Byla e2-1055-823/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-980-264/2018, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ bankroto byloje atsisakyta patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Sėkmės Industrija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-980-264/2018, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bofora“ bankroto byloje atsisakyta patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja UAB „Sėkmės Industrija“ prašė BUAB „Bofora“ bankroto byloje patvirtinti bankroto administratoriaus ginčijamą jos 1 858 323,70 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro: 1 135 172,30 Eur skolos, kylančios iš dviejų 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, sudarytų tarp UAB „Sėkmės Industrija“ ir pradinių kreditorių A. M. ir S. P., kurios perleido UAB „Sėkmės Industrija“ savo teises reikalauti iš UAB „Bofora“ reikalavimo teisės kainos sumokėjimo, 350 814,89 Eur palūkanų, numatytų 2015 m. kovo 31 d. susitarime tarp UAB „Sėkmės Industrija“ ir UAB „Bofora“, bei 372 336,51 Eur delspinigių, numatytų 2015 m. kovo 31 d. susitarime tarp UAB „Sėkmės Industrija“ ir UAB „Bofora“.
  2. Pareiškėja pažymėjo, kad UAB „Bofora“ direktorė teismui yra pateikusi finansines ataskaitas ir kreditorių sąrašą, kuriuose atsispindi ir UAB „Sėkmės Industrija“ finansinis reikalavimas. Tai patvirtina, kad sandoriai, iš kurių kildinamas UAB „Sėkmės Industrija“ finansinis reikalavimas, apskaityti UAB „Bofora“ buhalterinėje apskaitoje, UAB „Bofora“ juos pripažino, sandoriai nenuginčyti ir galiojantys. Iš BUAB „Bofora“ bankroto administratoriaus nurodytų sandorių grandinės taip pat yra kilęs ir kito BUAB „Bofora“ kreditoriaus – K. T., finansinis reikalavimas, kurio bankroto administratorius neginčijo. Pareiškėjos teigimu, BUAB „Bofora“ bankroto administratorius savo nuomonę apie tariamą sandorių neteisėtumą grindžia žiniasklaidos publikacijomis, o ne faktiniais duomenimis.
  3. BUAB „Bofora“ bankroto administratorius S. P. UAB „Sėkmės Industrija“ pareikšto 1 858 323,70 Eur dydžio finansinio reikalavimo prašė netvirtinti. Nurodė, kad UAB „Sinvita“ galimai apskritai realiai nesuteikė Hillberg Associates Ltd. 8 256 000 Lt ( 2 391 102,87 Eur) paskolos (paskolos išmokėjimą patvirtinančių įrodymų nėra), arba, jei paskola realiai ir buvo suteikta, tai ši paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnis), siekiant pridengti neteisėtą piniginių lėšų pervedimą į ofšorinę įmonę, kuri po metų po paskolos sutarties sudarymo apskritai buvo išregistruota, bei sukurti fiktyvią 8 256 000 Lt (2 391 102,87 Eur) reikalavimo teisę, kuria buvo siekta pasinaudoti, užvaldant didelės vertės nekilnojamąjį turtą. UAB „Sėkmės Industrija“ nepateikė įrodymų, kad UAB „Sinvita“ realiai ir teisėtai suteikė 8 256 000 Lt (2 391 102,87 Eur) paskolą ofšorinei įmonei Hillberg Associates Ltd., registruotai saloje Karibų jūroje, nei racionalaus paaiškinimo dėl sudarytos grandinės sandorių tarp susijusių asmenų, kuriais keliavo reikalavimo teisės į šią ofšorinę įmonę, sukuriančios mokėjimo pareigas tarp susijusių asmenų už realiai neegzistuojančias turtines teises, pagrįstumo ir sąžiningumo. Administratoriaus vertinimu, UAB „Sėkmės Industrija“ kreditorinis reikalavimas pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) bei imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis).
  4. Administratorius nurodė, kad vienas po kito 2013 m. vasario – birželio mėnesiais sekę reikalavimo teisių į ofšorinę įmonę – Hillberg Associates Ltd., perleidimo sandoriai patvirtina, jog šiomis fiktyvioms ir realiai neįgyvendinamomis reikalavimo teisėmis susijusių asmenų buvo siekiama nekilnojamąjį turtą iš UAB „Optimalus turto valdymas“, kuriai jau grėsė bankrotas, perleisti UAB „Bofora“, kuri, be susijusių asmenų, didesnių kreditorių ir finansinių įsipareigojimų neturėjo, nuosavybėn, o vėliau šį turtą užvaldyti per susijusius fizinius ar juridinius asmenis (tikėtina, jog buvo planuojama įskaitymo pagrindu perleisti nekilnojamąjį turtą tai pačiai A. M., kuriai pagal 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį UAB „Bofora“ buvo skolinga lygiai 3 990 000 Lt, t. y. tiek pat, kiek už nekilnojamąjį turtą pati reikalavimo teisėmis „sumokėjo“ UAB „Optimalus turto valdymas“). Aplinkybės, kad buvo sukurta schema UAB „Bofora“ įgyti nekilnojamąjį turtą iš UAB „Optimalus turto valdymas“, jau yra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-58-180/2016) ir iš naujo neįrodinėtinos. 2015 m. kovo 26 d. teismo sprendimu iš UAB „Bofora“ BUAB „Optimalus turto valdymas“ naudai buvo prisiteista 1 155 583,87 Eur (3 900 000 Lt) nekilnojamojo turto kaina, taigi, UAB „Bofora“ įgijo realią ir susijusių asmenų nebekontroliuojamą kreditorę (BUAB „Optimalus turto valdymas“) su 1 155 583,87 Eur reikalavimu. Dėl šios priežasties susiję asmenys sugalvojo kitą planą, kaip pasipelnyti iš nekilnojamojo turto – kuo daugiau padidinti UAB „Bofora“ skolą susijusiems asmenims pagal 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį. V. R., Ūkio banko, Ūkio banko investicinės grupės bei šių įmonių darbuotojų, kurie figūruoja ir šioje byloje aktualių neteisėtų sandorių grandinėje, sąsajas patvirtina su bankroto administratoriaus 2017 m. gruodžio 19 d. atsiliepimu pateikti viešojo Juridinių asmenų registro dokumentai (akcininkų sąrašai), o duomenis apie kitus neteisėtus panašaus pobūdžio šių asmenų sudarytus sandorius – įsiteisėję teismų sprendimai (Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-788-324/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-58-180/2016; Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4834-775/2014, Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2557-221/2014). Be kita ko, dėl visų šių susijusių asmenų atliktų neteisėtų veiksmų vyksta ikiteisminiai tyrimai.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė patvirtinti UAB „Sėkmės Industrija“ finansinį reikalavimą BUAB „Bofora“ bankroto byloje.
