Byla 2A-504-178/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3553-614/2016 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. N. kreipėsi į teismą ieškiniu (b. l. 1–6), kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis jo ir atsakovės BAB banko „Snoras“ sudarytas 2011 m. balandžio 15 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110415M990001, 2011 m. gegužės 26 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110526M990002, 2011 m. birželio 28 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110628M990001 bei 2011 m. liepos 29 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110729M990001, taikyti restituciją ir grąžinti ginčijamų sandorių pagrindu atitinkamai įmokėtas 49 988,15 Lt, 39 999,32 Lt, 59 998,98 Lt bei 109 998 Lt sumas į ieškovo sąskaitą; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip sudaryti dėl suklydimo ir dėl apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.). Banko darbuotojai įtikino pirkti obligacijas, teigdami, kad obligacijos lygiai taip pat kaip ir indėliai apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Visos ginčijamos obligacijų sutartys sudarytos pasibaigus terminuoto indėlio sutarčių terminui, kuomet pinigai buvo grąžinti į ieškovo sąskaitą ir tą pačią dieną užskaityti apmokėjimui už obligacijas. Ieškovas nebuvo supažindintas su banko obligacijų emisijų Baziniu prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Ieškovas nesuprato banko pasiūlytų finansinių priemonių esmės ir buvo įsitikinęs, kad obligacijos yra draustos. Banko darbuotoja paaiškino, kad už obligacijas siūlomos didesnės palūkanos dėl to, kad indėlio sutartį galima nutraukti anksčiau laiko, o obligacijų sutarties – ne. Valstybė irgi leido obligacijas, todėl ieškovas suprato, kad tai – saugiausia investicija. Net jei ieškovas ir būtų prieš sudarant ginčo sutartis pasidomėjęs teisiniu reglamentavimu, jis nebūtų supratęs, jog obligacijoms indėlių ir investicijų draudimo apsauga netaikytina.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 149–157) ieškovo V. N. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo V. N. atsakovei BAB bankui „Snoras“ 392,49 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
  2. Teismas vertino, jog ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligaciją) buvo suteikta (ginčijamose sutartyse ir jų prieduose), ieškovas šios aplinkybės nepaneigė. Nors šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, tačiau ieškovui obligacijos draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti. Ieškovas patvirtino, kad turėjo investavimo patirtį, ne vieną kartą sudarinėjo banke terminuoto indėlio sutartis. Ginčijamų sandorių sudarymas nereikalavo greito apsisprendimo, ieškovas turėjo galimybę pasidomėti ketinamų sudaryti sutarčių sąlygomis. Ieškovas sudarė vieną obligacijų pasirašymo sutartį, o po to kas mėnesį – dar tris obligacijų pasirašymo sutartis. Net neturint specialaus išsilavinimo ir / ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija. Ieškovas turėjo aukštąjį išsilavinimą.
  3. Ieškovas nepatvirtino, kad jis tiesiogiai būtų paklausęs banko darbuotojos apie draudimo apsaugos taikymą, tai jam nebuvo esminė aplinkybė. Tą patvirtina ir aplinkybės, jog ieškovas nesiėmė jokių veiksmų abejonėms dėl draudimo apsaugos pašalinti; pats ieškovas atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, įskaitant informaciją apie savo investavimo patirtį; ieškovas neteigė, kad būtų prašęs suteikti jam galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę. Sudarant ginčijamus sandorius, esminiais jų elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir galimybė gauti didesnes palūkanas. Aplinkybė dėl obligacijų draustumo tapo ieškovui esmine tik atsakovei tapus nemokia dėl bankroto.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovas V. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 159–166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priešingai nei sprendė teismas, obligacijos draudžiamumo aspektas ieškovui buvo esminė aplinkybė. Ieškovas iki tol ne vienerius metus sudarinėjo terminuoto indėlio sutartis, kas rodo, kad ieškovas niekada neieškojo didesnių investicinių galimybių bei turėjo tikslą, kad jo lėšos būtų saugios. Teismo išvada, kad ieškovas pripažino siekęs didesnių palūkanų, nepagrįsta, nes ieškovas to ne tik kad nenurodė, tačiau priešingai parodė, kad tai nebuvo esminė apsisprendimo sąlyga.
    2. Nuo ieškovo buvo nuslėpta tikroji finansinė atsakovės padėtis. 2011 m. birželio 16 d. buvo patvirtintas bazinis prospektas, o jau 2011 m. lapkričio 16 d. (po penkių mėnesių) Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą dėl atsakovės veiklos apribojimo, tai rodo, kad atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu jau žinojo ir turėjo žinoti, kad ji turi finansinių sunkumų. Atsakovei audito už 2010 m. paslaugas teikusi EY (anksčiau veikė „Ernst & Young Baltic“ pavadinimu) pasiekė susitarimą dėl galimai netinkamai vykdyto BAB banko „Snoro“ audito, pagal kurį EY BAB bankui „Snoras“ sumokės 40 mln. Lt (11 584 800,74 Eur). Ieškovas, žinodamas apie tai, kad piniginės lėšos yra nedraustos, bei tikrąją finansinę atsakovės padėtį, ginčijamų sandorių nebūtų sudaręs.
    3. Ieškovas kreiptis anksčiau nei suvokė esąs atsakovės apgautas ar suklaidintas negalėjo ir tam nebuvo pagrindo. Net ir po bankroto bylos iškėlimo ieškovas dar tikėjo, kad VĮ „Indėlių investicijų draudimas“ lėšas ieškovui išmokės. Ieškovas ir pats bandė skaityti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), tačiau ir iš jo nuostatų suvokė, kad obligacijos yra draustos, nes iš vertybinių popierių buvo išskirta tik indėlių sertifikatai. Ir pačiam Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo neaiškumų, kaip turėtų būti suprantamos tam tikros teisės aktų nuostatos, susijusios su indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojais.
    4. Kasacinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad sutarties nuostatos, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinančios ir dviprasmiškos. Atsakovės elgesys nepateikiant pasirašyti ir neįteikiant tiesiogiai su ginčo sutartimis susijusių dokumentų, kuriuose būtų informacija, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas, įrodo atsakovės siekį suklaidinti apeliantą sudarant ginčo sutartis. CK 6.193 straipsnio 4 dalis numato, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartys yra parengtos atsakovės, visos neaiškios sąlygos turi būti vertinamos apelianto naudai.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 170–174) atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo skundą atmesti, iš apelianto atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Vertinant apelianto individualias savybes, svarbi aplinkybė, kad apeliantas yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir yra įmonės, užsiimančios prekybine veikla, vadovas. Apeliantas, būdamas sudaręs 45 terminuoto indėlio sutartis, nenurodė, kodėl jis neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorių. Apeliantas negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių nežinojo: sudarant ginčo sutartis, obligacijų draustumu nesidomėjo, įstatymo neskaitė, vėliau draudimo apsaugos sąlygų taip pat nesiaiškino. Apeliantas paaiškino, kad skubos pasirašant obligacijų įsigijimo sutartis nebuvo. Apeliantas keturis kartus įsigijo atsakovės obligacijų ir kitais kartais jų įsigijo praėjus tam tikram laikui po pirmųjų obligacijų įsigyjimo. Apeliantas nepaneigė prezumpcijos, kad jis buvo supažindintas su visais su ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Vertinant, ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Sudarant ginčijamus sandorius esminiais jų elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti juos atsakovei anksčiau išpirkimo datos, ir mokamų palūkanų dydis.
    2. Apeliantas, pasirašytinai išreiškęs patvirtinimą, kad yra susipažinęs su ginčijamų sutarčių sąlygomis ir visa su šiomis sutartimis susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs ginčo sutarčių nuostatos dėl rizikos esmės. Be to, visi ginčo sutartyse nurodomi dokumentai buvo viešai prieinami internete. Apelianto teiginys, kad atsakovės darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus indėliams, nėra pagristas jokiais byloje esančiais įrodymais.
    3. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis turėjo tikslą ne rizikingai investuoti, o saugiai laikyti pinigus. Apeliantas negalėjo nesuvokti, jog finansiškai naudingesnio atsakovės produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo atsakovės produkto (terminuotojo indėlio) rizikos laipsniui.
    4. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 175–179) trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Atsakovė tinkamai supažindino apeliantą su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Apeliantas ginčo sutartyse patvirtino, kad turi galimybę naudotis internetu, tačiau pats nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis. Apeliantas su atsakove buvo sudaręs ne vieną terminuoto indėlio sutartį, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas numatė, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai, todėl įstatymo nežinojimas negali būti pateisinama priežastis konstatuoti apelianto valios trūkumą. Apelianto niekas nevertė ir neskubino pasirašinėti ginčo sandorių. Ginčo obligacijų sutartis savo turiniu ir forma yra visiškai skirtinga nuo indėlių sutarčių. Apeliantui turėjo kilti klausimų, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Taigi esmine ginčo sutarčių sąlyga apeliantui laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draudžiamumas. Apeliantas sudarė ne vieną, o keturias obligacijų pasirašymo sutartis.
    2. Nėra jokių įrodymų byloje, jog ginčo obligacijų sutarčių pasirašymo momentu ir / arba obligacijų prospekto paskelbimo momentu egzistavo banko nemokumas. Apeliaciniame skunde nurodomi sandorių ginčijimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami: jeigu asmuo galvojo, jog perka indėlių draudimu draustą produktą, tokiam asmeniui banko finansinė padėtis nėra svarbi.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Apeliacinis skundas atmestinas.
  3. Nagrinėjamoje byloje apeliantas (ieškovas) V. N. įrodinėjo, kad ginčijamas obligacijų įsigijimo sutartis sudarė dėl suklydimo, sudarančio teisinį pagrindą jas pripažinti negaliojančiomis (CK 1.90 str.). Apeliantas teigė klydęs dėl investicijoms į obligacijas kaip vertybinius popierius taikomo draudimo atvejų ir sąlygų, manydamas, jog obligacijų emitento (atsakovės) bankroto atveju jis įgis teisę į draudimo išmoką, mokamą trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, lygiai kaip ir tuo atveju, jeigu pinigus apeliantas būtų laikęs terminuotųjų indėlių forma. Nustačius, kad toks suklydimas buvo nulemtas tyčinių atsakovės veiksmų (ar neveikimo), būtų pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismui apelianto ieškinį atmetus, nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantas visų pirma grindžia netinkamai atliktu suklydimo buvimą, jo vertinimu, patvirtinančių faktinių aplinkybių įvertinimu, dėl ko teisėjų kolegija pasisako.
  4. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visas kasacinio teismo praktikoje nurodomas tokio pobūdžio reikalavimui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tai atliko tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių.
  5. Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorių sudarymo esmine aplinkybe sprendė esant apelianto suinteresuotumą gauti didesnes palūkanas nei tuo atveju, jeigu lėšos būtų buvusios laikomos terminuotųjų indėlių forma. Apeliantas, nesutikdamas su šia išvada, remiasi iš esmės vienintele aplinkybe – ankstesne jo investavimo išimtinai į terminuotuosius indėlius patirtimi, šią aplinkybę vertindamas kaip pagrindžiančią jo suinteresuotumą pirmiausia užsitikrinti investuotų lėšų saugumu, o ne didesne investicine grąža. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas neturėtų sureikšminti vienų aplinkybių ir ignoruoti kitų buvimą, nes įstatymas įpareigoją teismą įrodymus įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kitos byloje nustatytos ginčo sandorių sudarymo aplinkybės pagrįstai bylą nagrinėjusiam teismui leido spręsti esant labiau tikėtina, ginčo sandorių sudarymą nulėmus kitoms aplinkybėms, nesietinoms su investuotų lėšų saugumu.
  6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, remiantis apelianto paaiškinimais, galima spręsti, jog apie investicijų į obligacijas draudimo atvejus ir sąlygas apeliantas, sudarydamas ginčo sandorius, nesidomėjo, banko darbuotojų nesiteiravo. Nors ieškinyje apeliantas buvo nurodęs, kad banko darbuotojai jį įtikino pirkti obligacijas, teigdami, kad obligacijos kaip ir terminuotieji indėliai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, tokios kategoriškos pozicijos nebepalaikė, pripažinęs, kad ginčo sutarčių sudarymo metu plačiau apie draustumą nebuvo diskutuota (2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:12:50 iki 00:14:00 val.). Todėl tokia situacija, kuomet pats apeliantas nesidomėjo jam, kaip nurodo, esminę reikšmę turėjusia aplinkybe, pagrįstai leidžia abejoti tokių argumentų pagrįstumu, juolab tokioje situacijoje, kai pats apeliantas patvirtino ginčo sutartis sudaręs banko darbuotojams neskubinant jų pasirašyti (2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:11:57 iki 00:12:33 val.), byloje nesant nustatyta jokių kitų aplinkybių, jog apeliantui būtų buvę kokių nors kitokių kliūčių išanalizuoti perkamo finansinio produkto ypatybes ir su tuo siejamas rizikas.
  7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus dėl jo apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis esminę reikšmę turėjusių aplinkybių, pagrįstai įvertino ir tai, kad apeliantas atsisakė suteikti atsakovei jos prašomą nurodyti informaciją apie apelianto finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, pasirašytinai patvirtindamas, jog jam tokio atsisakymo pasekmės žinomos, t. y. jog bankas negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos (b. l. 60–61).
  8. Byloje nustatyta, kad apeliantas sudarė keturias ginčo obligacijų įsigijimo sutartis skirtingu laiku. Jeigu ir būtų galima daryti prielaidą, kad pirmosios ginčijamos sutarties sudarymas buvo spontaniškas ar skubotas veiksmas, apeliantas, nuspręsdamas į atsakovės obligacijas investuoti dar kelis kartus ir dar didesnes pinigų sumas, turėjo pakankamai laiko įvertinti aplinkybes, jam turinčias esminės reikšmės ginčo sandorių sudarymui, o jeigu nebuvo tikras dėl sudaromų sandorių esmės, pasikonsultuoti su teisininkais ar kitais specialistais. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog toks apelianto elgesys nebuvo neapgalvotas, o pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai darė išvadą, jog apeliantą ypatingai sudomino už obligacijas siūloma žymiai didesnė palūkanų norma, lyginant su terminuotaisiais indėliais.
  9. Šalies veiksmai vertintini kaip suklydimas tik tokiu atveju, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinomas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs ar būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Apeliantas, pirmosios instancijos teisme duodamas paaiškinimus, nurodė ir tai, jog ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo bankų bankroto atvejų, kas leido pasitikėti atsakovės galimybėmis įvykdyti ginčo sutartis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog apeliantas ginčo sandorius būtų sudaręs net ir žinodamas apie tai, kad įsigydamas ginčo obligacijas būtent jis prisiima obligacijų emitento (atsakovės) nemokumo riziką.
  10. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia buvęs suklaidintas ne tik dėl aplinkybės, jog jo įsigytos obligacijos nebuvo draustos nuo atsakovės nemokumo rizikos, tačiau ir dėl atsakovės finansinės padėties. Anot apelianto, tai, jog po penkių mėnesių nuo bazinio prospekto patvirtinimo Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą dėl atsakovės veiklos apribojimo, rodo, kad atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu jau žinojo ir turėjo žinoti, kad ji turi finansinių sunkumų. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nauji, todėl, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį ir įstatyminį reguliavimą, apeliacinis skundas jai negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.). Apeliantas nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu savo reikalavimų negrindė aplinkybe, jog buvo suklaidintas dėl atsakovės finansinės padėties ir atitinkamų aplinkybių ne tik nenurodė, bet ir neįrodinėjo, o kita šalis atitinkamai negalėjo teikti atsikirtimų į tokius argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teisme tokių aplinkybių aiškinimasis nėra galimas. Be to, trečiasis asmuo atsiliepime į skundą pagrįstai atkreipia dėmesį, jog toks reikalavimų pagrindas nėra suderinamas su ligšioline apelianto pozicija, nes jeigu apeliantas buvo įsitikinęs, kad jo investicijos į obligacijas yra apdraustos nuo atsakovės nemokumo, aplinkybė dėl atsakovės finansinės padėties jam neturėjo būti reikšminga.
  11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir apelianto elgesį sudarant ginčo sutartis bei apeliantą individualizuojančias aplinkybes. Apeliantas, jeigu kaip teigia, anksčiau pinigus laikė vien terminuotojų indėlių forma, nes jam svarbiausia buvo jo investuotų lėšų saugumas, tuo labiau, elgdamasis atsargiai ir rūpestingai, privalėjo pasidomėti obligacijų įsigijimo sąlygomis ir tokio investavimo keliamomis rizikomis. Tačiau, jau minėta, apeliantas informacijos apie savo investavimo patirtį ir žinias bankui nepateikė, o pats savarankiškai draudimo sąlygomis nei prieš sudarant ginčo sandorius, nei po to nepasidomėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Šie kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja pareigą ir nagrinėjamu atveju įvertinti apelianto elgesį pagal protingumo kriterijų.
  12. Teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino, kad prieš sudarydamas ginčo sutartį, skaitė ginčo sutarčių sąlygas, taip pat neprofesionalaus kliento sutarties sudedamąja dalimi esančius kliento patvirtinimus ir pasirinkimus (2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:09:00 iki 00:09:37 ir nuo 00:20:00 iki 00:20:26 val.). Visų ginčo obligacijų įsigijimo sutarčių 1.22 punkte buvo apelianto patvirtinimas, kad pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka, yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien perskaičius tokią sutartinę nuostatą, apeliantui pagrįstai turėjo kilti abejonių, ar obligacijų rizikingumas gali būti prilyginamas santaupų laikymui terminuotųjų indėlių forma.
