Byla 2-734/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria teismas netenkino atsakovo A. D. prašymo dėl įpareigojimo ieškovą G. P. sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms padengti, civilinėje byloje Nr. 2-517-153/2012 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovams A. D., R. D., S. S., Marijai E. S., A. S., D. S., K. K., N. N., E. N., V. B., A. B., I. B. dėl pažeistų teisių gynimo, neteisėtai pasisavinto turto grąžinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – D. P., Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R., Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaras V. L., Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notarė J. V., Kauno miesto savivaldybės administracija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pažeistų teisių gynimo, neteisėtai pasisavinto turto grąžinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais.

5Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsakovo A. D. prašymas dėl įpareigojimo ieškovą G. P. sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms padengti netenkintas, teisėtumo klausimas.

6Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, neteisėtai pasisavinto turto grąžinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais.

7Atsakovas A. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą G. P. per penkias dienas nuo nutarties gavimo dienos sumokėti 20 000 Lt užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Nurodė, kad ieškovas yra užsienio valstybės pilietis, todėl privalo sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms padengti, kadangi tai įpareigoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 794 straipsnis. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie ieškovo turimą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje. Nurodė, jog Rusijos Federacija, kurios pilietis yra ieškovas, nėra ratifikavusi Hagos konvencijų, draudžiančių reikalauti užstato. Atsakovas užstato dydį grindė teisinių paslaugų sutartimi, pagal kurią sumokėjo 15 000 Lt už advokato pagalbą. Pažymėjo, kad ketina prašyti teismo skirti retrospektyvinę turto vertės ekspertizę, kurios kaina yra nuo 3 500 Lt iki 5 000 Lt.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi atsakovo A. D. prašymo dėl įpareigojimo ieškovą G. P. sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms padengti netenkino.

10Teismas nustatė, kad ieškovas G. P. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra ( - ). Pažymėjo, kad tai patvirtina byloje pateiktas ieškovo paso nuorašas. Sprendė, kad priklausymą kitai valstybei lemia ne fizinio asmens gyvenamoji vieta, bet pilietybė, todėl šiuo atveju CPK 794 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė ieškovui negali būti taikoma, kadangi ieškovas G. P. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Konstatavo, kad atsakovo A. D. prašymas įpareigoti ieškovą sumokėti užstatą jo bylinėjimosi išlaidoms padengti laikytinas nepagrįstu, todėl jo netenkino. Nurodė, jog ši nutartis yra neskundžiama.

11III. Atskirojo skundo argumentai

12Atskiruoju skundu atsakovas A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl įpareigojimo ieškovą G. P. sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms padengti tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

131. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 794 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis ir todėl negali būti taikoma CPK 794 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi ieškovas yra užsienio valstybės – Rusijos Federacijos pilietis ir jo pagrindinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, jo ekonominiai interesai ir turtas taip pat yra Rusijos Federacijoje. Aplinkybę, kad ieškovas yra užsienio pilietis, patvirtina ir jo pateikta Rusijos Federacijos paso kopija, todėl teismo motyvai, kad šiuo atveju nustatyta prievolė ieškovui negali būti taikoma, kadangi ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, yra nepagrįsti.

142. CPK 794 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato ieškovo – užsienio šalies piliečio pareigą atsakovo reikalavimu sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui. Minėtos normos 2 dalis nurodo, kad ši pareiga netaikoma, jeigu ieškovas turi Lietuvos Respublikoje turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti. Darytina išvada, kad asmens – užsienio šalies piliečio – pareiga sumokėti užstatą yra, kai jo su Lietuvos Respublika nesieja jokie turtiniai saitai, todėl pažymėtina, kad svarbios tik dvi sąlygos – buvimas užsienio šalies piliečiu bei turto neturėjimas, visiškai nesvarbus yra dvigubos pilietybės turėjimo klausimas.

153. Pažymėtina, kad nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad minėta nutartis yra neskundžiama. Ši teismo klaidinanti išvada prieštarauja proceso teisės normoms. Skundžiama nutartis yra priimta dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, todėl dėl jos gali būti paduodamas atskirasis skundas.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo užtikrinti jo (galimų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civilinėje byloje pagal dvigubą pilietybę (Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacinės Respublikos) turinčio ieškovo ieškinį atsakovams dėl pažeistų teisių gynimo, neteisėtai pasisavinto turto grąžinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais.

18Tam, kad būtų galima teisingai išspręsti šį klausimą, reikia išsiaiškinti, ar egzistuoja CPK 794 straipsnio antrojoje dalyje numatytos dvi grupės sąlygų, kurioms esant atsakovas gali reikalauti ieškovo sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Pirma, ieškovas turi būti kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo. Ši sąlyga siejama su procesą inicijavusio ieškovo artimu teisiniu ryšiu su kita valstybe. Jei ieškovas yra fizinis asmuo, jo artimas teisinis ryšys su kita valstybe grindžiamas ne tik pilietybe, bet ir jo faktiniais santykiais su ta valstybe. Jeigu fizinis asmuo yra užsienio valstybės pilietis, kuris nuolatos gyvena toje valstybėje arba jis nėra tos valstybės pilietis, bet joje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. tokią, kurią jis pats laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru, yra pagrindas išvadai, kad jis yra tos valstybės fizinis asmuo. Šiuo atveju aplinkybė, kad toks fizinis asmuo yra ir Lietuvos Respublikos pilietis, kuris Lietuvoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, savaime nereiškia, kad CPK 794 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu netaikomos ir jis neturi užtikrinti atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Antra, ieškovas Lietuvos Respublikoje neturi turėti turto, kurio pakaktų bylinėjimosi išlaidoms padengti; užstato instituto taikymo neturi drausti tarptautinė sutartis; nėra šalių susitarimo dėl ginčo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose; tai neturi būti neturtinio pobūdžio šeimos byla, byla pagal pareiktą priešieškinį bei byla, kurioje prašoma išduoti teismo įsakymą. Tokiu teisiniu reglamentavimu užtikrinamos atsakovo teisės. Jeigu dėl ieškovo itin artimo teisinio ryšio su kita valstybe bei turto neturėjimo teismo vietos valstybėje net bylinėjimosi išlaidoms atlyginti atsakovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti iš esmės apsunkintas, šalių interesų pusiausvyra pritaikius bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimą nėra pažeidžiama.

19Kaip minėta, viena iš sąlygų, draudžiančių taikyti užstatą, įtvirtinta CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte – jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis. Draudimas taikyti užstatą (iš lot. k. „judicatum solvi“) įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. priimtos Hagos konvencijos dėl civilinio proceso (Konvencija įsigaliojo 1957 m. balandžio 12 d.) 17 straipsnyje, kuris draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje. Analogišką draudimą nustato ir 1980 m. spalio 25 d. priimtos Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą nuostatos. Lietuvos Respublika yra šių abiejų Hagos Konvencijų dalyvė (1954 m. kovo 1 d. Hagos Konvencija Lietuvoje įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 16 d., o 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija – 2000 m. gegužės 31 d.). Sovietų Sąjunga 1966 m. spalio 28 d. tapo 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso dalyvė, o nuo 1967 m. liepos 26 d. šios konvencijos nuostatos įsigaliojo Sovietų Sąjungoje (Rusijos Federacinė Respublika 1991 m. gruodžio 24 d. informavo Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, kad perima Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus ir tęsia tarptautinėmis sutartimis prisiimtas prievoles, o apie 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos galiojimą Rusijos teritorijoje nurodoma oficialiame Rusijos Federacijos teisingumo ministerijos tinklapyje http://www.minjust.ru/activity/worldwide/russia_agreements). 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą Rusijos Federacinė Respublika nėra ratifikavusi. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad Rusijos Federacinė Respublika, perėmusi Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus, kaip ir Lietuvos Respublika, yra ratifikavusi 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvenciją, kurios 17 straipsnio nuostatos draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, negalima iš abi šias pilietybes turinčio procesą Lietuvos Respublikos teismuose inicijavusio ieškovo, kuris nuolatos gyvena Rusijoje, reikalauti pagal CPK 794 straipsnį užtikrinti atsakovo nuostolių dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimą. Priešingu atveju būtų paneigtos minėtos tarptautinės sutarties, kuri turi aukštesnę teisinę galią už įstatymą, nuostatos, pažeisti pamatiniai tarptautinės teisės principai, civilinio proceso teisės normos, nustatančios užstato klausimo nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d., CPK 794 str. 2 d. 4 p.). Nustačius, kad nėra vienos iš privalomų sąlygų, kuriai esant gali būti taikomas užstatas atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kitų sąlygų, kurioms esant (ne)taikomos užstatą įteisinančios nuostatos, (ne)buvimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

20Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo A. D. prašymo dėl 20 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo ir atsisakė įpareigoti ieškovą, turintį Lietuvos Respublikos bei Rusijos Federacinės Respublikos pilietybes, užtikrinti šio atsakovo patirtas bei galimas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą dėl tokios nutarties padavęs atsakovas A. D. atskirajame skunde įrodinėja, kad ieškovas yra labiau susijęs ne su Lietuva, o su Rusija, kurioje yra ieškovo ekonominiai interesai bei turtas bei kurią pats ieškovas laiko savo asmeninių socialinių ir ekonominių interesų centru. Kolegija, remdamasi byloje esančiais duomenimis, sutinka su tokia apelianto pozicija, nes ieškovas pats pripažįsta, jog nuolatos gyvena Rusijos Federacinėje Respublikoje (dėl tos priežasties jis ir išdavė įgaliojimą vienam iš atsakovų tvarkyti jo ūkinius reikalus Lietuvoje), o duomenų apie tai, kad ieškovas Lietuvos Respublikoje turi registruotino turto bei gauna pajamų (iš darbo ar kitokių teisinių santykių), kas savaime pagerintų atsakovų galimybes gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimą, į bylą nėra pateikta. Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos, nes abi valstybės, su kuriomis yra susijęs ieškovas – tiek Rusijos Federacinė Respublika, kurios pilietis jis yra ir kurioje nuolatos gyvena, tiek ir Lietuvos Respublika, yra 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso, kurios nuostatos draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje, dalyvės. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti atsakovo prašymą dėl 15 000 Lt patirtų bei 5 000 Lt galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo remdamasis CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Nepaisant to, kad žemesnės instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą kitu pagrindu (nustatė, kad ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl jo atžvilgiu CPK 794 straipsnio nuostatos netaikomos), tai savaime nedaro neteisėtos nutarties, kurios procesinis sprendimas yra teisingas.

21Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasiako.

22Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išsprendė procesinį klausimą dėl ieškovo procesinės pareigos užtikrinti atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Keisti teisėtos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

23Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

24Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.