  2. Teismas nurodė, kad UAB „Sėkmės Industrija“, sudarydama 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, įgijo reikalavimo teises, kildinamas iš pradinės 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutarties, kurios atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis), kadangi Hillberg Associates Ltd. jau 2013 m. liepos 31 d. buvo išregistruota. Be to, byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartis buvo sudaryta (t. y. kad UAB „Sinvita“ perdavė pinigus Hillberg Associates Ltd.). Tai, kad pradinės kreditorės A. M. ir S. P. perleido naujajai kreditorei UAB „Sėkmės Industrija“ reikalavimo teises, kurių pačios neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarčių sudarymo metu jų dalykas neatitiko prievolės įvykdymo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), ir, sudarant šias sutartis, buvo pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas.
  3. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ieškovės atstovai pripažino aplinkybę, jog pagal 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudarytas tarp UAB „Sėkmės Industrija“ ir pradinių kreditorių A. M. ir S. P., UAB „Sėkmės Industrija“ iki šiol nėra atsiskaičiusi, kad jos nėra realiai įvykdytos. Pagal byloje esančius duomenis teismui kilo abejonių dėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybių, jų realumo, todėl teismas konstatavo, jog liko nepaneigta bankroto administratoriaus išdėstyta pozicija, kad tiek šios, tiek kitos reikalavimo teisių perleidimo sutartys, sudarytos tarp susijusių asmenų, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).
  4. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartys yra niekinės, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) bei imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.3 straipsnio 4 dalis, 6.102 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnis), todėl pareiškėjos UAB „Sėkmės Industrija“ iš šių sutarčių kildinamas finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB ,,Sėkmės Industrija“ prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti 1 858 323,70 Eur dydžio UAB ,,Sėkmės Industrija“ finansinį reikalavimą BUAB „Bofora“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB „Sinvita“ paskolos suteikimo įmonei Hillberg Associates Ltd. faktas yra teisiškai nereikšmingas nagrinėjamai bylai. Tiek A. M., tiek S. P. 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis UAB „Sėkmės Industrija“ perleido ne teisę reikalauti paskolos grąžinimo iš įmonės Hillberg Associates Ltd., o teisę reikalauti reikalavimo teisės kainos sumokėjimo iš UAB „Bofora“, todėl vienintelis teisiškai reikšmingas klausimas, kurį UAB „Sėkmės Industrija“ turėjo išsiaiškinti – ar UAB „Bofora“ pripažįsta skolą A. M. ir S. P.. UAB „Bofora“ skolos A. M. ir S. P. neginčijo, ką patvirtina tiek suderinimo aktai, pasirašyti tarp A. M. ir UAB „Bofora“ bei tarp S. P. ir UAB „Bofora“, tiek skolos įtraukimas į UAB „Bofora“ buhalterinę apskaitą. UAB „Bofora“ reikalavimo teisės į Hillberg Associates Ltd. šiuo metu neturi bei šios teisės neturėjo jau tuo metu, kai 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis UAB „Sėkmės Industrija“ įgijo iš A. M. ir S. P. reikalavimo teises į UAB „Bofora“. Iš A. M. įgytą reikalavimo teisę į Hillberg Associates Ltd. UAB „Bofora“ perleido UAB „Optimalus turto valdymas“ dar 2013 m. gegužės 31 d. Taigi, nors UAB „Bofora“ nebeturi jokio teisinio pagrindo reikalauti kokių nors mokėtinų sumų iš Hillberg Associates Ltd. jau beveik penkerius metus, tačiau UAB „Bofora“ bankroto administratorius, nesutikdamas su UAB „Sėkmės Industrija“ finansiniu reikalavimu, ir toliau nepagrįstai naudoja reikalavimo teisės į Hillberg Associates Ltd. tariamo neįgyvendinamumo argumentą.