  13. Pritartina ir atsakovės BAB banko „Snoras“ atsiliepimo į skundą argumentams, jog apeliantas turėjo suvokti, kad finansiškai naudingesnio atsakovės produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo atsakovės produkto (terminuotojo indėlio) rizikos laipsniui. Teisėjų kolegijos neįtiktina apelianto argumentai, kad banko darbuotojos jam buvo teigiama, jog už obligacijas siūlomos didesnės palūkanos dėl to, kad indėlio sutartį galima nutraukti anksčiau laiko, o obligacijų sutarties – ne, nes, kaip patvirtina byloje esanti reklaminė medžiaga (b. l. 96–97), atsakovė, priešingai, akcentavo investuotojo galimybę visą obligacijų galiojimo laikotarpį obligacijas parduoti bankui „Finasta“ ir tokiu būdu atgauti investuotas lėšas anksčiau nei numatytu obligacijų išpirkimo terminu.
  14. Apeliantas nurodė, jog nėra gavęs nei ginčo obligacijų įsigijimo sutartyse, nei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytų dokumentų (Prospekto, Galutinių sąlygų, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo ir kt.), kuriuose dar išsamiau atskleidžiamos su investicijomis į obligacijas susijusios rizikos, konkrečiai – kad obligacijų emitento nemokumo atveju obligacijos gali būti neišpirktos (pavyzdžiui, atitinkama rizika buvo išaiškinta Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 dalyje; b. l. 81–82). Tačiau teisėjų kolegijos tokie argumentai neįtikina. Pirmiausia, byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių apelianto rašytinį patvirtinimą, kad su šiais dokumentais jis buvo supažindintas prieš sudarant ginčo sutartis (CPK 178 str.). Antra, apeliantas nurodė su ginčijamų sutarčių, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sąlygomis susipažinęs, taigi turėjo suvokti, kad apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis gali turėti reikšmės ir jose minimi kiti banko dokumentai, pasirašytinai patvirtino juos gavęs, tačiau jų pateikti, jeigu vis dėl to nebuvo jų gavęs, atsakovės taip ir nepareikalavo, nesiekė su jais susipažinti internete, nors patvirtino turintis galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b. l. 7).
  15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Apeliantas iš esmės neginčijo, kad jam obligacijos kaip finansinis produktas taip pat buvo žinomas, nurodęs, jog tikėjosi, kad atsakovės platinamos obligacijos tokios pat saugios kaip ir jam žinomos valstybės obligacijos. Apeliantas skunde neginčija jo priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai, o asmeninės jo savybės – turimas aukštasis inžinerinis išsilavinimas, pedagogo patirtis, vadovavimas prekybos įmonei, bendravimo su banku patirtis iki ginčo sutarčių net 45 kartus sudarius ar pratęsus terminuotųjų indėlių sutartis (b. l. 51–52), taip pat pagrindžia nesant pagrindo nagrinėjamu atveju spręsti buvus apelianto suklydimą dėl sudaromo sandorio esmės, sudarantį pagrindą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais.
  16. Aplinkybė, jog apeliantui buvo suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas, taip pat negali būti sureikšminama. Nors suteikęs apeliantui neprofesionalaus kliento kategoriją, bankas prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, tačiau neprofesionalaus investuotojo statusas, kaip ne kartą pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nepanaikina bendrųjų jo pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, ypač jeigu asmeniui trūksta patyrimo investicijų į finansines priemones srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-278-464/2017).
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje yra aktuali CK 1.90 straipsnio 5 dalies nuostata, numatanti, jog suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės leidžia spręsti apeliantą patį nesielgus rūpestingai ir apdairiai, todėl darytina išvada, kad net jeigu ir buvo apelianto suklydimas dėl sudaromo sandorio esmės, jis negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, o tik toks suklydimas sudarytų pagrindą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sandorių negaliojimo institutu turi būti siekiama užtikrinti ne tik teisėtumą civiliniuose santykiuose, bet ir civilinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Apeliacinio teismo vertinimu, ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais nagrinėjamu atveju pažeistų teisinių santykių stabilumą.
  18. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skundo argumentai neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  19. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

    5

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai