo principu. Būtent atsižvelgiant į realias galimybes susigrąžinti skolą, įstaigos absoliutaus nemokumo nebuvimo faktą bei ateityje neabejotinai galimo skolininko galimybių skolą sumokėti, ir buvo konstatuota tai, jog skola yra realiai išieškotina.

25Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 40–44) atsakovė V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

26Nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju yra neįrodytos visos būtinos sąlygos sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovės V. K. nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį ir 5 dalį. Atsakovės nuomone, tiek 2013 m. birželio 10 d., tiek 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyse nustatyta kaina už reikalavimo teisių perleidimą yra sąžininga ir protinga, atitinkanti visų šalių interesus. Nepaisant to, kad ginčijamu 2013 m. birželio 10 d. susitarimu buvo įskaitytas atsakovės V. K. reikalavimas ieškovei pagal paskolos sutartį, kurios grąžinimo terminas dar nesuėjęs, toks įskaitymas negali būti laikomas pažeidžiančiu kreditorių interesus ir neteisėtu. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė jau seniai nebebuvo ieškovės vadove, ji ieškovės atžvilgiu neturėjo jokių fiduciarinių pareigų. Net jeigu atsakovei ieškovės finansinė padėtis žinoma, tai neturi įtakos susitarimo dėl įskaitymo teisėtumui, kadangi skolininkui tapus nemokiam kreditorius turi teisę įskaityti skolininko reikalavimus. Reikalavimo teisių perleidimo kaina buvo nustatyta bendru ieškovės ir atsakovės V. K. sutarimu, laisva valia. Atsakovės nuomone, 2013 m. birželio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis nepažeidžia ieškovės kreditorių interesų, kadangi sandoris atlygintinis, atsakovė su ieškove atsiskaitė, sandorio kaina yra adekvati, atitinkanti rinkos kainą. Ieškovės teiginys, kad reikalavimo teisės į įstaigos skolą buvo perleistos už neproporcingai mažą kainą palyginus su gaunama nauda, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimo teisių į įstaigos skolą perleidimo kaina negali būti nustatoma pagal skolos nominalią vertę, t. y. 94 169,61 Lt. Ieškovė vertina tik skaitinę skolos išraišką, tačiau neanalizuoja faktinių galimybių susigrąžinti skolą, įstaigos mokumo, pajėgumo skolą sumokėti ir pan. Nors teigiama, kad ginčijamų sandorių kaina neatitiko rinkos kainos, ieškovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kokia būtų tikroji perleisto reikalavimo rinkos vertė. Trečiojo asmens finansinė būklė sunki, todėl reikalavimo teisių į skolą pardavimo vertė negali sutapti su skolos dydžiu, toks sprendimas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo kriterijų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje. Be to, teismas nepagrįstai priteisė maksimalius ieškovės reikalaujamų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydžius ir tokio sprendimo nemotyvavo. Nagrinėjama byla yra nesudėtinga, tipinė įmonių bankroto procedūrose, naudoti šabloniniai argumentai, bendri visiems atvejams tokio pobūdžio bylose, todėl abejotina, ar ieškovės atstovas sugaišo jo nurodytą laiką surašant ieškinį ir patikslintą ieškinį bei kitus argumentus.

27Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 31–34) trečiasis asmuo VšĮ Kauno „Žalgirio“ klubas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4834-775/2014 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas.

28Nurodė, kad su apeliaciniu skundu, jame išdėstytais prašymais ir jų motyvais sutinka, mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas. Sutinka su apeliantės teiginiu, kad ji yra nesusijusi su sudarytu ginčijamu sandoriu. Apeliantė, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė ne kaip verslininkė ar kurios nors įmonės atstovė, o kaip fizinis asmuo, todėl jai neturi būti taikomi aukštesni nei bonus pater familias standartai. Apeliantė buvo pakankamai rūpestinga ir apdairi bei gavo iš atsakovės V. K. visas garantijas. Taip pat sutinkame su apeliantės argumentu, kad ji neprivalėjo domėtis ieškovės teisiniu statusu, ar bendrovei yra keliama bankroto byla. Ginčijamo sandorio tarp atsakovių sudarymo metu bankroto byla ieškovei dar nebuvo iškelta. Apeliantė teisingai nurodo, kad ji reikalavimo teises į trečiąjį asmenį iš atsakovės V. K. įgijo už tokią pačią kainą, už kokią šias teises buvo įgijusi V. K. iš ieškovės, t. y. už 9 315,36 Lt. Taigi, apeliantė už įsigyjamą turtą mokėjo sąžiningą ir pagrįstą kainą, t. y. nemokėjo už jį mažiau, nei turtą vertino ieškovė, kaip pradinė pardavėja ir atsakovė V. K.. Pažymėjo, kad apeliantė už perleistą reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas sumokėjo atsakovei V. K. 9 315,36 Lt, tačiau teismas, taikydamas restituciją, nepagrįstai įpareigojo atsakovę V. K. grąžinti apeliantei 9 000 Lt, t. y. 315,36 Lt mažiau, nei priklauso. Ieškovė taip pat neįrodė ir atsakovės V. K. nesąžiningumo. Žiniasklaidos priemonėms skelbiant informaciją apie trečiojo asmens sunkią finansinę padėtį, ieškovė galimai manė, kad reikalavimo teisės perleidimas tenkintų ieškovės interesus labiau, nei delsimas, laukiant, kol trečiasis asmuo įvykdys prievolę. Be to, finansiniuose santykiuose neretais atvejais, reikalavimo teisė yra perleidžiama už sumą, ženkliai mažesnę nei jos vertė, kadangi reikalavimo perleidėjui sutarties sudarymo momentu yra reikalinga ši pinigų suma, o įgijėjas reikalavimo teisę įsigyja investavimo tikslais, prisiimdamas riziką. Nors atsakovei V. K. ieškovės finansinė padėtis galėjo būti žinoma, tačiau, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, tai neturi įtakos susitarimo dėl įskaitymo teisėtumui, kadangi, vadovaujantis CK 6.140 straipsniu, skolininkui tapus nemokiam, kreditorius turi teisę įskaityti skolininko reikalavimus. Sandoris tarp šalių sudarytas laisva valia, nepažeidžiant imperatyvių įstatymų normų. Be to, ieškovė pareiškime dėl ieškinio pagrindo pakeitimo nereiškė reikalavimo dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties tarp atsakovių pripažinimo negaliojančia. Kadangi teismas ginčijamu sprendimu minėtą sutartį pripažino negaliojančia, šis teismo veiksmas vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

29IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

31Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 8 d. sutartimi atsakovė V. K. ieškovei UAB „Optimalus turto valdymas“ suteikė 9 000 Lt paskolą, kurią įmonė įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. lapkričio 8 d. (1 t., b. l. 7–8). 2013 m. birželio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovė už 9 315,36 Lt atsakovei V. K. perleido reikalavimo teisę į 94 169,61 Lt reikalavimą VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas atžvilgiu (1 t., b. l. 9–10). Tos pačios dienos susitarimu dėl įskaitymo šalys įskaitė paskolos sutarties pagrindu atsiradusį įsiskolinimą 9 315,36 Lt sumai ir už reikalavimo teisės perdavimą mokėtiną 9 315,36 Lt sumą kaip vienarūšius priešpriešinius reikalavimus (1 t., b. l. 13). Atsakovė V. K. 94 169,61 Lt reikalavimą VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas atžvilgiu už 9 315,36 Lt kainą 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido atsakovei A. M. (1 t., b. l. 11–12). Ieškovė BUAB „Optimalus turto valdymas“ ginčijo ieškovės ir atsakovės V. K. sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu; pripažinus juos negaliojančiais, prašė pripažinti negaliojančiu ir tarp atsakovių 2013 m. rugpjūčio 5 d. sudarytą reikalavimų perleidimo sandorį negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis, 4.48 straipsnis).

32Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tokio ieškinio tikslas ir paskirtis yra kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų gynimas nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, sumažina savo mokumą, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą ar turtines teises kitiems asmenims, ir tuo sumažina galimybę kreditoriui gauti visišką jo reikalavimo patenkinimą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

33Pirmosios instancijos teismas bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį tenkino, sprendė, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos ieškovės ir atsakovės V. K. sudarytai reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai ir susitarimui dėl įskaitymo pripažinti negaliojančiais, o juo pripažinus negaliojančiais, nustačius atsakovės A. M. nesąžiningumą, pripažino negaliojančia ši atsakovių sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį (CK 1.80 straipsnis, 4.48 straipsnis). Su priimtu sprendimu nesutinka atsakovė A. M.. Jos teigimu, byloje neįrodytas abiejų atsakovių nesąžiningumas ir tai, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

34Dėl apeliantės (atsakovės) A. M. nesąžiningumo

35Apeliantės teigimu, jai 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įsigyjant iš atsakovės V. K. 94 169,61 Lt reikalavimą VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas atžvilgiu už 9 315,36 Lt kainą, neįrodytas jos nesąžiningumas. Apeliantės nuomone, jos darbinės pareigos niekaip negali būti susijusios su ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis, sudarydama ginčijamą sandorį ji veikė ne kaip verslininkė ar kurios nors įmonės atstovė, o kaip paprastas asmuo, todėl jai neturi būti taikomi aukštesni nei paprastam asmeniui standartai. Be to, ji neturėjo jokio pagrindo ir pareigos domėtis ieškovės kreditoriais, už įsigyjamą turtą mokėjo sąžiningą ir pagrįstą kainą. Kolegija su šiais argumentais nesutinka.

36Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo teisės perleidimas savaime yra specifinis sandoris. Atkreiptinas dėmesys į apeliantės apeliacinį skundą, kuriame ji pati nurodo, kad skolų pardavinėjimas yra įprasta verslo praktika. Pastebėtina, kad verslas yra veikla, kurios tikslas yra gauti pelną. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išsakyta nuomone, kad paprastas pilietis, kokiu save įvardija apeliantė, nepirktų kreditorinio reikalavimo, nes tokia veiklos rūšis jam nėra pažįstama. Tuo tarpu asmuo, kuris turi tikslą gauti pelną, pasirenka jam priimtiniausią verslo rūšį, t. y. tokią, kurioje jis turi patirties, atitinkamą išsilavinimą, mato perspektyvą bei didesnes galimybes ar pan. Apeliantė nurodo, kad reikalavimo teisių įsigijimo tikslas buvo atgauti skolą, nors, anot apeliantės, ir nesitikint skolą atgauti visa apimtimi. Iš apeliantės apeliacinio skundo spręstina apie tai, kad ji suvokia visas su tokiu sandoriu susijusias aplinkybes. Ji pati nurodo, kad skolos išieškojimas susijęs su papildomomis išlaidomis norint išsireikalauti skolą. Taigi, vis tiek siekiant iš to gauti pelną. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad nei atsakovė V. K., nei atsakovė A. M., įsigydamos minėtą reikalavimą, nereikalavo ir joms nebuvo perduoti dokumentai, perleidžiantys reikalavimo teisę (CK 6.104 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, asmuo, sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, žino kam ir kokiu tikslu sudaro sandorį, kuo jis jam bus naudingas, suvokia ir tai, kad siekiant išsiieškoti skolą bus reikalingi ją pagrindžiantys dokumentai, kurie neturi kelti jokių abejonių dėl jų tikrumo, teisėtumo, pagrįstumo ir pan. Sutiktina su ieškove, kad už reikalavimą sumokėta suma 9 315,36 Lt nelaikytina maža, ypač fiziniam asmeniui. Mokėdamas tokią sumą ir sudarinėdamas reikalavimo perleidimo sandorį, asmuo suvokia jo sudarymo aplinkybes ir pasekmes. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad atsakovė A. M. dirbo Ūkio banko investicinės grupės, siejamos su V. R., kurio valdomos įmonės buvo pagrindinės krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“, t. y. skolininko, į kurį nukreiptą reikalavimą pirko, rėmėjos, pažinojo atsakovę V. K.. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė A. M. suvokė aplinkybes, susijusias su sudaromu sandoriu, žinojo ieškovės finansinę padėtį, todėl turėjo įvertinti galimas tokio sandorio pasekmes ir prisiimti galimą riziką.

37Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog asmens sąžiningumas civilinėje teisėje suprantamas, kaip asmens informuotumas apie tam tikrus faktus ir nepaisant visko tų faktų ignoravimas. Vienu atveju įstatymas nustato reikalavimą asmeniui žinoti tam tikras aplinkybes ir faktus, kitu atveju – turėjimą žinoti, t. y. pareigą aktyviai veikti, domėtis ir pan. Neveikimas ar nesidomėjimas gali būti vertinamas kaip nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sąžiningu gali būti laikoma ta šalis (įgijėjas), kuri jai prieinamomis priemonėmis domėjosi ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi įsipareigojimų, ar sandoriu nesiekiama nuslėpti, tam tikrų aplinkybių, ar juo nebus pažeisti kitų kreditorių interesai ir kt., todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Pažymėtina, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Konkrečiu atveju dar kartą atkreiptinas dėmesys į nustatytas aplinkybes – apeliantės suinteresuotų pažįstamų ratas, susijusios įmonės, pažįstama teisės perleidėja, žinanti ieškovės finansinę padėtį. Apeliantės teigimu, ji buvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties konkrečiais punktais jai buvo patvirtinta, kad atsakovė V. K. turi teisę sudaryti sutartį, vykdyti visas sutartyje numatytas prievoles, taip pat, kad sutarties sudarymas ir vykdymas nepažeidžia jokio atsakovei V. K. taikytino teisės akto ar jos sudarytų susitarimų. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka, nes minėtos sutarties nuostatos neįrodo konkrečių aplinkybių susižinojimo, domėjimosi sandoriu. Pačios apeliantės nurodymas, kad ji neturėjo pareigos domėtis ir aiškintis visų aplinkybių, susijusių su sandorio sudarymu, nereikalavimas perduoti dokumentų, patvirtinančių perleidžiamą reikalavimo teisę, rodo, kad ji iš tikrųjų nevykdė pareigos aktyviai veikti, o toks neveikimas ar nesidomėjimas vertinamas, kaip nesąžiningumas.

38Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog faktas, kad reikalavimo teisių įsigijimo kaina buvo beveik 10 kartų mažesnė už skolą, reiškia ne atsakovių nesąžiningumą, o sudėtingą įstaigos finansinę padėtį. Nors krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“ finansinė padėtis daugelį metų yra sudėtinga, tačiau klubas iki šiol egzistuoja, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad skolos išieškojimas yra realus.

39Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo sprendimo motyvus, kurių visų teisėjų kolegija nekartoja, tačiau jiems pritaria, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė A. M., įsigydama perleistą reikalavimo teisę, nebuvo sąžininga ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutartis pagrįstai pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis, 4.48 straipsnis).

40Dėl atsakovės V. K. nesąžiningumo

41Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, jog neįrodytas atsakovės V. K. nesąžiningumas.

42Preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo (CK 6.67 straipsnio 5 dalis). Kaip minėta, paskolos, kurią ieškovė UAB „Optimalus turto valdymas“ turėjo grąžinti atsakovei V. K., terminas šalių sutartimi buvo nustatytas 2013 m. lapkričio 8 d., o ginčijamus sandorius, t. y. reikalavimo teisių perleidimo sutartį į VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas skolą ir tarpusavio skolų įskaitymo susitarimą ieškovė ir atsakovė V. K. sudarė 2013 m. birželio 10 d. Taigi, neginčytinai nustatyta, kad sandoris buvo sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nebuvo suėjęs.

43Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus (CK 6.140 straipsnis), tačiau nesutinka su apeliante, kad skolos įskaitymas konkrečiu atveju negali būti laikomas pažeidžiančiu kreditorių interesus ir neteisėtu, nes, anot apeliantės, įskaitymu nebuvo sumažinta ieškovės turto vertė, kadangi įskaityta suma sumažėjo ieškovės kreditoriniai įsiskolinimai. Iš bylos medžiagos spręstina, kad sudarytu sandoriu ieškovė padengė tik 9 000 Lt kreditorinį reikalavimą atsakovės V. K. atžvilgiu, tačiau turto vertė buvo sumažinta 94 169,61 Lt VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas skola, kas akivaizdžiai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus (1 t., b. l. 14, 16–17, 77–79). Kolegija negali sutikti su apeliantės argumentu, jog paskolos atsakovei V. K. grąžinimas prieš terminą ieškovei ir jos kreditoriams netgi naudingas, kadangi tokiu būdu nustoja augti palūkanos nuo pagrindinės paskolos sumos, užkertamas kelias ieškovės įsiskolinimo didėjimui. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymėjo, kad palūkanų nuo VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas 94 169,61 Lt skolos ieškovei ir nuo 9 315, 36 Lt ieškovės skolos atsakovei V. K., paskaičiavimo skirtumas visiškai paneigia apeliantės argumentus.

44Apeliantės teigimu, atsakovė V. K. ginčijamų sandorių sudarymo metu jau seniai nebebuvo ieškovės vadove. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė V. K. ieškovės direktore buvo iki 2013 m. balandžio 9 d. (1 t., b. l. 19–21), bankroto byla iškelta 2013 m. rugpjūčio 28 d. (1 t., b. l. 77–79). Kolegijos nuomone, juridinio asmens padėtis, kai jis tampa nemokus, dėl ko jam keltina bankroto byla, susiklosto per ilgą laikotarpį. Tuo tarpu konkrečiu atveju nuo atsakovės V. K. atsistatydinimo iš direktorės pareigų iki bankroto bylos iškėlimo praėjo vos keturi mėnesiai, 2013 m. rugpjūčio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, išanalizuoti 2013 m. birželio 30 d. balanso duomenys, kas patvirtina, kad atsakovė V. K. gerai žinojo ieškovės finansinę padėtį ir visas aplinkybes, susijusias su ginčijamais sandoriais.

45Vertinant susitariančių šalių nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį, paprastai nereikalaujama, kad jų žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad toks asmuo suprastų, jog sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą. Protingu ir apdairiu, tai reiškia – sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002).

46Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįstai teismas konstatavo atsakovės V. K. nesąžiningumą. Teisėjų kolegija pastebi, kad pati atsakovė V. K. priimto teismo sprendimo neskundė, vadinasi, su teismo padarytomis išvadomis sutiko.

47Dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčijamais sandoriais

48Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad neįrodyta, jog ginčijamais sandoriais pažeidžiamos ieškovės kreditorių teisės.

49CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nors, kaip minėta, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, tačiau skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Todėl jeigu konkrečiu atveju yra nustatoma, kad be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo ir daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais bankroto procese liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas daryti išvadai, kad kitų kreditorių interesai sandoriu buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013; kt.). Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga sprendžiant ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, tik keičiasi turto struktūra, tačiau kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus.

50Iš byloje esančių įrodymų spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovės direktorius ginčijamus sandorius pasirašė 2013 m. birželio 10 d. įmonei jau esant nemokiai, nors tuo metu bankroto byla įmonei dar nebuvo iškelta. Todėl šiais sandoriais atsiskaitydama tik su vienu kreditoriumi, t. y. atsakove V. K., padengdama 9 000 Lt įsiskolinimą jai perleidžiamu reikalavimu į savo skolininką VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir taip sumažindama ieškovės galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais, ieškovė pažeidė kitų kreditorių teises ir tokie jos veiksmai laikytini nesąžiningais.

