Byla 2K-52-511/2019

Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo G. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio.

3Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu E. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

4Tuo pačiu nuosprendžiu G. G. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir pagal 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir, remiantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, nuteistajam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį dirbti ir be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos. G. G. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių.

5Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. M., A. D., o I. S. išteisinta, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskųsta.

6Priteista iš nuteistųjų M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. solidariai nukentėjusiajam R. B. 700 Eur neturtinės žalos, taip pat iš nuteistųjų M. M., G. G., E. Ž. ir A. D. išieškota po 3,9 Eur proceso išlaidų valstybei.

7Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalis, kuria G. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 2 dalį paskirtos galutinės subendrintos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 92 straipsniu, atidėtas trejiems metams, ir jam pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, o pagal 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

8E. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, o pagal BK 157 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

9Taip pat nuosprendis keistas ir dėl kitų nuteistųjų, tačiau dėl jų nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

10Teisėjų kolegija

Nustatė

11I. Bylos esmė

121.

13E. Ž. ir G. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su M. M. ir A. D., pasinaudodami nukentėjusiųjų, taip pat ir vaikų, pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, būtent: M. M., G. G., E. Ž. ir A. D., turėdami tikslą vykdyti prekybą žmonėmis, taip pat ir vaikais, susitarė pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu verbuoti juos ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti – vagystėms iš parduotuvių vykdyti. Siekdami įgyvendinti savo nusikalstamus tikslus, bendrininkų grupės nariai pasiskirstė vaidmenimis, jog G. G. su A. D. suras ir užverbuos pažeidžiamus asmenis, po to A. D. su E. Ž. išgabens juos vykdyti vagysčių iš parduotuvių į Suomijos Respubliką, kur E. Ž., būdamas kartu, juos kontroliuos, suras parduotuves, kuriose bus vykdomos vagystės, paruoš vogtų prekių siuntas į Lietuvą ir išsiųs, M. M. su G. G. kontroliuos juos telekomunikacijų priemonėmis ir realizuos vogtas prekes Lietuvos Respublikoje. Vykdant iš anksto aptartą planą, G. G. ir A. D. 2015 metų birželio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, pasinaudodami nukentėjusiųjų R. B., I. A. ir A. N. pažeidžiamumu dėl jų sunkios materialinės padėties, darbo ir pajamų šaltinių neturėjimo, taip pat I. A. ir A. N. nepilnametyste, taip siekdami palaužti nukentėjusiųjų valią, siūlymais ir pažadais dėl materialinio atlygio verbavo nukentėjusiuosius vykti į Suomijos Respubliką vogti iš parduotuvių. Užverbavus paminėtus asmenis ir toliau vykdant bendrininkų išankstinį susitarimą, E. Ž. su A. D. 2015 m. liepos 1 d. naktį, tiksliau nenustatytu laiku, iš degalinės, esančios Tauragėje, ( - ), automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. ( - )) išgabeno nurodytus nukentėjusiuosius į Suomijos Respubliką, ten jie nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 13 d. vykdė vagystes iš E. Ž. nurodytų parduotuvių, vogdami M. M., G. G., A. D. ir E. Ž. nurodytus daiktus. Po įvykdytų vagysčių, vykdant iš anksto aptartą planą, Suomijos Respublikoje vogtas prekes A. D. su E. Ž. nugabendavo į Suomijos Respublikoje esančias pašto įstaigas, iš kurių E. Ž. išsiuntė I. S. į Tauragę, ( - ), ne mažiau kaip keturias siuntas su vogtomis prekėmis, būtent: 2015 m. liepos 7 d. siuntą Nr. CE50815533FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE051727013FI, 2015 m. liepos 8 d. siuntą Nr. CE053639118FI, 2015 m. liepos 10 d. siuntą Nr. CE051234455FI. Toliau vykdant iš anksto aptartą planą, M. M., veikdamas per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusią I. S., nurodė I. S. jai paštu siunčiamas prekes realizuoti jo nurodytomis kainomis, todėl I. S. nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d., nežinodama, kad paštu iš Suomijos Respublikos jai E. Ž. siunčiamos prekės – skutimosi peiliukai „Gillette“, veido kremai, veido pudros „Loreal“ – yra įgytos nusikalstamu būdu, dalį šių prekių pagal internetinius skelbimus bei įvairiose Lietuvos turgavietėse pardavė nenustatytiems asmenims, gautus pinigus – apie 2000 Eur – M. M. nurodymu padavė G. G., o likusias prekes, t. y. 4 vienetus pakuočių skutimosi peiliukų „Gillette Fusion Proglide Power“ bei vieną pakuotę veido kremo „Loreal Age Perfect“, laikė savo namuose Tauragėje, ( - ), kol 2015 m. spalio 6 d. 15.35 val. kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

14II.

15Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

162.

17Kasaciniu skundu nuteistojo E. Ž. gynėjas advokatas Aleksandras Jokūbauskas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti arba nuosprendžiu pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

182.1.

19Veikose nėra BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių, o teismai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos panašios kategorijos bylose. E. Ž. viso proceso metu neigė dalyvavęs padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas: nukentėjusiųjų nepažinojo, važiuoti į Suomiją vogti nekvietė, neįkalbinėjo ir su nuteistaisiais M. M., G. G., A. D. nesitarė juos gabenti į Suomiją vagystėms daryti; su M. M. pastarojo siūlymu vyko į Suomiją ir vogė 2014 m. gruodžio bei 2015 m. vasario mėnesiais. Nėra jokių faktinių duomenų, kad E. Ž. būtų pelnęsis iš kitų asmenų nusikalstamų veikų: jis važiavo į Suomiją dalyvauti vykdant vagystes, o tai paneigia teismų išvadas, jog jis būdamas iš anksto susitaręs su M. M., G. G., A. D. verbavo socialiai pažeidžiamus asmenis vagystėms daryti ir juos gabeno į Suomiją siekdamas išnaudoti. Nustatyta, kad E. Ž. nebuvo viršesnis už kitus nukentėjusiuosius, vogė kartu su jais, o vykdamas į Suomiją kartu su kitais slėpėsi automobilio bagažinėje; nuteistieji M. M., G. G. ir A. D. viso proceso metu teigė, kad su E. Ž. nesitarė ieškoti asmenų vagystėms, taip pat nėra jokių duomenų, jog E. Ž. žinojo apie kitų nuteistųjų tikslus, t. y. pelnytis, kontroliuojant socialiai pažeidžiamus R. B., A. N., I. A. Tai, kad E. Ž. buvo susitaręs su M. M., G. G. ir A. D., jog jis vogs Suomijoje, nepatvirtina, kad jis taip pat buvo susitaręs kontroliuoti nukentėjusiųjų gabenimą į Suomiją siekiant juos išnaudoti vagystėms. Nė vienas iš nuteistųjų ir nukentėjusiųjų nepatvirtino, kad E. Ž. kelionės metu būtų pirkęs jiems bilietus, vairavęs automobilį ar kitaip prisidėjęs prie nukentėjusiųjų gabenimo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžiu konstatavo, kad E. Ž. ir nukentėjusieji I. A., R. B., A. N. Suomijos Respublikoje buvo nuteisti už vagystes.

202.2.

21Nesant E. Ž. susitarimo su kitais nuteistaisiais verbuoti, gabenti, kontroliuoti išnaudojant vagystėms kitus, socialiai pažeidžiamus, asmenis, jo veiksmai vertintini ne kaip prekyba žmonėmis, o kaip bendrininkavimas vagiant svetimą turtą. E. Ž., kaip ir nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys, vyko į Suomiją kaip vagysčių vykdytojas ir, būdamas susitaręs su kitais nuteistaisiais, vogė iš parduotuvių prekes. Abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodytą baudžiamosios atsakomybės pagrindą – nusikalstamos veikos sudėties buvimą asmens veikoje, nepašalino byloje iškilusių abejonių ir E. Ž. kaltę grindė prielaidomis.

222.3.

23Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, nes byloje esančius įrodymus vertino šališkai, neišsamiai, jų neanalizavo, neaišku, kuriais neva E. Ž. kaltę patvirtinančiais duomenimis rėmėsi, kuriuos atmetė ir kodėl, taip pat nepateikė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų.

242.4.

25E. Ž. paskirta bausmė yra per griežta, palyginti su kitam nuteistam bendrininkui A. D. paskirta bausme. Pirmosios instancijos teismas E. Ž., kuris iki atvykimo į Suomiją net nepažinojo nukentėjusiųjų, paskyrė subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę; apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkinęs nuteistojo skundą, paskirtą bausmę sumažino ir subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams. Tuo tarpu A. D., kuris artimai bendravo su nukentėjusiaisiais ir juos vežė į Suomiją, pirmosios instancijos teismas paskyrė subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo trejiems metams. Nors A. D. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, o prokuroras apeliaciniu skundu prašė jam skirti subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas jam taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės apribojimą dvejiems metams. Esant šioms aplinkybėms, E. Ž. taip pat turi būti taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta švelnesnė bausmė.

263.

27Kasaciniu skundu nuteistojo G. G. gynėjas advokatas Paulius Jablonskas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

283.1.

29Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą aiškindami BK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nukentėjusio asmens priklausomumo ar pažeidžiamumo požymį. Nesutinkama su teismų argumentais, kad priežastis, kodėl nukentėjusieji buvo pažeidžiami ir vyko į užsienį užsiimti nusikalstamų veikų darymu, buvo jų ekonominis nepriteklius. Kaip matyti iš nukentėjusiuosius charakterizuojančių duomenų, ekonominis nepriteklius buvo susijęs su pačių asmenų priešingais teisei tyčiniais veiksmais (darė pažeidimus ir reikėjo mokėti baudas), todėl teismų argumentas, kad nukentėjusieji neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, yra deklaratyvus (antai nukentėjusysis R. B. mokėsi ir dirbo atsitiktinius darbus; nukentėjusysis A. N. mokėsi, jo šeimos materialinė padėtis buvo vidutinė, lėšos buvo reikalingos baudoms sumokėti; nukentėjusysis I. A. bijojo būti perduotas antstoliams dėl nesumokėtų baudų).

303.2.

31Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu – tai piktavališkas siūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo dėl sunkios socialinės ir (ar) materialinės padėties. Todėl teismai turėjo nustatyti, ar nukentėjusieji sutiko dalyvauti darant nusikalstamas veikas dėl objektyvių veiksnių (paties nukentėjusiojo ar jo šeimos narių liga, sveikatos sutrikimai, neįgalumas, amžius ir pan.), ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas nesimokyti, nedirbti ir neieškoti jokio legalaus pragyvenimo šaltinio.

323.3.

33Vertinant nukentėjusiųjų ir nuteistųjų amžių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu G. G. buvo 19 metų, vienas iš nukentėjusiųjų pilnametis, kiti – nepilnamečiai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už kitas veikas, padarytas prieš nepilnamečius (pvz., BK 1511 straipsnis), nelaiko nusikaltimais veikų, jeigu tarp „nusikalstamų veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ar fizinės brandos skirtumo“ (BK 1511 straipsnio 5 dalis). Todėl nepagrįstai pripažinta, kad G. G., pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, privertė juos vykti į užsienį vykdyti nusikalstamų veikų.

343.4.

35Byloje nenustatytas nukentėjusiųjų verbavimas, kuris yra vienas iš BK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Verbavimas kaip veika, įeinanti į BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį, yra specifiniai kaltininko veiksmai, kuriais yra siekiama palenkti kito asmens valią ir taip jį kontroliuoti. Teismų praktikoje verbavimas dar apibūdinamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Be to, verbavimą galima konstatuoti tik tada, jeigu įtikinėjant nukentėjusįjį panaudojama apgaulė. Tuo tarpu šioje byloje nukentėjusiesiems buvo paaiškinta, ką jie turės daryti užsienyje, kaip ten vyks ir pan., apgaulė prieš juos nenaudota, todėl verbavimas negali būti inkriminuotas.

363.5.

37Byloje neįrodytas nukentėjusiųjų išnaudojimo požymis, apsiribojama konstatavimu, kad kaltininkai, veikdami bendrininkų grupe, pelnėsi perimdami vogtas prekes ir jas siųsdami į Lietuvą bei pelningai realizuodami. Neįrodžius išnaudojimo požymio, veikos negalima kvalifikuoti kaip prekybos žmonėmis. Be to, teismai nenustatė, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami „vergijos ar panašiomis sąlygomis“, o tai yra būtinasis BK 147 ir 157 straipsnių dispozicijoje įtvirtintas požymis; nesant šio požymio išnaudojimo inkriminavimas negalimas.

383.6.

39Teismai paskyrė per griežtą bausmę ir pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kad G. G. analogiško pobūdžio veiksmus atliko ne pirmą kartą, tačiau paskelbus 2018 m. liepos 5 d. nuosprendį nebuvo įsiteisėjusių jokių kitų teismų sprendimų, kuriais G. G. būtų nuteistas pagal BK 147 ar 157 straipsnius. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nesant įsiteisėjusiam nuosprendžiui, konstatavo, kad analogiški veiksmai jau buvo padaryti.

404.

41Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

424.1.

43Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad nuteistųjų veikose nėra BK 157 ir 147 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų požymių vien todėl, jog ekonominis nepriteklius nelaikytinas asmens pažeidžiamumu. Baudžiamojoje byloje nustatyta pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad aplinkybės, jog nukentėjusieji patys norėjo užsiimti tokia veikla ir būtent tokiu būdu siekė užsidirbti pinigų, nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose. Nukentėjusieji R. B., nepilnamečiai nukentėjusieji A. N., I. A., kuris gyveno vaikų namuose, neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, nedirbo, išgyveno ekonominį nepriteklių, turėjo bėdų su teisėsauga, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos. Dėl nukentėjusiųjų sunkios materialinės padėties jiems buvo sunku atsisakyti siūlymo išvykti užsidirbti darant nusikalstamas veikas, todėl nėra svarbu, ar nukentėjusieji galėjo nuspręsti veikti legaliais būdais; svarbu tai, kad nuteistieji suvokė nukentėjusiųjų išskirtinę situaciją ir ja pasinaudodami siekė paveikti juos daryti nusikalstamas veikas. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, teismų nuosprendžiuose detaliai aptartos aplinkybės, patvirtinančios nukentėjusiųjų sunkią padėtį.

444.2.

45Negalima sutikti su kasacinių skundų teiginiais, kuriais verbavimas prilyginamas apgaulei, nes tai yra skirtingos baudžiamosios teisės sąvokos. Baudžiamasis įstatymas nenustato, kad nukentėjusiesiems, juos verbuojant, pateikiama tiesos neatitinkanti informacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškiai nurodoma, kad, kaip ir Europos teisėje, Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Asmenys gali būti užverbuojami ne vien panaudojant apgaulę, bet ir naudojant smurtą ar pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, kaip buvo nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, todėl kasatorių teiginiai, jog savanoriškas nukentėjusiųjų sutikimas sąmoningai suvokiant, kur ir kokiai veiklai išvyksta, paneigia prekybos žmonėmis sudėties požymius, atmetami kaip nepagrįsti.

464.3.

47Neaiškus kasacinių skundų argumentas dėl išnaudojimo požymio vergijos ar panašiomis sąlygomis, nes kasatoriai iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo nurodyta pozicija, jog išnaudojimas vergijos ar panašiomis sąlygomis yra alternatyvus nusikalstamos veikos požymis, tačiau teigia, kad, šio požymio nenustačius, išnaudojimas negali būti inkriminuojamas. Iš straipsnyje įtvirtintos sudėties objektyviųjų požymių aprašymo matyti, kad įstatymas atskirais alternatyviais požymiais nurodo išnaudojimo pobūdžius, o tai reiškia, kad pakanka nustatyti bent vieną iš įvardytų išnaudojimo pobūdį žyminčių veikų. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas pateiktas dėl išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti, o ne išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Taip pat nuteistiesiems neinkriminuota, jog nusikalstamas veikas jie padarė veikdami organizuota grupe. Todėl vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių, organizuotos grupės požymių nustatymas nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas, ir šių požymių nustatymas nagrinėjamai bylai nereikalingas. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo kitų asmenų išnaudojimas siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės, kurias apima prekybos žmonėmis nusikaltimas, – tik būdas įgyvendinti tokį siekį. Vertinant šias aplinkybes, minėtas kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

484.4.

49Nepagrįstas nuteistojo G. G. gynėjo skundo argumentas, neva apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), nurodydamas, kad „G. G. analogiško pobūdžio veiksmus atliko ne pirmą kartą“, nors tuo metu dar nebuvo jokių kitų įsiteisėjusių teismų sprendimų. G. G. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 1 dalyje. Skunde minimas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis buvo priimtas 2018 m. liepos 5 d. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad, priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nebuvo galiojančių kitų teismų sprendimų, kuriais G. G. nuteistas dėl nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis. Taigi bendrieji bausmės skyrimo principai nebuvo pažeisti; teismai įvertino tai, kad nuteistasis padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nusikalto būdamas 19 metų amžiaus, mokymo įstaigos charakterizuojamas patenkinamai, nedirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, įgijo specialybę, naujų nusikaltimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pripažino, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti paskiriant minimalias sankcijose nustatytas bausmes, kurios nėra per griežtos.

504.5.

51Atmestinas nuteistojo E. Ž. gynėjo prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti E. Ž. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir pagrįstai pripažino, kad šioje baudžiamojoje byloje tam nėra pagrindo. E. Ž. padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Po šioje byloje nurodytų nusikaltimų padarymo E. Ž. buvo teistas už svetimo turto pagrobimą, o 2012–2015 m. buvo teistas už nusikalstamų veikų padarymą Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Suomijoje, nuolat sistemingai darė administracinius nusižengimus, susijusius su piktnaudžiavimu alkoholiu, nėra sukūręs šeimos, nedirba. Taigi bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus BK 147 straipsnio 1 dalies ir 157 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad sankcijose nurodytų bausmių paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, kasaciniame skunde tokių aplinkybių taip pat nepateikta.

52III.

53Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

545. Nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato A. Jokūbausko ir nuteistojo G. G. gynėjo advokato P. Jablonsko kasaciniai skundai netenkintini.

55Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

566. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

577. Didesnėje dalyje E. Ž. gynėjo kasacinio skundo nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiamas savas M. M., G. G., A. D., nukentėjusiųjų R. B., A. N., I. A. parodymų vertinimas, teigiama, kad E. Ž. su nukentėjusiaisiais bendrai veikė kaip vagysčių vykdytojas, už tai buvo nuteisti Suomijos Respublikoje, teigiama, kad susitarimo vagystėms išnaudoti socialiai pažeidžiamus asmenis tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo, kad nėra jokių duomenų, jog E. Ž. žinojo apie kitų nuteistųjų tikslus, t. y. pelnytis, kontroliuojant socialiai pažeidžiamus R. B., A. N., I. A., tai pateikiant kaip BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą. Nuteistojo G. G. gynėjas kasaciniame skunde nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nukentėjusieji gyveno nepritekliaus sąlygomis.

588. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasatorių teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu ir bylos faktinių aplinkybių nustatymu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

59Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies ir 157 straipsnio 2 dalies taikymo ir bendrininkavimo (BK 25 straipsnio 2 dalis) padarant šias veikas

609.

61Nuteistojo G. G. gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas veikos kvalifikavimas, teigiant, kad nebuvo nustatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymių visuma. Teigiama, kad netinkamai aiškinti ir šios bylos aplinkybėms taikyti pasinaudojimo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, verbavimo ir kiti požymiai.

6210.

63Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

6411.

65BK 157 straipsnyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) nurodyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis, nes šios nusikalstamos veikos nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Pagal minėto straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Vienas iš šią veiką kvalifikuojančių požymių, kad nusikalstama veika padaryta prieš du ir daugiau vaikų, įtvirtintas BK 157 straipsnio 2 dalyje.

6612. Anksčiau minėti veikų objektyvieji požymiai BK 147 straipsnio dispozicijose suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų veikų; analogiškai ir BK 157 straipsnio taikymo atveju.

6713. Nagrinėjamoje byloje G. G. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 157 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais šioje byloje, pasinaudodami nukentėjusiųjų, taip pat ir dviejų vaikų, pažeidžiamumu, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį ir gabeno juos į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti.

6814.

69Nepagrįsti skundo teiginiai, kad byloje nenustatytas nukentėjusiųjų verbavimas, kuris yra vienas iš BK 147 ir 157 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių požymių, nes, anot kasatoriaus (nuteistojo G. G. gynėjo), verbavimas gali būti inkriminuotas tik tada, kai įtikinėjant nukentėjusįjį naudojama apgaulė, o šioje byloje nukentėjusiesiems buvo paaiškinta, ką jie turės daryti užsienyje; nepagrįstai teigiama ir tai, kad nenustačius vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių nebuvo išnaudojimo.

7015. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Inkriminuojant BK 147 straipsnyje nurodytą veiką, kiekvienu atveju nustatyti apgaulės požymį nėra būtina; apgaulė yra tik vienas iš BK 147 straipsnio dispozicijoje išvardytų alternatyvių veikimo būdų, kuriuo pasinaudodamas kaltininkas siekia tikslo išnaudoti kitą asmenį (pvz., fizinio smurto ar grasinimų panaudojimu, kitaip atėmimu galimybės priešintis, pasinaudojimu nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu), o BK 157 straipsnio atveju veikos padarymo būdas, kuriuo pasinaudodamas kaltininkas siekia tikslo išnaudoti vaiką, inkriminuojant šią veiką nėra svarbus; pakanka nustatyti, kad vaiką siūloma pirkti, kitaip įgyti, jis parduodamas, perkamas, kitaip perleidžiamas, įgyjamas, verbuojamas, gabenamas arba laikomas nelaisvėje, žinant ar siekiant, kad neatsižvelgiant į vaiko sutikimą jis būtų neteisėtai išnaudojamas.

7116. Išnaudojimas gali pasireikšti ne tik vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, tačiau ir kitomis alternatyviomis formomis (išnaudojimas prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais). Šiuo atveju pakanka nustatyti bent vienos iš šių išnaudojimo formų buvimą. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį nesvarbu, ar nukentėjusysis būti išnaudojamas sutiko, ar ne. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistiesiems kaltinimas buvo pateiktas ir jie nuteisti dėl išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti, o ne dėl išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, todėl pastarosios aplinkybės teismai ir neprivalėjo nustatinėti.

7217. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas daryti nusikalstamą veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015).

7318.

74Kasaciniuose skunduose ginčijamas nukentėjusio asmens pažeidžiamumo požymis tvirtinant, kad jis nagrinėjant bylą nebuvo atskleistas, nes sunki nukentėjusiųjų materialinė padėtis nenustatyta, o ekonominis nepriteklius buvo susijęs su pačių nukentėjusiųjų priešingais teisei tyčiniais veiksmais (reikėjo mokėti baudas už padarytus teisės pažeidimus). Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinę praktiką pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti.

7519.

76Iš bylos duomenų matyti, kad sunkios materialinės nukentėjusiųjų padėties aplinkybės nustatymą ir tuo pagrindu pasinaudojimo pažeidžiamumu požymio konstatavimą nuteistieji, taip pat ir G. G., skundė ir apeliacinės instancijos teismui. Šis teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu visų nukentėjusių asmenų materialinė padėtis buvo sunki. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumo aplinkybę, išsamiai ją pagrindė ne tik nukentėjusiųjų materialinės padėties faktu, bet ir atskleisdamas kitas nukentėjusiųjų asmeninio gyvenimo aplinkybes: nukentėjusysis R. B., nepilnamečiai nukentėjusieji A. N., I. A., kuris gyveno vaikų namuose, turėjo problemų su teisėsauga, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos. Esant tokiai situacijai nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų siūlymo išvykti į užsienį, kad užsidirbtų trūkstamų lėšų darydami nusikalstamas veikas. Tai patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję nuteistieji juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų.

7720. Iš nuteistojo E. Ž. gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius ginčija bendrininkavimo padarant nuteistajam inkriminuotas BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas buvimą.

7821. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nustatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis.

7922. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

8023. Pažymėtina, kad nuteistojo E. Ž. gynėjo skunde nurodytus esminius argumentus, susijusius su bendrininkavimo požymių buvimu, išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo veikiant bendrininkų grupe pagrįstomis bei teisingomis ir, kad nuteistųjų bendri veiksmai darant nusikalstamas veikas atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodytos bendrininkų grupės požymius.

8124. Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamų teismų sprendimuose nurodytų visų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų jas vertinant, pažymi, kad nustatytos šios esminės bendrininkų grupės darant BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje nustatytus nusikaltimus aplinkybės: E. Ž., M. M. ir G. G. bendromis lėšomis įsigijo kelionei reikalingą automobilį, jį suremontavo, apdraudė, atliko techninę apžiūrą, taip pat pasiskirstė vaidmenimis, susitarė, kas kokius veiksmus atliks: sutarta, kad M. M. ir G. G. užsiims vogtų prekių realizacija Lietuvoje, nukentėjusiuosius į Suomijos Respubliką veš A. D. ir E. Ž., jie taip pat kontroliuos vagystėms vykdyti užverbuotus asmenis ir vogtas prekes siųs paštu į Lietuvą; Lietuvoje vogtų prekių realizavimu užsiims M. M. ir G. G. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo E. Ž. kaltę dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių grindė nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiųjų (užverbuotų dėl jų pažeidžiamumo ar nepilnametystės) R. B., A. N. ir I. A. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, iš kurių turinio matyti, jog jie su nuteistaisiais kartu dalyvauti darant vagystes nesitarė, o į užsienį vyko tikėdamiesi už dalyvavimą vagystėse gauti atlygį. Minėti nukentėjusieji byloje davė pakankamai išsamius parodymus apie nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, detaliai papasakojo, kaip nuteistieji, taip pat ir E. Ž., organizavo vagystes iš parduotuvių nukentėjusiesiems mokėdami atlygį, taip pat nurodė kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, jų tarpusavio ryšius: M. M. ir G. G. pasiūlė vykti į Suomijos Respubliką ir už atlygį vogti iš parduotuvių; A. D. išvežė nukentėjusiuosius į Suomijos Respubliką, kartu su E. Ž. davė nurodymus, patarimus, kaip ir kur vykdyti vagystes, nurodė parduotuves; E. Ž. vogtus daiktus sukraudavo į dėžes ir paštu siųsdavo į Lietuvą, grasino nukentėjusiesiems, kad, jei nevykdys nurodymų, jie bus vieni palikti Suomijos Respublikoje. Taigi nuteistųjų, taip pat ir E. Ž., veikla buvo suderinta, papildė viena kitą ir buvo nukreipta bendram tikslui pasiekti, o kartu – ir būtina jam įgyvendinti. Bendrininkų veiksmai buvo suplanuoti, ieškoma socialiai pažeidžiamų asmenų ar nepilnamečių, galinčių už atlygį vykdyti nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių), rūpintasi, kaip nuvykti į užsienį, derintas maršrutas ir vietos, iš kur galima vogti, sukurtas vogtų prekių realizavimo mechanizmas Lietuvoje.

8225. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo E. Ž. bendrininkavimas darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nustatytas, taip pat atskleistas jo kaltės (tiesioginė tyčia, nukreipta pasinaudoti kitais pažeidžiamais ir nepilnamečiais asmenimis) turinys, išsamios išvados apie tai išdėstytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, šių išvadų tikrumą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas.

8326. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismų išvada, kad E. Ž. BK 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe, yra teisinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. Ž. veiksmuose nustatyti visi būtinieji tiek inkriminuotų nusikaltimų sudėčių, tiek ir bendrininkavimo (veikiant bendrininkų grupe) požymiai.

8427. Teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 147 straipsnį ir BK 157 straipsnio 2 dalį šioje byloje teismai nuteistiesiems G. G. ir E. Ž. taikė tinkamai.

85Dėl bausmių paskyrimo G. G. ir E. Ž.

8628. Nuteistojo G. G. gynėjas A. Jokūbauskas kasaciniame skunde teigia, kad teismai G. G. paskyrė per griežtą bausmę, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai vertino, kad G. G. analogiško pobūdžio veiksmus atliko ne pirmą kartą.

8729. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas G. G. bausmę šis teismas įvertino tiek G. G. padarytą veiką, tiek jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad G. G. padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus, nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumą, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryta didelė žala, prieš juos nebuvo naudotas smurtas; jis nusikalto būdamas 19 metų amžiaus, mokymo įstaigos, kurią baigė 2016 metais, charakterizuojamas patenkinamai, nedirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, įgijo specialybę, naujų nusikaltimų nepadarė. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, skirdamas G. G. bausmę apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek G. G. padarytą veiką, tiek jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes ir jomis remdamasis individualizavo bausmę, paskirdamas BK 147 straipsnio 1 dalies ir BK 157 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytas minimalias bausmes. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad, skirdamas G. G. bausmę, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

8830. Nuteistojo E. Ž. gynėjas skunde teigia, kad E. Ž. turi būti taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam paskirta švelnesnė bausmė, motyvuodamas tuo, kad šias nuostatas teismas taikė kitam nuteistajam – A. D.

8931. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką vadovaujantis šiomis nuostatomis bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, kai nustatomos ypatingos aplinkybės, dėl kurių sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu.

9032. Skirdamas bausmę E. Ž. apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis E. Ž. padarė sunkų ir labai sunkų savanaudiškus nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė; po šioje byloje nurodytų nusikaltimų padarymo E. Ž. buvo teistas už svetimo turto pagrobimą, 2012–2015 metais yra teistas už nusikalstamų veikų padarymą Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Suomijoje, nuolat sistemingai daro administracinius nusižengimus, susijusius su piktnaudžiavimu alkoholiu, nedirba. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo atliktų veiksmų intensyvumą, jo jauną amžių, įvertinęs, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryta didelė žala, prieš juos nebuvo naudotas smurtas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog bausmės tikslai E. Ž. gali būti pasiekti paskiriant minimalias minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes.

9133. Išimtinių aplinkybių, kurios nuteistajam E. Ž. leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, byloje nenustatyta, jų nėra nurodyta ir kasaciniame skunde. Aplinkybė, kad teismas nustatė nusikaltimo bendrininkui A. D. išimtines aplinkybes, leidusias taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinių skundų dėl A. D. nepaduota), dar nereiškia, jog šios nuostatos savaime turi būti pritaikytos ir kitiems bendrininkams. Teismai privalo individualizuoti skiriamas bausmes kiekvienam nusikaltimą padariusiam asmeniui, be kita ko, atsižvelgdami ir į asmenybę apibūdinančias aplinkybes, resocializacijos poreikius ir kt. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies.

9234. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau tokių teisės taikymo klaidų, skiriant G. G. ir E. Ž. bausmes, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepadarė, be to, jiems ir taip paskirtos įstatymo nustatytos minimalios bausmės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

93Atmesti nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo G. G. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko kasacinius skundus.