Byla 2A-2062-527/2013
Dėl skolos išieškojimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės, Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Izoldos Nėnienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinės transporto pajėgos“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1984-528/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinės transporto pajėgos“ dėl skolos išieškojimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3ieškovė patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 5–7) prašė priteisti iš atsakovės 19 890,52 Lt skolos, 629,42 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2012-03-01 iki 2012-10-17, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 19 890,52 Lt, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2010-08-10 šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią ieškovė (vežėjas) įsipareigojo atsakovei pateikti transporto priemones nuolatiniam darbui Europoje, o atsakovė įsipareigojo apmokėti už teikiamas paslaugas po 14 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio iki 2012 m. sausio mėnesio atsakovė nuolat vėlavo sumokėti už teikiamas paslaugas ir 2012-01-30 atsakovės skola ieškovei buvo 22 690,91 Lt. Pareikalavus sumokėti skolą ir iškilus nesutarimams dėl apmokėjimo, atsakovė pateikė 18 PVM sąskaitų faktūrų dėl jos neva patirtų nuostolių dėl vežėjo UAB „Talša“ kaltės. Šias PVM sąskaitas faktūras ieškovė grąžino atsakovei 2012-08-13 su lydraštyje išdėstytais grąžinimo argumentais. Atsakovė per bendradarbiavimo metus nėra pateikusi ieškovei jokių įrodymų dėl nuostolių, patirtų neva dėl ieškovės kaltės, o patirti nuostoliai turi būti realūs ir įrodyti. PVM sąskaitos faktūros turi būti išrašomos nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas, bet ne po dvejų metų ir be pagrindžiančių dokumentų, pačios savaime PVM sąskaitos faktūros nėra pretenzijos. Atsakovė nurodo nuo 2010-09-28 iki 2012-01-20 nuolat kartu su sąskaitomis faktūromis siuntusi ieškovei pretenzijas su pagrindžiančiais dokumentais, tačiau iš AB „Lietuvos paštas“ informacijos negalima spręsti apie siuntų turinį, o dalis registruotų siuntų įteiktos ne ieškovės darbuotojams, nes teisininkas Ž. J. ir direktorius T. B. pas ieškovę nedirba ir nedirbo. Neigdama ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų Nr. 3357 bei Nr. 4461 gavimą, atsakovė neginčija jų pagrįstumo, o 2 262,07 Lt sumai išrašyta 2012-01-30 PVM sąskaita faktūra Nr. 4461 yra pateikta už realiai suteiktas tarptautinio pervežimo paslaugas pagal 2012/01/18 sutartį TR/TA/00076EU. Atsakovei negavus minėtos PVM sąskaitos faktūros, šalių bendradarbiavimo pareiga suponuoja jai pareigą pasidomėti šiuo apskaitos dokumentu. Įskaityti teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama, o apie atsakovės taikomą įskaitymą ieškovė informuota tik su pridėtais prie atsiliepimo dokumentais. Įskaitymas taikytas nepagrįstai ir nesavalaikiai, nes iš atsakovės elektroninio laiško matyti, jog atsakovės vyr. buhalterė nurodė galutinį atsiskaitymą su ieškove vykus 2012-03-06, todėl neaišku, kada įvyko galutinis atsiskaitymas su ieškove. Po ieškovės kreipimosi į teismą, atsakovė 2 800,39 Lt skolos dalį padengė, ir atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudaro 19 890,52 Lt. Prievolė sumokėti už suteiktas paslaugas pasibaigė 2012-03-01, todėl nuo 2012-03-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei iš atsakovės turi būti priteistos 5 proc. metinės palūkanos, kurios nuo 2012-03-01 iki 2012-10-17 sudaro 629,42 Lt.