    2. 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Bofora“ ir UAB „Optimalus turto valdymas“, pagal kurią UAB „Bofora“ perleido UAB „Optimalus turto valdymas“ reikalavimo teisę į Hillberg Associates Ltd., iki šiol galioja ir yra nenuginčyta. Ši reikalavimo teisė buvo perleista atlygintinai, už 3 990 000 Lt sumą, kurią UAB „Bofora“ ir UAB „Optimalus turto valdymas“ 2017 m. birželio 7 d. susitarimu įskaitė kaip UAB „Bofora“ atsiskaitymą už nekilnojamąjį turtą, įgytą iš UAB „Optimalus turto valdymas“. UAB „Optimalus turto valdymas“ vėliau bankrutavo ir šiuo metu jau yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. UAB „Valeksa“ direktorius S. P., administruojantis taip pat ir UAB „Bofora“, buvo BUAB „Optimalus turto valdymas“ bankroto administratoriumi (S. P. buvo pavesta administruoti šią įmonę kaip UAB „Valeksa“ įgaliotam asmeniui). Taigi, S. P. visada buvo žinomas faktas, kad BUAB „Bofora“ nebeturi reikalavimo teisės į Hillberg Associates Ltd. skolą. S. P., administruodamas UAB „Optimalus turto valdymas“, neginčijo reikalavimo teisių perleidimo sutarties tarp UAB „Bofora“ ir UAB „Optimalus turto valdymas“. S. P., administruodamas UAB „Optimalus turto valdymas“, teisme nuginčijo tik 2013 m. birželio 7 d. įskaitymo susitarimą ir UAB „Optimalus turto valdymas“ naudai prisiteisė 3 990 000 Lt skolą iš UAB „Bofora“, kurią vėliau už 10 000 Eur kainą perleido K. T., dabar esančiam UAB „Bofora“ kreditoriumi. Taigi, reikalavimo teisė į Hillberg Associates Ltd. skolą yra likusi UAB „Optimalus turto valdymas“, o ne UAB „Bofora“.
    3. Net jeigu UAB „Sinvita“ paskolos suteikimo įmonei Hillberg Associates Ltd. faktas būtų pripažintas reikšmingu nustatinėjant UAB „Sėkmės Industrija“ finansinio reikalavimo pagrįstumą BUAB „Bofora“ bankroto byloje, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad paskola nebuvo realiai suteikta. 2013 m. vasario 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje, kurios kopija pateikta į bylą, tarp UAB „Sinvita“ ir A. M., UAB „Sinvita“, atstovaujamos direktorės A. V., patvirtinta, kad reikalavimas yra galiojantis ir privalomas skolininkui. Nėra argumentuojama, kodėl bendrovės atstovo pagal įstatymą (bendrovės vadovo) patvirtinimas neturi galios. UAB „Sinvita“ finansinėse ataskaitose už 2012 m., pateiktose VĮ Registrų centrui, nurodyta, kad UAB „Sinvita“ yra suteikusi virš 8,8 mln. Lt paskolų. Tai atsispindi tiek aiškinamojo rašto 3.5 priede „Suteiktos paskolos“, tiek balanso eilutėje „Per vienerius metus gautinos sumos“. Taigi, viešai prieinama informacija patvirtina, kad 2012 m. UAB „Sinvita“ buvo suteikusi paskolų virš 8,8 mln. Lt. Paskolos sutartyje nurodoma, kad paskola suteikiama į sąskaitą, esančią AB Ūkio banke. Pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus, turėjo kreiptis į banką dėl informacijos patvirtinimo ar paneigimo. UAB „Sėkmės Industrija“, nebūdama nei BUAB „Sinvita“, nei Hillberg Associates Ltd. atstove, negalėtų gauti iš banko informacijos apie šių įmonių banko sąskaitas.
    4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad perleistas reikalavimas neįgyvendinamas. A. M. reikalavimo teisę į Hillberg Associates Ltd. skolą iš UAB „Sinvita“ įgijo 2013 m. vasario 1 d. ir tą pačią reikalavimo teisę perleido UAB „Bofora“ 2013 m. gegužės 31 d. Tą pačią dieną UAB „Bofora“ iš A. M. įgytą reikalavimo teisę į Hillberg Associates Ltd. perleido UAB „Optimalus turto valdymas“. Taigi, visi šie sandoriai vyko iki tariamo Hillberg Associates Ltd. išregistravimo. Hillberg Associates Ltd. atstovas buvo Lietuvoje ir buvo pasirašytinai informuotas apie pasikeitusį kreditorių. Taigi, negalima teigti, kad reikalavimo perleidimo sandoriai negalioja dėl to, jog perleidžiamas reikalavimas, kurio įgyvendinimas negalimas, nes skolininkas nebeegzistuoja. Aplinkybė, kad skolininkė Hillberg Associates Ltd. buvo ar galėjo būti išregistruota po to, kai reikalavimas į skolą buvo jau nebe UAB „Bofora“ žinioje, neturi įtakos aptariamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių galiojimui. UAB „Sėkmės Industrija“ iš A. M. ir S. P. įgijo reikalavimo teisę į UAB „Bofora“, o ne į Hillberg Associates Ltd., todėl Hillberg Associates Ltd. galima veiklos pabaiga visiškai nereiškia, kad UAB „Bofora“ nebeturi prievolės UAB „Sėkmės Industrija“.
    5. Bankroto administratoriaus pateiktas raštas dėl Hillberg Associates Ltd. išregistravimo negali būti pripažintas priimtinu įrodymu, kadangi jį pasirašiusio asmens parašas nėra patvirtintas apostile, kaip to reikalauja teisės aktai, todėl negalima neginčijamai teigti, kad Hillberg Associates Ltd. yra nebeveikianti įmonė.
    6. Aplinkybė, kad UAB „Sėkmės Industrija“ yra neatsiskaičiusi su pradinėmis kreditorėmis už įgytą reikalavimą, neturi įtakos reikalavimo galiojimui. Reikalavimo perleidimo sutartis yra konsensualinė sutartis, t. y. laikoma sudaryta ir įgyja teisinę galią nuo šalių susitarimo momento (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.103,6.159 straipsniai). 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartys nenustatė jokių sąlygų, kuriomis reikalavimo teisės perėjimas UAB „Sėkmės Industrija“ būtų susietas su UAB „Sėkmės Industrija“ atsiskaitymu už perleidžiamą reikalavimo teisę. Ar UAB „Sėkmės Industrija“ įvykdė savo pareigas pagal reikalavimo perleidimo sutartį neturi jokios įtakos reikalavimo teisės perėjimui UAB „Sėkmės Industrija“ ir pastarosios teisei realizuoti šią reikalavimo teisę, nes tai tik UAB „Sėkmės Industrija“ ir pradinių kreditorių tarpusavio įsipareigojimų klausimas.
    7. Teismas priėmė sprendimą netvirtinti UAB „Sėkmės Industrija“ finansinio reikalavimo remdamasis tik abejonėmis ir prielaidomis, kurias išdėstė bankroto administratorius. Teismas savo sprendimą netvirtinti finansinio reikalavimo iš esmės grindė tuo, kad UAB „Sinvita“ nebuvo faktiškai suteikusi paskolos Hillberg Associates Ltd., tačiau, turėdamas pareigą būti aktyvus, nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei išsiaiškinti. Tam pakaktų vien kreiptis į banką patvirtinimo, ar iš UAB „Sinvita“ banko sąskaitos buvo daromi mokėjimai į Hillberg Associates Ltd. banko sąskaitą. UAB „Sėkmės Industrija“ tokios informacijos iš banko gauti negali, kadangi bankas teikia informaciją apie sąskaitas tik sąskaitų savininkams.
    8. Teismas, darydamas nepagrįstą išvadą apie visų bankroto administratoriaus nurodytų sandorių, iš kurių kildinamas UAB „Sėkmės Industrija“ finansinis reikalavimas, negaliojimą, iš esmės pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, kadangi nė viena sandorį sudariusi šalis, išskyrus BUAB „Bofora“, atstovaujamą bankroto administratoriaus, nebuvo įtraukta į bylą ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją, nors sandorių negaliojimo konstatavimas turi įtakos šiuos sandorius sudariusių šalių teisėms ir pareigoms.
  2. Atsiliepimu į pareiškėjos UAB „Sėkmės Industrija“ atskirąjį skundą BUAB „Bofora“ bankroto administratorius prašo atsisakyti priimti UAB „Sėkmės Industrija“ su atskiruoju skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus; UAB „Sėkmės Industrija“ atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš UAB „Sėkmės Industrija“ visas BUAB „Bofora“ apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pareiškėja neįrodė, kad jos BUAB „Bofora“ bankroto byloje reiškiamas 1 858 323,70 Eur dydžio finansinis reikalavimas yra pagrįstas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Sinvita“ realiai suteikė Hillberg Associates Ltd. 8 256 000 Lt (2 391 102,87 Eur) paskolą, todėl kartu neįrodė ir to, jog visi vėliau sekę reikalavimo perleidimo sandoriai į gautinas sumas pagal paskolos sutartį bei gautiną apmokėjimą už perleistas reikalavimo teises buvo pagrįsti ir teisėti. Rašytiniais įrodymais ar paaiškinimais teismo posėdyje apeliantė nepaneigė jokių BUAB „Bofora“ atsiliepime iškeltų abejonių dėl paskolos sutarties ir vėliau sekusių eilės reikalavimo perleidimo sandorių teisėtumo bei juos sudariusių susijusių asmenų nesąžiningumo.
    2. UAB „Sinvita“ nesuteikė Hillberg Associates Ltd. 8 256 000 Lt (2 391 102,87 Eur) paskolos, nes paskolos išmokėjimą patvirtinančių įrodymų nėra, arba, jei paskola realiai ir buvo suteikta, tai ši paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris, siekiant pridengti neteisėtą piniginių lėšų pervedimą į ofšorinę įmonę, kuri po metų po paskolos sutarties sudarymo apskritai išregistruota, bei sukurti fiktyvią 8 256 000 Lt (2 391 102,87 Eur) reikalavimo teisę, kuri toliau grandinėle keliavo per naujus kreditorius ir ja buvo siekta pasinaudoti užvaldant didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Reikalavimo teisės į ofšorinę įmonę Hillberg Associates Ltd. pradėtos perleidinėti tada, kai vyko Ūkio banko inspektavimas ir visiems susijusiems asmenims (V. R., A. V., R. M., V. G., A. M., S. P.) buvo pagrindo manyti, kad bankų veiklą prižiūrinčios institucijos imsis veiksmų Ūkio banko veiklai stabdyti, todėl buvo poreikis imtis veiksmų, siekiant išsaugoti susijusių asmenų ir įmonių turtą savo žinioje.
    3. Visų sandorių šalių ir jų atstovų tarpusavio glaudūs ryšiai patvirtina, kad visi sandoriai (paskolos sutartis, reikalavimo teisių perleidimo sutartys, susitarimai dėl įskaitymų priešpriešiniais reikalavimais) buvo koordinuojami. Be to, atliktais tyrimais bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra konstatuoti šių asmenų nesąžiningi ir neteisėti veiksmai kitų reikalavimo perleidimo sandorių bei įskaitymų atvejais (Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4834-775/2014 bei Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2557-221/2014).
    4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad UAB „Sinvita“ paskolos suteikimo įmonei Hillberg Associates Ltd. faktas šioje byloje yra teisiškai nereikšmingas. Apeliantės BUAB „Bofora“ bankroto byloje reiškiamas kreditorinis reikalavimas yra neatsiejamai susijęs su 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartimi, kuria UAB „Sinvita“ neva suteikė Hillberg Associates Ltd. 8 256 000 Lt paskolą, t. y. jei nebūtų 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutarties, nebūtų ir visų reikalavo perleidimo sutarčių, iš kurių apeliantė kildina ir savo reikalavimo teises į BUAB „Bofora“. Nagrinėjant apeliantės kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti įrodymai, kad pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį realiai buvo suteikta 8 256 000 Lt paskola. Paskolos suteikimo faktą galėtų patvirtinti tik šios žymios pinigų sumos pervedimo bankinis pavedimas, bet ne tarpusavyje susijusių asmenų patvirtinimai ar vėlesni sandoriai dėl reikalavimo teisių į skolą pagal paskolos sutartį perleidimo. 8 256 000 Lt paskolos suteikimo Hillberg Associates Ltd. nepatvirtina ir su atskiruoju skundu apeliantės pateikti UAB „Sinvita“ 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, nes iš jų nematyti, kad konkrečiai Hillberg Associates Ltd. buvo suteikta paskola ir kokio ji dydžio, taip pat šie dokumentai neįrodo ir to, kad UAB „Sinvita“ 2012 m. būtų turėjusi piniginių lėšų tokią paskolos sumą suteikti. Nesant įrodymų, kad 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartimi realiai buvo suteikta paskola, visos vėliau sekusios reikalavimo teisių perleidimo sutartys, tiek į Hillberg Associates Ltd. pagal paskolos sutartį, tiek į atsiskaitymą už šio reikalavimo perleidimą, yra negaliojančios CK 6.102 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes nėra galimas realiai nesuteiktos paskolos išieškojimas.
    5. Eile reikalavimo perleidimo sutarčių, iš kurių pirmoji buvo sudaryta 2013 m. vasario 1 d., buvo perleistos 3 990 000 Lt (1 155 583,87 Eur) dydžio reikalavimo teisės pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį į Hillberg Associates Ltd., kuri yra užsienio įmonė, registruota Nevio saloje Karibų jūroje, pagal pradines 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutarties sąlygas 8 mln. Lt viršijančią paskolą turėjusi grąžinti dar iki 2012 m. gruodžio 5 d., bet tą pačią galutinę paskolos grąžinimo dieną, t. y. 2012 m. gruodžio 5 d., paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 5 d.; 2013 m. liepos 31 d. išregistruota dėl vengimo mokėti mokesčius. Šios aplinkybės patvirtina, kad, net jei byloje ir būtų buvę nustatyta, kad minėta paskola realiai buvo suteikta, jau pirmosios 2013 m. vasario 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo galimas 3 990 000 Lt sumos išieškojimas iš Hillberg Associates Ltd., kuri ne tik buvo ofšorinė įmonė, bet ir akivaizdžiai nemoki. Dėl paminėto 2013 m. vasario 1 d. reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė CK 1.80 straipsnio bei 6.102 straipsnio 1 dalies pagrindu. Niekinės yra ir visos kitos viena po kitos sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys bei iš jų kylantys atskiri susitarimai (pvz. sudaryti tarp BUAB „Bofora“ ir apeliantės dėl palūkanų ir delspinigių), nes iš neteisės negali atsirasti teisė. Nustačius, kad reikalavimo teisių perleidimas šiuo atveju nebuvo galimas dėl imperatyvių CK normų pažeidimo, negalimas ir apeliantės kreditorinio reikalavimo tvirtinimas BUAB „Bofora“ bankroto byloje, ką pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo teismas.
    6. Teismas ėmėsi priemonių išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir tinkamai tyrė įrodymus. Apeliantės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas buvo nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Apeliantė, byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, turėjo visas galimybes argumentuotai atsikirsti į visas bankroto administratoriaus atsiliepime bei kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes tiek dėl 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutarties fiktyvumo, t. y. realiai nesuteiktos paskolos pagal šią sutartį, tiek dėl realių galimybių išieškoti skolą iš Hillberg Associates Ltd., tiek dėl su Ūkio banku ir V. R. susijusių asmenų nesąžiningumo, teikti byloje savo įrodymus (tačiau to nepadarė, formaliai remdamasis vien sudarytomis ir neva galiojančiomis į bylą pateiktomis reikalavimo perleidimo sutartimis). Atskirajame skunde apeliantė pati patvirtino, jog neturi rašytinių įrodymų, kad paskola pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį iš tikrųjų buvo suteikta. Tačiau šiuos įrodymus susirinkti turėjo pati apeliantė. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo būti aktyvus ir rinkti įrodymus, kurie patvirtintų jos kreditorinio reikalavimo BUAB „Bofora“ pagrįstumą. Priešingai nei teigia apeliantė, teismų praktikoje pripažįstama, kad bankroto bylą nagrinėjančio teismo pareiga būti aktyviu siejama su bankrutuojančios įmonės ir jų kreditorių kaip visumos interesų apsauga, bet ne su pagalba konkrečiam kreditoriui įrodyti savo kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei pagrįstumą.
    7. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė nekėlė bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų apie ofšoro išregistravimą formos tinkamumo klausimo, neprieštaravo šių rašytinių įrodymų vertimo prijungimui prie bylos, taip pat neginčijo aplinkybių, kad Hillberg Associates Ltd. nuo 2013 m. liepos 31 d. yra išregistruota iš įmonių registro. Dėl šios priežasties atskirojo skundo argumentai dėl šių įrodymų formos netinkamumo yra akivaizdžiai formalūs ir atmestini.
    8. Tiek 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartis, tiek vienas po kito sekę reikalavimo perleidimo ir su jais susiję sandoriai, kuriais siekta padidinti BUAB „Bofora“ skolą susijusiems asmenims, neprotingo dydžio palūkanos ir delspinigiai, kaip bendra nesąžininga schema prieštarauja, tiek imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80, 1.5 straipsniai, 6.102 straipsnio 1 dalis), tiek viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo teisę ex officio šiuos sandorius vertinti kaip niekinius ir atsisakyti tvirtinti iš šių sandorių kildinamą apeliantės finansinį reikalavimą.
    9. Byloje buvo sprendžiamas apeliantės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, todėl be apeliantės ir bankroto administratoriaus, nesutinkančio su apeliantės finansiniu reikalavimu, daugiau jokių asmenų įtraukti į procesą nebuvo pagrindo. Skundžiamos teismo nutarties rezoliucinė dalis, kuria nutarta netvirtinti apeliantės 1 858 323,70 Eur dydžio finansinio reikalavimo BUAB „Bofora“ bankroto byloje, tiesiogiai yra susijusi tik su apeliantės ir pačios bankrutuojančios įmonės teisėmis ir pareigomis. Dėl kitų asmenų teisių ir pareigų šioje byloje spręsta nebuvo.
    10. Apeliantė su atskiruoju skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus turėjo visas galimybes pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų neturėtų priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis).

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti apeliantės finansinį reikalavimą, kildinamą iš reikalavimo teisės perleidimo sutarčių, pirmosios instancijos teismui sprendus, kad reikalavimo perleidimo sandoriai, iš kurių kildinamas apeliantės finansinis reikalavimas, yra niekiniai.
Byloje nustatytos, nagrinėjamam ginčui reikšmingos, faktinės aplinkybės
  1. 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartimi UAB „Sinvita“ (paskolos davėja) įsipareigojo Hillberg Associates Ltd. (paskolos gavėjai) suteikti 8 256 000 Lt paskolą (Paskolos sutarties 1.1 punktas). Paskolos sutarties 5.1 ir 5.2 punktai numatė, kad paskola išmokama dalimis iki 2012 m. birželio 13 d., ji mokama į paskolos gavėjos paskolos sutartyje nurodytą banko sąskaitą arba į kitą sąskaitą, kurią paskolos gavėja gali atskirai nurodyti paskolos davėjai raštu.
  2. 2013 m. vasario 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Sinvita“ (kreditorė) perleido A. M. (naujajai kreditorei) teisę pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį reikalauti iš skolininkės Hillberg Associates Ltd. grąžinti iš viso 3 990 000 Lt sumą (2013 m. vasario 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 – 1.4 punktai). Už perleistą reikalavimą naujoji kreditorė įsipareigojo sumokėti kreditorei 3 990 000 Lt sumą. Tos pačios dienos susitarimu dėl įskaitymo UAB „Sinvita“ ir A. M. susitarė įskaityti tarpusavio vienarūšius priešpriešinius reikalavimus 3 990 000 Lt sumai, numatant, kad nuo šio susitarimo sudarymo dienos A. M. yra laikoma tinkamai sumokėjusia UAB „Sinvita“ už reikalavimo teisių perleidimą pagal 2013 m. vasario 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį (2013 m. vasario 1 d. susitarimo dėl įskaitymo 2.1 punktas). 2013 m. vasario 1 d. pranešimu A. M. taip pat informavo Hillberg Associates Ltd. apie tą dieną įvykusį reikalavimo teisės perleidimą.
  3. 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi A. M. perleido UAB „Bofora“ (naujajai kreditorei) teisę reikalauti iš Hillberg Associates Ltd. grąžinti iš viso 3 990 000 Lt sumą pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį tarp UAB „Sinvita“ (paskolos davėjos) ir Hillberg Associates Ltd. (paskolos gavėjos) (2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.2 – 1.4 punktas). Už perleistą reikalavimą UAB „Bofora“ įsipareigojo sumokėti A. M. 3 990 000 Lt kainą (2015 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 3.1 punktas). Tos pačios dienos, t. y. 2013 m. gegužės 31 d., reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Bofora“ perleido iš A. M. perimtą reikalavimo teisę UAB „Optimalus turto valdymas“. Už perleistą reikalavimą UAB „Optimalus turto valdymas“ įsipareigojo sumokėti UAB „Bofora“ 3 990 000 Lt sumą (2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.2 – 1.3, 3.1 punktai).
  4. 2014 m. sausio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi A. M. perleido S. P. (naujajai kreditorei) teisę reikalauti iš skolininkės UAB „Bofora“ skolos (kainos dalies), sudarančios 1 950 000 Lt, sumokėjimo pagal 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį (2014 m. sausio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.1, 1.3 – 1.4 punktas). 2014 m. gegužės 30 d. susitarimais dėl 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pakeitimo A. M. ir S. P. bei UAB „Bofora“ susitarė, kad kainą pagal reikalavimo perleidimo sutartį skolininkė privalo sumokėti kreditorėms iki 2014 m. gruodžio 31 d. 2015 m. kovo 2 d. suderinimo aktuose fiksuota 570 413,26 Eur dydžio UAB „Bofora“ skola kreditorei A. M. ir 564 759,04 Eur dydžio skola S. P..
  5. 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi S. P. perleido pareiškėjai UAB ,,Sėkmės Industrija“ teisę reikalauti iš skolininkės UAB „Bofora“ skolos (564 759,04 Eur), kylančios iš 2014 m. sausio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties (2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.1, 1.3 – 1.4 punktai). Už perleistą reikalavimą UAB „Sėkmės Industrija“ įsipareigojo S. P. sumokėti 70 proc. nuo 564 759,04 Eur sumos (2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių sutarties 1.2, 3.1 punktas, sutarties priedo Nr. 2 1 punktas).
  6. Tos pačios dienos, 2015 m. kovo 2 d., reikalavimo teisių perleidimo sutartimi A. M. perleido pareiškėjai UAB ,,Sėkmės Industrija“ teisę reikalauti iš skolininkės UAB „Bofora“ skolos (570 413,26 Eur), kylančios iš 2013 m. gegužės 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties (2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1.1, 1.3 – 1.4 punktai). Už perleistą reikalavimą UAB „Sėkmės Industrija“ įsipareigojo A. M. sumokėti 70 proc. nuo 570 413,26 Eur sumos (2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių sutarties 1.2, 3.1 punktas, sutarties priedo Nr. 2 1 punktas).
  7. 2015 m. kovo 31 d. ir 2016 m. kovo 31 d. susitarimais UAB „Sėkmės Industrija“ ir UAB „Bofora“ susitarė 1 135 172,30 Eur skolos pagal 2015 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis grąžinimo terminą pratęsti iki 2017 m. kovo 31 d. 2015 m. kovo 31 d. susitarime taip pat buvo fiksuota, kad skolininkei skaičiuojamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos susitarimo sudarymo dieną sudaro 16 794,33 Eur. To paties susitarimo 2 punktas numatė, kad nuo šio susitarimo sudarymo dienos iki skolos grąžinimo skolininkė įsipareigoja mokėti UAB „Sėkmės Industrija“ 12 proc. metines palūkanas nuo nesumokėtos skolos sumos; 3 punktas – jeigu skolininkė negrąžina kreditorei skolos iki nustatyto termino, skolininkė privalo kreditorei papildomai mokėti delspinigius, sudarančius 0,2 proc. nuo nesumokėtos skolos sumos.
  8. Nutarties 16-18 punktuose aptartomis sutartimis grindžiamas pareiškėjos finansinis reikalavimas šioje byloje.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. Pareiškėja UAB ,,Sėkmės Industrija“ kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus – UAB „Sinvita“ 2012 m. gruodžio 31 d. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, finansinių ataskaitų aiškinamąjį raštą.
  2. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).
  3. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą pareiškėjos kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, kadangi pareiškėja neįrodė, jog teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, dėl toliau šioje nutartyje aptariamų motyvų, šie naujai teikiami įrodymai, kitų byloje esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje.
Dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo bylose, kuriose sprendžiamas bankroto bylose pareikštų finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimas
  1. Teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei CPK normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
  2. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Teismų praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  3. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  4. Atsižvelgdama į pareiškėjos šioje byloje reiškiamo reikalavimo pobūdį ir šiuos nutarties 25 punkte aptartą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pažeidė teismo aktyvumo pareigą, ex officio (savo iniciatyva) nesiaiškindamas pareiškėjos reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių. Priešingai, procesinė pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą nagrinėjamoje byloje teko būtent apeliantei (CPK 178 straipsnis). Dėl toliau šioje nutartyje dėstomų motyvų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir savo procesinį sprendimą grindė prielaidomis, o ne byloje surinktų įrodymų visetu.
Dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo
  1. Savo finansinį reikalavimą pareiškėja (apeliantė) kildina iš reikalavimo perleidimo sutarčių. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą, pasikeičia prievolės kreditorius, o prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi, cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu.
  2. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, teisės, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki jos perleidimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-723/2013). Kitaip tariant, CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008).
  3. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-591/2009; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).
  4. Nagrinėjamu atvejų reikalavimas, kuris perleistas pareiškėjai, taip pat kyla iš reikalavimo perleidimo sutarties, kuri, savo ruožtu, yra priklausoma nuo pradinio (paskolos) sandorio. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės finansinio reikalavimo, grindžiamo reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, pagrįstai vertino ir pirminį paskolos sandorį, kurio metu atsiradusi paskolos gavėjo prievolė grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą buvo perleidžiama vėlesnėmis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis. Tai, kad reikalavimo perleidimo sutartimis, iš kurių kildinamas apeliantės finansinis reikalavimas, buvo perleista ne pati reikalavimo teisė pagal paskolos sutartį, o reikalavimo teisė į apmokėjimą pagal reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis perleistas reikalavimas pagal paskolos sutartį, paminėtos išvados nepaneigia, kadangi, nesant reikalavimo perleidimo dalyko (reikalavimo pagal paskolos sutartį) neatsiranda ir teisė gauti apmokėjimą už šį perleistą reikalavimą ir ji savo ruožtu negali būti perleidžiama trečiajam asmeniui.
  5. Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Kilus ginčui, paskolos dalyko perdavimo faktą, t. y. paskolos sutarties sudarymo faktą, privalo įrodyti paskolos davėjas, o reikalavimo perleidimo atveju – paskolos davėjo teisių perėmėjas.
  6. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo iš paskolos teisinių santykių kilusiuose ginčuose reikšmingas skolos dokumento turinys. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Šiuo atveju 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutarties turinys nepatvirtina paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjai Hillberg Associates Ltd. – minėtos sutarties 5.1 punktas numato, kad paskola išmokama dalimis iki 2012 m. birželio 13 d. Kitų įrodymų, patvirtinančių paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjai Hillberg Associates Ltd. pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį faktą, byloje nėra.
  7. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėti turi teigianti, o ne neigianti proceso šalis. Taigi, būtent apeliantei, teigiančiai, kad paskola pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį realiai buvo suteikta, teko procesinė pareiga įrodyti šią aplinkybę. Pažymėtina, kad apeliantė, siekdama įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir negalėdama gauti atitinkamų įrodymų, turėjo teisę prašyti pirmosios instancijos teismo šiuos įrodymus išreikalauti (CPK 199 straipsnio 1 dalis), tačiau tokia teise nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apeliantės nurodomas paskolos davėjos patvirtinimas vėlesnėje reikalavimo teisių perleidimo sutartyje, kad reikalavimas yra galiojantis ir privalomas skolininkei, nėra pakankamas įrodymas paskolos sutarties sudarymo faktui pagrįsti, kadangi jis tiesiogiai neįrodo pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo fakto. Šios aplinkybės taip pat pakankamai nepatvirtina ir paskolos davėjos 2012 m. buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuota bendra jos suteiktų paskolų apimtis bei jos per vienerius metus gautinos sumos, kadangi šie apibendrinti duomenys neįrodo paskolos suteikimo būtent pagal 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartį (žr. šios nutarties 24 punktą).
  8. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), t. y. šiuo atveju teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Apeliantei neįrodžius, kad 2012 m. birželio 5 d. paskolos sutartis tarp UAB „Sinvita“ (paskolos davėjos) ir Hillberg Associates Ltd. (paskolos gavėjos) buvo sudaryta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartys, iš kurių kildinamas pareiškėjos finansinis reikalavimas, prieštarauja CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui, kadangi, paskolos davėjui neturint iš paskolos sutarties kildinamos reikalavimo teisės, ši (nesama) teisė negalėjo būti vėlesnių reikalavimo perleidimo sutarčių objektu, o tuo pačiu negalėjo atsirasti ir vėliau būti perleidžiama tretiesiems asmenims ir teisė reikalauti apmokėjimo už tokio (nesamo) reikalavimo perleidimą.
  9. Aptartos aplinkybės yra pakankamos spręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės finansinio reikalavimo netvirtinimo yra pagrįsta, todėl apeliantės argumentai, susiję su Hillberg Associates Ltd. išregistravimo aplinkybėmis ir šių aplinkybių įtaka reikalavimo perleidimo sutarčių galiojimui, taip pat atsiskaitymo pagal reikalavimo perleidimo sutartis įtaka šių sutarčių galiojimui, neturi esminės reikšmės ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos detaliau neanalizuojami. Atsižvelgusi į CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą apeliacinį (atskirąjį) skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kolegija taip pat nepasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, susijusių su rašto dėl Hillberg Associates Ltd. išregistravimo, kaip įrodymo, patikimumu jo nepatvirtinus apostile.
Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų nusprendimo
  1. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat remiasi tuo, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą dėl visų bankroto administratoriaus nurodytų sandorių, iš kurių kildinamas UAB „Sėkmės Industrija“ finansinis reikalavimas, negaliojimo, iš esmės pasisakė dėl į bylą neįtrauktų šių sandorių šalių teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu.
  2. Pasisakydamas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nusprendimas turi būti suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punktą, tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Tai, jog teismo procesiniame sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – kaip minėta, sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).
  3. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta patvirtinti apeliantės finansinį reikalavimą BUAB „Bofora“. Taigi, kaip pagrįstai atsiliepimu į atskirąjį skundą pažymi atsakovė, ginčijama nutartis tiesiogines teisines pasekmes sukelia tik apeliantei ir BUAB „Bofora“ – jokių trečiųjų asmenų teisės ar pareigos ginčijama nutartimi nėra nustatytos, panaikintos ar modifikuotos. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau minėta, niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi jokie sandoriai tarp trečiųjų asmenų nebuvo panaikinti – teismas, konstatavęs niekinį sandorių pobūdį, niekinio sandorio teisines pasekmes pritaikė konkrečiam ginčui tarp konkrečių šalių, atsisakydamas tvirtinti apeliantės finansinį reikalavimą. Taigi, pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktus reikalavimo teisių perleidimo sandorius vertino iš esmės tik tuo aspektu, ar jie pagrindžia pareiškėjos reikalavimą BUAB „Bofora“, ar ne.
  4. Vertinant, ar nusprendimu dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų gali būti pripažinti argumentai, kuriais teismas grindė savo procesinį sprendimą (niekinio atitinkamų sandorių pobūdžio konstatavimas) atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo procesinis sprendimas neturi prejudicinės galios byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis), todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis šiuo aspektu prieš trečiuosius asmenis negali būti panaudota.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
  1. Pareiškėjai atskiruoju skundu nepaneigus teisėtų bei pagrįstų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Netenkinus pareiškėjos atskirojo skundo atsakovės naudai iš pareiškėjos priteisiamos jos turėtos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, – 353,92 Eur.
Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

7Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

8Iš pareiškėjos UAB „Sėkmės Industrija“ atsakovės BUAB „Bofora“ naudai priteisti 353,92 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.