51Apeliantės teigimu, ieškovė vertina tik skaitinę įstaigos skolos išraišką, aritmetinį kainos ir skolos santykį, tačiau neanalizuoja faktinių galimybių susigrąžinti skolą. Teisėjų kolegija yra pasisakiusi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad galimybė išsiieškoti skolą iš veikiančios VšĮ Kauno “Žalgirio“ rėmėjas yra reali. Be to, pažymėtina ir tai, kad pati apeliantė teigia, jog jos tikslas gauti iš sudaryto sandorio pelną, taigi, pripažįsta skolos išieškojimo galimybę. Visos nurodytos aplinkybės, vadovaujantis įrodymų pakankamumo ir tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008), leidžia pagrįstai manyti, kad skolą išsiieškoti galima.

52Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, nepagrįstai atsakovę V. K. įpareigojo apeliantei grąžinti 9 000 Lt, kai ji, kaip pažymėta ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje (1 t., b. l. 11–12), už perleistą reikalavimą sumokėjusi 9 315,36 Lt, todėl ši sprendimo dalis patikslintina.

53Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

54Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė maksimalius ieškovės reikalaujamų atlyginti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžius ir tokio sprendimo nemotyvavo. Anot apeliantės, byla nesudėtinga, tipinė įmonių bankroto procedūrose, todėl bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki mažiausios sumos.

55Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimas, priimtas byloje S. J. v. Lietuva).

56Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visos sumokėtos sumos pažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

57Susipažinus su bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės atstovas šioje byloje rengė ieškinį (1 t., b. l. 3–6), 2014 m. balandžio 28 d. pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo (1 t., b. l. 83–86). Atstovas dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje, kuris užtruko 1 valandą 34 minutes (1 t., b. l. 80–81), 2014 m. birželio 3 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje, kuris tęsėsi 9 minutes (1 t., b. l. 159–160), 2014 m. rugpjūčio 20 d. vykusiame teismo posėdyje, kuris tęsėsi 1 valandą 55 minutes (1 t., b. l. 187–188), iš viso teisme atstovavo 4 valandas (Rekomendacijų 8.18, 9 punktai).

58Ieškovės atstovas prašė teismo priteisti 2 500 Lt už ieškinio parengimą (1 t., b. l. 176, 177), 3 000 Lt už 12 valandų atstovavimą civilinėje byloje (1 t., b. l. 178–179, 182–185) ir 1 000 Lt už pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo (1 t., b. l. 180–181), iš viso 6 500 Lt bylinėjimosi išlaidas.

59Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, iš atsakovių ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis – po 3 250 Lt ieškovės turėtų advokato atstovavimo išlaidų (CPK 93 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

60Sutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo dėl CPK 98 straipsnio kriterijų, taikomų išlaidų dydžiui nustatyti, paskirstydamas išlaidas vadovavosi tik pateiktais išlaidų dydžiais. Nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistos kaip pasekmė, kad ieškovės patikslintas ieškinys atsakovėms buvo visiškai patenkintas, neatsižvelgiant į prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad nagrinėjama byla yra tipinė įmonių bankroto procedūrose, tačiau, kaip minėta, už ieškinio parengimą ieškovė, vadovaudamasi Rekomendacijomis turėjo teisę prašyti priteisti 3 000 Lt (8.2 punktas), o prašė priteisti 2 500 Lt. Taigi prašoma priteisti suma neviršija maksimalios rekomenduojamos sumos, be to yra ir 500 Lt mažesnė už maksimalią. Todėl, apeliacinės instancijos nuomone, toks ieškovės prašymas yra pagrįstas.

61Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 1 000 Lt už pareiškimo dėl ieškinio pagrindo pakeitimo parengimą. Kadangi konkrečiu atveju ieškovė pareiškimu papildė ieškinio pagrindą (CPK 42 straipsnio 1 dalis), todėl, kolegijos nuomone, už šį pareiškimą priteistina 500 Lt (Rekomendacijų 8.15 punktas).

62Sutiktina su apeliante, kad nepagrįstai priteistos visos prašomos išlaidos už atstovavimą teisme. Kadangi ieškovės atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose iš viso 4 valandas, jam už atstovavimą priteistina maksimali suma – 600 Lt (Rekomendacijų 8.18 punktas).

63Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą patikslinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

64Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

65Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Nutarė

66Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

67Patikslinti po restitucijos taikymo atsakovės V. K. grąžintinos atsakovei A. M. sumą, t. y. įpareigoti V. K. grąžinti A. M. 9 315,36 Lt (2 697,91 Eur).

68Patikslinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės V. K., a. k. ( - ) ir atsakovės A. M., a. k. ( - ) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Optimalus turto valdymas“, į. k. 136025113, priteista po 3 250 Lt bylinėjimosi išlaidos – iš atsakovių V. K., a. k. ( - ) ir A. M., a. k. ( - ) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Optimalus turto valdymas“, į. k. 136025113, priteisti po 1 800 Lt (521,32 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovės BUAB „Optimalus turto valdymas“ administratorius UAB... 5. Nurodė, kad UAB „Optimalus turto valdymas“ 2013 m. rugpjūčio 28 d. Kauno... 6. Atsakovė V. K. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jo... 7. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju jos nesąžiningumas negali būti... 8. Atsakovė A. M. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jo... 9. Nurodė, kad ji nėra ieškovės skolininkė, o CK 6.66 straipsnis numato, jog... 10. Trečiasis asmuo VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas atsiliepime į ieškinį... 11. Nurodė, kad atsakovės V. K. nesąžiningumas negali būti preziumuojamas dėl... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (2 t., b. l. 4–10)... 14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taikomas specialusis įstatymas –... 15. I. A. skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 16. Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 19–26) atsakovė A. M. prašo teismo... 17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 18. 1. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju neįrodytos visos būtinos sąlygos... 19. 2. Pirmosios instancijos teismas neįrodė apeliantės nesąžiningumo.... 20. 3. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįrodė atsakovės V. K.... 21. 4. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad ginčijami sandoriai pažeidžia... 22. 5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė maksimalius ieškovės... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 35–38) ieškovė BUAB... 24. Nurodė, kad apeliantės argumentas, jog jos darbinės pareigos niekaip negali... 25. Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 40–44) atsakovė V. K. prašo... 26. Nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka ir palaiko apeliaciniame skunde... 27. Atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 31–34) trečiasis asmuo VšĮ... 28. Nurodė, kad su apeliaciniu skundu, jame išdėstytais prašymais ir jų... 29. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 30. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 31. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 8 d. sutartimi atsakovė V.... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje... 33. Pirmosios instancijos teismas bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį... 34. Dėl apeliantės (atsakovės) A. M. nesąžiningumo... 35. Apeliantės teigimu, jai 2013 m. rugpjūčio 5 d. reikalavimo teisių... 36. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo teisės perleidimas savaime yra... 37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog asmens... 38. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog faktas, kad... 39. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo sprendimo motyvus, kurių visų... 40. Dėl atsakovės V. K. nesąžiningumo... 41. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, jog neįrodytas... 42. Preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys... 43. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pagal galiojantį teisinį... 44. Apeliantės teigimu, atsakovė V. K. ginčijamų sandorių sudarymo metu jau... 45. Vertinant susitariančių šalių nesąžiningumą sudarant ginčijamą... 46. Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįstai teismas konstatavo atsakovės V. K.... 47. Dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčijamais sandoriais... 48. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad neįrodyta, jog... 49. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sandoris laikomas... 50. Iš byloje esančių įrodymų spręstina, kad pirmosios instancijos teismas... 51. Apeliantės teigimu, ieškovė vertina tik skaitinę įstaigos skolos... 52. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas,... 53. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 54. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė... 55. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su... 56. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo... 57. Susipažinus su bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės atstovas šioje... 58. Ieškovės atstovas prašė teismo priteisti 2 500 Lt už ieškinio parengimą... 59. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, iš atsakovių ieškovei... 60. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas... 61. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 1 000... 62. Sutiktina su apeliante, kad nepagrįstai priteistos visos prašomos išlaidos... 63. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą patikslinti apeliacinės instancijos... 64. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes... 65. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 66. Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti iš esmės... 67. Patikslinti po restitucijos taikymo atsakovės V. K. grąžintinos atsakovei A.... 68. Patikslinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės V. K., a. k. ( - ) ir...