Byla e2A-188-430/2018

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų R. M., I. M., V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį ir atsakovo V. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalinimo bei trečiojo asmens, atsakovo pusėje - R. M., pareikštus savarankiškus reikalavimus dėl sutarčių pripažinimo apsimestinėmis; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Ū. M., ( - ), AB, V. J., A. E. ir J. L..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. I. I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) nutraukti jos ir V. M. santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) pripažinti, kad šalys neveda bendro ūkio, negyvena kartu nuo 2010 m. spalio mėn.; 3) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe šį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )), vidutinė rinkos vertė 55 200 Eur; garažą (unikalus Nr. ( - )), vidutinė rinkos vertė – 2490 Eur; ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), vidutinė rinkos vertė – 1660 Eur; kitus inžinierinius statinius (unikalus Nr. ( - )), vidutinė rinkos vertė – 11 Eur; žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), esančius ( - ), vidutinė rinkos vertė – 15 100 Eur; teismui nusprendus netenkinti šio reikalavimo, prašo priteisti 6370 Eur kompensaciją dėl turto pagerinimo; 4) padalinti santuokoje įgytą turtą taip: a) ieškovei asmeninės nuosavybės teise po santuokos nutraukimo priteisti: ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį garažo (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį kitų inžinierinių statinių (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ); ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ); transporto priemonę „ŠKODA FABIA" (valst. Nr. ( - ) vidutinė rinkos vertė – 600 Eur; b) atsakovui asmeninės nuosavybės teise po santuokos nutraukimo priteisti: ½ dalį garažo (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį kitų inžinierinių statinių (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ); ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį šiltnamio (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) esančių ( - ); transporto priemonę „HYUNDAI XG300" (valst. Nr. ( - ) vidutinė rinkos vertė 400 Eur; 5) priteisti iš atsakovo ieškovei už santuokoje įgyto turto didesnę dalį 30 985 Eur kompensaciją (už santuokoje ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį šiltnamio (unikalus Nr. ( - )); ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančių ( - )); 6) priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją už ( - ) draudimas išmokėtas draudimo išmokas, sukauptas iki 2010 m. spalio mėn., priteisiant ½ dalį šių išmokų – 6121,20 Eur ir 324 Eur perviršio; 7) po santuokos nutraukimo palikti šalims santuokines pavardes; 8) po santuokos nutraukimo kreditoriaus reikalavimą ( - ), AB, pagal sudarytą vartojimo kreditą pripažinti asmenine ieškovės prievole; 9) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 2000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
  1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas nesirūpino šeima, nesaugojo šeimos santykių ir buvo neištikimas. Atsakovo kaltė pasireiškė tuo, jog gyveno dvigubą gyvenimą nenutraukęs santuokos ir nevykdė savo, kaip sutuoktinio pareigų, negerbė ieškovės. Nuo 2008 metų atsakovas nebegrįždavo į šeimos namus, o po kurio laiko nebeslėpė, kad yra neištikimas. Ieškovės pastangos išlaikyti santuoką buvo bevaisės. Nuo 2010 metų santykiai tarp sutuoktinių nutrūko. Atsakovas nustojo rūpintis šeimos poreikiais, paliko ieškovę su dviem nepilnamečiais vaikais. 2010 m. spalio mėn. atsakovas su kita moterimi susilaukė vaiko. Atsakovo elgesys sukėlė ieškovei didelių išgyvenimų, psichologinė atmosfera su atsakovu tapo nestabili.
  1. Atsiliepimuose į ieškinį atsakovas prašė atmesti ieškinio reikalavimus, nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, dėl turto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe, neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Atsakovas nurodė, jog sutinka su ieškove, kad jų santuoka faktiškai iširo ir jos išsaugoti nebėra galimybių, tačiau dėl to kaltos abi šalys, nes nėra jokių vienareikšmiškų priežasčių, kurios leistų konstatuoti vienos iš šalių kaltę. Nepaisant to, kad vaikai yra pilnamečiai, materialinę paramą atsakovas jiems teikė pagal savo galimybes, išlaikė ir namą, kuriame jie gyveno. Atsakovas įsitikinęs, jog jo ir ieškovės santuoka iširo ir dėl pačios ieškovės kaltės, nes ji nebuvo jam lojali, jo negerbė, jai svarbiau materialiniai dalykai, negu pagalba, savitarpio supratimu ir meile pagrįsti santykiai. Ieškovė gyvena su kitu vyru. Atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti jai iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, nes šis reikalavimas yra nepagrįstas. Jam pareikšti praleistas ieškinio senaties terminas. Nesutinka su ieškovės argumentais, kad turtas ( - ),
turėtų būti pripažintas bendra jungtine nuosavybe, nes jame užaugo vaikai, jame sukaupti visi šeimos daiktai, relikvijos, namui neatlikti nei kapitaliniai remontai, nei rekonstrukcijos, nei kiti statybos darbai, kurie būtų santuokinėmis lėšomis iš esmės padidinę turto vertę. Ieškovė teismui nepateikė tokių įrodymų. Santuokos metu išpirktas žemės sklypas po šiuo nekilnojamuoju turtu. Tai padaryta už atsakovo asmeninę tikslinę kompensaciją (investicinius čekius), bet ne iš santuokinių lėšų. Dėl to sklypas taip pat netapo bendra jungtine nuosavybe. Atsakovas nesutinka su išlaidų kompensacija, nes ieškovė naudojosi, gyveno šiame name visą laiką, didelė dalis atliktų darbų buvo atsakovo tėvo, finansuojama kaip dovana įvairiomis atsakovo sukaktuvių progomis, o kita dalis – tik einamasis remontas, ieškovė viena naudojosi atliktais darbais iš esmės nepagerinusi atsakovo turto. Atsakovas nesutinka su ieškinyje nurodyta transporto priemonės „ŠKODA FABIA" (valst. Nr. ( - ) vidutine rinkos verte (600 Eur), nes šis automobilis kainuoja daugiau kaip 2000 Eur. Atsakovas sutinka, kad jam asmeninės nuosavybės teise atitektų jo vardu registruotas nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), nes faktiškai šis turtas pirktas, rekonstruotas atsakovo tėvo, kuris ten ir gyvena su šeima. Šiuo turtu sutuoktiniai niekada nesinaudojo. Dėl šios priežasties nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovui atitenka didesnė santuokoje įgyto turto dalis. Atsakovas nurodė, jog reikalavimas pripažinti, kad santuoka faktiškai nutrūko nuo 2010 metų spalio mėn., nepagrįstas, nes faktiškai šalys nustojo vesti bendrą ūkį ir gyventi kartu nuo 2008 metų Šv. Kalėdų. Atsakovas nesutinka su reikalavimu padengti skolą už gyvenamojo namo šildymą, nes ieškovė gyvendama su kitais asmenimis šiame name ir jį eksploatuodama, privalėjo pati šį namą ir išlaikyti, sumokėti visus komunalinius mokesčius. Atsakovas prašo padalinti pusiau 12242,40 Eur išperkamosios sumos bei 648,42 Eur perviršio.
  1. Priešieškinyje atsakovas prašo: 1) nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) pripažinti, kad šalys neveda bendro ūkio bei negyvena kartu nuo 2008 gruodžio 27 d. ir nuo šios datos taikyti gyvenimo skyriumi teisinius padarinius; 3) pripažinti nekilnojamąjį turtą ( - ): ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )), šiltnamio (unikalus Nr. ( - )), žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), atsakovo V. M. asmenine nuosavybe; 4) po santuokos nutraukimo palikti ieškovei pavardę „M.“, atsakovui „M.“; priteisti iš atsakovui ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.
  1. Atsiliepime į priešieškinį ieškovė prašo atmesti atsakovo priešieškinį kaip nepagrįstą, patenkinti ieškovės ieškinį. Ieškovė nesutinka su atsakovo pozicija, kad jų santuoka iširo 2008 m. gruodžio mėn., nes atsakovas tuomet neigė, kad yra neištikimas, domėjosi vaikų pasiekimais, teikė išlaikymą, kartu keliavo su šeima baidarėmis, leido laisvalaikį kartu su šeima. Atsakovas klaidina teismą dėl turto ( - ), nuosavybės įsigijimo. Šį objektą 1992 metais įgijo atsakovo tėvas R. M.. Jis 1995 m. balandžio 7 d. dovanojo turtą atsakovo šeimai. Atsakovas 1996 m. balandžio 18 d. dovanojo šį turtą savo motinai I. M. ir vėliau turtas vėl dovanotas atsakovui. Šie sandoriai buvo susiję su ieškovės tėvų interesais ir verslo santykiais. Iš tiesų šį turtą įrengė, išlaikė, atliko kapitalinius pagerinimus ieškovės ir atsakovo šeima. Dovanojimo sutartys sudarytos dėl akių, nes turtas nebuvo perdavinėjamas. Ieškovė nesutiko, kad nekilnojamasis turtas ( - ), įgytas už asmenines atsakovo lėšas. Atsakovas tam pagrįsti nepateikė įrodymų. Ieškovės teigimu, santuokoje įgyta taip pat ir kito nekilnojamojo turto. Ieškovė ir atsakovas disponavo grynaisiais pinigais, kurie uždirbti santuokoje ir bendro gyvenimo metu. Ji teigia, kad šalys įstatymų nustatyta tvarka nuolat deklaravo visą turtą, nekilnojamasis turtas ( - ), taip pat įtrauktas kaip šeimos turtas. Ieškovės nuomone, kad atsakovas piktnaudžiauja teisėmis, pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, kad neva prisidėjo prie ieškovės paveldėto turto ( - ) pagerinimo. Dar iki turto paveldėjimo ieškovės motina šiame objekte įrengė kanalizaciją, vandentiekį ir atliko kitų darbų.
  1. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. M. atsiliepimuose į ieškinį ir priešieškinį nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė tenkinti priešieškinį. Nurodė, kad sutinka su ieškovės reikalavimais iš dalies: sutinka tik su paties santuokos nutraukimo faktu, prašymu neskirti termino susitaikyti, ieškovės skolos ( - ), AB, pripažinimo ieškovės asmenine skola bei pavardžių palikimo. Trečiasis asmuo su kitais ieškinio reikalavimais nesutinka. Pažymėjo, kad šalių santuoka faktiškai iširusi, jos nebėra galimybių išsaugoti. Dėl to kaltos abi šalys. Trečiasis asmuo patvirtino, jog sutuoktiniai nustojo vesti bendrą ūkį nuo 2008 metų Šv. Kalėdų. Apie šį faktą trečiasis asmuo informuotas dar 2008 metais. Nekilnojamąjį turtą ( - ), trečiasis asmuo dovanojo atsakovui 1995 metais. Trečiasis asmuo, dovanodamas šį turtą, neturėjo ketinimo perleisti jį ieškovei ir atsakovui bendrojon jungtinėn nuosavybėn, t. y. nebuvo ketinimo kurią nors šio nekilnojamojo turto dalį perleisti ieškovei. Po šio perleidimo turtas nepagerintas ir jo vertė nepadidinta sutuoktinių lėšomis. Namas iki 1995 metų sutvarkytas trečiojo asmens R. M. lėšomis. Didžioji dalis darbų, kuriuos ieškovė laiko esminiais pagerinimais ir už kuriuos prašo kompensacijos, atlikti 2000 metais, ieškovė šiame name gyvena iki šiol. Atsakovui už tai neatsilygina. Ieškovė klaidingai nurodo, kad žemės sklypas pripažintina bendra jungtine nuosavybe, nes privatizuotas santuokoje. Atsakovas žemės sklypą išpirko už asmeninę tikslinę kompensaciją, bet ne iš santuokinių lėšų, todėl žemės sklypas laikytinas atsakovo asmenine nuosavybe. Trečiasis asmuo sutinka, kad ½ dalis nekilnojamojo turto ( - ), būtų pripažinta atsakovo asmenine nuosavybe, bet nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti jai 30 985 Eur kompensaciją už pusę šio turto, nes šis turtas faktiškai pirktas, rekonstruotas bei išlaikomas trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. M. lėšomis. Net jeigu teismas nuspręstų, jog aptariamas turtas yra atsakovo ir ieškovės bendra jungtine nuosavybe, tai šio turto vertė nuo jo įsigijimo 1998 metais padidėjo dėl trečiojo asmens investicijų į šį nekilnojamąjį turtą: rekonstruotas namas, pastatytas garažas, sutvarkyta aplinka, naujai įrengtas. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti ½ dalį ( - ) draudimo sumos, trečiasis asmuo pažymi, kad ieškovė ir atsakovas nebeveda bendro ūkio nuo 2008 m. gruodžio mėn., todėl draudimo sumos, sukauptos po šalių gyvenimo skyriumi pradžios, neturėtų būti dalijamos per pusę. Galėtų būti dalintinos tik iki 2009 m. sausio 1 d. sukauptos gyvybės draudimo lėšos – 10 003,31 Eur suma. Turto (lėšų), kurį prašo dalyti ieškovė, iš tiesų nebėra, nes 2013 metais atsakovui nutraukus gyvybės draudimo sutartį, išmokėtos sukauptos lėšos. Iš kurių atsakovas gyveno ir jas išleido. Nuo gyvybės draudimo išmokos išmokėjimo iki ieškinio pateikimo praėjo daugiau kaip vieneri metai.
  1. Trečiasis asmuo R. M. pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašė: 1) pripažinti apsimestine 1998 m. birželio 17 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsigijo ½ dalį nekilnojamojo turto ( - ) (dalį gyvenamojo namo, šiltnamio) ir perkelti pirkėjo teises trečiajam asmeniui; 2) pripažinti apsimestine 2001 m. spalio 24 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsigijo 130 kv. m. žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) ir perkelti pirkėjo teises trečiajam asmeniui. Trečiasis asmuo nurodė, kad perkant nurodytą turtą mokėta grynaisiais jo pinigais. Trečiasis asmuo šį turtą rekonstravo ir remontavo savo lėšomis, po rekonstrukcijos gyveno su šeima ir ten gyvena iki šiol. Pažymėjo, jog ieškovė niekada negyveno name ( - ). Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad 1998 m. birželio 17 d. ir 2001 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes tikrasis šio turto pirkėjas turi būti R. M., bet ne atsakovas. Pastarasis sudarydamas šiuos sandorius, veikė kaip statytinis ir formalusis minimo turto savininkas. Sandorių sudarymo metu atsakovui buvo iškelta baudžiamoji byla ir grėsė turto konfiskavimas. Dėl to sandorius sudarė būtent atsakovas. Ieškovė žinojo, kad atsakovas yra formalusis turto savininkas.
  1. Atsiliepime į trečiojo asmens ieškinį, ieškovė nesutiko su savarankiškais reikalavimais. Ieškovė pažymėjo, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, jog būtent jis yra tikrasis turto pirkėjas. Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo nedalyvavo sudarant ginčijamus sandorius, atsakovas sumokėjo pinigus pagal šiuos sandorius. Rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad žemės sklype ( - ), esantį namą statė ir rekonstravo atsakovas ir J. L.. Prašė taikyti ieškinio senatį, nes ginčijami sandoriai sudaryti 1998 ir 2001 metais.
  1. Atsiliepime į trečiojo asmens ieškinį, atsakovas prašė patenkinti šį ieškinį. Atsakovas patvirtino, kad tikrasis turto ( - ), pirkėjas yra ne jis, bet trečiasis asmuo. Pinigus turtui pirkti atsakovas gavo iš trečiojo asmens. Be to, trečiasis asmuo, savo lėšomis rekonstravo namą, pastatydamas gerokai didesnį statinį, sutvarkė aplinką.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į trečiojo asmens R. M. ieškinį nurodė, kad trečiojo asmens reikalavimas pripažinti 2001 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu turi būti atmestinas, nes šis reikalavimas grindžiamas trečiojo asmens paaiškinimais. Be to, turi būti taikoma ieškinio senatis, nes minimas sandoris sudarytas 2001 metais (prieš šešiolika metų).
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J. atsiliepime į trečiojo asmens R. M. ieškinį, nurodė, kad neprieštarauja trečiojo asmens savarankiškiems reikalavimams. Ji apie ieškinyje dėstomas aplinkybes žino iš mamos pasakojimo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J. nurodė, kad ji gyvena užsienyje ir papildomai nieko paaiškinti negalinti.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. L. atsiliepime į trečiojo asmens ieškinį sutiko su šiuo ieškiniu. Nurodė, kad nekilnojamąjį turtą iš S. pirko žmona ir trečiasis asmuo R. M., bet pas notarą sudaryti sandorį atvyko trečiojo asmens R. M. sūnus (atsakovas). Pastarasis nurodė, kad yra tik formalus turto pirkėjas, vėliau turtą jis perduos tėvui R. M.. Nurodyto turto rekonstrukcijos ir statybos darbus organizavo ir finansavo trečiasis asmuo R. M., todėl pabaigus rekonstrukciją, trečiojo asmens žmona savo dalį padovanojo L. M., kuri tuo metu buvo R. M. sutuoktinė.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. E. nepateikė atsiliepimo į trečiojo asmens ieškinį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį ir priešieškinį, trečiojo asmens ieškinį atmetė.
  1. Teismas nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
  1. Priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise: 300/1211 dalis žemės sklypo ( - ), (unikalus Nr. ( - )); ½-ąją dalį ½-osios dalies gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) ( - ), vidutinė rinkos vertė – 38 500 Eur; ½-ąją dalį ½-osios dalies
šiltnamo (unikalus Nr. ( - )) ( - ), vidutinė rinkos vertė – 370 Eur; ½-ąją dalį ½-osios dalies žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) ( - ), vidutinė rinkos vertė – 23 100 Eur; transporto priemonę – automobilį „Škoda FABIA" (valst. Nr. ( - )
  1. Priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise: 300/1211 dalis žemės sklypo, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )); ½-ąją dalį ½-osios dalies gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) esančio ( - ), vidutinė rinkos vertė – 38 500 Eur; ½-ąją dalį ½-osios dalies šiltnamio (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), vidutinė rinkos vertė – 370 Eur; ½-ąją dalį ½-osios dalies žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), vidutinė rinkos vertė – 23 100 Eur; transporto priemonę „HYUNDAI XG300” (valst. Nr. ( - )
  1. Priteisė ieškovei iš atsakovo kompensaciją už ( - ) draudimo bendrovės išmokėtas draudimo išmokas, sukauptas iki 2010 m. spalio mėn., atitinkančią ½ dalį šių išmokų – 6121,20 Eur ir 324 Eur perviršio.
  1. Pripažino, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo 2008 m. gruodžio 27 d.
  1. Pripažino po santuokos nutraukimo kreditoriaus ( - ), AB, reikalavimą pagal ieškovės 2014 m. vasario 24 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį asmenine ieškovės prievole.
  1. Teismas nustatė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie vienareikšmiškai pagrįstų vieno iš sutuoktinių kaltę. Šalių santykiai pradėjo blogėti atsakovui išvykus dirbti į Vilnių, o ieškovei likus gyventi Kaune. Tai, kad atsakovas susilaukė vaiko su kita moterimi būdamas santuokoje su ieškove, patvirtina, kad jis pažeidė lojalumo, tarpusavio pagalbos pareigas. Tuo metu šalys jau gyveno atskirai. Ši aplinkybė laikytina kaip sutuoktinio nepagarba, bet ne neištikimybė. Ieškovė pažeidė lojalumo, tarpusavio pagalbos, moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi šeima ir kitas įstatyme nustatytas pareigas (CK 3.26–3.30 straipsniai), nes neskyrė pakankamo dėmesio sutuoktiniui. Dėl to šalys nusprendė susidariusių nesutarimų dėl šeimos gyvenamosios vietos, sutuoktiniai pradėjo tolti vienas nuo kito. Ieškovė taip pat buvo neištikima atsakovui, todėl abu sutuoktiniai santuokos metu nebegerbė vienas kito. Teismas sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių nesugebėjimo laikytis sutuoktinių pareigų.
  1. Dėl to teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos priteisimo.
  1. Teismas sprendė, kad šalys faktiškai nustojo kartu gyventi 2008 m. gruodžio 27 d., nes abi šalys sutarė, jog tuo metu jų santykiai jau buvo atšalę, atsakovas nebegrįždavo namo, jų nebesiejo nei emociniai, nei buities ryšiai.
  1. Dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ) teismas konstatavo, kad atsakovas šį nekilnojamąjį turtą įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, o ieškovė neįrodė, jog pagerino turtą iš esmės.
  1. Teismas atmetė trečiojo asmens R. M. savarankiškus reikalavimus, nes trečiasis asmuo praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad net ir nustačius, jog trečiasis asmuo nepraleido ieškinio senaties termino, reikalavimas negalėtų būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas.