4Atsakovė su patikslintu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jei pervežimo metu neįvykdavo jokių įvykių, nebūdavo apgadintas krovinys, patirti nuostoliai, atsakovė apmokėdavo laiku, jei ne –išrašydavo ieškovei pretenziją ir su pretenzine sąskaita faktūra bei nuostolius pagrindžiančiais dokumentais išsiųsdavo ieškovei, o iš mokėjimų išskaičiuodavo pretenzijose nurodytas sumas. 2012 m. atsakovė sužinojo apie ieškovės pretenzijas jai dėl įsiskolinimo, o 2012-08-29 elektroniniame susirašinėjime atsakovė patvirtino, jog su ieškove yra galutinai atsiskaityta. Gavusi ieškinį, atsakovė Nustatė 1) savo buhalterinėje sistemoje klaidingai įvestus ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros Nr. 3745 duomenis, juos pataisė, o 2 800,39 Lt įsiskolinimą ieškovei padengė ir nebėra skolinga; 2) ieškovės pateiktoje buhalterinėje apskaitoje yra klaidingai nurodyta mokėtina sąskaitos faktūros Nr. 3954 suma – vietoje 2 060,53 Lt nurodyta 2 080,53 Lt; 3) atsakovei niekada nebuvo pateiktos sąskaitos Nr. 3357 ir Nr. 44614, todėl jos nėra įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą. Be to, ieškovė nuslėpė faktą, jog tarpusavio skolų užskaitymais 2011-04-13 ir 2011-10-05 pagal tarpusavio skolų užskaitymo sutartis tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Transgesta Servis“ 2 745,20 Lt skolos dalis buvo sudengta. Atsakovė siuntė sąskaitas faktūras kartu su pretenzijomis ir jas pagrindžiančiais dokumentas nuolat nuo 2010-09-28 iki 2012-01-20, o tą patvirtina AB „Lietuvos paštas“ informacija apie pateiktų siuntų įteikimą, išlikęs elektroninis susirašinėjimas, atlikti mokėjimai, kurių paskirtyje nurodyta apie išskaitymus iš mokėjimų pagal pretenzines sąskaitas faktūras, nurodant jų numerius, bei 2010-12-14 ieškovės pretenzija atsakovei dėl atsakovės pateiktos jai pirminės pretenzijos. Kartu su 2012-01-20 pretenzija ir sąskaita faktūra ieškovei buvo išsiųstas pranešimas apie vienašalį įskaitymą bei tarpusavio skolų suderinimo aktas, ir atsakovė nėra skolinga ieškovei. Ieškovės aiškinimus, kad atsakovės išrašytas sąskaitas gavo tik pareikalavusi sumokėti skolą ir nėra susipažinusi su jokiomis pretenzijomis bei įrodymais apie patirtus atsakovės nuostolius, paneigia rašytiniai įrodymai. Šalių santykiams taikytina CMR konvencija, o atsakovė visas pretenzijas ieškovei pateikė laikantis jos nuostatų bei sudarytų krovinių pervežimo sutarčių sąlygų. Pagal susiklosčiusią tarp šalių praktiką apmokėjimai už pervežimus ir pretenzijos dėl pervežimo metu įvykusių įvykių būdavo sudengiami, tačiau ieškovė per 2 metus neginčijo nei pretenzijų, nei nuostolių dydžio. Ieškovė buvo aiškiai informuota apie atsakovės patirtus nuostolius, jų dydį, atliktus vienašališkus įskaitymus, tačiau, nutrūkus santykiams tarp šalių, ieškovė siekia pasipelnyti atsakovės sąskaita, todėl patikslintas ieškinys yra visiškai nepagrįstas (t. 1, b. l. 54–58).

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2013-06-26 sprendimu (t. 2, b. l. 135–139) patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 15 868,07 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio pateikimo dienos 2012-11-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 558,33 Lt žyminio mokesčio; kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 1 242 Lt už advokato pagalbą; priteisė iš atsakovės valstybei 29,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

