Byla 1A-53-327/2018

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nukentėjusiajai A. V., jos atstovui advokatui Viliui Masiuliui, nukentėjusiajam A. G., nuteistajam K. E., jo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo K. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), ir nuteistas: pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti A. V.) – 100 MGL bauda; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti A. G.) – 120 MGL bauda. Paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 1, 4 d.) ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 150 MGL (5649 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi ir BK 65 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas K. E. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (2 dienos) ir galutinė bausmė paskirta 146 MGL (5498,36 Eur) dydžio bauda. K. E. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.). Baudžiamasis procesas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį K. E. atžvilgiu nutrauktas (BPK 3 str. 1 d. 6 p.). Nuteistasis įpareigotas paskirtą baudą sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiųjų ieškiniai tenkinti dalinai, iš K. E. civilinei ieškovei A. V. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos ir 15 Eur turtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui A. G. – 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš K. E. nukentėjusiajai A. V. priteista 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

    1. K. E. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmones.
      1. K. E. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 11 d. apie 14 val. namo, esančio ( - ) , antrojo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, aktyviais veiksmais, tai yra ranka ištraukdamas iš kelnių, kuriomis vilkėjo, kišenės Vokietijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatinį dujinį-garsinį pistoletą „( - ) Nr. ( - ), skirtą šaudyti 9 mm kalibro garsiniais bei dujiniais šoviniais, ištiesdamas ranką bei nukreipdamas šio užtaisyto ginklo vamzdį į savo buvusią sutuoktinę A. V. jos akių lygmenyje, grasino nužudyti A. V., tuo sudarydamas jai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
      2. Be to, K. E. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 11 d. apie 14.05 val. namo, esančio ( - ) , antrojo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, aktyviais veiksmais, tai yra ištiesdamas ranką su Vokietijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatiniu dujiniu-garsiniu pistoletu „( - ) Nr. ( - ), skirtu šaudyti 9 mm kalibro garsiniais bei dujiniais šoviniais, ir nukreipdamas šio užtaisyto ginklo vamzdį į A. G. jo krūtinės lygmenyje, grasino jį nužudyti, o vėliau, po to, kai A. G. iš jo atėmė pistoletą, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, paėmęs tiksliai nenustatytą įrankį, trenkė į A. G., tačiau šiam užsidarius miegamojo kambario duris, juo smogė į jas ir toliau jas daužė, tokiais veiksmais grasino nužudyti A. G., tuo sudarydamas jam pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
    2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad iš byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų matyti, kad kaltinamojo K. E. veiksmai nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu buvo nusikalstami.
    3. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. E. prašo:
      1. panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. ( - ), nuteistąjį K. E. išteisinti jam nepadarius inkriminuojamų veikų;
      2. pranešti prokurorui apie A. V. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, bei A. G. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje;
      3. informuoti atitinkamas institucijas apie neteisėtus Kauno AVPK Kauno m. ( - ) PK KPS pareigūnų M. S., V. K., E. P. ir I. B. veiksmus, kuriuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 228, 229, 235, 300 straipsniuose, požymiai;
      4. Skunde nurodo, jog teismui buvo perduota byla, kurioje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nurodytų inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymai neatitinka BK straipsnių dispozicijų, taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinimus. Be tokių duomenų kaltinamasis aktas negalėjo būti surašytas, o byla negalėjo būti perduota teismui. Byloje nepašalinti įtariamojo ir byloje apklaustų liudytojų parodymų prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymams, tyrimas atliktas neišsamiai, siekiant nepagrįstus kaltinimus bandyti grįsti prielaidomis, melagingais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kito nukentėjusiojo parodymai, o kita bylos medžiaga paneigia. Įvykio vietoje padarytos fotonuotraukos neišsaugotos, byloje buvo tik blogos kokybės jų kopijos; kratos vaizdo įrašų dingimo aplinkybės miglotos, prokurorės prašyme teismui dėl kratos ieškotino daikto parametrai nenurodyti, siekiant turėti galimybes manipuliuoti duomenimis; nukentėjusiosios A. V. apklausos protokole (t. l, b.1.17-19) po trijų dienų atsiradę kratos metu išimto daikto parametrai; kratos metu buvo ieškoma kitokio daikto; sąmoningai neteisingai aprašyti objektai. Išvardintos aplinkybės abejonių teisėjui nesukėlė.
      5. Skunde taip pat pažymėta, jog teisėjas nenustatė žinių apie privatų proceso dalyvių gyvenimą ar kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti taikomos BPK 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, ir sprendė bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje. Kai kaltinamojo iniciatyva 2015 m. lapkričio 17 d. į teismo posėdį atvyko žurnalistai, tenkindamas nukentėjusiųjų prašymą, kurį palaikė ir kaltintojas, teisėjas, pataikaudamas vienai bylos šaliai teismo posėdį paskelbė neviešu (4 t., b. 1. 46). Teisėjas, motyvuodamas tuo, kad toks buvo nukentėjusiųjų pageidavimas, viršijo savo įgaliojimus ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
      6. Kaltinamojo gynėjo prašymą išreikalauti įrodymus teismas atmetė, nes tai nesusiję su byla. Teisėjas piktnaudžiauja diskrecija vertinti su pareikštais kaltinimais susijusių aplinkybių reikšmingumą ir palaiko šališką prokurorės nutarimų, kuriais buvo atmesti ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo ir jo gynėjo teikti parašymai, apskundimo galimybes, poziciją. Teisėjas atmetė prašymą nušalinti prokurorę, ignoruojančią BPK 45 straipsnį, teikiančią teismui melagingus duomenis (3 t., b. l. 94-97, 136-137). Teisėjo siekį negauti į bylą reikšmingų duomenų, kurie padėtų atskleisti tiesą, patvirtina tai, kad prašymai gauti duomenis iš mobilaus ryšio operatoriaus, buvo atmesti. Teisėjas vengė nustatyti ar įrodymai gauti teisėtu būdu, nors bylos medžiaga patvirtina, kad jie buvo klastojami.
      7. 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuria teismo posėdis paskelbtas neviešu, buvo apribotos kaltinamojo teisės gintis, nebuvo leista pasidaryti garso įrašų kopijų. 2016 m. gegužės 2 d. kaltinamasis pateikė teismui motyvuotą prašymą dėl bylos nagrinėjimo viešame posėdyje, kuris 2016 m. gegužės 5 d. atmestas nenurodant motyvų (5 t., b. 1. 171). 2016 m. gegužės 19 d. kaltinamasis kreipėsi dėl leidimo daryti posėdžių garso įrašų kopijas, tačiau teisėjas A. R. šio prašymo netenkino. Teismo posėdyje 2015 m. spalio 20 d. (ir 2015 m. lapkričio 17 d.) apklausiant nukentėjusiuosius teisėjas A. R. uždavinėjo menamus klausimus, neleido kaltinamojo gynėjui užduoti klausimų nukentėjusiesiems, juos perfrazuodavo. Teisėjas pats atsakydavo į klausimus užduotus nukentėjusiems, liepdavo posėdžio sekretorei įrašyti į protokolą sakinius pagal jo žodžius. Teismo posėdyje 2016 m. vasario 10 d. teisėjas A. R. sugadino liudytojo V. K. apklausą. Nors kaltinamojo gynėjas siekė išsiaiškinti kokio laužtuvo pareigūnas ieškojo kratos metu, teisėjas suvedė šį klausimą į klausimą „kokį radote“. Teisėjas turėjo būti nušalintas vien dėl to, kad paskelbė teismo posėdį neviešu kai į jį atvyko žiniasklaidos atstovai.
