Byla 3K-3-480/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), uždarajai akcinei bendrovei „Festina“, R. M., D. B. ir AB „Nordea Bank“, veikiančiam per AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių („Nordea Bank Finland“ PLC, Lietuvoje veikiančio per „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrių, teisių perėmėjas), dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir hipotekos lakšto dalies panaikinimo, tretieji asmenys – Kauno miesto savivaldybės administracija, Aplinkos ministerija, Kauno m. 17–ojo notarų biuro notarė R. I., Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 8 d. įsakymą ir du sprendimus, kuriais atsakovams R. M. ir D. B. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypų dalis su valstybinės reikšmės mišku; pripažinti negaliojančia 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovai R. M. ir D. B. pardavė atsakovui UAB „Festina“ žemės sklypo dalį su 0,11 ha valstybinės reikšmės miško; tai pat hipotekos lakšto dalį, kuria UAB „Festina“ įkeitė bankui 0,11 ha valstybinės reikšmės miško; panaikinti šios hipotekos registraciją ir taikyti restituciją. Ieškovas nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 8 d. sprendimais Nr. 7244 ir Nr. 7243 atsakovams D. B. ir R. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų senelio J. M. žemės sklypo dalį, o Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 8 d. įsakymu – grąžinta natūra abiem po 0,2791 ha bendrosios dalinės nuosavybės teise turėtame 0,5583 ha žemės sklype ( - ). Į grąžintą žemės sklypo dalį pateko 0,11 ha valstybinės reikšmės miško. 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šie atsakovai žemės sklypą pardavė atsakovui UAB „Festina“ už 1 339 920 Lt. Šis atsakovas 2007 m. gegužės 23 d. sutartine hipoteka žemės sklypą įkeitė bankui. Ieškovo teigimu, Kauno apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką ir grąžindamas juos natūra, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkto, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių, Žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, todėl sprendimų ir įsakymo dalys, kurių pagrindu atsakovų R. M. ir D. B. privačion nuosavybėn perleista 0,11 ha žemės sklypo su valstybinės reikšmės mišku, yra neteisėti ir naikintini.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 8 d. įsakymo dėl nuosavybės teisių R. M. ir D. B. į 0,5583 ha žemės sklypą atkūrimo dalį, kuria nuosavybės teisės atkurtos į 0,11 ha valstybinės reikšmės miško; panaikino Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 8 d. sprendimų dalis, kuriomis R. M. ir D. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,11 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,5583 ha žemės sklype; pripažino negaliojančia 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria parduota 0,11 ha valstybinės reikšmės miško, hipotekos lakšto dalį, kuria UAB „Festina“ įkeitė bankui 0,11 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,5583 ha žemės sklype, ir panaikino šios hipotekos registraciją; taikė restituciją: valstybei grąžino 0,11 ha valstybinės reikšmės miško, kuris yra 0,5583 ha žemės sklype, nurodė atsakovams R. M. ir D. B. grąžinti UAB „Festina“ po 132 000 Lt, o UAB „Festina“ – grąžinti bankui 0,11 ha dalies sklypo vertę (242 342,83 Lt); priteisė iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos, UAB „Festina“, D. B., R. M., AB ,,Nordea Bank“ valstybei po 1292 Lt žyminio mokesčio ir 19,39 procesinių išlaidų.

8Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas: duomenys viešojo intereso pažeidimui nustatyti gauti 2011 m. kovo 25 d., į teismą prokuroras kreipėsi 2011 m. balandžio 18 d. Byloje pateikti neginčijami įrodymai, kad žemės sklype yra 0,11 ha valstybinės reikšmės miško, todėl Kauno apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, privalėjo vadovautis valstybinės reikšmės miškų plotų schemomis, o to nepadariusi, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Teismas pripažintino negaliojančiomis ginčijamų administracinių aktų dalis kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nes nuosavybės teisių atkūrimas, po to žemės dalies perleidimas buvo vykdomas pažeidžiant Miškų įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Atsakovai R. M. ir D. B., nuosavybės teises įgiję pagal tokius neteisėtus administracinius aktus, neturėjo teisės perleisti taip įgyto nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims. Teismas tenkino reikalavimą pripažinti negaliojančia dalį pirkimo–pardavimo sutarties, kuria parduota 0,11 ha valstybinės reikšmės miško, taip pat dalį hipotekos lakšto, kuriuo UAB „Festina“ įkeitė kreditoriui 0,11 ha valstybinės reikšmės miško. Teismas sprendė, kad prievolė neužtikrinta 0,11 ha valstybinės reikšmės mišku. Pripažinęs sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas taikė restituciją. Aplinkybė, kad atsakovas UAB „Festina“ nežinojo ar netinkamai suprato Miškų įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, nereiškia, kad jis neturėjo ir negalėjo žinoti, jog pardavėjai nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus. Dėl šių priežasčių teismas netaikė CK 4.96 straipsnio nuostatos, saugančios sąžiningo įgijėjo teises. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių, leidžiančių neišreikalauti be pagrindo įgyto turto, todėl sprendė, jog atsakovas UAB „Festina“ privalo grąžinti žemės sklypą, įgytą be teisinio pagrindo.

9Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 11 d. papildomu sprendimu priteisė trečiajam asmeniui Aplinkos ministerijai iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Festina“, R. M., D. B. ir AB ,,Nordea Bank“ po 31,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes šis palaikė ieškovo ieškinį.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atmetė atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, o trečiojo asmens Aplinko ministerijos apeliacinį skundą dėl priimto papildomo sprendimo tenkino, pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, grąžino žemės sklypo su valstybiniu mišku dalį valstybei, o iš valstybės UAB ,,Festina“ priteisė 242 343 Lt; panaikino sprendimo dalį, kuria R. M. ir D. B. įpareigoti grąžinti UAB ,,Festina“ po 132 Lt, o šis – 242 343 Lt bankui. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. papildomą sprendimą, trečiojo asmens Aplinkos ministerijos naudai priteisė iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11Kolegija nutartyje nurodė, kad teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktų įrodymų visumą, juos įvertino laikydamasis CPK 185 straipsnio reikalavimų ir ginčijamus administracinius aktus pagrįstai pripažino negaliojančiais. Valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negaliojantys. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas byloje nepraleistas. Kolegija ieškinio senaties pradžios momentu laikė 2011 m. kovo 18 d., kai prokuratūra gavo reikalautus papildomus dokumentus, būtinus ieškiniui dėl pažeisto viešojo intereso pareikšti, o prokuroras į teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 18 d., t. y. nepraleidęs 1 mėnesio termino. Kolegija sutiko su atsakovų argumentais, kad senaties termino pradžia neturi būti skaičiuojama nuo 2011 m. kovo 25 d., kai prokuratūra iš Centrinės hipotekos įstaigos gavo papildomų duomenų, nes šie duomenys prokuratūrai prieinami be papildomo pareikalavimo. Nustatyta teismo klaida neturi įtakos išvados dėl senaties termino nepraleidimo teisingumui.

12Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai panaikinti ginčijamo žemės sklypo hipoteką.

13Nors apeliaciniame skunde nekeliamas restitucijos taikymo klausimas, tačiau atsižvelgusi į tai, kad pripažinęs sandorį negaliojančiu teismas ex officio sprendžia dėl jo negaliojimo padarinių, kolegija peržiūrėjo teismo taikytą restitucijos būdą. Kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011), nurodė, kad valstybinės reikšmės miško dalies perdavimą R. M. ir D. B. nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai, o šie asmenys pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus. Atsakovai R. M. ir D. B. pirkimo–pardavimo sandoriu išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturėjo intereso juo disponuoti, todėl teismas netaikė jiems restitucijos – neįpareigojo jų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautus pinigus, o nuosavybės teisių atkūrimo procesą pripažino baigtu. Kolegija sprendė, kad, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams – valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas išlaidas šiam turtui įsigyti, neviršijančias sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Kolegija pažymėjo, kad sprendimo dalimi dėl UAB „Festina“ įpareigojimo grąžinti hipotekos kreditoriui žemės sklypo dalies vertę išspręstas su nagrinėjamos bylos dalyku nesusijęs klausimas. Spręsdama dėl grąžintino turto vertės, kolegija atsižvelgė į žemės sklypo pardavimo UAB „Festina“ kainą (1 339 920 Lt) ir sandorio metu buvusią vidutinę žemės sklypo rinkos vertę pagal Nekilnojamojo turto registrą

14(26 225 Lt), bet padarė išvadą, kad reikėtų vadovautis individualiu turto vertinimu (prieš 2007 gegužės 22 d. įkeitimą AB ,,Nordea Bank“ atliktu individualiu vertinimu, pagal kurį įkeičiamo žemės sklypo rinkos vertė – 1 230 000 Lt). Tokiu atveju valstybei grąžintinos turto dalies vertė yra 242 343 Lt (0,11 x 1 230 000:0,5583).

15Nors atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai materialinis teisinis reikalavimas nagrinėjamoje byloje nepareikštas, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ji nesutiko su prokuroro ieškiniu, todėl teismas pagrįstai priteisė iš jos valstybei bylinėjimosi išlaidas.

16Kolegija ištaisė rašymo apsirikimą Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje – vietoj Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 8 d. sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste D. B.“ numerio 7243 įrašė numerį 7244.

17Kolegija tenkino trečiojo asmens apeliacinį skundą, pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. papildomą sprendimą ir priteistas trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas padidino iki 182 Lt, iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 36,40 Lt.

18III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

19Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį dėl restitucijos būdo ir netaikyti restitucijos tarp valstybės ir UAB „Festina“, pakeisti Kauno apygardos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir iš atsakovo nepriteisti 1292 Lt žyminio mokesčio ir 19,39 Lt procesinių išlaidų valstybės naudai, taip pat 36,40 Lt Aplinkos ministerijos naudai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

201. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesigilino į restitucijos taikymo teisinę prigimtį ir tikslus, todėl nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo taikytą restitucijos būdą, t. y. restituciją taikė tik tarp valstybės ir paskutiniojo valstybei grąžintino turto įgijėjo UAB „Festina“. Kasatorius teigia, kad buvo pažeista CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostata, nes valstybė nebuvo atsakovų R. M., D. B. ir UAB „Festina“ sudarytos 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalis, todėl neaišku, kokiu pagrindu ji įpareigota grąžinti vienai sandorių šalių jos sumokėtas lėšas. Kasatorius mano, kad kasacinio teismo praktika šiuo klausimu prieštaringa, nes kasacinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūra v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-461/2012 laikėsi pozicijos, jog restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante; restitucija galima tik tarp asmenų, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kasatoriaus nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo keisti restitucijos būdo, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, nes jos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos: minėtoje byloje žemės sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleisti kelis kartus ne tik pirkimo–pardavimo, bet ir mainų sutartimis.

212. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas žemės sklypo rinkos kainą nustatė pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertindamas į bylą pateiktus įrodymus. CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas pagal kainas, galiojusias, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra išimtis iš bendrosios taisyklės: grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus (turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu). Kuris variantas bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi individualiu turto vertinimu (hipotekos lakšte nurodyta informacija apie įkeičiamo turto vertę). Kasatorius su tokiais teismo argumentais nesutinka ir teigia, kad žemės sklypų vertė nustatyta netinkamai. Pirma, UAB „Lituka“ ir Ko atlikta individualaus vertinimo ataskaita netgi nepateikta civilinėje byloje, todėl neaišku, ar ji parengta laikantis teisės aktų reikalavimų ir pan.; individualus turto vertinimas buvo inicijuotas privačių asmenų, kasatorius su juo nesusipažino. Antra, prokuroras neprašė taikyti restitucijos tarp UAB „Festina“ ir valstybės, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo vertės. Dėl to teismui vienašališkai nustačius grąžintiną sumą iš valstybės, kasatorius negalėjo pateikti duomenų ir argumentų dėl sklypo vertės ir atlikto individualaus turto vertinimo. Kasatoriaus vertinimu, byloje pateikti prieštaringi įrodymai dėl sklypo vertės, o teismas šių prieštaravimų nepašalino. Kasatorius pažymi, kad valstybė nepagrįstai ir neproporcingai įpareigota grąžinti žymiai didesnę sumą nei žemės sklypas buvo įvertintas atkuriant nuosavybės teises. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas žemės sklypo kainą, vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012; 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-307/2013. Tačiau joje nenurodyta, kad turto rinkos vertė privalo būti nustatoma pagal individualų vertinimą.

223. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas. Pirmosios instancijos teismas tenkino prokuroro ieškinį ir taikė restituciją jo nurodytu būdu. Kasatorius pateikė apeliacinį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, tačiau neginčijo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas teismo taikytą ir prokuroro prašytą restitucijos būdą, pažeidė CPK 320 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeista jo teisė pasisakyti dėl išspręstų klausimų, teikti atsikirtimus, įrodymus dėl žemės sklypo vertės, dėl kurios pirmosios instancijos teisme nebuvo pasisakoma.

234. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė blogesnį sprendimą, nei buvo skundžiamas, taip pažeisdamas CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, nei yra skundžiamas, sprendimą, jeigu sprendimą skundžia tik viena šalių. Šiuo atveju teismas pablogino kasatoriaus padėtį įpareigodamas grąžinti UAB „Festina“ 242 343 Lt. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl peržengė apeliacinio skundo ribas, nepranešė apie ketinimą jas peržengti, taip pažeisdamas bylos šalių informavimo pareigą. Net jei dėl viešojo intereso buvo būtina peržengti apeliacinio skundo ribas, teismas turėjo perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

245. Kasatorius kelia netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatoriui materialinis teisinis reikalavimas nepareikštas, bet, atsižvelgęs į tai, kad jis nesutiko su prokuroro ieškiniu, priteisė žyminio mokesčio ir procesinių išlaidų atlyginimą. Kasatoriaus vertinimu, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, konstatuota, jog bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios nepriteistinos.

25Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,Festina“ prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

261. Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas jam priteisti iš valstybės 242 343 Lt atitinka teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, išspręsta nevienodos teismų praktikos taikant restituciją nuosavybės teisių atkūrime problema. Kasatoriaus cituotos kasacinio teismo nutartys, neva patvirtinančios praktikos prieštaringumą, netapačios nagrinėjamai bylai.

272. Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, neperžengė apeliacijos ribų. Šioje byloje buvo ginamas viešasis interesas, o tai suponuoja tam tikras apeliacinės instancijos teismo kompetencijos apimties išlygas. Jeigu nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nebūtų pakeitęs teismo taikyto restitucijos būdo, tai tokia nutartis būtų neteisėta, nes prieštarautų teismų praktikai, pažeistų D. B., R. M. ir kt., visuomenės ar valstybės teises ir interesus. Atsakovas pažymi ir tai, kad restitucijos taikymas nėra savarankiškas civilinės bylos dalykas (teismas restituciją taiko ex officio), todėl jos taikymas (modifikavimas) netraktuotinas kaip apeliacijos ribų peržengimas.

283. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas grąžintino turto vertės klausimą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Kasatoriaus nurodyti argumentai dėl šių pažeidimų susiję su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, o kasacinis teismas patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.

29Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

301. Ieškovas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pažymi, kad teismai, tenkindami reikalavimus dėl administracinių aktų ar sandorių pripažinimo negaliojančiais, privalo taikyti dvišalę arba vienašalę restituciją, t. y. restituciją turi taikyti ex officio. Reikalavimas taikyti restituciją nėra savarankiškas ir negali būti atskirai pareikštas, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip pareikštų reikalavimų ribų peržengimas, net kai ieškovas to neprašo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. D. ir kt., Nr. 3K-3-356/2010; 2013 m. liepos 26 d nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. UAB ,,Pelėda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2013 ir kt.).

31Byloje ginamas viešasis interesas, todėl net jei restitucija būtų vertinama kaip savarankiškas reikalavimas, viešojo intereso gynybos būtinybė suteiktų apeliacinės instancijos teismui teisę išeiti už apeliacinio skundo ribų. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą bei jos būdo parinkimą.

32Teismo diskrecija modifikuoti restitucijos taikymą nustatyta CK 6.145–6.147 straipsniuose. Pagal kasacinio teismo praktiką, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės atitinkamai pagerėtų. Tokiais atvejais valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei; atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos.

332. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl grąžintino turto vertės, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodymų vertinimą. Kasatorius nenurodė nė vienos konkrečios CPK normos, kurią būtų pažeidęs apeliacinės instancijos teismas, jo argumentai susiję išimtinai tik su faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Kasatorius turėjo procesinių galimybių pasisakyti dėl turto vertinimo reikšmės, nes jis į civilinę bylą buvo pateiktas jau pirmosios instancijos teisme.

343. Ieškovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo ginamas viešasis interesas, todėl nebuvo pažeistas CPK 313 straipsnis. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismai teisėtai ir pagrįstai iš kasatoriaus priteisė žyminį mokestį ir procesines išlaidas. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad bylose nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus. Kasatorius nebuvo subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti, todėl ir negalėjo būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas galėjo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, tačiau kasatorius tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nesutiko su prokuroro pozicija, ieškiniui reikalavo taikyti senatį. Kasatoriaus argumentai, kad iš jo neturėtų būti priteisiamas žyminis mokestis, prieštarauja teismo praktikai bylose, kuriose jis buvo atsakovas (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. 1-1159-764/2013; Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. 1-12-289/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 17 d nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Artapolas“ v. ,,Autoreikmuo“, bylos Nr. 3K-3-237/2011, kt.)

35Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

36Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB ,,Nordea Bank“ prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

371. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, pripažino, kad kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį, iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šiam turtui įsigyti išlaidas, kurios neviršytų sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Šioje nutartyje suformuota praktika dėl restitucijos taikymo, pripažinus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kad valstybės nuosavybėn grąžintino turto vertę atlygina pati valstybė. Nagrinėjamu atveju restitucijos klausimas sprendžiamas iš dalies panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, todėl valstybė (jos institucija – Nacionalinė žemės tarnyba) pagrįstai įpareigota atlyginti valstybės nuosavybėn perimamo turto įsigijimo išlaidas.

382. Atsakovas pažymi, kad faktas, jog sutartyje šalių nustatyta žemės sklypo kaina gerokai didesnė nei Nekilnojamojo turto registre nurodyta šio turto vidutinė rinkos vertė, savaime nėra pagrindas daryti išvadą, kad sandorio kaina neatitinka parduodamo turto rinkos vertės ir neturi būti atlyginama. Ieškovas grąžintinos žemės sklypo dalies vertę skaičiavo pagal 2007 m. gegulės 11 d. atsakovų UAB „Festina“ ir D. B., R. M. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, kuri faktiškai atitinka vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, nustatytą individualaus vertinimo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl turto vidutinės rinkos vertės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu reikėtų vadovautis individualiu turto vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-307/2013).

393. Dėl apeliacijos ribų peržengimo ir blogesnio sprendimo priėmimo atsakovas iš esmės nurodo analogiškus kaip ir kituose atsiliepimuose pateiktus argumentus.

404. Dėl bylinėjimosi išlaidų iš kasatoriaus priteisimo atsakovas nepasisakė, palikdamas šį klausimą spręsti teismo nuožiūra.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

43Dėl restitucijos taikymo

44Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesigilino į restitucijos taikymo tiesinę prigimtį ir tikslus, todėl nepagrįstai restituciją taikė tik tarp valstybės ir paskutiniojo valstybei grąžintino turto įgijėjo UAB „Festina“, t. y. buvo pažeista CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostata, nes valstybė nebuvo 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Restitucija galima tik tarp asmenų, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kasatoriaus nuomone, nebuvo pagrindo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, nes jos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

45Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais kasacinio skundo argumentais, pažymi, kad restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, jeigu ją taikius vienos šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų.

46Nagrinėjamoje byloje Kauno apskrities viršininko įsakymas ir sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, vėlesnis grąžintos žemės pirkimo–pardavimo sandoris bei jos įkeitimas hipotekos lakštu panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktai, Miškų įstatymo 4 straipsnis). Taigi, šiuo atveju teismai privalėjo ex officio spręsti ir restitucijos klausimą (taikyti restituciją prašė ir ieškovas). Minėta, kad išimtiniais atvejais teismas gali keisti restitucijos taikymo būdą arba apskritai jos netaikyti. Nagrinėjamoje byloje (kartu ir kasaciniame skunde) neginčijamas R. M. ir D. B. kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjektų statusas, t. y. jų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nepaneigta, tačiau nustatyta, jog nuosavybė į mišką negalėjo būti grąžinta natūra. Byloje taip pat nenustatyta, kad pretendentai, kuriems neteisėtais administraciniais teisės aktais grąžinta nuosavybės teisės dalis valstybiniu mišku, būtų elgęsi neteisėtai ar kitaip nesąžiningai. Taigi nepaneigtas pretendentų sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose konstatuota, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas jiems pripažintinas baigtu. Priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų, todėl restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėta kasacinio teismo nutartimi, nes nagrinėjamos bylos ir nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės tapačios, tapatūs ir reglamentuojami teisiniais santykiai. Apeliacinės instancijos teismui pagrįstai nustačius restituciją tarp valstybės ir paskutinio turto įgijėjo UAB „Festina“, teisiškai nereikšmingas kasatoriaus argumentas, kad valstybė nebuvo pirkimo–pardavimo sandorio dalyvė, todėl jai nekyla pareigos atlyginti.

47Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo

48Kasatorius nurodo, kad pateikdamas apeliacinį skundą, neskundė sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas prokuroro prašymą ir teismo taikytą restitucijos būdą, pažeidė CPK 320 straipsnio reikalavimus. Su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymą ir du sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutarties bei hipotekos lakšto dalį, panaikinti hipotekos registraciją ir taikyti restituciją. Kaip pirmiau minėta, teismai restituciją gali taikyti ex officio, t. y. ir tais atvejais, kai nepareikštas reikalavimas dėl restitucijos taikymo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtinais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskirtai netaikyti jos, jei dėl to nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų vienos šalių padėtis, o kitos – atitinkamai pagerėtų. Taigi esant tokiam teisiniam reglamentavimui nėra pagrindo restitucijos būdo pakeitimą laikyti apeliacinio skundo ribų peržengimu. Pažymėtina ir tai, kad atsiliepime į kasatoriaus apeliacinį skundą, atsakovas UAB „Festina“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.145, 6.146, 6.152, 6.153 straipsnius, nukrypo nuo naujausios kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012; kt.), t. y. ignoravo viešąjį interesą, pažeidė atsakovų, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus. Anksčiau konstatavus, kad tuo atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administravimo aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, nes tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, todėl restitucijos taikymas tarp valstybės (atstovaujamos kasatoriaus) ir paskutinio turto įgijėjo (UAB „Festina“) ir priteisimas šiai iš valstybės piniginę kompensaciją nelaikytinas blogesnio sprendimo priėmimu bei CPK 320 straipsnio reikalavimų pažeidimu.

49Dėl valstybei grąžintinos žemės kainos nustatymo

50Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas žemės sklypo rinkos kainą nustatė pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertindamas į bylą pateiktus įrodymus. CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas pagal kainas, galiojusias, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi individualiu turto vertinimu, inicijuotu privačių asmenų, kurio ataskaita nepateikta civilinėje byloje. Kasatorius nurodė, kad neturėjo galimybės pateikti savo argumentų dėl žemės kainos, nes apeliacinis procesas vyko rašytinio proceso tvarka, todėl valstybė, atstovaujama kasatoriaus, buvo įpareigota grąžinti daug didesnę nei žemės sklypas įvertintas atkuriant nuosavybės teises sumą.

51Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. ir D. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,5583 ha žemės sklypą, į kurį pateko 0,11 ha valstybinės reikšmės miško. Visą šį žemės sklypą (kartu su 0,11 ha valstybinės reikšmės miško) R. M. ir D. B. 2007 m. gegužės 11 d. pardavė UAB „Festina“ už 1 339 920 Lt. UAB „Festina“ visą žemės sklypą 2007 m. gegužės 22 d. hipotekos lakštu įkeitė AB ,,Nordea Bank“. Hipotekos lakšte nurodyta, kad bendra įkeičiamų daiktų (žemės sklypo) rinkos vertė – 1 230 000 Lt. Vertinimą hipotekos kreditoriaus užsakymu atliko UAB „Lituka“ ir Ko 2007 m. gegužės 14 d. Vadovaudamasis šiuo individualiu turto vertinimu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jei viso sklypo rinkos kaina – 1 230 000 Lt, tai 0,11 ha valstybinio miško kaina – 242 343 Lt. Taikytos restitucijos atveju ir buvo priteista būtent tokia suma. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tiek miško, tiek kitos paskirties vieno aro žemės kaina lygiavertė. Atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su šia apeliacinės instancijos teismo nustatyta suma, kuri priteista iš valstybės UAB „Festina“ naudai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1 230 000 Lt rinkos kaina nustatyta visam žemės sklypui (0,5583 ha). Teismo sprendimu valstybei grąžinta 0,11 ha miško, kita dalis liko UAB „Festina“ nuosavybė. Taigi, grąžintas žemės sklypas taikant restituciją buvo padalytas į du žemės sklypus – 0,11 ha miško žemė ir 0,4483 ha – kitos paskirties žemė. Šiuo atveju valstybei grąžinant miško žemės sklypą ir paskutiniam įgijėjui UAB „Festina“ atlyginant iš valstybės už paimamą žemę, būtina nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą. Apeliacinės instancijos teismas šio žemės sklypo rinkos kainos nenustatinėjo ir priteisė UAB „Festina“ iš valstybės santykinį vidurkį už 0,11 ha miško nuo bendros sklypo rinkos kainos. Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su kasatoriaus argumentu, kad žemės sklypų vertė nustatyta netinkamai, UAB ,,Lituka“ ir Ko žemės sklypo individualaus vertinimo ataskaita nepateikta į bylą, todėl neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo nustatyta šios sklypo vertė. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas sklypo vertę, netinkamai taikė proceso teisės normas, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš valstybės UAB „Festina“ naudai priteista 242 343 Lt, naikintina ir byla dėl šios dalies grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismui nagrinėjant šią bylos dalį iš naujo, būtina individualiai nustatyti 0,11 ha valstybinės reikšmės miško kainą, kuri priteistina iš valstybės.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išaiškinimu pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, pažymi, kad kasatorius Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, o ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Vadovaudamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas, taip pat dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas dėl išlaidų trečiajam asmeniui priteisimo, ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą taip pat perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

53Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

54Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 95,46 Lt. Iš dalies tenkinus kasacinio skundo reikalavimus ir grąžinus bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

56Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį, kuria iš valstybės UAB „Festina“ naudai priteista 242 343 Lt, taip pat nutarties dalis, kuriomis palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir pakeistas Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. papildomas sprendimas, ir dėl šių dalių perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

57Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

58Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.