  1. Teismas konstatavo, jog atsakovas įsigijo ½ dalį gyvenamojo namo, šiltnamio, esančių ( - ), 1998 m. birželio 17 d. pirkimo - pardavimo sutartimi, o 630/1260 dalis žemės sklypo ( - ), - 2001 m. spalio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Tuo metu šalys buvo susituokę, nesudarę vedybų sutarties, todėl galiojo CK nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Dėl to teismas sprendė, kad ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ); ½ dalis šiltnamio (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ); ½ dalis žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kuri pasibaigia nutraukus santuoką. Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą leidžiama nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas nenustatė tokių aplinkybių, dėl kurių dalinant sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą ginčo namo ½ dalį, būtų pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Dėl to teismas aptariamą sutuoktinių turtą padalijo lygiomis dalimis.
  1. Atsakovas sutiko su ieškovės reikalavimu priteisti kompensaciją už ( - ) draudimo išmokas, todėl teismas patenkino šį ieškovės reikalavimą.

8III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. M. 2017 m. rugsėjo 13 d. pateikė apeliacinį skundą, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį, kuriuo atmestas jo ieškinys, pakeisti ir šiuos reikalavimus tenkinti. Prašo ištaisyti rašymo apsirikimą ir kompensaciją už sukauptą investicinį gyvybės draudimą priteisti iš atsakovo, bet ne iš trečiojo asmens R. M..
  2. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, kadangi neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes. Visos proceso šalys žinojo apie formaliai atsakovo sudarytus sandorius, tam neprieštaravo. Nei ieškovė, nei atsakovas nepretendavo į šį turtą, todėl tuomet trečiajam asmeniui nekilo pareiga ginti savo pažeistų teisių. Trečiasis asmuo 2015 m. pabaigoje sužinojo apie ieškovės teismui pateiktus reikalavimus, suprato, kad jo teisės pažeidžiamos, ir tik tada atsirado poreikis pateikti šį ieškinį. Būtent nuo tada turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
  3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo reikalavimo pagrįstumo, nes teismas motyvavo šio ieškinio nepagrįstumą tik santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija, nenagrinėjęs pateiktų įrodymų. Teismo išvada nelogiška ir teisiškai nepagrįsta, nes bylos įrodymų visuma, patvirtina, jog sutartys sudarytos išskirtinai trečiojo asmens R. M. interesais, o ieškovė niekuomet neįgyvendino savo teisės trečiojo asmens faktiškai naudojamo turto atžvilgiu.
  4. Atsakovas atsiliepime į trečiojo asmens R. M. apeliacinį skundą, prašo tenkinti šį skundą.
  5. Atsakovas nurodė, kad teismas trečiojo asmens ieškinį atmetė neanalizavęs, netyręs bylos įrodymų ir nepadaręs išvadų dėl ieškinio reikalavimą grindžiančių faktinių bei teisinių aplinkybių, dėl to ši sprendimo dalis netinkamai motyvuota. Atsakovas pažymi, kad sandoriai turi būti pripažinti apsimestiniais.
  6. Atsakovas sutinka su trečiuoju asmeniu, jog šiam ilgą laiką neatrodė, jog jo subjektinė teisė pažeidžiama, nes turtinis santykis vyko tarp artimų šeimos narių, ir, tik ieškovei pakeitus savo poziciją, trečiajam asmeniui atsirado poreikis gintis savo pažeidžiamas teises teisme.
  7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į trečiojo asmens R. M. apeliacinį skundą, prašo šį skundą atmesti. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, deramai, aiškiai bei racionaliai motyvavo, aiškindamas ir taikydamas teisę atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tinkamai vertino esmines aplinkybes, ir išsamiai dėl jų pasisakė.
  8. Ieškovė atsiliepime į trečiojo asmens R. M. apeliacinį skundą, prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti.
  9. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas pritaikytas tinkamai. Trečiasis asmuo teismui nurodė, kad, nors jis nebuvo sandorių šalimi, bet žinojo juos, neva juos organizavo, faktiškai mokėjo pinigus. Taigi trečiasis asmuo nuo pat sandorių sudarymo dienos suprato, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis sudaryti sandoriai, bet jų neginčijo. Trečiasis asmuo kreipėsi į teismą tik praėjus 16 ir 19 metų. Be to, trečiojo asmens reikalavimai dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais yra nepagrįsti, nes trečiasis asmuo nepateikė rašytinių įrodymų, kad jo ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir teiginiai atitinka tikrovę. Tai, kad trečiasis asmuo gyvena ieškovei ir atsakovui priklausančiame name, nereiškia, kad šis yra šio turto savininkas ir kad turtas įgytas sudarant apsimestinius sandorius. Ieškovė pateikė rašytinių įrodymų. Juos teismas tinkamai išanalizavo ir dėl išdėstytų aplinkybių pateikė motyvuotą sprendimą. Teismas atsisakė pripažinti sandorius apsimestiniais ne dėl to, kad turtas įgytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir neva tai naikina sandorių apsimestinumo faktą, bet todėl, kad trečiojo asmens argumentai nepagrįsti jokiais svariais įrodymais.
  10. Ieškovė sutiko su trečiojo asmens argumentais dėl teismo padarytų rašymo klaidų.
  11. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 25 d. pateikė apeliacinį skundą, prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį, kuria iš trečiojo asmens R. M. priteista kompensacija ieškovei už ( - ) draudimo išmokėtas draudimo išmokas bei priteisti ją iš atsakovo.
  12. Atsakovas nurodo, kad teismas padarė rašymo apsirikimo klaidų, kurios turi būti ištaisytos apeliacinės instancijos teisme.
  13. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamu teismo sprendimu buvo tenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas ir pripažinta, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinių padarinių sukėlė nuo 2008 m. gruodžio 27 d. Teismas pripažino, kad ieškovė ir atsakovas bendro ūkio nebevedė nuo 2008 m. gruodžio 27 d. Šalys bendrą ūkį vedė iki 2008 m. gruodžio 27 d., todėl iki šios datos turėjo būti padalytas visas santuokoje įgytas turtas. Taip turėjo būti dalijamos ir ( - ) draudimo atsakovui išmokėtos draudimo išmokos. Pagal ( - ) draudimo atsakovui pateiktą 2015 m. liepos 3 d. pažymą, 2009 m. sausio 1 d. kaupiamojo gyvybės draudimo suma buvo 10 003,31 Eur ir 589,64 Eur perviršio. Ieškovei turėjo būti priteistina mažesnė kompensacija –5001,66 Eur. Be to, atsakovas šią gyvybės draudimo sutartį nutraukė nuo 2013 metų, kuomet neturėjo darbo ir pajamų, neturėjo kitos išeities, tik nutraukti šią sutartį ir gyventi iš gautų lėšų. Ieškinio pareiškimo dieną faktiškai nebuvo likę šio ginčo objekto.
  14. Atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nes visos proceso šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės buvo pateikusios įrodymus apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu teismo sprendimu nesprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.
  15. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, prašo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo dalį, kuria pasisakoma dėl draudimo išmokų priteisimo. Ieškovė prašo priteisti ieškovei iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė sutinka su atsakovu, kad teismas šį ginčo klausimą išsprendė neteisingai, kadangi šalių pozicija dėl šio reikalavimo buvo aiškiai išdėstyta teismo posėdžio metu.
  16. Ieškovė 2017 m. spalio 20 d. pateikė apeliacinį skundą, prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) 300/1211 dalis žemės sklypo ( - ), pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu; 2) turtui ( - ), taikyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą; 3) ieškovei priteisti 30 985 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovui tenkančią didesnę turto dalį ( - ); 4) iš atsakovo ieškovei priteisti 5001,65 Eur kompensaciją už ( - ) draudimo išmokas; 5) pripažinti, kad santuoka nutraukta dėl atsakovo V. M. kaltės; 6) ieškovei priteisti 2000 Eur neturtinės žalos. Taip pat ieškovė prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį ieškovė prašo palikti nepakeistą.
  17. Dėl žemės sklypo ( - ), ieškovė nurodė, kad jai nesuprantamas teismo sprendimas šioje dalyje, nes atsakovas priešieškinyje sutiko, jog šis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Teismas konstatavo, kad nurodytą turtą priteisia ieškovei, o rezoliucinėje dalyje nurodė, kad turtas priteisiamas tiek ieškovei, tiek atsakovui.
  18. Dėl gyvenamojo namo ( - ), ieškovė nurodė, kad šis namas tvarkytas ir remontuotas iš bendrų šeimos pinigų. Atsakovas neneigia fakto, kad ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodyti darbai 2003-2008 metais atlikti. Dėl to kitas sutuoktinis, kuris iš esmės prisidėjo prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklaususio turto pagerinimo, laikytinas turto bendraturčiu. Žemės sklypas ( - ), privatizuotas jau esant santuokoje. Taigi šis turtas įgytas santuokoje, todėl jam taip pat turėjo būti taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Jeigu teismas vis dėl to nuspręs, kad turtas yra asmeninė atsakovo nuosavybė, ieškovė prašo jai priteisti iš atsakovo kompensaciją už santuokos metu atliktus turto pagerinimus – 6370,38 Eur.
  19. Apeliantė pažymėjo, kad nors teismas motyvacinėje dalyje pasisakė dėl turto ( - ), teisinio rėžimo, bet nebuvo laikytasi CPK 270 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinto reikalavimo, t. y. sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikti teismo išvadą dėl visų sprendime išspręstų klausimų. Šiuo atveju spendimo rezoliucinėje dalyje šis klausimas neišspręstas.
  20. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai turtą ( - ), priteisė natūra, o atsisakė padalinti turtą ieškovei išmokant kompensaciją už atsakovui tenkančią visą šio turto dalį. Apeliantė nurodė, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bet po turto atidalijimo natūra, šalims nustatomos labai mažos turto dalys, po atidalijimo kiekvienai iš šalių tenka tik ¼ dalis buto. Todėl siekiant racionaliai ir vis apimtimi naudoti šį turtą, jis turėtų būti priteistinas vienam sutuoktiniui, kitam sutuoktiniui turėtų būti priteistina kompensacija už jam tenkančią turto dalį. Šalių santykiai konfliktiški, todėl akivaizdu, kad jie nesugebės bendru sutarimu valdyti turto ir atidalijimas su kompensacija yra pats teisingiausias bei vienintelis sprendimo būdas.
  21. Apeliantė nurodė, kad teismas be pagrindo šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantė mano, kad teismas padarė nelogiškas išvadas, aiškiai ginančias išimtinai tik vieną ginčo šalį – atsakovą. Ieškovės įsitikinimu, dėl santuokos nutraukimo kaltas tik atsakovas, nes jis pažeidė sutuoktinio pareigas - buvo neištikimas, būdamas susituokęs su ieškove, susilaukė vaiko su kita moterimi. Apeliantė nesutinka, kad atsakovui savanoriškai persikėlus į kitą miestą ir ieškovei atsisakius palikti šeimos namus, ji pažeidė sutuoktinės pareigas. Atsakovas paliko ieškovę su vaikais ir išvyko dirbti į kitą miestą, nepaisydamas šeimos interesų. Atsakovo savavališkas ir savanaudiškas sprendimas išvykti dirbti ir gyventi į kitą miestą lėmė šalių santykių atšalimą. Apeliantės vertinimu, teismo argumentai, kuriais neva pagrindžiama abipusė sutuoktinių kaltė, yra niekiniai, neatitinka santuokos institutui taikomų principų. Pripažinus, kad santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės, turėtų būti tenkinamas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo.
  22. Apeliantė nurodė, kad teismas dėl nesuprantamų priežasčių kompensaciją priteisė iš trečiojo asmens R. M.. Be to, priteistina suma (6121,20 Eur) neteisinga, nes dėl šios draudimo išmokos dalies šalys susitarė teismo posėdžio metu, t. y. atsakovas sutiko ieškovei išmokėti 5001,65 Eur kompensaciją. Tai parašyta sprendimo motyvuojamoje dalyje. Dėl to teismo sprendimas keistinas, priteisiant 5001,65 Eur kompensaciją už ( - ) draudimo išmokas ieškovei iš atsakovo.
  23. Apeliantė prašo išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jų.
  24. Atsakovas atsiliepime į ieškovės I. M. apeliacinį skundą, prašo šį skundą tenkinti iš dalies: dėl 300/1211 žemės sklypo ( - ), pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe, dėl 5001,65 Eur kompensacijos priteisimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsakovas prašo atmesti kitą ieškovės apeliacinio skundo dalį. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
  25. Atsiliepime atsakovas nurodo, jog ieškovės įrodinėjamos aplinkybės neatitinka nei teismų praktikoje suformuluotų sąlygų, kada turtas ( - ), galėtų būti pripažintas bendra jungtine nuosavybe, nei įstatymuose numatytų kriterijų. Ieškovė įrodinėdama, kad gyvenamasis namas iš esmės pagerintas santuokos metu, nepateikė įrodymų. Aplinkybės, kad būstui atlikti kosmetiniai remontai, nėra pagrindas spręsti, kad turtas iš esmės buvo pagerintas. Atliktas paprastas remontas, kuris neatitinka nei rekonstrukcijos, nei kapitalinio remonto sąlygų. Dėl to šis remontas negali būti vertinamas kaip esminis turto pagerinimas. Atsakovas nesutinka ir su ieškovės pozicija, kad žemės sklypui ( - ), taikytinas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Šis turtas privatizuotas, t. y. išpirktas už asmeninę tikslinę atsakovo kompensaciją, nenaudojant jokių santuokinių lėšų. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovei priteistas turtas ( - ) taip pat dėl turto privatizuotas santuokoje, už asmeninę tikslinę kompensaciją.
  26. Atsiliepime dėl turto, ( - ), atsakovas nurodė, jog ieškovė tesiekia įgauti finansinės naudos, pasinaudojus jai patogiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Šis turtas nėra nė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, todėl negali būti dalijamas, atsakovas yra formalus šio turto savininkas. Turtas turėtų būti priteistas trečiajam asmeniui R. M..
  27. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad nėra jo kaltės dėl santuokos iširimo, nes jis darbo pasiūlymą Vilniuje gavo 1999 metais ir nusprendė jį priimti. Sprendimas priimtas dėl šeimos interesų, siekiant padidinti šeimos pajamas, užtikrinti gerbūvį. Atsakovas įkalbinėjo ir prašė ieškovės vykti kartu su juo į Vilnių, parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį namą ir įsigyti turtą Vilniuje. Ieškovė nesutiko, argumentuodama, kad Vilniuje nebus kam padėti prižiūrėti vaikus. Be to, jai patogiau gyventi Kaune. Ieškovė beveik dešimtmetį vengė kraustytis į Vilnių, nebandė su atsakovu kurti gyvenimo ten. Šios aplinkybės lėmė sutuoktinių santykių nutrūkimą. Faktas, kad atsakovas už poros metų po galutinai nutrauktų santykių su ieškove susilaukė dukters su kita moterimi, negali būti pripažintas kaip neištikimybė. Ši aplinkybė vertintina lygiai taip pat, kaip jau ketvirtus metus trunkantys ieškovės santykiai su kitu vyru, kuris, be kita ko, gyvena su ieškove atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name. Dėl to atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
  28. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydį ir klaidingai priteisė kompensaciją iš trečiojo asmens R. M.. Atsakovas pritaria šiam ieškovės apeliacinio skundo argumentui.
  29. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, prašo atmesti šiuos skundus. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos ir deramai, aiškiai bei racionaliai jį motyvavo, aiškindamas ir taikydamas teisę, atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tinkamai vertino esmines aplinkybes, išsamiai dėl jų pasisakė.

10I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
  1. Nagrinėjamoje byloje pateikti trys apeliaciniai skundai. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalies, kuria atmestas jo ieškinys dėl 1998 m. birželio 17 d. ir 2001 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis. Taip pat apeliaciniame skunde prašoma ištaisyti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl kompensacijos už ( - ) draudimo bendrovės išmokas priteisimo, padarytas rašymo klaidas, priteisiant šią kompensaciją iš atsakovo, bet ne iš trečiojo asmens R. M.. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalies, kuria iš trečiojo asmens R. M. ieškovei priteista 6120 Eur kompensacija bei 324 Eur perviršis už ( - ) draudimo bendrovės atsakovui išmokėtas draudimo išmokas. Apeliaciniame skunde ginčijamos šios priteistos kompensacijos dydis, ir atsakovas taip pat prašo ištaisyti šioje dalyje teismo padarytas rašymo apsirikimo klaidas, ir priteisti kompensaciją iš atsakovo, bet ne iš trečiojo asmens R. M.. Apeliaciniame skunde prašoma išspręsti tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nes pirmosios instancijos teismas iš viso nesprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalių: ginčija sprendime padarytas išvadas, kad šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, prašo santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės ir priteisti jai neturtinę žalą; nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu sutuoktinių turto (nekilnojamojo turto, ( - )) padalijimu; taip pat nesutinka ieškinyje su priteistos kompensacijos dydžiu už ( - ) draudimo bendrovės išmokėtas draudimo išmokas. Ieškovė prašo priteisti tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje neapskųstos tokios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalys: dėl sutuoktinių pavardžių po santuokos nutraukimo; dėl transporto priemonių padalijimo; dėl pripažinimo, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinių padarinių sukėlė nuo 2008 m. gruodžio 27 d.; dėl pripažinimo ( - ), AB, banko kreditorinio reikalavimo pagal ieškovės 2014 m. vasario 24 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį asmenine jos prievole. Teisėjų kolegija nepasisako dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies.
Dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. M. reikalavimų pripažinti 1998 m. birželio 17 d. ir 2001 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis apsimestinėmis
  1. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras dešimties metų senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2010). Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
  1. Sandoriai, kuriuos trečiasis asmuo prašo pripažinti apsimestiniais, sudaryti 1998 m. birželio 17 d. ir 2001 m. spalio 24 d. Ieškinys pareikštas teisme 2017 m. kovo 13 d. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino šiems sandoriams ginčyti pradžią, siedamas ją su ginčijamų sandorių sudarymo ir ieškinio padavimo momentu. Apelianto manymu, ši pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo objektyvaus įvykio ir subjektyvaus apelianto supratimo apie jo pažeidžiamas teises. Tokį momentą apeliantas įvardija 2015 metus, kai jam tapo žinoma, kad ieškovė pareikštu teismui ieškiniu siekia įgyvendinti savo nuosavybės teises į trečiojo asmens R. M. turtą. Tuomet ieškovė sulaužė jų susitarimą ir pradėjo reikalauti to, kas jai nepriklauso. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pirmiau nurodyta, kad, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. M. patvirtino pirmosios instancijos teismui, kad apie ginčijamus sandorius žinojo jų sudarymo momentu. Dėl to, nustačius, kad apeliantas žinojo apie ginčijamus sandorius nuo jų sudarymo dienos, žinojo šių sukeliamus padarinius, būtent nuo to momento turi būti skaičiuotina ieškinio senaties kiekvienam iš šių sandorių ginčyti termino pradžia. Subjektinių nuosavybės teisių pažeidimas siejamas su šių sandorių sudarymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir, prašant ieškovei, taikė trečiojo asmens priešieškiniui ieškinio senaties terminą.
  1. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar pradelstas ieškinio senaties terminas, ar ne ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, nepriklausomai nuo to, pateikė ieškovas tokį prašymą ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su tokiomis svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam asmeniui objektyviai sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. M. neprašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto termino, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties galėtų būti atnaujintas.
  1. Pirmos instancijos teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tokių priežasčių nenustatyta ir apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovė 2015 metais pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, šiuo konkrečiu atveju nėra svarbi priežastis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Šią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad apeliantas nuo pat ginčijamų sandorių sudarymo momento žinojo, kam perleista nuosavybės teisė į ginčo objektą. Per visą laikotarpį nuo sandorių sudarymo iki tol, kai ieškovė kreipėsi į teismą, trečiasis asmuo R. M. nesiėmė jokių veiksmų savo teisėms ginti, pakeisti ginčijamais sandoriais sukeltų teisinių padarinių. Juolab byloje yra duomenų apie apelianto nesąžiningą elgesį, susijusį su ginčijamais sandoriais. Dėl to teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nėra svarbių priežasčių apelianto praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.
  1. Sprendžiant dėl trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų pagrįstumo, turi būti atsižvelgta į sąžiningumo aspektą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sutuoktinių ar kitų šeimos narių turtinių teisių įgyvendinimas tokiais būdais, kurias siekiama apsisaugoti nuo galimų rizikų, kylančių turtui, yra priešingas teisei, todėl taip įgyvendinamos subjektinės teisės neturi būti ginamos (CK 3.5 straipsnis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Nagrinėjamoje byloje apelianto pareikštiems reikalavimams galioja taisyklė injuria ius non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė), nes ginčijami sandoriai sudaryti prieš daugiau kaip 15 metų, niekas iš proceso dalyvių per tokį ilgą laiką nesikreipė į teismą dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais. Tik 2015 metais teisme nagrinėjant sutuoktinių ginčą dėl turto padalinimo, atsakovo tėvas nurodė teismui prieštaringas aplinkybes apie savo nesąžiningus veiksmus ir sutarties šalių valios ydingumą. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. M. paaiškino, jog šie sandoriai sudaryti apsimestinai, nes tuo metu jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir grėsė trečiojo asmens turto konfiskavimas. Dėl to trečiasis asmuo siekdamas išvengti šio turto konfiskavimo, sudarė sandorius sūnaus vardu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apelianto teiginiai ir elgesys iš esmės negali būti laikomi sąžiningais. Be to, teisėjų kolegijai įvertinus šių reikalavimų pagrįstumą pagal pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad trečiasis asmuo neįrodė, jog sudarant ginčijamus sandorius, sutarties šalių valia neatitiko tikrųjų jų ketinimų. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl savo esminio sandorio elemento - šalių valios ydingumo, kai sandoryje išreikšta šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Byloje nėra įrodymų, kad sudarant šiuos sandorius, šalių valia neatitiko tikrųjų ketinimų. Pažymėtina tai, kad sandorio pripažinimas niekiniu ar negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų civilinių santykių stabilumo tikslui, būtų paneigtas įgytų teisių ilgaamžiškumas, jų gerbimas ir apibrėžtumas prieš kitus asmenis. Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik viešajam interesui apsaugoti, eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, bet taip pat ir nustatyti visuomenėje sąžiningo elgesio principus, užtikrinant civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).
  1. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. M. elgesį, ginčijamų sandorių sudarymo metu, atsižvelgusi į šioje apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog trečiojo asmens R. M. savarankiški reikalavimai negalėtų būti patenkinti taip pat ir dėl to, kad yra nepagrįsti.
Dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės
  1. Pažymėtina, jog teismas spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindamas sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė preziumuojama. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007).
  1. Nagrinėjamoje byloje reikšmingas faktas yra tai, kad sutuoktinių bendras gyvenimas nutrūko nuo 2008 m. gruodžio 27 d., nors jau iki tol sutuoktiniai kartu negyveno ilgą laiką, gyveno skirtinguose miestuose. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, šalys apeliaciniuose skunduose neskundė ir su jomis sutiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išvykimas gyventi ir dirbti į kitą miestą ir ieškovės atsisakymas vykti kartu gyventi laikytinas abipusiu sutuoktinių sprendimu, bet ne atsakovo šeimos palikimu. Bylos duomenimis, atsakovas nuolat materialiai rūpinosi šeima ir vaikais. Ieškovė pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi, kad 2008 metais po šv. Kalėdų atsakovas jai prisipažino, kad jau turi kitą moterį ir buvo jai neištikimas, tačiau atsakovas tokias aplinkybes teisme neigė, teigdamas, jog su kita moterimi susipažino vėliau (jau faktiškai iširus jų šeimai), o sutuoktinių santykiai realiai pablogėjo dėl turtinių nesutarimų ir jų tarpusavio atstumo, gyvenant atskirai. Atsakovo teigimu, apie tai, kad jis turi kitą moterį, ieškovei pripažino 2010 metais, kartu informuodamas, jog 2010 m. spalio 16 d. jam gimė dukra. Kolegijos teisėjų nuomone, nederėtų, nustatant tokius faktus kaip sutuoktinio neištikimybė ar konkrečius neištikimybės laikotarpius, remtis tikimybių pusiausvyros principu ir konstatuoti, jog yra labiau tikėtina, kad tam tikrų laikotarpiu sutuoktinis buvo neištikimas. Vertinant šias aplinkybes, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo nuomone, jog byloje nėra įrodymų, jog atsakovas bendravo su kita moterimi dar iki 2008 m. gruodžio 27 d. laikotarpio, kai šalis dar siejo šeimos santykiai. Tik ieškovės paaiškinimas yra nepakankamas įrodymas apie atsakovo neištikimybę šiuo laikotarpiu. Be to, iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė gyveno su kitu vyru dar nenutraukusi santuokos (jau po 2008 m. gruodžio 27 d. laikotarpio). Dėl to darytina išvada, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas ilgą laikotarpį gyveno atskirai skirtinguose Lietuvos miestuose ir abu nesiėmė jokių veiksmingų priemonių šeimyniniams santykiams atkurti, sutuoktiniai neskyrė pakankamo dėmesio vienas kitam. Tai pastūmėjo šalis nespręsti susidariusių nesutarimų dėl šeimos bendros gyvenamosios vietos ir sudarė sąlygas sutuoktiniams tolti vienas nuo kito. Galiausiai 2008 m. gruodžio 27 d. šeimos santykiai galutinai faktiškai nutrūko. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme abiem sutuoktiniams keliami vienodi reikalavimai ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti ir palaikyti. Abiem to nedarant ar darant nepakankamai, nesprendžiant tarpusavio nesutarimų, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šiuo atveju nė viena iš šalių byloje neįrodė, kad priešinga pusė iki 2008 m. gruodžio 27 d. padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą dėl vieno iš jų kaltės (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys). Įvertinus bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir įrodymus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
  1. CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Padarius išvadą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovės reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, todėl šis ieškovės apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas.
Dėl sutuoktinių turto padalijimo klausimų
  1. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti, inter alia (be kita ko), sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių sutarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje, reglamentuojančiame turto balanso sudarymą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo nutraukiant santuoką, teisingo sutuoktinių bendro turto balanso sudarymas yra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012). Dalijant sutuoktinių turtą, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Privalo būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis).
  1. Byloje nenustatyta, kad šalys būtų sudariusios notarinį susitarimą dėl turto padalijimo, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių santuokos nutraukimo bylą, nutraukdamas šalių santuoką, privalėjo išspręsti viso sutuoktiniams priklausančio turto padalijimo klausimą, laikydamasis įstatyme nustatytos ir kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškintos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Pirmosios instancijos teismas sprendė šio sutuoktinių turto pripažinimo asmenine/ar bendra nuosavybe (teisinio režimo), padalijimo ir kompensacijos priteisimo klausimus: 1) nekilnojamojo turto ( - ); 2) nekilnojamojo turto ( - ), 3) 300/1211 dalies žemės sklypo, ( - ); 4) transporto priemonių „ŠKODA FABIA" (valst. Nr. ( - ) ir „HYUNDAI XG300" (valst. Nr. ( - ) 5) ( - ) draudimo bendrovės išmokėtos draudimo išmokos (už sukauptą investicinį gyvybės draudimą); 6) įsipareigojimo ( - ), AB, bankui pagal 2014 m. vasario 24 d. sudarytą vartojimo paskolos sutartį. Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalių, kuriomis padalintos transporto priemonės „ŠKODA FABIA" (valst. Nr. ( - ) ir „HYUNDAI XG300" (valst. Nr. ( - ) bei pripažintas ( - ), AB, reikalavimas pagal ieškovės 2014 m. vasario 24 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį asmenine jos prievole nepateikti apeliaciniai skundai.
Dėl nekilnojamojo turto ( - )
  1. Pirmos instancijos teismas motyvuojamoje dalyje sprendė dėl šio turto teisinio režimo ir padalijimo sutuoktiniams, bet sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė ką nusprendė. CPK 270 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kas turi būti išdėstoma rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. CPK 270 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti padarytos teismo išvados dėl sprendimu išspręstų klausimų, todėl šiuo atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismui būtina nustatyti, ar šis proceso teisės normų pažeidimas yra esminis ar formalus. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tai, ar pažeidžiamos šalių teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui sprendimo rezoliucinėje dalyje nepriėmus sprendimo dėl šio turto padalijimo, šio turto padalijimas negali būti apeliacinio nagrinėjimo dalykas, nes apeliacijos objektu negali būti klausimai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nepriėmė sprendimo. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, išspręsdamas tokius klausimus, atliktų pirmosios instancijos teismo funkciją ir taip bylos dalyviams būtų atimta teisė į apeliaciją. Dėl to bylos dalis dėl pirmiau nurodyto turto padalijimo turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju rezoliucinėje dalyje neišdėsčius teismo padarytų išvadų ir pirmos instancijos teismui nepriėmus papildomo teismo sprendimo, suėjus terminui priimti papildomą sprendimą, asmuo iš esmės praranda teisę į apeliaciją, nes kasacija nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnis). Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas ir kad iš Konstitucijos kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, jog tokio akto rezoliucinę dalį visada, be išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamoje dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2010, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Taigi rezoliucinė teismo sprendimo dalis būtinai turi būti grindžiama motyvuojamąja dalimi, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytos visos teismo padarytos išvados, o pati rezoliucinė sprendimo dalis turi būti aiški, nedviprasmiška, be trūkumų, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl išspręstų klausimų. Šiuo atveju teisėjų kolegijos vertinimu teismo sprendimas šioje dalyje yra neaiškus bei su esminiais proceso teisės normų pažeidimais.
Dėl nekilnojamojo turto, žemės sklypo, ( - )
  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl 300/1211 dalies žemės sklypo ( - ), teisinio režimo ir padalijimo. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog byloje nėra šalių ginčo dėl šio turto, bet sprendimo rezoliucinėje dalyje, nurodė, jog šis turtas (300/1211 dalis žemės sklypo ( - )) priteisiamas tiek ieškovei, tiek atsakovui po 300/1211 dalis. Motyvuojamoje dalyje teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, todėl darytina išvada, jog teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja teismo sprendimo motyvuojančiajai daliai.
Dėl nekilnojamojo turto, ( - )
  1. Ieškovė apeliaciniame skunde pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog šis turtas turi būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bet nepritaria dėl šio turto priteisimo natūra. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių (pvz. nedalus) ar dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių (pvz. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą ir t.t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006). Ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo ir pasisakė dėl šio turto priteisimo išmokant kompensaciją, šiuos argumentus nurodė ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas teismų praktiką tokio pobūdžio ginčuose nurodė, jog turtas dalinamas natūra, bet nepasisakė dėl šioje byloje reikšmingų argumentų, lėmusių tokį turto padalinimo būdą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik nurodymas, jog turtas dalintinas natūra, nepakankamas išvadai, kad šį objektą būtina padalyti tokiu būdu. Vienai iš bylos šalių ginčijant turto atidalijimo būdą ir siūlant kitokį, teismui būtina įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, šalių galimybes bendrai valdyti ir naudoti šį objektą ir kt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui teisiškai neįvertinus ieškovės pasiūlyto atidalijimo būdo, nenustatytos reikšmingos bylos aplinkybės, dėl kurių galima parinkti teisingą turto padalijimo būdą.
Dėl kompensacijos už ( - ) draudimo bendrovės išmokėtas draudimo išmokas (už sukauptą investicinį gyvybės draudimą).
  1. Ieškovė reiškė reikalavimą - priteisti jai 6120,20 Eur kompensaciją ir 324,00 Eur perviršio už iki 2010 m. spalio mėnesio sukauptą investicinį gyvybės draudimą ir atsakovo gautas draudimo išmokas. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje dėl kompensacijos priteisimo pasisakė, kad nėra šalių ginčo, ieškovės reikalavimas tenkintinas. Sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmos instancijos teismas nurodė, kad kompensacija priteistina ieškovei iš trečiojo asmens R. M.. Taigi teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka rezoliucinės dalies. Teisėjų kolegija pritaria apeliaciniuose skunduose nurodytoms aplinkybėms, kad teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje (tikėtinai dėl rašymo apsirikimo), priteisė šią kompensaciją iš trečiojo asmens R. M.. Ieškovė nepareiškė reikalavimo šiam asmeniui. Be to, apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad šalys teismo posėdžio metu susitarė dėl kitokio kompensacijos už draudimo išmokas dydžio negu nurodytas ieškovės ieškinyje. Teismo proceso metu šalims susitarus dėl kitokio kompensacijos dydžio, teismas neabejotinai privalėjo į šias aplinkybes atsižvelgti priimdamas sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nurodytos aplinkybės ir sprendė tik dėl ieškinyje nurodytos kompensacijos dydžio. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priteistinos kompensacijos dydį. Bylą šioje dalyje nagrinėdamas iš naujo pirmosios instancijos teismas turi pasisakyti dėl nurodytos aplinkybės.
  1. Pažymėtina, jog apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, apeliacinės instancijos teismo paskirtis patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengiant pareikštų apeliacinių skundų ribų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui siekiant pašalinti visus pirmosios instancijos teismo sprendime paliktus neaiškumus, procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimus, reikėtų nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes susijusias su sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimu ir kompensacijos priteisimu, šiose dalyse bylą nagrinėti iš esmės. Tokia situacija prieštarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją. Dėl to apeliacinės instancijos sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti bylą dėl šių dalių pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  1. Teisėjų kolegija, apibendrinama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyse dėl sutuoktinių nekilnojamojo turto (( - )) padalijimo ir kompensacijos priteisimo už draudimo išmokas, nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų šiems klausimams išspręsti aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys naikintinos ir byla dėl jų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Taigi, teismas byloje priėmęs sprendimą iš esmės turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendime nepagrįstai nesprendė šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą (jo dalį) grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės tinkamai paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą galutinai iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013). Nėra galimybės pasiskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  1. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

Nutarė

12Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį dėl nekilnojamo turto ( - ), ( - ), ( - ),) padalijimo, kompensacijos ir perviršio už išmokėtas draudimo išmokas priteisimo, ir dėl šių dalių grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

13Palikti nepakeistą kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį.

Proceso dalyviai
Ryšiai