      8. Ikiteisminiame tyrime K. E. buvo neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės. Prašymo panaikinti K. E. paskirtas kardomąsias priemones teismas netenkino. 2016 m. kovo 31 d. nutartimi netenkintas prašymas dėl leidimo vykti į tarnybines komandiruotes užsienyje, nors byloje nebuvo duomenų, kad K. E. ketintų slapstytis ar kaip nors trukdyti procesui. 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi teisėjas dalinai tenkino kaltinamojo prašymą panaikinti kardomąsias priemones. Šia nutartimi teisėjas pasisakė, kad K. E. kaltas dėl jam inkriminuojamų veikų. Teisėjui nereikšminga aplinkybė ar liemenės kišenė, iš kurios įvykio metu A. . prievarta ištraukė pistoletą, buvo suplėšyta ar ne. Teismas nenori konstatuoti faktą ar durys buvo daužomos laužtuvu, ar nebuvo. Teisėjas A. R. prašymų nenagrinėjo, teismo posėdyje juos paminėdavo ir be aiškių motyvų žodine nutartimi juos atmesdavo. Teisėjas kalba neaiškiai, todėl dažnai neįmanoma jį suprasti. Paminėtos aplinkybės nesuderinamos su tinkamo teismo proceso samprata.
      9. Byloje esantis garso įrašas iš ( - ) (4 t., b. 1. 31) įrodo nukentėjusiosios melą ir tai, kad visos kalbos apie jos tariamą išgąstį yra apsimestinės. Buvo atlikta tariamai sugadintų durų ekspertizė, kurios išvados patvirtino, kad nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau davė melagingus parodymus. Byloje yra iš prokuratūros persiųsta medžiaga, garso įrašai, padaryti kratos įtariamojo namuose metu, patvirtinantys, kad policijos pareigūnai apklausiami teisme davė melagingus parodymus, o kratos metu daryti vaizdo įrašai dingo siekiant nuslėpti nukentėjusiosios A. V. 2015 m. birželio 19 d. (22 d.) apklausos protokolo suklastojimo faktą.
      10. 2017 m. gegužės 5 d. teisėjas skelbė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą, nors teisinio pagrindo tam nebuvo. Nutartyje teisėjas iš esmės pasisakė, kaip jis ketina įvykdyti užsakymą padalinti K. E. ir A. V. nekilnojamąjį turtą, kaip jis bandys grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. -Teismas nusprendė kviesti gydytoją R. Š., tačiau jai neatvykus, teisėjas pasiūlė, kad į posėdį atvykusi teismo medicinos specialistė pakomentuotų gydytojos R. Š. surašytą ambulatorinę kortelę ir kitus byloje esančius medicininius dokumentus apie A. V. sveikatos būklę, o pačios gydytojos R. Š. į teismo posėdį nebekviesti. Kaltinamojo ir jo gynėjo nuomone, minėtą gydytoją apklausti būtina, jei teismas siekia objektyviai išsiaiškinti įvykio dieną konstatuotą nukentėjusiosios sveikatos būklę ir sužinoti, kuo remiantis ambulatorinėje kortelėje buvo įrašyta diagnozė „reakcija į stresą“. Kaltinamojo gynėjas prašė apklausti į posėdį atvykusią liudytoją D. K.. Ši liudytoja matė A. V. ligoninėje 2015 m. balandžio 11 d. praėjus 1,5 valandos po byloje tiriamų įvykių ir galėjo nurodyti kaip A. V. elgėsi. Iš to, kaip teisėjas A. R. skaitė 2017 m. birželio 26 d. kaltinamo prašymą dėl įrodymų prijungimo, jo nuomonė buvo aiški iš anksto. Minėto posėdžio protokolas surašytas tendencingai netiksliai, aiškiai sąmoningai neįrašytos svarbios ekspertės M. K. išvados apie medicininiuose dokumentuose nurodytą nukentėjusiosios sveikatos būklę.
      11. Byloje padaryta ambulatorinės kortelės Nr. ( - ) kopija, kurios 11 lapas nukopijuotas tik iš vienos pusės. Šiame lape yra A. V. 2015 m. balandžio 11 d. apžiūrėjusio psichiatro išvada, kurios anamnezėje parašyta, kad A. V. sakė, jog „atėjo vyras su ginklu, grasino, sakė, kad nušaus. Po to pacientė labai išsigando, kvietė policiją.“ Tai labai svarbios aplinkybės, kurių teismas nevertino. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir duodama parodymus teisme, A. V. teigė, kad E. neištarė nė žodžio. A. V. įvykius pasakodavo kaskart kitaip. Pažymėtina, kad visų kitų medicininių dokumentų kopijos nepadarytos, o juose yra informacija apie tai, kad galvos smegenų ir kaklo kraujagyslių patologija A. V. buvo fiksuota jau 2011 m., bei informacija apie tai, kad pakankamai aukštas kraujospūdis (157/108), pulsas (116) ir kvėpavimo dažnis (20) A. V. buvo fiksuotas ir 2017 m. kovo 26 d. (ambulatorinė kortelė ( - )), nors tą dieną A. V. niekas ginklu negrasino. Apeliantui nebuvo paaiškinta, kodėl nuosprendis nebus paskelbtas iki 2017 m. rugpjūčio 2 d.
      12. Kaltintojas turėjo pateikti neginčijamus ir patikimus įrodymus, kad K. E. ištiesė ranką su pistoletu A. V. akių lygmenyje ir A. G. krūtinės lygmenyje ir tik šiais įrodymais teismas galėjo pagristi apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytojai T. P., V. K. ir R. K. nebuvo apklausti. Nukentėjusiųjų parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima (BPK 301 str. 2 d.). Be to, nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi. Teismas nurodė: A. V. sakė – „ištiesta ranka laikė pistoletą“, o A. G. parodė: „kaltinamasis jam pasirodė keistas, matydamas jį su pusiau sulenktoje rankoje laikomu pistoletu, nukreiptu į A. V. bei jį“. Jau vien ši aplinkybė nesuderinama su teismo išvada, neva abiejų nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, teismas neįvertino ir to, kad A. G. nurodė, jog K. E. ginklu mojavo, o A. V. teigė, kad išsitraukė, ištiesė ranką ir pradėjo eiti link jos arba (kita A. V. versija), kad ji pamatė K. E. einantį link jos su ištiestu jos akių lygmenyje ginklu rankoje.
      13. Liudytojai R. Š. ir D. S. parodė, kad viską, ką jie nurodo, jiems papasakojo A. V. ir jos sugyventinis A. G.. I. B., J. K., kurios nieko neprisimena, yra ( - ) PK pareigūnės, jos atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, apklausas, įrodymų tikrinimą vietoje. Liudytojas M. S. (su V. K.) 2015 m. birželio 22 d. atliko K. E. namuose kratą, po to teisme 2016 m. vasario 10 d. davė melagingus parodymus. Liudytojas R. L. 2015 m. birželio 22 d. atliktoje kratoje dalyvavo kviestiniu, jo parodymai patvirtina, kad kratos metu buvo ieškoma visiškai kitokio įrankio nei buvo išimtas. Liudytojas D. G. teigia remontavęs durų spyną, A. A. turi akivaizdų nusistatymą prieš K. E.. Išvardintų liudytojų parodymai nepatvirtina, kad K. E. būtų ištiesęs ranką su ginklu A. V. akių ar A. G. krūtinės lygmenyje ar atliko kokius nors kitus iš nurodytų veiksmų. Liudytojų A. ir K. parodymai nei patvirtina, nei paneigia svarbias bylos aplinkybes, o būtent ar K. E. ištiesė ranka su ginklu A. V. akių lygmenyje. Šių liudytojų spėliojimai negali būti laikomi įrodymais. Ekspertų M. K. ir R. Ž. parodymai nepatvirtina, kad K. E. būtų tieses ranką su ginklu A. V. akių ar A. G. krūtinės lygmenyje ar atliko kokius nors kitus iš nurodytų veiksmų.
      14. Jei kraujosruvos išryškėja dažniausiai po paros, o 2015 m. balandžio 13 d. 12.30 val. teismo medicinos ekspertai A. G. tokių nefiksavo, tai jos ir nebuvo padarytos prieš beveik 2 paras – 2015 m. balandžio 11 d. 14.05 val. Ekspertė nenurodė, kad praėjus 46 valandoms ir 25 minutėms po konkrečių spyrių į pilvą gali jų nesimatyti. Skunde taip pat nesutinkama su teismo teiginiu: „nubrozdinimas kairiame dilbyje nugariniame paviršiuje apatiniame trečdalyje pagal padaryme mechanizmą yra būdingas sužalojimui atsiradusiam gynybos metu, o ne sužalojimui atsiradusiam tiesioginiams smūgio pasėkoje“. Teismas neteisingai suprato ir nurodė ekspertės žodžius – 2015 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimą ekspertė M. K. parodė: „(Parodo kairio dilbio nugarinį paviršių apatiniame trečdalyje) Tai galėjo atsirasti besiginantis G.. Manęs įvykio vietoje nebuvo, kaip tai vyko negaliu pasakyti. Literatūriniais duomenimis įrodyta, kad tai labiau būdinga gynybai. Bet niekas nepaneigia, kad susižalota ir kitaip. Kad pliku kumščiu tai būtų galima padaryti, abejoju. (Parodo dešinį žastą, pereinantį į alkūnę). Čia gali būti visaip, gali būti ir dėl suspaudimo“. Iš to akivaizdu, kad ekspertės parodymai nuosprendyje iškraipyti, be to, K. E. nuteistas ne už tai, kad tariamai sumušė A. G.. Eksperto R. Ž. parodymai nuosprendyje iškraipyti – jis aiškiai nurodė, kad durys laužtuvu niekada daužomos nebuvo. Be to, K. E. nuteistas už tai, kad tariamai ištiesė ranką su pistoletu A. V. akių lygmenyje ir G. krūtinės lygmenyje.
      15. Iš ekspertės Z. M. parodymų tendencingai netikslaus atpasakojimo svarbi aplinkybė – K. E. dešinės rankos plaštakoje nefiksuota jokių sužeidimų, kurie neišvengiamai turėjo būti, jei jam iš rankos kas nors būtų išsukęs (kaip nurodė nukentėjusysis A. G.) pistoletą, kurio K. E. nenorėjo atiduoti ir dėl to tariamai vyko grumtynės. Ekspertė Z. M. fiksavo poodinę kraujosruvą kairės plaštakos nykščio srityje ir patvirtino, jog neatmetama galimybė, kad sužalojimai atsirado išimant kamerą iš rankų. Teismas nuosprendyje iškraipė ir liudytojos I. J. parodymus. Ji nenurodė to, kas teigiama nuosprendyje – neva K. E. jai pasakęs, jog jis įvykių metu namuose buvo vienas su užpuolikais. Į teisėjo klausimą, ar jis buvo vienas namuose įvykio metu (teismo posėdžio garso įrašo laikas 53’35) I. J. atsakė – „nežinau“. Jos parodymai neleidžia teigti, kad K. E. jai patvirtino faktą, jog be jo ir nukentėjusiųjų daugiau nieko namuose nebuvo, nes jis tą dieną su I. J. ta tema nekalbėjo.
      16. Teismas liudytojo J. parodymus laiko nepatikimais, nes J. nematė pistoleto. J. pistoleto nematė todėl, kad pistoletas buvo K. E. liemenės kišenėje, iš kurios jį antrame aukšte pargriovęs K. E. ant grindų, išplėšė A. G.. Jei net būtų buvę taip, kaip teigė A. V. – K. E. būtų išsitraukęs ginklą iš kišenės 2 aukšte, tai J. to taip pat negalėjo matyti – jis tuo metu stovėjo 1 namo aukšte. Taip pat negali būti laikomos teisėtomis teismo abejonės dėl J. sugebėjimo kelti daiktus. Tai, kad J. 2006 m. daryta širdies operacija, savaime nereiškia, kad jis negalėjo padėti pernešti sofą. Jokių medicininių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad J. negalėtų to padaryti, byloje nėra. K. E. padėjo J. iškelti 50 kg generatorių iš automobilio bagažinės, dėl šio fakto teismas abejonių neišreiškė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje (skundo Nr. ( - )), tiek Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartyje (byloje Nr. ( - )) aiškiai nurodyta, kad abejoti šio liudytojo objektyvumu nėra pagrindo, todėl nuosprendyje išreikštos abejonės neturėtų būti laikomos pagrįstomis taip pat ir tuo aspektu.
      17. Teismas nepaaiškino, kodėl įvertino kritiškai kaltinamojo parodymus apie tai, jog jis, manydamas, kad namuose nieko nėra, paprašė kaimyno padėti pernešti baldus. Nuosprendyje teigiama, kad iš jo atėmus kamerą jis apie tai nieko nepranešė atvykusiems pareigūnams. Tai neatitinka tikrovės. K. E. po jo užpuolimo pats iškvietė policiją 2015 m. balandžio 11 d. 14:12 val. ir atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad iš jo atėmė kamerą, ginklą ir jį primušė. Pareigūnai D. S. ir R. Š. siekdami išvengti atsakomybės už neteisėtą K. E. sulaikymą teisme davė melagingus parodymus. Jie stengėsi nuslėpti faktą, kad prievarta išveždami K. E. iš jo namų, neleido jam pasirūpinti savo ir patikėto brangaus turto saugumu. Šias aplinkybės patvirtino J.. Teismas nuosprendyje teigė netiesą, neva pareigūnai perdavė J. K. E. garažo raktus (pultą).
      18. K. E. sulaikymą 2015 m. balandžio 11 d., 14:35 ir sodinimą į policijos automobilį stebėjo 4 mažamečiai vaikai. Byloje šios aplinkybės buvo žinomos. Nei pareigūnai, nei prokurorė P. apie tai neinformavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos. Į tai nereagavo ir teismas. Siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus ir išvengti už juos atsakomybės, nukentėjusiajai A. V. palankiai nusiteikę pareigūnai teismo posėdyje davė melagingus parodymus.
      19. Svarbias aplinkybes teismas atsisakė nustatinėti. Pvz., aplinkybę, kad iš K. E. atimtas dujinis pistoletas į jo tuo metu vilkėtų kelnių dešinę kišenę, iš kurios, pasak A. V., K. E. jį ištraukė, niekaip negalėtų tilpti kartu su mobiliuoju telefonu; pagal nukentėjusių parodymus pistoletą išsuko K. E. iš dešinės rankos, o sužeistas K. E. kairės rankos nykštys; nesutampa ir A. V. nurodytos aplinkybės dėl įvykių trukmės – 6 minutės (reali trukmė pagal skambučių į BPC laiką) ir 12 ar net 15 minučių (pagal A. V. prieštaringus parodymus) yra didelis skirtumas. Nesutampa ir tai, ką faktiškai A. V. sakė ( - ) operatorei ir ką nurodė sakiusi; teismas nevertino fakto, kad K. E. pats iškvietė policiją. Nukentėjusieji parodė, kad antrą kartą ji kvietėsi pagalbos tada, kai K. E. tariamai daužė duris. Teismas nuosprendyje nurodė, kad 2015 m. lapkričio 3 d. iš ( - ) gauta informacija Nr. ( - ), tačiau ją iškraipė. Teismo teiginiai neva šie įrašai patvirtina nukentėjusiųjų versiją, neatitinka tikrovės, jie nukentėjusiųjų versiją paneigia. Pažymėtina, kad šiuose įrašuose apie laužtuvą nebuvo kalbos, nors teisme A. V. teigė, kad skambindama nurodė laužimąsi su laužtuvu; tiek A. V., tiek A. G. yra parodę, kad duryse nuo smūgio laužtuvu, kuriuo K. E. tariamai ketino nužudyti A. G., liko skylė. Durys niekada nebuvo sudaužytos, tą patvirtino ekspertas R. Ž., liudytojas D. G., tai matosi byloje esančiose durų nuotraukose; K. E. padaryti sužalojimai atitinka jo nurodytas aplinkybes. Aprašant K. E. sužalojimus neįvertinti medicininių dokumentų duomenys; K. E. vilkėtos liemenės kišenė buvo nuplėšta įvykio metu ištraukiant iš jos pistoletą kartu su užtrauktuku. Abu nukentėjusieji yra sugyventiniai, suinteresuoti užvaldyti turtą ir atvirai reiškiantys neapykantą K. E., įvykdę prieš K. E. jau ne vieną išpuolį; liudytojos R. K. bei A. A. yra geros A. V. draugės, suinteresuotos emociškai ir finansiškai, tą patvirtino teismo posėdyje (t. 5, b. 1. 174-175; t. 6, b. 1. 174). Be to teismui pateikti A. A. išankstinio nusiteikimo prieš K. E. įrodymai (t. 6, b. 1. 171); tyrėjas P. neiškvietė į įvykio vietą kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto, kuris fiksuoja įvykio vietą, o įvykio vietos vaizdą papasakojo savo žodžiais, iš kurių aišku, kad jis nieko neprisimena. Savo žodžius P. pailiustravo blogos kokybės nuotraukų kopijomis; kratos metu, A. V. nusprendus, kad 1,50 m. ilgio laužtuvas yra per ilgas, buvo paimtas 76 cm ilgio viniatraukis, o A. V. 2015 m. birželio 19 d. apklausos protokole mįslingai atsirado šio 2015 m. birželio 22 d. išimto įrankio tikslūs parametrai. Apklausą atliko tyrėja I. B.. Teismo posėdyje ji neigė protokolą perspausdinusi, tačiau tai aišku iš nurodytų aplinkybių. Teisėjas atsisakė išreikalauti iš mobilaus ryšio operatoriaus duomenis apie A. V. mobilaus telefono prisijungimą prie bazinių stočių 2015 m. birželio 22 d., kurie būtų atskleidę, ar A. V. tą dieną (po kratos) buvo atvykusi pas tyrėją I. B.. Jei taip, būtų buvusi galimybė jai užduoti klausimus dėl ko, nes oficialiai tą dieną jokie procesiniai veiksmai ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-20763/15 nevyko.
      20. Apklausiamas 2015 m. balandžio 11 d. A. G. parodė, kad sudavė smūgį K. E., o apklausiamas teisme 2015 m. lapkričio 17 d., tai neigė. Tikrinant parodymus vietoje 2015 m. lapkričio 18 d., A. G. taip pat neigė sudavęs smūgį K. E.. Šio veiksmo metu A. G. nurodė iki įvykio gulėjęs ant lovos, o ikiteisminio tyrimo metu ir 2015 m. balandžio 16 d. pareiškime policijai teigė sėdėjęs prie stalelio. Nesutampa ir A. G. nurodytos aplinkybės, kurios neva turėtų patvirtinti A. V. žodžius, o būtent – kaip tiksliai pasireiškė grasinimas (tyčia) nužudyti A. V.. Apklausiamas 2015 m. balandžio 11 d. A. G. parodė: „aš išėjau iš miegamojo kambario ir koridoriuje antrame aukšte pamačiau, kaip sugyventinės A. buvęs sutuoktinis laiko į ją, nukreipęs pistoletą“, o apklausiamas teisme 2015 m. lapkričio 17 d. jis nurodė: „A. stovėjo man į nugarą, priešais ją, įvyko viskas netikėtai labai greitai. Priešais ją stovėjo kaltinamasis... 23'06.56 ir mojavo su ginklu“.
      21. Pagal nukentėjusiųjų parodymus K. E. elgėsi neadekvačiai, nes buvo visiškai girtas. Tokią kaltinamojo būseną įvykių metu siekė nustatyti ir teismas, posėdyje 2016 m. kovo 10 d. stengdamasis išgauti ekspertės Z. M. parodymus, kad kaltinamajam padaryti sužalojimai atsirado jam pačiam griuvinėjant ir pan. Tokiu būdu negali būti konstatuota tokių tariamų veiksmų tyčia ir nėra būtinų BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytai veikai kvalifikuoti sąlygų. Jeigu teismas teigia, kad kaltinamasis tariamus veiksmus atliko tyčia, teismas turėtų nurodyti tokio kaltinamojo tariamo elgesio motyvus. Jokių motyvų dėl ko kaltinamasis turėtų tyčia atlikti jam inkriminuotus veiksmus, teismas nenurodė.
      22. Teismo sprendimas priteisti tariamiems nukentėjusiems 5000 Eur ir 6000 Eur yra nepagrįstas, patvirtina teismo šališkumą nukentėjusiųjų naudai. Duomenų apie K. E. pajamas teismas neturi, teismui buvo teikti įrodymai apie mažas K. E. pajamas ir didelius įsipareigojimus, taip pat buvo nurodyta, kad šiuo metu jis negali vykdyti ir individualios veiklos, teismas atmetė prašymą išleisti dirbti į užsienį. Žala dėl spynos sugadinimo nepagrįsta: spyną D. G. sutaisė, naujos spynos įsigijimo dokumentų nepateikta. Be to dėl svetimo turto sugadinimo K. E. išteisintas kaip nepadaręs veikos, nes minimas turtas priklauso jam taip pat, kaip ir A. V.. Nurodoma žala yra mažesnė, nei baudžiamajame įstatyme numatyta nedidelė vertė, todėl teismo sprendimas priteisti 15 Eur nepagrįstas.
    4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliaciniame skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusieji ir nukentėjusiosios A. V. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
    5. Nuteistojo K. E. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
    6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tinkamam baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimui BK 2 str. yra įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, remiantis kuriomis, asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą ir nustačius, jog jo veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikalstamo elgesio modelį, asmens atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, atitinkantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
    7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, remdamasis surinkta bylos medžiaga savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
    8. Skundžiamu nuosprendžiu R. E. nuteistas už tai, kad nukreipdamas užtaisytą ginklą į A. V. ir A. G. grasino juos nužudyti, kas, apylinkės teismo vertinimu, atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius. Nors apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, nurodant, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinimus, nepašalinti įtariamojo ir byloje apklaustų liudytojų parodymų prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymams, tyrimas atliktas neišsamiai, tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Jo kaltę grasinus nužudyti A. V. ir A. G. kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakankamai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Apeliaciniame skunde nurodyti neesminiai nukentėjusių ir liudytojų parodymų skirtumai ir kitos aplinkybės neteikia pagrindo atmesti šiuos įrodymus ir nesivadovauti jais vertinant nuteistojo veiksmus.
    9. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.
    10. Nukentėjusioji A. V. parodė, kad tvirtina ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 12-15, 17-19) duotus parodymus ir tiek teisme, tiek parodymų patikrinimo metu parodė analogiškai. Ji nurodė, kad 2015 m. balandžio 11 d. išgirdusi garsus pradarė miegamojo duris ir pamatė, kaip antrame aukšte nuo svečių kambario link jos ateina K. E.. Nukentėjusioji griežtai paklausė: „ką darai“. Tada jis iš kišenės ištraukė pistoletą ir atstatė į ją, pistoleto vamzdį nukreipė tiesiai į ją, ėjo į ją. Suprato, kad K. E. buvo neblaivus. Patyrė didelį stresą, nes per kelias sekundes atgamino jo anksčiau sakytus jai žodžius, kad jei jį paliks, jis nušaus ją, save ir kas su ja bus. Nukentėjusioji išsigando, pagalvojo, kad K. E. nori ją nušauti. Dėl išgąsčio negalėjo ištarti nei žodžio. K. E. buvo pusantro metro atstumu nuo jos, kai iš miegamojo išbėgo A. G., įstūmė ją į kambarį, puolė kaltinamąjį, mojuojantį rankose ginklą, pradėjo grumtis su juo. Nukentėjusioji ėmė skambinti į pagalbos centrą, matė kaip A. G. nori atimti iš K. E. pistoletą, kaip vienu momentu pistoletas buvo nukreiptas A. G. į pilvą. Nukentėjusioji pagalbos telefonu kvietė policiją, ragino greičiau, sakė, kad buvęs vyras turi ginklą. Tuo metu A. G. atėmė iš K. E. pistoletą, perdavė jį nukentėjusiajai. Ji paslėpė ginklą miegamajame, po čiužiniu, manė, kad tai kovinis ginklas. Po to matė, kaip A. G. su K. E. nusirito laiptais žemyn. Po dviejų-trijų minučių A. G. užlipo į viršų. Jie galvojo, kad viskas nurimo, laukė atvykstančios policijos. Dar po dviejų-trijų minučių išgirdo atbėgančio žmogaus žingsnius, pamatė, kaip prie miegamojo durų K. E. užsimojo prieš A. G. laužtuvu. A. G. spėjo užtrenkti miegamojo duris. Tada pasigirdo smūgiai laužtuvu į duris, kurias A. G. laikė užspaudęs (4 t., b. l. 125-129).
    11. Nukentėjusysis A. G. teisme parodė, kad 2015 m. balandžio 11 d. koridoriuje išgirdo triukšmą, išbėgo ir pamatė, kad prieš jo sugyventinę A. V. stovi K. E. ir mojuoja pistoletu. A. G. nustūmė A. V. sau už nugaros ir atsistojo prieš K. E.. Tada kaltinamasis atsuko ginklą į jį. Nukentėjusysis nutaikęs momentą, kai K. E. gestikuliuodamas patraukė pistoletą į šoną, čiupo jam už rankos ir įrėmė jį į sieną. K. E. kita ranka bandė jam smūgiuoti. A. G. išsuko iš kaltinamojo dešinėje rankoje laikytą ginklą, nustūmė K. E., padavė ginklą A. V., pasakęs paslėpti po čiužiniu. A. V. skambino į pagalbos centrą. Tada kaltinamasis puolė nukentėjusįjį, jie susigrūmė ir laiptais nuriedėjo į pirmą aukštą. Tada K. E. pabėgo. Nukentėjusysis užlipo į viršų, tuo metu išgirdo koridoriuje žingsnius, pamatė, kad grįžta kaltinamasis, rankose laikydamas laužtuvą. Juo užsimojo prieš nukentėjusįjį. A. G. staiga uždarė miegamojo duris ir laikė jas. Kaltinamasis laužtuvu daužė duris (4 t., b. l. 119-123).
    12. Kaip matyti iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų, priešingai nei teigiama K. E. apeliaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu tiek A. V., tiek A. G. savo parodymuose buvo nuoseklūs, abu nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Esminių prieštaravimų jų parodymuose aukštesnysis teismas neįžvelgia, kas suponuoja išvadą, kad apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai vadovavosi aptartų asmenų parodymais. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad nukentėjusiųjų parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį. Atmesdamas šį skundo argumentą kaip nepagrįstą, aukštesniosios instancijos teismas pažymi, jog aptariama norma reglamentuoja nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nei vienam parodymus davusiam asmeniui nebuvo taikomas anonimiškumas.
    13. Liudytojai R. Š. ir D. S., policijos pareigūnai, pirmieji atvykę į įvykio vietą, nurodė, kad gavo pranešimą iš budėtojo, jog moteriai buvęs vyras grasina ginklu ir bando įsilaužti į gyvenamąsias patalpas. Liudytojai įvykio vietoje matė sulaužytas duris, lovoje iš po čiužinio paėmė nukentėjusiųjų parodytą ginklą, matė nukentėjusiąją A. V., kuri buvo stipriai susijaudinusi, verkė. Liudytojai nurodė, kad A. V. įvykio vietoje paaiškino, kad K. E. jai grasino pistoletu, kad ją apgynė A. G., kuris atėmė iš K. E. ginklą, kad po to K. E. vėl puolė juos su laužtuvu, jie spėjo užsidaryti kambaryje, jis sudaužė miegamojo duris. Pareigūnai matė sulaužytas duris, nurodė, kad K. E. buvo labai girtas (1 t., b. l. 26, 30). Byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas neturi pagrindo abejoti šių pareigūnų parodymais. Nukentėjusioji A. V. visas įvykio aplinkybes, K. E. veiksmus nurodė kviesdama pagalbą bendruoju pagalbos telefonu ir jau įvykio vietoje netrukus po įvykio atvykusiems pareigūnams, todėl nėra pagrindo spręsti, kad savo paaiškinimus ji būtų išgalvojusi ir suderinusi su A. G.. Liudytojų R. Š. ir D. S. parodymuose nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiųjų iš karto po įvykio nurodytas aplinkybes.
    14. Liudytojas T. P., tyrėjas, netrukus atvykęs į įvykio vietą ir apklausęs nukentėjusiuosius, patvirtino jų nurodytas po įvykio nustatytas aplinkybes, patvirtino nukentėjusiosios A. V. stresinę būklę.
    15. Nuosprendis buvo priimamas vertinant ne tik nukentėjusiųjų, liudytojų R. Š., D. S., T. P., bet ir liudytojų I. B., J. K., M. S., V. K., R. Labanausko, D. G., A. A., R. K. parodymus, netiesiogiai patvirtinančius nuteistojo kaltę.
    16. Nuosprendyje teismas rėmėsi ir ekspertų M. K. ir R. Ž. parodymais bei kitais byloje surinktais ir teismo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais, kurie taip pat patvirtino nukentėjusiųjų parodymus ir nepaneigia nuteistojo kaltės.
    17. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina apelianto teiginius, jog ginklas jam buvo ištrauktas iš kišenės, jog jis buvo užpultas ir sumuštas nukentėjusiojo A. G., jog durys nebuvo apgadintos. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės patikimai nepatvirtina šių teiginių, o skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais visos šios aplinkybės buvo paneigtos.
    18. Ekspertės M. K. Z. M. patvirtino teismo medicinos specialistų išvadose A. G. ir K. E. nustatytų sužalojimų susidarymo mechanizmą. Pirmos instancijos teismas tinkamai motyvavo savo išvadas dėl šių įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija neįžvelgia prieštaravimų nei tarp specialistų išvadų, nei tarp kitų nuosprendyje aprašytų įrodymų.
    19. Apeliaciniame skunde K. E., kritikuodamas nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumą, pažymi, jog A. V. parodė, kad K. E. ginklą laikė ištiestoje rankoje, o A. G. teigė, kad K. E. ranka buvo pusiau sulenkta. Apeliantas taip pat nurodo, kad A. G. teigė, kad ginklu buvo mojuojama, o A. V. teigė, kad K. E. ginklą išsitraukė. Skunde taip pat keliamos abejonės, kokiais įrodymais remiantis teismas sprendė, kad ginklą K. E. laikė A. V. akių lygyje. Apelianto teigimu, nesutampa ir A. V. nurodytos aplinkybės dėl įvykių trukmės. Atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, tiksliai (sekundžių tikslumu) atkurti įvykio mechanizmo neįmanoma, o nuteistojo pateikiamas smulkus situacijos atkūrimas daugelyje vietų yra paremtas jo subjektyvia aplinkybių interpretacija, o ne objektyviais duomenimis.
    20. Teisėjų kolegija įvertina ir aplinkybę, kad nuteistajam netrukus po įvykio buvo nustatytas 3,01 promilių girtumas. Toks girtumo laipsnis pripažįstamas sunkiu ir akivaizdžiai turėjo įtakos tiek nuteistojo nusikalstamai veikai, tiek savo veiksmų vertinimui, suvokimui.
    21. Apeliaciniame skunde nurodytus nedidelius A. V. ir A. G. parodymų skirtumus dėl to į kokią konkrečiai nukentėjusiųjų kūno vietą buvo nukreiptas ginklo vamzdis, kaip nukentėjusioji A. V. nurodė skambinimo į Bendrąjį pagalbos centrą laiką, kaip ji nurodė apie pokalbio su BPC operatore turinį ir kitų, teisėjų kolegija nepripažįsta esminiais ir teikiančiais pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais bei daryti priešingas išvadas, negu padarė pirmos instancijos teismas.
    22. Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. V. nagrinėjamo įvykio metu nepatyrė streso. Šį teiginį be kita ko grindžia jos elgesiu po įvykio ligoninėje. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytoja D. K., kuri parodė, jog po įvykio matė ligoninėje nukentėjusiąją A. V., kuri jai pasirodė normalios būsenos, nestresuojanti, žvali, nesusinervinusi, bendravo su gydytojais, policijos pareigūnais (8 t., b. l. 164). Vertindamas šios liudytojos parodymus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog jos nurodytos aplinkybės nei patvirtina, nei paneigia A. V. sveikatos būklės pasekmių po grasinimo nužudyti. Liudytoja nukentėjusiąją matė jau praėjus kuriam laikui po įvykio. Tuo tarpu liudytojai R. Š. ir D. S. įvykio vietoje matė nukentėjusiąją A. V., kuri jų požiūriu buvo stipriai susijaudinusi, šoke, verkė, liudytojai sprendė, kad tai ne vaidyba (1 t., b. l. 26, 30). Kaip minėta aukščiau, apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šių pareigūnų parodymais. Teisėjų kolegija taip pat jais neabejoja. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat vertina kaip nepagrįstus.
    23. Nuteistojo argumentai, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti užvaldyti jo turtą, atvirai jam reiškia neapykantą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, tik parodo apelianto subjektyvų situacijos suvokimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, dėl kurių nuteistojo gynybinė versija buvo įvertinta kritiškai. Apelianto ir nukentėjusiosios A. V. turtas yra padalintas, teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl šios baudžiamosios bylos baigmė šiam procesui neturi įtakos.
    24. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, paskelbdamas teismo posėdį neviešu, viršijo savo įgaliojimus ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Prašymą dėl neviešo bylos nagrinėjimo pateikė nukentėjusiųjų atstovas, nurodydamas, kad gali būti paviešintos privataus pobūdžio aplinkybės, kaltinamasis – nukentėjusiosios buvęs sutuoktinis, bylos nagrinėjamo metu buvo kalbama apie asmenų buitines ir asmenines aplinkybes. Apylinkės teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų atstovo prašymą, priėmė pagrįstą sprendimą, kuris nepažeidė proceso šalių teisių. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teismo posėdį neviešu paskelbė pagrįstai vadovaudamasis BPK 9 straipsnio 3 dalimi, todėl jokių konstitucinių normų nepažeidė.
    25. Apeliantas taip pat teigia, jog teisėjas piktnaudžiauja diskrecija vertinti su pareikštais kaltinimais susijusių aplinkybių reikšmingumą ir palaiko šališką prokurorės nutarimų, kuriais buvo atmesti ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo ir jo gynėjo teikti prašymai, apskundimo galimybes, poziciją. Teisėjas atmetė prašymą nušalinti prokurorę, ignoruojančią BPK 45 straipsnį, teikiančią teismui melagingus duomenis, teisėjas A. R. nesugebėjo nuspręsti dėl byloje pateiktų įrodymų suklastojimo, vengė gauti suklastojimo faktą patvirtinančius įrodymus, siekė įvykdyti privatų užsakymą nuteisti nekaltą asmenį, o pareigūnų nusikalstamas veikas nuslėpti. Atmetant šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir pats nuteistasis rašydamas apeliacinį skundą, nes jame neprašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kaltės. Tačiau to akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas.
    26. Skunde taip pat nesutinkama ir su teisminio bylos nagrinėjimo metu K. E. paskirtomis kardomosiomis priemonėmis. Kolegija pažymi, kad šie skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Sprendimą paskirti kardomąją priemonę K. E. skundė, jo skundas buvo išnagrinėtas ir priimtas galutinis neskundžiamas sprendimas.
    27. Apeliacinio skundo teiginiai dėl bylą tyrusių pareigūnų neteisėtų veiksmų, suklastotų procesinių veiksmų protokolų ir panašiai, neatitinka bylos medžiagai, todėl vertintini nepagrįstais. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to K. E. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Teismas savo išvadas grindė pripažintais patikimais įrodymais, įvertino jų visetą, o tai ir leido teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas.
    28. Skunde taip pat pažymėta, kad psichiatro išvadoje pažymėta, jog A. V. nurodė, kad „atėjo vyras su ginklu... sakė, kad nušaus“, tuo tarpu apklausų metu A. V. nurodė, kad K. E. tylėjo, todėl nukentėjusiosios parodymų negalima vertinti kaip patikimų. Atmesdama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog paciento ambulatorinėje kortelėje gydytojo pažymėta informacija apie ligonio būklę, negali būti prilyginta apklausos protokolui ir ja bandoma paneigti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusiosios parodymus. Gydytojas nėra apklausą atliekantis pareigūnas, ambulatorinėje kortelėje pažymėtos pastabos svarbios jam kaip specialistui, jomis nesiekiama užfiksuoti tikslias įvykio aplinkybes.
    29. Skunde teigiama, jog iš ekspertės Z. M. parodymų tendencingai netikslaus atpasakojimo aiški svarbi aplinkybė – K. E. dešinės rankos plaštakoje nefiksuota jokių sužeidimų, kurie neišvengiamai turėjo būti, jei jam iš rankos kas nors būtų išsukęs (kaip nurodė nukentėjusysis A. G.) pistoletą, kurio K. E. nenorėjo atiduoti ir dėl to tariamai vyko grumtynės. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus, pažymi, jog aplinkybė, kad atimant ginklą būtinai turėjo atsirasti sužalojimai ant K. E. plaštakos, yra niekuo nepatvirtinta jo prielaida, kuri negali paneigti jo kaltės.
    30. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojo T. J. parodymais. Tačiau kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vertinant šio liudytojo parodymus matyti, kad jie išsiskiria ir yra prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kritiškai vertintinas jo pasakojimas, kad jis būdamas name pirmame aukšte prie laiptinės, išgirdęs smūgius, grumtynes antrame aukšte, nelipo pažiūrėti kas atsitiko kaimynui, gal kas jį užpuolė, kad negirdėjo viršuje kaltinamojo ir nukentėjusiųjų sakytų frazių, A. V. garsaus pokalbio skambinant į BPC. Be to, kaltinamojo motina nurodė, kad kaltinamasis jai tą pačią dieną pasakojo apie įvykį ligoninėje, kad jai sakė, jog į namo antrą aukštą ėjo vienas, turėdamas tikslą kamera užfiksuoti ten esančius baldus, kalbos apie baldų pernešimą nebuvo, be jo dar namuose buvo tik du asmenys – nukentėjusieji. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje liudytojo T. J. parodymus įvertino teisingai.
    31. Skunde pažymėta, jog K. E. sulaikymą 2015 m. balandžio 11 d. 14.35 val. ir sodinimą į policijos automobilį stebėjo 4 mažamečiai vaikai, tačiau nei pareigūnai, nei prokurorė, nei teismas apie tai neinformavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos. Šie skundo argumentai paliekamai nenagrinėti, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas K. E. kaltės klausimas. Įvykį mačiusių vaikų galimai pažeistos teisės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
    32. K. E. teigimu, teismas, apklausdamas ekspertę Z. M., stengėsi išgauti iš ekspertės tendencingą informaciją. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Klausimai ekspertams, specialistams teikiami vadovaujantis atitinkamomis tyrimų metodikomis ir rekomendacijomis. Klausimai ekspertams gali būti pateikiami ir tikrinant byloje esančias faktines aplinkybes taip susiaurinant tyrimo apimtį. Klausimus ekspertei teismas uždavinėjo remiantis kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais. Be to, šios ekspertės parodymus patvirtina kiti bylos duomenys.
    33. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų viseto analize. Tuo pačiu pažymėtina, kad apylinkės teismas išanalizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, įvertino prieštaravimus paties nuteistojo parodymuose, detaliai motyvuodamas, kodėl vienais parodymais tiki, o kitais netiki. Įvertinusi šias aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai tiriant ir vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeisti.
    34. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti nuteistojo K. E. motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
    35. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apylinkės teismas teisingai vertino įrodymus, taip pat ir nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. parodymus, apeliacinio skundo reikalavimas pranešti prokurorui apie A. V. ir A. G. galimai padarytas nusikalstamas veikas ir reikalavimas informuoti atitinkamas institucijas apie galimai neteisėtus pareigūnų M. S., V. K., E. P. ir I. B. veiksmus nenagrinėjamas.
    36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.
    37. Apylinkės teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Aplinkybės, iš kur K. E. išsitraukė ginklą ir kur tiksliai nukreipė ginklą, nusikalstamos veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Akivaizdu, kad jis ginklą iš arti nukreipė tiek į A. V., tiek į A. G. kūną – veidą, krūtinę – gyvybiškai svarbias kūno sritis. Nors grasinimui nužudyti buvo panaudotas pistoletas, skirtas šaudyti garsiniais bei dujiniais šoviniais, ši aplinkybė paaiškėjo tik vėliau, tačiau staiga prasidėjusiomis ir vykusiomis ginklo panaudojimo aplinkybėmis nukentėjusiesiems tai nebuvo žinoma. Todėl šis faktas grasinimo realumo nesumažino ir privertė nukentėjusiuosius bijoti, kad dėl tokio grasinimo gali atsirasti neigiamos pasekmės jų gyvybei ir sveikatai.
    38. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. E. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamame nuosprendyje apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai K. E. pripažino kaltu padarius dvi atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje.
    39. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nuskalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių, analogišku būdu ir aplinkybėmis padarytų veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-7-48/2012 ir kt.).
    40. Nagrinėjamoje byloje iš pirmiau aptartų įrodymų nustatyta, kad K. E. toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, paeiliui sekančiais veiksmais tuo pačiu ginklu grasino nužudyti dviem asmenims – savo buvusiai sutuoktinei A. V. ir jos sugyventiniui A. G.. Byloje nėra duomenų apie pas K. E. buvus iš anksto susiformavusią šią nusikalstamą tyčią. Teisėjų kolegija sprendžia kad ji atsirado spontaniškai, greičiausiai veikiant girtumui. Iš bylos aplinkybių matyti, kad K. E. buvo žinoma apie tai, kad A. V. gyvenamose patalpose gyvena ir A. G., todėl su ginklu eidamas prie nukentėjusiosios kambario jis neabejotinai turėjo žinoti, kad gali sutikti ir A. G.. Nukreipdamas ginklą į A. V., o netrukus iš kambario pasirodžius ir A. G. ir stojus ginti A. V., K. E. sąmoningai tęsė nusikalstamą veiką – nukreipė ginklą į jį. A. G. atėmus pistoletą K. E. pasišalino ir netrukus grįžo, ir su nenustatytu įrankiu puolė A. G., daužė kambario, kuriame buvo užsidarę A. G. ir A. V., duris. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, kad jo nusikalstama tyčia buvo nukreipta į abu nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad K. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo vykdomos vieninga tyčia, nukreipta grasinti nužudymu abiem nukentėjusiesiems. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas K. E. veiksmus, susijusius su grasinimu nužudyti, kvalifikuodamas kaip atskirus nusikaltimus netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo susiformavusios kasacinio teismo praktikos ir pripažįsta, kad K. E. padarė vieną BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 2 p.).
    41. Nustačius, kad K. E. veiksmuose yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. E. įvykdė vieną nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, o būtent 2015 m. balandžio 11 d. apie 14 - 14.05 val. namo, esančio ( - ) , antrojo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, nukreipdamas užtaisyto Vokietijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pusiau automatinio dujinio-garsinio pistoleto „( - ) Nr. ( - ), skirto šaudyti 9 mm kalibro garsiniais bei dujiniais šoviniais, vamzdį į savo buvusios sutuoktinės A. V. veidą, o po to į A. G. krūtinę, grasino juos nužudyti, tuo sudarydamas jiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Vėliau, po to, kai A. G. iš jo atėmė pistoletą, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, paėmęs tiksliai nenustatytą įrankį, trenkė juo į A. G., tačiau šiam užsidarius miegamojo kambario duris, jas daužė, tokiais veiksmais grasino nužudyti A. G., tuo sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
    42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju taip kvalifikuojant K. E. nusikalstamą veiką nebus pasunkinta jo teisinė padėtis, priešingai, iš esmės ji bus palengvinta, nes jis pripažįstamas kaltu ne dėl dviejų nusikalstamų veikų, bet dėl vienos tęstinės nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
    43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad K. E. parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, apeliantui paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka nusikalstamos veikos pavojingumą, apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Ji atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pripažinus, kad K. E. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, jam skirtina tokia bausmė, kokia buvo paskirta už grasinimą nužudyti A. G..
    44. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. E. padaryta nusikalstama veika, kuri pirmos instancijos teisme buvo kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kaip du atskiri nusikaltimai, kvalifikuojama kaip viena tęstinė nusikalstama veika, panaikinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo taikant BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas.
    45. Pirmos instancijos teismas priteisė iš nuteistojo nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. atitinkamai 5 000 ir 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos dydžio pinigine išraiška tiksliai nustatyti neįmanoma ir todėl neįmanomas visiško bei objektyvaus žalos atlyginimo principo įgyvendinimas. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai (sąrašas nėra baigtinis), į kuriuos teismas atsižvelgia: neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamoms bylos aplinkybėms bei vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai). Įstatymas suteikia galimybę nukentėjusiajam pačiam savarankiškai nustatyti atlyginimo už padarytą žalą dydį, tačiau tai neturi tapti būdu nukentėjusiajam pasipelnyti.
    46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pagrįstai nustatyta, jog nukentėjusieji A. V. ir A. G. patyrė neturtinę žalą, t. y. pagrįstą baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į K. E. turtinę padėtį. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra detalizuota jo turtinė padėtis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo įvertinti visi teisiškai svarbus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis dirba, turi nekilnojamojo turto. Tačiau įvertintina ir tai, kad K. E. nusikalstama veika buvo vienkartinė, truko trumpą laiką, žymesnė turtinė žala nukentėjusiesiems nepadaryta, byloje nėra duomenų, kad nuteistojo veiksmai būtų sukėlę kokių nors liekamųjų reiškinių nukentėjusiųjų fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje priteistos neturtinės žalos dydis – A. V. – 5000 eurų, A. G. – 6000 eurų, neatitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, kolegija sprendžia, kad priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka ir nusistovėjusios teismų praktikos (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-586/2011, 2K-12/2011, 2K-219/2014, 2K-348/2014 ir kt.). Dėl to neturtinės žalos dydis mažinamas.
    47. Nukentėjusioji A. V. ir jos atstovas prašo iš nuteistojo išieškoti apeliacinės instancijos teisme jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal teismui pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (8 t., b. l. 168,169). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58-222/2018, 2K-143-696/2017, 2K-177-696/2015, 2K-303/2014 ir kt.). Atskirai pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-687/2012, 2K-605/2011, 2K-272/2011 ir kt.)
    48. Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo K. E. apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais byloje, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, atstovaujant ją apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji išlaidas patyrė dėl K. E. jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo, nukentėjusiosios turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo. Tačiau patirtos atstovavimo išlaidos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą (baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta per du teismo posėdžius), į tai, kad apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas V. M. dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jam bylos medžiaga buvo žinoma, sprendžia, kad nukentėjusiosios patirtos 500 Eur išlaidos nėra proporcingos ir ši suma yra aiškiai per didelė. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai skundžiamu teismo nuosprendžiu priteista 1000 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kai baudžiamoji byla pirmąja instancija buvo nagrinėjama daugiau nei dvejus metus ir vyko daug teismo posėdžių. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiosios A. V. ir jos atstovo prašymas dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo tenkinamas iš dalies.

4Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais

Nutarė

5Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį pakeisti:

6K. E. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą kaip du atskiri nusikaltimai, numatyti BK 145 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir K. E. paskirti 120 MGL dydžio baudą.

7Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo taikant BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas.

8Vadovaujantis BK 65 straipsniu ir 66 straipsnio 2 dalimi į paskirtą bausmę įskaityti K. E. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015-04-11 14.30 val. iki 2015-04-13 14.30 (2 dienas) ir galutinę bausmę paskirti 116 MGL (4368,56 Eur) dydžio baudą.

9Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo K. E. nukentėjusiajai A. V. buvo priteista 5 000 Eur neturtinės žalos, o nukentėjusiajam A. G. buvo priteista 6 000 Eur neturtinės žalos, ir priteistą žalą sumažinti – iš K. E. priteisti: A. V. – 2 000 Eur, A. G. – 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

10Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą

11Priteisti nuteistojo K. E. nukentėjusiajai A. V. 250 Eur proceso išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Ryšiai