Byla 2K-43-942/2016
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. K. ir J. L. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio bei nuteistojo M. D. gynėjo advokato S. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio.

3Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu I. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas) laisvės atėmimo bausme šešeriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu septyniasdešimčiai parų, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį areštu aštuoniasdešimčiai parų, pagal BK 293 straipsnio 1 dalį areštu devyniasdešimčiai parų, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) laisvės atėmimo bausme šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir I. K. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

4J. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas) laisvės atėmimo bausme šešeriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį areštu septyniasdešimčiai parų, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį areštu aštuoniasdešimčiai parų, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) laisvės atėmimo bausme šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir J. L. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

5M. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas), pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

6Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas P. B. .

7Iš nuteistųjų J. L. , I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai J. D. priteista 1007 Lt (291,65 Eur) turtinės ir 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

8Iš J. L. , I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai N. V. priteista 807 Lt (233,72 Eur) turtinės ir 22 000 Lt (turi būti 6371,64 Eur, bet apel. Inst. T. padarė klaidą ir parašė 5792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

9Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendis.

10Panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. D. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) ir dėl šios baudžiamosios bylos dalies priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme šešeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

11Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies J. L. , I. K. ir P. B. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė iš savanaudiškų paskatų.

12J. L. , pripažintai kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, sumažintos paskirtos bausmės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) – ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (K. B. ir M. B. nusikalstamos veikos epizodas) – iki ketverių metų laisvės atėmimo, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – iki penkiasdešimties parų arešto; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – iki šešiasdešimties parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta J. L. galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

13I. K. , pripažintai kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 293 straipsnio 1 dalyje, sumažintos paskirtos bausmės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) iki ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (K. B. ir M. B. nusikalstamos veikos epizodas) – iki ketverių metų laisvės atėmimo, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – iki penkiasdešimties parų arešto, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – iki 60 šešiasdešimties parų arešto, pagal BK 293 straipsnio 1 dalį –iki šešiasdešimties parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta I. K. galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

14P. B. , pripažintam kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), sumažintos paskirtos bausmės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) – iki šešerių metų laisvės atėmimo, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (K. B. ir M. B. nusikalstamos veikos epizodas) – iki šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta P. B. galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

15Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

16Teisėjų kolegija

Nustatė

17Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu

18J. L. , I. K. ir P. B. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2011 m. nuo sausio pabaigos iki vasario 5 d., siekdami, jog nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, nes jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D., o būtent:

19J. L. ir I. R. skambino telefonu N. V. ir J. D. , dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Daniją. Po to J. L. ir I. R. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido P. B. ir nenustatytam asmeniui. Tai yra G. L. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas) užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją, kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011 m. vasario 2 d. nuskrido į Daniją, kur jas pasitiko P. B. su nenustatytu asmeniu. Tokiu būdu P. B. ir nenustatytas asmuo nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu ( - ), bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, grasindami išvežti albanams, jeigu jos atsisakys dirbti, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nelaisvėje nuomojamame name adresu ( - ), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 5 d.

20Be to, J. L. , I. K. , P. B. nuteisti už tai, kad jie ir nenustatytas asmuo 2011 m. nuo vasario pradžios iki vasario pabaigos, siekdami, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. (buvusi pavardė – K.) darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi bei apgaule, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo du asmenis – K. B. ir M. B. , o būtent:

212011 m. vasario viduryje, Vilniuje, Pelesos g., prie prekybos centro „Maxima“, J. L. su I. K. , panaudodamos apgaulę – melagingai pažadėjusios gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, bei pasinaudojusios M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, t. y. sunkia jų materialine padėtimi, įkalbėjo ir tokiu būdu užverbavo jas vykti į Daniją dirbti prostitutėmis. Po to J. L. ir I. K. organizavo jų nugabenimą į Daniją ir perleido P. B. bei nenustatytam asmeniui, t. y. J. L. kartu su I. K. surado tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuvežė nukentėjusias į Daniją, apmokėjo kelionės išlaidas, J. L. davė M. B. svetimą asmens tapatybės kortelę, išduotą N. V. vardu. M. B. ir K. B. nuvykus į Daniją, jas pasitiko P. B. su nenustatytu asmeniu ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo. P. B. ir nenustatytas asmuo nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu ( - ), kur, siekdami pasipelnyti iš M. B. ir K. B. prostitucijos, laikė jas nuomojamame name adresu ( - ), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario vidurio iki 2011 m. vasario pabaigos.

22Be to, J. L. ir I. K. nuteistos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. vasario 7 d., ryte, N. V. gyvenamosiose patalpose, esančiose ( - ), bei telefoninio pokalbio metu, veikdamos bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais, neturėdamos teisėto pagrindo, panaudodamos psichinę prievartą – grasindamos, kad jei N. V. ir J. D. su jomis nebendraus, bus prievarta išvežtos kitų asmenų, kad jų ieško kažkokie vaikinai, tačiau jos (J. L. ir I. R. ) dar nesako jų adresų ir delsia, taip pat grasindamos dingimu be žinios, atvirai savo naudai vertė N. V. perduoti savo turtą – 2 600 Eur (8970 Lt) arba surasti dvi merginas, kurios dirbs prostitutėmis Danijoje, už tariamai patirtas išlaidas už nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą Danijoje ir jų keliones išlaidas. Po to reikalavo surašyti skolos raštelį ir kaip užstatą, kad gautų reikalaujamą pinigų sumą arba būtų įvykdyti jų reikalavimai, neturėdamos teisėto pagrindo įgijo dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. ( - ), išduotą 2005 m. kovo 25 d. N. V. vardu, kurią laikė ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir 2011 m. vasario viduryje realizavo, perduodant M. B. . Be to, I. K. 2011 m. vasario 7 d., apie 12 val., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai, t. y. kalbėdama su J. D. telefonu, skambindama iš mobiliojo ryšio telefono Nr. ( - ) į J. D. mobiliojo ryšio telefono Nr. ( - ), pokalbio metu panaudodama psichinę prievartą – priekaištaudama dėl jos pabėgimo, sakydama, kad trečio varianto nebus, atvirai savo naudai vertė J. D. perduoti savo turtą – 1050 Eur (3622 Lt) arba atsiųsti prostitucijai dvi merginas, už tariamai patirtas išlaidas dėl jos pabėgimo iš Danijos.

23Be to, I. K. nuteista pagal BK 293 straipsnio 1 dalį už tai, kad organizavo Lietuvos Respublikos pilietę D. K. keliauti į Italiją, ten nelegaliai dirbti, o būtent: 2010 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, telefoninių pokalbių metu pasiūlė D. K. vykti dirbti į Italiją ir 2011 m. gruodžio pabaigoje, nupirkusi lėktuvo bilietą skrydžiui į Italiją, D. K. buvo nuskraidinta iš Lietuvos į Italiją, Parmos miestą, kur buvo nelegaliai įdarbinta restorane „L“ konsumatore.

24M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. nuo sausio pabaigos iki vasario 5 d., siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupėje su J. L. , I. K. ir P. B. , iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, nes jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D. , o būtent:

25J. L. ir I. K. paskambino telefonu N. V. ir J. D. , dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Daniją. Po to J. L. ir I. K. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido M. D. ir P. B. , t. y. G. L. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas) užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją, kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011 m. vasario 2 d. nuskrido į Daniją, kur jas pasitiko M. D. su P. B. ir tokiu būdu jie nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą ( - ), bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, grasindami išvežti albanams jeigu jos atsisakys dirbti, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nelaisvėje nuomojamame name adresu ( - ), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 5 d.

26Taip pat M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. nuo vasario pradžios iki vasario pabaigos, siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupėje su J. L. , I. K. ir P. B. , iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi bei apgaule, žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo K. B. ir vaiką M. B., o būtent:

272011 m. vasario viduryje Vilniuje, Pelesos g., prie prekybos centro „Maxima“, I. K. ir J. L. panaudodamos apgaulę – melagingai pažadėjusios gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, žinodamos, kad M. B. yra septyniolikos metų vaikas (gimusi 1993 m. birželio 10 d.), bei pasinaudojusios M. B. ir K. B. pažeidžiamumu, t. y. sunkia jų materialine padėtimi, įkalbėjo ir tokiu būdu užverbavo jas vykti į Daniją dirbti prostitutėmis. Po to J. L. ir I. K. nugabeno jas į Daniją ir perleido M. D. ir P. B. , t. y. J. L. kartu su I. K. surado tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuvežė nukentėjusiąsias į Daniją, apmokėjo kelionės išlaidas, J. L. davė M. B. svetimą asmens tapatybės kortelę, išduotą N. V. vardu, nuvykus joms į Daniją, jas pasitiko M. D. su P. B. ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu ( - ), siekdami pasipelnyti iš M. B. ir K. B. prostitucijos, laikė jas nuomojamame name adresu ( - ), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario vidurio iki 2011 m. vasario pabaigos.

28Tačiau M. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas), pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 157 straipsnio 1 dalį (M. B. ir K. K. epizodas) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

29Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės, nuteistųjų J. L. , P. B. ir I. K. gynėjo advokato E. L. apeliacinius skundus, iš dalies juos tenkino. Nuteistiesiems pašalino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarytos iš savanaudiškų paskatų ir atitinkamai sumažino paskirtas bausmes.

30Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. D. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas) ir šioje baudžiamosios bylos dalyje, nustatęs, kad J. L. , I. K., P. B. ir M. D. 2011 m. nuo sausio pabaigos iki vasario 5 d., siekdami, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, nes jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, bei panaudojant apgaulę, t. y. žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D. – priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir M. D. pripažino kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.

31Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

32Kasaciniu skundu nuteistoji I. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria ji pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 293 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria iš dalies atmestas jos gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

33Kasaciniame skunde nurodyta, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį privalėjo būti konstatuota, jog nukentėjusiųjų asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17/2012, 2K-487/2014 ). Pasak kasatorės, abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino pasinaudojimo pažeidžiamumu požymį, t. y. vien tai, kad nukentėjusios nusikalstamos veikos metu neturėjo darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog jų materialinė padėtis buvo tiek sunki, kad galėtų būti pakankama pripažinti nukentėjusiųjų pažeidžiamumu šio BK straipsnio prasme. Pažymima, kad visos nukentėjusiosios buvo darbingo amžiaus, neturėjo jokių psichinių ar fizinių sutrikimų, kurie neleistų joms tinkamai suvokti bei įvertinti savo materialinės padėties ir jos pagerinimo galimybių bei tinkamai įvertinti darbo pasiūlymo. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji M. B. turėjo sutuoktinį su kuriuo kartu gyveno, gaudavo pašalpas, pašalpas gaudavo ir kitos nukentėjusiosios. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad nukentėjusios I. D. ir N. V. Italijoje negalėjo užsidirbti teik, kiek buvo žadėta, o nuketėjusiųjų skundai dėl nepasitvirtinusių darbo sąlygų rodo, jog dėl sunkios materialinės padėties nukentėjusiosioms buvo svarbu užsidirbti tiek, kiek joms buvo žadėta, todėl, anot teismo, būdamos Italijoje nuketėjusiosios buvo pažeidžiamos dėl savo sunkios materialinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, nukentėjusiosios žinojo, kad priklausomai nuo klientų skaičiaus merginos galės užsidirbti 50-70 Eur. Kad tokia suma buvo mokama patvirtino pati nukentėjusioji J. D. , kuri nurodė, jog klube (antrajame) buvo mokama po 50 Eur į dieną. Tai, kaip nukentėjusiosios skirstė gautą užmokestį, pirkdamos maistą, drabužius ir kt., priklausė tik nuo pačių merginų, nes jos nebuvo kontroliuojamos. Pažymima, kad visų nukentėjusiųjų materialinė padėtis, nors ir buvo sunki, tačiau atsižvelgiant į jų protinius sugebėjimus, fizinę būklę, akivaizdu, jog nukentėjusiosios sugebėjo realiai vertinti savo materialinę padėtį bei turėjo galimybes ją pakeisti joms priimtinais būdais. Kasatorė teigia, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios buvo tapusios tokios sunkios materialinės padėties aukomis, kad neturėjo pasirinkimo laisvės, t. y. buvo pažeidžiamos. Nuteistoji nurodo, kad kvalifikuojant jos veiką konstatuota, jog buvo panaudota apgaulė, t. y. pažadėta, kad nukentėjusios J. D. ir N. V. dirbs gerai apmokamą konsumatorių darbą Danijoje. Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad J. L. ir I. K. skambino telefonu N. V. ir J. D. , dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Danijos Karalystę. Skunde pažymima, kad nuketėjusiosioms nebuvo nurodyta jokia konkreti uždarbio Danijoje suma, ką patvirtina ir jų pačių parodymai. Kaip teigia nukentėjusiosios joms buvo žadama penkiasdešimt procentų uždarbio, o atvykus į vietą buvo informuotos, jog gaus tik trisdešimt procentų. Tačiau, be pačių nukentėjusiųjų parodymų, byloje nėra jokių duomenų apie joms žadėtą uždarbio dydį Danijoje, taip pat apie darbo pobūdį šioje šalyje. Žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad J. L. telefonu prašė N. V. padiktuoti nustatytas teikiamų lytinių paslaugų kainas, ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog nebuvo žinomas ir žadamas tam tikras uždarbio dydis. Nurodyta ir tai, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusiosios M. B. ir K. B. žinojo darbo pobūdį, kuris jų laukė, bei savo noru apsisprendė jį dirbti. Skunde nurodyta, kad būtinas prekybos žmonėmis požymis – laisvę varžanti kontrolė, kuri suponuoja tam tikrą tęstinį laisvės varžymo pobūdį, kuris yra tiesiog būtinas išnaudojimui. Pasak kasatorės, nė vienai iš nukentėjusiųjų nebuvo grasinama, prieš jas nebuvo smurtaujama, o kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusiųjų materialinė padėtis nebuvo tokia sunki, dėl kurios jos galėtų būti laikomos pažeidžiamomis BK 147 straipsnio prasme. Pažymima, kad visos merginos galėjo laisvai naudotis mobiliojo ryšio telefonais ir kitomis ryšio priemonėmis, laisvai bendrauti, pačios laisvai vedė klientų apskaitą, galėjo pasirinkti klientus, ką patvirtina ir liudytojos I. D. parodymai, jog į sąsiuvinį, kuriame turėjo žymėti klientus jis prirašė visokių nesąmonių, merginoms buvo leidžiama laisvai judėti po miestą, taip pat iš karto atvykus buvo pasakyta, kad namo išvykti galės kada tik panorės (tai patvirtino I. D. , duodama parodymus pirmosios instancijos teisme), nuteistieji P. B. ir M. D. išvykdavo ir palikdavo merginas vienas. Nuteistoji teigia, kad be uždirbamos sumos nurodymo, merginos nebuvo kontroliuojamos, jos turėjo visas galimybes bendrauti su išoriniu pasauliu, su artimaisiais, ir bet kada palikti butą, kuriame dirbo, o tai rodo, jog nebuvo siekta nukentėjusiųjų izoliuoti nuo galimybės palaikyti ryšį su aplinka, suvaržant nukentėjusiųjų laisvę. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorė daro išvadą, kad teismai netinkamai aiškino ne tik pažeidžiamumo, bet ir esminį BK 147 straipsnio sudėties požymį – kontrolę, nes iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusiosios nebuvo kontroliuojamos, o nesant laisvės suvaržymo galėjo būti sprendžiamas tik baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą. Kasatorė nurodo, kad viso proceso metu nuosekliai teigė ir pripažino, jog padėjo I. D. ir N. V. išvykti dirbti į Italiją. Skunde pažymima, kad teismai, grįsdami kasatorės kaltę dėl šių nukentėjusiųjų verbavimo, gabenimo ir perleidimo dirbti prostitutėmis Danijoje, rėmėsi išimtinai jų darbu Italijoje, tačiau vien tai nėra pagrindas preziumuoti jos kaltę, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nukentėjusioji N. V. pasiūlymą vykti į Daniją teigė gavusi iš Julijos, nė viena iš nukentėjusiųjų niekaip nesiejo kasatorės su jų išgabenimu į Daniją. Be to, teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog dėl darbo Danijoje tarėsi netgi ne pati N. V. , o I. D. , kuri apklausta teisme teigė, kad jos manymu kelionę į Daniją organizavo kasatorė, tačiau pati nukentėjusioji negalėjo pagrįsti šios išvados, kaip ir kiti bylos nagrinėjimo metu nustatyti duomenys neleido konstatuoti šio fakto. Pažymima, kad nukentėjusiųjų, liudytojų nuomonė ar išvados apie tam tikras bylos aplinkybes, nėra laikytini įrodymais baudžiamajame procese. Atsižvelgiant į tai, kasatorė teigia, kad iš esmės nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotinas išvadas apie tai, jog ji verbavo, gabeno ir perdavė nukentėjusiąsias dirbti prostitutėmis Danijoje. Nuteistoji nurodo, kad jos kaltė dėl šių nusikaltimų grindžiama vien tuo, jog ji padėjo surasti nukentėjusiosioms konsumatorių darbą Italijoje bei tariamu jos bendrininkavimu su J. L. , įdarbinant nukentėjusiąsias Danijoje. I. K. pažymi, kad be nukentėjusiųjų, kurios pačios neslėpė, jog į Daniją vyko užsidirbti daugiau pinigų, parodymų, nėra jokių duomenų, kad merginos nežinojo kokio pobūdžio darbas ten laukia, kaip ir nėra jokių duomenų, jog ji būtų jas verbavusi, gabenusi ir perleidusi Danijoje veikusiems žmonėms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad merginos į Daniją skrido savarankiškai, turėdamos pasus savo dispozicijoje, jų niekas nelydėjo. Pažymima, kad baudžiamosios teisės teorijoje gabenimas, kaip prekybai žmonėmis būdinga veika, suprantamas kaip bet koks išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą (vežimas automobiliu, lydėjimas kelionėje traukiniu ar lėktuvu ir pan.), todėl šiuo atveju, gabenimo požymis inkriminuotas nepagrįstai. Skunde nurodyta, kad teismai, tariamą nukentėjusiųjų I. D. ir N. V. verbavimą preziumavo vien tik dėl jų įdarbinimo Italijoje, o kitų inkriminuotų prekybos žmonėmis sudėties požymių – gabenimo ir perleidimo įrodytumo apskritai tinkamai nevertino ir nemotyvavo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-311/2012). Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kurioje teismas nurodė, kad nors nukentėjusiosioms bilietus į Daniją pirko J. L. vyras, tačiau atsižvelgiant į tai, jog jos (J. L. ir I. K. ) veikė bendrai, šios veikos kvalifikuotos pagrįstai abiems.

34Skunde nurodyta, kad epizode dėl M. B. ir K. B. verbavimo, gabenimo, perleidimo kasatorės kaltė grindžiama šiais įrodymais: I. K. ir J. L. telefoniniais pokalbiais, iš kurių teismui matyti, kad buvo ieškoma merginų darbui Italijoje, Danijoje, Graikijoje, taip pat nukentėjusiosios K. B. parodymais, kuriuose ji nurodo, jog pokalbio su J. L. metu kasatorė taip pat dalyvavo, buvo automobilyje. Kasatorė nesutinka su teismų konstatavimu, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji nedetalizavo jos dalyvavimo pokalbyje, nepaneigia jos kaltės, taip pat ir tuo, kad neva jos kaltę patvirtina tai, jog ji kartu su J. L. atvežė nukentėjusiąsias iki mikroautobuso vykstančio į Danijos Karalystę. Pasak nuteistosios, šioje dalyje teismai taip pat netinkamai vertino sutrinktus įrodymus. Pažymima, kad kasatorė nuvežė J. L. pokalbiui su nukentėjusiosiomis bei sėdėjo automobilyje, tačiau neatliko jokių veiksmų, kurie leistų teigti, jog įkalbinėjo, gabeno ar perleido nukentėjusiąsias darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje. Nukentėjusios viso bylos nagrinėjimo metu, teigė, kad visais klausimais bendravo su J. L. , skolos raštelis, pagal kurį nukentėjusiosios įsiskolino po 2000 Lt J. L. taip pat rasti pas ją, kasatorės su nukentėjusiosiomis nesiejo apskritai jokie ryšiai nei joms būnant Lietuvoje, nei užsienyje, o ji neatliko jokių veiksmų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog kasatorė ir J. L. siekė bendro tikslo – įkalbėti ir išvežti nukentėjusiąsias M. B. ir K. B. dirbti prostitutėmis Danijoje. Šioje dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir sutinkant su teismo išvadomis apie kasatorės ir kitos nuteistosios veikos bendrumą, šios išvados, jog abi veikė kaip bendravykdytojos, t. y. jų vaidmuo buvo vienodas, prieštarauja nuosprendžiuose išdėstytų įrodymų visumai. Kasatorė teigia, kad teismai privalėjo nustatyti, jog ji ir J. L. veikė bendrai, siekdamos užverbuoti, gabenti ir perleisti nukentėjusiąsias dirbti prostitutėmis Danijoje, tačiau byloje nenustačius bendrininkavimo požymių, nepagrįstai konstatuotas jos ir J. L. veikos bendrumas, o teismai, netinkamai ir neišsamiai įvertinę byloje esančius įrodymus, nepagrįstai pripažino ją kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje.

35Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodyta, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiosios buvo skolingos už lėktuvų bilietus, tą patvirtino ir pačios nukentėjusiosios. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, iš dalies atmesdamas apeliacinius skundus, nurodė, kad I. K. ir J. L. neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiųjų kelionės išlaidų atlyginimo, nes šios išlaidos susijusios su nusikalstamos veikos įgyvendinimu – nukentėjusiųjų gabenimu iš Italijos į Daniją, kurį apėmė nuteistųjų nusikalstamas sumanymas pasipelnyti iš nukentėjusiųjų prostitucijos. Dėl šios priežasties tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susidariusių santykių negalima vertinti kaip civilinių santykių. Atkreipiamas dėmesys, kad, kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusiosios tiek į Italiją, tiek iš Italijos į Daniją keliavo savo noru, jos nebuvo suvaržytos, žinojo, jog teks padengti keliones išlaidas, todėl pinigai buvo reikalaujami pagrįstai. Pasak kasatorės, net ir tuo atveju, jei anot teismo, civiliniai teisiniai santykiai neegzistuoja, teismas privalėjo tinkamai įvertinti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kaip ji bei J. L. vertino ir suvokė išreikštą piniginį reikalavimą. Šiuo atveju teismas nevertino būtino subjektyviojo požymio – kaltės, pasireiškiančios tik tiesiogine tyčia. Pažymima, kad savavaldžiavimo sudėtis apima ne tik tikros, bet ir tariamos turtinės teisės įgyvendinimą, todėl suvokiant savo reikalavimą kaip teisėtą (kadangi kelionės bilietai nukentėjusiosioms buvo nupirkti), nesant tiesioginės tyčios, veika nepagrįstai kvalifikuota kaip turto prievartavimas. Anot kasatorės, net jei ir sutinkant su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jos veiksmai turėjo būti vertinami kaip tariamos teisės įgyvendinimas ir kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savavaldžiavimo sudėtis, tame tarpe ir kvalifikuota sudėtis, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra materialioji, todėl būtina įrodyti ne tik veiką, tačiau ir padarinius – didelę žalą, bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šiuo atveju didelės žalos požymis, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo nustatinėjamas.

36Kasatorė teigia, kad byloje nebuvo nustatytas nei jos ir J. L. susitarimas, nei jų veiksmų bendrumas, ar, kad ji apskritai būtų žinojusi apie paimtą N. V. asmens dokumentą. Ji teigia, kad savo veiksmais nerealizavo jokių BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įvirtintų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, o nenustačius jos ir J. L. veiksmų bendrumo, jai neatlikus jokių įstatymo uždraustų veiksmų, teismai nepagrįstai pripažino ją kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. I. K. nurodo, kad yra nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 293 straipsnio 1 dalį ir pažymi, jog byloje esančiuose, pagal teisinės pagalbos prašymą iš Italijos Respublikos gautuose dokumentuose, netgi abstrakčiai, t. y. nesusiejant su konkrečių asmenų darbu, nėra išdėstyta jokia oficiali Italijos teisėsaugos institucijų pozicija, kokiais atvejais, sutinkamai su Italijos įstatymais, konsumatorių darbas yra laikomas legaliu ir kokiais atvejais jis vertinamas, kaip nelegalus. Pasak kasatorės, teismai nepagrįstai jos kaltės įrodymu pripažino liudytojos V. V. J. parodymus, kad su konsumatorėmis nepasirašomi jokio tipo darbo kontraktai. Nesant oficialios nuostatos, kontrakto nepasirašymas nėra pagrindas besąlyginiam darbo priskyrimui prie nelegalių darbų, juo labiau byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kaip buvo įforminti darbo santykiai D. K. atveju. Atsižvelgiant į tai, nuteistoji teigia, abiejų instancijų teismai netinkami vertinimo byloje esančius įrodymus, ir nesant patvirtintai aplinkybei, kad D. K. Italijoje dirbo nelegaliai, neteisėtai ir nepagrįstai pripažino ją kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 293 straipsnio 1 dalyje.

37Pasak nuteistosios I. K. , apeliacinės instancijos teismas, nors iš dalies ir pakeitė pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, tačiau vis vien netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes įvertinus aplinkybes, jog ji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruota, ištekėjusi, augina mažametį vaiką, dirbanti – nepagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė neatitinka padarytų nusikaltimų pavojingumo bei kaltininko asmenybės pavojingumo, todėl prieštarauja teisingumo principui. Kasatorė pažymi, kad net ir pripažinus ją kalta dėl nurodytų nusikalstamų veikų, skiriant bausmę, teismas privalėjo atsižvelgti, jog nukentėjusiosios dirbti prostitutėmis išvyko savo noru, joms nebuvo padaryta fizinė žala, ir šie nusikaltimai savo pobūdžiu yra mažesnio pavojingumo laipsnio nei tipiniai šios rūšies nusikaltimai. Itin svarbus individualizuotos ir teisingos bausmės parinkimui bei skyrimui vertinimo aspektas yra kaltininko asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), įpareigojantis teismą skiriant bausmę atsižvelgti ne tik į neigiamai kaltininką charakterizuojančias aplinkybes, bet ir tas aplinkybes, kurios patvirtina jo teigiamas savybes, t. y. tvirtus socialinius ryšius, artimiausią aplinką, šeiminę padėtį ir t. t. Neabejotina, kad tik visų šių aplinkybių įvertinimas, o ne tik aptarimas teismo nuosprendyje leidžia teismui skirti teisingą bausmę – griežtai individualizuotą atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę. Pažymima, kad teismas, skirdamas kasatorei realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė, ar tokios bausmės paskyrimas nepakenks jos socialinei aplinkai, ypač jos mažamečiui vaikui, kuri yra teigiama, ir socialiniams ryšiams. Šiuo atveju teismas neįvertino, ar paskyrus laisvės atėmimo bausmę bus pasiekta daugiau naudos nei padaryta socialinės žalos tiek kasatorei, tiek jos šeimai ir kitiems asmenims. Kasatorė nurodo, kad yra dirbanti, charakterizuojama tik teigiamai, turi mažametį sūnų (gimusį tik 2014 m. rugsėjo 6 d.), kurį šiuo metu maitina krūtimi, todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas dar nė metų neturinčiam kūdikiui, kaip ir visai jos šeimai sukels itin sunkias neigiamas pasekmes. Nuteistoji I. K. teigia, kad atsižvelgiant į jos asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, į veikų už kurias buvo nuteista padarymo aplinkybes, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, esant nurodytoms aplinkybėms, yra nesuderinamas su teisingumo principo įgyvendinimu, o bausmės tikslai gali būti pasiekti ir paskiriant jai vieną ar dvi bausmes, nesusijusias su laisves atėmimu.

38Kasaciniu skundu nuteistoji J. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria ji pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria iš dalies atmestas jos gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

39Kasaciniame skunde nurodyta, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį privalėjo būti konstatuota, jog nukentėjusiųjų asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17/2012, 2K-487/2014 ). Pasak kasatorės, abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino pasinaudojimo pažeidžiamumu požymį, t. y. vien tai, kad nukentėjusios nusikalstamos veikos metu neturėjo darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog jų materialinė padėtis buvo tiek sunki, kad galėtų būti pakankama pripažinti nukentėjusiųjų pažeidžiamumu šio BK straipsnio prasme. Pažymima, kad visos nukentėjusiosios buvo darbingo amžiaus, neturėjo jokių psichinių ar fizinių sutrikimų, kurie neleistų joms tinkamai suvokti bei įvertinti savo materialinės padėties ir jos pagerinimo galimybių bei tinkamai įvertinti darbo pasiūlymo. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji M. B. turėjo sutuoktinį su kuriuo kartu gyveno, gaudavo pašalpas, pašalpas gaudavo ir kitos nukentėjusiosios. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad nukentėjusios I. D. ir N. V. Italijoje negalėjo užsidirbti teik, kiek buvo žadėta, o nuketėjusiųjų skundai dėl nepasitvirtinusių darbo sąlygų rodo, jog dėl sunkios materialinės padėties nukentėjusiosioms buvo svarbu užsidirbti tiek, kiek joms buvo žadėta, todėl, anot teismo, būdamos Italijoje nuketėjusiosios buvo pažeidžiamos dėl savo sunkios materialinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, nukentėjusiosios žinojo, kad priklausomai nuo klientų skaičiaus merginos galės užsidirbti 50-70 Eur. Kad tokia suma buvo mokama patvirtino pati nukentėjusioji J. D. , kuri nurodė, jog klube (antrajame) buvo mokama po 50 Eur į dieną. Tai, kaip nukentėjusiosios skirstė gautą užmokestį, pirkdamos maistą, drabužius ir kt., priklausė tik nuo pačių merginų, nes jos nebuvo kontroliuojamos. Pažymima, kad visų nukentėjusiųjų materialinė padėtis, nors ir buvo sunki, tačiau atsižvelgiant į jų protinius sugebėjimus, fizinę būklę, akivaizdu, jog nukentėjusiosios sugebėjo realiai vertinti savo materialinę padėtį bei turėjo galimybes ją pakeisti joms priimtinais būdais. Kasatorė teigia, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios buvo tapusios tokios sunkios materialinės padėties aukomis, kad neturėjo pasirinkimo laisvės, t. y. buvo pažeidžiamos.

40Nuteistoji nurodo, kad kvalifikuojant jos veiką konstatuota, jog buvo panaudota apgaulė, t. y. pažadėta, kad nukentėjusios J. D. ir N. V. dirbs gerai apmokamą konsumatorių darbą Danijoje. Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad J. L. ir I. K. skambino telefonu N. V. ir J. D. , dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Danijos Karalystę. Skunde pažymima, kad nuketėjusiosioms nebuvo nurodyta jokia konkreti uždarbio Danijoje suma, ką patvirtina ir jų pačių parodymai. Kaip teigia nukentėjusiosios joms buvo žadama penkiasdešimt procentų uždarbio, o atvykus į vietą buvo informuotos, jog gaus tik trisdešimt procentų. Tačiau, be pačių nukentėjusiųjų parodymų, byloje nėra jokių duomenų apie joms žadėtą uždarbio dydį Danijoje, taip pat apie darbo pobūdį šioje šalyje. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose konstatuota, jog ji telefonu prašė N. V. padiktuoti nustatytas teikiamų lytinių paslaugų kainas, taigi ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog nebuvo žinomas ir žadamas tam tikras uždarbio dydis. Nurodyta ir tai, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusiosios M. B. ir K. B. žinojo darbo pobūdį, kuris jų laukė, bei savo noru apsisprendė jį dirbti. Skunde nurodyta, kad būtinas prekybos žmonėmis požymis – laisvę varžanti kontrolė, kuri suponuoja tam tikrą tęstinį laisvės varžymo pobūdį, kuris yra tiesiog būtinas išnaudojimui. Pasak kasatorės, nė vienai iš nukentėjusiųjų nebuvo grasinama, prieš jas nebuvo smurtaujama, o kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusiųjų materialinė padėtis nebuvo tokia sunki, dėl kurios jos galėtų būti laikomos pažeidžiamomis BK 147 straipsnio prasme. Pažymima, kad visos merginos galėjo laisvai naudotis mobiliojo ryšio telefonais ir kitomis ryšio priemonėmis, laisvai bendrauti, pačios laisvai vedė klientų apskaitą, galėjo pasirinkti klientus, ką patvirtina ir liudytojos I. D. parodymai, jog į sąsiuvinį, kuriame turėjo žymėti klientus jis prirašė visokių nesąmonių, merginoms buvo leidžiama laisvai judėti po miestą, taip pat iš karto atvykus buvo pasakyta, kad namo išvykti galės kada tik panorės (tai patvirtino I. D. , duodama parodymus pirmosios instancijos teisme), nuteistieji P. B. ir M. D. išvykdavo ir palikdavo merginas vienas. Nuteistoji teigia, kad be uždirbamos sumos nurodymo, merginos nebuvo kontroliuojamos, jos turėjo visas galimybes bendrauti su išoriniu pasauliu, su artimaisiais, ir bet kada palikti butą, kuriame dirbo, o tai rodo, jog nebuvo siekta nukentėjusiųjų izoliuoti nuo galimybės palaikyti ryšį su aplinka, suvaržant nukentėjusiųjų laisvę. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorė daro išvadą, kad teismai netinkamai aiškino ne tik pažeidžiamumo, bet ir esminį BK 147 straipsnio sudėties požymį – kontrolę, nes iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusiosios nebuvo kontroliuojamos, o nesant laisvės suvaržymo galėjo būti sprendžiamas tik baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą.

41Skunde pažymima, kad teismai, grįsdami kasatorės kaltę dėl nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. verbavimo, gabenimo ir perleidimo dirbti prostitutėmis Danijoje, rėmėsi išimtinai jų darbu Italijoje, tačiau vien tai nėra pagrindas preziumuoti jos kaltę, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Pasak nuteistosios, iš esmės nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotinas išvadas apie tai, kad ji verbavo, gabeno ir perdavė nukentėjusiąsias dirbti prostitutėmis Danijoje. Be nukentėjusiųjų, kurios pačios neslėpė, jog į Daniją vyko užsidirbti daugiau pinigų, parodymų, nėra jokių duomenų, kad merginos nežinojo, kokio pobūdžio darbas ten laukia, kaip ir nėra jokių duomenų, jog ji (kasatorė) būtų jas verbavusi, gabenusi ir perleidusi Danijoje veikusiems žmonėms. Taip pat pažymėta, kad be J. D. parodymų, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog už nukentėjusiąsias (jų darbą) kasatorė ar I. K. būtų gavęs kokios nors finansinės naudos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad merginos į Daniją skrido savarankiškai, turėdamos pasus savo dispozicijoje, jų niekas nelydėjo, todėl šiuo atveju, gabenimo požymis inkriminuotas nepagrįstai. Nuteistoji J. L. nurodo, kad be verbavimo, gabenimo buvo nuteista ir už šių nukentėjusiųjų perleidimą, tačiau, šiuo atveju, kaip minėta pirmiau, nesant nukentėjusiųjų kontrolės, perleidimo požymis inkriminuotas nepagrįstai. Be to, teismų nuosprendžiuose nepagrįstai nurodoma ir aplinkybė, jog nukentėjusiosios negalėjo priešintis, nes jautė baimę dėl savo gyvybės. Ši aplinkybė nebuvo įrodyta bylos nagrinėjimo metu, priešingai – buvo nustatyta, kad merginos nebuvo kontroliuojamos, joms nebuvo grasinama. Skunde nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-311/2012). Pažymima, kad teismai, tariamą nukentėjusiųjų L. D. ir N. V. verbavimą preziumavo vien tik dėl jų įdarbinimo Italijoje, o kitų inkriminuotų prekybos žmonėmis sudėties požymių – gabenimo ir perleidimo įrodytumo apskritai tinkamai nevertino ir nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad K. B. ir M. B. sutikimas vykti dirbti į Danijos Karalystę negali būti vertinamas kaip savanoriškas, pažymėjo, jog su nukentėjusiomis buvo pasirašytos sutartys, kuriose nukentėjusiosios patvirtino esančios skolingos J. L. po 2000 Lt, anot teismo, pasirašant sutartis buvo pasinaudota nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, taip siekiant apsunkinti nukentėjusiosioms galimybę atsisakyti nuteistųjų pasiūlyto darbo. Kasatorė teigia, kad sutartys su nukentėjusiosiomis buvo sudarytos joms žinant darbo pobūdį ir jau sutikus dirbti, todėl toks teismo vertinimas, akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai. Iš byloje esančių įrodymų viseto matyti, kad nukentėjusiosioms buvo žinomas darbo pobūdis, sąlygos, jos nebuvo niekaip spaudžiamos ar verčiamos vykti dirbti, o sutarčių sudarymas buvo garantas, jog merginos grąžins kelionės išlaidas ir niekaip neįtakojo jų materialinės padėties iki savanoriško pasirinkimo užsiimti prostitucija. Pasak nuteistosios, merginoms savanoriškai vykstant į Daniją, nesant jų laivės suvaržymo, t. y. kontrolės, teismai, dėl neišsamaus ir netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir šioje dalyje turėjo būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnyje, tačiau jokiu būdu ne dėl prekybos žmonėmis.

42Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodyta, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiosios buvo skolingos už lėktuvų bilietus, tą patvirtino ir pačios nukentėjusiosios. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, iš dalies atmesdamas apeliacinius skundus, nurodė, kad I. K. ir J. L. neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiųjų kelionės išlaidų atlyginimo, nes šios išlaidos susijusios su nusikalstamos veikos įgyvendinimu – nukentėjusiųjų gabenimu iš Italijos į Daniją, kurį apėmė nuteistųjų nusikalstamas sumanymas pasipelnyti iš nukentėjusiųjų prostitucijos. Dėl šios priežasties tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susidariusių santykių negalima vertinti kaip civilinių santykių. Atkreipiamas dėmesys, kad, kaip nurodyta pirmiau, nukentėjusiosios tiek į Italiją, tiek iš Italijos į Daniją keliavo savo noru, jos nebuvo suvaržytos, žinojo, jog teks padengti keliones išlaidas, todėl pinigai buvo reikalaujami pagrįstai. Pasak kasatorės, net ir tuo atveju, jei anot teismo, civiliniai teisiniai santykiai neegzistuoja, teismas privalėjo tinkamai įvertinti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kaip ji bei I. K. vertino ir suvokė išreikštą piniginį reikalavimą. Šiuo atveju teismas nevertino būtino subjektyviojo požymio – kaltės, pasireiškiančios tik tiesiogine tyčia. Pažymima, kad savavaldžiavimo sudėtis apima ne tik tikros, bet ir tariamos turtinės teisės įgyvendinimą, todėl suvokiant savo reikalavimą kaip teisėtą (kadangi kelionės bilietai nukentėjusiosioms buvo nupirkti), nesant tiesioginės tyčios, veika nepagrįstai kvalifikuota kaip turto prievartavimas. Anot kasatorės, net jei ir sutinkant su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jos veiksmai turėjo būti vertinami kaip tariamos teisės įgyvendinimas ir kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savavaldžiavimo sudėtis, tame tarpe ir kvalifikuota sudėtis, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra materialioji, todėl būtina įrodyti ne tik veiką, tačiau ir padarinius – didelę žalą, bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šiuo atveju didelės žalos požymis, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo nustatinėjamas.

43Kasatorė ginčija jos nuteisimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad šioje dalyje abiejų instancijų teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir abejonių, ir pažeidžiant iš nekaltumo prezumpcijos kylantį reikalavimą, visas nepašalintas abejones vertinti kaltinamojo naudai, pripažino ją kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Pasak J. L. , byloje nebuvo nustatyta, koks asmens dokumentas iš N. V. buvo paimtas. Nukentėjusioji N. V. bei M. B. nurodė, kad ji (kasatorė) paėmė, o vėliau M. B. perdavė pasą, tačiau, kaip nustatyta, pasas nukentėjusiajai niekada nebuvo išduotas. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tokiu atveju ji (kasatorė) neteisėtai įgijo N. V. asmens tapatybės kortelę, o ne pasą. Pažymima, kad nurodyta asmens tapatybės kortelė nebuvo rasta nei pas kasatorę, nei pas M. B. , kuriai neva šį dokumentą perdavė. Nuteistoji pažymi, kad neginčijamai nebuvo nustatyta ne tik tai koks dokumentas buvo neteisėtai paimtas ir realizuotas, tačiau ir pats neteisėjo įgijimo bei realizavimo faktas, o esant tokioms aplinkybėms teismai nepagrįstai ją nuteisė dėl šio nusikaltimo.

44Pasak nuteistosios J. L. , apeliacinės instancijos teismas, nors iš dalies ir pakeitė pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, tačiau vis vien netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes įvertinus aplinkybes, jog ji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruota, ištekėjusi, augina tris vaikus, iš kurių du mažamečiai – nepagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė neatitinka padarytų nusikaltimų pavojingumo bei kaltininko asmenybės pavojingumo, todėl prieštarauja teisingumo principui. Kasatorė pažymi, kad net ir pripažinus ją kalta dėl nurodytų nusikalstamų veikų, skiriant bausmę, teismas privalėjo atsižvelgti, jog nukentėjusiosios dirbti prostitutėmis išvyko savo noru, joms nebuvo padaryta fizinė žala, ir šie nusikaltimai savo pobūdžiu yra mažesnio pavojingumo laipsnio nei tipiniai šios rūšies nusikaltimai. Itin svarbus individualizuotos ir teisingos bausmės parinkimui bei skyrimui vertinimo aspektas yra kaltininko asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), įpareigojantis teismą skiriant bausmę atsižvelgti ne tik į neigiamai kaltininką charakterizuojančias aplinkybes, bet ir tas aplinkybes, kurios patvirtina jo teigiamas savybes, t. y. tvirtus socialinius ryšius, artimiausią aplinką, šeiminę padėtį ir t. t. Neabejotina, kad tik visų šių aplinkybių įvertinimas, o ne tik aptarimas teismo nuosprendyje leidžia teismui skirti teisingą bausmę – griežtai individualizuotą atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę. Pažymima, kad teismas, skirdamas kasatorei realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė, ar tokios bausmės paskyrimas nepakenks jos socialinei aplinkai, ypač jos vaikams, kuri yra teigiama, ir socialiniams ryšiams. Skunde nurodyta, kad šiuo atveju teismas neįvertino, ar paskyrus laisvės atėmimo bausmę bus pasiekta daugiau naudos nei padaryta socialinės žalos tiek kasatorei, tiek jos šeimai ir kitiems asmenims. Nuteistoji L. L. nurodo, kad yra išklausiusiu buhalterinės apskaitos kursus, šiuo metu dirba, kartu su sutuoktiniu G. L. išlaiko jų penkių asmenų šeimą, charakterizuojama tik teigiamai, su vyru auginame tris vaikus, iš kurių du mažamečiai, todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jos vaikams, kaip ir visai šeimai, sukeltų itin sunkias, neigiamas socialines bei ekonomines pasekmes. Kasatorė įsitikinusi, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, esant nurodytoms aplinkybėms, yra nesuderinamas su teisingumo principo įgyvendinimu, o bausmės tikslai gali būti pasiekti ir paskiriant jai vieną ar dvi bausmes, nesusijusias su laisves atėmimu.

45Kasaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas advokatas S. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

46Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus, nesiimdamas priemonių jų pašalinti, dėl M. D. pareikšto kaltinimo vertino jo nenaudai, t. y. netinkamai vertino įrodymus, taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo M. D. duotų parodymų, juos nutylėjo, o nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis nebuvo apklaustas. Pažymima, kad sprendimas iš dalies panaikinti išteisinamąjį nuosprendį M. D. priimtas nesurinkus papildomai jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, tik įvertinus, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. D. išteisinimo prieštarauja surinktiems įrodymams. Gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visas abejones vertino ne M. D. naudai, o priešingai, kaip jo kaltę įrodančius duomenis. Be to, šio teismo išdėstyti motyvai rodo, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtinto draudimo perkelti įrodinėjimo naštą įtariamajam ir kaltinamajam. Todėl, anot gynėjo, teismo motyvai apie tai, kad kai kurie duomenys yra nepatikrinti, todėl nelaikytini patikimais įrodymais, o tam tikrų asmenų negalima apklausti, tuo aiškiai duodant užuominas apie tai, jog išteisintasis neįrodė savo nekaltumo, turi būti atmesti dėl šių argumentų prieštaravimo principinėms BPK nuostatoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą ir kaltinamojo (įtariamojo) procesines teises. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė visus jam pateiktus duomenis, tiek kaltinančius, tiek teisinančius ir nustatęs, jog kaltinančių M. D. bylos duomenų nepakanka, priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą išteisinti jį dėl abiejų kaltinimo epizodų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo pagrindinis motyvas išteisinti M. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo duomenų pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, nepakankamumas ir nebuvimas galimybės pašalinti esamus prieštaravimus tarp to, jog nukentėjusiosios nurodė, jog M. D. Danijoje padarė nusikaltimą prieš jas, o kiti bylos duomenys patvirtina, kad tuo pačiu metu M. D. buvo Anglijoje, kur oficialiai dirbo. Gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesurinkęs jokių naujų M. D. kaltės įrodymų, konstatavo, jog nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. parodymų pakanka, kad M. D. būtų galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak kasatoriaus, analizuojant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį matyti, kad visiškai be pagrindo, iš esmės nemotyvuotai atmesti M. D. alibi (buvimą kitur nusikaltimo padarymo metu) patvirtinantys duomenys, tuo tarpu nukentėjusiųjų J. D. ir N. V. parodymai įvertinti kaip svarbesni, nes neva tai nėra objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti nukentėjusiųjų parodymais dėl M. D. veikimo kartu. Skunde nurodyta, kad niekas netvirtina, jog J. D. ir N. V. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ar, kad jos meluoja, tačiau neatmesta žmogiškojo faktoriaus – suklydimo atpažįstant tikimybė, juo labiau, jog nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių bent jau M. D. buvimo Danijoje faktą. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė visus M. D. nekaltumą įrodančius duomenis (skundžiamo nuosprendžio 16 psl.), tačiau, pasak gynėjo, tokie teismo motyvai rodo, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, nevykdė savo pareigos atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai mano, kad pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai bei suponavo naują praktiką, jog kaltinamasis turi rinkti ir pateikti savo nekaltumą įrodančius duomenis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, vertindamas pateiktų teismui darbo laiko apskaitos žiniaraščių reikšmę, M. D. alibi patvirtinimui, juos įvertino kaip nepatikimus įrodymus, nes jie nepasirašyti, tačiau nedėmesingai vertino, kaip šie duomenys buvo pateikti į bylą. Kaip matyti iš bylos duomenų, vykdant Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymą, Londono policijos Specialiųjų nusikaltimų direktorato detektyvas–konsteblis M. S. apklausė M. D. darbdavį – kompanijos Woodland P.H. Ltd. generalinį direktorių G. R. (G. R. ), kuris patvirtino, jog M. D. dirbo jo kompanijoje nuo 2011 m. sausio 23 d. iki 2011 m. balandžio 17 d. G. R. pats asmeniškai pateikė algalapių kopijas, iš kurių matyti, kad M. D. už nurodytą laikotarpį gavo apmokėjimą. Šie duomenys apeliacinės instancijos teismo neįvertinti. Gynėjas teigia, kad jei teismui sukėlė abejonių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose pažymėta, jog nusikalstamų veikų, už kurias M. D. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo Danijoje metu jis dirbo Anglijoje, tai teismas galėjo pasinaudoti savo teisėmis, numatytomis BPK 324 straipsnio 6 ir 7 dalyse, atlikti įrodymų tyrimą ir gauti duomenis iš Anglijos, kuriuose būtų patvirtintas ar paneigtas M. D. buvimas darbe Anglijoje tuo metu, kai buvo padarytas nusikaltimas Danijoje prieš J. D. ir N. V. Pasak kasatoriaus, nepagrįstas teismo motyvas, kad nėra galimybės apklausti kartu su M. D. dirbusių asmenų, nes įmonė, kurioje dirbo M. D. , likviduota. Teismas, naudodamasis pirmiau nurodytomis savo teisėmis, galėjo gauti duomenis apie įmonėje dirbusius asmenis, jų gyvenamąsias vietas ir prašyti atitinkamas institucijas apklausti tuos asmenis apie reikšmingas teisingam bylos išsprendimui aplinkybes. Taip pat pažymima, kad visiškai deklaratyvus teismo argumentas apie liudytojų V. D. , R. Š. ir N. D. parodymų nepatikimumą ir jų suinteresuotumą duoti M. D. palankius parodymus. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėti liudytojai davė neteisingus parodymus – jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prisiekė. Teismas nenurodė jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad šių asmenų parodymai, patvirtinantys M. D. alibi, yra neteisingi. Jiems nebuvo inicijuoti ikiteisminiai tyrimai pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų šaltiniai gali būti atmetami (ar priimami) remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis, įrodymai turi būti vertinami ne atsietai vienas nuo kito, o jų visetas, susiejant juos į vieningą loginę visumą. Šių reikalavimų pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie kliudo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008). Kadangi visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o ne priešingai, kaip padarė apeliacinis teismas, ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais apie asmens kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, todėl kasatorius daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, jog M. D. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymima, kad analogiškame kaltinime (M. B. ir K. K. (B.) epizodas) apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiųjų parodymų dėl M. D. dalyvavimo ir asmens atpažinimo iš nuotraukos nepakanka M. D. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nors, anot teismo, byloje nėra duomenų, kad tiek M. B. , tiek ir K. K. (B.) yra suinteresuotos bylos baigtimi ir dėl to duoda nepalankius parodymus. Šiame epizode apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl duomenų, patvirtinančių M. D. alibi. Pasak gynėjo, tokia nenuosekli apeliacinės instancijos teismo pozicija, vertinant įrodymų patikimumą, jų pakankamumą, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Negali būti laikomas pagrįstu nuosprendis, kuris nepagrįstas nagrinėjant bylą ištirtais įrodymais, nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, nes tai laikoma esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, sukliudžiusiais išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Gynėjas teigia, kad visi pirmiau išdėstyti motyvai dėl skundžiamo nuosprendžio argumentacijos, atsižvelgus į kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką tiriant ir vertinant įrodymus, rodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad M. D. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos J. D. ir N. V. yra neginčytinai įrodyta, pagrįsta tik prielaidomis ir samprotavimais, nepašalinus abejonių dėl M. D. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, taip padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

47Atsiliepimu į nuteistųjų I. K. , J. L. ir M. D. gynėjo advokato S. L. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. Meška prašo juos atmesti. Atsiliepime pateikti išsamūs teisiniai argumentai, plačiai aptartos nuteistiesiems inkriminuotos veikos ir su jomis susijusios aplinkybės, pažymint, kad žemesnių instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo padarytas veikas ir priėmė teisingus bei motyvuotus ir bylos duomenimis pagrįstus sprendimus. Pasak prokuroro, kasatorės savo skunduose nurodo deklaratyvius teiginius, kuriais remdamosi siekia įtikinti teismą sumažinti paskirtos bausmės dydį. Pažymima, kad minėti teiginiai nėra pagrįsti naujomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu žemesnių instancijų teismuose. Teigiama, kad teismų sprendimai dėl bausmių skyrimo yra motyvuoti, teismai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog bausmės nuteistosioms buvo paskirtos neteisėtai. Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad kasatorės skunduose iš esmės įrodinėja savo nekaltumą, o vėliau teigia, jog jei jos nebus išteisintos, tai joms bent jau turi būti sumažinta bausmė. Pasak prokuroro, tai rodo siekį, bet kokiu būdu išvengti teisėtos bausmės už įvykdytas nusikalstamas veikas.

48Nuteistųjų I. K. , J. L. ir nuteistojo M. D. gynėjo advokato S. L. kasaciniai skundai atmestini.

49Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo J. L. ir I. K. (nukentėjusiųjų N. V., J. D. , M. B. ir K. B. verbavimas, įgijimas, gabenimas, perleidimas bei laikymas nelaisvėje, siekiant pelnytis iš to, kad nukentėjusiosios būtų išnaudotos prostitucijai)

50Nuteistosios J. L. ir I. K. kasaciniuose skunduose nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, kad jos kartu su P. B. iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. , J. D. , M. B. ir K. B. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje ir pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudojant minėtų nukentėjusiųjų pažeidžiamumu bei panaudojant apgaulę, verbavo jas, įgijo, gabeno, perleido ir laikė nelaisvėje. Kasaciniuose skunduose nuteistosios pirmiausiai teigia, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino pasinaudojimo pažeidžiamumu požymį. Anot nuteistųjų, vien tai, kad visos nukentėjusios nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog jų materialinė padėtis buvo tiek sunki, kad galėtų būti pakankama pripažinti nukentėjusiųjų pažeidžiamumu BK 147 straipsnio prasme. Su šiuo nuteistųjų kasacinių skundų argumentu sutikti nėra jokio pagrindo.

51Kasacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į labai svarbų aspektą prekybos žmonėmis baudžiamosiose bylose – fakto apie atitinkamą poveikį aukai, suvaržant jos laisvę, nustatymą. Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai nusikalstamos veikos padarymo būdą – pasinaudojimą nukentėjusiojo asmens pažeidžiamumu – konstatavo nustatę pasinaudojimą sunkia nukentėjusiųjų materialine padėtimi (nukentėjusioji J. D. neturėjo darbo, augino vaiką, neturėjo pinigų kelionei; nukentėjusioji N. V. taip pat neturėjo darbo, augino vaiką, neturėjo pinigų kelionei, gyveno iš pašalpų; nukentėjusioji M. B. darbo neturėjo, buvo nepilnametė ir su vyru augino vaiką, gyveno tik iš pašalpų; nukentėjusioji K. B. taip pat neturėjo kitų pajamų šaltinių). Taigi akivaizdu, jog visos nukentėjusiosios neturėjo pinigų kelionei į Danijos Karalystę ir nuteistosioms buvo žinoma tokia sunki nukentėjusiųjų materialinė padėtis. Be to, su nukentėjusiomis M. B. ir K. B. nuteistoji J. L. pasirašė paskolos sutartis, kad jos J. L. yra skolingos po 2 000 Lt. Taip dar labiau buvo apsunkinta jau prieš tai sunki materialinė nukentėjusiųjų padėtis ir galimybė atsisakyti nuteistųjų pasiūlyto darbo. Pažymėtina dar ir tai, kad nukentėjusiųjų pažeidžiamumas šioje baudžiamojoje byloje susijęs ne tik su sunkia materialine jų padėtimi, bet ir su tuo, jog nukentėjusiosios su tokia sunkia materialine padėtimi jau buvo užsienyje, tai dar labiau suvaržė nukentėjusiųjų veiksmų pasirinkimo laisvę.

52Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014). Nuteistosios I. K. ir J. L. tikslingai pasinaudojo nukentėjusiųjų merginų pažeidžiamumu savo nusikalstamiems tikslams realizuoti.

53Kasaciniuose skunduose nuteistosios taip pat neigia, jog buvo panaudota apgaulė, pažadant, kad nukentėjusiosios J. D. ir N. V. dirbs gerai apmokamą konsumatorių darbą Danijos Karalystėje, o nukentėjusiosios M. B. ir K. B. taip pat žinojo apie būsimą darbo pobūdį. Su šiuo nuteistųjų kasacinių skundų argumentu sutikti taip pat nėra jokio pagrindo.

54Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama darbui viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama seksualiniam išnaudojimui), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama prostitutės darbui, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada „mesti“ prostitucijos amatą ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms.

55Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek N. V. , tiek ir J. D. nebuvo atskleista, kad jos turės dirbti prostitutėmis. Nukentėjusiosios viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė, kad joms buvo pažadėtas tokio pat pobūdžio darbas kaip ir Italijoje, t. y. konsumatorių, tik už didesnį atlyginimą. Visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tai buvo esminė aplinkybė, nulėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Danijos Karalystę. Tai, jog tikrosios darbo sąlygos visiškai neatitiko žadėtųjų, rodo aplinkybės, kad nukentėjusioms jau būnant Danijos Karalystėje jas iš vieno klubo pervežė į kitą; vėliau paaiškėjo, jog dalis iš jų uždirbtų pinigų turės tekti J. L. ir I. K. ; nukentėjusiųjų skundus dėl tokių darbo sąlygų J. L. ir I. K. įvardijo kaip „lengvesnių pinigų“ prašymą. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad tokių nukentėjusiųjų skundų negalima tapatinti su prašymu surasti tokio pobūdžio darbą kaip jos buvo sutikusios dirbti vykdamos į Italiją. Kita vertus, šis teismas taip pat nurodė, jog nukentėjusiųjų skundai dėl nepasitvirtinusių darbo sąlygų rodo, kad dėl sunkios materialinės padėties nukentėjusioms buvo svarbu uždirbti būtent tiek, kiek joms buvo pažadėjusios J. L. ir I. K. . Baudžiamosios bylos duomenys rodo, jog kitoms dviem nukentėjusioms K. B. ir M. B. buvo leista pasirinkti tarp darbo konsumatorėmis Italijoje ar lytinių paslaugų teikimo Danijos Karalystėje. Nors merginos pačios pasirinko teikti lytines paslaugas Danijos Karalystėje, tai nepašalina nuteistųjų kaltės panaudojus apgaulę, nes kasatorės nurodė tikrovės neatitinkančias darbo sąlygas bei atlyginimą.

56Kasatorių argumentą, kad merginos pačios susirado darbą Danijos Karalystėje, paneigia ir pačios nukentėjusiosios ir nuteistoji J. L. . Pastaroji ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais patvirtino, kad į jos internetinį tinklalapį kreipėsi asmuo (prisistatęs „Paša“), kuris klausė, ar ji neturinti merginų prostitutės darbui, o ji pasiūliusi J. D. ir N. V. . Taigi darytina išvada, kad tai, jog kasatorės vienoms merginoms nenurodė, kad jos vyksta į Danijos Karalystę dirbti prostitutėmis, o kitoms kad ir nurodė, tačiau apgavo dėl darbo sąlygų pobūdžio, nepaneigia jų veiksmų kvalifikavimo panaudojant apgaulę BK 147 straipsnio prasme.

57Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad kaip ir Europos teisėje, taip ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku.

58Kasaciniuose skunduose nuteistosios neigia, kad nukentėjusios merginos buvo kontroliuojamos. Anot kasatorių, merginos galėjo laisvai bendrauti su išoriniu pasauliu, savo artimaisiais, bet kada palikti butą, kuriame dirbo, naudotis mobiliojo ryšio telefonu. Prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste asmens laikymas nelaisvėje – tai išnaudojimo tikslais atliekamas žmogaus laisvės apribojimas, kuris gali pasireikšti tiek apribojant žmogaus judėjimą erdvėje (pvz., uždarant žmogų kokioje nors patalpoje), tiek atimant galimybę jam daryti kūno judesius (pvz., surišant žmogų) arba pasirinkti savo buvimo vietą (pvz., žmogus yra laikomas viešnamyje, kurio viduje jis gali laisvai judėti, tačiau negali palikti jo teritorijos, o tuo, kad asmuo nepabėgtų, rūpinasi viešnamio apsauga, arba nors išnaudojamas žmogus gali išeiti už viešnamio teritorijos, tačiau visur yra lydimas, kontroliuojamas). Svarbu pabrėžti, kad prekybos žmonėmis aukos laisvės apribojimas galimas tiek jos pačios sutikimu, tiek prieš jos valią.

59Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nusistovėjusią baudžiamosios teisės doktriną asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. Todėl specialiai BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusįjį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su paties sandorio ar asmens išnaudojimo saugumu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su pilna, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiosioms N. V. ir J. D. buvo pasakyta, kad jos turės vykdyti visus joms duodamus nurodymus (priešingu atveju jos bus perduotos albanams); nukentėjusiosioms nuolat buvo primenama, kad jos bus tikrinamos, ar dirba; jos bus nuolat stebimos ir kad nebandytų bėgti; iš gyvenamosios vietos jos gali išeiti tik po vieną, nes bent viena iš jų turi nuolat aptarnauti klientus. Be to, visos nukentėjusiosios merginos gyveno joms nepažįstamoje aplinkoje. Taigi nors nukentėjusiosioms buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau anksčiau aptartos aplinkybės nepaneigia, jog ši nukentėjusiųjų laisvė buvo iš dalies suvaržyta.

60Kasatorės I. K. ir J. L. kasaciniuose skunduose tvirtina, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kuriais galima būtų pagrįsti tai, kad kasatorės iš nukentėjusiųjų darbo gavo kokios nors finansinės naudos. Tačiau šiuos jų teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Visos prekybą žmonėmis sudarančios veikos (įgijimas, perleidimas, verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje) padaromos aukos išnaudojimo tikslais. Išnaudojimo tikslai reiškia, kad sandoris, kurio objektas yra žmogus, sudaromas siekiant nelegaliai kontroliuoti ir pelnytis iš jo darbo arba žinant, kad tai darys kiti asmenys.

61Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog abi nuteistosios buvo suinteresuotos išvežti J. D. ir N. V. į Danijos Karalystę dirbti prostitutėmis ir iš to gauti naudos. Pirmiausia, pačios nukentėjusiosios patvirtino, jog I. K. ir J. L. gaudavo tam tikrą sumą nuo jų uždirbtos sumos. Antra, J. L. telefonu prašė N. V. padiktuoti nustatytas teikiamų lytinių paslaugų kainas. Tai taip pat rodo J. L. suinteresuotumą gauti naudos iš J. D. ir N. V. prostitucijos. Trečia, baudžiamojoje byloje užfiksuoti I. K. telefoniniai pokalbiai, kuriuose ji kartu su J. L. aptarinėja galimybes išvežti merginas ne tik į Italiją, bet ir į tokias šalis kaip Graikija, Anglija. Ketvirta, užfiksuoto telefoninio pokalbio metu tarp nukentjusiosios N. V. ir nuteistosios I. K. , pastaroji nurodo N. V. ieškoti merginų, kurios sutiktų vykti darbui į Italiją ir Danijos Karalystę. Penkta, nuteistoji I. K. parodė, kad jai ir J. L. likdavo tam tikra pinigų suma nuo kelionių, kurių metu merginos vykdavo dirbti prostitutės ar konsumatorės darbą, bilietų. Šešta, nuteistoji J. L. ikiteisminio tyrimo atliktos apklausos metu parodė, kad „Paša“ (P. B. ) žadėjo duoti procentą už merginas, jeigu gerai seksis. Pagaliau pati J. L. savo kasaciniame skunde teigia, kad jos veika turėtų būti kvalifikuojama ne kaip prekyba žmonėmis (BK 147 str.), bet kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 str.). Vadinasi, pati nuteistoji pripažįsta, kad ji turėjo pajamų iš nukentėjusiųjų merginų prostitucijos. Visos aptartos šios aplinkybės leidžia teigti, jog abi nuteistosios gaudavo turtinę naudą iš merginų darbo.

62Kasaciniuose skunduose kasatorės taip pat teigia, kad jos neverbavo, negabeno ir nepardavė nukentėjusiųjų merginų tretiesiems asmenims. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas prostitucijai dažnai pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų: prostitucijai, priverstiniam darbui ar siekiant įgyti aukos organą, audinį ar ląstelių. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Šioje baudžiamojoje byloje, remiantis anksčiau aptartomis aplinkybėmis, žemesnių instancijų teismai pagrįstai konstatavo, jog J. L. ir I. K. įkalbėjo nukentėjusiąsias vykti į Danijos Karalystę pasinaudodamos jų pažeidžiamumu, pasireiškusiu sunkia materialine padėtimi bei panaudodamos apgaulę – pažadant gerai apmokamą konsumatorių darbą. Vadinasi, nuteistosios savo aktyviais ir tyčiniais veiksmais siekė, kad nukentėjusiosios pradėtų teikti lytines paslaugas, o tai kvalifikuotina kaip asmenų verbavimas.

63Baudžiamosios teisės doktrina gabenimą kaip prekybos žmonėmis veiką apibrėžia kaip išnaudojimo tikslais atliekamą asmens transportavimą iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu. Be to, gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad prekyba žmonėmis – tai nusikaltimas, kuris gali vykti tiek vietos, tiek tarptautinėje nelegalioje rinkoje, iš to išplaukia išvada, jog prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą.

64Asmens pardavimas ar kitoks perleidimas – tai nusikalstamas sandoris, kuris sudarytas išnaudojimo tikslais ir kurio metu kaltininkas perleidžia nukentėjusį asmenį iš savo kontrolės kito asmens kontrolei. Esant šiai prekybos žmonėmis išraiškos formai, galima sakyti, kad nukentėjusysis tik pakeičia savo „savininką“. Taigi asmens pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio metu yra disponuojama jau nelaisvu žmogumi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai prekybos žmonėmis nusikaltimas yra inkriminuojamas tiems, kurie įgijo ar perleido asmenis prostitucijai į užsienį. Tačiau, atsižvelgiant tiek į Palermo protokolo, tiek į ES Tarybos Pamatinio sprendimo 2002/629/TVR nuostatas, prekyba žmonėmis nėra apribota aukų eksportu, t. y. išvežimu į užsienį. Nusikalstami sandoriai dėl žmonių išnaudojimo gali būti (ir yra) sudaromi ir vienos valstybės ribose.

65Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusioms merginoms bilietus į Danijos Karalystę pirko J. L. vyras G. L. , o Danijos Karalystės oro uoste jas pasitiko P. B. ir M. D. . Taip pat byloje nustatyta, kad P. B. ir M. D. vežant merginas į viešnamį joms grasino, kad, nevykdant jų nurodymų, nukentėjusiąsias perduos albanams. Šios aplinkybės rodo, jog nukentėjusiosios keliavo ne savo iniciatyva, jų kelionė buvo kontroliuojama. Dėl savo pažeidžiamumo jos neturėjo galimybės elgtis kitaip, nes buvo įbaugintos. Taigi tokie veiksmai žemesnių instancijų teismų pagrįstai įvertinti kaip asmenų gabenimas ir perleidimas.

66Prekyba žmonėmis yra tyčinis nusikaltimas. BK 147 straipsnio specifika yra tokia, kad pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia kai kuriais labai svarbiais požymiais. BK 147 straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to, atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas. Taigi toks detalizavimas yra pateisinamas, nes prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas. Vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl, turint tokią įstatyminę formuluotę, kvalifikuoti asmens veiksmus kaip prekyba žmonėmis pakanka fakto, kad nusikaltėlis tiesiog suvokia, jog jis atlieka kažkokią tai funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti.

67Kasaciniuose skunduose kasatorės taip pat neigia, jog nukentėjusiosios buvo įbaugintos. Tačiau šie kasatorių argumentai prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams. Grasinimas yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai gali būti pareikšti žodžiu, raštu ir kitais veiksmais (gestais, mimika, garsiu rėkimu, ginklo, peilio ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, baimę keliančios aplinkos sukūrimu ir kt.). Prekybos žmonėmis atveju nukentėjusysis gali būti bauginamas neigiamomis pasekmėmis tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems arba kitiems žmonėms.

68Jau anksčiau minėta, jog atskridusias į Danijos Karalystės oro uostą N. V. ir J. D. pasitiko P. B. ir M. D. , kurie merginoms pasakė, jog nevykdant jų nurodymų nukentėjusiosios bus perduotos albanams; joms buvo nuolat primenama, kad bus tikrinamos, ar dirba; bus nuolat stebimos ir kad nebandytų bėgti, nesikreiptų į policijos pareigūnus, nes iš policijos atsidurs tame pačiame viešnamyje. Pažymėtina, kad kelionės į viešnamį metu N. V. paklausė, kas bus, jeigu jos nesutiks dirbti, vienas iš vyrų įspyrė jai į kojos kauliuką. Tai, kad J. D. ir N. V. bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės, įrodo liudytojų parodymai bei eksperto išvados. Liudytojai (L. M. , E. B. , I. S. ) nurodė, kad merginos buvo išsigandusios, nervingos, bijodavo atsiliepti mobiliojo ryšio telefonu skambinant iš nepažįstamo telefono numerio, vartojo vaistus nervinei įtampai mažinti, išgyveno dėl šio įvykio. Teismo psichiatrijos bei teismo psichologijos ekspertizės taip pat patvirtina, kad N. V. ir J. D. negalėjo priešintis įtariamiesiems, išreikšti nesutikimą, nes jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės. Taigi šios aplinkybės leidžia teigti, jog merginoms buvo daromas psichologinis spaudimas, verčiantis pagrįstai jas bijoti dėl savo sveikatos ir gyvybės.

69Kasaciniame skunde I. K. nurodo, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai vertino įrodymus ir priėmė nepagrįstą išvadą, kad ji ir J. L. veikė bendrai, siekdamos užverbuoti, gabenti ir perleisti nukentėjusiąias merginas dirbti Danijos Karalystėje.

70Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

71Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

72Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

73Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų bendri veiksmai darant nusikalstamą veiką atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius. Nors nukentėjusios J. D. ir N. V. negalėjo tiksliai nurodyti, ar J. L., ar I. K. pasiūlė joms darbą Danijos Karalystėje, tačiau iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad dėl darbo Danijos Karalystėje abi kasatorės bendravo vienu metu tiek ir su J. D., tiek ir su N. V. . Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi tai, kuri iš nuteistųjų pirmoji pasiūlė nukentėjusiosioms darbą Danijos Karalystėje. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad abi nuteistosios buvo suinteresuotos išvežti J. D. ir N. V. į Danijos Karalystę dirbti prostitutėmis ir gauti iš to naudos. Be to, tiek I. K. , tiek ir J. L. tarpusavio telefoniniai pokalbiai įrodo, kad jos kartu aptarinėja galimybes merginas išvežti į Graikiją ir Angliją. Nukentėjusios merginos nepatenkintos darbo pobūdžiu bei sąlygomos skundėsi abiem nuteistosioms. Taip pat I. K. nurodė, kad ji nuvežė J. L. į susitikimą su nukentėjusiosiomis K. B. ir M. B. , kuris vyko I. K. automobilyje. Nors pati I. K. teigė, kad ji negirdėjusi pokalbio detalių (kartu su J. L. ir nukentėjusiosiomis K. B. ir M. B. būnant automobilyje), nes klausėsi muzikos, tačiau tokia jos versija neįtikinanti. Kad nuteistosios veikė bendrai, matyti ir iš kitų byloje surinktų įrodymų: jos kartu ieškojo merginų darbui Italijoje, Danijos Karalystėje, Graikijoje; dalijosi merginų kontaktiniais duomenimis; iš merginų darbo abi gaudavo turtinę naudą; kartu vežė nukentėjusiąsias iki mikroautobuso, kuriuo jos išvyko į Danijos Karalystę.

74Taigi darytina išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje I. K. ir J. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, keliais iš alternatyvių nusikalstamų veiksmų – verbavimu, įgijimu, gabenimu, perleidimu bei laikymu nelaisvėje, o nukentėjusiųjų N. V., J. D. , M. B. bei K. B. veiksmų laisvę suvaržė palenkdamos nukentėjusiųjų valią – pasinaudojant jų pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, dėl to jos negalėjo aktyviai priešintis nuteistųjų veiksmams ir išreikšti nesutikimo. Be to, nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudota apgaulė – joms melagingai žadant gerai apmokamą darbą. Taip pat baudžiamojoje byloje tinkamai nustatyta, jog kasatorės savo veiksmais siekė pelnytis iš to, kad nukentėjusiosios būtų išnaudojamos prostitucijai.

75Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo J. L. ir I. K.

76Abi kasatorės kasaciniuose skunduose teigia, kad neprievartavo iš N. V. jai priklausančių 2 600 eurų bei iš J. D. jai priklausančių 1 050 eurų. Kasatorės teigia, jog šias pinigų sumas nukentėjusiosios joms buvo skolingos, todėl jų veika turėtų būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis), o ne kaip turto prievartavimas.

77Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013).

78Šioje baudžiamojoje byloje teismų nustatyta, kad nuteistosios neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. kelionės išlaidų atlyginimo, kadangi šios išlaidos susijusios su nusikalstamos veikos įgyvendinimu – nukentėjusiųjų gabenimu iš Italijos į Danijos Karalystę, kurį apėmė nuteistųjų nusikalstamas sumanymas pasipelnyti iš nukentėjusiųjų prostitucijos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susidariusių santykių negalima vertinti kaip civilinių, todėl nėra pagrindo nuteistųjų veiksmų kvalifikuoti kaip savavaldžiavimo. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš nukentėjusiųjų buvo reikalaujama ne tik pinigų, bet ir surasti ne mažiau kaip dvi merginas dirbti prostitutėmis. Toks reikalavimas akivaizdžiai yra neteisėtas ir negali būti laikomas kaip tariama ar įsivaizduojama teisė to reikalauti.

79Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistosios vertė nukentėjusiąsias joms perduoti pastarųjų turtą. Vertimas apskritai gali būti suprastas kaip tam tikras poveikis kitam asmeniui, siekiant kad šis pasielgtų prieš savo valią taip, kaip nori kaltininkas. Turto prievartavimo atveju verčiama suteikti kaltininkui būtent turtinės naudos. Vertimas suteikti turtinę naudą kaip objektyvus požymis gali pasireikšti įvairiai: tiek atviras reikalavimas atlikti tam tikrą turtinį veiksmą ar nuo jo susilaikyti, tiek ir kitoks nukentėjusiojo supažindinimas (žodžiu, raštu, veiksmu) su turtinės pretenzijos turiniu ir su jos prievartiniu pobūdžiu, pvz., užuominomis leidžiant jam suprasti apie būtinumą mokėti duoklę ir kt. Šiuo atveju nuteistosios I. K. ir J. L. buvo atvažiavusios pas N. V. į namus, reikalavo pinigų, privertė pasirašyti skolos lapelį. Nukentėjusiosioms J. D. ir N. V. grįžus iš Danijos Karalystės, nuteistosios joms nuolat skambindavo reikalaudamos pinigų, grasindamos nukentėjusiųjų ieškančiais vaikinais. Iš užfiksuoto J. L. bei N. V. bendravimo internetiniame pažinčių tinklapyje matyti, kad J. L. nurodė nukentėjusiosioms džiaugtis, nes ji dar nepasakė jų ieškantiems vaikinams, kur jos gyvena. Taip pat užfiksuoti I. K. telefoninai pokalbiai su N. V. , kurių metu iš N. V. reikalaujama ne tik grąžinti skolą už bilietus ar atidirbti ją, bet ir surasti į užsienį važiuojančių merginų. Nuteistosios J. L. ir I. K. tarpusavio užfiksuotų pokalbių metu kalbėjo apie tai, jog reikia „spausti“ N. V. . Todėl visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų išsakytus ketinimus (atskleisti nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos adresą jų ieškantiems vaikinams, užuominas apie tai, kad trečio elgesio varianto negali būti) vertino kaip psichologinio pobūdžio prievartą (grasinimus).

80Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad nuteistosios panaudojo prieš nukentėjusiąsias psichinę prievartą tam, kad be teisinio pagrindo įgytų nukentėjusiosioms nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl nėra jokio pagrindo nuteistųjų veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį kaip savaldžiavimą.

81Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo J. L. ir I. K.

82Kasaciniuose skunduose kasatorės nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 302 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamos bendrininkų grupe (J. L. kartu su I. K. ) įgijo N. V. Lietuvos Respublikos piliečio tapatybės kortelę, kurią laikė ir realizavo perduodant ją M. B.

83BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs neteisėti veiksmai – įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas, realizavimas. Bet kurio iš šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2013).

84Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji N. V. nuteistajai J. L. perdavė savo asmens tapatybės kortelę kaip užstatą, kol ji įvykdys J. L. ir I. K. neteisėtus reikalavimus sumokėti jų prievartaujamą pinigų sumą arba suras į užsienį užsiimti prostitucija norinčių vykti merginų. Taip nuteistosios įgijo nukentėjusiosios N. V. asmens dokumentą kaip prievolės užtikrinimą, nors neturėjo tam jokio teisinio pagrindo. Visų pirma, kasatorės neturėjo teisinio pagrindo prašyti kelionės išlaidų atlyginimo, o antra, toks prievolės užtikrinimo būdas nėra įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatymuose.

85Pažymėtina ir tai, jog prieš M. B. ir K. B. išvykstant į Danijos Karalystę kasatorės minėtą dokumentą perdavė naudotis M. B. , nes pastaroji nusikalstamos veikos darymo metu buvo nepilnametė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu J. L. prisipažino paėmusi N. V. asmens tapatybės kortelę, nors vėliau savo duotus parodymus paneigė. Nors ikiteisminio tyrimo metu N. V. asmens tapatybės kortelė nebuvo rasta, tai nepaneigia I. K. ir J. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes jos, neturėdamos teisėto pagrindo, įgijo ir laikė bei vėliau realizavo fizinio asmens dokumentą – N. V. asmens tapatybės kortelę.

86Dėl BK 293 straipsnio 1 dalies taikymo I. K.

87Kasaciniu skundu nuteistoji I. K. nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 293 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji organizavo Lietuvos Respublikos pilietės D. K. kelionę į Italiją nelegaliai dirbti.

88BK 293 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. K. telefoninių pokalbių metu pasiūlė D. K. vykti dirbti į Italiją, nupirko jai lėktuvo bilietą ir ten nelegaliai ją įdarbino konsumatore.

89Kasatorė neneigia faktinių bylos aplinkybių, t. y. kad ji kalbėjosi su D. K. dėl darbo konsumatore Italijoje, surado jai tokio pobūdžio darbą ir nupirko lėktuvo bilietą. BK 293 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta pradėjus organizuoti kelionę dispozicijoje įvardytiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad organizavimas, kaip veika, pasireiškia ne tik veiksmais, kuriais kaltininkas siekia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai išvyktų į užsienį turėdami nelegalių ketinimų. Tai gali būti tokių asmenų paieška, jų kurstymas, raginimas, sąlygų sudarymas išvykti į kitas valstybes (vizų gavimas, paso pagaminimas) dispozicijoje nurodytais tikslais, taip pat pagalba užsienyje tokiems asmenims susirasti nelegalų darbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015).

90Nukentėjusioji D. K. parodė, kad dėl darbo Italijoje I. K. iš pradžių bendravo su nukentėjusiosios seserimi, o šiai atsisakius vykti į Italiją, D. K. pati paklausė nuteistosios dėl darbo sąlygų Italijoje. Taip pat D. K. parodė, jog jai abejojant dėl pasiūlyto darbo Italijoje, I. K. jai ne kartą skambino ir įkalbinėjo vykti dirbti į Italiją. Pažymėtina, jog pagal teisinės pagalbos prašymą iš Italijos Respublikos gautuose dokumentuose užfiksuoti liudytojos V. V. J. parodymai, kuriuose nurodoma, kad su konsumatorėmis dirbančiomis merginomis darbo sutartys nebuvo pasirašomos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad I. K. nuolatos ieškojo merginų, norinčių dirbti konsumatorėmis Italijoje, todėl jai neabejotinai buvo žinoma ir kokiomis sąlygomis Italijoje dirba atvežtos merginos.

91Taigi nuteistosios I. K. veika pasireiškė nukentėjusiosios D. K. nelegalaus įdarbinimo užsienyje organizavimu, todėl kasatorės veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 293 straipsnio 1 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

92Dėl bausmės skyrimo J. L. ir I. K.

93Abi kasatorės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo paskirtomis bausmėmis, nes jos, anot kasatorių, neatitinka nusikaltimų pavojingumo bei kaltininko asmenybės pavojingumo, todėl prieštarauja teisingumo principui.

94BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas pabrėžia bausmės paskirtį, kaip turinčią užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendras visų teisės šakų pagrindinis orientyras, teisės esmė, o skiriant bausmes, jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus. Skiriant galutinę subendrintą bausmę, kaip ir apskritai skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

95Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2001). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

96Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

97Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog J. L. padarė keturis tyčinius baigtus nusikaltimus (du sunkius, du apysunkius), anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybės ligų įskaitoje neregistruota, ištekėjusi, augina tris nepilnamečius vaikus. I. K. padarė penkis tyčinius baigtus nusikaltimus (du labai sunkius, vieną sunkų ir du apysunkius), anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos ir priklausomybės ligų įskaitoje neregistruota, ištekėjusi, augina mažametį vaiką, dirbanti. Taigi apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatavo, jog nuteistosios neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra pagrindo joms skirti švelnesnes bausmes nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai preištarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tokias aplinkybes kaip kaltininkių asmenybes, šeiminę padėtį ir pan. (charakterizuojamos iš esmės teigiamai, anksčiau neteistos, sukūrusios šeimas, augina vaikus) ir jas įvertino individualizuojant bausmę straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribose. Taip pat buvo įvertinta ir tai, kad buvo pašalinta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taigi, atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nuteistosioms už nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, paskyrė minimalias ir artimas minimaliai ribai laisvės atėmimo bausmes, o už kitas nusikalstamas veikas paskirtų arešto bausmių dydis artimas bausmės vidurkiui.

98Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir dar ir į tai, jog Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos 27 straipsniu siekiama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Be to, Konvencijos 28 straipsnis įtvirtina sunkinančias aplinkybes, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

99Vien tik tokios aplinkybės kaip šeimos sukūrimas ar vaikų turėjimas, teigiamos nuteistųjų charakteristikos, darbo vietos turėjimas nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje baudžiamojoje sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

100Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo M. D. (J. D. ir N. V. nusikalstamos veikos epizodas)

101Kasaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas advokatas S. L. teigia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes teismas, bylos nagrinėjimo metu, nepašalino visų abejonių ir jų nevertino nuteistojo naudai, tuo padarydamas esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.

102Kasaciniame skunde kasatorius dėsto subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios J. D. ir N. V. iš karto po pirmos apklausos parodymų atpažinti metu atpažino M. D. kaip asmenį, kartu su P. B. jas pasitikusį Danijos Karalystės oro uoste. M. D. rodė nukentėjusioms asmens tapatybės kortelę, kurioje buvo nurodytas Dariaus vardas (nuteistasis tokiu vardu ir prisistatė nukentėjusiosioms, siekdamas nuslėpti tikrąją savo asmenybę). Pažymėtina, kad M. D. asmenybės kortelės negaliojimas buvo paskelbtas 2011 m. vasario 18 d., o pasas – 2011 m. kovo 14 d. Vadinasi, nusikalstamos veikos padarymo metu jis galėjo turėti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus.

103Kasatorius nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pasinaudota jo banko kortele kitoje šalyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę įvertino, jog tai nėra neginčijamas įrodymas, kad būtent M. D. ja asmeniškai naudojosi. Be to, kasatorius teigia, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis dirbęs, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nebuvo pasirašyti, todėl jų nelaikė patikimais įrodymais. Kartu pažymėtina, kad galimai kartu su M. D. dirbusių asmenų teisme apklausti nebuvo galimybės, nes iš J. K. buvo gauta informacija, jog įmonė, kurioje dirbo nuteistasis, likviduota. Nuteistasis teigė, kad teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti apklausai liudytojus, tačiau nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurias minėti liudytojai galėtų parodyti.

104Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje nustatytas aplinkybes dėl M. D. kaltės dėl nusikalstamos veikos K. B. ir M. B. atžvilgiu. Apeliacinis teismas konstatavo, kad šiuo atveju M. D. kaltė negali būti preziumuojama remiantis tuo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų dėl M. D. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąsias J. D. ir N. V. . Akivaizdu, jog teismai konkrečiais įrodymais grindė M. D. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (J. D. ir N. V. epizodas). Todėl negalima sutikti ir su nuteistojo teiginiu, kad teismai pažeidė įrodinėjimo paskirstymo taisykles.

105Kasatorius pateikė savo tariamą alibi, tačiau jis paremtas vien tik prielaidomis ir nepasitvirtino. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų duotais parodymais, nes jie yra nuoseklūs, o kasatoriaus nurodytos aplinkybės jų nepaneigia. Kartu pažymėtina, kad kasatorius dauguma atvejų tik deklaruoja savo nesutikimą su bylos aplinkybių įvertinimu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje, tačiau nenurodo jokių motyvų, kodėl toks teismo vertinimas yra neteisingas.

106Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. D. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos J. D. ir N. V. atžvilgiu yra neginčijamai įrodyta. Taigi J. L. , I. K. , P. B. ir M. D. , veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gebenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, t. y sunkia jų materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis, išreikšti nesutikimą, nes šios jautė pagrįstą baimę dėl savo gyvybės, ir panaudodami apgaulę (žadėdami gerai apmokamą darbą), verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D. .

107Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo įžanginėje dalyje iš J. L., I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai N. V. priteista 22 000 Lt suma neatitinka greta nurodytos sumos eurais – 5792,40 Eur (turėtų būti 6371,64 Eur), tačiau ši aritmetinė klaida nuosprendžio esmės nekeičia.

108Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

109Nuteistųjų I. K. , J. L. ir nuteistojo M. D. gynėjo advokato S. L. kasacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu I. K.... 4. J. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir... 5. M. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D. epizodas),... 6. Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas P. B. .... 7. Iš nuteistųjų J. L. , I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai J. D.... 8. Iš J. L. , I. K. ir P. B. solidariai nukentėjusiajai N. V. priteista 807 Lt... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 10. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. D. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio... 11. Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies J. L. , I. K. ir P. B.... 12. J. L. , pripažintai kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147... 13. I. K. , pripažintai kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147... 14. P. B. , pripažintam kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 147... 15. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 16. Teisėjų kolegija... 17. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu... 18. J. L. , I. K. ir P. B. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad... 19. J. L. ir I. R. skambino telefonu N. V. ir J. D. , dirbusioms konsumatorėmis... 20. Be to, J. L. , I. K. , P. B. nuteisti už tai, kad jie ir nenustatytas asmuo... 21. 2011 m. vasario viduryje, Vilniuje, Pelesos g., prie prekybos centro... 22. Be to, J. L. ir I. K. nuteistos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio... 23. Be to, I. K. nuteista pagal BK 293 straipsnio 1 dalį už tai, kad organizavo... 24. M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. nuo sausio pabaigos iki vasario 5 d.,... 25. J. L. ir I. K. paskambino telefonu N. V. ir J. D. , dirbusioms konsumatorėmis... 26. Taip pat M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. nuo vasario pradžios iki... 27. 2011 m. vasario viduryje Vilniuje, Pelesos g., prie prekybos centro... 28. Tačiau M. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (N. V. ir J. D.... 29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Panevėžio... 30. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo... 31. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.... 32. Kasaciniu skundu nuteistoji I. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 33. Kasaciniame skunde nurodyta, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį... 34. Skunde nurodyta, kad epizode dėl M. B. ir K. B. verbavimo, gabenimo,... 35. Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.... 36. Kasatorė teigia, kad byloje nebuvo nustatytas nei jos ir J. L. susitarimas,... 37. Pasak nuteistosios I. K. , apeliacinės instancijos teismas, nors iš dalies ir... 38. Kasaciniu skundu nuteistoji J. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 39. Kasaciniame skunde nurodyta, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį... 40. Nuteistoji nurodo, kad kvalifikuojant jos veiką konstatuota, jog buvo... 41. Skunde pažymima, kad teismai, grįsdami kasatorės kaltę dėl... 42. Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.... 43. Kasatorė ginčija jos nuteisimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir nurodo,... 44. Pasak nuteistosios J. L. , apeliacinės instancijos teismas, nors iš dalies ir... 45. Kasaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas advokatas S. L. prašo panaikinti... 46. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė... 47. Atsiliepimu į nuteistųjų I. K. , J. L. ir M. D. gynėjo advokato S. L.... 48. Nuteistųjų I. K. , J. L. ir nuteistojo M. D. gynėjo advokato S. L.... 49. Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo J. L. ir I. K. (nukentėjusiųjų N.... 50. Nuteistosios J. L. ir I. K. kasaciniuose skunduose nesutinka su jų nuteisimu... 51. Kasacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į labai svarbų aspektą... 52. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui,... 53. Kasaciniuose skunduose nuteistosios taip pat neigia, jog buvo panaudota... 54. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl... 55. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek N. V. , tiek ir J. D.... 56. Kasatorių argumentą, kad merginos pačios susirado darbą Danijos... 57. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į... 58. Kasaciniuose skunduose nuteistosios neigia, kad nukentėjusios merginos buvo... 59. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nusistovėjusią baudžiamosios teisės... 60. Kasatorės I. K. ir J. L. kasaciniuose skunduose tvirtina, jog baudžiamojoje... 61. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog abi nuteistosios buvo... 62. Kasaciniuose skunduose kasatorės taip pat teigia, kad jos neverbavo, negabeno... 63. Baudžiamosios teisės doktrina gabenimą kaip prekybos žmonėmis veiką... 64. Asmens pardavimas ar kitoks perleidimas – tai nusikalstamas sandoris, kuris... 65. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusioms merginoms bilietus... 66. Prekyba žmonėmis yra tyčinis nusikaltimas. BK 147 straipsnio specifika yra... 67. Kasaciniuose skunduose kasatorės taip pat neigia, jog nukentėjusiosios buvo... 68. Jau anksčiau minėta, jog atskridusias į Danijos Karalystės oro uostą N. V.... 69. Kasaciniame skunde I. K. nurodo, kad žemesnių instancijų teismai netinkamai... 70. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės... 71. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros... 72. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje... 73. Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai pagrįstai... 74. Taigi darytina išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje I. K. ir J. L. padarė... 75. Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo J. L. ir I. K. ... 76. Abi kasatorės kasaciniuose skunduose teigia, kad neprievartavo iš N. V. jai... 77. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo... 78. Šioje baudžiamojoje byloje teismų nustatyta, kad nuteistosios neturėjo... 79. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistosios vertė nukentėjusiąsias... 80. Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad nuteistosios panaudojo prieš... 81. Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo J. L. ir I. K. ... 82. Kasaciniuose skunduose kasatorės nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 302... 83. BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas... 84. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji N. V.... 85. Pažymėtina ir tai, jog prieš M. B. ir K. B. išvykstant į Danijos... 86. Dėl BK 293 straipsnio 1 dalies taikymo I. K. ... 87. Kasaciniu skundu nuteistoji I. K. nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 293... 88. BK 293 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas... 89. Kasatorė neneigia faktinių bylos aplinkybių, t. y. kad ji kalbėjosi su D.... 90. Nukentėjusioji D. K. parodė, kad dėl darbo Italijoje I. K. iš pradžių... 91. Taigi nuteistosios I. K. veika pasireiškė nukentėjusiosios D. K. nelegalaus... 92. Dėl bausmės skyrimo J. L. ir I. K. ... 93. Abi kasatorės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo paskirtomis... 94. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas pabrėžia bausmės paskirtį, kaip... 95. Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio... 96. Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas... 97. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog J. L. padarė keturis tyčinius... 98. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir dar ir... 99. Vien tik tokios aplinkybės kaip šeimos sukūrimas ar vaikų turėjimas,... 100. Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo M. D. (J. D. ir N. V. nusikalstamos... 101. Kasaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas advokatas S. L. teigia, jog... 102. Kasaciniame skunde kasatorius dėsto subjektyvų byloje esančių įrodymų... 103. Kasatorius nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pasinaudota jo... 104. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino... 105. Kasatorius pateikė savo tariamą alibi, tačiau jis paremtas vien tik... 106. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. D.... 107. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo įžanginėje... 108. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 109. Nuteistųjų I. K. , J. L. ir nuteistojo M. D. gynėjo advokato S. L....