7Teismas nustatė, kad 2010-08-10 šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei pateikti transporto priemones nuolatiniam darbui Europoje su galiojančiais CMR draudimais, o atsakovė įsipareigojo apmokėti už įvykdytus pervežimus per 14 dienų nuo CMR originalo ir ieškovės PVM sąskaitos faktūros originalo gavimo dienos (t. 1, b. l. 9–10). Konkretiems užsakymams šalys sudarydavo krovinio pervežimo sutartis. Atsakovė ginčijo savo pareigą apmokėti ieškovės PVM sąskaitas faktūras 2010-12-27 Nr. 3357 ir 2012-01-30 Nr. 4461, kadangi jų niekada nebuvo gavusi. Atsakovė pateikė gautų PVM sąskaitų faktūrų registracijos žurnalą su visomis gautomis iš ieškovės sąskaitomis faktūromis, pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2010 m. ir 2012 m. sausio mėnesį, kuriuose duomenų apie minėtų PVM sąskaitų faktūrų Nr. 3357 ir Nr. 4461 gavimą nėra (t. 1, b. l. 63–67; t. 2, b. l. 84). Ieškovės pateiktose teismui PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad 2010-12-27 Nr. 003357 sąskaita faktūra išrašyta 1 760,38 Lt sumai už paletes, o 2012-01-30 Nr. 004461 išrašyta 2 262,07 Lt sumai už transporto paslaugas ir šių sąskaitų apmokėjimą kontroliuoja UAB „Teisės biuras“, tačiau duomenų apie šių dokumentų siuntimą ar kitokį įteikimą atsakovei bei kaip buvo vykdoma apmokėjimo kontrolė byloje nėra (t. 1, b. l. 151,153). Pagal 2010-08-10 sutartį atsakovė (užsakovas) įsipareigojo apmokėti ieškovei (vežėjui) už įvykdytus pervežimus po 14 dienų nuo CMR originalo (sutartyje aptartu atveju CMR kopijos) ir vežėjo PVM sąskaitos faktūros gavimo, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie minėtų CMR važtaraščių perdavimą atsakovei, todėl teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atliko pervežimo paslaugą ar pardavė paletes. Be to, iš ieškovės pateiktos krovinio pervežimo sutarties Nr. 2012/01/18-TR/TA/00076EU teismas nustatė, jog krovinys, kuris pakraunamas 2012-01-18, turi būti pristatytas 2011-12-19, tai yra krovinio pristatymo laikas yra beveik 2 mėnesiais ankstesnis nei krovinys turėjo būti pakrautas pervežimui, kas pagrįstai kėlė abejones dėl tokio pervežimo atlikimo (t. 2, b. l. 11). Nors ieškovė pateikė duomenis apie 2012-02-01 atsakovei siųstą pašto siuntą, tačiau, nesant CMR važtaraščių, minėtos krovinio pervežimo sutarties įvykdymą teismas laikė neįrodytu, juolab, kad ir krovinio pervežimo sutartyje nurodytas apmokėjimas per 21 dieną po 2 CMR ir sąskaitų originalų pristatymo (t. 2, b. l. 11–13). Nesant įrodymų, jog ieškovė suteikė transporto paslaugas ir pateikė atsakovei sutartyje numatytus dokumentus – CMR važtaraščius, sąskaitų originalus, taip pat, kad atsakovė pirko ar kitokiu pagrindu turėjo sumokėti ieškovei už paletes, ieškovės reikalavimą atsakovei dėl 1 760,38 Lt apmokėjimo pagal 2010-12-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 003357 ir 2 262,07 Lt pagal 2012-01-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 004461 laikė neįrodytu, nes paslaugos ar prekės gavėjo parašu nepatvirtinta PVM sąskaita faktūra pati savaime negali būti laikoma tinkamu prekės ar paslaugos suteikimo įrodymu (CMR 1 str. 1 p., 6 str. 1 p. i p. p., CPK 177, 178, 185 str.).

8Teismas taip pat nustatė, kad esminis ginčas tarp šalių kilo dėl įskaitymo, kurį atsakovė teigė atlikusi dar iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu – 2012-01-20 pranešimu ieškovei apie vienašališką įskaitymą (1 t., b. l. 80–81). Ieškovė teigė apie įskaitymą nieko nežinojusi, be to, atsakovė neturėjusi tam teisės, todėl 18 gautų iš atsakovės PVM sąskaitų faktūrų dėl neva patirtų nuostolių ieškovė grąžino atsakovei 2012-08-13 (t. 2, b. l. 14). Iš atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sąrašo, PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010-09-14 iki 2012-01-20 atsakovė išrašė ieškovei 19 PVM sąskaitų faktūrų bendrai 15 833,37 Lt sumai (t. 1, b. l. 11, 83, 85, 87, 89, 91, 93, 96, 98, 100, 102, 104, 106, 108, 110, 112, 114, 116, 118, 120, 122, 123; t. 2, b. l. 98). Tai, kad ieškovei buvo žinoma apie minėtas atsakovės pretenzines PVM sąskaitas faktūras, patvirtino: atsakovės atlikti mokėjimai (mokėjimų nurodymuose nurodyta, kurią ieškovės sąskaitą atsakovė apmoka, minusavusi savo išrašytą ieškovei sąskaitą), šalių elektroninis ir paprastas susirašinėjimas, pretenzijos, pašto duomenys apie atsakovės siuntų įteikimą ieškovei, atsakovės vairuotojams-pašto lydėtojams perduotų siunčiamų paštu siuntų sąrašai (t. 1, b. l. 59, 70–79, 84, 86, 88, 90, 92, 94, 95, 97, 99, 101, 103, 105, 107, 109, 111, 113, 115, 117, 119, 121; t. 2, b. l. 18–62, 99–113). Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie registruotos siuntos siuntimą ir įteikimą ieškovei 2012 m. sausio 23–24 dienomis, šias aplinkybes patvirtino ir liudininke apklausta atsakovės administratorė A. V., kurios parodymais netikėti teismas neturėjo pagrindo (t. 2, b. l. 31–33,132–133). Atsakovės pretenzijos ir PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ieškovei už palečių praradimą, tvirtinimo elementus, kampus bei tvirtinimo įrangą, kilimėlius, už nepaimtą krovinį, krovinio pristatymo vėlavimą, krovinio neutralumo pažeidimą bei krovinio pažeidimą (sugadinimą), o 2010-08-10 sutartyje, krovinio pervežimo sutartyse numatyta vežėjo (ieškovės) pareiga turėti krovinio tvirtinimo elementus (diržus, kampučius, antislydimo kilimėlius), laikytis neutralumo krovinio siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu, baudos už užtrukimą kelyje dėl vežėjo kaltės ir kt. Teismas laikė, kad atsakovės pretenzijos kilo iš šalių vežimo santykių, tačiau tokie klausimai CMR konvencijoje nėra reglamentuoti ir jiems taikytini nacionaliniai įstatymai (2001-06-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 31 šeštas punktas). Nors atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad ji ieškovei teikė pretenzijas, tačiau įrodymų, jog vežėjas (ieškovė) su jomis sutiko, byloje nėra, todėl teismas laikė, kad ieškovė tų pretenzijų nepatenkino, o atsakovė dėl tokių reikalavimų turėjo kreiptis į teismą (CK 1.125 str. 11 d., Kelių transporto kodekso 56 str. 1 d.). Kadangi ieškovė nebuvo pateikusi atsakymo į pretenzijas, t. y. jų nebuvo patenkinusi, atsakovė neturėjo pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturėjo teisėto pagrindo atlikti vienašališką įskaitymą (Kelių transporto kodekso 56 str., CK 6.130 str., CPK 177, 178, 185 str.). Kadangi atsakovė nepateikė įrodymų apie šalių sutarto atlyginimo už krovinių pervežimą sumokėjimo ieškovei 15 868,07 Lt (19 890 - (2 262,07 + 1 760,38)) sumai, todėl šią sumą teismas priteisė ieškovei iš atsakovės. Teismas netenkino reikalavimo priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2012-03-01 iki 2012-10-17, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, jog pareikalavo raštu iš atsakovės apmokėti už suteiktas paslaugas, ir priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas tik nuo ieškinio pateikimo dienos (2012-11-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 145–149) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-06-26 sprendimą pakeisti ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, kadangi teismas netinkamai taikė Tarptautinių krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR Konvencija) nuostatas ir priėmė neteisingą sprendimą. Esminis ginčas kilo dėl įskaitymo, kurį atsakovė atliko dar iki ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu. Ieškovė teigė, kad nieko nežinojo apie jai siųstas pretenzijas ir pretenzines sąskaitas faktūras bei apie atliktus įskaitymus. Tačiau, kaip ir nustatė teismas, iš pateiktų atsakovės išrašytų sąskaitų faktūrų sąrašo, PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010-09-14 iki 2012-01-20 atsakovė išrašė ieškovei 19 sąskaitų faktūrų bendrai 15 833,37 Lt sumai (t. 1, b. l. 11, 83, 85, 87, 89, 91, 93, 96, 98, 100, 102, 104, 106, 108, 110, 112, 114, 116, 118, 120, 122, 123, t. 2, b. l. 98). Tai, kad ieškovei buvo žinoma apie minėtas pretenzijas, patvirtina: atsakovės atlikti mokėjimai, mokėjimų nurodymuose yra nurodyta, kurią ieškovės sąskaitą atsakovė apmoka, minusavusi savo išrašytą pretenzinę sąskaitą ieškovei; šalių elektroninis susirašinėjimas; pretenzijos; pašto duomenys apie atsakovės siuntų įteikimą ieškovei; atsakovės vairuotojams - pašto lydėtojams perduotų siunčiamų paštu siuntų sąrašai (t. 1. b. l. 59,70–79, 84, 86, 88, 90, 92, 94, 95, 97, 99, 101, 103, 105, 107, 109, 111, 113, 115, 117, 119, 121; t. 2, b. l. 18–62, 99–113). Minėtos aplinkybės taip pat buvo įrodytos rašytiniais įrodymais apie registruotos siuntos siuntimą ir įteikimą ieškovei 2012 m. sausio 23-24 d., šias aplinkybes patvirtino ir atsakovės darbuotoja A. V., kuri yra atsakinga už siuntų išsiuntimą (t. 2, b. l. 31–33, 132–133). Pateiktos pretenzijos ir pretenzinės sąskaitos faktūros išrašytos ieškovei už palečių praradimą, tvirtinimo elementus, kampus bei tvirtinimo įrangą, kilimėlius, už nepaimtą krovinį, krovinio pristatymo vėlavimą, krovinio neutralumo pažeidimą bei krovinio pažeidimą. Minėtų pretenzijų ir sąskaitų faktūrų bei pranešimo apie įskaitymą gavimas yra įrodytas byloje. Taip pat byloje nustatyta, kad remiantis šalių sudaryta bendradarbiavimo sutartimi buvo numatyta vežėjo pareiga turėti krovinio tvirtinimo elementus (diržus, kampučius, antslydimo kilimėlius), laikytis neutralumo krovinio siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu, baudos už užtrukimą kelyje dėl vežėjo kaltės ir kt., todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisako, kad pretenzijos buvo pagrįstos ieškovei.

12Teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, rėmėsi tuo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog su minėtomis pretenzijomis ieškovė sutiko, laikė, kad ieškovė pretenzijų nepatenkino, todėl atsakovė turėjo kreiptis ieškinio tvarka, atsakovės įskaitymas laikytinas neteisėtu. Teismas netinkamai taikė CMR nuostatas, neatsižvelgė į šalių nusistovėjusius santykius per ilgą bendradarbiavimo laiką, todėl nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinį. CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje yra pasisakyta taip: „Pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus“. Remiantis tiesioginiu konvencijos lingvistiniu aiškinimu, Vežėjas (ieškovė), nesutikdamas su pateikta atsakovės pretenzija, privalėjo aktyviai reaguoti, t. y. atsakyti raštu ir grąžinti atsakovės pateiktas pretenzijas kartu su prie jos pridėtais dokumentais. Tik toks ieškovės veiksmas yra laikytinas pretenzijos atmetimu. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovė, o ne atsakovė privalėjo įrodyti, jog ji nesutiko su pretenzijomis, priešingai, nei nurodė teismas. Su pretenzijomis buvo teikiamos ir sąskaitos faktūros. Pagal įprastą tarp įmonių susiformavusią praktiką išrašytos sąskaitos siunčiamos gavėjui ir laikytinos tinkamai įteiktomis, kas reiškia, kad jos privalo būti apmokėtos. Nesutikdamas su išrašytomis sąskaitomis, skolininkas imasi aktyvių veiksmų, t. y. siunčia jas atgal, teikia raštus ir t. t., priešingu atveju verslo santykiai būtų be reikalo apsunkinti. Remiantis tokiu teismo išaiškinimu, kreditorius, kuris yra išsiuntęs skolininkui sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas, nuo šiol teismuose privalėtų įrodyti ne tik sąskaitų pagrįstumą ir įteikimą, bet ir tai, jog skolininkas sutinka su išrašytomis sąskaitomis, t. y. įrodyti, jog jis jų neatmetė. Pretenzijos atmetimu laikytinas aiškus ir nedviprasmiškas atsisakymas patenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą. Teismas nepagrįstai perkėlė šią įrodinėjimo naštą atsakovei, nes minėtas aplinkybes (pretenzijų ir pretenzinių sąskaitų atmetimą) privalo įrodyti būtent ieškovė. Tokia praktika yra nusistovėjusi tarp vežėjų ir visuotinai žinoma bei rekomenduojama ir atkartojama www.cargo.lt puslapyje: „Jei nesutinkate su pareikšta pretenzija, reikalinga ją atmesti raštu, tuo pačiu gražinant pretenzijos reiškėjui gautos pretenzijos originalą (jei toks buvo gautas).“ Minėtas internetinis portalas, kitaip vadinamas „krovinių birža“, plačiai paplitęs tarp vežėjų, per jį galima rasti ir užsakyti krovinių pervežimą, ir visą kitą įmanomą informaciją, susijusią su krovinių pervežimu, todėl praktiškai visi vežėjai naudojasi šiame portale teikiama informacija. Atsakovas siųsdavo pretenzijas kartu su jas lydinčiomis sąskaitomis faktūromis ir nuostolius pagrindžiančius dokumentus, o iš kai kurių gautų ieškovės atsakymų ir visų pateiktų rašytinių įrodymų į bylą akivaizdu, kad ieškovė jas buvo gavusi, tačiau ieškovė neatmetė nei vienos pretenzijos aiškiai ir nedviprasmiškai. Atsakovė nėra gavusi atgal nei vienos siųstos pretenzijos su priedais ar kitų raštų, kuriais motyvuotai atsisakoma siųstas pretenzijas priimti. Netgi tada, kai atsakovė, darydama pavedimą, jo paskirtyje nurodydavo, jog minusuoja pretenzijoje nurodytas sumas, ieškovė nereiškė jokių aktyvių veiksmų – nerašė jokių raštų, pretenzijų ir pan. Visos nustatytos aplinkybės byloja apie tai, kad pretenzijas ieškovė priėmė, tačiau, nepavykus sėkmingam bendradarbiavimui, pasinaudojo susiklosčiusia padėtimi, t. y. pamatė, jog atsakovė, remiantis CMR konvencijos nuostatomis, dėl minėtų pretenzijų bus praleidusi terminą ieškiniui pareikšti, todėl specialiai pareiškė ieškinį dėl skolos, suvokdama, kad atsakovė nebegali duoti priešieškinio. Ieškovė nuo ieškinio padavimo dienos akivaizdžiai slėpė tam tikrus faktus, t. y. nuslėpė faktą, jog daliai reikalavimų buvo pasirašytos reikalavimo užskaitymo sutartys, akivaizdžiai melavo, jog neva atsakovės visas siųstas pretenzijas ji gavo vienu kartu, nors visi byloje surinkti įrodymai byloja ką kita. Negana to, ieškovė nuolat vilkino procesą, dėl jos kaltės buvo atidėti mažiausiai trys posėdžiai, ji kelis kartus keitė teisininkus. Tik į trečią kartą atvykus buvo apklausta atsakovės darbuotoja, prieš tai ji buvo dar dvejuose posėdžiuose, tačiau dėl ieškovės veiksmų nebuvo apklausta. Į paskutinį posėdį ieškovė neatvyko. Ieškovė akivaizdžiai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir nesąžiningai elgdamasi bando pasipelnyti atsakovės sąskaita. Atsakovė visada tinkamai, sąžiningai ir bendradarbiaudama vykdė bendradarbiavimo sutartį, laikėsi teisės normų, CMR konvencijos reikalavimų, visus dokumentus siuntė registruotu paštu, nors to galėjo ir nedaryti, tačiau dėl nesąžiningų ieškovės veiksmų vis tiek privalėjo samdyti kvalifikuotus specialistus ir ginti savo teises. Būtent dėl šių priežasčių atsakovė reikalauja priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos išimtinai dėl ieškovės nesąžiningo elgesio ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

13Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nustačius ginčo šalių sutartinių santykių pobūdį, būtina įvertinti ir konkrečių sutartinių santykių tikslą, ypač atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalys šioje byloje yra pelno siekiantys juridiniai asmenys. Šalių santykiai buvo susiklostę įprastai nusistovėjusiai praktikai, kada ginčo šalys yra vežėjas ir užsakovas ir tarp jų yra ilgalaikiai pervežimo santykiai. Atsakovė užsakydavo pervežti krovinį, ieškovė jį perveždavo, jei įvykdavo koks nors įvykis pervežimo metu, atsakovė ieškovei pateikdavo pretenziją su sąskaita ir tokiu būdu buvo sudengiami mokėjimai. Ieškovė per 2 metus neginčijo nei pateiktų pretenzijų, nei nuostolių dydžio. Ieškovė buvo aiškiai informuota apie patirtus nuostolius, jų dydį bei apie tai, kad, atliekant mokėjimus už pervežimus, buvo atliktas vienašališkas įskaitymas, taip sudengiant dalį skolos. Pretenzijos priėmimas buvo įformintas pasyviu veikimu, t. y. nieko neatrašant, jeigu kildavo klausimų ieškovei dėl pretenzijų, ji kreipdavosi elektroniniu paštu (pvz. 2011-02-21, 2011-02-22 ieškovės paklausimas elektoriniu paštu). Taip šalys bendradarbiavo kelis metus ir niekam dėl to klausimų nebuvo, kol ieškovė nesugalvojo pasielgti nesąžiningai ir piktnaudžiauti savo padėtimi.

14Ieškovė nepareiškė reikalavimo pripažinti atsakovės padarytą įskaitymą negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas apskritai peržengė ieškinio ribas.

15Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo 2013-06-26 sprendimą palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 3–4). Ieškovė nurodo, kad atsakovės tariamos pretenzijos kilo iš šalių vežimo santykių, tačiau tokie klausimai CMR konvencijoje nėra reglamentuoti ir jiems taikytini nacionaliniai įstatymai (2001-06-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 31 šeštas punktas), atsakovė dėl tokių reikalavimų turėjo kreiptis į teismą (CK 1.125 str. 11 d., Kelių transporto kodekso 56 str. l d.). Kadangi ieškovė nebuvo gavusi atsakovės pretenzijų ar pateikusi atsakymo į pretenzijas, vadinasi, nebuvo jų patenkinusi, tai atsakovė neturėjo pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturėjo teisėto pagrindo atlikti vienašališką įskaitymą (Kelių transporto kodekso 56 str., CK 6.130 str., CPK 177, 178, 185 str.). Šalys prievoles turi vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais, o vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę draudžiama (CK 6.2, 6.38, 6.59, 6.200 str.).

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacinis skundas atmestinas.

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

19Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl įskaitymo, kurį atsakovė teigia atlikusi 2012-01-20 pranešimu, t. y. dar iki ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl skolos už suteiktas pervežimo paslaugas 2010-08-10 šalių pasirašytos bendradarbiavimo sutarties pagrindu, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei pateikti transporto priemones nuolatiniam darbui Europoje, o atsakovė įsipareigojo apmokėti už teikiamas paslaugas po 14 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Apeliantė teigia nebesanti skolinga ieškovei dėl vienintelės priežasties – dėl atsakovės atlikto vienašališko įskaitymo nuostolių, patirtų dėl ieškovės kaltės, laikotarpiu nuo 2010-09-14 iki 2012-01-20 išrašytų ir pateiktų ieškovei pretenzijų bei jų pagrindų išrašytų ir pateiktų ieškovei 19-kos PVM sąskaitų faktūrų bendrai 15 833,37 Lt sumai pagrindu.

20Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, o ieškovas reiškia nesutikimą su įskaitymu, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y., ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti. Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Tai, kad, atsakovui nuo byloje pareikšto ieškinio ginantis įskaitymu, nereikalaujama ir kad ieškovas reikštų ieškinio reikalavimą ir prašytų tą įskaitymą pripažinti negaliojančiu, patvirtina teismų praktika, iš kurios matyti, jog vežėjų ieškiniai yra tenkinami visiškai arba iš dalies (žr.: LAT 2013-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2013; LAT 2013-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013 ir kt.), teismui nustačius atlikto įskaitymo nepagrįstumą ar jo neatlikimą, nors savarankiškas ieškinio (priešieškinio) reikalavimas dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) net nebuvo reiškiamas. Apelianto teigimas, kad jo atliktą įskaitymą ieškovas privalėjo ginčyti byloje pareikštu ieškiniu ir tik tokiu atveju teismas būtų galėjęs pasisakyti dėl jo pagrįstumo, kolegijos nuomone, prieštarautų teisminei praktikai ir šalių lygiateisiškumo principui. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas, sprendęs dėl atlikto įskaitymo nepagrįstumo, peržengė ieškinio ribas, vertintini kaip nepagrįsti.

21Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK 6.130 straipsniu, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2007-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; 2009-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2010-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2010; 2010-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010; 2010-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2010; kt.). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

22Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad ji ieškovei teikė pretenzijas, tačiau įrodymų, jog vežėjas (ieškovė) su jomis sutiko, byloje nėra, todėl teismas laikė, kad ieškovė tų pretenzijų nepatenkino, o atsakovė dėl tokių reikalavimų turėjo kreiptis į teismą (CK 1.125 str. 11 d., Kelių transporto kodekso 56 str. 1 d.). Kadangi ieškovė nebuvo pateikusi atsakymo į pretenzijas, t. y. nebuvo jų patenkinusi, tai atsakovė, teismo nuomone, neturėjo pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturėjo teisėto pagrindo atlikti vienašališką įskaitymą (Kelių transporto kodekso 56 str., CK 6.130 str., CPK 177, 178 ir 185 str.).

23Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, jog teismas turėjo vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, pagal kurias ieškovė, nesutikdama su atsakovės pateikta pretenzija, privalėjo aktyviai reaguoti, t. y. atsakyti raštu ir grąžinti atsakovės pateiktas pretenzijas kartu su prie jos pridėtais dokumentais ir tik toks ieškovės veiksmas yra laikytinas pretenzijos atmetimu, todėl ieškovė, o ne atsakovė privalėjo įrodyti, jog ji nesutiko su pretenzijomis.

24Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Vadovaujantis 2001-06-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 31 šeštuoju punktu, CMR konvencijos nuostatos taikomos tiems santykiams, kurie joje reglamentuoti, o klausimai, kurie nėra joje sureguliuoti, spręstini pagal nacionalinius įstatymus ar kitus specialius tarptautinės teisės aktus. Kaip matyti iš atsakovės pretenzijų ir PVM sąskaitų faktūrų turinio, jos buvo išrašytos ieškovei už palečių praradimą, tvirtinimo elementus, kampus bei tvirtinimo įrangą, kilimėlius, už nepaimtą krovinį, krovinio pristatymo vėlavimą, krovinio neutralumo pažeidimą bei krovinio pažeidimą (sugadinimą), 2010-08-10 šalių bendradarbiavimo sutartyje esant numatytai vežėjo pareigai turėti krovinio tvirtinimo elementus (diržus, kampučius, antislydimo kilimėlius), laikytis neutralumo krovinio siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu, baudos už užtrukimą kelyje dėl vežėjo kaltės ir kt., taigi, atsakovės pretenzijos kilo iš šalių vežimo santykių, kurie CMR konvencijoje nėra reglamentuojami ir todėl jiems taikytini nacionaliniai įstatymai. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ,,Ieškiniai dėl reikalavimų, kylančių iš vežimo sutarties, pareiškiami teismui. Ieškovas gali iki ieškinio pareiškimo pareikšti vežėjui pretenziją. Vežėjas praneša apie pretenzijos patenkinimą arba atsisakymą ją patenkinti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos gavimo dienos. Jei per tą laiką atsakymas į pretenziją negautas, laikoma, kad vežėjas jos nepatenkino.“ Kadangi ieškovė nei per vieną mėnesį nuo pretenzijų gavimo, nei vėliau nepateikė atsakovei jokio atsakymo į jos pretenzijas, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 1 dalimi, visiškai pagrįstai laikė, jog ieškovė (vežėjas) pretenzijų nepatenkino, kas reiškia, jog atsakovė neturėjo pagrįsto pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturėjo teisėto pagrindo atlikti vienašališką įskaitymą (Kelių transporto kodekso 56 str., CK 6.130 str., CPK 177, 178 ir 185 str.). Apeliantės pacituota CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalis, kurioje pasisakyta, kad „Pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus“, kolegijos nuomone, nepatvirtina tolesnių apeliacinio skundo teiginių, jog vežėjas (ieškovė), nesutikdamas su atsakovės pateikta pretenzija, privalėjo aktyviai reaguoti, t. y. atsakyti raštu ir grąžinti atsakovės pateiktas pretenzijas kartu su prie jos pridėtais dokumentais ir kad tik toks jos veiksmas yra laikytinas pretenzijos atmetimu, kas apeliantės nuomone, sąlygoja įrodinėjimo naštos priskyrimą ieškovei, t. y. tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovė, o ne atsakovė privalėjo įrodyti, jog ji nesutiko su pretenzijomis. Kolegija pažymi, jog tokia vežėjo pareiga (raštu atmesti pretenziją), tuo labiau – jos nesilaikymo pasekmė (pritarimas pretenzijai ar sutikimas su joje pareikštu reikalavimu) CMR konvencijoje nėra numatyta. CMR konvencijos 32 straipsnis reglamentuoja ne pretenzijų ir atsakymų į jas pateikimą (jų formą), bet ieškinio senaties skaičiavimą.

25Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai vienašališkai išrašė PVM sąskaitas faktūras dėl nuostolių atlyginimo. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, PVM sąskaita faktūra – šiame Įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 30 p.). Įstatymas nenumato galimybės vienašališkai išrašyti PVM sąskaitą faktūrą dėl šalies manymu patirtų nuostolių, t. y. nenumatyta galimybė išrašyti PVM sąskaitų faktūrų dėl tų pinigų, dėl kurių tarp šalių nėra sutartinių santykių. Pažymėtina, kad atsakovės nurodomi patirti nuostoliai turi būti pagrįsti ir įrodyti, turi būti įrodytos visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Nagrinėjamu atveju atsakovė, nesikreipdama į teismą, pati (vienašališkai) išsprendė civilinės atsakomybės klausimą ir išrašė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras bei atliko įskaitymą. Taigi, darytina išvada, kad atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriomis remiantis buvo atliktas įskaitymas, yra išrašytos be jokio įstatyminio pagrindo, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Tokiu būdu laikytina, kad atsakovė neturi galiojančio ir vykdytino reikalavimo ieškovės atžvilgiu, ieškovė nėra atsakovės skolininkė (nėra skolą patvirtinančio dokumento).

26Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė sutiko su atsakovės pretenzijomis, todėl atsakovė neturėjo pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį ir vykdytiną reikalavimą bei neturėjo teisėto pagrindo atlikti vienašališką įskaitymą (CK 6.131 str.). Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog 2012-01-20 atsakovės atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas neatitiko įstatymo leidėjo nustatytų jo taikymo imperatyviųjų sąlygų (CK 6.130 str.) ir nesukėlė teisinių padarinių, t. y. atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 15 868,07 Lt už suteiktas vežimo paslaugas įskaitymu nepasibaigė, kas reiškia, jog atsakovės nurodyto pagrindo netenkinti ieškinio nebuvo.

27Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, kaip neturintys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

28Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. p.).

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30apeliacinį skundą atmesti.

31Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. ieškovė patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 5–7) prašė priteisti iš... 4. Atsakovė su patikslintu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jei pervežimo metu... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2013-06-26 sprendimu (t. 2, b. l. 135–139)... 7. Teismas nustatė, kad 2010-08-10 šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį,... 8. Teismas taip pat nustatė, kad esminis ginčas tarp šalių kilo dėl... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 145–149) prašo Kauno apylinkės... 11. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, kadangi teismas netinkamai taikė... 12. Teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, rėmėsi tuo, kad atsakovė... 13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nustačius ginčo šalių sutartinių... 14. Ieškovė nepareiškė reikalavimo pripažinti atsakovės padarytą įskaitymą... 15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Apeliacinis skundas atmestinas.... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl įskaitymo, kurį atsakovė teigia... 20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme... 21. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra... 22. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors atsakovė pateikė... 23. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, jog... 24. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip... 25. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai vienašališkai... 26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra įrodymų,... 27. Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, kaip neturintys įtakos... 28. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia,... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. apeliacinį skundą atmesti.... 31. Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą....